Baudžiamoji byla Nr. 1A-314-300/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35792-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.6.2.; 1.1.7.2.3.; 1.1.8.1.1.; 1.2.23.1.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 25 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Vilmai Armalytei,

dalyvaujant prokurorei Dainai Songailienei,

gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, K. B. įpareigotas per 3 mėnesius neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktu, K. B. uždrausta laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu vartoti psichiką veikiančias medžiagas – narkotines priemones.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas K. B. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. rugsėjo 6 d. 13.30 val. iki 2020 m. rugsėjo 8 d. 10.31 val., dvi paros, ir nuspręsta laikyti, kad K. B. yra atlikęs 4 laisvės apribojimo dienas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.       K. B. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, t. y. nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos ir laiko, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, išsinuomotame garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų – 0,1556 g kanapių (antžeminių dalių), kuriose delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 7,3 %, iki kol 2020 m. rugsėjo 6 d., 13.06 val., minėtas narkotines medžiagas, įvykio vietos apžiūros metu, rado ir paėmė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnai.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius jo tyčios, arba bylą nutraukti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 4 dalis).

2.1.       Teigia, kad jis neginčija jam inkriminuotos veikos faktinių aplinkybių, kad jo nuomojame garaže buvo rasta metalinė dėžutė, kurią jis parsivežė iš „(duomenys neskelbtini)“ klubo, tačiau kad joje buvo narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) – likučių, jis nežinojo, todėl mano, kad teismas jo kaltę konstatavo neįrodęs subjektyvinės pusės. Taip pat teigia, kad teismas neįvertino realaus padarytos veikos pavojingumo, todėl nepagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų ir neatleido jo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

2.2.        Nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškino, kaip jo nuomojamame garaže atsirado metalinė dėžutė – kad ją rado klubo „(duomenys neskelbtini)“ tualete, kad joje yra kanapių likučių, nežinojo, matė tik augalines šakeles. Pripažįsta, kad tame pačiame klube nusipirko kanapių suktinę ir „Ekstazi“ tabletes, kurias vietoje suvartojo. Nurodo, kad jis pats į įvykio vietą iškvietė policijos pareigūnus dėl apgadintų automobilių, todėl mano, kad nelogiška būtų manyti, kad, žinodamas apie garaže esančius narkotikus, kviesti policiją. Teigia, kad garaže rastos svarstyklės, folija nepagrįstai siejamos su narkotinių medžiagų vartojimu, nes tai yra jo darbo priemonės, nes jis remontuoja automobilių kėbulus, svarstykles naudoja dažų pigmentų svėrimui ir pan., foliją naudoja gruntuojant, dažant kėbulus. Pastebi, kad byloje nenustatyta, kad rastos svarstyklės ir folija būtų turėjusi kontaktą su narkotinėmis medžiagomis. Dėl to teigia, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta jo tyčia pagrįsta tik prielaidomis, todėl byloje nesant jo tyčios įrodymų, jis nepagrįstai pripažintas kaltu nusikalstamos veikos padarymu ir turėtų būti išteisintas.

2.3.        Taip pat apeliantas skunde nurodo, kad jo veiksmai formaliai atitinka BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau atsižvelgiat į tai, kad rastos kanapės (antžeminės dalys) yra lengvas narkotikas, rastas kiekis (0,1556 g) 32 kartus mažesnis už nedidelio kiekio (5 g) rekomendaciją (Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239), mano, kad jo veika nėra tokio pavojingumo, kad už ją reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Pastebi, kad šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime yra svarstomi įstatymų projektai, susiję su nedidelio kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizavimu – BK 259 straipsnio pakeitimo įstatymo projekte siūloma baudžiamoji atsakomybė už „didesnį nei nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų“ įgijimą, laikymą, siuntimą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Mano, kad laiko klausimas, kada nedidelio kiekio kanapių laikymas bus dekriminalizuotas ir teismams teks peržiūrėti priimtus nuosprendžius (BK 3 straipsnio 2 dalis). Teigia, kad teismo motyvas, jog baudžiamajam nusižengimui negali būti taikomas mažareikšmiškumo institutas, prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principui, nes netaikant mažareikšmiškumo instituto baudžiamajam nusižengimui konstatuojama, kad baudžiamasis nusižengimas yra pavojingesnis negu nusikaltimas, o tai prieštarauja nusikalstamų veikų klasifikavimui, teisingumo ir teisinės valstybės principams. Pastebi, kad BPK 212 straipsnio, reglamentuojančio ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejus, 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai remiantis BK 37 straipsniu pripažįstama, kad nusikalstama veika yra mažareikšmė. Įstatymai turi būti aiškinami kompleksiškai ir vientisai, todėl tą patį mažareikšmiškumo institutą reglamentuojančios BK ir BPK normos negali būti aiškinamos ir taikomos skirtingai. Teismų praktikoje BK 37 nuostatos taikomos ir baudžiamajam nusižengimui, pvz. Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-978-116/2013 mažareikšmiškumo institutas taikytas asmeniui, padariusiam BK 245 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Teigia, kad skundžiamo nuosprendžio motyvai, jog teismas nesivadovauja nurodytoje Šiaulių apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-978-116/2013 priimtu 2013 m. spalio 8 d. nuosprendžiu, nes tiek faktinės bylos aplinkybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos yra visiškai skirtingos, nėra tinkami, nes šiuo atveju reikšmingas ne nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių tapatumas, o tai, kad tiek BK 245 straipsnyje numatyta veika, tiek BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta veika priskiriamos tai pačiai nusikalstamų veikų rūšiai – baudžiamiesiems nusižengimams, o teismas skundžiamame nuosprendyje mažareikšmiškumo instituto netaikymą motyvavo būtent tuo, kad jis (apeliantas) padarė baudžiamąjį nusižengimą.

3.       Atsiliepimų į skundą negauta.

4.       Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5.       Apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo prašo jį išteisinti, nes jo veikoje nenustatyta subjektyvinė nusikalstamos veisko, numatytos BK 259 straipsnio 2 dalyje, pusė, t. y. nenustatyta tyčia, kadangi jis nesuprato, kad jo iš naktinio klubo parsineštoje metalinėje dėžutėje buvo narkotinė medžiaga – kanapės. Taigi, nuteistasis K. B., nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Dėl to apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7.       Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių ir nusikalstamą veiką padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taigi, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Pažymėtina, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad nuteistasis ar jo gynėjas byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstas. Dėl to šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

8.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais duomenimis, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl K. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką, teisingai ją kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

8.1.        BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Inkriminuojant neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, inter alia (be kita ko) nustatoma, kad kaltininko veikimas (neveikimas) atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai yra išvardyti kaip alternatyvūs, turintys savarankiškų veikų teisinę reikšmę, todėl nusikalstamos veikos laikomos baigtomis nuo to momento, kai kaltininkas atliko bet kurią iš minėtų alternatyvių veikų, nepriklausomai nuo padarinių atsiradimo (neatsiradimo). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas kanapių (antžeminių dalių) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 5 g. Ši nusikalstama veika padaroma kaltininkui veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia narkotines ar psichotropines medžiagas, ir siekia tai daryti. Taigi, kaltiuninkas turi bent bendrais bruožais suvokti, kad medžiagos, kuriomis jis neteisėtai disponuoja, yra narkotinės ar psichotropinės.

8.2.       Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuteistasis tvirtino, kad nesuprato, jog metalinėje dėžutėje, kurią jis rado naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ tualete ir kurią parsinešė į savo garažą, buvo narkotinė medžiaga – marihuana. Taigi, neigia jo veiksmuose buvus tyčia įgyti ir laikyti narkotinę medžiagą.

8.3.       Nuteistasis K. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad, būdamas naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, tualete rado dėžutę, kurioje buvo sudžiuvusio augalo šakelė, tą dėžutę jis pasiėmė su savimi ir padėjo garaže. Nuteistasis teigė, kad dėžutėje buvusi augalo šakelė neskleidė jokio kvapo, kad jis parsineštos dėžutės nedarinėjo, todėl nesuprato, kad dėžutėje yra narkotinė medžiaga. Tokius nuteistojo K. B. parodymus paneigia policijos pareigūnių D. R., D. R. parodymai, specialisto išvadoje nurodyti duomenys. 2020 m. spalio 16 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1973(20) nurodyta, kad skardinėje dėžutėje tirti pateikta augalinė medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapės (antžeminės dalys), kad tirti pateiktų kanapių (antžeminių dalių) masė yra 0,1556 g, delta-9-tetrahidrokanabinolio (tetrahidrokanabinolio) koncentracija jose yra 7,3 % (t. 1, b. l. 69-70). Teisme kaip liudytojos apklaustos policijos pareigūnės D. R. ir D. R. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, garažo pagalbinėse patalpose buvo rasta metalinė saldainių dėžutė, kurią pradarius, sklido specifinis augalinės kilmės narkotinės medžiagos marihuanos kvapas, kad dėžutėje buvo susmulkintos kanapės dalys – kotelių, lapelių, apie 0,5-1 cm dydžio dalelės, ne vientisas augalas, kad dėžutė nebuvo pilna, o K. B. paklausus, ar dar yra narkotinių medžiagų, atsakė, jog viską surūkė.

8.4.       Be to, pats nuteistasis pripažino, kad žino, koks yra marihuanos kvapas. Nuteistajam K. B. 2020 m. rugsėjo 6 d. atliktos medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. L4193-300 nurodyti duomenys patvirtina, kad K. B. yra vartojęs narkotinių medžiagų, nes jo šlapime rasta ne tik marihuanos ir ekstazio, bet ir amfetamino, metamfetamino pėdsakų (t. 2, b. l. 186-187). Kadangi įvykio vietoje pradarius metalinę dėžutę policijos pareigūnės iš karto užuodė specifinį marihuanos kvapą, akivaizdu, kad ir nuteistasis, neteisėtai įgijęs metalinę dėžutę su narkotine medžiaga – kanapėmis, užuodė kvapą ir suprato, kad metalinėje dėžutėje yra narkotinė medžiaga, todėl tą dėžutę ir pasiėmė su savimi ir ją laikė garaže. Taip pat nuteistojo tyčią laikius narkotinę medžiagą patvirtina tai, kad iš pradžių nuteistasis K. B. neleido policijos pareigūnei įeiti į garažą, kuriame buvo rasta metalinė dėžutė su narkotine medžiaga, kad ne iš karto pripažino, jog metalinė dėžutė priklauso jam, kad atsakydamas į klausimą, ar dar yra narkotinių medžiagų, nurodė, jog „nėra, nes viską surūkė“. Taigi, paminėtų duomenų visuma patvirtina, kad nuteistasis suprato, kad įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos. Dėl to nuteistojo K. B. parodymai, jog jis įgydamas ir laikydamas metalinę dėžutę su joje buvusia narkotine medžiaga nesuprato, jog pasiėmė narkotinę medžiagą, laikytina nuteistojo gynybine versija.

8.5.       Nuteistasis teigė, kad jis dėl girtumo nesuprato policijos pareigūnės klausimo apie narkotines medžiagas, kad omenyje turėjo, jog surūkė cigaretes. Tokio nuteistojo aiškinimo nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Nors nuteistasis įvykio metu buvo neblaivus (jam nustatytas 1,77 promilių girtumas  (t. 2, b. l. 195-198)), tačiau nuteistojo girtumas nebuvo toks didelis, kad jis nesuprastų savo veiksmų ir tai, ką daro ar sako, nes girtumas nuteistajam nesukliudė pačiam paskambinti policijai ir pranešti apie apgadintą automobilį, prisiminti kitas įvykio aplinkybes ar sukliudyti policijos pareigūnei patekti į garažo vidų. Pastebėtina, kad įvykio vietos apžiūros metu cigarečių nuorūkų nebuvo rasta (t. 1, b. l. 24-33), tik taros buteliai, sukamas popierius tabakui, daug aliumininės folijos gumulėlių. Ir tai paneigia nuteistojo aiškinimą, kad buvo rūkomos cigaretės. Liudytojos D. R., D. R. parodė, kad K. B., kaip ir kartu buvęs V. P., buvo apsvaigęs ir juos žino kaip asmenis, kurie vartoja narkotines medžiagas. Kaip minėta K. B. atliktos medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. L4193-300 nurodyti duomenys patvirtina, kad jis yra vartojęs narkotinių medžiagų. Taigi, nuteistojo būsena įvykio metu (girtumas, narkotinių medžiagų vartojimas) nesukliudė jam teisingai suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, todėl nuteistojo aiškinimas, kad jis neteisingai suprato policijos pareigūnės klausimą apie narkotines medžiagas, vertinamas kaip jo siekis pateisinti savo neteisėtus veiksmus.

9.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistojo veiksmuose nustatyti visi BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytois nusikalstamos veikos požymiai, taip pat yra subjektyvinės pusės požymis – tyčia, todėl nuteistasis K. B. pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl to tenkinti nuteistojo skundą ir jį išteisinti, neįrodžius jo tyčios, nėra pagrindo. 

10.       Apeliaciniu skundu nuteistasis K. B. taip pat prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

10.1.       BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Taigi, BK 37 straipsnis nenumato galimybės atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, nes šiame BK straipsnyje kalbama tik apie nusikaltimo mažareikšmiškumą. Šiuo atveju K. B. padarė baudžiamąjį nusižengimą, kuris yra mažiau pavojingas nei nusikaltimas, todėl jo atžvilgiu BK 37 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Nors apeliantas skunde remiasi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-978-116/2013 priimtu Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. nuosprendžiu, kai asmuo už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje bei BK 245 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsniu, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad vadovautis šiuo vieninteliu teismo sprendimu, kaip precedentu nagrinėjamoje byloje, negalima, nes nurodytame teismo sprendime tiek faktinės bylos aplinkybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos, yra visiškai skirtingos. Be to, minėtas teismo sprendimas yra tik pavienis atvejis, kai baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsniu, ir šis teismo sprendimas neatspindi susiformavusios teismų praktikos dėl BK 37 straipsnio taikymo. 

10.2.       Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo K. B. prašymą ir bylą nutraukti dėl jo padarytos veikos mažareikšmiškumo, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

11.       Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas K. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Skirdamas K. B. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas baudžiamasis nusižengimas, veiką nuteistasis padarė tyčia, veika yra baigta, nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas)). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis teisiamas pirmą kartą, vieną kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu, kad nusikalstamą veiką, už kurios padarymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, K. B. padarė būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kad nuteistasis baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (dalis paskirtų baudų yra nesumokėtos), nuo 2020 m. spalio 5 d. vykdo individualią veiklą, mokosi Šiaulių profesinio rengimo centre. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam K. B. už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kurios terminas yra artimas BK 48 straipsnio 2 dalyje nurodytam šios bausmės minimaliam terminui. Dėl to keisti nuteistajam bausmę nėra pagrindo.

12.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo K. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

n u t a r i a :

atmesti nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio.

Teisėjai                                                                        Zigmas Kavaliauskas

                                                                                Vidmantas Mylė

                                                                                Virginija Žindulienė