Civilinė byla Nr. e2-661-474-2016
Proceso Nr. 2-25-3-00469-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.1.2.4.1.1.; 2.1.2.4.1.2.; 3.2.6.1.
KRETINGOS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016-09-26
Kretinga
Kretingos rajono apylinkės teismo teisėjas Valdas Alška,
sekretoriaujant Aurikai Lementauskienei,
dalyvaujant ieškovės BUAB „Pagrindinis ėjimas“ bankroto administratorei Sandrai Gedminienei,
atsakovės UAB „Lintera“ atstovei D. M.,
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Pagrindinis ėjimas“, atstovaujamos bankroto administratorės ieškinį atsakovei UAB „Lintera“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, ir
n u s t a t ė:
ieškovės atstovė savo procesiniuose dokumentuose ir posėdžio metu nurodo, kad 2013-03-26 Kretingos rajono apylinkės teismas nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo ginčo turtą <...>, uždraudžiant UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ šį turtą naudoti komercinei - ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, siekiant užtikrinti UAB SEB lizingo reikalavimus ir iš šio reikalavimo kylančias mokestines prievoles. Po turto arešto akto įregistravimo turto areštų registre, kurio duomenys yra vieši, ieškovė pagal UAB „Danės baldai“ prašymus įvykdė prievolę už UAB „Danės baldai“ ir pervedė į atsakovės sąskaitą: 2013-07-02 – 2896,45 Lt, 2013-10-07 – 2398,91 Lt, 2013-10-23 – 2138,60 Lt ir 2013-11-28 – 3420,33 Lt, iš viso – 10854,29 Lt. Ginčijamų sandorių metu ieškovė turėjo nesumokėtų galiojančių įsipareigojimų AB SEB bankui - 44776,38 Lt skolos ir 160850,24 Lt priskaičiuotų delspinigių. Taip pat turėjo nesumokėtų galiojančių mokestinių prievolių į valstybės biudžetą, laikotarpiu nuo 2013-04-02 iki 2013-12-27. 2015-03-31 Klaipėdos apygardos teismas nutartimi iškėlė bankroto bylą ieškovei. Taip pat nurodė, jog padaryti mokėjimo pavedimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. Atsakovė gavusi apmokėjimą už UAB „Danės baldai“ turėjo pasidomėti ar ieškovė neturi kitų kreditorių, o toks atsakovės nerūpestingas elgesys įrodo jos nesąžiningumą. Prašo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento sekančius mokėjimus, kuriais UAB „Pagrindinis ėjimas“ sumokėjo už UAB „Danės baldai“ pastarojo kreditoriui UAB „Lintera“ įsiskolinimus, o būtent:
- 2013-07-02 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 16090 į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 2896,45 Lt;
- 2013-10-07 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21232 į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 2398,91 Lt;
- 2013-10-23 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21272 į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 2138,60 Lt;
- 2013-11-28 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21363 į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 3420,33 Lt;
Taip pat pripažinus negaliojančiais sandorius, taikyti restituciją: priteisti ieškovės naudai iš atsakovės: 838,87 Eur (2896,45 Lt), 694,77 Eur (2398,91 Lt), 619,38 Eur (2138,60 Lt), 990,60 Eur (3420,33 Lt), viso: 3143,62 Eur (10854,29 Lt), priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme pradžios iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir atsiliepime į ieškinį nurodė, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos neturtinio pobūdžio byloje, ieškovės turimos lėšos bankuose ar kitose kredito įstaigose nebuvo areštuotos, disponavimas piniginėmis lėšomis nebuvo apribotas. Laikotarpiu, kai buvo atlikti mokėjimai, ieškovė turėjo pakankamai lėšų atsiskaitymui tiek su AB SEB banku, tiek su VMI prie LR Finansų ministerijos. Be to, vykdant atsiskaitymus ieškovė neteikė pirmenybės vienam ar keliems kreditoriams, atsiskaitinėjo su daug kreditorių tuo pačiu metu, todėl vykdė įprastinę kasdienę ūkinę – komercinę veiklą. Prašo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės atstovė pateikė dubliką, kuriame nurodė, jog iškėlus UAB „Pagrindinis ėjimas“ bankroto bylą, AB SEB bankas pateikė kreditorinį reikalavimą 1820217,52 Eur sumai, tame tarpe ir 277202,00 Eur PVM. Nuo pat Lizingo sutarčių nutraukimo 2012-12-22 tapo aišku, kad grąžinus turtą, ieškovei kils prievolė sumokėti PVM. Tokiu būdu prievolėje, kuri buvo užtikrinta areštu, buvo ir AB SEB banko kreditorinis reikalavimas ir VMI reikalavimas. Ginčo mokėjimai sudaryti po 2013-10-01 yra niekiniai pagal Lietuvos Respublikos CK 6.9301 str., nes atsakovė nėra ieškovės kreditorė. Priede prie dubliko ieškovės atstovė pateikė UAB „Danės baldai“ 2013 metinių ataskaitų rinkinį, iš kurio matyti, jog UAB „Danės baldai“ nemoki buvo jau 2012 metais, atsakovė to negalėjo nežinoti. Be to, iš taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jau buvo aišku, jog UAB „Danės baldai“ veikla baigiasi, nes pastaroji būtent minėtose patalpose vykdė veiklą.
Atsakovės atstovė pateikė tripliką, kuriame papildomai nurodė, jog vykstant teisminiam ginčui tarp šalių, kol nėra priimtas galutinis sprendimas, laikoma, kad kreditinė PVM sąskaita faktūra neturi teisinės galios ir mokestinių pasekmių nesukelia pagal Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės įstatymo 83 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, ieškovės mokestinė prievolė atsirado ne 2012-12-22, o tik 2015 m. 10 mėnesį.
Ieškinys atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, 2013-03-26 Kretingos rajono apylinkės teismas priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės nekilnojamam turtui, siekiant užtikrinti AB SEB banko lizingo neturtinio pobūdžio reikalavimą. Ieškovė gavusi dukterinės įmonės UAB „Danės baldai“ prašymus, po taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jų įregistravimo VĮ Centrinės Hipotekos įstaigoje, įvykdė prievolę už UAB „Danės baldai“ ir pervedė į atsakovės sąskaitą: 2013-07-02 – 2896,45 Lt, 2013-10-07 – 2398,91 Lt, 2013-10-23 – 2138,60 Lt ir 2013-11-28 – 3420,33 Lt, iš viso – 10854,29 Lt. 2015-03-31 Klaipėdos apygardos teismas nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą. Ieškovės bankroto administratorė patikrinusi įmonės sudarytus sandorius, mano, jog atlikti mokėjimo pavedimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, pažeidžia kitų kreditorių interesus, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais.
Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, pagal kurio 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir Lietuvos Respublikos CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankui „Hansa-LTB“, UAB „Gamatonas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003).
Ieškovė ieškinį grindžia iš esmės dviem aplinkybėmis, kad atsakovui atlikti ginčo mokėjimai yra niekiniai Lietuvos Respublikos CK 1.78 str., 1.80 str. ir 1.81 str., pagrindu, kadangi jie buvo atlikti po pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jų įregistravimo VĮ Centrinės Hipotekos įstaigoje, bei Lietuvos Respublikos CK 6.9301 str. pagrindu, kadangi ieškovė neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais, t.y. AB SEB banku ir VMI prie LR Finansų ministerijos, atliko mokėjimus atsakovei ir taip pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eilę.
Lietuvos Respublikos CK 1.78 str., 1.80 str. ir 1.81 str. reglamentuoja sandorių pripažinimą negaliojančiais, kai pastarieji prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t.y. viešai tvarkai ir gerai moralei. Kretingos rajono apylinkės teismas 2013-03-26 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo gamybinį pastatą ir mechaninį cechą, uždraudžiant UAB „Pagrindinis ėjimas“, į.k. 142011246, ir UAB „Danės baldai“, į.k. 302424513, šį turtą naudoti komercinei-ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti. Šios laikinosios apsaugos priemonės tą pačią dieną buvo įregistruotos VĮ Centrinės Hipotekos įstaigoje, kurios duomenys yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo. Ieškovės atstovės teigimu, atsakovė būdama pakankamai rūpestinga ir gavusi pinigus iš UAB „Pagrindinis ėjimas“ turėjo pasidomėti, ar ieškovė neturi kitų kreditorių ir įsipareigojimų, tačiau to nepadarė, kas įrodo atsakovės nesąžiningumą. Pabrėžtina, kad vien tas faktas, jog atsakovė nepatikrino viešųjų duomenų, ar ieškovė gali disponuoti savo turtu ar turtinėmis teisėmis, nėra pakankamas atsakovės nesąžiningumui konstatuoti. Taip pat teismas pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos AB SEB banko lizingo ieškinio dėl iškeldinimo iš patalpų reikalavimo įvykdymui užtikrinti. Šiomis taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonės buvo užtikrintas neturtinio pobūdžio reikalavimas, t.y. iškeldinimas iš patalpų, o ieškovės lėšos, esančios bankuose ar kitose kredito įstaigose areštuotos nebuvo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovės atžvilgiu būtų buvę priimtų kitų teismų sprendimų ar nutarčių, išduotų vykdomųjų raštų, kuriais būtų areštuotos būtent ieškovės turimos piniginės lėšos. Be to, teismas nesutinka su ieškovės atstovės pozicija, jog nuo 2012-12-22 Lizingo sutarčių nutraukimo tapo aišku, kad ieškovei kils prievolė mokėti PVM. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ilgą laiką vyko teisminiai ginčai tarp ieškovės ir AB SEB banko, ieškovė buvo pareiškusi priešieškinį, bylos baigtis nebuvo aiški, todėl taip pat nebuvo ir negalėjo būti aišku dėl prievolės mokėti PVM atsiradimo ieškovei. Ši aplinkybė paaiškėjo tik praėjus 2 metams ir teismui priėmus sprendimą byloje. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes: kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovei nebuvo uždrausta disponuoti savo piniginėmis lėšomis atsiskaitant su kreditoriais, kad tuo laikotarpiu nebuvo kitų galiojančių dokumentų apribojančių ieškovės teisę disponuoti savo lėšomis, darytina išvada, jog atlikti mokėjimai atsakovei nepažeidė imperatyvių įstatymo normų ir neprieštaravo viešai tvarkai.
Lietuvos Respublikos CK 6.9301 str. nustatyta, kad skolininkas - fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti įstatyme nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 1 dalyje skolininkas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Pažymėtina, jog iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų: finansinės atskaitomybės dokumentų už 2012 metus ir 2013 metus, AB Swedbank sąskaitų išrašų nustatyta, kad ieškovė buvo faktiškai moki, banko sąskaitoje turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti tiek su AB SEB banku, tiek su VMI, be to bankroto byla ieškovei iškelta tik 2015-03-31, todėl vykdydama atsiskaitymus su atsakove bei kitais kreditoriais ieškovė neprivalėjo laikytis Lietuvos Respublikos CK 6.9301 str. nustatyto atsiskaitymų eiliškumo. Ieškovės atstovė nurodė, jog atsakovė nebuvo ieškovės kreditorė, o UAB „Danės baldai“ jau nuo 2012 metų buvo nemoki. Mokėjimo pavedimai buvo atlikti pagal UAB „Danės baldai“ prašymus. Iš byloje esančio AB Swedbank sąskaitų išrašų matyti, jog ieškovė apmokėjo sąskaitas ir kitiems kreditoriams tokių UAB „Danės baldai“ prašymų pagrindu, todėl darytina išvada, jog šalims tai buvo įprasta verslo praktika. Faktas, jog UAB „Danės baldai“ jau 2012 metais buvo nemoki, niekaip nepagrindžia ieškinio reikalavimų, nes ieškovės atstovė ginčija ne UAB „Danės baldai“ sudarytus sandorius. Taip pat pažymėtina, jog tokie prašymai, kurių pagrindu apmokama ne savo kreditoriams nėra draudžiami. Be to, ieškovės atstovės teigimu, atsakovės interesai buvo tenkinami, nors dar nebuvo suėję prievolių įvykdymo terminai. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad sandoriai, kurie sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla, neprieštarauja įstatymo normoms. Priešingu atveju, toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaityti su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Be to, sprendžiant ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors yra suėję prievolių įvykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staura“ v. UAB „Veikmės statyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2012). Teismas vadovaudamasis išdėstytu, daro išvadą, kad ieškovės atlikti mokėjimo pavedimai, nepažeidė imperatyvių įstatymo normų, numatytų Lietuvos Respublikos CK 6.9301 str., todėl ieškovės atliktų mokėjimo pavedimų atsakovei pripažinti niekiniais nėra teisinio pagrindo.
Teismui nustačius, jog ieškovės pagal UAB „Danės baldai“ prašymus atlikti mokėjimo pavedimai atsakovei neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešai tvarkai bei nepažeidžia kitų kreditorių interesų, priešingai – sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, darytina išvada, jog ieškovės atstovės reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais yra nepagrįstas. Atitinkamai nėra pagrindo tenkinti ieškovės atstovės reikalavimo dėl restitucijos taikymo.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys atmestinas, bei į tai, kad atsakovė nepateikė savo patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 263, 268 str. teismas
n u s p r e n d ė:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, paduodant skundą Kretingos rajono apylinkės teisme.
Teisėjas Valdas Alška