LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Deiga“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-2887-640/2021 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Deiga“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Bordus“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Deiga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais sudarytus užskaitos aktus ab initio (nuo sudarymo momento): 2019 m. birželio 28 d. sudarytą tarpusavio įsipareigojimų užskaitos aktą tarp BUAB „Deiga“ ir mažosios bendrijos (toliau – MB) „Bordus“, dengiama 60 817,79 Eur; 2019 m. gruodžio 31 d. sudarytą tarpusavio įsipareigojimų užskaitos aktą Nr. 9 tarp BUAB „Deiga“ ir MB „Bordus“, dengiama 146 263,40 Eur; 2019 m. gruodžio 31 d. sudarytą tarpusavio įsipareigojimų užskaitos aktą Nr. 10 tarp BUAB „Deiga“ ir MB „Bordus“, dengiama 73 561,95 Eur; 2020 m. kovo 31 d. sudarytą tarpusavio įsipareigojimų užskaitos aktą Nr. 11 tarp BUAB „Deiga“ ir MB „Bordus“, dengiama 10 503,84 Eur. Taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovę MB „Bordus“ grąžinti ieškovei BUAB „Deiga“ 291 146,98 Eur sumą pagal sudarytus užskaitos aktus. Priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Taip pat, ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą – atsakovei MB „Bordus“ priklausančiam 291 146,98 Eur vertės turtui. Pažymėjo, kad atsakovė yra su bankrutuojančia įmone susijęs asmuo, ieškovės buvęs vadovas prieš bankroto bylos iškėlimą buvo atsakovės vadovas. Dėl šalių nesąžiningumo galima situacija, kai atsakovė iki teismo sprendimo priėmimo gali nuslėpti pinigines lėšas ar turtą, į kurį būtų nukreiptas išieškojimas.

3.       Atsakovė veikė nesąžiningai, dėl sąsajų su buvusiu ieškovės vadovu kryptingai pablogino ieškovės finansinę padėtį savo sąskaita, sudarydama nuostolingus ieškovei sandorius, kurie buvo naudingi tik atsakovei, padidino nemokios įmonės įsiskolinimus.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 14 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

5.       Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus, sprendė, kad ieškovė tikėtinai pagrindinė ieškinio reikalavimus.

6.       Pasisakydamas dėl galimos grėsmės teismo sprendimo įvykdymui teismas pastebėjo, kad, ieškovės teigimu, atsakovė veikė nesąžiningai dėl sąsajų su buvusiu ieškovės vadovu, kryptingai pablogino ieškovės finansinę padėtį savo sąskaita, sudarydama nuostolingus ieškovei sandorius, kurie buvo naudingi tik atsakovei ir tokiu būdu padidino nemokios įmonės įsiskolinimus. Teismo vertinimu, šios ieškovės dėstomos aplinkybės savaime nepatvirtino grėsmės teismo sprendimo vykdymui, kadangi ieškovė teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes. Taip pat ieškovė neįrodė, kad atsakovė ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdama neatsiskaityti su ieškove, tokiu būdu komplikuodama ir galbūt būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

7.       Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad neturint byloje duomenų apie atsakovės nesąžiningumą ar keliamą grėsmę teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lemtų neproporcingą atsakovės teisių suvaržymą, kuris šioje bylos stadijoje netikslingas.

III.       Atskirojo skundo argumentai

8.       Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei MB „Bordus“ priklausančiam turtui: nekilnojamam / kilnojamam turtui bei piniginėms lėšoms, esančioms atsakovės atsiskaitomose banko sąskaitose. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.       Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, šios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo, tokias priemones, išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali panaikinti teismas suinteresuoto asmens prašymu.

8.2.       Dėl didelių įsiskolinimų kreditoriams apeliantės nemokumo administratorius, tikrindamas įmonės veiklos dokumentus, nustatė, kad apeliantės veikloje yra tyčinio bankroto požymių – sudaryti daugybė nuostolingų įmonei sandorių prieš pat bankroto bylos iškėlimą, kuomet įmonė jau buvo nemoki, turtas buvo perleidžiamas tretiesiems asmenims, daromi neteisėti įskaitymai pažeidžiant kreditorių reikalavimų dengimo eiliškumą. Apeliantės bankrotas buvo sistemingas ir tyčinis, susijęs ne tik su pačios apeliantės vykdyta veikla, tačiau ir su trečiaisiais asmenimis, tarp jų ir atsakove.

8.3.       Apeliantė ir atsakovė buvo dvi tarpusavyje susijusios įmonės. Ieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo momentu apeliantės ir atsakovės vadovas buvo tas pats asmuo – A. P.. A. P. atsakovės vadovo pareigas ėjo nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2020 m. birželio 19 d., o apeliantės vadovo pareigas – nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d. A. P., vadovaudamas abiem įmonėms, sistemingai vykdė apeliantės turto perkėlimą atsakovei siekdamas, kad visas apeliantės turtas prieš bankroto bylos iškėlimą pereitų atsakovei, o apeliantei būtų galimybė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Siekdamas šių tikslų A. P. inicijavo apeliantės ir atsakovės užskaitos aktų sudarymą, kuriais atsakovei neteisėtai, pažeidžiant įstatymų nuostatas buvo perleista 291 146,98 Eur apeliantės turto.

8.4.       Tuo atveju, jei nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliantės ir jos kreditorių pastangos prisiteisti ir išieškoti neteisėtai perleistas sumas turėtų tik formalią reikšmę, o sprendimo įvykdymas nebūtų užtikrintas.

8.5.       Kadangi apeliantė ir atsakovė prieš bankroto bylos iškėlimą perleido apeliantės turtą atsakovei, šalys yra tarpusavyje susiję bendru valdymo organu, yra pagrindo manyti, kad atsakovė ir toliau elgsis nesąžiningai, siekdama išvengti teismo sprendimo vykdymo. Atsakovė gali savo turimą turtą perleisti / parduoti tretiesiems asmenims, siekdama išvengti teismo sprendimo vykdymo. Pagal viešai prieinamus duomenis www.rekvizitai.lt matyti, kad pagal 2020 m. finansinės atskaitomybės duomenis, atsakovės ilgalaikio turto turėjo už 544 888 Eur, trumpalaikio – už 15 512 Eur, o pati atsakovė veikė pelningai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

12.       Atskirajame skunde apeliantė nekvestionuoja teismo išvadų, susijusių su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į apeliacijos ribas, šios išvados teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl tų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentų, kurie susiję su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimu.

13.       Minėta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu, todėl šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymų. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes.

14.       Atskirajame skunde atsakovės nesąžiningumą apeliantė iš esmės grindė tuo, kad apeliantė ir atsakovė buvo dvi tarpusavyje susijusios įmonės, ginčijamų sandorių sudarymo momentu apeliantės ir atsakovės vadovas buvo tas pats asmuo, kuris, vadovaudamas abiem įmonėms, sistemingai vykdė apeliantės turto perkėlimą atsakovei, siekdamas, jog visas apeliantės turtas prieš bankroto bylos iškėlimą pereitų atsakovei, o apeliantei būtų galimybė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Kadangi apeliantė ir atsakovė prieš bankroto bylos iškėlimą perleido apeliantės turtą atsakovei, šalys yra tarpusavyje susiję bendru valdymo organu, šios aplinkybės, apeliantės teigimu, patvirtina atsakovės nesąžiningumą ir realią grėsmę, kad atsakovė ateityje gali imtis veiksmų, apsunkinančių būsimo teismo sprendimo šioje byloje realų įvykdymą.

15.       Apeliantės skunde nurodomi argumentai, kad tarp juridinių asmenų, tarpusavyje susijusių bendru valdymo organu buvo sudaryti nesąžiningi ir nuostolingi, kreditorių interesus ir teisės aktus pažeidžiantys sandoriai (užskaitos aktai), yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl šios aplinkybės nėra ir negali būti vertinamos kaip įrodančios atsakovės MB „Bordus“ nesąžiningumą ir jos ketinimą pabloginti savo turtinę padėtį, siekiant išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovės nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių teisėtumo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ir taip apsunkinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Šioje proceso stadijoje teismas, spręsdamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, todėl dėl apeliantės skunde nurodomų argumentų, susijusių su užskaitos aktų galimu (ne)teisėtumu, šalių (ne)sąžiningumu ir pan. bus pasisakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.

16.       Apeliantė nurodo, kad yra bankrutuojanti įmonė ir neturi turto atsiskaityti su kreditoriais, todėl vienintelė galimybė gauti lėšų yra inicijuoti teisminius ginčus dėl apeliantės sudarytų nuostolingų ir įmonės veiklai prieštaraujančių sandorių pripažinimo negaliojančiais, taikant restituciją; tuo atveju, jeigu nebūtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, apeliantės ir jos kreditorių pastangos prisiteisti ir išieškoti neteisėtai perleistas sumas turėtų tik formalią reikšmę, o sprendimo įvykdymas nebūtų užtikrintas.

17.       Pažymėtina, kad proporcingumo, ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje UAB „JGK Statyba“ ir G. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 3330/12). Vien ta aplinkybė, kad pati apeliantė neturi pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriais, nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei, ir niekaip nepagrindžia atsakovės siekio pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą.

18.       Apeliantė prie atskirojo skundo pridėjo www.rekvizitai.lt duomenis apie atsakovę, tačiau jokių argumentų, kaip atsakovės 2020 m. finansinės atskaitomybės duomenys pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę atsakovės turto atžvilgiu, nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių duomenų nepasisako. Be to, pažymėtina ir tai, kad sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą turi įrodyti prašymą taikyti šias priemones teikiantis asmuo. Atitinkamai, antroji bylos proceso šalis, siekdama išvengti tokių priemonių jai taikymo, turėtų pateikti įrodymus, paneigiančius prašymą pateikusios šalies nurodytą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tą lemia civiliniame procese nustatyti proceso šalių rungimosi (CPK 12, 178 straipsniai) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai. Kadangi šiuo atveju teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovei nekilo pareiga, siekiant paneigti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių poreikį, pagrįsti savo gerą turtinę padėtį, todėl ir apeliantės cituojama teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-679-330/2019) šiuo atveju nėra aktuali.

19.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės argumentai, kurie, kaip minėta, yra bylos nagrinėjimo iš esmės, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dalykas nesudaro pagrindo daryti prielaidą, kad atsakovė nesąžiningai vengs ar gali vengti vykdyti ieškovei galbūt palankų teismo sprendimą.

20.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes, teisingai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                   Rasa Gudžiūnienė