Baudžiamoji byla Nr. 2K-145-895/2018

                                                                                                                 Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00171-2017-6

                                                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6;

                                                                                         1.2.18.10                                         

                            (S)                                                            

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,

nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Vitalijui Katėnui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžiu A. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, perduodant jį laiduotojos R. M. atsakomybėn vieneriems metams, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 12 d. nuosprendžiu, patenkinus Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Lino Kiaurakio apeliacinį skundą, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5469 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, galutinė bausmė paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu A. S. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „R“ komercijos direktorius, tačiau faktiškai vadovaudamas bendrovei, nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. Klaipėdoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją:

1.1. pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: <...> ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys“, nes apskaitos dokumentais, neturinčiais visų privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų, pagal kuriuos negalima nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, pagrindė tikrovės neatitinkančias ūkines operacijas – automobilio pirkimą, pardavimą ir apmokėjimą už jį: A. S., veikdamas per jo nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokusią vyr. buhalterę D. M., žinodamas, kad automobilį ,,Toyota Hiace“ realiai pirko ir pardavė ne UAB „R“, o su bendrovės vykdoma veikla nesusijęs fizinis asmuo S. P., pateikė jai 2013 m. balandžio 22 d. firmos ,,P“ vardu išrašytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „R“ tariamai už 5500 Eur įsigijo minėtą automobilį, 2014 m. balandžio 22 d. kasos išlaidų orderį, kuriuo A. S. sau, kaip kasininkas, išsimokėjo tariamam atsiskaitymui su firma ,,P“ 5500 Eur (18 989 Lt), ir 2014 m. kovo 6 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), kuria pagrindė tariamą automobilio ,,Toyota Hiace“ pardavimą už 5618,63 Eur (19 400 Lt) VšĮ „N“. UAB „R“ vyr. buhalterė D. M., nesuvokdama A. S. nusikalstamos veikos pobūdžio, šiuos dokumentus užregistravo bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir 2014 m. kovo 6, 7 d. 6 atvejais iš viso 5618,63 Eur (19 400 Lt) apmokėjimui už automobilį ,,Toyota Hiace“ į AB Šiaulių banko Šiaulių filialo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįsti panaudojo VšĮ I mokėjimo nurodymus;

1.2. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nes 2 439 546 JAV dolerių gavimo nepagrindė apskaitos dokumentais: A. S. buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė, iš ko buvo gauti 1 920 300 JAV dolerių, kuriuos UAB „R“ vadybininkas A. B. 2013 m. rugpjūčio 8 d.–2014 m. gegužės 6 d. per penkiolika kartų grynaisiais įnešė į bendrovės AB Šiaulių banke esančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), ir iš ko buvo gauti 519 246 JAV doleriai, kuriuos jis 2013 m. gegužės 27 d.–2014 m. gegužės 14 d. grynaisiais per dvidešimt kartų įnešė į bendrovės AB Šiaulių banke esančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini);

1.3. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, nes iš A. J. 2014 m. balandžio 11–14 d., tikslesnis laikas nenustatytas, priėmė grynaisiais nuo 18 000 iki 28 000 JAV dolerių, tikslesnė suma nenustatyta, ir jų gavimo nepagrindė apskaitos dokumentais.

II.              Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl: 1) BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatytos antrosios sąlygos (asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą), bylos aplinkybes tyrė paviršutiniškai, formaliai, atsietai nuo veikos ypatybių ir laiduotojos galimybių įgyvendinti tai, kas išdėstyta prašyme dėl laidavimo; 2) BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos (pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką), paliko neaiškumų, ar iš tiesų pirmą kartą padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas savo faktiniu turiniu yra toks, kad nekyla sunkumų taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; 3) BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos (yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų), neatsižvelgė į tai, kad A. S. padarytas nusikaltimas buvo tęstinis, truko beveik pusantrų metų, netinkamai įvertino aplinkybes, kad jis nėra padaręs administracinių nusižengimų, dirba, turi papildomos socialinės veiklos, neargumentavo, kodėl bausmės paskyrimas A. S. prieštarautų teisingumo principui. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. S., taikydamas BK 40 straipsnio nuostatas, paskyrė laidavimą be užstato. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks įstatymo normų taikymas visiškai neatitinka padarytos veikos pavojingumo ir iš esmės formuoja nebaudžiamumo nuostatas, kadangi asmuo, padaręs apysunkį tęstinį nusikaltimą, jokia forma, įskaitant ir finansine, nejaučia baudžiamojo įstatymo griežtumo ir atsakomybės naštos.
3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadas, kad A. S. veiksmai, nors jis nusikalto pirmą kartą, yra pavojingesni ir negali būti prilyginami vienam nusikalstamam veiksmui, nes tęstinė nusikalstama veika padaryta tapačiais veiksmais; jis, apgaulingai vesdamas UAB „R“ apskaitą, buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė didelių piniginių sumų, kurios buvo įneštos į įmonės banko sąskaitą, gavimo; tai, jog jis nėra padaręs administracinių nusižengimų, dirba dviejose įmonėse, aktyviai sportuoja, savaime nesuteikia pagrindo spręsti apie jo būsimo elgesio atitiktį įstatymuose numatytiems reikalavimams ir draudimams, ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 40 straipsnio nuostatas, nes byloje nėra nustatytos visos BK 40 straipsnyje išdėstytos būtinos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam baudą.

III.              Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais ar be jų. Kasatorius skunde nurodo:
1. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų būtinųjų jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, ir skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 40 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai įgyvendino BK 1 straipsnyje numatytą baudžiamojo įstatymo paskirtį ir, nustatęs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, padarė teisingą išvadą, kad jam gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato.
2. Jis padarė tik finansinio pobūdžio nusikalstamą veiką, kurios pasekmė – negalėjimas iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros, be to, valstybei ir jos biudžetui jokia žala nepadaryta, visi mokesčiai sumokėti, o tai yra svarbu vertinant ir analizuojant jo veiksmus ir atsakomybę. Jis anksčiau neteistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą ir dėl jos padarymo gailisi.
3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tęstine nusikalstama veika padarytas nusikaltimas negali būti prilyginamas vienam nusikalstamam veiksmui, už kurį gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nepagrįsta ir prieštaringa, nes šis teismas nuosprendyje nurodė, kad įstatymas nedraudžia atleisti asmenų nuo baudžiamosios atsakomybės, jei padaryta nusikalstama veika buvo tęstinė ar ji buvo daroma ilgą laiką. Prokuroras, prašydamas netaikyti jam BK 40 straipsnio nuostatų, apeliaciniame skunde nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismo apeliacine tvarka nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-295-255/2015 tęstinė nusikalstama veika truko labai ilgą laiką (apie 5 metus), be to, teismo išvados, kad jis padarė tik vieną apysunkį nusikaltimą, neginčijo. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje akcentavo nusikalstamos veikos tęstinumą, kuri truko gana ilgą laiko tarpą, tačiau nepateikė motyvuotų išvadų, kad nusikalstamos veikos vykdymo laikotarpis laiko prasme vertintinas kaip itin ilgas laikas, o veika pagal jos svarbą ypač pavojinga, ir kad dėl to negali būti taikomos laidavimo instituto nuostatos. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, todėl pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-293-458/2017, kurioje buvo nustatyta, kad nusikalstama veika buvo vykdoma apie vienerius metus, padaryta didelė žala valstybės biudžetui, pripažino, jog laidavimo institutas taikytas pagrįstai. Kita vertus, teismas, nurodydamas nusikalstamos veikos trukmę ir apimtį, netiesiogiai nori suformuoti nuostatą, kad tokiose nusikalstamose veikose, kaip numatyta BK 222 straipsnyje, kurios daugiausia trunka ne vieną mėnesį, negalima taikyti laidavimo instituto vien tik dėl ilgo laiko tarpo, veiksmų intensyvumo ir kitų aplinkybių. Toks praktikos formavimas yra ydingas nusikaltimo individualizuoto įvertinimo svarbos aspektu, kuris leidžia teismams nustatyti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pažeistų vertybių santykį ir kitas su tuo susijusias aplinkybes.
4. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad jis ateityje nebenusikals, yra prieštaringos. Teismo konstatuotos aplinkybės, kad jis jau dabar stengiasi gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams, kadangi po nusikaltimų padarymo daugiau naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirba, nuolat ir sistemingai nepažeidinėja teisės normose numatytų reikalavimų ir draudimų, priešingai, leidžia manyti, jog ateityje jis daugiau nenusikals. Teismas nurodo būtinus laiduotojui keliamus kriterijus: privalomai gyventi kartu (praktiškai laiduotoju gali būti tik sutuoktinis); laiduotojas iki ikiteisminio tyrimo pradžios ir (ar) kratos turi žinoti apie asmens daromą nusikalstamą veiką (tada būtų keliamas klausimas, kodėl jis nepranešė apie daromą nusikalstamą veiką); laiduotojo darbinė (profesinė) veikla turi būti panaši; laiduotojas turi duoti beveik identiškus parodymus su kaltinamuoju. Tokiu atveju jo laiduotoja galėtų būti tik sutuoktinė, gyvenanti kartu, o jos darbinė veikla turi būti susijusi su buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymu, taip pat sutuoktinis privalo žinoti visas jo padarytos nusikalstamos veikos detales bei jas tiksliai papasakoti teismui. Tokie teismo argumentai dėl laiduotojo būtinųjų kriterijų yra utopiniai ir praktiškai neįgyvendinami.
5. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. M. yra verta teismo pasitikėjimo būti jo laiduotoja, nes ji yra valstybės tarnautoja, dirba V centre socialine darbuotoja su socialinės rizikos šeimomis ir vaikais. Būtent šios jos vykdomos pareigos patvirtina laiduotojo galimybę daryti įtaką ne tik jam, bet ir kitiems asmenims, be to, įstatymas nenumato ir neįpareigoja įrodyti, kaip ji vykdys savo, kaip laiduotojos, pareigas.
6. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nedidelio pavojingumo nusikaltimas finansų sistemai, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, reikalauja ne kaltininko trumpalaikio izoliavimo, o turtinės sankcijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2014). Dėl to kasatorius sutinka, kaip ir prašė prokuroras pirmosios instancijos teisme, kad skiriant laidavimą kartu būtų nustatyta ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip užtikrinant, kad asmuo jaustų ir turtines sankcijas.

IV.              Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. S. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 40 straipsnį, buvo atleistas pagal R. M. laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir jam baudžiamoji byla nutraukta. Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad, ištyrus byloje surinktus įrodymus ir įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas manyti, jog A. S. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, laiduotoja – jo sesuo – yra verta teismo pasitikėjimo ir turės teigiamos įtakos A. S.; bausmės paskyrimas A. S. prieštarautų teisingumo principui.
7. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. S. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė jam bausmę – baudą. Šis teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad byloje nėra visų sąlygų taikyti A. S. BK 40 straipsnio nuostatų, nes: A. S. padaryta nusikalstama veika – tęstinė, todėl pavojingesnė; nėra pagrindo manyti, kad A. S. ateityje daugiau nebenusikals; jo sesuo neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalies sąlygų, keliamų laiduotojui.
8. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas, dėl to nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuris yra pagrįstas ir teisingas.
9. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą; laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
10. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010,                              2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017). Tačiau abiem atvejais, t. y. tiek taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-329/2013).
11. Patikrinus kasatoriaus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir prašomą palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad, spręsdamas dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų (ne)buvimo ir tuo pagrindu BK 40 straipsnio nuostatų (ne)taikymo A. S., bylos aplinkybes teisingai įvertino ir baudžiamąjį įstatymą tinkamai pritaikė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra visų sąlygų taikyti A. S. BK 40 straipsnio nuostatų, nepagrįsta, neatitinka bylos aplinkybių, baudžiamajame įstatyme numatytų atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą reglamentuojančių normų ir teismų praktikoje suformuotų reikalavimų.

Dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymo 

12. Kasatorius, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tęstine nusikalstama veika padarytas nusikaltimas negali būti prilyginamas vienam nusikalstamam veiksmui, už kurį gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą; jis pirmą kartą padarė vieną nusikalstamą veiką, nors ir tęstinę, ir tai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą sąlygą.
13. Kaip minėta, BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką <...>.
14. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėtos BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos, nuosprendyje nurodė, kad A. S. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, nusikalto pirmą kartą, ši nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė kaltinamojo elgesio pasekmė.
15. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-82/2010, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutiko ir nurodė, kad nors A. S. ir padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, kuri kvalifikavimo požiūriu vertinama kaip vienas nusikaltimas, ir tuo pagrindu laikoma, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, tačiau net ir vienas tyčinis apysunkis ar net lengvesnis nusikaltimas, jeigu jis buvo daromas ilgą ar labai ilgą laiką (keletą metų ir pan.) sistemingais, versliškais, intensyviai kartojamais veiksmais, naudojant tam tikrus pavojingus įrankius ar priemones ir pan., pagal savo teisinę reikšmę atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės neturėtų būti prilyginamas vienkartiniam nusikalstamam poelgiui, neturinčiam ypatingo užmojo, didelio įžūlumo bruožų. Šis teismas, įvertinęs tai, kad A. S. veiksmai truko gana ilgą laiko tarpą (nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d.), veiksmai buvo tęstiniai ir pasikartojantys, padarė išvadą, jog A. S. veiksmai yra pavojingesni ir negali būti prilyginami vienam nusikalstamam veiksmui, už kurį gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymas nedraudžia atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jei padaryta nusikalstama veika yra tęstinė, kad BK esančios formuluotės „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ gramatinis ir sisteminis aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog BK 40 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką, išskyrus tuos atvejus, kai kaltininkas padaro idealią sutaptį sudarančias kelias nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2005, 2K-P-85/2008, 2K-P-82/2010). Teismai, spręsdami dėl laidavimo, kiekvienu atveju taip pat turi vertinti konkrečios veikos pavojingumą.  
17. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl A. S. veikos pavojingumo ir tęstinumo iš esmės formalios ir paviršutiniškos – nuosprendyje pirmiausia pacituota teismų praktika šiuo klausimu, tada pakartotos A. S. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir apsiribota bendra išvada (,,tęstinė nusikalstama veika padaryta tapačiais veiksmais, todėl tokie A. S. veiksmai yra pavojingesni ir negali būti prilyginami vienam nusikalstamam veiksmui, už kurį gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą“), tačiau ji plačiau neargumentuota, kaip to reikalauja tiek baudžiamasis įstatymas, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta teismų praktika.
18. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių tęstinio nusikaltimo padarymo aplinkybių negalima lyginti su byloje, kuria apeliacinės instancijos teismas remiasi nuosprendyje, nustatytomis aplinkybėmis, t. y. valstybės tarnautojas kelerius metus piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, siekdamas asmeninės turtinės naudos, dėl to didelę žalą patyrė valstybė, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino institucijos, vykdančios teismo sprendimus ir kitus vykdomuosius dokumentus, autoritetą, prestižą bei pasitikėjimą ja. A. S. padaryta tęstinė nusikalstama veika iš esmės skiriasi ne tik savo trukme, bet ir pavojingumo pobūdžiu bei laipsniu, kryptingumu, t. y. jo nusikalstama veika – apgaulingas apskaitos tvarkymas – nesitęsė labai ilgą laiką (pusantrų metų) ir, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, nebuvo sisteminga, buvo atlikta pavieniais, o ne intensyviai kartojamais ir versliškais veiksmais. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ši nusikalstama veika, atsižvelgiant į byloje nustatytas jos padarymo aplinkybes, kaltinamojo asmenybę, buvo daugiau atsitiktinė kaltinamojo elgesio pasekmė – A. S. nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatyme numatytų reikalavimų, t. y. vieno sandorio (automobilio pirkimo–pardavimo, apmokėjimo už jį) nepagrindė apskaitos dokumentais, turinčiais visus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, bei į įmonės sąskaitą banke įnešdamas grynuosius pinigus jų gavimo nepagrindė apskaitos dokumentais. Visa tai leidžia teigti apie nuteistojo veiksmų mažesnį pavojingumą negu tokios rūšies nusikaltimų finansų sistemai pavojingumas. Visos šios minėtos aplinkybės nepaneigia galimybės taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą kasatoriui.
19. Taigi, pirmosios, o ne apeliacinės instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir pagrįstai nustatė, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų šioje baudžiamojoje byloje yra.

Dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatų taikymo 

20. Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje daugiau nebenusikals, šio teismo išvados yra prieštaringos byloje nustatytoms jį apibūdinančioms aplinkybėms.
21. Būtina BK 40 straipsnio taikymo sąlyga – teismo išvada, kad yra pagrindo manyti, jog asmuo <...> laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo išvada šiuo aspektu turi būti pagrįsta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti. Tai gali būti faktai, liudijantys, kad nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė kaltininko elgesio pasekmė, ar priešingai – polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, taigi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013).
22. Pirmosios instancijos teismas šios sąlygos buvimą motyvavo tuo, kad A. S. prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nebaustas už administracinius nusižengimus, dirba dviejose įmonėse, aktyviai sportuoja, yra (duomenys neskelbtini) boulingo klubo narys, šio klubo prezidentas jį apibūdina kaip dorą, sąžiningą, besirūpinantį savo šeima žmogų, stengiasi laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų, taip pat pasirinktas laiduotojas – jo sesuo, su kuria jis palaiko artimus ryšius, galės daryti ir turės teigiamos įtakos jam.
23. Apeliacinės instancijos teismas šias pirmosios instancijos teismo išvadas laikė nepagrįstomis ir nurodė, kad nors A. S. nusikaltimą padarė pirmą kartą, tačiau nusikaltimas buvo tęstinis, jis, apgaulingai vesdamas įmonės apskaitą, buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė didelių piniginių sumų, kurios buvo įneštos į įmonės banko sąskaitą, gavimo, ir tai rodo didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą; tai, jog A. S. nėra padaręs administracinių nusižengimų, jo papildoma socialinė ir darbinė veikla nesuteikia pagrindo spręsti apie jo būsimo elgesio atitiktį įstatymuose numatytiems reikalavimams ir draudimams.
24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš esmės pakartodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas nuteistąjį ir jo nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes, padarė šioms aplinkybėms visiškai prieštaraujančią, deklaratyvią išvadą, t. y. kad nėra pagrindo manyti, jog A. S. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šis teismas apsiribojo tik bendro pobūdžio neigiančiais teiginiais, nemotyvuodamas, kodėl A. S. apibūdinančios aplinkybės, kurios iš esmės, kaip minėta, yra tik teigiamos, neduoda pagrindo išvadai, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat nenurodė ir nenustatė, kurios aplinkybės verčia teismą abejoti, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. A. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės ir jos pavojingumas įvertintas, spendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų taikymo, todėl nebekartojamos; A. S. apibūdinamas teigiamai, pasirinkta laiduotoja – taip pat, todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindo manyti, jog A. S. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Dėl BK 40 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų taikymo 

25. Kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl kasatoriaus sesers tinkamumo būti laiduotoja taip pat pagrįsti.
26. Pagal BK 40 straipsnio 1, 3 dalis asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Tokią išvadą teismas gali daryti, įvertinęs laiduotoją apibūdinančių savybių visumą: jo asmenines savybes, veiklos pobūdį, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, taip pat realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kad šis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-P-82/2010, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-312/2011).
27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos suformuotų reikalavimų, teisiamajame posėdyje apklausė liudytoją R. M. ir nuosprendyje pateikė išsamius motyvus, kodėl sprendžia, kad ji gali būti kaltinamojo laiduotoja, yra verta teismo pasitikėjimo ir turės teigiamos įtakos A. S.. Teismas nurodė, kad laiduotoja yra kaltinamojo sesuo, dirba socialine darbuotoja, darbdavio apibūdinama teigiamai, kaip atsakinga, mokanti bendrauti ir spręsti problemas darbuotoja, už tai ne kartą jai buvo įteiktos padėkos; ji neteista, nebausta už administracinius nusižengimus. Teisiamojo posėdžio metu R. M. kaltinamąjį – savo brolį – apibūdino teigiamai, nurodė, kad brolis labai išgyvena dėl padaryto nusikaltimo, su juo palaiko glaudžius ryšius, dažnai lankosi jo šeimoje, kur auga jo neįgali dukra, teikia jai pagalbą.
28. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, priešingai, padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti R. M. tinkama laiduotoja, nes jos prašyme perduoti brolį laidavimui ir teisiamajame posėdyje nurodyta pozicija prieštaringa, t. y. lakoniškame laiduotojos prašyme išsakytas labai palankus A. S. vertinimas, tačiau visiškai neužsimenama apie tai, kad A. S. nusikalstama veika buvo tęstinė, buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrįstas labai didelių piniginių sumų gavimas. Pažymėtina, jog tiek R. M. prašyme, tiek apklausiant ją teisiamojo posėdžio metu aiškiai buvo išreikšta jos nuomonė dėl jos brolio padarytos nusikalstamos veikos, o tai, kad ji šios veikos neįvertino teisiškai, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, negali būti pakankamas pagrindas nepripažinti asmens tinkamu laiduotoju. Be to, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, R. M. tiek prašyme, tiek teisiamojo posėdžio metu paaiškino savo glaudžius ryšius su broliu, galimybę jam daryti teigiamą įtaką ir sulaikyti jį nuo tolesnių nusikalstamų veikų darymo. Kaip pagrįstai nurodo kasatorius skunde, tokios sąlygos, kad laiduotojas turi gyventi kartu, jo darbinė veikla turi būti panaši į kaltinamo asmens ir jis turi dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios žinoti apie daromą nusikalstamą veiką, nėra nustatytos BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse; jų nebuvimas nepaneigia galimybės asmenį pripažinti tinkamu laiduotoju. Atsižvelgiant į visa tai, nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad R. M. neatitinka baudžiamajame įstatyme numatytų laiduotojui keliamų reikalavimų; pirmosios instancijos teismas R. M. tinkamumo būti laiduotoja klausimą apsvarstė ir išsprendė, nepažeisdamas BK 40 straipsnio 1, 3 dalių nuostatų.
29. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1, 4 punktų, 3 dalies nuostatas, nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl A. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pagal laidavimą ir jį nuteisė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo A. S. buvo tinkamai motyvuota – grindžiama bylos aplinkybių analize ir įrodymų vertinimu, ir tai buvo daroma atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto esmės ir paskirties kontekste. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo 

30. Pirmosios instancijos teismas, atleidęs A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nusprendė netaikyti jam baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgęs į kaltinamojo asmenybę – nebaustas už administracinius nusižengimus, nusikalto pirmą kartą, dirba dviejose bendrovėse, aktyviai dalyvauja sportinėje veikloje.
31. BK 67 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. BK VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo, konkrečios baudžiamojo poveikio priemonės parinkimo, atsižvelgtina į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, atsiradusius padarinius, kaltininko asmenybę ir kitas svarbias aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą veiką bei kaltininko elgesį.
32. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog siekiant, kad asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, asmeniui, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (aišku, jeigu tai yra būtina). Taigi, net ir pripažinus, kad asmeniui iš esmės gali būti taikomas BK 40 straipsnyje numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas, šio straipsnio netinkamą taikymą gali lemti ir tai, jog, kaltininką atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra apskritai neskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ar skiriamos tokios, kurios neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, pavojingumo ir todėl yra neteisingos.
33. Nagrinėjamoje byloje A. S. padarė nusikaltimą finansų sistemai, iš esmės susijusį su apgaulinga buhalterinės apskaitos (piniginių operacijų) vedimo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas A. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskiriant jam jokios baudžiamojo poveikio priemonės, neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio, jos pavojingumo ir šiuo aspektu yra neteisingas. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas – šiam teismui A. S. BK 40 straipsnio pagrindu atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, jam skirtina dar ir baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 71 straipsnis). Įmokos dydis nustatytinas pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 71 straipsnio redakciją (2003 m. gegužės 1 d. įstatymo redakcija).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendį su pakeitimais:

vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, A. S. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 25 MGL (3250 Lt, t. y. 941 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per tris mėnesius nuo šios nutarties paskelbimo dienos.

Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                 Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

                                                                                                                               Audronė Kartanienė

                                                                                                                               Armanas Abramavičius