Civilinė byla Nr. e3K-3-420-248/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07017-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3.; 2.6.9.2.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Autopanemune“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“, kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autopanemune“ ieškinį atsakovams V. A. , T. B. ir L. D. dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, žalos atlyginimo ir patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo K. D. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio, reglamentuojančio tariamojo sandorio negaliojimą, ir CK 6.242 straipsnio, reglamentuojančio nepagrįstą praturtėjimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti tariama ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2013 m. liepos 31 d. atsakovų V. A. ir T. B. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, priteisti ieškovei iš atsakovo V. A. 7223,63 Eur žalos atlyginimą, o iš atsakovo L. D. –12 746,18 Eur nuostolių atlyginimą dėl nepagrįsto atsakovo praturtėjimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamasis sandoris, nes nebuvo siekta šios sutarties vykdyti, t. y. atsakovas T. B. neketino vykdyti įsigytos įmonės veiklos, o atsakovas V. A. siekė išvengti atsakomybės, galinčios kilti iššvaisčius (pasisavinus) ieškovės turtą. Pripažinus sutartį negaliojančia, atsakovas V. A. turėtų atlyginti bendrovei padarytą žalą, kuri lygi T. B. neperduoto turto vertei – 7223,63 Eur.
4. L. D. nuosavybės teise priklausančiose patalpose (garaže) buvo sumontuota ieškovei priklausanti automobilių dažymo įranga. Garažas buvo parduotas varžytynėse kartu su UAB „Autopanemune“ turtu ir nebuvo perduotas administratorei, todėl nėra galimybės patenkinti kreditorių reikalavimų. Atsakovo  L. D. skola buvo padengta didesne dalimi, todėl sumažėjo jo skolos dydis ir šia dalimi atsakovas L. D. nepagrįstai praturtėjo, todėl turėtų atlyginti ieškovės sumažėjusio turto vertę, kuri lygi 12 746,18 Eur (dažymo kamera ir jos montavimo darbų vertė).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Kauno apylinkės teismas 2016 m.               rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovui V. A. 1400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas nustatė, kad V. A. nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. liepos 31 d. buvo įmonės steigėjas ir vienintelis akcininkas. V. A. ir T. B. 2013 m. liepos 31 d. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria V. A. pardavė T. B. 100 paprastųjų vardinių 28,96 Eur (100 Lt) nominalo vertės akcijų, kas sudaro 100 procentų UAB „Autopanemune“ akcijų. Tos pačios dienos vienintelio akcininko sprendimu T. B. atleido V. A. iš direktoriaus pareigų ir direktoriumi paskyrė save. V. A. ir T. B. 2013 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė turto ir dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, pagal kurį T. B. priėmė UAB „Autopanemune“ įmonės balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, turtą pagal sąrašą, kasos likutį, dokumentus, bendrovės antspaudą ir raktus nuo patalpų (duomenys neskelbtini). Nuo 2013 m. liepos 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo „Autopanemune“ įmonės akcininkas ir direktorius buvo T. B. . Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi T. B. nustatytas 10 dienų terminas perduoti administratorei įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus. Bankroto administratorei 2015 m. sausio 16 d. buvo perduoti įmonės dokumentai ir surašytas BUAB „Autopanemune“ dokumentų perdavimo–priėmimo aktas.
7. UAB „Autopanemune“ ir Kauno arkivyskupijos kredito unija 2011 m. spalio 18 d. buvo sudariusios paskolos sutartį, kuria bendrovei buvo suteikta 20 542,75 Eur (70 930,00 Lt) paskola verslui pradėti.  UAB „Autopanemune“ įsigijo automobilių dažymo įrangą, dažymo paruošimo įrangą, poliravimo įrangą, kitus įrankius. Sutartinio įkeitimo lakštu bendrovė paskolos davėjai 2011 m. gruodžio 16 d. įkeitė visą įrangą, kurios vertė 19 137,80 Eur (66 079 Lt). UAB „Autopanemune“ dalį paskolos grąžino, akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną liko skolinga 18 309,84 Eur. Pasikeitus UAB „Autopanemune“ akcininkams ir vadovui įmokos už suteiktą paskolą nebuvo mokamos.
8. Išklausęs atsakovų V. A. ir T. B. paaiškinimus, teismas nustatė, kad V. A. norėjo išnuomoti įmonę, nes jam nesisekė plėtoti verslo. Pagal jo skelbimą paskambino T. B. ir, apžiūrėjęs patalpas ir įrangą, sutiko šias ne išsinuomoti, o perimti veiklą. T. B. patvirtino, kad ketino plėtoti įmonės veiklą. Į įmonės veiklą žadėjo investuoti jo draugas A. K. , kuris pasiūlė jam pirkti įmonės akcijas ir tapti įmonės savininku; paaiškino, kad veiklos nevykdė todėl, kad jo draugas neatsakinėjo į telefono skambučius, nutraukė bendravimą, neinvestavo į įmonės veiklą.
9. Šios aplinkybės leido teismui pripažinti nepagrįstais ieškovės teiginius, kad sandoris buvo tariamasis, nesiekiant vykdyti įmonės veiklos. Teismas padarė išvadą, kad T. B. veiklos nevykdė negavęs jai investicijų, tačiau pabrėžė, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti sandorį tariamuoju, nes sudarant sutartį buvo siekiama įsigyti įmonės akcijas ir plėtoti veiklą, t. y. sukurti teisines pasekmes.
10. Teismas nustatė, kad abi sandorio šalys išreiškė valią – atsakovas V. A. parduoti, o atsakovas T. B. – įsigyti įmonę. Aplinkybę, kad po sudaryto sandorio atsakovas T. B. veiklos nevykdė, teismas pripažino neturinčia įtakos sandorį laikyti ydingu. Veikla nebuvo vykdoma dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovu V. A. , todėl teismas sprendė, kad negalima sandorio pripažinti tariamuoju ar fiktyviu dėl šalių valios ydingumo, nes turi būti abiejų šalių susitarimas ir valia jo nevykdyti. Dėl šių priežasčių teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia.
11. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo V. A. 7223,63 Eur nuostolių atlyginimą, teismas nurodė, kad tam, jog būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas pabrėžė, kad atsakovui V. A. įrodžius, jog jis akcijas pardavė ir įmonei nevadovavo, jam civilinė atsakomybė dėl atsiradusių nuostolių netaikytina. 
12. Pasisakydamas dėl reikalavimo L. D. , teismas nustatė, kad šalių susitarimu buvo sudaryta panaudos patalpų sutartis, o patalpose sumontuota ieškovei priklausanti įranga. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog L. D. nuosavybės teise priklausančiose patalpose buvo įrengta automobilių dažymo kamera, neįrodo, kad atsakovas L. D. nepagrįstai praturtėjo. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog L. D. nuosavybės teise priklausančios patalpos buvo įkeistos bankui ir nuo 2009 m. kovo 2 d. buvo apribota disponavimo jomis teisė, nereiškia, kad jam buvo draudžiama šį turtą valdyti, nuomoti ar suteikti panaudai.
13. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog L. D. praturtėjo, nes iš varžytynių buvo parduotas tik pastatas, o ne dažymo įranga. Dalį įrangos galima išmontuoti, o remonto išlaidos buvo skirtos ne garažo vertei pagerinti, bet UAB „Autopanemune“ veiklai vykdyti, todėl patalpų įrengimo specializuotai bendrovės veiklai vykdyti negalima laikyti garažo pagerinimu.
14. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė skaičiavimų, kokiu dydžiu atsakovas L. D. praturtėjo, kokia pinigine išraiška, dydžiu buvo išvaržytas turtas. Ieškovė nurodė, kad nuostoliai sudaro 12 746,18 Eur, kuriuos ieškovė panaudojo įrengdama automobilių dažyklą, netaikydama nusidėvėjimo koeficiento, nes automobilių dažykla buvo įrengta 2011 metais. Teismas sprendė, kad ieškovė nesiėmė priemonių bent daliai turto išsaugoti, jį išmontuojant ir realizuojant. 
15. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. sausio 31 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.
16. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad nėra pagrindo akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti tariamuoju sandoriu. Teismas pažymėjo, kad, siekiant ginčo sutartį pripažinti tariamuoju sandoriu, būtina nustatyti, jog abi šalys nesiekė perleisti akcijų ir realiai to nepadarė, o dėl tam tikrų tikslų tik imitavo akcijų savininko pasikeitimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė neįrodė šio sandorio tariamumo, neįrodė tokio sandorio, kaip tariamojo, tikslingumo. Kolegija pažymėjo, kad, pasikeitus akcijų savininkui, įmonės mokumas, įsipareigojimai nepasikeičia, pasikeičia tik asmuo, kuris tampa atsakingas už įmonės veiklą. Savininko pasikeitimas nepašalina buvusio įmonės savininko atsakomybės už galimą įmonės turto iššvaistymą ar pasisavinimą (esant to įrodymų). Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir sandorio šalių paaiškinimai leido teismui daryti išvadą, kad atsakovas V. A. siekė perleisti įmonės akcijas, o atsakovas T. B. – perimti įmonę.
17. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra pakankamos spręsti, kad akcijų pirkimas–pardavimas nebuvo tariamasis sandoris, nes jis buvo realiai įvykdytas. Tai, kad, atsakovui T. B. įsigijus akcijas, įmonė nevykdė ūkinės veiklos, nėra pagrindas akcijų įsigijimo sandorį pripažinti tariamuoju, nes tai išimtinai priklausė nuo naujojo įmonės savininko, kuris, būdamas įmonės savininkas, gali valdyti įmonę savo nuožiūra, t. y. vykdyti ūkinę veiklą, ją sustabdyti, likviduoti įmonę ir pan.
18. Kolegija pabrėžė, kad atsakovo T. B. paaiškinimai, jog jis norėjo tapti tik formaliu įmonės direktoriumi, nėra reikšmingi, nes tai buvo atsakovo T. B. ir jo pažįstamo A. K. susitarimas, o atsakovas V. A. šiame susitarime nedalyvavo. Be to, atsakovas T. B. turi aukštąjį išsilavinimą, buvo dviejų įmonių vadovas, todėl neabejotinai turėjo suprasti, kad, perėmęs įmonę (nepriklausomai nuo to, ar jis taps įmonės savininku, ar tik direktoriumi), jis faktiškai taps atsakingas už įmonės ūkinę finansinę veiklą. Atsakovo T. B. paaiškinimus dėl to, kad ne jis sumokėjo atsakovui V. A. , o jam buvo sumokėta, kad jam nebuvo perduotas įmonės turtas, teismas vertino kaip siekį išvengti galimos atsakomybės už netinkamą įmonės valdymą, turto neišsaugojimą. 
19. Kolegija nurodė, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo V. A. 7223,63 Eur žalos atlyginimą buvo atmestas pagrįstai. Teismas pabrėžė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas T. B. 2013 m. rugpjūčio 22 d. perėmė turtą, dėl kurio neperdavimo reiškiamas reikalavimas. Bankroto byla iškelta 2014 m. gruodžio 22 d. (įsiteisėjo 2015 m. sausio 3 d.), todėl, nepripažinus akcijų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia, būtent T. B. (vieninteliam akcininkui ir direktoriui), o ne buvusiam įmonės savininkui V. A. , tenka pareiga perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną.
20. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir priteisti iš atsakovo L. D. 12 746,18 Eur patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą. Nepasinaudojusi galimybe ginti pažeistas teises kitais (sutarčių, deliktų, daiktinės) teisės normų nustatytais būdais, ieškovė, remiantis non cumul (nekonkuravimo) principu, negali reikšti ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes ieškovė turi galimybę reikšti ieškinį dėl turto išreikalavimo iš sąžiningų trečiųjų asmenų, reikšti ieškinį dėl civilinės atsakomybės taikymo, t. y. žalos atlyginimo, asmenims, dėl kurių neteisėtų veiksmų buvo prarastas (neišsaugotas) turtas.

III. Kasacinio skundo argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuojantį CK 6.242 straipsnį, taip pat non cumul taisyklę, nes ginčo atveju šis principas netaikytinas, kadangi nekonkuravimo taisyklė galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jeigu ieškovė būtų pareiškusi ieškinį atsakovams – buvusiems bendrovės vadovams, o ne asmeniui, kuris yra nepagrįstai praturtėjęs ieškovės sąskaita (atsakovui L. D. ). Šiuo atveju nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda nepagrįstai praturtėjusio atsakovo L. D. prievolė atlyginti pagerinimo išlaidas ieškovei, turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (taikant restituciją ar vindikaciją) iš trečiųjų asmenų, įsigijusių ieškovės dažymo kamerą kartu su patalpomis. Atsakovas L. D. nepagrįstai praturtėjo, nes be teisinio pagrindo buvo pagerintos jam nuosavybės teise priklausančios patalpos. Šių pagerinimų atskirti nesužalojant daikto ieškovė negali, todėl atsakovas turi atlyginti jam palikto daikto vertę, kuri yra proporcinga ir lygi ieškovės sumažėjusio turto vertei. Teismų išvados, kad tarp ieškovės ir atsakovo L. D. žodžiu buvo sudaryta panaudos sutartis, ne tik prieštarauja byloje esantiems įrodymams, bet ir vykdomosios bylos medžiagai, kuri teismų, pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nebuvo analizuota.
2. Nusprendę, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas nėra taikytinas sprendžiant šalių ginčą, teismai turėjo pareigą perkvalifikuoti ginčo teisinį santykį ir šį ieškovės reikalavimą atitinkamai išnagrinėti pagal byloje nustatytas aplinkybes (taikyti sutarčių, daiktinės ar civilinės atsakomybės nuostatas). Teismai šios pareigos nesilaikė, netinkamai sprendė klausimą dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų, todėl neatskleidė bylos esmės ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kurioje pabrėžiama, kad teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2008; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2011). Vien ta aplinkybė, kad pareiškimą teismui pateikęs asmuo neteisingai nurodo įstatymą, kuriuo grindžia reikalavimus, negali būti pagrindas atmesti pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009).
3. Byloje yra pakankamai įrodymų, kurie leidžia konstatuoti akcijų pirkimo–pardavimo sutarties fiktyvumą, tačiau bylą nagrinėję teismai į tai neatsižvelgė, neteisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas netinkamai vertino, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad, sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015). Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta tik dėl akių, tam, kad buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas galėtų išvengti atsakomybės už ieškovės turto neperdavimą, galimą jo iššvaistymą ar pasisavinimą. Atsakovas T. B. nurodė, kad pagal šią sutartį teisių ir pareigų neįgijo, jam bendrovės dokumentai nebuvo perduoti, jis faktiškai nevadovavo įmonei, patvirtino, kad už akcijas pinigų nemokėjo, o priešingai – jam atsakovas V. A. sumokėjo 376,51 Eur (1300 Lt); jis nesumokėjo atsakovui V. A. akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos 289,62 Eur (1000 Lt) akcijų kainos. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas V. A. siekė perleisti įmonės akcijas ir išvengti jam galinčios kilti atsakomybės.
4. Teismai netinkamai vertino buvusio bendrovės vadovo atsakovo V. A. veiksmus (neveikimą) ir jų teisinius padarinius, nepagrįstai sprendė dėl šio asmens civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, tik formaliai nurodė, kad, nepripažinus akcijų pirkimo–pardavimo sutarties negaliojančia, būtent atsakovui T. B. , o ne buvusiam įmonės vadovui ir savininkui, tenka pareiga perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą ir visus dokumentus. Teismai neteisingai nustatė materialiojo teisinio santykio dalyvius ir neteisingai aiškino, kas yra civilinės atsakomybės subjektas ir tinkamas atsakovas už žalą, padarytą bendrovei iki bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas T. B. patvirtino, kad atsakovas V. A. neperdavė jam turto ir dokumentų, perdavimo–priėmimo akte nurodyto ilgalaikio turto – 6391,62 Eur vertės įrankių ir 832,01 Eur kasos likučio. Bendra neperduoto turto vertė – 7223,63 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad, atsakovų pasirašytai akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai esant fiktyviai, sudarytai tik dėl akių, yra visos sąlygos laikyti atsakovą V. A. įmonės vadovu ir atsakingu už ieškovei padarytą žalą dėl neperduoto  turto.
22. Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorio pripažinimo tariamuoju

23. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedami tam tikrų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).
24. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (CK 1.86 straipsnis). Kasacinis teismas nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą praktiką).
25. Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).
26. Paprastai tariamieji, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 38 punktas).
27. Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Dėl to bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).  Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).
28. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006).
29. Sandorio tariamumas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, įvertinant konkrečias nutarties 27 punkte nurodytas faktines aplinkybes.
30. Nagrinėjamoje byloje teismai aiškinosi tiek aplinkybes, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas, tiek ir tikrąją sandorio šalių valią. Teismai įvertino, kad akcijas įsigijęs asmuo priėmė sprendimą dėl įmonės direktoriaus atleidimo ir naujo skyrimo, šalys pasirašė turto ir dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, kurį pasirašydamas atsakovas T. B. patvirtino, kad gavo jame nurodytą turtą, dokumentus, antspaudą, šiam atsakovui buvo perduotas raktas nuo patalpų, kuriose buvo įmonės turtas, jis sudarė tų patalpų panaudos sutartį, taigi atliko veiksmus, rodančius, kad sutartis buvo vykdoma. Byloje taip pat nustatytos aplinkybės, kad akcininko ir vadovo pasikeitimo faktas įregistruotas Juridinių asmenų registre, atsakovas T. B. aiškinosi su kreditoriumi dėl paskolos grąžinimo, kaip įmonės direktorius kontaktavo su bankroto administratoriumi, taigi įgyvendino savo, kaip įmonės dalyvio ir vadovo, teises ir pareigas. Ir priešingai – byloje nenustatyta, kad buvęs įmonės akcininkas ir vadovas būtų daręs kokią neformalią įtaką įmonės veiklai ar naujo akcininko ir vadovo sprendimams. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai pagrįstai konstatavo, kad sandorio dalyviai realiai įgijo iš sandorio kylančias teises ir pareigas. 
31. Kasaciniame skunde nurodoma, kad sudarydamos akcijų pirkimo–pardavimo sutartį šalys neturėjo tikslo vykdyti įmonės veiklą, o sutartis sudaryta, atsakovui V. A. siekiant išvengti atsakomybės už prarastą įmonės turtą. Bylą nagrinėję teismai šį argumentą taip pat vertino ir pasisakė, kad naujasis įmonės akcininkas įmonės veiklos nevykdė, kadangi negavo investicijų, kurias tikėjosi gauti. Paminėtina, kad atsakovas T. B. nurodė ir kitą priežastį, kodėl jis nevykdė įmonės veiklos, – sužinojo, kad patalpos bus parduodamos iš varžytynių. Be to, teismai pažymėjo, kad atsakovas T. B. , būdamas įmonės savininkas, gali ją valdyti savo nuožiūra, taigi gali savarankiškai spręsti dėl įmonės veiklos, ją plėsti, keisti ar nutraukti ir tokie jo sprendimai savaime nereiškia, kad jis neturėjo tikslo tapti įmonės savininku. Dėl ieškovo nurodomo sandorio sudarymo tikslo – išvengti ankstesnio savininko atsakomybės už prarastą turtą – teismai nurodė, kad savininko pasikeitimas nepašalina buvusio savininko atsakomybės už galimą įmonės turto iššvaistymą ar pasisavinimą (esant tam įrodymų). Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad akcijų perleidimas ir atleidimas iš pareigų neatleidžia nuo turtinės atsakomybės, jei nuostoliai padaryti šio asmens veiksmais tuo metu, kai jis buvo įmonės dalyvis ir vadovas ir yra nustatytos visos jo atsakomybės sąlygos (žr., pvz.,  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013).
32. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neatsižvelgė į tai, kad turto perdavimo–priėmimo aktas buvo surašytas atgaline data, dokumentai ir turtas nebuvo perduoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai šiuos argumentus vertino ir nurodytas aplinkybes pripažino neįrodytomis. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus. Dėl to kasacinis teismas netiria iš naujo fakto klausimų ir neturi kompetencijos nustatyti kitokių, negu nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, faktinių aplinkybių, o gali tik tikrinti, ar teismai, nustatydami faktines aplinkybes, nepažeidė civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 178, 185 straipsniai ir kt.), ir kasacinio teismo suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Nagrinėjamame kasaciniame skunde neteikiami argumentai, kad tam tikros aplinkybės pripažintos (ne)įrodytomis, pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, t. y. nesuformuluota teisės taikymo problema, dėl kurios teisėjų kolegija galėtų pasisakyti kaip dėl kasacijos dalyko.

Dėl įmonės vadovo pareigos atlyginti žalą, padarytą neperdavus turto įmonės administratoriui

33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti įmonės turtą ir duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-611/2016, 28 punktas).
34. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus.
35. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016, 34 punktas).
36. Pagal kasacinio teismo šiuo klausimu plėtojamą praktiką, įstatyme nustatytos pareigos tik bylos iškėlimo metu vadovavusiam asmeniui perduoti dokumentus ir turtą bankroto administratoriui įtvirtinimas savaime neatima teisės įmonei reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ir ankstesniems bendrovės vadovams, jei jie savo vadovavimo laikotarpiu neteikė privalomosios finansinės atskaitomybės ir (arba) tinkamai neperdavė turto ir dokumentų naujam įmonės vadovui. Jei negalima nustatyti, kuri įmonės turto dalis prarasta dėl kiekvieno iš vadovų kaltės, yra pagrindas taikyti solidariąją buvusių įmonės vadovų atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
37. Šią bylą nagrinėję teismai nurodė, kad, sandorio nepripažinus tariamuoju, bankroto bylos iškėlimo metu įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas buvo atsakovas T. B. , jam ir teko pareiga perduoti įmonės turtą bankroto administratoriui, ir reikalavimą dėl atsakovo V. A. atmetė. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka ir pažymi, kad atsakovas V. A. galėtų būti atsakingas, jeigu būtų nustatyta, kad turtas prarastas jo vadovavimo laikotarpiu. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad, sandorio nepripažinus tariamuoju ir nenustačius, kad įmonės turtas naujajam vadovui nebuvo perduotas, už turto praradimą atsakomybė V. A. netaikytina.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų

38. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Aiškindamas nurodytą CK 6.242 straipsnio normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ir tais atvejais, kai nepagrįstas praturtėjimas atsiranda nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017, 19 punktas).
39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017, 42 punktas). Nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos visos šiame punkte nurodytos prielaidos.
40. Pasisakydamas dėl septintosios šios nutarties 39 punkte nurodytos sąlygos kasacinis teismas yra nurodęs, kad teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).
41. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).
42. Šioje byloje ieškovė nuosekliai įrodinėja, kad atsakovai L. D. ir V. A. nebuvo sudarę patalpų panaudos sutarties, šie atsakovai tvirtina, kad tokia sutartis buvo sudaryta, tačiau ir jie nenurodo, kad toje sutartyje buvo susitarta dėl kokios nors įrangos montavimo patalpose ir atsiskaitymų už ją. Atsakovų L. D. ir T. B. sudarytoje patalpų panaudos sutartyje tokie įsipareigojimai taip pat nenustatyti. Be to, sutartį su atsakovu L. D. atsakovas T. B. sudarė ne įmonės vardu, o kaip fizinis asmuo, taigi ieškovės ir atsakovo L. D. sutartiniai santykiai nesieja. Nurodytų aplinkybių pagrindu spręstina, kad L. D. pagal panaudos sutartis neturi pareigos atlyginti ieškovės turto, buvusio jo patalpose, vertę. Kitų CK normų (daiktinių, delikto, sutarčių) pagrindu ieškovė, sprendžiant pagal šioje byloje esančią medžiagą, prieš atsakovą L. D. taip pat gintis negali, todėl galėtų būti taikomas subsidiarus teisių gynimo būdas – nepagrįsto praturtėjimo institutas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė neišnaudojo kitų galimų teisių gynimo būdų, nesusieta su faktinėmis šios bylos aplinkybėmis ir nepakankamai pagrįsta.
43. Pripažinus, kad ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo yra tinkamas teisių gynimo būdas, būtina patikrinti, ar egzistuoja kitos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos. Taigi, be kitų, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimo dėl ieškovės veiksmų faktas. Teisėjų kolegija pažymi,  kad, remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, todėl šios kategorijos bylose ieškovė turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo jos sąskaita.
44. Nagrinėjamu atveju byloje ieškovė atsakovo L. D. praturtėjimą grindžia tuo, kad šiam priklausiusios patalpos buvo parduotos varžytynėse kartu su ieškovės atliktais patalpų pagerinimais – sumontuota dažymo įranga. Ieškovė tiksliai nesuformulavo, koks jai priklausantis turtas buvo patalpose jų pardavimo metu –  tam tikri stacionarūs įrenginiai ar tiesiog patalpos buvo pritaikytos dažymo darbams atlikti, užtikrinant reikalingą temperatūrą, ventiliaciją ir pan. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog į kokius nors pagerinimus buvo atsižvelgta, parduodant turtą varžytynėse. Apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl šios sąlygos nepasisakė, tačiau nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra sąlygų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Taigi teismų nenustatyta, kad, įkainojant parduodamas patalpas, buvo įvertintas jose esantis koks nors ieškovės turtas ir jo kaina įtraukta į bendrą parduodamo objekto vertę ar kad tos patalpos ieškovės buvo taip pagerintos, kad savaime lėmė didesnę turto kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad patalpų pritaikymas tam tikrai specifinei veiklai ne visada reiškia jų pagerinimą ir tuo labiau ne visada lemia kainos padidėjimą. Nenustačius, kad į parduodamo daikto kainą buvo įtraukta kokio nors ieškovės turto vertė, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas L. D. sutaupė ieškovės sąskaita, padengdamas didesnę skolos savo kreditoriui dalį. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju ieškovė neįrodė, jog atsakovas L. D. praturtėjo ieškovės sąskaita. Tai yra pakankamas pagrindas neginti ieškovės teisių remiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

Dėl teismo pareigos teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius

45. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Šią savo teisę suinteresuoti asmenys gali įgyvendinti, pareikšdami teisme ieškinį ar pateikdami kitokį CPK numatytą procesinį dokumentą. Ieškinyje, be kitos būtinos informacijos (CPK 135 straipsnis), turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai).
46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką,  yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir jose nurodytą praktiką).
47. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015 ir joje nurodytą praktiką).  
48. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014;  2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).
49. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas, netaikęs nepagrįsto praturtėjimo instituto, turėjo surasti kitą teisinį pagrindą, pagal jį išnagrinėti bylą ir tenkinti ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinis pagrindas parenkamas ir teisės normos taikomos konkrečioms faktinėms aplinkybėms. Ieškovės šioje byloje nurodytas faktinis pagrindas atitiko nepagrįsto praturtėjimo teisinį pagrindą, tačiau ieškinys atmestas, neįrodžius visų reikalingų jo taikymo prielaidų. Teismas, minėta, negali suformuoti naujo faktinio pagrindo ir aiškintis tokių aplinkybių, kurių ieškovas nenurodo ir neprašo aiškintis. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad teismas neatliko teisinio santykių kvalifikavimo pareigos, atmestinas.
50. Patikrinusi apskųstą sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad juos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

51. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, ieškovės kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
52. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 13,15 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Autopanemune“ (j. a. k. 302671264) bankroto administravimui skirtų lėšų 13,15 Eur (trylika Eur ir 15 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                    Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Gediminas Sagatys