Civilinė byla Nr. e2-3943-1184/2024

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05783-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.3.5.8.; 1.3.5.10.; 2.6.9.2.; 3.2.3.1; 3.2.6.1

(S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 6 d.

Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėja Laura Miniotienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Monikai Statkutei,

dalyvaujant nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui advokatui Žilvinui Brazaičiui,

dalyvaujant nuotoliniu būdu per „Zoom“ programą atsakovui V. Y., jo atstovo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos atstovui advokatui Giedriui Baziuliui,

dalyvaujant vertėjai Daivai Sakalienei,

teismo posėdyje mišriu būdu žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui V. Y. dėl nepanaudotos pinigų sumos, skirtos galimoms (bet nepatirtoms) komandiruočių išlaidoms padengti, priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Ginčo esmė, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

1.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose buvo priimtas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys atsakovui V. Y. dėl nepanaudotos pinigų sumos, skirtos galimoms (bet nepatirtoms) komandiruočių išlaidoms padengti, priteisimo. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Atsakovas V. Y., atstovaujamas Lietuvos vežėjų profesinė sąjungos, 2024 m. vasario 20 d. pateikė teismui pareiškimą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 19 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-1085-1184/2024. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 15 d. nutartimi buvo tenkintas atsakovo V. Y. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Panaikintas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. vasario 19 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-1085-1184/2024 ir atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės.

2.       Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo ieškovės naudai priteisti iš atsakovo V. Y. 2 103 Eur pinigų sumą, ieškovės atsakovui buvusią sumokėtą galimoms (bet nepatirtoms) išlaidoms komandiruotėse padengti (toliau – ir komandiruočių išlaidos) ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovė prašo, jei teismas laikytų, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, tuomet jį prašo atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

3.       Ieškovė ieškinyje nurodė, jog visu darbo santykių laikotarpiu ieškovė atsakovui mokėjo darbo užmokestį, dienpinigius komandiruotėse, o taip pat pinigų sumas, skirtas galimoms išlaidoms komandiruotėje padengti. Dėl atsakovo darbo specifikos (paprastai net du mėnesiai komandiruotėje užsienyje) su juo buvo susitarta, jog sąskaitomis ar čekiais nepagrįsta išlaidoms buvusi skirta suma bus automatiškai užskaitoma kaip atsakovui priklausantis darbo užmokestis ir / ar dienpinigiai. Kitaip tariant, jei ieškovė komandiruotės pradžioje ar jos eigoje į atsakovo sąskaitą įmokėdavo kažkokią sumą pinigų, kurią jis galėtų išleisti įmonės vardu įvairioms su darbu susijusioms reikmėms, tačiau tokių išlaidų nepatirdavo, šie pinigai tapdavo atsakovo nuosavybe kaip jam sumokėtas darbo užmokestis ar dienpinigiai. Tokį susitarimą ir atitinkamą tikrąją šalių valią patvirtina tai, jog atsakovas tokių pinigų ieškovei negrąžino niekada, sutikdamas, kad šie pinigai yra jam sumokėtas darbo užmokestis / dienpinigiai, ir juos išleisdavo savo asmeninėms reikmėms, o ieškovė savo ruožtu niekada nereikalavo atsakovo jai jų grąžinti, kas faktiškai būtų reikalinga iš esmės vien tam, kad tokią pačią pinigų sumą, ją atgavusi iš atsakovo, ieškovė galėtų dar kartą jam atgal sumokėti, tik nurodydama kitokią mokėjimo paskirtį. Dar daugiau, ieškovė, atsakovui šių pinigų jai negrąžinus (nes jis pagal minėtą susitarimą ir neturėjo jų grąžinti), jokių išskaitų iš vėliau atsakovui mokėtino darbo užmokesčio nedarė niekada. Tokiu būdu su atsakovu ieškovė visuomet atsiskaitydavo laiku ir tinkamai, atsakovas niekuomet nestokojo pinigų dėl to, kad ieškovė jam galbūt vėluotų sumokėti darbo užmokestį ar jį sumokėtų nepilna apimtimi. Atlikdama būtent tokius mokėjimus galimoms išlaidoms komandiruotėje padengti, 2019 m. rugpjūčio 2 d. – 2019 m. spalio 18 d. ieškovė atsakovui į banko sąskaitą sumokėjo 235,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Išlaidoms“, o taip pat, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Pagal avansines apyskaitas“ ar „Išlaidoms“, atliko bankinius mokėjimus: 2020 m. sausio 21 d. – 118,00 Eur, 2020 m. sausio 27 d. – 15,00 Eur, 2020 m. vasario 27 d. – 350,00 Eur ir 2020 m. balandžio 29 d. – 1 385,00 Eur, tokiu būdu iš viso tokios paskirties pinigų sumų sumokėdama atsakovui 2 103,00 Eur. Nagrinėjant kitą šalių ginčą Šiaulių apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. Nr. e2-110-291/2023, ieškovės nurodyta tarp šalių buvusį susitarimą patvirtino ir svarbiausias toje byloje esantis įrodymas – paties atsakovo paaiškinimai, užfiksuoti 2023 m. sausio 16 d. teismo posėdžio metu. Atsakovas, atsakinėdamas tiek į ieškovės atstovo, tiek ir į teismo jam užduodamus klausimus, aiškiai patvirtino, kad visi į jo banko sąskaitą (ar, anot atsakovo, į mokėjimo kortelę) darbdavio sumokėti pinigai yra jo nuosavybė, jie laikomi jo darbo užmokesčiu ir dienpinigiais nepriklausomai nuo įmokos paskirties / pavadinimo. Atsakovas taip pat patvirtino, kad jokių išlaidų komandiruotėse nepatirdavo ir iš ieškovės gautais pinigais jų nedengdavo. Atsakovas paaiškino jokių iš darbdavio gautų pinigų sumų grąžinti neprivaląs, kadangi visi pinigai yra jo uždirbti ir gauti į sąskaitą (kortelę) kaip darbo užmokestis ar dienpinigiai. Tačiau tiek Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas sprendimą toje byloje, tiek ir bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-362-883/2023 minėtąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies pakeisdamas, buvo kitokios nuomonės, ir tokią pat sumą pinigų (2 103 Eur), kuri, atsakovo gauta dengti galimoms išlaidoms komandiruotėse, jų nepatyrus, būdavo užskaitoma kaip jo darbo užmokestis / dienpinigiai, atsakovui iš ieškovės vis dėlto priteisė būtent kaip minėtųjų su darbo santykiais susijusių sumų (darbo užmokesčio / dienpinigių) nepriemoką. Tuo tarpu be jokio teisinio pagrindo iki šiol turimos tokio paties dydžio sumos, gautos galimoms (bet realiai nepatirtoms) išlaidoms komandiruotėje dengti, atsakovas geranoriškai ieškovei negrąžino niekada. Tokiu būdu susiklostė neteisinga ir akivaizdžiai nesąžininga ieškovės atžvilgiu situacija, kuomet atsakovas iš pastarosios yra gavęs ir: 2 103 Eur teismo priteisto kaip buvusio nesumokėto darbo užmokesčio bei kitas Šiaulių apygardos teismo nutartimi priteistas lėšas ir: dar kartą lygiai tokią pat sumą (2 103 Eur) anksčiau. Ieškovė nurodė, jog tiek teisiniu, tiek ir faktiniu požiūriu tai nėra normalu, todėl tokia neteisėta situacija privalo būti ištaisyta, o pažeista ieškovės teisė apginta. Šių aplinkybių pasėkoje, ankstesnėje byloje esant priimtam ir įsiteisėjusiam procesiniam teismo sprendimui (Šiaulių apygardos teismo nutarčiai 2023 m. birželio 21 d. civilinėje byloje Nr. e2A-362-883/2023) bei jame pateiktam atitinkamam išaiškinimui, kad pinigų sumos, buvusios skirtos galimoms (bet nepatirtoms) išlaidoms komandiruotėje dengti negalėjo būti užskaitomos kaip atsakovui mokamas darbo užmokestis / dienpinigiai, nuo minėtos apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos (nuo 2023 m. birželio 21 d.) atsakovui atsirado pareiga šią pinigų sumą, kuria atsakovas yra nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnis), ieškovei grąžinti, o pastarajai – teisė iš atsakovo to reikalauti.

4.       Taip pat ieškinyje ieškovė nurodė, jog ji apie pažeistą savo teisę turėjo sužinoti ir sužinojo faktiškai būtent Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-362-883/2023 priėmimo dieną, nes tik Šiaulių apygardos teismui konstatavus, jog ieškovės ir atsakovo susitarimas dėl atsakovo iš ieškovės gautų, tačiau nepanaudotų pinigų komandiruočių išlaidoms užskaitymo kaip darbo užmokesčio ar dienpinigių vis dėlto sudarytas nebuvo (nors faktiškai visų darbo santykių eigoje abi šalys akivaizdžiai elgėsi taip, tarsi toks susitarimas egzistuotų), ieškovė sužinojo, jog šie pinigai, iki šiol esantys atsakovo dispozicijoje ir niekada negrąžinti geranoriškai, pastarojo yra užvaldyti neteisėtai (atsakovas yra nepagrįstai praturtėjęs atitinkama suma ieškovės sąskaita). Nuo minėtos sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos iki šio ieškinio pateikimo teismui yra praėję tik pusšešto mėnesio, todėl joks ieškinio senaties terminas praleistas nėra. Papildomai ieškovė pažymi, jog nepagrįsto praturtėjimo teisinius santykius reglamentuoja ne darbo, bet CK, ir šiam ieškovės ieškiniui turėtų būti taikomas jame įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 125 straipsnio 1 dalis). Taigi net ir tuo atveju, jei ieškinio senaties termino pradžia kažkodėl būtų siejama ne su objektyvaus sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu, bet nuo ieškovės 2019 – 2020 m. padarytų atitinkamų mokėjimų atsakovui (kas akivaizdžiai būtų neteisinga ir nesąžininga), ieškinio senaties terminas vis tiek praleistas nebūtų. Tuo atveju, jei bylą nagrinėjantis teismas dėl kokių nors priežasčių vis dėlto laikytų, kad šio ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti siejama ne su ieškovės objektyvaus sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu (Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje priėmimu), bet su mokėjimų atsakovui datomis, o atsakovo nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita teisinius santykius reglamentuoja ne CK, bet Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK), ir todėl ieškovės ieškiniui turėtų būti taikomas trejų metų senaties terminas, taigi ieškovė yra jį praleidusi, ieškovė yra įsitikinusi, kad toks praleistas ieškinio senaties terminas jai turėtų būti teismo atnaujintas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, kad atlikusi atsakovui mokėjimus galimoms išlaidoms komandiruotėse padengti, tačiau šiam jų nepatyrus, ieškovė vadovavosi šalių susitarimu dėl tokių pinigų užskaitymo kaip atsakovo darbo užmokesčio / dienpinigių, todėl jų niekada ir nereikalavo grąžinti, atsakovui tokia tvarka lygiai taip pat tiko, jokių pretenzijų jis niekada nereiškė, ir, kaip minėta, toks abipusis ilgametis šalių elgesys patvirtino buvus atitinkamą susitarimą, taigi ieškovė sąžiningai klydo dėl galimybės užskaityti tokius atsakovui išmokėtus, bet pastarojo nepanaudotus pinigus kaip su darbo santykiais susijusias išmokas, o tokia ieškovės klaida (klaidingas įsitikinimas) buvo išaiškinta minėtoje Šiaulių apygardos teismo nutartyje. Būtent toks susiklosčiusios situacijos aiškinimas atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (el. medž. l. 1-3; 2 t., el. medž. l. 4-6).

5.       Atsakovas V. Y. pateikė prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame kartu išdėstė aplinkybes, jog su ieškiniu nesutinka visiškai (el. medž. 1 t., l. 56-61).  Taip pat pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, kurios buvo išdėstytos prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, taip pat nurodė, kad visų pirma ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, t. y. ji ieškinį grindžia 2019 m. rugpjūčio 2 d. – 2019 m. spalio 18 d., 2020 m. sausio 21 d., 2020 m. sausio 27 d., 2020 m. vasario 27 d. ir 2020 m. balandžio 29 d. atliktais pavedimais, todėl ieškinio senatis visiems reikalavimams pateikti yra 2022 m. rugpjūčio 2 d. – 2023 m. balandžio 29 d., o ieškinį pateikė 2023 m. gruodžio 8 d., praleidusi ieškinio senaties terminą. Ieškovė nepagrįstai nurodo, jog apie savo pažeistas teises ji neva sužinojo gavusi teismų sprendimus. Ieškovė yra verslo subjektas, darbdavė, ją atstovauja profesionalūs teisininkai, o nepagrįsto reikalavimo dėl tariamos permokos grąžinimo nekėlė nei darbo santykių metu, nei nutraukiant darbo santykius, nei ankstesnėse bylose. Todėl ieškinį prašo atmesti vien dėl to, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Taip pat pažymėjo, kad nei atleidimo iš darbo dieną, nei darbo santykių metu darbdavė taip pat nereikalavo jokios permokos iš darbuotojo. Darbo teisiniuose santykiuose vienašalis darbdavės ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nėra numatytas, tam, kad darbdavė atgautų darbuotojui be pagrindo išmokėtas sumas, yra nustatyta speciali tvarka – vienašališkos išskaitos atlikimo galimybė su konkrečiais ribojimais (DK 150 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju darbdavė šia teise nepasinaudojo. Kadangi už tinkamą darbo ir finansinių dalykų organizavimą yra atsakinga darbdavė, o darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, gavusi sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu ir su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams. Pažymėjo, kad darbdavė (ieškovė) visą darbo santykių laikotarpį nedariusi išskaitų, nesilaikiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 9,10 p. nuostatų, nedetalizavusi darbuotojui išmokamų sumų paskirties, nutraukusi su darbuotoju darbo sutartį negali teigti, kad darbuotojui mokėtos sumos turi būti traktuojamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti būtent pati darbdavė (el. medž. l. 1 t., l. 179-180).

6.       Ieškovės UAB „Stella Nova“ atstovas advokatas Žilvinas Brazaitis teismo posėdyje ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad visi iš ieškovės kaip darbdavės atsakovui sumokėti pinigai būdavo šalių žodiniu susitarimu užskaitomi kaip darbo užmokestis ir dienpinigiai, ir suvedus atlyginimo dienai, ieškovė atsakovui nebuvo visiškai skolinga. Tačiau Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad toks susitarimas nebuvo galimas ir priteisė atsakovui 2 103 Eur sumą, kaip trūkstamą darbo užmokesčio nepriemoką. Taigi, atsakovas du kartus yra gavęs tą pačią sumą. Tokį žodinį šalių susitarimą – užkaityti visas gautas pinigines sumas, nepriklausomai nuo jų paskirties, pavirtino atsakovas ir anoje nagrinėtinoje byloje, ir šioje byloje. Teismas, formaliai įvertinęs, jog toks susitarimas negalimas, tą pačią sumą priteisė. Todėl du kartus gavęs atsakovas tą pačią sumą, turėtų grąžinti. Pažymėjo, jog ieškovė Šiaulių apygardos nutartį yra įvykdžiusi ir priteistą 2 103 Eur sumą yra sumokėjusi. Pažymėjo, jog suma sumokėta atsakovui kaip būsimoms išlaidoms, jų nepanaudojus, ši suma buvo užskaitoma kaip darbo užmokestis ir dienpinigiai. Ta suma buvo laikoma kaip su darbo santykiais susijusios išmokos ir atsakovui visada tiko, tačiau šalys iki galo nebuvo įforminusios to susitarimo. Nurodė, jog nesvarbu, kurią sumą atsakovas grąžintų, t. y. ar teismo sprendimu priteistą sumą, ar anksčiau sumokėtas pinigines lėšas, nes tai tie patys pinigai – 2 103 Eur, nes šiuo metu atsakovas yra gavęs viso 4 206 Eur. Laiko, kad nėra praleidę senaties termino, nes jis skaičiuojamas nuo objektyvaus sužinojimo apie teisės pažeidimą. Sužinojimas įvyko tada, kai Šiaulių apygardos teismas nutartyje išaiškino, kad darbdavė (ieškovė) sąžiningai klydo, darydama tokius užskaitymus. Tai yra ta priežastis, dėl ko ieškovė ir nereikalavo tokių užskaitymų grąžinimo ir nebuvo reikalavimo grąžinti, nes buvo laikoma, kad tai darbo užmokestis ir dienpinigiai. Ankstesnėse bylose ir negalėjo dėl šių priežasčių tokių reikalavimų ir kelti. O jeigu, teismo nuomone, senaties terminas yra praleistas, prašo minėtą terminą atnaujinti.  Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pastebėjo, jog nurodyta, kad advokatas ruošė prašymą dėl sprendimo už akių panaikinimo, tačiau pastebėtina, jog jį pasirašė profsąjungos atstovė, o dokumentai, patvirtinantys profsąjungos ir advokato susitarimą dėl atstovavimo, į bylą pateikti tik 2024 m. balandžio 11 d., kuomet buvo advokatui suteikta prieiga prie elektroninės bylos kortelės. Prašė sprendžiant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atsižvelgti į šias aplinkybes.        

7.       Atsakovas V. Y. teismo posėdyje nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Teigė, jog jis atlyginimą gaudavo skirtingai nuo mėnesio – nuo 20 iki 25 dienos, visada vieną kartą per mėnesį į jo banko sąskaitą. Kitų sumų nieko jis negaudavo. Detaliau mokamų sumų neatsimena, nes jau praėjęs ilgas laiko tarpas. Prieš reisą iš darbdavės negaudavo jokių kitų sumų. Teigė, jog viskas vyko prieš ketverius metus, todėl neatsimena, kaip ten su atliktais mokėjimais (2019 m. rugpjūčio 2 d. – 30 Eur, 2019 m. rugpjūčio 13 d. 25 Eur ir kt.). Atsakovas patvirtino, kad sumas, kurias darbdavys vesdavo į jo banko sąskaitą, tas sumas yra gavęs. Pažymėjo, jog darbdavys duodavo kažkokius dokumentus, sakydavo, jog reikia buhalterijai pasirašyti, nors tokių dokumentų jis nesuprasdavo, tačiau jokių grynųjų pinigų jis negaudavo, apart savo gaunamą darbo užmokestį. Darbo metu yra buvęs vienas atvejis ne dėl jo kaltės, kuomet jam teko mokėti baudą. Jai sumokėti buvęs darbdavys persiuntė į jo asmeninę sąskaitą 130 Eur. Dar vienas kartas, datos neatsimena, buvo Vokietijoje, kai reikėjo automobiliui atlikti techninę apžiūrą automobiliui, tuomet buvo atsiųsta apie 150 Eur, vėl gi į jo asmeninę sąskaitą. Išsiėmė šia sumą, sumokėjo ir viskas. Tokias išlaidas darbdaviui, žinoma, turėjo atsiskaityti, per „vyber“ programėlę atsiųsdavo, jog sumokėta bauda ir pan.. Dėl tokių pinigų pervedimo, perdavimo su darbdaviu buvo susitaręs žodžiu, jokių rašytinių susitarimų nebuvo. Teigė, jog daugiau pats išlaidų neturėdavo. Tačiau teigė, jog smulkių išlaidų turėdavo tai 10 Eur, tai 15 Eur ir pan., sakydavo, kad padengs jam šias sumas, tačiau taip ir nepadengdavo šių išlaidų.  Prisiminė, kad yra buvęs dar vienas kartas, kuomet (duomenys neskelbtini) iš savo pinigų mokėjo baudą už nesumokėtą kelių mokestį, nes tuo matu aparatas neveikė. Teigė, jog kreipiantis į darbo ginčų komisiją pats skaičiavo visas jam darbdavio vedamas sumas ir susiskaičiavęs suprato, kad jam trūksta mokėtino darbo užmokesčio. Nemano, kad šiuo metu yra du kartus gavęs 2 103 Eur dėl ne viso išmokėto darbo užmokesčio, taip nusprendė teismas, ne jis.   

8.       Atsakovo V. Y. atstovas advokatas Giedrius Baziulis teismo posėdyje nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Papildomai pažymėjo, kad anoje byloje visos ieškovės nesumokėtos sumos atsakovui buvo paskaičiuotas, kurių dabar ieškovė prašo priteisti šioje byloje.  Atsakovas anoje byloje nereikalavo išskaityti šitas sumas, kurios yra neva jam sumokėtos kaip išlaidos, reikalingos komandiruočių išlaidoms padengti, o atsakovas laikė kaip su darbo santykiais susijusias gautas sumas, kurios jam priklauso, visiškai nelaikė jų komandiruotėms išlaidoms padengti. Kuomet mokamas atlyginimas, yra mėnesio pabaigoje avansinėse apyskaitose turi būti pažymėta, kokios komandiruotės išlaidos, kiek išlaidų yra išleista, kiek nepadengta ir kaip su tomis sumomis pasielgti. Suprantama, kad šios išlaidos, kurios buvo, kaip teigia ieškovė, buvo padarytos ir sumokėtos atsakovui komandiruotės metu, jei jų nebuvo reikalaujamą grąžinti, tai atsakovas supranta, kad likusios sumos buvo įskaičiuotos į jo atlyginimą. Teisės normos taip ir reikalauja, išlaidos turi būti įtrauktos į avansines apyskaitas. Darbuotojui buvo mokėtas sumažintinai atlyginimas, nes suma buvo mažinama suma, kuri likdavo po komandiruotės. Negalima sutikti, jog tik po teismo sprendimo ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Jeigu, jos ir buvo pažeistos, tai jos buvo pažeistos tuo laikotarpiu, kuomet darbuotojas neatsiskaitė už jam pervestas pinigines sumas už komandiruočių išlaidų padengimą. Šiuo pareiškimu, manytina, jog ieškovė prašo peržiūrėti tiek apylinkės, tiek apygardos teismų priimtus procesinius sprendimus. Visi susitarimai darbuotojo ir darbdavio buvo ir vyko žodiniu susitarimu.             

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ieškinys atmestinas.

Faktinės bylos aplinkybės

9.       Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2019 m. vasario 15 d. ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovas V. Y. sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią atsakovas įdarbintas tarptautinių tolimųjų reisų vairuotoju, nustatant jam darbo užmokestį – 725  Eur (neatskaičius mokesčių) plius dienpinigiai, numatyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Darbo sutartimi nustatyta, kad atlyginimas ir dienpinigiai mokami vieną kartą per mėnesį iki 25 dienos, ir yra mokami bankiniu pavedimu arba grynais pinigais. Darbo sutartis pasibaigė 2022 m. sausio 11 d. darbuotojo iniciatyva (el. medž. l. 7-9). Darbo santykių metu ieškovė atsakovui per keletą kartų atliko mokėjimus galimoms išlaidoms komandiruotėje padengti, o būtent: 2019 m. rugpjūčio 2 d. – 2019 m. spalio 18 d. ieškovė atsakovui į banko sąskaitą sumokėjo 235,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Išlaidoms“ (el. medž. l. 10), taip pat mokėjimo paskirtyje nurodydama „Avansine apyskaita“, „Išlaidom. Avansinė apyskaita“, „Avansinė apyskaita, išlaidom“, atliko bankinius mokėjimus: 2020 m. sausio 21 d. – 118,00 Eur, 2020 m. sausio 27 d. – 15,00 Eur, 2020 m. vasario 27 d. – 350,00 Eur ir 2020 m. balandžio 29 d. – 1 385,00 Eur (el. medž. l. 11-16). Iš viso tokios paskirties pinigų sumos ieškovės atsakovui sumokėta – 2 103,00 Eur.

10.       Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių duomenų bei iš į bylą pateiktų teismo procesinių sprendimų turinio matyti, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo kilęs ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju ir netesybų. Ieškovė kreipėsi į teismą, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos sprendimu ir prašė pripažinti atsakovo V. Y. reikalavimą priteisti jam su darbo santykiais susijusias išmokas (2 103 Eur nesumokėto darbo užmokesčio ir/ar dienpinigių bei netesybų) neteisėtu. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui V. Y. iš ieškovės 2 103 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio ir dienpinigių bei 4 116,29 Eur netesybas. Ieškovė „(duomenys neskelbtini)“ dėl minėto sprendimo pateikė apeliacinį skundą. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi buvo pakeista Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 16 d. sprendimo dalis dėl netesybų dydžio bei priteista atsakovui V. Y. iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2 103 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis ir dienpinigiai bei 2 225,02 Eur netesybos ir kt. Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog ieškovė, kaip atsakovo darbdavė, neįrodė, kad ginčo suma (2 103 Eur) atsakovui buvo pervesta kaip darbo užmokesčio dalis, neįrodė buvus tarp šalių susitarimui dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, kuomet darbuotojo nepanaudotos išlaidos būtų užskaitomos kaip darbo užmokestis (nutarties 20 p.) (el. medž. 1 t., l. 64-75, 77-86).

Dėl ieškinio senaties termino

11.       Ieškovė ieškinyje prašo vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis nepagrįstą asmens praturtėjimą ir šių teisės normų pagrindu priteisti pinigines sumas iš atsakovo. Atsakovas, savo ruožtu, nesutikdamas su ieškiniu, prašo taikyti senaties terminą, kuris visiems reikalavimams pateikti yra suėjęs 2022 m. rugpjūčio 2 d. – 2023 m. balandžio 29 d. Be to, pastebėjo, jog vienašališkoms išskaitoms atlikimo galimybė su konkrečiais ribojimais, yra įtvirtinta DK 150 straipsnyje, kur numatytas 1 mėnesio terminas, tad visi terminai yra suėję.

12.       CK 1.124 straipsnyje ieškinio senatis apibrėžta kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties tikslas – sudaryti realią galimybę byloje dalyvaujantiems asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę.

13.       DK numato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 15 straipsnio 2 dalis). CK numato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnis).

14.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai; ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).

15.       Šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, nes kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas. Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).

16.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016).

17.       Ieškovė nurodė, jog ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti siejama su ieškovės objektyvaus sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu (Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje priėmimu), bei nagrinėtinu atveju turėtų taikytis ne DK 15 straipsnyje numatytas 3 metų senaties terminas, o būtent CK 1.125 straipsnyje įtvirtinti ieškinio senaties terminai.

18.       Nagrinėtinu atveju, teismas, susipažinęs su teismų praktika, laiko, kad prašoma priteisti nepagrįstai išmokėta suma nėra prilyginama atsakovo prašymui taikyti išskaitą (kadangi atsakovo atveju išskaitas darbdavys turėjo teisę atlikti iki atleidimo iš darbo dienos ir atsiskaitant su atleidžiamu darbuotoju) bei atitinkamai, nėra pagrindo, taikyti bendrą ieškinio senaties terminą, numatytą DK 15 straipsnyje. Darbuotoją atleidus iš darbo ir pilnai išsprendus darbo užmokesčio ir jam priliginamų išmokų mokėjimo klausimus, ginčas turėtų būti sprendžiamas pagal nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas ir draudimą išreikalauti, kadangi nepanaudotų pinigų suma (2 103,00 Eur), skirta galimoms (bet nepatirtoms) komandiruočių išlaidoms padengti, atsakovui buvo sumokėta iki 2020 m. balandžio 29 d., ir tik Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi atsakovui V. Y. iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisus 2 103,00 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir dienpinigius, susidarė situacija, jog, kaip teigia ieškovė, galimai atsirado jos teisės pažeidimas ir, jos teigimu, atsakovas būtent 2 103,00 Eur suma yra nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita. Dėl šios priežasties atsakovo prašymas tiek dėl bendro 3 metų ieškinio senaties taikymo, tiek dėl sutrumpinto 1 mėnesio ieškinio senaties taikymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl  nepanaudotos pinigų sumos, skirtos galimoms (bet nepatirtoms) komandiruočių išlaidoms padengti, priteisimo

19.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Žilvinas Brazaitis teigė, jog visi iš ieškovės kaip darbdavės atsakovui sumokėti pinigai būdavo šalių žodiniu susitarimu užskaitomi kaip darbo užmokestis ir dienpinigiai, ir suvedus atlyginimo dienai, ieškovė atsakovui nebuvo visiškai skolinga, tačiau Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad toks susitarimas nebuvo galimas ir priteisė atsakovui 2103 Eur sumą, kaip trūkstamą darbo užmokesčio nepriemoką; atsakovas du kartus yra gavęs tą pačią sumą, todėl du kartus gavęs atsakovas tą pačią sumą, turėtų grąžinti.

20.       Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Šioje normoje nustatyta bendroji taisyklė, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo įgijo turtą, privalo jį grąžinti asmeniui, kuriam šis turtas priklauso, išskyrus atvejus, nustatytus CK 6.241 straipsnyje. Turto įgijimas be teisinio pagrindo reiškia, kad jo įgijimo negalima paaiškinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014-01-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

21.       Visų pirma atkreiptinas ieškovės dėmesys, jog Šiaulių apygardos teismas nagrinėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 16 d. sprendimo, iš esmės turėdamas analogiškus duomenis apie ieškovės atsakovui pervestas pinigines sumas, skirtas galimoms komandiruočių išlaidoms padengti (2 103,00 Eur), nepripažino šių išlaidų kaip tinkamu ieškovės atsiskaitymo su atsakovu būdu ir būtent minėta suma (2 103 Eur (atskaičius mokesčius)) buvo atsakovui iš ieškovės priteista kaip neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių dalis. 

22.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Žilvinas Brazaitis teigė, jog nesvarbu, kurią sumą atsakovas grąžintų, t. y. ar teismo sprendimu (nutartimi) priteistą sumą, ar anksčiau sumokėtas pinigines lėšas, nes tai tie patys pinigai – 2 103 Eur, nes šiuo metu atsakovas yra gavęs iš viso 4 206 Eur. Teismas nesutinka su ieškovės atstovo advokato Žilvino Brazaičio teisme išdėstyta pozicija, jog tiek Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi priteista piniginė suma – 2 103,00 Eur, tiek 2 103,00 Eur ieškovės atsakovui, esant darbo santykiams, sumokėtos sumos, kurios buvo skirtos galimoms (bet nepatirtoms) komandiruočių išlaidoms padengti, yra tos pačios piniginės lėšos. Akivaizdu, jog Šiaulių apygardos teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi atsakovui priteisė 2 103,00 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį ir dienpinigius, kurių, kaip nustatė minėtas teismas, ieškovė, kaip atsakovo darbdavė, neįrodė, kad tai ta pinigų suma, kuri buvo pervesta kaip darbo užmokesčio dalis (20 nutarties punktas).

23.       Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir aptariamo civilinės teisės instituto pagrindu turto išreikalauti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009; 2013 m. liepos 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2013).

24.       Vertinant tai, jog Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartimi atsakovui priteista 2 103,00 Eur suma yra darbo užmokestis ir dienpinigiai, ir atsakovas minėtą sumą gavo (jam ieškovė pervedė) būtent Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties pagrindu, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovas minėtą pinigų sumą gavo nesąžiningai ir be teisinio pagrindo. Dėl aptartų aplinkybių pripažintina, kad šios piniginės lėšos atsakovo yra įgytos teisėtai, kas leidžia daryti išvadą, jog nepagrįsto praturtėjimo instituto taikyti negalima ir iš atsakovo minėtos sumos išreikalauti negalima (CPK 185 straipsnis).

25.       Nepaisant Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartyje bei Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 16 d. sprendime nurodytų motyvų, kur aiškiai ir nedviprasmiškai teismas konstatavo, jog atsakovo darbdavė neįrodė, kad ginčo suma (2 103 Eur) atsakovui buvo pervesta kaip darbo užmokesčio dalis, neįrodė buvus tarp šalių susitarimui dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, kuomet darbuotojo nepanaudotos išlaidos būtų užskaitomos kaip darbo užmokestis (nutarties 20 p.), ieškovės atstovas advokatas Žilvinas Brazaitis teismo posėdžio metu teigė, jog Šiaulių apygardos teismas formaliai įvertinęs, jog toks susitarimas, kaip nepanaudotos komandiruotės išlaidos užskaitomos kaip darbo užmokestis ir/ar dienpinigiai, negalimas, tą pačią sumą priteisė. Atkreiptinas dėmesys, jog minėti teismų procesiniai sprendimai, nagrinėtinu atveju turi res judicata galią, t. y. įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą (CPK 18 straipsnis, 279 straipsnio 4 dalis).

26.       Tiek ieškinyje ieškovė nurodė, tiek jos atstovas advokatas teismo posėdžio metu teigė, jog tarp šalių buvo žodinis susitarimas, jog sumokėtos sumos, kurios buvo skirtos galimoms (bet nepatirtoms) komandiruočių išlaidoms padengti, jei jos buvo nepatiriamos, darbdavės minėtos sumos bus ir buvo automatiškai užskaitoma kaip atsakovui priklausantis darbo užmokestis ir / ar dienpinigiai. Tokį susitarimą ir atitinkamą tikrąją šalių valią patvirtina tai, jog atsakovas tokių pinigų ieškovei negrąžino niekada, sutikdamas, kad šie pinigai yra jam sumokėtas darbo užmokestis / dienpinigiai, ir juos išleisdavo savo asmeninėms reikmėms, o ieškovė savo ruožtu niekada nereikalavo atsakovo jai jų grąžinti, kas faktiškai būtų reikalinga iš esmės vien tam, kad tokią pačią pinigų sumą, ją atgavusi iš atsakovo, ieškovė galėtų dar kartą jam atgal sumokėti, tik nurodydama kitokią mokėjimo paskirtį. Iš šių ieškovės nurodytų aplinkybių matyti, jog nepaisant Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų bei Šiaulių apygardos teismo procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių, ieškovė laikosi pozicijos, jog minėtos komandiruotės išlaidos, kurios nepatirtos, galėjo būti ir buvo laikoma kaip atsakovui išmokėtas darbo užmokestis ir ar dienpinigiai.

27.       Atsakovas V. Y. teismo posėdyje nurodė, jog jis atlyginimą gaudavo nuo mėnesio nuo 20 iki 25 dienos, visada vieną kartą per mėnesį į jo banko sąskaitą; atsakovas patvirtino, kad sumas, kurias darbdavys vesdavo į jo banko sąskaitą, tas sumas yra gavęs. Pažymėjo, jog jokių grynųjų pinigų jis negaudavo, išskyrus savo gaunamą darbo užmokestį. Atsakovo V. Y. atstovas advokatas Giedrius Baziulis teismo posėdyje nurodė, kad atsakovas anoje byloje nereikalavo išskaityti šitas sumas, kurios yra neva jam sumokėtos kaip išlaidos, reikalingos komandiruočių išlaidoms padengti, o atsakovas laikė kaip su darbo santykiais susijusios gautas sumas, kurios jam priklauso, visiškai nelaikė jų komandiruotėms išlaidoms padengti.

28.       Net ir nepaisant Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų bei Šiaulių apygardos teismo procesiniuose sprendimuose padarytų išvadų (jog ieškovė kaip darbdavė neįrodė, kad 2 103,00 Eur pinigų suma buvo pervesta kaip darbo užmokesčio ir dienpinigių dalis), bei vertinant ieškovės išdėstytą poziciją, jog abi šalys galiojant darbo santykiams laikėsi pozicijos, jog visos sumos, kurios buvo pervestos atsakovui, buvo atsakovo darbo užmokestis ir/ar dienpinigiai, ir vertinant šias aplinkybes per nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatas, verta pastebėti, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikyti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015 ir kt.). Konstatavus nepagrįsto turto gavimo ar praturtėjimo prievolę, atsiskaitymams tarp skolininko ir kreditoriaus galioja bendroji taisyklė, kad, išskyrus CK nustatytas išimtis, turi būti grąžinta visa tai, kas yra nepagrįstai gauta ar sutaupyta (CK 6.237 str. 1 d., 6.242 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2009). Be to, CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta: sumos, be pagrindo išmokėtos kaip <...> darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.

29.       Taigi, net ir tuo atveju, jei ieškovė teigia, jog atsakovui, nagrinėtinu atveju yra sumokėta 2 103,00 Eur (kaip darbo užmokestis ir/ar dienpinigiai), išreikalauti minėtą sumą būtų galima, jei būtų įrodytos įstatyme įvirtintos dvi jos išimtys , priešingu atveju šių piniginių sumų iš vis nebūtų galima išreikalauti kaip be pagrindo įgyto turto. Taigi įstatymų leidėjas nustatė dvi alternatyvias draudimo išreikalauti be pagrindo įgytą darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas išimtis: be pagrindo įgytų lėšų gavėjo nesąžiningumą ir sąskaitybos klaidą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-701/2019). Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę aplinkybę, kad atsakovas veikė nesąžiningai arba darbo užmokesčio permoka įvyko dėl sąskaitybos klaidos, turi įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis). 

30.       Nagrinėtinu atveju, ieškovė šioje byloje neteigė ir neįrodinėjo aplinkybių, jog susidariusi darbo užmokesčio permoka įvyko/yra dėl sąskaitybos klaidos (CPK 185 straipsnis). Visos mokėtinos atsakovui sumos buvo mokamos šalis siejant darbo santykiams ir taikant DK nuostatas, kurios numato, tiek išskaitas ir jų terminus iš darbuotojo darbo užmokesčio (DK 150 straipsnis), tiek  darbo užmokesčio mokėjimo terminus, tvarką (DK 146 straipsnis) ir kt. Nagrinėtinu atveju, akivaizdu, jog komandiruotės išlaidos atsakovui tuo metu buvo išmokėtos esant teisiniam pagrindui. Pastebėtina, jog darbo teisiniai santykiai pasižymi tuo, jog darbuotojui darbo užmokestis ir kitos su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos turi būti mokamos reguliariai, toks modelis, kuomet iš anksto mokamos sumos pagal sulygtas darbo sutarties sąlygas ne pagal atliktus skaičiavimus, neatitiktų apmokėjimo už darbą esmės, toks susitarimas, be to, pažeistų ir DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimą sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, darbo teisiniuose santykiuose vienašalis darbdavės ir darbuotojo tarpusavio įsipareigojimų įskaitymas nėra numatytas, tam, kad darbdavė atgautų darbuotojui be pagrindo išmokėtas sumas, yra nustatyta speciali tvarka – vienašališkos išskaitos atlikimo galimybė su konkrečiais ribojimais (DK 150 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė (darbdavė) šia teise nė karto nepasinaudojo.

31.       Apskaičiuodama darbo užmokestį ir/ar dienpinigius, ieškovė, teismo vertinimu, neteisingai pritaikydama teisės aktus (netaikė konkrečiai DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies) ir tik dėl jai žinomų aplinkybių, galimai jai patogesniu būdu skaičiuodama darbo užmokestį ir/ar dienpinigius, bei nesilaikydama DK nuostatų (tame tarpe ir nesudariusi rašytinio susitarimo su darbuotoju dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos), tokiu būdu prisiėmė tokių veiksmų neigiamų padarinių riziką (CPK 178, 185 straipsnis). Akcentuojama tai, kad darbdavė yra juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl ji turi prisiimti iš savo aplaidaus, neatsakingo elgesio kylančias pasekmes. Nagrinėtinu atveju, pasekmės pasireiškia tuo, jog pasibaigus šalių darbiniams santykiams ir teismams išnagrinėjus šalių ginčą dėl galimai nesumokėtų darbo užmokesčio ir kitų mokėtinų sumų, teismai konstatavo, jog ieškovė, kaip darbdavė, atsakovui liko nesumokėjusi 2 103,00 Eur sumos, susijusios su darbo užmokesčiu ir/ar dienpinigiais (kas ir atitinka komandiruočių išlaidų sumą). Akivaizdu, jog ieškovė kaip darbdavė nebuvo atidi, skaičiuodama darbo užmokestį atsakovui nepadarė jokios sąskaitybos klaidos (ką ir nagrinėtinu atveju ieškovė nesiekia įrodyti), o padarė teisės akto taikymo klaidas, todėl pagal teismų praktiką CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas, šioje byloje netaikytinas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu ir tai, jog ieškovės, kaip darbdavės veiksmai, kuriais atsakovas gavo galiojant tarp šalių darbo santykiams pinigines lėšas, jas apskaičiuojant ir įforminant DK nuostatų apimtyje, akivaizdu, jog nebuvo teisėti (CPK 178, 185 straipsniai). Ką išnagrinėję civilinę bylą nustatė ir pasisakė teismai savo 2023 m. kovo 16 d. sprendimu ir 2023 m. birželio 21 d. nutartimi. O tai leidžia daryti išvadą, jog nagrinėtinoje byloje neįrodyta viena iš reikalautinų nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutui taikytinų būtinųjų sąlygų – kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti (CPK 185 straipsnis).

32.       Kita draudimo išreikalauti be pagrindo įgytą darbo užmokestį ir jam prilygintas išmokas išimtis – be pagrindo įgytų lėšų gavėjo nesąžiningumas. Taip pat šio instituto taikymui būtina nustatyti dar vieną sąlygą - atsakovo nesąžiningumą, kuris turi būti praturtėjęs nesąžiningai. Nagrinėtinu atveju, ieškovė konkrečiai atsakovo nesąžiningumą nesiekė įrodyti ir neįrodinėjo, tik deklaratyviai ieškinyje nurodė, jog atsakovas gavęs 2 103,00 Eur sumą iš ieškovės, kuomet minėta suma buvo priteista Šiaulių apygardos teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties pagrindu ir be jokio teisinio pagrindo iki šiol turimos tokio paties dydžio sumos, gautos galimoms (bet realiai nepatirtoms) išlaidoms komandiruotėje dengti, atsakovas geranoriškai ieškovei negrąžino niekada; tokiu būdu susiklostė neteisinga ir akivaizdžiai nesąžininga ieškovės atžvilgiu situacija, kuomet atsakovas iš pastarosios yra gavęs ir: 2 103 Eur teismo priteisto kaip buvusio nesumokėto darbo užmokesčio bei kitas Šiaulių apygardos teismo nutartimi priteistas lėšas ir: dar kartą lygiai tokią pat sumą (2 103 Eur) anksčiau, kuomet sumos buvo pervestos galiojant darbiniams santykiams.  

33.       Tai, jog atsakovas suprato, kad visas ieškovės sumokėtas jam sumas, jis laikė kaip savo gautą darbo užmokesčio sumą (ką teisme patvirtino pats atsakovas V. Y.) ir šiuo metu, yra išmokėta didesnė nei, ieškovės teigimu, jam priklauso suma (išmokėjus dar kartą pagal Šiaulių apygardos teismo nutartį), neįrodo atsakovo nesąžiningumo. Ieškovė, nagrinėtinu atveju, neįrodė tai, jog dėl galimai neteisingai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir /ar dienpinigių, pačios ieškovės aktyvių veiksmų taikant DK nuostatas ir skaičiuojant darbo užmokestį, tačiau netaikant išskaitų (DK 150 straipsnis) bei nereikalaujant iš atsakovo kas mėnesį ataskaitų už (ne) panaudotų pinigų sumos, skirtų galimoms (bet nepatirtoms) komandiruočių išlaidoms padengti, kad komandiruočių išlaidų skola (permoka atsakovo atžvilgiu) susidarė dėl tyčinių atsakovo veiksmų. Priešingai, teismas laiko, kad pati ieškovė buvo nerūpestinga, neatidi, todėl atsakovo elgesyje tyčios neįžvelgia (CPK 178, 185 straipsnis). Kitų įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovo elgesys apskaičiuojant ir išmokant prašomą priteisti sumą (2 103,00 Eur) būtų nesąžiningas, ieškovė į bylą nepateikė (CPK 185 straipsnis).

34.       Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, darytina išvada, jog šiuo atveju ieškovė neįrodė CK 6.421 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo išimčių, taip pat neįrodė ir nepagrįsto praturtėjimo institutui taikytinų būtinųjų sąlygų, atsakovo nesąžiningumo ir sąskaitybos klaidų, todėl nagrinėjamu atveju nepagrįstas praturtėjimas, kaip civilinių teisių gynimo būdas, sprendžiant klausimą dėl darbo užmokesčio permokos (kurią nors ir netiesiogiai, bet teigia ieškovė) ar kaip kito pobūdžio ieškovės atsakovui išmokėtos sumos, priteisimo, negali būti taikomas, todėl nėra pagrindo priteisti iš atsakovo jam išmokėtų 2 103 Eur dydžio piniginių lėšų, kurias ieškovė atsakovui yra/buvo sumokėjusi galimoms (bet nepatirtoms) išlaidoms komandiruotėse padengti, todėl ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35.       Ieškovė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu, sumokėjo 47,00 Eur žyminį mokestį, taip pat patyrė 900 Eur + 450 Eur +375 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ruošiant ieškinį, ruošiant kitus procesinius dokumentus, bei atstovavimą teisme (el. medž. 1 t., 150-151, 152-154, 162-164, 176-178). Taip pat turėjo papildomai išlaidų už procesinių dokumentų vertimą į rusų kalbą – 138,00 Eur (el. medž. 1 t., l. 155-156). Viso ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos šiame procese sudaro 1 910 Eur. 

36.       Atsakovo atstovė Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga, kuri yra Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso narė, pavedė advokatui atstovauti jos ir atsakovo interesus civilinėje byloje bei patyrė 1 800,00 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų bei 0,29 Eur išlaidų už bankinį mokestį už padarytą bankinį pinigų pavedimą. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, aplinkybė, kad atstovavimo išlaidas faktiškai patyrė ne atsakovas, o nedalyvavęs byloje asmuo – profesinė sąjunga, nėra kliūtis teismui vertinti į bylą nustatytu terminu pateiktus dokumentus dėl atsakovui suteiktos advokato teisinės pagalbos, jai apmokėti skirtų išlaidų dydžio ir spręsti dėl šių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-256-684/2015).

37.       Nagrinėtinu atveju, ieškovės atstovas teismo posėdžio metu atkreipė teismo dėmesį į aplinkybes ir prašė tai įvertinti sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, jog teisinių paslaugų suvestinėje nurodyta, jog atsakovo atstovas advokatas parengė prašymą dėl sprendimo už akių panaikinimo, nors prašymą pasirašė sąjungos vadovė, o atstovas savo atstovavimo sutartį su atsakovo atstove Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga pateikė tik 2024 m. balandžio 12 d. ir prieiga prie elektroninės bylos kortelės advokatui suteikta tik 2024 m. balandžio 12 d.. 

38.       Iš bylos medžiagos matyti, jog Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga ir advokatas Giedrius Baziulis atstovavimo sutartį yra sudarę dar 2020 m. lapkričio 5 d., todėl akivaizdu, jog šalys bendradarbiauja jau gana ilgas laiko tarpas, todėl tikėtina, jog tarpusavio bendradarbiavimas yra puikus.  Aplinkybės, jog advokatas neturėjo prieigos prie elektroninės bylos kortelės, nepaneigia aplinkybių, jog advokatas procesinius dokumentus galėjo ruošti atsižvelgdamas į Lietuvos vežėjų profesinė sąjungos pateiktus procesinių dokumentų popierines versijas, nes iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovo sutuoktinė visus procesinius dokumentus buvo išsiuntusi savo sutuoktinio atstovui  Lietuvos vežėjų profesinė sąjungai (el. medž. 1 t., l. 62). Taip pat tikėtina, jog Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga, sumokėdama advokatui Giedriui Baziuliui pinigines sumas, jas sumokėjo už atliktą advokato darbą, nes priešingu atveju, už neatliktas paslaugas, minėta institucija nebūtų atlikusi piniginių lėšų pervedimą ir už jas nebūtų mokėjusi atitinkamą pinigų sumą. Todėl, nagrinėtinu atveju, nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima mažinti atsakovo (jo atstovės) patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 185 straipsnis).

39.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiai neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės ieškinys atmestas pilna apimtimi, todėl iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai priteisiamas 1 800,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis).  

40.       Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra 10,36 Eur, yra didesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, pakeistas kolegialių institucijų 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411), todėl iš ieškovės UAB „Stella Nova“  valstybei priteistinos 10,36 Eur išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 - 267 straipsniais, 268 - 270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti. 

Priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo V. Y., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai, juridinio asmens kodas 300512523, 1 800,29 Eur (vieno tūkstančio aštuonių šimtų eurų 29 centų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 10,36 Eur (dešimties eurų 36 centų) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidas valstybei sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų įmokos kodas 5662.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose.

Teisėja Laura Miniotienė