Civilinė byla Nr. 3K-3-129-695/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00829-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Freshtravel“ ieškinį atsakovui G. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) sąlygas, atsiskaitymų eiliškumą įmonei esant nemokiai ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais ieškovė 2014 m. gegužės 7 d. –lapkričio 14 d. mokėjimais pervedė atsakovui 115 723,94 Eur; taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo 115 723,94 Eur, 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovė nurodė, kad 2015 m. vasario 3 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad atsakovas, būdamas ieškovės akcininkas ir vadovas, 2014 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartimis į ieškovės sąskaitą pervedė atitinkamai 200 000 Lt (57 924 Eur) ir 200 262,40 Lt (58 000 Eur). Ieškovė 2014 m. gegužės 7 d. – lapkričio 14 d. pervedė atsakovui 399 571,63 Lt (115 723,94 Eur), šia suma buvo sumažinta ieškovės skola atsakovui. Ieškovės teigimu, šie sandoriai sudaryti pažeidžiant kitų jos kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes nebuvo dengiamos skolos, kurių terminai suėję, o buvo atsiskaitoma su atsakovu nesuėjus paskolos grąžinimo terminams. 2014 m. lapkričio 14 d. buvo sustabdytas ieškovės kaip kelionių organizatorės pažymėjimo galiojimas, atsakovui buvo žinoma bendrovės turtinė padėtis, veiklos neperspektyvumas. Ieškovė prašė pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 6.66 ir 6.9301 straipsnių pagrindais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5.       Teismas nustatė, kad:

5.1.                      bylos šalių 2014 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. lapkričio 7 d. sudarytų paskolos sutarčių 1 punkte buvo nurodyta, jog paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn pinigus pagal šalių suderintą grafiką, kuris yra neatskiriama paskolos sutarties dalis, tačiau tokio grafiko atsakovas, suteikęs ieškovei paskolą, nepateikė ir jo byloje nėra;

5.2.                      abiejų paskolos sutarčių 4 punkte nustatyta šalių teisė įvykdyti prievolę prieš terminą;

5.3.                      2014 m. balandžio 25 d. paskolos grąžinimo terminas – iki 2017 m. balandžio 24 d.;

5.4.                      2014 m. lapkričio 7 d. paskolos grąžinimo terminas – iki 2014 m. lapkričio 14 d.

5.5.                      byloje nėra ginčo, jog ieškovė nuosavybės teise iš atsakovo pagal abi paskolos sutartis 2014 m. yra gavusi 115 924  Eur su 6 proc. metinių palūkanų norma; 

5.6.                      ieškovė 2014 m. gegužės 7 d. – lapkričio 14 d. atliktais mokėjimais grąžino atsakovui 115 709,46 Eur skolą; iki 2014 m. lapkričio 14 d. atsakovui buvo grąžinta 246 344 Lt (71 346,15 Eur), 2014 m. lapkričio 14 d. – 153 177,63 Lt (44 363,31 Eur);

5.7.                      2014 m. lapkričio 14 d. ieškovė sustabdė veiklą dėl apyvartinių lėšų trūkumo, pateikė informacinį pranešimą Valstybiniam turizmo departamentui, jog negali tęsti veiklos dėl apyvartinių lėšų trūkumo;

5.8.                      2014 m. lapkričio 14 d. Valstybinio turizmo departamento direktoriaus įsakymu sustabdytas ieškovės kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas;

5.9.                      Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla;

5.10.                      ieškovės bankroto byloje bendra teismo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų suma – 1 520 672,41 Eur, iš jų 84 857,83 Eur suma yra pirmos eilės, 71 052,48 Eur – antros eilės, likusi – trečios eilės kreditorių finansinių reikalavimų suma.

6.       Teismas padarė išvadą, kad ieškovė turėjo pareigą iki 2014 m. lapkričio 14 d. grąžinti atsakovui suteiktą 58 000 Eur paskolą ir sumokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas, iš viso 61 480 Eur. Dėl to šią dalį bankroto administratoriaus reikalavimų teismas pripažino nepagrįsta.

7.       Iš byloje esančių banko sąskaitų išrašų nustatyta, kad 2014 m. lapkričio 14 d. kitų trečios eilės kreditorių reikalavimams dengti buvo panaudota 44 670,90 Eur. Taigi ginčijamų mokėjimų dieną atlikti mokėjimai nebuvo skirti vien tik atsakovo finansiniams reikalavimams tenkinti. Pagal pateiktą nurodytos datos mokėjimų analizę matyti, kad tiek atsakovui, tiek kitiems kreditoriams finansinių įsipareigojimų dengimas atitiko 0,03 proc. trečios eilės kreditorių pradelstų reikalavimų apimtį, t. y. nenustatyta, kad atsakovui 2014 m. lapkričio 14 d. atliktais mokėjimais buvo padengta didesnė nei kitų trečiosios eilės kreditorių reikalavimų dalis.

8.       Ieškovė, tapusi nemoki, t. y. po 2014 m. lapkričio 14 d. neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, privalo atsiskaitymus vykdyti CK 6.9301 straipsnyje nustatyta eilės tvarka. Teismas nustatė, kad įmonės darbuotojams atlyginimai buvo išmokėti 2014 m. lapkričio 12 d. Bankroto administratorius neteikė įrodymų, kad 2014 m. lapkričio 14 d. ieškovė turėjo skolų valstybės biudžetui. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad po 2014 m. lapkričio 14 d. buvo dengiama atsakovo paskola ieškovei, t. y. kad tik atsakovui buvo suteikta privilegijuota padėtis kitų kreditorių atžvilgiu, ir tai nesudaro pagrindo pripažinti buvus kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimą. Paskolos dalis buvo grąžinta prieš terminą, tokia teisė buvo nustatyta paskolos sutartyje, taip buvo sumažintas ieškovės įsipareigojimų dydis ir tai nesudaro pagrindo konstatuoti buvus kitų ieškovės kreditorių teisių pažeidimą.

9.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais 2014 m. spalio–lapkričio mėn. sandorius, kuriais ieškovė pervedė atsakovui 83 848,36 Eur paskoloms grąžinti; priteisė ieškovei iš atsakovo 83 848,36 Eur ir 5 proc. procesines palūkanas; sprendimo dalį, kuria atmesta kita ieškinio dalis, paliko nepakeistą.

10.       Iš atsakovo pateiktos atliktos buhalterinės analizės, kuri nėra paneigiama ieškovės argumentais, kolegija nustatė, kad ieškovė 2014 m. balandžio–lapkričio mėn. laikotarpiu milijoninėmis sumomis gavo tiek pirkimo sąskaitų, tiek įplaukų, tiek vykdė atsiskaitymus su kreditoriais. Atsižvelgiant į atsiskaitymų su kitais kreditoriais sumas, dalinės atsiskaitymo su atsakovu sumos atskirais mėnesiais iš tikrųjų nėra itin reikšmingos. Pažymėtina, kad kitų kreditorių teisės negali būti laikomos pažeistomis, jei skolininkas, nepaisydamas ginčijamų sandorių sudarymo, turi pakankamai turto atsiskaityti su kitais kreditoriais. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima sutikti su ieškove, kad nagrinėjamu atveju kitų kreditorių teisės buvo pažeidžiamos vien jau tuo, kad su atsakovu buvo atsiskaitoma pagal 2014 m. balandžio 25 d. paskolos sutartį dar nesuėjus prievolės pagal ją vykdymo terminui (2017 m. balandžio 24 d.). Įstatymas nedraudžia paskolos sutarties šalims susitarti dėl paskolos grąžinimo prieš nustatytą sutartyje terminą ir, jeigu įmonė veikia pelningai bei dėl to turi galimybę visiškai atsiskaityti su visais kitais savo kreditoriais, negalima laikyti atsiskaitymo su kreditoriumi pagal prievoles prieš prievolės įvykdymo terminą pažeidžiančiu įstatymą ar kreditorių teises.

11.       Ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, kokių konkrečiai kreditorių teisės bei dėl ko buvo pažeistos 2014 m. gegužės–birželio mėn., apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais apie įsipareigojimus kreditoriams bei jų teisių pažeidimą, nors, kaip minėta, su kreditoriais tuomet buvo atsiskaitoma didelėmis sumomis. Priešingai, iš administratoriaus pateiktos skolų tiekėjams suvestinės 2014 m. gruodžio 31 d. matyti, kad pradelstų įsiskolinimų tiekėjams, viršijančių 180 dienų, nėra. Tai leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad 2014 m. gegužės–birželio mėn. laikotarpiu, per kurį atsakovui buvo grąžinta 41 150 Lt (11 917,86 Eur), ieškovė pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams apskritai neturėjo. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, konstatuojama, kad ir 2014 m. rugpjūčio mėn. ieškovė dar turėjo beveik 200 000 Eur pelną. Net ir sutikus su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad ji jau 2014 m. rugpjūtį faktiškai buvo nemoki, iš pateiktų į bylą įrodymų negalima daryti išvados, kad atsakovui buvo suteikta pirmenybės teisė prieš kitus kreditorius, nes iš paminėtos skolų tiekėjams suvestinės duomenų, taip pat ir iš administratoriaus pateiktos kreditorių reikalavimų suvestinės pagal skolos mokėjimo terminą matyti, kad dar ir 2014 m. rugsėjo mėn. buvo neatsiskaityta tik su vienu kreditoriumi, ir vos 390,99 Lt (113,24 Eur) suma.

12.       Iš kreditorių reikalavimų suvestinės teisėjų kolegija nustatė, kad 2014 m. spalio mėn. skolos kreditoriams pagal mokėjimo terminą jau sudarė beveik 200 000 Lt (57 924 Eur). Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad būtent nuo šios datos atsiskaitymai su atsakovu pagal paskolos sutartį prieš joje nustatytą terminą (t. y. ieškovei neturint pareigos) pažeidė kreditorių, kuriems prievolės jau turėjo įvykdytos (pradelstos), teises. Tai pasakytina ir apie 2014 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartį, pagal kurią per itin trumpą laiką, ieškovei jau esant akivaizdžiai nemokiai, atsiskaityta su atsakovu visa apimtimi, nors skolos pagal mokėjimo terminą kitiems kreditoriams viršijo net 1,13 mln. Lt (327 370,62 Eur). Iš viso per 2014 m. spalio–lapkričio laikotarpį atsakovui buvo išmokėta 83 848,36 Eur, kuriais sumažinta ieškovės turto masė ir kurie galėjo būti panaudoti atsiskaityti su kreditoriais, kuriems prievolės turėjo būti įvykdytos anksčiau. Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog kreditorių teisių pažeidimas nekonstatuotinas (ir) dėl 83 848,36 Eur, nėra pagrįsta.

13.       Akivaizdu, kad įvykdyti prievolių pagal 2014 m. balandžio 25 d. paskolos sutartį prieš terminą ieškovė apskritai neprivalėjo, o atsiskaitymas pagal 2014 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartį nebuvo privalomas nei pagal savo eiliškumą, nei dėl kokių nors išimtinių aplinkybių ieškovės ar jos kreditorių interesais.

14.       Atsakovas buvo tiek ieškovės vadovas, tiek akcininkas, akivaizdu, kad jam buvo gerai žinoma ieškovės finansinė situacija, kreditoriai, jų reikalavimų dydis ir įvykdymo terminai, nuo jo priklausė ir atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas bei apimtis. Atsakovas per trumpą laiką susigrąžino visas savo suteiktas paskolas, suteikdamas pirmenybę pats sau. Todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo laikyti tokį bendrovės ir vadovo (atsakovo) elgesį sąžiningu kreditorių, kurių teisės atsiskaitant su atsakovu pažeistos, atžvilgiu.

15.       Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė actio Pauliana instituto pagrindu pareikštą ieškinį visa apimtimi.

16.       Kolegija taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditoriais ir buvo pažeistas atsiskaitymo eiliškumas anksčiau nei 2014 m. spalio mėn. Todėl ginčijami sandoriai ir CK 6.9301 straipsnio pagrindu pripažintini neteisėtais taip pat tik nuo 2014 m. spalio mėn.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino netinkamai, atsietai vienus nuo kitų, peržengė apeliacinio skundo ribas bei pažeidė pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes, o tam tikrus įrodymus vertino selektyviai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177–179, 183, 185, 320 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas išvadas padarė remdamasis faktiškai tik ieškovės teiginiais, tačiau ne byloje esančių įrodymų visuma, dalies įrodymų nevertino arba juos nemotyvuotai atmetė, o dėl kai kurių įrodymų visiškai nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, kokių konkrečiai kreditorių teisės ir dėl ko buvo pažeistos, kad ji pradelstų įsipareigojimų iki 2014 m. rugsėjo mėn. neturėjo, kad negalima teigti, jog atsakovui buvo suteikta pirmenybės teisė prieš kitus kreditorius. Tačiau neatsižvelgdamas į šias nustatytas faktines aplinkybes teismas vis vien vertino, kad vykdant finansinius įsipareigojimus buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, ir 2014 m. spalio–lapkričio mėn. ieškovės atliktus mokėjimus atsakovui pripažino negaliojančiais ir pažeidžiančiais bendrovės kreditorių interesus. Taigi, akivaizdu, kad tokias išvadas teismas padarė ne remdamasis byloje esančiais įrodymais, kaip to reikalauja CPK normos, o vadovaudamasis tiesiog prielaidomis, kurios niekaip nėra pagrįstos byloje esančiais ir teismo nustatytais įrodymais. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nenurodė, kokiais pagrindais ir kokiu būdu buvo pažeistos kitų bendrovės kreditorių teisės.

17.2.                      Jeigu atsakovas neįrodo atsikirtimo į ieškinį, tai savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2006). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, duomenų ir tokiu būdu pažeidė kasacinio teismo suformuotą proceso teisės taikymo praktiką.

17.3.                      Byloje nustatytos aplinkybės neleidžia teismui neabejotinai spręsti, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės. Skundžiamas sprendimas yra prieštaringas ir neatitinka byloje esančių ir neginčijamų įrodymų visumos. Teismas nustatė, kad kitų kreditorių teisės nebuvo pažeidžiamos su atsakovu atsiskaitant pagal 2014 m. bandžio 25 d. sutartį dar nesuėjus prievolės pagal ją vykdymo terminui, bei pažymėjo, kad įstatymas nedraudžia paskolos sutarties šalims susitarti dėl paskolos grąžinimo prieš sutartyje nustatytą terminą ir tokį išankstinį grąžinimą laikyti pažeidžiančiu įstatymą ar kreditorių teises nelogiška. Nepaisydamas byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei duomenų, vadovaudamasis tik prieštaraujančiomis prielaidomis, teismas sprendė, kad ieškovė neturėjo teisės vykdyti pagal 2014 m. lapkričio 7 d. sutartį prisiimtų finansinių prievolių. Tokios prieštaraujančios apeliacinės instancijos teismo išvados kelia abejonių, ar paskolos sutartis įgyja įstatymo galią bei sukuria teises ir pareigas sutarties šalims ir ar tinkamai teismas įvertino byloje esančius duomenis bei įrodymus.

17.4.                      Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad buvo sumažinta įmonės turto masė, kuri galėjo būti panaudota atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau neaišku, kokiais įrodymais teismas vadovavosi. Be to, teismas netinkamai vertino bendrovės kreditorių sąvoką teisės aktų nustatyta prasme ir vieniems bendrovės kreditoriams suteikė prioritetines teises, nors kasacinis teismas yra aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėjęs, kad, esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno ar kelių kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminas, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Be to, tokius individualius sprendimus gali padiktuoti verslo logika ir kreditorių lygiateisiškumo principas gali būti netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Taigi teismo išvados dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana tenkinimo sąlygos ir CK 6.9301 straipsnio pažeidimo, yra nepagrįstos. Išvadas šios bylos kontekste teismas galėjo padaryti tik įvertinęs du rodiklius: ieškovės pradelstus įsipareigojimus, egzistavusius ginčo mokėjimų vykdymo dienomis, ir ieškovės resursus, turėtus šiomis dienomis. Bylos procese nebuvo pateikta duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir įvertinti nurodytus rodiklius, vadinasi, ieškovė, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga, neįrodė minėtos actio Pauliana tenkinimo sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas visą pareigą įrodyti nurodytas aplinkybes perkėlė išimtinai atsakovui, kuris turi apribotas galimybes gauti atitinkamus rašytinius įrodymus. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditorių teisės suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, turėjo būti įvertinta ir aplinkybė, kad ieškovei ginčijamų sandorių metu nebuvo iškelta bankroto byla.

17.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ieškovės įsipareigojimų kreditoriams atsiradimo momento, vadovavosi prielaidomis ir, remdamasis neaiškiais kriterijais, įvertino ieškovės pateiktus dokumentus bei kitus duomenis.

17.6.                      Teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, pažeidė ne tik proceso teisės taikymo, bet ir materialiosios teisės (CK 6.9301 straipsnio) reikalavimus, ignoravo šios normos imperatyvumą, nesiaiškino visų būtinųjų sąlygų, ar ginčijami mokėjimai nepažeidžia CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nurodyto kalendorinio eiliškumo, pažeidė protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nenustatė, ar ginčijamų mokėjimų atlikimo metu buvo pirmesnės eilės pareikštų kreditorių reikalavimų ir ar buvo išlaikytas proporciškumas tenkinant visų bendrovės kreditorių reikalavimus. Teismas savo sprendime iš esmės pasisakė tik dėl ieškovės nurodytų apeliacinio skundo argumentų. Pažymėtina, kad ieškovės kreditorių reikalavimai buvo patenkinti žymiai didesne apimtimi. Didelė dalis ieškovės lėšų buvo pas trečiuosius asmenis, jos ieškovei sumokėtos jau iškėlus bankroto bylą atsižvelgiant į nustatytus mokėjimo terminus. Tokių bylai reikšmingų aplinkybių teismas netyrė, nors byloje tokie duomenys yra, todėl dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir pažeidžiant proceso bei materialiosios teisės normas galėjo būti neteisingai išspręsta byla apeliacinės instancijos teisme.

18.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo išlaidų advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą paruošimą atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsiskaitymai su atsakovu nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2014 m. lapkričio 14 d. buvo neteisėti bei nepagrįsti, pažeidžiantys kitų ieškovės kreditorių teises bei teisėtus interesus, taip pat pažeidžiantys CK 6.9301 straipsnio nuostatas. Kasaciniame skunde nutylima, kad išvadas dėl kreditorių teisių nepažeidimo teismas padarė vertindamas tik ieškovės atsiskaitymus su atsakovu iki 2014 m. spalio mėn. ir šiuos atsiskaitymus paliko galioti. Priešingai nei tvirtinama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kuo pasireiškė ieškovės kreditorių teisių pažeidimas ieškovei 2014 m. spalio–lapkričio mėn. atsiskaitant su atsakovu, pateikė argumentus, kuriais remdamasis jis skirtingai vertino minėtus atsiskaitymus, taip pat konkrečius motyvus dėl tokių išvadų.

18.2.                      Kasaciniame skunde faktinės aplinkybės (paskolos sutarčių terminai, sumokėtos sumos, ieškovės skolų kreditoriams 2014 m. spalio–lapkričio mėn.) nėra ginčijamos, nenurodoma, jog jos būtų nustatytos neteisingai, pažeidžiant proceso teisės normas. Šios faktinės aplinkybės atitinka byloje surinktus įrodymus, tokias aplinkybes nustatydamas apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

18.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad, vykdant minėtą dalį atsiskaitymų su atsakovu, buvo pažeistos CK 6.9301 straipsnio nuostatos (CK 1.80 straipsnis), šias teisės normas aiškino bei taikė tinkamai, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

18.4.                      Atsakovas kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė, kad pripažintais negaliojančiais atsiskaitymais su atsakovu buvo pažeistos kreditorių teisės (viena iš actio Pauliana sąlygų). Iš byloje esančių ieškovės balansų matyti, kad nuo 2014 m spalio mėn. iki 2014 m. lapkričio 14 d. atliktų mokėjimų metu ieškovė buvo faktiškai nemoki. Nors atsakovas kasaciniame skunde ir nurodė, kad jis turi ribotas galimybes gauti atitinkamus rašytinius įrodymus, tačiau jis nenurodė, koks konkretus rašytinis įrodymas paneigtų šių finansinių dokumentų duomenis, kur jis yra ir kaip teismas apribojo jo teises teikti įrodymus bei juos išreikalauti. Teismas rėmėsi tiek bendrovės finansiniais dokumentais, tiek paties atsakovo 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškimais apie bendrovės nemokumą, tiek ir kitais objektyviais rašytiniais įrodymais. Ieškovės valdymo organai, esant tokiai sunkiai bendrovės finansinei būklei, turėtų būti ypač atidūs siekdami nepadaryti žalos kreditoriams, neišskirti vienų kreditorių iš kitų, tačiau pateikti bendrovės finansiniai dokumentai rodo, jog ieškovės finansinė situacija tik blogėjo, o atsakovas, kaip ieškovės direktorius bei akcininkas, tai aiškiai matė bei žinojo.

18.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad, ieškovei atsiskaitant su atsakovu 83 848,36 Eur, buvo pažeisti kitų ieškovės kreditorių interesai. Su atsakovu buvo atsiskaityta beveik visiškai, net nesuėjus atsiskaitymo terminui, nors tuo pat metu ieškovė turėjo kreditorių, su kuriais neatsiskaityta iki bankroto bylos jai iškėlimo ir kurių reikalavimai jau buvo pradelsti.

18.6.                      CPK 182 straipsnio 3 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-211-1015/2018 atsakovas buvo nuteistas už tai, kad sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams, t. y. žinodamas, kad įmonė yra nemoki, kai jai akivaizdžiai grėsė bankrotas, 2014 m. lapkričio 11–14 d. įmonės vardu išmokėjo sau pagal bendrovei suteiktas paskolos sutartis 256 761,63 Lt (74 363,31 Eur). Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti šį ieškovės pateiktą apkaltinamąjį nuosprendį, nes tuo metu jis buvo dar neįsiteisėjęs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl pirmenybės suteikimo kitam kreditoriui kaip kreditorių teisių pažeidimo sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų buvimo

19.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

20.       Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl jo sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas).

21.       Nemokumas, kaip teisinė sąlyga, actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

22.       Nagrinėjamoje byloje ieškovės atsiskaitymo su atsakovu sandoriai buvo ginčijami dviem teisiniais pagrindais: actio Pauliana ir CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip sudaryti pažeidžiant imperatyvų CK 6.9301 straipsnį.

23.       CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.9301 straipsnio 2 dalis nustato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

24.       Pagal kasacinio teismo praktiką kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas ir šio eiliškumo laikymasis, priklausomai nuo įrodinėjimo dalyko, gali būti reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl vienos iš actio Pauliana sąlygų – kreditoriaus (kreditorių) teisių pažeidimo (jeigu reikalavimų tenkinimo eiliškumo nesilaikymas yra nurodomas kaip kreditoriaus ar kreditorių teisių pažeidimo pagrindas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-695/2017, 26 punktas).

25.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.9301 straipsnio nuostatos paskirtis yra įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje. Konstatavus, kad skolininkas, atsiskaitydamas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, laikoma, jog su kreditoriumi atsiskaityta neteisėtai ir šis privalo grąžinti skolininkui viską, ką nepagrįstai gavo, kad skolininkas turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018, 20 punktas).

26.       Kasaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012 pateiktais išaiškinimais, teigiama, kad, esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno ar kelių kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėjęs prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminas, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams.

27.       Atsakant į šį kasacinio skundo argumentą visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodytas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Savo ruožtu pasirinktinis atsiskaitymas nesilaikant įstatyme nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidžiant pirmesnės eilės kreditorių teises paneigia skolininko sąžiningumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013).

28.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartyje Nr. 3K-3-273-611/2018, plėtodamas praktiką dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos, pažymėjo, kad sprendžiant, ar įmonė suteikė vienam kreditoriui pirmenybę prieš kitus, turi būti nustatomi prievolių įvykdymo kreditoriams pasibaigimo terminai. Jeigu įmonė vykdo atsiskaitymus su kreditoriais laikydamasi sutartyse su jais nustatytų prievolių įvykdymo terminų ir atlieka atsiskaitymus su kreditoriais laikydamasi atsiskaitymo eiliškumo pagal prievolių vykdymo pasibaigimo datas, o nuo 2013 m. spalio 1 d. – nepažeisdama ir CK 6.9301 straipsnyje nustatyto eiliškumo, paprastai nelaikytina, kad toks atsiskaitymas su vienu iš kreditorių suteikia jam pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-611/2018, 43 punktas).

29.       Taigi argumentas, kad įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams, yra pagrįstas tik ta apimtimi, kuria kalbama apie sandorius, nepažeidžiančius įstatyme įtvirtinto reikalavimų tenkinimo eiliškumo. Atsiskaitymas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidžiant įstatyme (CK 6.9301 straipsnyje) nustatytą atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, vertintinas kaip kitų kreditorių teisių pažeidimas (pirmenybės suteikimas konkrečiam kreditoriui, CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas faktas, kad atsiskaitymai 2014 m. spalio–lapkričio mėnesiais buvo vykdomi tiems kreditoriams, kuriems prievolių vykdymo terminai dar nesuėję, nors tuo metu buvo kitų kreditorių, kurių prievolių vykdymo terminai jau buvo suėję. Toks atsiskaitymas pagrįstai įvertintas kaip kreditorių teisių pažeidimas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šios dalies teisiškai nepagrįsti.

Dėl įrodymų vertinimo sprendžiant, ar ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kreditorių teisės

30.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017 išaiškinta, kad pripažįstant sandorį negaliojančiu dėl reikalavimų tenkinimo eiliškumo pažeidimo turi būti nustatyta CK 6.9301 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Vertinant, ar mokėjimai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo nustatyto mokėjimų eiliškumo, neturi reikšmės aplinkybė, kokia buvo kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir jos palyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018, 42 punktas).

31.       Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime, vertindamas ieškovės ginčijamus atsiskaitymus su atsakovu, aiškiai atskyrė du laikotarpius: iki 2014 m. spalio 1 d. (kai ieškovė turėjo pakankamai lėšų ir neturėjo pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, taigi, atsiskaitymai su atsakovu anksčiau paskolos sutartyje nustatyto termino buvo teisėti) ir 2014 m. spalio–lapkričio mėnesius, kai ieškovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir neturėjo pakankamai lėšų visiems savo įsipareigojimams kreditoriams įvykdyti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino negaliojančiais atsiskaitymo sandorius su atsakovu tik antruoju laikotarpiu.

32.       Atsakovo kasacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl ginčijamų atsiskaitymų, kaip atliktų pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises, neteisėtumo, netinkamai vertino įrodymus, vadovavosi prielaidomis, nenurodė, kaip ginčijamais atsiskaitymais buvo pažeistos kitų ieškovės konkrečių kreditorių teisės. 

33.       Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad kasaciniame skunde atsakovas teismo nustatytas aplinkybes dėl laikotarpio iki 2014 m. spalio 1 d. (kad ieškovė turėjo pakankamai turto atsiskaitymui su kitais kreditoriais, kitų kreditoriaus teisės nebuvo pažeidžiamos vien tuo, kad su atsakovu buvo atsiskaitoma dar nesuėjus prievolės pagal paskolos sutartį vykdymo terminui, ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų, kokių konkrečiai kreditorių teisės bei dėl ko buvo pažeistos 2014 m. gegužės–birželio mėn., pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams ieškovė neturėjo) nepagrįstai sieja su teismo išvadomis dėl laikotarpiu po 2014 m. spalio 1 d. atliktų mokėjimų, kai faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės mokumu, buvo reikšmingai pakitusios.

34.       Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl atsiskaitymų su atsakovu, atliktų po 2014 m. spalio 1 d., neteisėtumo, priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, rėmėsi ne prielaidomis, o konkrečiais įrodymais: skolų tiekėjams suvestine, kreditorinių reikalavimų suvestine pagal skolos mokėjimo terminą, ieškovės konkrečių mėnesių balansais, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartyje iškelti ieškovei bankroto bylą konstatuotomis aplinkybėmis. Remdamasis nurodytų dokumentų duomenimis (o ne vien tuo, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų, kaip teigiama kasaciniame skunde), apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuo 2014 m. spalio ieškovei esant akivaizdžiai nemokiai skolos pagal mokėjimo terminą kitiems kreditoriams viršijo 327 370,62 Eur, todėl sprendė, jog atsiskaitymai su atsakovu anksčiau termino pagal 2014 m. balandžio 25 d. paskolos sutartį, taip pat beveik visiškas atsiskaitymas pagal 2014 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartį pažeidė kitų kreditorių, kuriems prievolės jau turėjo būti įvykdytos, teises. 

35.       Apeliacinės instancijos teismas motyvuose nurodė, kaip buvo pažeistos kreditorių teisės, – atsakovui 2014 m. spalio–lapkričio mėn. išmokėta 83 848,36 Eur suma sumažinta įmonės turto masė, kuri galėjo būti panaudota atsiskaitymui su kreditoriais, kuriems prievolės turėjo būti įvykdytos anksčiau (skundžiamo sprendimo 23, 24 punktai). Atitinkami kasacinio skundo argumentai faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.  

36.       Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytuose įrodymuose panaudoti apibendrinti duomenys, kurie yra iš skolų tiekėjams suvestinės, įmonės balansų, teismo nutarties iškelti bankroto bylą apie įsiskolinimus tam tikru laikotarpiu. Nors skundžiamame sprendime neidentifikuoti ir neįvardyti konkretūs kreditoriai, kuriems prievolių vykdymo terminai buvo suėję anksčiau, nei vyko neteisėtais pripažinti atsiskaitymai su atsakovu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apibendrinti duomenys, pirma, nėra prielaidos, kadangi tai yra ne spėjamieji duomenys, o tikrovės žinios, tik jos apibendrintos, sudedant keleto konkrečių asmenų duomenis, antra, jie finansiniuose dokumentuose, nors ir apibendrinti, bet pakankamai konkretūs: patvirtina tam tikro dydžio reikalavimus konkrečiu laiku. Tokių duomenų pagrindu pagal konkrečios bylos aplinkybes buvo pagrindas konstatuoti, kad ieškovė turėjo kreditorių konkrečiu laikotarpiu, kuriems įsipareigojimai buvo didesni, nei atsakovui tuo laikotarpiu išmokėta suma, nors dalies atsiskaitymo su atsakovu terminas dar net nebuvo suėjęs. Tokiu būdu konkrečiais faktiniais duomenimis apie įsiskolinimus, reikalavimus, mokėjimo terminus bei jų vykdymą buvo pagrįsta, kad atsikaitymai su atsakovu pažeidė kalendorinio eiliškumo tvarką ir kreditorių teises. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas proceso įstatymo reikalavimų, vertino įrodymus, o kasacinio skundo atitinkami argumentai teisiškai yra nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

37.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai pripažintini nesudarančiais pagrindo panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, dėl to šis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

38.       Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

39.       Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 544,50 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio.

40.       Kasacinis teismas patyrė 3,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. K. (duomenys neskelbtini) 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis Eur 50 ct) išlaidų advokato teisinei pagalbai atlyginimo bankrutavusiai UAB „Freshtravel“ (j. a. k. 145399829).

Priteisti valstybei iš G. K. (duomenys neskelbtini) 3,93 Eur (tris Eur 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Alė Bukavinienė 

        Birutė Janavičiūtė

        Algis Norkūnas