VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Kaminsko ir Faustos Vitkienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Andriejui Melkovui,

atsakovo atstovui Dariui Juodeliui,

                  viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. P. (A. P.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 23S10956 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas bei, priimtas formaliai, remiantis tik vienu atsakymu į klausimyno klausimus bei aplinkybe, kad pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, pareiškėjas į klausimus atsakė nevalstybine (rusų) kalba. Teigia, jog priimant Sprendimą nevertinti kiti atsakymai į klausimus, susiję su Rusijos Federacijos veiksmais Ukrainoje, nebuvo vertinta pareiškėjo individuali situacija, aplinkybių visuma. Sprendimas iš esmės pažeidžia pareiškėjo, kaip ilgalaikio Lietuvos Respublikos gyventojo, teises bei teisėtus interesus. Nurodo, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui.

Paaiškina, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą statyti atominę elektrinę 1982 m., atvykęs gyveno Lietuvoje prie kuriamo (duomenys neskelbtini), dirbo (duomenys neskelbtini) atominėje elektrinėje ir savo darbu prisidėjo prie šio strateginio objekto saugumo. Savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje pareiškėjas yra deklaravęs daugiau nei 36 metus (nuo 1987 m.), tačiau faktiškai gyvena 40 metų. Pareiškėjas yra vedęs Rusijos pilietę E. P., kuri nuo 1991 m. taip pat gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), turi galiojantį leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, jog sutuoktinė yra neįgali, jai nustatytas 55 proc. darbingumas, jai reikalinga nuolatinė sutuoktinio priežiūra. Tvirtina, kad visą gyvenimą sąžiningai mokėjo mokesčius Lietuvos valstybei, įgijo teisę į senatvės pensiją Lietuvos Respublikoje, nepalaiko jokių ryšių su kitomis šalimis, neišsaugojo ryšių su pilietybės šalimi, neturi kur išvykti, nes tik Lietuvoje yra jo namai, sutuoktinė, čia yra praleidęs didžiąją gyvenimo dalį, tad pareiškėjas susietas su Lietuvos Respublika visapusiškai, nepertraukiamais ryšiais, be to jis neturi galimybės palikti namų, kuriuose gyvena 36 metus bei išvykti į kitą šalį, nes tai vienintelis jo turtas. 

Nurodo, jog, besibaigiant leidimo nuolat gyventi galiojimui, pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo bei užpildė jam pateiktą anketą. Anketoje pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu, niekada nepritarė, visada buvo prieš Rusijos atliekamus veiksmus Ukrainos atžvilgiu, tačiau į klausimą, kam priklauso Krymas, atsakė, pažymėdamas varnele, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Teigia, jog šio vienintelio atsakymo pagrindu Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) padarė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, nes tariamai palaiko Rusijos Federacijos vykdomą agresiją Ukrainos atžvilgiu (su šiuo vertinimu pareiškėjas nesutinka), tuo pagrindu panaikintas jam išduotas leidimas nuolat gyventi. Taip pat nesutinka su atsakovo išvada, kad atsakymas į klausimyno klausimus rusų kalba, taip pat rodo pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. 

Pareiškėjas nesutinka su atsakovo ir VSD vertinimu, kad pareiškėjas palaiko bei remia Rusijos Federacijos agresiją Ukrainos atžvilgiu. Teigia, jog dėl klausimo interpretavimo klaidos pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Akcentuoja tai, kad klausimyne aiškiai pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos karo veiksmams Ukrainoje. Teigia, jog jo žiniomis – Krymas yra buvusi Ukrainos teritorijos dalis, kurią užgrobė ir šiuo metu valdo Rusija Federacija, todėl, atsakydamas į klausimą, turėjo omenyje dabartinį faktinį teritorijos valdymą. Nurodo, kad nėra tarptautinės teisės ekspertas ar istorikas, todėl negalėjo tiksliai suprasti klausimo esmės. Pažymi, kad klausimas „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ yra neaiškus, jame nėra detalizuojama, apie kokią priklausomybę (teritorinę, politinę, istorinę) kalbama. Mano, kad klausimas yra klaidinantis, nes reikalaujama ne tiesioginio atsakymo, o asmens nuomonės dėl Krymo prijungimo prie Rusijos Federacijos teisėtumo, tad respondentams, atsižvelgiant į jų išsilavinimą, amžių, sveikatos būklę, laiko stoką, kitas individualias aplinkybes, gali būti sunku suprasti tikrąją šio klausimo potekstę. Teigia, jog pildydamas anketą, pareiškėjas nesuprato, kad klausimas yra netiesioginis, turintis politinę potekstę. Taip pat nurodo, jog neturėjo galimybės teikti paaiškinimų dėl atsakymų į Klausimyno klausimus. Teigia, jog dėl klausimo netikslumo bei interpretacinių galimybių, atsakymas į šį klausimą turėjo būti vertinamas kitų atsakymų visumoje, o esant neaiškumams, pareiškėjui turėjo būti suteikta galimybė patikslinti atsakymą į šį klausimą. Teigia, kad toks neaiškaus klausimo interpretavimas, pateikiant VSD išvadą kaip vienareikšmiškai pagrindžiančią asmens grėsmę Lietuvos Respublikai, yra nepagrįstas.

Dėl anketos pildymo rusų kalba pažymi, kad pareiškėjo gimtoji kalba yra rusų, jis yra Rusijos pilietis. Nurodo, kad Migracijos departamentas patvirtino anketos formą rusų–lietuvių kalbomis, todėl akivaizdu, kad yra sudaryta galimybė pildyti anketą ne tik valstybine, o pareiškėjo gimtąja kalba. Nurodo, kad moka valstybinę kalbą, ką patvirtina Valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimas Nr. 0006453, išduotas 2010 m. sausio 25 d., patvirtinantis I kategorijos mokėjimą bei Valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimas Nr. 0006991, išduotas 2010 m. liepos 8 d., patvirtinantis II kategorijos mokėjimą. Nurodo, jog gyvena (duomenys neskelbtini), kur, remiantis viešai prieinamais duomenimis, rusų tautybės žmonės sudaro daugumą. Mano, kad galimai grėsmė nacionaliniam saugumui kildinama vien iš pareiškėjo pilietybės ir tautybės, taigi diskriminaciniais pagrindais. Teigia, jog pareiškėjo situacija vertintina individualiai, kolektyvinė atsakomybė pagal pilietybę negali būti taikoma.

Teigia, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, neįvertino pareiškėjo socialinių, giminystės ryšių ir kito pobūdžio ryšių su Lietuva. Pareiškėjo manymu, svarbu ir tai, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika siejamas ir ekonominiais ryšiais, t. y. nuo 1992 m. rugpjūčio 6 d. įgijęs asmeninės nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą – butą, kuriame jis faktiškai gyvena ir yra deklaravęs gyvenamąją vietą.  Taip pat nurodo, kad yra nepriekaištingos reputacijos, Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, jis yra neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Pažymi, jog Ignalinos atominėje elektrinėje dirbo nuo 1982 m. įvairiose pareigose, pareiškėjas atitinka rekomendacijas dėl saugumo reikalavimų, jo specialiąja teise tarnyboje branduolinės reikšmės energetiniame objekte suabejota nebuvo.

Teigia, jog iš Sprendimo turinio neaišku, kokią būtent realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę kelia garbaus amžiaus asmuo, daugiau nei pusę gyvenimo gyvenantis Lietuvos Respublikoje, čia mokantis mokesčius, dirbęs ilgą laiką nacionalinio svarbumo objekte, mano, kad toks sprendimas akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo principą ir sudaro sąlygas diskriminacijai dėl tautybės ir pilietybės. Pažymi, jog esant analogiškoms sąlygoms leidimas gyventi Pareiškėjui buvo išduotas ne kartą, abejonių dėl jo nekilo, po paskutinio karto, kai pareiškėjui buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi, jokios reikšmingos aplinkybės jo gyvenime nepasikeitė. Mano, jog dėl žmogiškosios klaidos ir neįsigilinimo, atsakovui nebuvo galimybės visapusiškai įvertinti pareiškėjo teikiamą prašymą, dėl ko priimtas nemotyvuotas sprendimas, neturintis objektyvaus teisinio pagrindo. Teigia, jog šiuo atveju faktinės grėsmės aplinkybių nenustatyta, Sprendimas priimtas remiantis bendro pobūdžio informacija, padarant klaidingą interpretaciją iš vienintelio langelio pažymėjimo klausimyne.

Teigia, jog dėl skundžiamo Sprendimo patyrė įvairiapuses neigiamas pasekmes (baimę dėl atsiskyrimo nuo šeimos, prarasti per visą gyvenimą sukauptą turtą, būti išmestam iš namų ir šalies, nes yra garbaus amžiaus), Sprendimu taikoma poveikio priemonė neproporcinga ir neatitinka tarptautinės teisės (EŽTK 8 str. nuostatos dėl pagarbos šeimos gyvenimui), ES teisės (Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – ir Chartija)) ir tarptautinių teismų praktikos (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl EŽTK 8 str.). Teigia, jog

laikydamosi Direktyvos 2004/38/EB VI skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių; priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu, o atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų, pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini (Direktyvos 2004/38/EB 27 str. 2 d.). Mano, jog pareiškėjo atvejis paremtas tik prielaida, ką jis mano, bet ne nustatyta jo subjektyvia nuomone, taigi skundžiamas sprendimas gali būti vertinamas kaip pagrįstas bendrąją prevencija, bet ne atvejo motyvuota analize.

Apibendrina, jog Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui, kadangi pareiškėjo Prašymas išnagrinėtas formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, neatsižvelgiant į proporcingumo principą, Sprendime nėra pateikta faktų, pagrindžiančių išvadą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Sprendimas nemotyvuotas, jame neįvertintos visos prašymo nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, remtasi tik VSD vertinimu, nors Migracijos departamentas, priimantis galutinį aktą, turėjo vadovaujantis VAĮ 10 straipsniu.

        Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad, atsižvelgdamas į VSD vertinimą, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ĮUTP) 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi. 

Pažymi, jog Sprendimas grindžiamas kompetentingos institucijos – VSD išvada, pateikta su 2023 m. sausio 27 d. raštu Nr. 18-1139 (toliau – ir VSD raštas), kuriame nurodoma, kad, VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, taip pat klausimyną užpildė rusų kalba, tuo išreikšdamas nepagarbą Lietuvos Respublikai, kas rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Nesutinka su skundo argumentais, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną nesuprato klausimo apie Krymą. Nurodo, kad pareiškėjas klausimyną pildė savo ranka, nėra duomenų, kad Migracijos departamento darbuotojo būtų prašęs padėti atsakyti į klausimus. Mano, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo nuolat gyventi prašančio asmens pažiūras. Teigia, jog klausimas „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ suformuluotas ne kaip geografinis klausimas, ar klausimas apie faktinį valdymą, o kaip prašymas pateikti personalinę poziciją, kokios valstybės dalis yra Krymas. Teigia, jog dabartiniame kontekste klausimas yra nedviprasmiškas, o atsakymas išreiškia akivaizdžią asmens poziciją. Pažymi, kad Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra aiški, t. y. Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies – Krymo pusiasalio aneksiją, pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus, todėl nei geografiškai, nei faktiškai Krymas Rusijai nepriklauso. Mano, kad klausimo formuluotė korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras. Teigia, jog tai, kad pareiškėjas nesuprato užduodamų klausimų tikslo, šiuo atveju nėra reikšminga, nes VSD vertino pareiškėjo nurodytus atsakymus, t. y., jo nuomonę kaip palaikančią Rusiją karo su Ukraina rėmuose, nesutampančią su Lietuvos pozicija bei keliančią grėsmę nacionaliniam saugumui. Pažymi, kad Klausimyne nurodyta, jog pateikus netikslią, neišsamią informaciją leidimas gyventi gali būti panaikintas. Nurodo, jog Įstatymo 54 straipsnyje įtvirtinti leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindai yra imperatyvūs, t. y., Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną iš jų, turi ne teisę, bet pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą nuolat gyventi.

Teigia, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai, tačiau tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo nuolat gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui (užtikrinti visuomenės saugumą) lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teigia, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus individualiam administraciniam aktui, jame nurodyti teisiniai pagrindai, faktinių aplinkybių visuma, kuri susieta su taikomomis teisės normomis, Sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nesutinka su skundo argumentais, kad Sprendimas priimtas neatlikus individualaus tyrimo ir formalus, nurodo jog esminis Sprendimo pagrindas yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo individualios situacijos vertinimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad Sprendimas priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus.

VSD vertinimu, pareiškėjas, Klausimyne deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Teigia, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Nurodo, jog grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi pakeitimo klausimą. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja darbiniai santykiai, ir kitos skunde nurodytos aplinkybės, negali būti viršesni už Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesus. Esant nurodytoms aplinkybėms, VSD mano, kad surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, jo interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo, kad iki skundžiamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas teisėtai gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas iš esmės palaikė skundo reikalavimus ir jame nurodytus argumentus. Papildomai pažymėjo, jog skundžiamas sprendimas neadekvatus pareiškėjos privataus ir šeimos gyvenimo gerbimo bei saviraiškos teisių pažeidimui, nes skundžiamame sprendime neindividualizuota ir nekonkretizuota nacionalinio saugumui kylanti iš pareiškėjo rizika.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimo argumentus. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjas yra tarnavęs Sovietų Sąjungos jėgos struktūrose, todėl ir dėl to skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Mano, kad aplinkybė, jog atsakovas šiuo metu yra patikslinęs anketoje užduodamą klausimą, nereiškia pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog klausimas nebuvo tikslus, pripažinimo.

Skundas tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 23S10956, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo. 

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis.

Pareiškėjas Lietuvoje savo gyvenamąją vietą deklaruoja nuo 1987 m., pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1994 m., kuris vėliau buvo keičiamas. Pareiškėjas rūpinasi silpnos sveikatos neįgalia sutuoktine, turinčia leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – E. P. 

2018 m. sausio 31 d. pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. 7428153 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki 2023 m. sausio 31 d. 

2022 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą (toliau – ir Prašymas) pakeisti leidimą nuolat gyventi ĮUTP 53 str. 2 d. 3 p. nustatytu pagrindu.

2022 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas užpildė klausimyną (toliau – ir Klausimynas). Atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas pažymėjo „Rusijos Federacijai“.

2023 m. sausio 27 d. VSD raštu Nr. 18-1139 (toliau – ir VSD raštas) Migracijos departamentui pateikta informacija, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir padarė išvadą, jog pareiškėjas Klausimyne deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atsižvelgdamas į minėtą aplinkybę, į Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 ,,Dėl Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą“ ir 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010 ,,Dėl Rusijos Federacijos vykdomos agresijos ir karo nusikaltimų Ukrainoje pasmerkimo“ apibrėžiamą Rusijos Federacijos keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

2023 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 23S10956 (toliau – ir Sprendimas) Migracijos departamentas panaikino leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (ĮUTP 54 str. 1 d. 2 p., t. y. leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui).  Sprendimas taip pat grindžiamas šiomis teisės normomis: ĮUTP 4 str. 3 d. (užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD), ĮUTP 4 str. 6 d. (VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį).

Sprendimas priimtas atsižvelgiant į VSD raštu pateiktą išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte, 2022 m. kovo 10 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-932 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ antroje preambulėje, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930, 2022 m. balandžio 12 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1010, 2022 m. gegužės 10 d. rezoliucijoje Nr. XIV-1070, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarime Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ apibrėžiamas Rusijos Federacijos keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui. Sprendime įvertinta informacija apie pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį ir tikslą, deklaruotą gyvenamąją vietą, darbovietes, socialinius ryšius (pareiškėjas gyvenamąją vietą deklaruoja Lietuvoje nuo 1987 m., pirmasis leidimas nuolat gyventi jam išduotas 1994 m., vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas; sutuoktinė E. P., yra Rusijos Federacijos pilietė, kuriai yra išduotas leidimas nuolat gyventi; pareiškėjas nuo 1992 m iki 2021 m. dirbo Lietuvos Respublikoje, jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos).

Sprendime atsakovas pateikė vertinimą, jog, pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, pareiškėjas į klausimus atsakė nevalstybine (rusų) kalba, todėl galima daryti išvadą, kad nepaisant to, kad Lietuvos Respublikoje gyvena 36 metus, valstybinės kalbos jis nemoka, o tai charakterizuoja jį kaip asmenį, stokojantį pagarbos valstybinei kalbai, valstybės institucijai ir Lietuvos Respublikai; be to, sąmoninga pozicija, priskiriant neteisėtai okupuotą Ukrainos teritoriją (Krymą) Rusijos Federacijai, rodo Rusijos karinių veiksmų palaikymą, pareiškėjas akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui; pareiškėjas kaip Rusijos Federacijos režimui palankumą reiškiantis asmuo Rusijos jėgos struktūrų gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, kas nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Atsakovas Sprendime vertino, jog leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes.

2023 m. vasario 10 d. pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu sprendimu, kreipėsi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, ĮUTP) (aktuali ginčui teisės akto redakcija, galiojusi skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo metu), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).

Tvarkos aprašo 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos VSD informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu).

LVAT aiškinimu, tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008). Pagal Teisingumo Teismo praktiką, priimant sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio statuso valstybėje, reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., Teisingumo Teismo 2003 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Akrich, C-109/01, Rink. p. I-9607, LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-1606/2012).

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas). EŽTT praktikoje taip pat pažymima, kad valstybės EŽTK dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94).

Pareiškėjas iš esmės teigia, jog ginčijami sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti, netinkamai motyvuoti, kadangi priimti remiantis vien pareiškėjo atsakymu į Klausimyno klausimą apie Krymą ir aplinkybe, jog Klausimynas užpildytas rusų kalba, neišnagrinėjus faktinių aplinkybių visumos, neatsižvelgus į pareiškėjo poziciją, jog nepalaiko Rusijos Federacijos karo prieš Ukrainą, nepagristai darius išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nepagrindus šios grėsmės realumo, tuo pažeidžiant VAĮ nustatytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Teigia, jog atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, pritaikyta poveikio priemonė jo individualių aplinkybių kontekste neproporcinga ir nesuderinama su EŽTK 8 str.

Teismui su skundo pareiškėjas pateikė papildomai rašytinių įrodymų, kurių skundžiamame sprendime atsakovas pilnai neįvertino, kadangi jų dalies neturėjo (darbo strateginiame objekte duomenys, šeiminių ryšių ir sutuoktinės sveikatos duomenys, turtinės padėties duomenys, kita).          

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų, konstatuotina, jog priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas rėmėsi VSD išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri iš esmės kildinama tik iš aplinkybės, jog pareiškėjas į Klausimyno klausimą apie Krymą („Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“) atsakė nurodydamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Taip pat atsakovas rėmėsi aplinkybe, jog Klausimynas užpildytas nevalstybine kalba.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog VSD yra suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui požiūriu, taigi VSD pateikė išvadą veikdama pagal savo kompetenciją.

Kaip minėta, teismų praktikoje suformuotas aiškinimas, jog sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu), atsižvelgiant į konkretaus užsieniečio individualią situaciją, grėsmės vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Atsižvelgiant į tai, jog ginčijami sprendimai grindžiami dviem aplinkybėm (atsakymu į klausimyno klausimą apie Krymą ir Klausimyno užpildymu nevalstybine kalba), ir ypač atkreipiant dėmesį į tai, jog pareiškėjas į kitą Klausimyno klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai, laikytina, jog nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Teismas pažymi, jog ginčijamuose sprendimuose nėra įvertintas minėtas prieštaravimas tarp pareiškėjo atsakymų į Klausimyno 10 ir 11 klausimus, sprendimai priimti neatlikus išsamesnio tyrimo dėl pareiškėjo pozicijos Rusijos karo Ukrainoje ir susijusių aspektų požiūriu. Sutiktina su pareiškėjo argumentu, jog klausimyne suformuluotas ginčo klausimas apie Krymą klausimyną pildantiems asmenims gali sukelti tam tikrų abejonių dėl jo esmės. Taip pat sutiktina su pareiškėjo pozicija, jog Klausimyno užpildymas rusų kalba nagrinėjamu atveju taip pat negali turėti lemiamos įtakos vertinimui apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Kitos ginčijamuose sprendimuose nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ekonominiais, socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tikslais, įsidarbinimu, nagrinėjamu atveju laikytinos nedarančiomis įtakos vertinimui dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Minėtų aplinkybių pagrindu teismas vertina, jog atsakovas nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl neturėjo pagrindo remiantis ĮUTP 54 str. 1 d. 2 p. priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo.

Įvertinęs tai, jog Sprendimas priimtas nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, taip pat į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (pareiškėjo ilgalaikis gyvenimas, gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, įgyta teisė į senatvės pensiją, sutuoktinė, kuriai būtina pareiškėjo nuolatinė priežiūra), teismas vertina, jog pritaikyta poveikio priemonė pareiškėjui sukelia dideles neigiamas pasekmes ir, neatlikus papildomo išsamaus tyrimo, laikytina neproporcinga.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovo nurodoma aplinkybė apie tai, kad pareiškėjas yra tarnavęs Sovietų sąjungos kariuomenėje nėra šiuo atveju teisiškai reikšminga, kadangi skundžiamas sprendimas (ir VSD išvada) nėra paremtas šia faktine aplinkybe. Kaip žinia, pagal administracinių teismų praktiką administracinio sprendimo motyvai privalo būti išdėstyti skundžiamame akte, o ne teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose ar pasisakymuose teismo proceso metu.

Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais dėl aptariamo klausimo formuluotės neaiškumo ir dviprasmiškumo, ypač, kai nepaliekama asmenims galimybės nežinoti atsakymų į klausimus ar pasirinkti kitą (nesiūlomą) atsakymo variantą. 

Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nurodo, kad dirbdamas strateginiame objekte jis buvo ne kartą galimai saugumo struktūrų tikrintas, tačiau skundžiamame sprendime ir išvadoje tokie duomenys taip pat neatsispindi.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis o turi būti pagrįsti teisės normomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas sprendžia, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl naikintinas (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje. Šiuo atveju buvo teiktos teisinės paslaugos 2023 m. I ketvirtį, todėl taikytini Lietuvos statistikos departamento skelbiami užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) rodikliai: 2022 m. III ketvirčio – 1799,00 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 p. už skundą (ieškinį) rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (maksimalus galimas priteisti dydis galėtų sudaryti 4497,50 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.16 p. už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 0,4 (719,60 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.19 p. už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą maksimalus užmokesčio dydis – 0,1 (179,90 Eur).

Pareiškėjas prašo viso priteisti 2490,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Byloje pateiktas 2023 m. vasario 9 d. žyminio mokesčio sumokėjimo kvitas (22,50 Eur). Taip pat pateiktas prašymas dėl 2468,40 Eur sumos priteisimo už teisines paslaugas: 1960,20 Eur (įskaitant PVM 340,20 Eur) už skundo parengimą teismui (2023 m. vasario 28 d. sąskaita faktūra Nr. 20/23), 435,60 Eur (įskaitant PVM) už 3 val. atstovavimui ir pasirengimui teismo posėdžiui ir 72,60 Eur (įskaitant PVM) už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą (2023 m. kovo 22 d. sąskaita faktūra Nr. 35/23). Byloje pateiktas pareiškėjo banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti 2468,40 Eur prašomų priteisti išlaidų apmokėjimo dokumentas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas, pareiškėjui priteistinos patirtos byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios nesiekia rekomenduojamų dydžių vidurkio.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

tenkinti pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 23S10956.

Patenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Priteisti pareiškėjo A. P. (A. P.) naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo 2490,00 Eur (du tūkstančiai keturi šimtai devyniasdešimt eurų) patirtų bylinėjimosi išlaidų

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                        Jovita Einikienė

                                                                                                                     Arūnas Kaminskas

                                                                                                         Fausta Vitkienė