Civilinė
byla Nr. 3K-3-136/2008
Procesinio
sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 44.5.2.4; 44.5.2.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir
Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),
sekretoriaujant Aringui Kartanui,
dalyvaujant ieškovės atstovui
advokatui R. N.,
atsakovui V. Š. ir
jo atstovui advokatui V. K.,
atsakovei V. P.,
trečiajam asmeniui G. M.,
žodinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I.
L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15
d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. rugsėjo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės I. L. ieškinį atsakovams UADB „Baltikums
draudimas“, V. Š. ir V. P.,
dalyvaujant trečiajam asmeniui G. M., dėl turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovė I. L. prašė teismo priteisti 522,45 Lt turtinei žalai
atlyginti iš UADB „Baltikums draudimas“ ir 225 Lt turtinei bei 150 000 Lt
neturtinei žalai atlyginti solidariai iš atsakovų V. P. ir
V. Š.. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. liepos 8 d. eismo įvykio
metu jai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, ir pasekmės neišnykusios iki šiol. Kaltas
dėl eismo įvykio – G. M., kuriam D. Š. vardu
registruotą automobilį vairuoti neteisėtai perdavė jos sutuoktinis V. Š.. Klaipėdos miesto apylinkės teismo
2006 m. gegužės 2 d. nutartimi G. M. nuspręsta
taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, nes jis eismo įvykio metu negalėjo
suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Ieškovės nuomone, V. Š. turėtų
atlyginti neturtinę žalą CK 6.270 straipsnio pagrindu, nes perdavė padidinto
pavojaus šaltinį neturinčiam teisės vairuoti asmeniui. V. P. turėtų
atlyginti ieškovei patirtą neturtinę žalą CK 6.268 straipsnio pagrindu, nes ji
gyveno kartu su sūnumi G. M., žinojo apie jo psichikos
būklę, tačiau nesiėmė priemonių, kad šis būtų pripažintas neveiksniu. Dėl
padarytų sužalojimų ieškovei teko iškęsti fizinius skausmus, dvasinius
išgyvenimus, depresiją, įvykio metu buvo subjaurotas jos kūnas ir veidas, liko
dideli randai, operacijų žymės.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis
Klaipėdos
apygardos teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio –
priteisė ieškovei iš UADB „Baltikums draudimas“ 51,35 Lt žalos atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 10 d. nutartimi
paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimą.
Teismai nustatė,
kad 2004 m. liepos 8 d. susidūrus transporto priemonėms vienos iš jų keleivei I. L. buvo sutrikdyta sveikata. Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2006 m. gegužės 2 d. nutartimi eismo įvykio kaltininku pripažintas
G. M., vairavęs V. Š. jam perduotą
sutuoktinės D. Š. vardu registruotą automobilį „Citroen Xsana
Picasso“. Pagal CK 6.268 straipsnio 1 dalį G. M., kaip
eismo įvykio kaltininkas, už ieškovei padarytą žalą neatsako, nes teismo
pripažinta, kad jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Tokiu
atveju pagal CK 6.268 straipsnio 4 dalį šeimos nario atsakomybė atsiranda tik
esant dviem sąlygoms – toks asmuo privalo žinoti apie žalą padariusio asmens
psichikos būklę ir gyventi kartu su juo. G. M. 1999 m.
vasario 17 d. ir 2001 m. vasario 7 d. teismo nutartimis nuo baudžiamosios
atsakomybės buvo atleistas, taikant jam priverčiamąsias medicinines priemones,
todėl motina V. P. negalėjo nežinoti apie jo psichikos
būklę. Tačiau V. P. nėra tas asmuo, kuris turėjo imtis
priemonių, kad G. M. būtų pripažintas neveiksniu, nes
asmens gyvenamosios vietos deklaravimas dar neįrodo, kad jis faktiškai gyvena
deklaruotu adresu. Ieškovė nepaneigė byloje esančių įrodymų, patvirtinančių,
kad G. M. negyvena su motina. Pažymėtina, kad G. M. yra išduotas vairuotojo pažymėjimas ir G.
M. psichikos būklė nekėlė abejonių dėl neveiksnumo gydytojams,
pripažinusiems jį galinčiu vairuoti transporto priemones, ir pareigūnams,
išdavusiems jam vairuotojo pažymėjimą, todėl atsakovė neturėjo pagrindo abejoti
jo veiksnumu; ji pati serga psichikos liga ir gauna invalidumo pensiją. Be to, net
trijose baudžiamosiose bylose, kuriose G. M. buvo
pripažintas nepakaltinamu ir jam taikytas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje,
dalyvavo prokurorai, kurie nesprendė, kad būtina kreiptis į teismą dėl šio
asmens pripažinimo neveiksniu (CK 2.10 straipsnis, CPK 5 straipsnis). Teismai,
pasisakydami dėl V. Š. atsakomybės, nustatė, kad jam buvo
žinoma, jog G. M. turi vairuotojo pažymėjimą, tačiau eismo
įvykio dieną neprašė parodyti dokumento. Kadangi žala ieškovei padaryta dėl
dviejų didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai ji atlygintina bendrais
pagrindais (CK 6.270 straipsnio 5 dalis). Dėl to V. Š. atsakomybė
galima tik esant visoms būtinosioms sąlygoms (CK 6.246, 6.247, 6.248
straipsniai). Byloje nėra duomenų, kad G. M. transporto
priemonę vairavo neturėdamas tam teisės arba galiojančio vairuotojo pažymėjimo.
Kadangi V. Š., perleisdamas vairuoti automobilį G. M., neįsitikino, ar šis su savimi turi vairuotojo
pažymėjimą, t. y. elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai, kiek tuo metu buvo
būtina, tai laikytina, kad jo kaltė pasireiškė neatsargumu (CK 6.248 straipsnio
2 dalis). Tačiau tai, kad G. M. vairavo transporto
priemonę neturėdamas su savimi vairuotojo pažymėjimo, nereiškia, kad jis
automobilį užvaldė neteisėtai, nes jį vairavo su savininko (valdytojo) žinia ir
sutikimu. Dėl to CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata dėl solidariosios
atsakomybės netaikytina. Aplinkybė, kad G. M. V. Š. perduotą transporto priemonę vairavo neturėdamas su savimi
vairuotojo pažymėjimo, nelėmė žalos ieškovės sveikatai, nes eismo įvykio
priežastis buvo ne tai, kad G. M. neturėjo vairuotojo
pažymėjimo, o tai, kad nesilaikė Kelių eismo taisyklių. Taigi, nesant
priežastinio ryšio tarp V. Š. veiksmų ir G.
M. ieškovei padarytos žalos, ieškinys V. Š. atmestinas
(CK 6.247 straipsnis). Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio
metu ji prarado papuošalus, neaišku, kas ir kuriuo metu juos pasisavino, kokia
šių vertė (CPK 178 straipsnis). Teismo teigimu, draudimo bendrovė už laikotarpį
nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. liepos 31 d. turėjo sumokėti
ieškovei 410,80 Lt, sumokėjo tik 359,45 Lt, todėl iš jos ieškovei priteistina 51,35
Lt (CK 6.283, 6.290 straipsniai).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovė I. L. prašo pakeisti bylą nagrinėjusių teismų
procesinius sprendimus – priteisti iš atsakovų V. P. ir V. Š. 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodomi tokie
esminiai kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl CK 2.16,
2.17 straipsnių ir 6.268 straipsnio 4 dalies taikymo. Šioje byloje, sprendžiant
dėl atsakovės V. P. civilinės atsakomybės, kilo klausimas,
ar galima laikyti, kad G. M. gyvena su savo motina V. P.. CK 6.268 straipsnio 4 dalyje „gyvenimas kartu“ sąvoka
detaliai neapibrėžta, todėl teismas turėjo vadovautis CK 2.17 straipsniu. Pagal
byloje esančius duomenis, G. M. savo gyvenamąją vietą 1996
m. rugpjūčio 29 d. deklaravo pas V. P. (duomenys
neskelbtini) Byloje nepateikta duomenų, kad jis yra išsinuomojęs (ar valdo
kitais pagrindais) kitą gyvenamąją vietą. Be to, byloje nebuvo nurodytas kitas
adresas, kurį būtų galima laikyti G. M. gyvenamąja vieta. Teismai
nenustatė, kur faktiškai G. M. gyvena (CK 2.16, 2.17
straipsniai). Net ir pripažinus, kad G. M. iš (duomenys
neskelbtini), kartais išvyksta, tai negali būti pagrindu pripažinti, kad jis su
V. P. negyvena ir yra nutraukęs socialinius bei
ekonominius ryšius su savo deklaruota gyvenamąja vieta. Pagal CK 2.16
straipsnio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis
faktiškai dažniausiai gyvena. Taigi pakanka konstatuoti, kad asmuo dažniausiai
būna tam tikroje vietoje, ir tai laikoma jo gyvenamąja vieta. Byloje nustatyta,
kad G. M. labiausiai yra susijęs su gyvenamąja vieta (duomenys
neskelbtini) (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Pagal byloje pateiktus duomenis apie
G. M. gyvenamąją vietą iš viešųjų registrų, taip pat
dokumentuose G. M. nurodė savo gyvenamąją vietą (duomenys
neskelbtini), ten praleidžia daugiausia laiko, todėl teismai turėjo šią vietą
pripažinti jo gyvenamąja vieta (CK 2.17 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad
nei V. P., nei G. M. niekada nenurodė
jokios kitos konkrečios jo gyvenamosios vietos. Ieškovės nuomone, teismai
pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes neįvertino valstybinės
institucijos išduotos pažymos apie G. M. gyvenamosios vietos
deklaravimą, ši turi didesnę įrodomąją galią. Nė vienas liudytojas teisme
nebuvo apklaustas, taip pat nebuvo pavesta apklausti liudytojus (CPK 192, 195
straipsniai). Be to, pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį draudžiama oficialiuosius
dokumentus paneigti liudytojų parodymais. Teismai negalėjo vadovautis ir
seniūnijos pažyma, kuri neturi teisinės galios, nes Vietos savivaldos įstatymo
nesuteikta teisės seniūnams išduoti tokias pažymas. Šioje pažymoje nenurodyti
duomenys, kaip tokia informacija buvo patikrinta, kada G. M. ir
kur išvyko, laikinai ar visam laikui išvyko ir pan.
2. Dėl CK 6.270
straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Padidinto pavojaus šaltinio valdymui,
naudojimui, disponavimui paprastai yra nustatomi papildomi reikalavimai,
taikomas specialus teisinis reglamentavimas. Prie padidinto pavojaus šaltinių
priskiriamos ne tik transporto priemonės, bet ir įvairūs mechanizmai, ginklai,
sprogmenys ir pan. Šių daiktų perdavimas kitiems asmenims naudoti paprastai
siejamas su tam tikros teisės, leidimo, kvalifikacijos turėjimu. Padidinto pavojingo
šaltinio valdytojo valios nepakanka tam, kad būtų nustatyta, ar valdymas buvo perduotas
teisėtai. Kelių eismo taisyklių 68 punkte įtvirtintas draudimas perduoti
vairuoti transporto priemonę asmeniui, kuris su savimi neturi vairuotojo
pažymėjimo, ir už tai nustatyta administracinė atsakomybė. Teisine prasme nėra esminio
skirtumo, ar transporto priemonė perduodama asmeniui, kuris apskritai neturi
vairuotojo pažymėjimo, ar asmeniui, kuris su savimi neturi vairuotojo
pažymėjimo transporto priemonės perdavimo metu. Dėl šių priežasčių teismai
nepagrįstai pripažino teisėtu transporto priemonės perdavimą vairuoti G. M., nes jis neturėjo su savimi vairuotojo pažymėjimo.
CK 6.270
straipsnio 3 dalyje įtvirtinta padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė
esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje O. D. B. v. J. P.,
bylos Nr. 3K-3-51/2007). Ieškovės nuomone, įstatyme įtvirtinta nuostata, kurios
esmė yra ta, kad padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė kyla vien dėl
to, jog yra jo kaltė dėl padidinto pavojaus šaltinio valdymo praradimo.
Padidinto pavojaus šaltinio valdytojas atsako solidariai už kito asmens
padarytą žalą, jei jis nepakankamai rūpinosi, kad kiti asmenys negalėtų
neteisėtai pasinaudoti padidinto pavojaus šaltiniu, ir nėra svarbu, koks Kelių
eismo taisyklių pažeidimas lėmė žalą. Įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad
padidinto pavojaus šaltinio valdytojas būtų kartu su asmeniu, kuris neteisėtai
valdo padidinto pavojaus šaltinį eismo įvykio metu, taip pat nenurodoma
konkrečių jo veiksmų, tiesiogiai nulemiančių žalą. Padidinto pavojaus šaltinio
valdytojas turi būti tiek rūpestingas ir apdairus, kad pavojų tretiesiems
asmenims nešančiais daiktais negalėtų pasinaudoti kiti asmenys, arba tie
asmenys naudotųsi tokiais daiktais laikydamiesi visų įstatyme nustatytų
reikalavimų. Šiuo atveju V. Š., būdamas neblaivus, perdavė
padidinto pavojaus šaltinį asmeniui, kuris neturėjo su savimi vairuotojo pažymėjimo,
todėl pažeidė Kelių eismo taisyklių nuostatas. G. M.,
neteisėtai pasinaudojęs automobiliu, padarė žalos, už kurią yra atsakingas ir V. Š., nes dėl jo veiksmų (netiesiogiai) atsirado pasekmės.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas V. Š. prašo kasacinį skundą
atmesti ir palikti galioti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus.
Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai pritaikė teisės normas,
nustatė visas bylos faktines aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir
priėmė teisėtus procesinius sprendimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Kasacinio teismo
argumentai
CPK 353
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma
remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis
faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos
faktų. Remdamasi šiomis nuostatomis, kolegija pasisako dėl bylą nagrinėjusių
teismų išvadų, padarytų sprendžiant dėl subjektų, kuriems atsiranda pareiga atlyginti
ieškovei eismo įvykio metu padarytą žalą, kurią sukėlė asmens sveikatos
sužalojimas.
1.Dėl
atsakovės V. P. atsakomybės CK 6.268 straipsnio 4 dalies
pagrindu
Asmens
atsakomybės CK 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu teisiniai aspektai
analizuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. K. v. O. B., bylos Nr.
3K-3-49/2005. Aiškindama šią teisės normą, kolegija akcentavo, kad pareiga
atlyginti žalą pagal CK 6.268 straipsnio 4 dalį gali atsirasti esant tokioms
sąlygoms: 1) žalą padarė asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų
reikšmės ar jų valdyti dėl psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo;
2) atlyginti žalą gali būti įpareigoti tik šioje įstatymo normoje
nurodyti, kartu su žalą padariusiu asmeniu gyvenantys, asmenys; 3) šie asmenys
žinojo apie žalą padariusio asmens psichikos būklę, tačiau nesiėmė priemonių,
kad tas asmuo būtų pripažintas neveiksniu. Kasaciniame skunde nekeliama
klausimo dėl pirmosios ir trečiosios deliktinę atsakomybę lemiančių sąlygų,
teismai jas konstatavo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai
nustatė antrąją iš deliktinę atsakomybę lemiančių sąlygų, t. y. žalą padariusio
asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti dėl
psichinės ligos ar kitokio psichikos sutrikimo (G. M.)
gyvenimo kartu su kitu asmeniu (bylos atveju - su motina atsakove V. P.) faktą.
CK 2.16, 2.17
straipsnių dispozicijose pateikti kriterijai, kuriais remiantis nustatoma
asmens gyvenamoji vieta. Šiuos kriterijus taikant, t. y. pagal juos patikrinant
faktines aplinkybes, gali būti konstatuojamas teisiškai reikšmingas faktas – asmens
gyvenamoji vieta. Taigi šio fakto nustatymas yra tiesiogiai susijęs su bylos
faktinių aplinkybių nustatinėjimu, kuris, minėta, nepriklauso kasacinio teismo
kompetencijai. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
nustatė, kad G. M. gyvenamoji vieta nesutampa su jo
motinos atsakovės V. P. gyvenamąja vieta. Nagrinėjamoje
byloje teismai tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių ir,
nepažeisdami CPK 185 straipsnio reikalavimų, pakankamai išsamiai, siekdami
padaryti konkrečias išvadas dėl įrodinėjimo dalyko, įvertino byloje pateiktus
rašytinius įrodymus apie G. M. gyvenamąją vietą. Kasatorės
nurodomas G. M. gyvenamosios vietos deklaravimo dokumentas
fiksuoja padėtį, galbūt buvusią 1996 m. Tačiau asmens gyvenamosios vietos, kuri
dėl asmenų migracijos procesų turi tendenciją nuolat keistis, nustatymas
nagrinėjamos bylos atveju turi esminę reikšmę, nes gali lemti atsakovės turtinę
atsakomybę už žalą, kurios savo tiesioginiais veiksmais ji nepadarė. Dėl to
faktinė aplinkybė dėl gyvenamosios vietos deklaravimo negali būti formaliai
taikoma ir laikoma reikšminga įvykiui, įvykusiam po aštuonerių metų ir
padariusiam žalą asmeniui.
Nurodytais
motyvais kolegija konstatuoja, kad atsakovės V. P. atsakomybės
CK 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu klausimas išspręstas teisingai ir ji
negali būti pripažinta atsakinga už ieškovei padarytą žalą.
2. Dėl
atsakovo V. Š. atsakomybės CK 6.270 straipsnio pagrindu
Civilinę
atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji
teisės norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio
pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti jo valdytojas, be to,
valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda ir
be kaltės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju svarbu nustatyti, kas yra didesnio
pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje
nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už padarytą žalą,
jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl
neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o
asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį.
Nagrinėjamoje
byloje teismai nenustatė, kad trečiasis asmuo G. M. būtų
neteisėtai užvaldęs automobilį, kurį vairuojant įvyko eismo įvykis ir buvo
sužalota ieškovė; nustatyta, kad automobilį vairuoti G. M. perdavė
V. Š., kuris vairuoti transporto priemonės negalėjo, nes
buvo neblaivus. Tačiau net ir tuo atveju, kai transporto priemonė jos savininko
(teisėto valdytojo) valia, t. y. nesant neteisėto užvaldymo fakto, perduodama
valdyti kitam asmeniui, kuris, pažeidęs saugumo eismo kelyje taisykles, padaro
žalą kitiems asmenims, galima ir transporto priemonės savininko (teisėto
valdytojo) atsakomybė, kaip, pavyzdžiui, sprendė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 19 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje O. D. B. v. J.
P., bylos Nr. 3K-3-51/2007. Nagrinėjamoje byloje nustatyti faktai taip
pat teikia pagrindą pripažinti, kad ir atsakovas V. Š. turi
būti pripažintas atsakingu dėl ieškovei padarytos žalos, todėl jam nustatytina
žalos atlyginimo prievolė.
Atsakovas,
būdamas neblaivus ir dėl to negalėdamas vairuoti automobilio, elgdamasis
neatsakingai ir nerūpestingai, jį perdavė trečiajam asmeniui akivaizdžiai neįsitikinęs
(tai jis pripažino ir kasacinio teismo posėdyje), ar automobilio perdavimo
trečiajam asmeniui vairuoti metu trečiasis asmuo turėjo su savimi vairuotojo
pažymėjimą, ir taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 68 punkto reikalavimą. Toks
atsakovo elgesys teikia pagrindą konstatuoti, kad automobilio perdavimas nebuvo
toks, kuris lemtų tik teisėto valdytojo atsakomybę. Nors byloje nenustatyta,
kad atsakovas žinojo apie trečiojo asmens psichikos būklę, tačiau nustatyta,
kad automobilio perdavimo vairuoti trečiajam asmeniui laikotarpiu jų pažintis
nebuvo artima, bendravimas buvo epizodinis, todėl galima teigti, kad atsakovas
neturėjo pakankamai informacijos apie trečiojo asmens sugebėjimą patikimai ir saugiai
vairuoti transporto priemonę. Dėl to ir ši aplinkybė yra pagrindas pripažinti
atsakovo nerūpestingumą ir neatsakingumą naudojantis transporto priemone, nes
jis automobilį, kuris eksploatavimo metu sukelia didesnį pavojų aplinkiniams
asmenims, perdavė asmeniui, kurio sugebėjimu tinkamai valdyti transporto
priemonę nebuvo įsitikinęs. Taip atsakovas pažeidė ir Saugaus eismo automobilių
keliais įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, 8 straipsnio 2 dalyje nustatytus
reikalavimus eismo dalyvių elgesį grįsti tarpusavio pagarba ir atsargumu. Tai,
kad atsakovas transporto priemonės vairavimą perdavė nepatikimam vairuotojui, patvirtina
ne tik įvykęs eismo įvykis, bet ir trečiojo asmens vairavimo biografijos
duomenys – trečiasis asmuo neturi savo automobilio, tai turėjo sukelti
atsakovui abejonių dėl trečiojo asmens vairavimo įgūdžių, paaiškėjo, kad
trečiasis asmuo praeityje pažeidinėjo Kelių eismo taisykles ir du kartus jam
buvo išduotas laikinas vairuotojo pažymėjimas. Visos šios aplinkybės, minėta,
lemia ir atsakovo atsakomybę, taip pat jo turtinę atsakomybę ieškovei CK 6.270
straipsnio pagrindu.
3. Dėl žalos
ieškovei atlyginimo CK 6.250 straipsnio 2 dalies pagrindu
Neturtinės žalos
atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir
dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Neturtinę žalą
įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas šią žalą,
siekia nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio
išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę kompensaciją, kuri kiek
galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiajam padarytą žalą. Neturtinės žalos
būdai, jos atlyginimo atvejai, žalos dydžio nustatymo kriterijai
reglamentuojami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Civilinėje teisėje įtvirtintas
visiško žalos atlyginimo principas, o teismas, spręsdamas neturtinės žalos
atlyginimo dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas
nustatančiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios
kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.263
straipsnis, 6.268 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu ieškovei padarytų sužalojimų pasekmės
labai komplikuotos – jai sunkiai sutrikdyta sveikata, nepalanki ligos prognozė
pasveikti. Tačiau, sprendžiant priteistinos žalos dydžio klausimą, turi būti
atsižvelgiama ir į atsakingo už žalos padarymą asmens turtinę padėtį ir
siekiama tinkamos pusiausvyros tarp priteisiamos žalos dydžio ir atsakingo už
žalos padarymą asmens turtinės padėties. Priteisiamos neturtinės žalos dydis
turi būti pakankamai rimta ir sunki finansinė našta skolininkui, tačiau ji
negali būti tokia, kad jį sužlugdytų finansiškai. Dėl to kolegija, įvertinusi
ne tik ieškovės patiriamus praradimus, bet ir atsakovo turtinę padėtį, sprendžia,
kad ieškovei priteistina 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 98 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 10 d.
nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškovės I. L. ieškinys
atsakovui V. Š., panaikinti ir tenkinti dalį atsakovui V. Š. pareikšto reikalavimo – priteisti ieškovei I. L. iš atsakovo V. Š. 20 000
(dvidešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Kitas Klaipėdos
apygardos teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 10 d.
nutarties dalis palikti nepakeistas.
Priteisti
ieškovei I. L. iš atsakovo V. Š. 300
(trys šimtai) Lt išlaidoms už advokato pagalbą, atstovaujant kasaciniame teisme,
apmokėti.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Aloyzas
Marčiulionis
Sigitas
Gurevičius
Virgilijus
Grabinskas