Procesinio sprendimo kategorijos
1.1.8.6.2.;
1.1.8.6.3.; 1.1.8.6.6.; (S)
1.1.8.6.14; 1.1.8.9.1.;1.1.9.2.;
1.1.10.1.; 1.2.25.4.5.;
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vytauto
Greičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant R. B.,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,
nuteistajam R. F.,
gynėjui advokatui Domantui Skebui,
nukentėjusiesiems A. B., V. B.,
vertėjai L. K.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. B. (A. B.), J. B. (J. B.),
V. B. (V. B.) kasacinį skundą
dėl Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 12 d.
nuosprendžio, kuriuo R. F. nuteistas pagal
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį ir, pritaikius
BK 62 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 1 punktą, nuteistas laisvės apribojimu
vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį nuo 22 val. iki 6 val.
būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, darbo paieška ar lankymusi gydymo
įstaigose, iki 2010 m. gegužės 1 d. atlyginti nukentėjusiesiems turtinę
žalą, tęsti mokslą.
Iš R. F. priteista A. B. 18 183 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt
atstovavimo išlaidų, J. B. ir V. B. kiekvienam
po 5183 Lt neturtinės žalos atlyginimo, V. B. 915, 52 Lt
turtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, kuria
prokuroro bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. B., J. B., V. B. apeliaciniai skundai
atmesti. Be to, iš R. F. priteista A. B.
1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiuosius
A. B. ir V. B., prašiusius kasacinį
skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistąjį
ir jo gynėją, prašiusius kasacinį skundą atmesti,
n
u s t a t ė :
R. F. nuteistas
už tai, kad 2008 m. gruodžio 3 d., apie
16.53 val., Vilniuje, Gerovės-Darželio g. sankryžoje, vairuodamas D. F. priklausantį automobilį „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) važiuodamas Gerovės gatve link Karklų
gatvės pusės, pažeidė Kelių eismo taisyklių 5, 9, 133 punktų reikalavimus, nes
buvo neatsargus ir neatidus, važiavo nesaugiu apie 70 km/val. greičiu,
viršijančiu leistiną gyvenvietėse maksimalų 50 km/val. greitį, neatsižvelgė į
važiavimo (meteorologines) sąlygas, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų
perėjos, nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“,
įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė į jo važiavimo krypties eismo
juostą iš kairės pusės į dešinę ėjusią pėsčiąją K. B.,
kuri nuo patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje.
Kasaciniu skundu nukentėjusieji A. B.,
J. B., V. B. prašo Vilniaus miesto
4-ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 12 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d.
nutartį pakeisti bei pripažinti, kad R. F. eismo įvykio
metu pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus, jog R.
F. veiksmuose nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59
straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktuose, netaikyti R. F. BK
62 straipsnio taisyklių ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę BK 281 straipsnio
5 dalies sankcijos ribose, pritaikyti BK 68 straipsnį ir uždrausti R. F. naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto
priemones, priteisti iš R. F. A. B. papildomai
600 Lt atstovavimo išlaidų, J. B. ir V.
B. kiekvienam po 18 183 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nustatyti konkretų
turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo terminą.
Kasatoriai
nurodo, kad teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad R. F. partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią nukentėjusią K. B., t.y. pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punktą. Iš
specialisto išvados Nr. 11-219 (09) matyti, kad tikėtina, jog R.
F. patrenkė nukentėjusią K. B. pėsčiųjų perėjos
ribose ar šalia jos, ne didesniu kaip 5,6 metro atstumu už pėsčiųjų perėjos. Iš
Lietuvos teismo ekspertizės centro tinklapyje pateikiamos informacijos ir
mokslinės literatūros yra žinoma, kad tikėtina išvada formuluojama, kai tyrimui
pateiktoje medžiagoje objektyvių duomenų visumos nepakanka vienareikšmiškai
atsakyti į klausimą, tačiau ji neprieštarauja jokiems objektyviems duomenims,
be to, į ją nurodo subjektyvūs duomenys. Objektyvius duomenis išvadai, kad
nukentėjusi K. B. ėjo per pėsčiųjų perėją, teikia kelių
eismo įvykio vietos apžiūros protokolas. Jame nurodoma, kad juoda kepurė guli
5,6 metro atstumu už pėsčiųjų perėjos. Iš eismo įvykių praktikos yra žinoma,
kad daiktai po pėsčiųjų partrenkimo būna išmėtyti toliau nuo partrenkimo
vietos, nes partrenkimo metu žmogaus kūnas užmetamas ant automobilio kapoto,
šiek tiek juda į priekį ir tik tada nukrenta ant žemės. Apie tai, kad po
partrenkimo nukentėjusios kūnas judėjo panašiai, liudija automobilio „Mazda 626“
techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Dėl to galima
teigti, jog nukentėjusios K. B. kepurė nukrito ant žemės
automobiliui pavažiavus į priekį, o ne liko gulėti partrenkimo vietoje.
Subjektyvius duomenis išvadai, kad nukentėjusi ėjo per pėsčiųjų perėją, teikia tai
patvirtinantys liudytojų A. S. ir D. B. parodymai.
Aptartų objektyvių ir subjektyvių duomenų visuma teikia pagrindą išvadai, kad
nukentėjusi K. B. buvo patrenkta, kai ėjo per pėsčiųjų
perėją. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas nustatė, jog R. F., artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino
greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, įvažiavo į pažymėtą
pėsčiųjų perėją ir partrenkė pėsčiąją K. B., kas rodo,
jog teismas faktiškai pripažino, kad R. F. pažeidė Kelių
eismo taisyklių 37 punktą, tačiau prieštaraudamas šiems teiginiams nenustatė, kad
R. F. pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto
reikalavimus.
Kasatorių manymu, galima tik iš dalies sutikti su
teismo išvada, kad R. F. atsakomybę lengvina tai, jog jis
prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, nes R.
F., nors ir prisipažino padaręs nusikaltimą, tačiau davė parodymus apie
įvykio aplinkybes siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, o tokie parodymai
negali būti laikomi nuoširdžiais. R. F. teigė, kad įvykio
vieta buvo neapšviesta, mergaitę pėsčiųjų perėjoje pastebėjo, kai iki jos liko
2-5 metrų atstumas. Po to, siekdamas išvengti susidūrimo, jis pasuko į kairę,
taip išvažiuodamas į priešingos krypties eismo juostą, o dar vėliau pasuko į
dešinę, taip sugrįždamas į savo krypties eismo juostą, ir tik tada sustojo. Šie
R. F. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems
įrodymams. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. F. parodė,
kad įvykio vieta buvo silpnai apšviesta, tokie patys duomenys yra užfiksuoti
kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole. Iš liudytojos D.
B. parodymų matyti, kad nešėsi kuprinę, turinčią atšvaitą, tuo tarpu
techniškai tvarkingo automobilio žibintai apšviečia ne mažiau kaip 25 metrų
kelią, todėl R. F. turėjo pastebėti nukentėjusią K. B. anksčiau nei jo nurodomi 2-5 metrai. Iš specialisto
išvados matyti, kad R. F. prieš eismo įvykį važiavo 70
km/val., t. y. 19,44 m/s greičiu. Ekspertinėje praktikoje vairuotojo
reakcijos laikas eismo įvykio metu svyruoja nuo 0,6 iki 1,2 sekundės. Vadinasi,
pastebėjęs D. B. perėjoje 2-5 metrų atstumu nuo jos, R. F. negalėjo į tai sureaguoti dėl per trumpo laiko. Be to,
R. F. negalėjo atlikti ir jo nurodomų manevrų
automobiliu, nes važiuojant 70 km/val. greičiu tokiame trumpame atstume, kuris
matyti iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo, to padaryti tiesiog
nebuvo įmanoma. Iš stabdymo pėdsakų, esančių 1,3 metro atstumu nuo dešiniojo
šaligatvio, galima teigti, kad automobilis, priešingai nei teigia R. F., važiavo eismo juostos viduriu.
Pasak kasatorių, teismas nepagrįstai pripažino R. F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltininkas
nukentėjusiesiems atlygino didžiąją dalį turtinės žalos ir dalį neturtinės
žalos, nes ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti nustatyta tik tada,
kai kaltininkas iš savo lėšų atlygina ar pašalina padarytą žalą. Šioje byloje
dalį neturtinės žalos atlygino draudimo įmonė, kurioje buvo apdraustas
automobilis. Aptarta aplinkybė negali būti laikoma R. F. nuopelnu,
nes pagal Kelių eismo taisykles automobilis negali būti eksploatuojamas, jei
nėra apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.
Kasatorių manymu, teismas nepagrįstai pripažino R. F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimo
padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusios elgesys. Specialisto išvados
Nr. 11-219 (09) teiginiai, kad techniniu požiūriu lygiavertė priežastis eismo
įvykiui kilti buvo K. B. veiksmai, kaip nurodoma Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo apžvalgoje dėl teismų praktikos kelių transporto eismo
saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281
straipsnis) baudžiamosiose bylose, yra tik prielaida teisinei išvadai dėl
situacijos vertinimo. Byloje nustatyta, kad nukentėjusi, laikydamasi Kelių
eismo taisyklių, ėjo per pėsčiųjų perėją, tai darė leistinoje vietoje, ėjo
ramiu tempu, turėdama nemažą gyvenimo patirtį įvertino, kad automobilis yra
gana toli, todėl jos veiksmai jokios grėsmės ar pavojaus kitiems eismo
dalyviams nekėlė. Aplinkybė, kad K. B. ėjo per kelią
neapšviestame kelio ruože, nesuteikia pagrindo jos elgesį vertinti kaip
rizikingą, nes iš R. F. parodymų ikiteisminio tyrimo
metu, liudytojų A. S. ir D. B. parodymų,
kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kelias buvo silpnai apšviestas.
Be to, K. B. ėjo kartu su D. B., o
ši nešėsi kuprinę su atšvaitais. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad artimųjų
šviesų žibintai minimaliai apšviečia 25 metrų kelią, todėl R.
F. galėjo pamatyti nukentėjusią anksčiau, nei būdamas 5 metrų atstumu nuo
jos.
Kasatoriai teigia, kad teismas nepagrįstai R. F. taikė BK 62 straipsnio taisykles iš esmės tai motyvuodamas
tuo, jog R. F. veika turi atsitiktinį ir situacinį
pobūdį. Abejonių nekelia, kad R. F. padarytas
nusikaltimas yra neatsargus, tačiau teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad
asmuo, vairuojantis padidinto pavojaus šaltinį, turi būti ypatingai dėmesingas
ir atsargus, vairuoti transporto priemonę taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems
eismo dalyviams, vairuodamas turi laikytis Kelių eismo taisyklių. Byloje
nustatyta, kad R. F., turėdamas mažesnį nei dvejų metų
vairavimo stažą, tamsiu paros metu dideliame mieste piko valandomis, gerai
žinodamas kelią, ir tai, kad jis artėja prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos,
esančios šalia darželio ir mokyklos, važiavo 70 km/val. greičiu, viršydamas mieste
leistiną 50 km/val. greitį, nesiėmė jokių atsargumo priemonių, įvažiavo į
pėsčiųjų perėją, kur mirtinai sužalojo vieną žmogų ir tik dėl žuvusios
nukentėjusios K. B. veiksmų nepartrenkė nepilnamečio
vaiko. Iš šių aplinkybių matyti, kad R. F. veiksmai buvo
ne atsitiktinio ar situacinio pobūdžio, o jo sąmoningai pasirinktas
lengvabūdiškas ir neatsakingas, šiurkščiai pažeidžiantis Kelių eismo taisykles
elgesys. Dėl to R. F. yra tikslinga skirti laisvės
atėmimo bausmę BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijos ribose. Nukentėjusieji
atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų
praktiką daugumoje bylų, išnagrinėtų nuo 2007 m., kaltininkui už BK 281
straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą buvo paskirta laisvės atėmimo
bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
apžvalgoje dėl teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose
bylose yra nurodyta, kad griežtos bausmės teismų praktikoje skiriamos, kai
kaltininkas BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padaro sąmoningai
pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles ir dėl to žūsta žmonių ar
būna sutrikdyta kitų asmenų sveikata, jog kilusių sunkių padarinių reikšmės
skiriamai bausmei negali sumenkinti byloje nustatytos kaltininko atsakomybę
lengvinančios aplinkybės ar teigiamai apibūdinta jo asmenybė.
Kasatorių nuomone, teismas nepagrįstai netaikė R. F. baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia
teise vairuoti kelių transporto priemones, motyvuodamas tuo, kad R. F. nusikalto būdamas blaivus, anksčiau yra baustas tik už
vieną Kelių eismo taisyklių pažeidimą, gyvena dideliame mieste, kuriame svarbu
turėti teisę vairuoti automobilį. Nukentėjusieji pažymi, kad vairuoti
transporto priemones gali tik blaivūs vairuotojai, todėl tai, kad R. F. nusikalto būdamas blaivus, neturi jokios reikšmės
priimant sprendimą, ar taikytinas draudimas naudotis teise vairuoti kelių
transporto priemones. Aplinkybė, kad R. F. anksčiau tik
vieną kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą,
negali būti vertinama kaip teikianti pagrindą neskirti aptariamos baudžiamojo
poveikio priemonės, bet priešingai tik patvirtina, kad tokia poveikio priemonė
turėtų būti jam paskirta. Iš bylos duomenų matyti, kad R. F. neturėjo
ir dvejų metų vairavimo stažo, bet per tą laiką jau buvo administracine tvarka nubaustas
už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, o pažeisdamas taisykles antrą kartą jis
mirtinai sužalojo žmogų, kas leidžia teigti, kad jis nesubrendęs turėti
vairuotojo pažymėjimą. Aplinkybė, kad R. F. gyvena mieste
taip pat neteikia pagrindo neskirti jam aptariamos baudžiamojo poveikio
priemonės, nes neturint teisės vairuoti kelių transporto priemones galima
gyventi pilnavertį gyvenimą nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
Kasatorių teigimu, spręsdamas civilinio ieškinio
priteisimo klausimą, teismas nesilaikė sąžiningumo ir protingumo principų. Iš
nuosprendžio matyti, kad teismas priteisė didesnę sumą neturtinei žalai
atlyginti A. B. Savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad A. B. ir jo šeimos narius su K. B.,
lyginant su kitais nukentėjusiaisiais, siejo glaudesni ryšiai, kadangi
nukentėjusioji su jais kartu gyveno. Vis dėlto aplinkybė, kad žmogus vienu metu
fiziškai gali būti tik vienoje vietoje, nesuteikia pagrindo teigti, kad motinos
santykiai su kitais vaikais ir jų šeimų nariais nėra geri ir glaudūs.
Apklausiami teismo posėdžio metu J. B. ir V.
B. pažymėjo, kad motina jiems buvo labai artima, kad jie nuolat bendraudavo
su mama, visa šeima kartu švęsdavo šventes, leisdavo laisvalaikį, prireikus, K. B. prižiūrėdavo jų vaikus, gyveno pas juos, su kiekvienu
iš brolių santykiai buvo vienodi ir labai geri. Dėl to K. B. mirtis
jiems visiems ir jų šeimų nariams buvo didelis ir neatstatomas praradimas ir
vienodai didelė psichologinė ir moralinė trauma. Atsižvelgus į tai, kas
išdėstyta, neturtinės žalos atlyginimo klausimas turėjo būti sprendžiamas
priteisiant kiekvienam iš brolių vienodą pinigų sumą – 20 000 Lt. Apeliacinės
instancijos teismas į aptartus argumentus neatsižvelgė. Savo sprendimą motyvavo
tuo, kad R. F. nusikalto būdamas blaivus, jo automobilis
buvo techniškai tvarkingas. Šie teismo motyvai yra nepagrįsti, nes nustačius
juos, jie būtų vertinami savarankiškai. Antai, jei R. F. būtų
nusikaltęs būdamas neblaivus, tai būtų vertinama kaip jo veiką kvalifikuojantis
požymis, o techniškai netvarkingo automobilio eksploatavimas būtų vertinamas
kaip atitinkamo Kelių eismo taisyklių punkto pažeidimas.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasatoriai pagrįstai nurodo, kad faktiškai
pripažindami Kelių eismo taisyklių 37 punkto pažeidimą, bet nenustatydami jo, teismai
netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Iš pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad R. F. baudžiamosios
atsakomybės pagrindą, be kitų aplinkybių, sudaro tai, kad jis artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos,
nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, įvažiavo
į pažymėtą pėsčiųjų perėją ir partrenkė į jo važiavimo krypties eismo juostą iš
kairės pusės į dešinę ėjusią pėsčiąją K. B. Išnagrinėjęs
bylą apeliacinės instancijos teismas naujų ar kitokių faktinių nusikaltimo
padarymo aplinkybių nenustatė. Kelių eismo taisyklių 37 punkte yra nurodoma, kad artėdamas
prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį
arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo
važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena
kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimais nustatytų faktinių bylos aplinkybių
ir Kelių eismo taisyklių 37 punkto teiginių palyginimas leidžia daryti išvadą,
kad bylą nagrinėję teismai pripažino, jog R. F. pažeidė Kelių
eismo taisyklių 37 punktą, tačiau šio punkto netaikė. Kolegijos nuomone,
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagal byloje surinktus įrodymus
nustatę faktines aplinkybes, rodančias, kad buvo padarytas Kelių eismo
taisyklių pažeidimas, privalo nustatyti, kad toks Kelių eismo taisyklių
pažeidimas padarytas ir taikyti šį pažeidimą apibūdinantį Kelių eismo taisyklių
punktą, su sąlyga, jei dėl to iš esmės nepasikeičia nusikaltimo padarymo faktinės
aplinkybės ar nereikia veikos kvalifikuoti pagal sunkesnį baudžiamąjį įstatymą.
Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad kaltinimas R. F. be
kitų aplinkybių buvo grindžiamas tuo, jog jis artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio ir
nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, įvažiavo į pažymėtą pėsčiųjų
perėją ir partrenkė į jo važiavimo krypties eismo juosta, tikėtina per pėsčiųjų
perėją, iš kairės pusės į dešinę ėjusią pėsčiąją K. B.,
taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 37 punktą (T. 1, b. l. 136-138).
Vadinasi, šioje byloje nustačius faktines Kelių eismo taisyklių 37 punkto
pažeidimo aplinkybes, teismui nebuvo procesinių kliūčių taikyti Kelių eismo
taisyklių 37 punktą ir pripažinti, kad R. F. kaltė
nusikalstamos veikos padarymu, be kitų pažeidimų, grindžiama ir Kelių eismo
taisyklių 37 punkto pažeidimu. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismai nenustatydami Kelių eismo taisyklių 37 punkto pažeidimo netinkamai
taikė Kelių eismo taisyklių 37 punktą. Kolegija pažymi, kad BK 281 straipsnio 5
dalies dispozicija yra banketinė, todėl jos turinį atskleidžia poįstatyminiai
teisės aktai, kurių vienas yra Kelių eismo taisyklės. Atsižvelgdama į tai,
kolegija pripažįsta, kad netinkamai taikydami Kelių eismo taisyklių 37 punktą,
teismai netinkamai pritaikė ir baudžiamąjį įstatymą, t.y. BK 281 straipsnio 5
dalį.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija negali
sutikti su kasatorių teiginiu, kad byloje nėra teisinio pagrindo nustatyti R. F. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino
padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal teismų praktiką asmens
prisipažinimas yra tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai
reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tai daro
neverčiamas surinktų įrodymų, be to, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena
dėl padarytų veiksmų, atlieka kitus veiksmus, kuriais siekia sušvelninti padarytos
nusikalstamos veikos padarinius (kasacinė byla Nr. 2K-327/2007). Iš byloje
surinktų įrodymų matyti, kad R. F. iš karto po įvykio
informavo apie tai bendrąjį pagalbos centrą, duodamas parodymus, jis
prisipažino viršijęs leistiną greitį, neatsižvelgęs į važiavimo sąlygas,
artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtinęs greičio ir
nesustojęs prieš ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir neatmetė galimybės, jog nukentėjusią
K. B. partrenkė įvažiavęs į pėsčiųjų perėją. R. F. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą
teisme ne kartą pareiškė, kad labai apgailestauja dėl įvykio, bylos nagrinėjimo
teisme metu asmeniškai atsiprašė nukentėjusiųjų, apie bylos aplinkybes davė
išsamius ir iš esmės teisingus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant
bylą teisme. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, teismai tinkamai taikė
baudžiamąjį įstatymą pripažindami, kad R. F. atsakomybę
lengvina aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą
veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Kasatoriai pagrįstai atkreipia dėmesį, kad nuteistojo R. F. parodymai dėl to, ar įvykio vieta buvo apšviesta yra
ne visai nuoseklūs, kad jie prieštarauja liudytojų A. S., D. B. ir kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolui,
tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad R. F. neprisipažino
padaręs nusikalstamą veiką. Kolegija pažymi, kad aplinkybė, ar įvykio vieta
buvo apšviesta, atsižvelgus į tai, kad nuteistasis R. F. pripažino
tinkamai neįvertinęs važiavimo sąlygų, esminės reikšmės kvalifikuojant jo veiką
neturi. Be to, aplinkybė, kiek apšviesta vieta, yra vertinamoji, todėl ją skirtingi
žmonės gali vertinti skirtingai. Iš liudytojų D. B. ir A. S. parodymų matyti, kad pėsčiųjų perėjos vietoje neveikė
apšvietimo stulpai, šviesa sklido tik nuo toliau esančių apšvietimo stulpų (T.
1, b.l. 72-73, 78-87). Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole pažymima,
kad įvykio vieta buvo apšviesta silpnu dirbtiniu apšvietimu, o iš prie
protokolo esančios fotolentelės matyti, kad įvykio vieta iš esmės nebuvo
apšviesta (T. 1, b.l. 5-23).
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 59 straipsnio
2 dalies taikymo
Kasatoriai
pagrįstai nurodo, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti R.
F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino nusikalstama
veika padarytą žalą. Pagal teismų praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė
yra nustatoma tada, kai kaltininkas savo noru atlygina visą tiek
turtinę, tiek neturtinę nusikalstama veika padarytą žalą arba kaltininko
pavedimu ar jo valia visą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą atlygina
kiti asmenys (kasacinės bylos Nr. 2K-38/2009,
2K-174/2009, 2K-7-287/2009). Iš baudžiamojoje byloje surinktų
įrodymų matyti, kad visa nusikalstama veika padaryta turtinė ir neturtinė žala
nukentėjusiesiems nėra atlyginta, todėl bylą nagrinėję teismai pripažindami R. F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo
noru atlygino padarytą žalą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Kolegijos
nuomone, byloje nėra pagrindo pagal BK 59 straipsnio 2 dalies taisykles pripažinti
R. F. atsakomybe lengvinančia aplinkybe to, kad jis
atlygino dalį nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Pagal
teismų praktiką dalis atlygintos žalos gali būti pripažįstama atsakomybę
lengvinančia aplinkybe, kai atlyginama pakankamai didelė dalis žalos, leidžianti
tikėtis, kad netrukus bus atlyginta likusi žalos dalis, kaltininkas deda
nuoširdžias pastangas atlyginti likusią padarytos žalos dalį ir pan. (kasacinės
bylos Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007). R. F. atlyginta nusikalstama
veika padarytos žalos dalis yra santykinai nedidelė. Iš R. F.
nukentėjusiajam V. B. priteista 915,52 Lt
turtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiesiems A. B., J. B. ir V. B. kartu sudėjus
neturtinei žalai atlyginti 34000 Lt. R. F. iš jo
priteistos turtinės žalos neatlygino, o nukentėjusiesiems dalį neturtinės žalos
po 1150, 94 Lt sumokėjo UADB „ERGO Lietuva“ ir 2000 Lt pats R. F. Byloje nėra duomenų apie tai, kad netrukus
nukentėjusiems bus atlyginta visa turtinė ir ženkli neturtinės žalos dalis, kad
R. F. dėtų nuoširdžias pastangas atlyginti šią žalą.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo
Kasatoriai
pagrįstai nurodo, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti R.
F. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad įtakos nusikalstamos veikos
padarymui turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Iš pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimais nustatytų faktinių bylos aplinkybių
matyti, kad nukentėjusi K. B. buvo partrenka tuo metu,
kai ėjo per pėsčiųjų perėją. Pagal Kelių eismo taisyklių 37 punktą vairuotojas
turi pareigą praleisti pėsčiuosius, einančius per pėsčiųjų perėją. Iš
specialisto išvados matyti, kad nukentėjusi K. B. buvo
partrenka, kai buvo pasiekusi kelio važiuojamosios dalies vidurį (T. 1, b.l.
49-53). Nors Kelių eismo taisyklių 51 punkte numatyta, kad įžengti į
važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki
artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu,
tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės bylos Nr.
2K-655/2007, 2K-158/2009). Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad pagal Kelių eismo
taisyklių 48 punktą pėstieji turi pareigą būti prisisegę kitiems eismo
dalyviams matomoje vietoje atšvaitą, kai eina neapšviestu kelkraščiu arba
važiuojamosios dalies kraštu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui,
tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nukentėjusi K. B. ėjo ne
neapšviestu kelkraščiu ar važiuojamosios dalies kraštu, bet per pėsčiųjų
perėją. Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, kolegijos nuomone,
nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusios elgesys galėtų būti vertinamas kaip
rizikingas ir turėjęs įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Dėl bausmės ir jos vykdymo atidėjimo
Kolegija pažymi, kad kaltininkui švelnesnė negu
įstatymo numatyta bausmė, taikant BK 62 straipsnio 1 dalį, gali būti paskirta
tik tada, kai yra nustatoma BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visuma.
Viena iš sąlygų, sudarančių reikalingą sąlygų visumą, yra ta, kad nusikalstamą
veiką padaręs asmuo turi pats visiškai ar iš dalies atlyginti ar pašalinti
padarytą turtinę žalą. Iš bylos duomenų matyti, kad padarytą turtinę žalą nukentėjusiesiems
iš dalies atlygino UADB „ERGO Lietuva“. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad
bent dalį turtinės žalos nukentėjusiesiems atlygino R. F.,
nors tokia žala yra padaryta. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, kolegija turi
pripažinti, kad nėra įgyvendinta viena iš BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo
sąlygų ir dėl to nėra teisinio pagrindo R. F. skirti
švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 dalį. Be to, byloje
nėra ir kitų pagrindų, numatytų BK 62 straipsnio 2, 4 dalyse, paskirti R. F. švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Kolegijos
nuomone, byloje nėra pagrindo švelninti R. F. paskirtą
bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies normas, nes nusikaltimo padarymo
aplinkybių ir kaltininko asmenybės vertinimas nerodo, kad veika ir kaltininko
asmenybė iš esmės nukrypsta nuo šios kategorijos nusikaltimams būdingo
pavojingumo ir todėl sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas R.
F. aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Kolegija skirdama bausmę R. F. atsižvelgia
į jo nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kad nusikaltimą jis padarė, turėdamas
nedidelį, vos dvejų metų vairavimo stažą, tamsiu paros metu, esant šlapiai
asfalto dangai, mieste važiuodamas apie 70 km/val. greičiu, viršydamas
maksimalų gyvenvietėse leidžiamą greitį 50 km/val., šiuos veiksmus atliko
nepaisydamas to, kad jam buvo gerai žinoma, jog netoliese yra nereguliuojama
pėsčiųjų perėja, esanti šalia mokyklos ir darželio, nukentėjusią partrenkė
pėsčiųjų perėjoje, t.y. šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles, nusikalstamą
veiką padarė veikdamas nusikalstamu pasitikėjimu, jo asmenybę apibūdina tai,
kad jis yra jauno amžiaus, mokosi, nėra vedęs, tačiau palaiko glaudžius
socialinius ryšius su artimaisiais, anksčiau neteistas, bet iki nusikaltimo
padarymo vieną kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių
pažeidimą, apie kitokius R. F. padarytus administracinius
ar kitokius teisės pažeidimus byloje duomenų nėra. Be to, nors R.
F. padarė nusikaltimą, tačiau po jo padarymo iš įvykio vietos nepasišalino,
ėmėsi veiksmų, kad nukentėjusiajai būtų suteikta medicinos pagalba, atlygino
nukentėjusiesiems dalį neturtinės žalos. Dėl to darytina išvada, kad R. F. asmenybė iš esmės vertintina teigiamai, tačiau dėl nepakankamo
atsakingumo ir gyvenimo patirties stokos susiklosčius tam tikroms aplinkybėms
jis gali padaryti nusikalstamą veiką. R. F. atsakomybę
lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Jo
atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. BK 281 straipsnio 5 dalies
sankcijoje yra numatyta galimybė kaltininkui paskirti tik laisvės atėmimo iki
aštuonerių metų bausmę. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija mano,
kad R. F. už padarytą nusikaltimą turėtų būti paskirta
laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis mažesnis nei sankcijoje numatytos laisvės
atėmimo bausmės vidurkis. Be to, atsižvelgus į R. F. asmenybę
apibūdinančius duomenis, bausmės tikslai turėtų būti pasiekti ir atidėjus jam
paskirtos bausmės vykdymą, įpareigojant jį tęsti mokslą, iki 2011 m.
gegužės 1 d. atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą.
Kolegija pažymi, kad teismas negali nustatyti termino
atlyginti visai nusikaltimu padarytai turtinei ir neturtinei žalai, nes tokia
galimybė nėra numatyta baudžiamajame įstatyme. Be to, iš R.
F. nukentėjusiesiems turtinei ir neturtinei žalai atlyginti priteista gana
didelė pinigų suma, tuo tarpu nuteistasis R. F. nedirba,
šiuo metu mokosi ir nuosavo turto ar pajamų neturi, todėl nustatydama konkretų
terminą visai nusikaltimu padarytai žalai atlyginti kolegija gali sukurti
situaciją, kai R. F., net ir sąžiningai siekdamas
atlyginti nukentėjusiesiems visą nusikaltimu padarytą žalą, negalės to padaryti
dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, kolegija
mano, kad nustatyti terminą, per kurį R. F. būtų
įpareigotas atlyginti visą nusikaltimu padarytą žalą, nėra teisinio pagrindo ir
galimybių.
Dėl BK 68 straipsnio taikymo
Kasatoriai pagrįstai nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai netaikė R. F. baudžiamojo
poveikio priemonės – draudimo vairuoti kelių transporto priemones. Iš pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais nustatytų faktinių bylos
aplinkybių matyti, kad R. F. nusikalstamą veiką padarė
naudodamasis jam suteikta specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.
Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad R. F. turėdamas
nedidelį, vos dvejų metų vairavimo stažą, tamsiu paros metu, esant šlapiai
asfalto dangai, mieste važiavo apie 70 km/val. greičiu, viršydamas maksimalų
gyvenvietėse leidžiamą greitį 50 km/val., šiuos veiksmus atliko nepaisydamas
to, kad jam buvo gerai žinoma, jog netoliese yra nereguliuojama pėsčiųjų
perėja, esanti šalia mokyklos ir darželio, nukentėjusią patrenkė pėsčiųjų
perėjoje. Aptariamus veiksmus R. F. atliko jau
būdamas anksčiau baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimą. Kolegijos nuomone,
atsižvelgus į šias aplinkybes, R. F. yra tikslinga skirti
baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti kelių
transporto priemones. Įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir
kaltininko asmenybę, R. F. skirtina artima vidurkiui šios
baudžiamojo poveikio priemonės taikymo trukmė.
Dėl civilinio ieškinio
Kasatoriai prašo teismo priteisti iš nuteistojo R. F. didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą, motyvuodami
tuo, kad visų nukentėjusiųjų asmeniniai ryšiai su žuvusia motina K. B. buvo vienodai glaudūs. Kolegijos nuomone, pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai priteisdami J. B. ir V. B. mažesnes pinigų sumas neturtinei žalai atlyginti
motyvuodami tuo, kad nukentėjusi K. B. iki mirties gyveno
su sūnaus A. B. šeima, tuo tarpu broliai J. ir V. B. turėjo savo šeimas ir gyveno atskirai, pagrįstai
pripažino, kad jų asmeniniai ryšiai su K. B. buvo mažiau
glaudūs ir pagrįstai atsižvelgė į tai nustatydami neturtinės žalos atlyginimo
dydį. Byloje nėra pagrindo teigti, kad dėl to buvo nukrypta nuo protingumo ir
sąžiningumo principų.
Dėl proceso išlaidų atlyginimo
Prie kasacinio skundo nukentėjusieji yra pridėję
pinigų priėmimo kvitą, kuriame nurodyta, kad A. B. 2010 m.
rugpjūčio 9 d. už kasacinio skundo surašymą sumokėjo advokatui
V. Latušinskiui 600 Lt. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs
kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti
nukentėjusiojo ar civilio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo
byloje kaip nukentėjusiojo ar civilio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Aptariamos išlaidos yra laikomos proceso išlaidomis, todėl 600 Lt atstovavimo
išlaidos iš R. F. priteistinos nukentėjusiajam A. B..
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6
punktu,
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2010 m.
sausio 12 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartį pakeisti:
pripažinti, kad R. F.,
padarydamas BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą veiką, pažeidė ir Kelių eismo
taisyklių 37 punktą;
panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis, kuriomis
nustatytos R. F. atsakomybę lengvinančios aplinkybės,
numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktuose;
R. F., nuteistam
pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, paskirti laisvės atėmimo dvejiems metams bausmę;
taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1 ir 5
punktus bei R. F. paskirtos laisvės atėmimo bausmės
vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį atlyginti nukentėjusiesiems padarytą
turtinę žalą iki 2011 m. gegužės 1 d., taip pat tęsti mokslą;
vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirti R. F. baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis
teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams;
priteisti iš R. F. nukentėjusiajam
A. B. 600 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti
nepakeistas.
Teisėjai:
Vytautas
Piesliakas
Vytautas Greičius
Rimantas Baumilas