Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-49-788/2016

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00090-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1; 1.1.9.2; 1.1.10.1; 1.2.5.3; 2.1.7.4.4; 2.1.15.1.2; 2.1.15.7; 2.9.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus mišri išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Viktoro Aiduko, Gintaro Kryževičiaus, Rimvydo Norkaus, Sigitos Rudėnaitės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistojo S. B. gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams S. M., R. K., N. K. ir jų atstovui advokatui Stasiui Lileikiui,

civilinei atsakovei V. B. ir jos atstovei advokatei Gabrielei Masiokaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo S. B. gynėjo advokato Aido Mažeikos, civilinės atsakovės V. B., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. K., S. M. ir N. K. kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutarties.

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, BK 144 straipsnį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

              Iš V. B. ir S. B. solidariai priteista:

              R. K. – 44 245,34 Lt (12 814,34 Eur) neturtinei žalai atlyginti;

              S. M. – 39 245,34 Lt (11 366,24 Eur) neturtinei žalai atlyginti; 

              N. K. – 19 245,34 Lt (5 573,84 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

              Iš S. B. nukentėjusiajai R. K. priteista 3 600 Lt (1 042,63 Eur), nukentėjusiajai N. K. – 500 Lt (144,81 Eur) išlaidoms už suteiktas advokato paslaugas apmokėti.

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m.  birželio 12 d. nutartimi nukentėjusiųjų R. K. ir S. M., N. K., nuteistojo gynėjo advokato Aido Mažeikos, civilinės atsakovės V. B. apeliaciniai skundai atmesti.

              Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimo, proceso dalyvių paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

              S. B. nuteistas už tai, kad pažeidė kelių eismo saugumo taisykles (toliau – KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus; sukėlęs pavojų ir turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu, jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Nusikalstamos veikos padarytos šiomis aplinkybėmis:

              S. B. 2014 m. sausio 24 d., apie 12.00 val., mūrinių garažų teritorijoje, esančioje Vilniuje, Birutės g. 40A, neturėdamas teisės vairuoti tos kategorijos transporto priemonių, vairuodamas V. B. priklausantį automobilį „BMW 318“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatsargus ir neatidus, važiuodamas pasirinktu greičiu neatsižvelgė į kelio ir meteorologines sąlygas, kelio ypatumus (lauke buvo apie -12 °C, kelio danga buvo slidi, padengta suspaustu sniegu ir ledu), iškilus eismo saugumo grėsmei ir atsiradus kliūčiai (pro garažų teritoriją einančiam pėsčiajam), laiku nesugebėjo sustabdyti vairuojamo automobilio ir partrenkė pėsčiąjį M. M., kuris nuo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Tokiais veiksmais S. B. pažeidė KET 768, 14 punktus, draudžiančius vairuoti transporto priemonę asmenimis, neturintiems šios teisės, ir 133 punktą, numatantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. 

              Sukėlęs eismo įvykį, kurio metu partrenkė ir sunkiai sužalojo pėsčiąjį M. M., turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, S. B. jam nepagelbėjo, nepranešė apie įvykį policijai, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos, nors turėjo tokią galimybę, tyčia patraukė nukentėjusįjį iš įvykio vietos į garažą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur jį užrakino ir paliko numirti, o pats iš įvykio vietos pasišalino ir pasislėpė.

              Kasaciniu skundu nuteistojo S. B. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo nutarties dalis dėl S. B. pripažinimo kaltu pagal BK 144 straipsnį ir jį dėl to išteisinti; pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo nutarties dalį ir S. B. už nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą skirti laisvės atėmimą trejiems metams; pritaikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti; pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo nutarties dalį, kuria civilinei ieškovei N. K. solidariai iš V. B. ir S. B. priteista 19 245,34 Lt (5 573,84 Eur) neturtinei žalai atlyginti, sumažinti priteistą sumą iki 4 245,34 Lt (1 229,53 Eur).

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikaltimas, numatytas BK 144 straipsnyje, padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia, jog nukentėjusysis yra tokios būklės, kad pagalba jam reikalinga neatidėliojant. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių galima daryti išvadą, jog M. M. jau buvo miręs. Šioje byloje apklaustas ekspertas S. Laima paaiškino, jog M. M. po sužalojimų padarymo galėjo būti gyvas nuo kelių (2–7 min.) iki keliasdešimt minučių. Kasatoriaus teigimu, toks laiko tarpas – 2 min. – galėjo praeiti, kol S. B. sustojo, išlipo iš automobilio, priėjo prie nukentėjusiojo ir pradėjo jį apžiūrinėti, t. y. apžiūros metu jis galėjo būti jau miręs ir tokiu atveju nuteistasis jau neturėjo pareigos rūpintis nukentėjusiuoju. Teismas rėmėsi 2014 m. vasario 13 d. slapto sekimo protokole užfiksuotais S. B. žodžiais apie tai, kad jis nežino, ar nukentėjusysis mirė iš karto, tačiau neįvertino, kad tai buvo pasakyta praėjus beveik trims savaitėms po įvykio. Iš pokalbio aišku, kad tuo metu S. B. disponavo informacija apie neigiamos temperatūros poveikį nukentėjusiojo organizmui, gandais apie mirtį sustojus širdžiai, todėl natūralu, kad tuo metu nebebuvo įsitikinęs, jog M. M. mirė iš karto po įvykio. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju turėtų būti vertinami S. B. pasisakymai iš karto po įvykio: S. M. parodė, jog S. B. jam pasakė, kad jam galas, jo tėvas nebegrįš. Akivaizdu, kad taip galima kalbėti tik apie tokią situaciją, kai nukentėjusysis yra miręs. Tokį vertinimą patvirtina ir S. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose jis teigė, kad „galvodamas, kaip nuslėpti nusikaltimą, sugalvojo M. M. kūną pernešti į jo butą“.

              Remdamasis specialistų išvadomis ir paaiškinimu, teismas padarė išvadą, kad aplinkybė, ar po patirto sužalojimo M. M. buvo gyvas kelias ar keliasdešimt minučių, įtakos veikos kvalifikavimui neturi, nes, kaip pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K- 237/2009, net ir tuo atveju, kai nukentėjusiajam padaromas sunkus kūno sužalojimas ir jo mirties laikas skaičiuojamas minutėmis, toks žmogus taip pat atitinka nukentėjusiojo, kuriam gresia pavojus gyvybei, požymį.               Kasatoriaus teigimu, aplinkybės šioje byloje nėra analogiškos aplinkybėms, nustatytoms byloje Nr. 2K-237/2009. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad asmuo, padaręs eismo įvykį, kurio metu buvo partrenkti ir sužaloti trys mažamečiai vaikai, jiems nepadėjo, nesiėmė neatidėliotinų veiksmų padariniams sušvelninti, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nepasirūpino, kad kiti nugabentų vaikus į ligoninę, nesidomėjo jais, prie jų nepriėjo, neapžiūrėjo, t. y. pats neįsitikino jiems padarytų sužalojimų sunkumu ir grėsmės gyvybei akivaizdumu. Nagrinėjamoje byloje S. B. paaiškino, kad nukentėjusįjį M. M. apžiūrėjo du kartus: netrukus po partrenkimo lauke ir, pergabenęs kūną, garaže, jokių gyvybės požymių nebuvo, todėl jis buvo įsitikinęs, kad M. M. miręs ir jam pagalba nereikalinga. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, cituodamas minėtą kasacinę nutartį, pirmosios instancijos teismas iš jos pašalino S. B. palankius momentus (tokių aplinkybių, kad nukentėjusiesiems padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai ir jų mirties laikas skaičiuojamas minutėmis, S. P. įvykio metu nežinojo; nukentėjusysis A. P. po eismo įvykio išgyveno daugiau kaip penkias valandas; kasatorius pats neįsitikino, ar liudytojas bandė suteikti pagalbą nukentėjusiesiems, ar tinkamai juos apžiūrėjo ar kitais būdais stengėsi jais pasirūpinti; pasakodamas įvykio aplinkybes, S. P. negalėjo visiškai tiksliai nurodyti, ar vaikai žuvo, ar jie tik buvo sužaloti), o tai visiškai iškraipo kasacinės nutarties esmę.

              Tokie argumentai buvo pateikti ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, į kuriuos atsakydamas apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios, perrašė praktiškai tas pačias citatas iš kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2009 ir nutylėjo tuos pačius S. B. palankius momentus. Taigi, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas atsakė ne į visus apeliacinio skundo argumentus.

              Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skirdamas nuteistajam bausmę pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus S. B. realią laisvės atėmimo bausmę; bausmės dydis nustatytinas artimas BK 281 straipsnio 5 dalies, 144 straipsnio sankcijose numatytam vidurkiui. Kasatorius nurodo apeliaciniame skunde pateikęs teismų praktiką dėl bausmės dydžio skyrimo ir BK 75 straipsnio taikymo, iš kurių matyti, kad analogiškose bylose už šiurkštesnius pažeidimus, sukėlusius daug sunkesnes pasekmes, buvo paskirtos bausmės nuo 1,5 iki 3,5 metų laisvės atėmimo ir dažniausiai taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, taigi, pirmosios instancijos teismas, už analogišką ar net mažiau šiurkštų nusikaltimą skirdamas laisvės atėmimą ketveriems metams, nukrypo nuo teismų praktikos. Atsakydamas į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje daug dėmesio skyrė BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies taikymo negalimumui, nors tokie klausimai apeliaciniame skunde nebuvo keliami, ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bausmės dydžio.

              Kasatoriaus teigimu, motyvuodamas paskirtos bausmės dydį, apeliacinės teismas pažeidė non bis in idem principą: nepaisant to, kad S. B. buvo nuteistas pagal BK 144 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės, artimos vidurkiui, paskyrimas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį motyvuojamas ir tuo, kad jis turėjo telefoną ir neiškvietė pagalbos. Bausmės paskyrimas taip pat motyvuojamas tuo, kad S. B., tyčia sudarydamas pavojingą situaciją, vietoje, kur gali vaikščioti žmonės, slysdamas „ralio stiliumi“, t. y. pažeisdamas KET, mirtinai sužalojo M. M., ir kartu jis nuteistas už tai, kad pažeidė KET, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Kasatorius pažymi, kad visos nuteistajam paskirtos administracinės nuobaudos jau buvo išnykusios, jis turėjo būti laikomas nebaustu administracine tvarka ir tuo motyvuoti griežtos bausmės skyrimo taip pat negalima. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į teismų padarytas išvadas, kad S. B. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos neatsargių ir nesunkių nusikaltimų kategorijoms, jis neteistas, dirba, yra jauno amžiaus, apibūdinamas teigiamai, jam paskirta bausmė yra per didelė, todėl mažintina.

              Kasatoriaus teigimu, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus dėl BK 75 straipsnio taikymo, apeliacinės instancijos teismas nebuvo nuoseklus, viena vertus, nurodydamas, kad turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, kita vertus, nevertindamas to, ką pats išdėstė, ir apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais. Todėl, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas atsakė ne į visus apeliacinio skundo argumentus, kuriame BK 75 straipsnio taikymas buvo siejamas su bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, aptariamas, individualizuojamas ir motyvuojamas kiekvienas iš jų.

              Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismų sprendimų dalys, kuriomis civilinei ieškovei N. K. iš S. B. bei civilinės atsakovės V. B. priteista 19 245,34 Lt (5 573,84 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, yra nepagrįstos ir prieštarauja teismų praktikai, teismai netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas. Byloje nustatyta, kad N. K. yra žuvusiojo M. M. pilnametė duktė iš pirmosios santuokos. Atsižvelgiant į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75)7 19 punkte suformuluotą teisės į neturtinės žalos atlyginimą kriterijų – neturtinės žalos reikalaujančio asmens santykių pobūdį (santykiai turi būti tikrai draugiški iki mirties), Lietuvos Aukščiausiajame Teismo formuojamą praktiką, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir pilnamečiai vaikai, nepaisant darbingumo, jeigu santykiai su žuvusiuoju buvo gana artimi ir glaudūs (pvz., kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2005). Nurodytą kriterijų atitinkantys santykiai turėtų pasižymėti nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, artumu. Byloje nustatyta, kad žuvusiojo duktė N. K. nuo 1981 m. su tėvu M. M. negyvena, Kaišiadoryse ji apsigyveno prieš tėvui sudarant santuoką; ryšius, kaip nurodė pati, ji paskutiniu metu palaikė daugiausia telefonu. Taigi žuvusysis apie 1981 m. sukūrė naują šeimą, turi sūnų, nuo to laiko N. K. pas tėvą svečiuose nesilankydavo, taigi nuolat nebendravo, palaikydavo tik epizodinius ryšius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pasak kasatoriaus, negalima teigti, jog civilinės ieškovės N. K. ir jos tėvo žuvusiojo M. M. santykiai atitiko artimumo ir glaudumo kriterijų, t. y. pasižymėjo nuolatiniu pobūdžiu, emociniu tvirtumu, nuoširdumu, atvirumu. Priešingai, teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad artimo bendravimo tarp N. K. ir jos žuvusio tėvo nebuvo, todėl tėvo mirtis negalėjo sukelti didelių dvasinių išgyvenimų.

              Be to, kasatoriaus teigimu, nustatydami N. K. tokį neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismai pažeidė ir lygiateisiškumo bei proporcingumo principus, nes asmeniui, kuris ilgą laiką kartu su tėvu negyveno ir neturėjo su juo artimų ryšių, nustatė neturtinės žalos dydį, sudarantį daugiau kaip pusę sumos, palyginus su žuvusiojo sūnui (kuris gyveno su tėvu) nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Kasatorius pažymi, kad N. K. teismui pateikti 2014 m. liepos 25 d. medicininių dokumentų išrašų duomenys dėl pablogėjusios sveikatos, atsižvelgiant į jos amžių, yra bendro pobūdžio. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad 5 754,66 Lt (1 666,66 Eur) neturtinės žalos N. K. atlygino draudimas, jai priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas iki 4 245,34 Lt (1 229,53 Eur).

              Kasaciniu skundu civilinė atsakovė V. B. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalis, kuriomis neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiesiems priteistas solidariai iš V. B. ir S. B., nurodant, kad žala priteistina tik iš S. B., arba bylos dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė CK normas ir kartu padarė ir esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nepateikė teisinių argumentų dėl solidarios deliktinės atsakomybės taikymo kasatorei ir taip pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad CK 6.270 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog atsakomybės subjektas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Teisine prasme valdytojas yra asmuo, turintis tam tikrą teisę į transporto priemonę: nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitokią. Faktine prasme valdytojas yra tas asmuo, kuris faktiškai valdo ir naudoja transporto priemonę. Kasatorė pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teisinis ir faktinis valdymas nesutapo, todėl būtina atsakyti į klausimą, kas yra valdytojas, taigi – ir atsakomybės subjektas: automobilio savininkas ar jį vairavęs asmuo. Byloje nustatyta, kad automobilio „BMW 318“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė yra civilinė atsakovė V. B., o faktinis automobilio valdytojas eismo įvykio metu buvo S. B.. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nuo faktinio teisėto automobilio perleidimo, nesusijusio su darbo santykiais, kitam fiziniam asmeniui momento automobilio savininkas nelaikytinas asmeniu, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims. Tokiu asmeniu, galinčiu sukelti pavojų, tampa fizinis asmuo, gavęs teisėtai faktiškai naudoti automobilį ne dėl darbo santykių (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-233/2000, Nr. 3K-3-1584/2002, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377/2009). Taigi, teisėtai perdavęs naudoti automobilį kitam asmeniui, automobilio savininkas nustoja būti asmeniu, kurio veikla susijusi su didesnio pavojaus šaltiniu, ir nėra atsakingas už šio didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Konstatuojant, kad asmuo transporto priemonę perdavė pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką (neteisėtai), reikia nustatyti, jog asmuo, perduodantis transporto priemonę suvokė, žinojo, kad transporto priemonę perduoda vairuoti asmeniui, kuris neturi teisės jos vairuoti. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilio „BMW 318“ valdymas S. B. buvo perduotas automobilio savininkei V. B. nežinant, kad iš jo atimta teisė vairuoti transporto priemones. Atsižvelgiant į tai, pasak kasatorės, darytina išvada, kad ji, teisėtai perleisdama didesnio pavojaus šaltinį valdyti S. B., nustojo būti asmeniu, kurios veikla susijusi su didesnio pavojaus šaltiniu, taigi neatsako už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju civilinė deliktinė atsakomybė „be kaltės“ pagal šią normą turėjo būti taikoma tik faktiniam automobilio valdytojui – S. B..

              Kasatorės teigimu, teismai taip pat netinkamai pritaikė CK 6.270 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas praranda jo kontrolę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų, už padarytą žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau valdytojas, praradęs didesnio pavojaus šaltinį dėl savo kaltės, nėra atleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako solidariai su neteisėtai užvaldžiusiu didesnio pavojaus šaltinį asmeniu. Kasatorė pažymi, kad ji nenurodė neteisėto automobilio užvaldymo kaip atsikirtimų pagrindo, o priešingai, ji teigė, jog transporto priemone leido naudotis, nes nežinojo, kad jos sūnui yra atimta teisė vairuoti transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog automobilį „BMW 318“ nuteistasis S. B. užvaldė neteisėtai, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad už neturtinę žalą nukentėjusiesiems turi atsakyti solidariai tiek V. B., tiek S. B., nes tik teisėtai perleidus transporto priemonę kitam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka, automobilio savininkas nustoja būti didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir perkelia atsakomybę kitam teisėtam valdytojui. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai yra nenuoseklūs, prieštarauja vieni kitiems. Nustatęs aplinkybę, kad S. B. neužvaldė automobilio neteisėtai, teismas turėjo padaryti išvadą, jog deliktinė atsakomybė šios teisės normos pagrindu kasatorei kilti negali. Tačiau teismas šią aplinkybę laikė pakankama konstatuoti visas civilinės atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygas.

              Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, pripažindami civilinės atsakovės veiksmus neteisėtais, teismai netinkamai taikė ir aiškino CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatas bei pažeidė ir CK 1.5 straipsnį. Kasatorės teigimu, priteisdamas iš jos žalos atlyginimą, teismas turi pagrįsti savo išvadą apie jos elgesio neteisėtumą – turi būti nustatyta, kokią konkrečiai elgesio taisyklę yra pažeidęs atsakovas. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį neteisėtas elgesys gali pasireikšti: 1) bet kokios teisės normoje numatytos pareigos nevykdymu ar netinkamu vykdymu; 2) teisės normoje draudžiamo veiksmo atlikimu; 3) bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir atsargiai pažeidimu. Kasatorės teigimu, jos veiksmų neteisėtumas galėjo būti konstatuotas tik tuo atveju, jei byloje būtų nustatyta, kad ji, perduodama transporto priemonę, žinojo, suvokė, kad transporto priemonę perduoda vairuoti asmeniui, kuris neturi teisės jos vairuoti (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-1402/2002, Nr. 3K-3-707/2003). Pirmosios instancijos teismas apskritai neanalizavo, ar kasatorė žinojo ir suvokė, kad perduoda automobilį asmeniui, iš kurio atimta teisė vairuoti, o deliktinės atsakomybės pagrindą nustatė vadovaudamasis vien tuo, kad didesnio pavojaus šaltinis perduotas naudotis asmeniui, neturinčiam tokios teisės, todėl tokį perdavimą laikė neteisėtu ir kaltu veiksmu, sudariusiu sąlygas žalai atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šiai išvadai. Kasatorės nuomone, tokios išvados rodo, kad teismai apskritai neanalizavo deliktinės atsakomybės sąlygų, taip pažeisdami CK 6.263 straipsnio nuostatas.

              Kasatorės teigimu, pripažindami jos elgesį neteisėtu ir kaltu, teismai neatsižvelgė į tai, kad ji suvokė, jog jos sūnus turi reikiamus įgūdžius vairuoti transporto priemonę, nes ne kartą yra mačiusi vairuotojo pažymėjimą, nežinojo, kad jam atimta teisė vairuoti transporto priemonę. Be to, byloje nustatyta, kad 2011 m. liepos 5 d. S. B. buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones dviem mėnesiams, pasibaigus atėmimo terminui, jis nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 330 straipsnyje nurodytų vairuotojo pažymėjimo grąžinimo sąlygų ir neatgavo vairuotojo pažymėjimo. Kasatorė pažymi, jog tam, kad atgautų vairuotojo pažymėjimą, S. B. nereikėjo baigti papildomų mokymų ir išlaikyti kvalifikacinių egzaminų (ATPK 330 straipsnio 2 dalis), taigi eismo įvykio metu S. B. nebuvo praradęs vairavimo įgūdžių.

              Kasatorė taip pat nurodo, kad, pripažinę jos elgesį neteisėtu, teismai apskritai neanalizavo priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir atsiradusios žalos, taip pažeisdami CK 6.247 straipsnio nuostatas. Šiame straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra atsakovo elgesio rezultatas. Taigi, nenustačius neteisėtų kasatorės veiksmų, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp žalos ir teisėtų jos veiksmų. Be to, atsakovas neatsako už tą žalą, kuri būtų atsiradusi net ir tada, jeigu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų nebūtų atlikęs. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamojoje byloje už BK 281 straipsnio 5 dalį bei 144 straipsnį nuteistas asmuo nusikalstamos veikos nebūtų įvykdęs, jeigu kasatorė nebūtų jam perdavusi transporto priemonės „BMW 318“; byloje nustatyta, kad nuteistasis S. B. važinėjo automobiliais BMW ir „Renault Laguna“. Taigi, net ir nustačius, kad jos veiksmai buvo neteisėti, pasak kasatorės, tarp šių veiksmų (transporto priemonės perdavimo) ir S. B. padarytos žalos nėra civilinės atsakomybės taikymui būtino priežastinio ryšio.

              Atsižvelgiant į nurodytus teisinius argumentus, jog teismai netinkamai pritaikė civilinio įstatymo normas, pasak kasatorės, darytina išvada, kad teismai kartu netinkamai taikė ir proceso teisės normą, t. y. BPK 113 straipsnio 2 dalies nuostatą, taip padarydami esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus dėl civilinių ieškinių.

              Kasatorė pažymi, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą, žalos padarymo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp veiklos ir žalos turi įrodyti ieškovas. Šias aplinkybes pagrindžiantys duomenys turi būti nurodyti ieškinyje ir išvados apie jų buvimą ar nebuvimą turi būti motyvuotos teismo sprendime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 8 punktas). Civiliniai ieškovai šioje byloje nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų kasatorės deliktinės atsakomybės sąlygas, taip pažeidė reikalavimus, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 178 straipsnyje. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes tam nėra teisinio pagrindo. Todėl, pasak kasatorės, teismai turėjo atmesti civilinius ieškinius dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo V. B. kaip neįrodytus.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisinas deklaratyviai nukopijavo tris kasacines nutartis, kurios visiškai neatitinka šios bylos aplinkybių, todėl nebuvo galima jomis remtis kaip precedentais. Teismas neanalizavo, kokią teisinę reikšmę pacituotos nutartys turi šiai bylai, taip pat neanalizavo, ar civilinė atsakovė žinojo ir suvokė, jog perduoda automobilį asmeniui, iš kurio atimta teisė vairuoti, o tik konstatavo faktą, kad automobilis buvo perduotas neturinčiam teisės vairuoti asmeniui, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą. Nagrinėdamas apeliacinį skundą, teismas nesilaikė BPK 320, 332 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, neatsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus.

              Kasaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai R. K. ir S. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; atimti nuteistajam S. B. specialią teisę vairuoti transporto priemonę maksimaliam terminui.

              Kasatorių teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą tiek dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo, baudžiamojo poveikio priemonės nepaskyrimo, tiek dėl civilinio ieškinio dydžio nustatymo. Taip pat teismai iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 257 straipsnio nuostatas – nepagrįstai neatsižvelgė į šioje normoje įtvirtintą teismo pareigą pranešti prokurorui, jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte.

              Kasatorių nuomone, nuteistojo veika buvo neteisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir 144 straipsnį. BK 144 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma neveikimu – nevykdymu pareigos rūpintis nukentėjusiuoju, nesuteikiant pagalbos, kai grėsė realus pavojus šio žmogaus gyvybei, nors kaltininkas turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis atliko aktyvius veiksmus – iš eismo įvykio vietos sužalotą, bet gyvą M. M. nugabeno į nešildomą garažą, užrakino ir paliko. Šiais aktyviais veiksmais nuteistasis ne tik nesuteikė pagalbos M. M., bet ir pašalino bet kokias realias galimybes tokią pagalbą suteikti kitiems asmenims. Nors sužalodamas M. M. nuteistasis nesiekė jo mirties, tačiau aktyviais veiksmais mėgindamas nuslėpti eismo įvykio sukeltas pasekmes – sunkų M. M. sužalojimą, ir taip pašalindamas bet kokią galimybę kuo operatyviau pagelbėti nukentėjusiajam, nugabendamas jį į nešildomą garažą, privalėjo numatyti, kad ne tik veikia priešingai teisės aktais nustatytai pareigai rūpintis nukentėjusiuoju, bet ir tokiais veiksmais gali jam atimti gyvybę, ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Pasak kasatorių, tai sudaro pagrindą nuteistojo aktyvius veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, t. y. kaip tyčinį nužudymą, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą – KET pažeidimo sukeltą eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus. Kadangi padaryta sunkesnė veika, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva pakeisti kaltinimo neturėjo teisės, todėl, vykdydamas teisingumą, privalėjo BPK 254 straipsnio 3 dalies pagrindu perduoti bylą prokurorui, nes kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų – nurodytas netinkamas BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką.

              Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, palikęs M. M. mirti garaže, paėmęs jo turėtą raktą nuo buto, nuteistasis neteisėtai – prieš nukentėjusiojo bei jo šeimos narių valią, atvirai (bute buvo kasatorius S. M.) pateko į nužudytojo ir jo šeimos būstą, taip pažeisdamas būsto neliečiamumą. Šie nuteistojo veiksmai atitinka BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pasak kasatorių, įvertinant tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl nuteistojo veikų buvo pradėtas prokuroro reikalavimu, teismas, priimdamas nuosprendį, motyvuota nutartimi privalėjo apie nuteistojo veiką pranešti prokurorui (BPK 257 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis neteisėtai pateko (įsibrovė) į M. M. ir jo šeimos būstą tuojau po eismo įvykio, tikėtina, norėdamas imtis tolesnių veiksmų nuslėpti nusikaltimą, ir tai, kad atviro įsibrovimo į būstą faktas buvo realus, o be to, ir nustatytas bei patvirtintas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, prokuroras, net ir nesant nukentėjusiųjų skundų ar jų teisėtų atstovų kreipimosi, privalėjo vykdyti jam nustatytą pareigą ginti nukentėjusiųjų teises, kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Prokurorui šios pareigos nevykdant, bylą nagrinėję teismai, pasak kasatorių, privalėjo vykdyti BPK 257 straipsnyje nustatytą imperatyvią pareigą – motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui. BK 165 straipsnio 2 dalyje numatyta asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo buvimo sąlyga yra tik viena iš alternatyvių sąlygų, būtinų norint taikyti kaltininkui baudžiamąją atsakomybę pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, todėl vien kasatorių skundo ar jų teisėto atstovo pareiškimo nebuvimas negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu nespręsti kaltininko atsakomybės pagal šį straipsnį klausimo.

              Kasatorių nuomone, teismų priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti neatitinka kasacinio teismo praktikos ir negali būti pripažintos atitinkančiomis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Kasatoriai nurodo dėl nuteistojo nusikalstamų veikų netekę ypač artimo žmogaus, su kuriuo juos siejo itin glaudus ir artimas ryšys. Civilinių ieškovų dvasinius išgyvenimus pagilina ir ciniškas nuteistojo elgesys teismo procese: atsisakydamas duoti išsamesnius parodymus, paliko daugybę abejonių dėl nusikaltimo aplinkybių, visiškos tiesos nukentėjusieji iki galo taip ir nesužinojo, be to, nuteistasis civilinių ieškovų teisme neatsiprašė. Kasatoriai pažymi, kad kiekvienu atveju pareikšto civilinio ieškinio dydis sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Abiejų instancijų teismai, vertindami kasacinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, rėmėsi formaliais kriterijais, todėl, pasak kasatorių, priteista neturtinė žala nėra teisinga, sąžininga bei protinga ir atitinkanti kasacinio teismo praktiką analogiškose bylose.

              Kasatorių teigimu, nurodyti motyvai pagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jų apeliacinius skundus, padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

              Taip pat kasatoriai nurodo, kad byloje buvo nustatyta, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis S. B. neturėjo specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę. Nepaisant to, jis transporto priemonę vis tiek vairavo ir tai darė pavojingu kitiems būdu. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos, jis tuoj pat galėtų atgauti specialią teisę vairuoti transporto priemones, todėl, kasatorių nuomone, jam turėtų būti atimta teisė vairuoti transporto priemones maksimaliam terminui.

              Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė N. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; atimti nuteistajam S. B. specialią teisę vairuoti transporto priemonę maksimaliam terminui; padidinti iš nuteistojo priteistą sumą advokato paslaugoms apmokėti iki 1 500 Lt (434,43 Eur).

              Nukentėjusios N. K. kasaciniame skunde pateikiami argumentai, analogiški išdėstytiesiems nukentėjusiųjų R. K. ir S. M. skunde. Kasatorės teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą tiek dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo, baudžiamojo poveikio priemonės nepaskyrimo, tiek dėl civilinio ieškinio dydžio nustatymo.

              Kasatorė teigia, kad nuteistojo S. B. veika nepagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 144 straipsnį, jis turėjo būti nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo BPK 254 straipsnio 3 dalies pagrindu perduoti bylą prokurorui. Taip pat kasatorė nurodo, kad S. B. nepagrįstai nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 165 straipsnio 2 dalį už tai, kad įsibrovė į  M. M. ir jo šeimos būstą. Teismai iš esmės pažeidė BPK 257 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai neatsižvelgė į šioje normoje įtvirtintą teismo pareigą pranešti prokurorui, jeigu bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte.

              Kasatorė nesutinka ir su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, taip pat prašo iš S. B. atimti specialią teisę vairuoti transporto priemonę maksimaliam terminui. Kasatorė, prašydama padidinti pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo priteistą sumą advokato paslaugoms apmokėti, nurodo, kad dėl techninės klaidos jai buvo priteista tik 500 Lt (144,81 Eur), nors šios išlaidos buvo didesnės – 1 500 Lt (434,43 Eur). 

              Nuteistojo S. B. gynėjo advokato A. Mažeikos, civilinės atsakovės V. B. kasaciniai skundai atmestini, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. K., S. M. ir N. K. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

              Dėl nuteistojo S. B. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo

              Nagrinėjamojoje byloje S. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje ir 144 straipsnyje. Nukentėjusiųjų teigimu, nuteistojo veika buvo kvalifikuota neteisingai ir S. B. turėtų būti nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, t. y. už nužudymą siekiant nuslėpti kitą (eismo įvykio metu padarytą) nusikaltimą. Ši versija grindžiama įsitikinimu, kad M. M. mirė ne tik nuo eismo įvykio patirtos traumos, bet ir nuo paskesnių S. B. veiksmų nugabenant dar gyvą nukentėjusįjį į nešildomą garažą, užrakinant jį ir paliekant mirti. Šie teiginiai nepagrįsti.

              Iš teismų priimtų sprendimų motyvų matyti, kad nukentėjusiųjų keliamas klausimas dėl S. B. veikos atitikties nužudymo požymiams buvo kruopščiai išnagrinėtas ir ši veikos vertinimo versija atmesta detaliai ištyrus byloje esančius įrodymus, logiškai ir įtikinamai paaiškinus padarytas išvadas. Darydami išvadas dėl S. B. veikos neatitikties nužudymo požymiams, teismai įvertino Lietuvos ekspertizės centro 2014 m. birželio 5 d. specialisto išvadą Nr. 11-1224(14), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 7 d. specialisto išvadą Nr. M 144/14(01) ir specialistės I. B. 2014 m. balandžio 24 d. paaiškinimą (t. 2, b. l. 71-77, 127-143), kuriais nustatyta, kad M. M. mirties priežastis – galvos sumušimas, kuris komplikavosi smegenų pabrinkimu, smegenų koma, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu. Po šių sužalojimų nukentėjusysis galėjo gyventi nuo kelių iki keliasdešimt minučių. Po patirtų galvos sužalojimų ir besivystančių komplikacijų nukentėjusysis buvo veikiamas žemos aplinkos temperatūros. Jo kūne nustatytas bendro glikogeno kiekio sumažėjimas vidaus organuose rodo priešmirtinį bendrą kūno vėsimą esant žemai aplinkos temperatūrai, sąlygotą galvos sumušimo komplikacijų, kurios buvo tiesioginė mirties priežastis. Bendro glikogeno kiekio sumažėjimas organizme šiuo atveju susijęs su kūno vėsimu ir galėtų būti vertinamas kaip foninė būklė, pagreitinusi nukentėjusiojo mirtį nuo galvos sumušimo. Sugretinus šiuos duomenis su duomenimis, susijusiais su nukentėjusiojo patirtų sužalojimų lokalizacija, eismo įvykiu, užfiksuoto telefoninio pokalbio tarp S. B. ir nežinomo asmens turiniu, kitais byloje esančiais įrodymais, konstatuota, kad M. M. mirtinus sužalojimus patyrė partrenktas S. B. vairuojamo automobilio „BMW 318“. Konstatuota ir tai, kad konkrečiai atsakyti į klausimą, ar po patirtų sužalojimų nukentėjusiojo M. M. gyvybė būtų išgelbėta suteikus medicinos pagalbą, nėra galimybės, nes įtakos mirčiai turėjo aplinkybių visuma ir nukentėjusiojo individualios organizmo savybės. Aiškinantis nukentėjusiojo mirties priežastis, pirmosios instancijos teisme buvo apklausti specialistai S. Laima (Valstybinės teismo medicinos tarnybos teismo medicinos gydytojas ekspertas) ir V. Leipus (eismo įvykių tyrimų vyriausiasis ekspertas), įvykio vietoje (garaže) lavoną apžiūrėjęs T. Bimba (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus vedėjas), ištirtas užfiksuotas pokalbis tarp nežinomo asmens ir S. B., kuris pasakoja jam apie nukentėjusiojo mirties aplinkybes (Techninių priemonių panaudojimo 2014 m. vasario 13 d. protokolas). Neturėdami pakankamo pagrindo spręsti, kad S. B. veiksmai nugabenant, užrakinant ir paliekant nukentėjusįjį garaže kartu su patirtomis traumomis buvo jo mirtį sukėlusi priežastis, teismai padarė išvadą, kad nukentėjusysis mirė dėl eismo įvykio metu sukeltų sužalojimų, o ne dėl jo palikimo garaže. Pažymėtina, kad tokią pat išvadą šioje byloje padarė ir prokuroras, nutraukęs ikiteisminį tyrimą S. B. dėl nužudymo siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą (t. 4, b. l. 101-111). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama savo kompetencijos ribų, neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, tolesnių nukentėjusiojo mirties priežasčių tyrimų inicijavimas neturi procesinės prasmės ir teismų padarytos išvados paneigti negalėtų.

              Nukentėjusiųjų teigimu, S. B. turėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pagal BK 165 straipsnio 2 dalį už tai, kad įsibrovė į M. M. ir jo šeimos būstą. Iš tiesų, kai kurie šioje byloje nustatyti faktai (po eismo įvykio paslėpęs nukentėjusiojo kūną, paėmęs jo raktus, nuteistasis atsidarė jo buto duris ir užėjo į vidų, kur susidūrė su ten esančiu nukentėjusiojo sūnumi S. M.) suteikia pagrindo svarstyti klausimą, ar S. B. veikoje nėra šio nusikaltimo požymių. Kita vertus, baudžiamųjų bylų procesas pagal BK 165 straipsnį pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas (BPK 407 straipsnis). Procesas tokiose bylose vyksta privataus kaltinimo tvarka ir ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus atvejus, kai nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę ar ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Tokiais atvejais, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, privalo pradėti baudžiamąjį procesą (BPK 409 straipsnio 1 dalis). Dėl BK 165 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas taip pat pradedamas, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, jeigu yra smurto artimoje aplinkoje požymių (BPK 409 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas S. M. visų įvykių kontekste faktui, kad nuteistasis atsidarė jo buto duris ir užėjo į vidų, didelės reikšmės nesuteikė (t. 2, b. l. 144-149), valios dėl S. B. baudžiamojo persekiojimo pagal BK 165 straipsnį nereiškė. Klausimas dėl būtinumo atlikti ikiteisminį tyrimą dėl būsto neliečiamumo pažeidimo BPK 409 straipsnio 1 ar 3 dalies pagrindu svarstomas nebuvo, įtarimų ir kaltinimų S. B. dėl to nepareikšta. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme klausimas dėl šios nusikalstamos veikos inkriminavimo taip pat keliamas nebuvo. Pozicija dėl S. B. veikos vertinimo pagal BK 165 straipsnį atsirado tik nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, kita vertus, argumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie pagrindą vykdyti baudžiamąjį procesą pagal BK 165 straipsnį būtent valstybinio, o ne privataus kaltinimo tvarka, pateikta nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinio bylos nagrinėjimo stadijoje baudžiamojo proceso pradėjimo pagal BK 165 straipsnį klausimo išspręsti nebeįmanoma. Kita vertus, tai neužkerta kelio nukentėjusiesiems inicijuoti atskirą privataus kaltinimo procesą (BPK XXX skyrius) prieš S. B. pagal BK 165 straipsnį.

              Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde argumentuojama, kad S. B. veiksmai nepagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 144 straipsnį. Šie argumentai taip pat atmestini.

              Argumentai, kad palikimo momentu nukentėjusysis galėjo būti miręs ir kad jį palikęs asmuo taip manė, nepagrindžia išvados, kad nėra palikimo be pagalbos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis kažkiek minučių po eismo įvykio dar buvo gyvas. BK 144 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už pareigos pasirūpinti (pagal savo galimybes) asmeniu, kurio gyvybei gresia pavojus, nevykdymą. S. B., kaip asmuo, sukėlęs eismo įvykį, neabejotinai tokią pareigą turėjo (KET 219.4, 219.5 p.), tačiau, užuot pranešęs apie įvykį policijai ar iškvietęs greitąją pagalbą, arba paprašęs tai padaryti kitus asmenis, jis pasielgė itin neatsakingai – paslėpė nukentėjusiojo kūną garaže. Pritartina teismų argumentams, kad nagrinėjamas nusikaltimas padaromas net ir tuo atveju, kai asmuo palieka nukentėjusį asmenį be pagalbos manydamas, kad šis mirė ir pagalba jam nebereikalinga, nors iš tikrųjų jis dar yra gyvas. Kita vertus, iš byloje esančių duomenų (tarp jų ir iš užfiksuoto pokalbio telefonu turinio) teismai pagrįstai sprendė, kad S. B. nebuvo visiškai tikras, kad nukentėjusysis jau miręs. Kasaciniame skunde bandoma pateikti kitokį šių duomenų vertinimą, tačiau tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Konstatuotina, kad S. B. veiksmai paliekant nukentėjusįjį be pagalbos pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 144 straipsnį.

              Dėl paskirtos bausmės ir bausmės vykdymo atidėjimo

              Nuteistojo gynėjo prašymas sumažinti nuteistajam S. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą atmestinas. Kasacinio skundo argumentai nepagrindžia išvados, kad S. B. buvo paskirta pernelyg griežta neproporcinga bausmė ir kad teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis). Teismas S. B. paskyrė bausmes pagal BK 281 straipsnio 5 dalies ir 144 straipsnio sankcijas, atsižvelgdamas į visas bausmei skirti reikšmingas (tiek jam palankias, tiek nepalankias) aplinkybes, parinko tinkamą bausmių subendrinimo būdą, savo sprendimą logiškai motyvavo. Skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, teismas atkreipė dėmesį į nuteistojo polinkį daryti KET pažeidimus (anksčiau daug kartų už tai baustas), nusikalstamą veiką padarė neturėdamas teisės vairuoti, tyčia sudarydamas pavojingą situaciją, vietoje, kur gali vaikščioti žmonės, slysdamas „ralio stiliumi“; kaltinamajam buvo akivaizdus padaryto sužalojimo sunkumas, jis, būdamas šalia gyvenamosios vietos, turėdamas mobilųjį telefoną, ne tik nedelsiant nekvietė pagalbos, bet ėmėsi veiksmų, siekdamas išvengti atsakomybės: pats pasislėpė, vartojo alkoholį; kaltinamojo veiksmai pasižymėjo ypatingu cinizmu.

              Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo gynėjo argumentus dėl bausmės vykdymo atidėjimo, pagrįstai nurodė, kad bausmės vykdymo atidėjimo taikymas negali prieštarauti teisingumo principui ir kitiems bausmės tikslams, įtvirtintiems BK 41 straipsnyje, ir kad anksčiau minėtos aplinkybės paneigia galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Išnagrinėjusi bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingos išvados.

              BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad atvejai, kai asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes tai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti kitų BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausmės tikslų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-101/2010, 2K-89/2010, 2K-25/2010, 2K-8/2010, 2K-188/2009, 2K-271/2010, 2K-530/2011). Nors byloje nenustatyta, kad S. B. eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus, sukėlė apsvaigęs, tačiau jo padaryti veiksmai (tiek chuliganiškai vairuojant, tiek nekviečiant pagalbos, slepiant nukentėjusiojo kūną ir slepiantis pačiam) vertintini kaip itin neatsakingi, pažeidžiantys ne tik elementarias atsargumo taisykles, bet ir žmogiškumo normas. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje teismai teisingai sprendė, jog bausmės tikslai negali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

              Dėl prašymo atimti nuteistajam teisę vairuoti transporto priemonę

              Nukentėjusieji prašo uždrausti S. B. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Šis prašymas pagrįstas.

              BK 68 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis (nuo vienerių iki trejų metų) specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Remiantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, ši baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama kartu su bausme. Nagrinėjamojoje byloje S. B. vieną iš nusikalstamų veikų padarė neatsakingai vairuodamas transporto priemonę ir šiurkščiai pažeisdamas KET, dėl to žuvo žmogus. Iš teismų priimtų procesinių sprendimų galima spręsti, kad BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė nebuvo pritaikyta todėl, kad S. B. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas teisės vairuoti (tokia teisė jam buvo atimta dviem mėnesiams; pasibaigus atėmimo terminui, jis neįvykdė ATPK nustatytų vairuotojo pažymėjimo grąžinimo sąlygų ir neatgavo vairuotojo pažymėjimo). Pažymėtina, kad vairavimo laikinai netekus teisės vairuoti faktas neužkerta kelio teismui svarstyti klausimą dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo. Nagrinėjamojoje situacijoje uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti vieneriems metams ar ilgesniam laikui turi savarankišką teisinę reikšmę, nes tokiu atveju, pasibaigus draudimo terminui, teisė vairuoti grąžinama pažeidėjui tik tada, kai jis Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka užbaigia papildomus vairuotojų mokymus ir išlaiko kvalifikacinius egzaminus. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų teisinių padarinių užtikrinimas, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, yra būtinas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad S. B. nustatytinas maksimalus draudimo naudotis teise vairuoti terminas, t. y. treji metai.

              Dėl priteistų neturtinės žalos atlyginimo dydžių

              Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde prašoma sumažinti nukentėjusiajai N. K. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nukentėjusieji N. K., R. K. ir S. M. taip pat nesutinka su nustatytais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais, teigia, kad priteistos sumos neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų, kasacinės instancijos teismo praktikos analogiškose bylose. Šie skundų teiginiai nepagrįsti.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis ir jo piniginė išraiška pirmiausia yra faktinių aplinkybių sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas gali nagrinėti šį klausimą tik teisės taikymo aspektu, t. y. privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, tinkamai vadovavosi civilinės teisės nuostatomis, baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reguliuojančiomis civilinio ieškinio nagrinėjimą ir išsprendimą baudžiamojoje byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-408/2008, 2K-383/2010, 2K-605/2011, 2K-140/2012, 2K-497/2012, 2K-473/2013 ir kt.).

              Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais dėl nukentėjusiesiems priteistų sumų neturtinei žalai atlyginti. Abiejų instancijų teismai, priimdami sprendimus dėl atlygintinos neturtinės žalos įrodytumo ir jos dydžio, laikėsi BPK 113, 115 straipsnių, CK 6.250 straipsnio reikalavimų ir išsamiai pasisakė dėl visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, analizavo ir teismų praktiką tos pačios kategorijos bylose, individualizavo žalos dydį kiekvienam nukentėjusiajam. Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nėra pagrindo daryti išvadą, kad priteistos sumos prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams bei teismų praktikai.

              Nuteistojo gynėjo teigimu, nustatydami N. K. neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismai pažeidė lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, nes ji ilgą laiką kartu su tėvu negyveno ir neturėjo su juo artimų ryšių. Šis argumentas atmestinas, nes teismai, nustatę N. K. daug mažesnį padarytos neturtinės žalos dydį (25 000 Lt, t. y. 7240,50 Eur) nei kartu su žuvusiuoju gyvenusiems asmenims, atsižvelgė į „santykių su žuvusiuoju artimumo ir glaudumo“ kriterijų. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo skunde, žuvusiojo dukteriai N. K. teismo nustatytas padarytos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, laikytinas pagrįstu ir atitinkančiu tiek lygiateisiškumo bei proporcingumo principus, tiek ir kitus įstatyme nustatytus tokios žalos nustatymo kriterijus.

              Dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą

              Kasatorė V. B. ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą, kad už neturtinę žalą, padarytą gyvybės atėmimu eismo įvykio metu, nukentėjusiems ji atsako solidariai su nuteistuoju S. B., nes jam neteisėtai perleido teisę naudotis didesnio pavojaus šaltiniu. Kasatorės požiūriu, leidimas naudotis automobiliu buvo teisėtas, nes ji neprivalėjo žinoti apie sūnaus teisės vairuoti apribojimą. Taigi kasatorė kelia transporto priemonės valdymą perdavusio asmens (nagrinėjamu atveju – transporto priemonės savininko) solidariosios atsakomybės kartu su vairuotoju už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą klausimą, kai savininkas perdavė valdymą teisės vairuoti neturinčiam asmeniui.

              Spręsdama šį teisės klausimą, išplėstinė teisėjų kolegija turi įvertinti, kas yra transporto priemonės valdytojas, kai transporto priemonės vairavimas perduodamas tokios teisės neturinčiam asmeniui, kokiu teisiniu pagrindu gali kilti valdymą perdavusio asmens atsakomybė ir ar tokia atsakomybė gali būti solidari su transporto priemonę vairavusiu asmeniu.

              Transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę už padarytą žalą reglamentuoja specialios CK 6.270 straipsnio normos. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Įstatyme įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra griežtoji (be kaltės).

              CK 6.270 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdymo perleidimo sandoriui įstatymai nenumato specialios formos – valdymas gali būti teisėtai perleistas nuo nuomos, panaudos, pavedimo ar kitokios sutarties sudarymo ir transporto priemonės savininkui ar jos teisėtam valdytojui perdavimo ją naudotis naujam valdytojui. 

              Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 2 dalimi teisėtas valdymas yra tada, kai jis atliekamas teisėto civilinio sandorio pagrindu, esant valdymą perduodančio ir valdymą priimančiojo asmens valiai. Sandorį dėl transporto priemonės valdymo perdavimo sudarančių asmenų valia yra ribojama CK 6.156 straipsnio 1 dalyje, 6.157 straipsnyje nustatytų sutarties laisvės principo ribų – imperatyviųjų teisės normų. Valdymo perdavimas yra tada, kai valdymą įgyjantis asmuo įgauna teisę daryti transporto priemonei faktinį poveikį, savarankiškai priimti sprendimus dėl transporto priemonės naudojimo (net ir trumpą laiką).

              CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir dėl valdymo praradimo nėra jo kaltės; jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai; atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsakomybė be kaltės (griežtoji) kyla neteisėtai (be savininko ar teisėto valdytojo valios) jį užvaldžiusiam faktiniam valdytojui, valdymą praradęs teisėtas valdytojas atsako nustačius jo kaltę.

              Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl solidariosios atsakomybės konstitucingumo, konstatavo, kad įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį didesnio pavojaus šaltinio valdytojui yra nustatyta pareiga atlyginti žalą solidariai su tą šaltinį neteisėtai užvaldžiusiu ir žalą tiesiogiai padariusiu asmeniu, atitinka iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, kylantį imperatyvą, kad žala turi būti atlyginta teisingai, taip pat konstitucinį žalos atlyginimo proporcingumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui – užtikrinti nuo didesnio pavojaus šaltinio nukentėjusio asmens teisę į žalos atlyginimą. Teisinis reguliavimas, pagal kurį didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atlyginęs visą didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą ar didesnę, nei jis privalėtų atlyginti, žalos dalį, turi teisę regreso tvarka iš didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusio asmens išsireikalauti žalos atlyginimo dalį, kurią šis privalo sumokėti, suponuoja teismo pareigą, sprendžiant bylą dėl už asmenį, neteisėtai užvaldžiusį didesnio pavojaus šaltinį, sumokėtos žalos atlyginimo dalies susigrąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įvertinti ir nuspręsti, kokią žalos atlyginimo dalį privalėjo sumokėti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir kokią – tą šaltinį užvaldęs ir juo žalos padaręs asmuo (Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

              Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagal aptartą teisinį reglamentavimą už didesnio pavojaus šaltinio sukeltą žalą tiek teisėtas, tiek neteisėtas faktinis jo valdytojas atsako be kaltės. Nagrinėjamoje byloje civilinė atsakovė V. B. savo valia perdavė nuteistajam S. B. transporto priemonę, pati jos naudojimo tuo metu nekontroliavo, o S. B. savo valia transporto priemonę priėmė, pats ja naudojosi. Nuo valdymo priėmimo nuteistasis S. B. tapo didesnio pavojaus šaltinio valdytoju. 

              Kadangi civilinė atsakovė V. B. žalą padariusio eismo įvykio metu nebuvo transporto priemonės valdytoja, vertinant galimybę jai atsakyti už žalą turi būti nustatytas jos atsakomybės teisinis pagrindas. CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmens turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė – prievolė atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų veiksmų: neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

              Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, pagal kurią draudžiama vairuoti motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat esant neblaiviam, apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojus teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Analogiška teisės norma įtvirtinta Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu patvirtintų KET 14 punkte.

              Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad davimas vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturintiems asmenims pažeidžia minėtas imperatyvias viešosios teisės normas, todėl yra  neteisėtas, civilinės atsakomybės požiūriu tai yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Šių viešosios teisės normų pažeidimas gali lemti pažeidėjo civilinę atsakomybę, jei yra nustatomos likusios civilinės atsakomybės sąlygos. Kadangi nagrinėjamu atveju leidimas vairuoti transporto priemonę sutapo su jos valdymo perdavimu, valdymo perdavimas yra neteisėtas dėl jo, kaip civilinio sandorio, prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms (CK 6.151 straipsnio 1 dalis, 6.157 straipsnis).

              CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Įstatyme nenustatyta CK 6.248 straipsnio 1 dalies taisyklės išimčių neteisėto transporto priemonės leidimo vairuoti, pažeidžiant Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir KET 14 punkte nustatytus draudimus, atveju. Taigi preziumuojama asmens, perdavusio vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui, kaltė dėl tokio perdavimo.

              Civilinės atsakomybės kontekste asmuo yra laikomas kaltu, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai įstatymuose įtvirtinti draudimai suponuoja aktyvią transporto priemonės valdytojo pareigą įsitikinti perdavimo teisėtumu, vien aplinkybė, kad asmuo nežinojo apie tam tikrų faktų egzistavimą, nėra pakankama konstatuoti, kad nėra jo kaltės civilinės teisės prasme, t. y. jis negali gintis pasyviu nežinojimu tais atvejais, kai jam tenka pareiga įsitikinti tam tikrų faktų buvimu. Žalą padariusiam asmeniui civilinė atsakomybė bus netaikoma tik tada, jei jis ne tik nežinojo, bet ir negalėjo žinoti apie tam tikrų aplinkybių egzistavimą.

              Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad transporto priemonės valdytojas, leidęs vairuoti tokios teisės neturinčiam asmeniui, civilinės atsakomybės požiūriu laikomas kaltu ne tik tais atvejais, kai jis žinojo, bet ir tada, kai nežinojo, tačiau galėjo žinoti, kad transporto priemonę perduoda neteisėtai. Galėjimas žinoti, kad asmuo, kuriam perduodama transporto priemonė, neturi teisės jos vairuoti, nustatomas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (vairavimą perdavusio ir priėmusio asmens ryšių intensyvumą, ankstesnį jų elgesį). Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kaltės nebuvimo (nežinojimo ir negalėjimo žinoti) tenka neteisėtai vairavimą perdavusiam asmeniui (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

              CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta civilinės atsakomybės priežastinio ryšio sąlyga: atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nelėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad skolininkų pareiga yra solidari, jeigu prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

              Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Personalo valdymo grupė“ v. UAB „Švaros greitis“, bylos Nr. 3K-3-543/2009).

              Konstatuotina, kad neteisėtai, pažeidžiant viešosios teisės normas, atlikti asmens, leidusio vairuoti transporto priemonę ir neteisėtai transporto priemonę vairavusio asmens (transporto priemonės valdytojo), veiksmai su eismo įvykio metu padaryta žala susiję faktiniu ir teisiniu priežastiniu ryšiu; jų žala padaryta bendrais veiksmais, todėl užtraukia solidariąją civilinę atsakomybę. Pažymėtina, kad žalą padariusių asmenų civilinės atsakomybės solidarumas taikomas nukentėjusiųjų atžvilgiu. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad nuteistasis S. B. kaip transporto priemonės valdytojas atsako be kaltės (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), o civilinės atsakovės V. B. atsakomybė kyla bendraisiais pagrindais atlikus neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), esant galimiems bendraskolių atgręžtiniams reikalavimams (CK 6.9 straipsnio 1 dalis), kiekvieno iš jų atsakomybės dydis gali būti įvertintas priklausomai nuo jų kaltės laipsnio (žr. šiuo klausimu Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

              Nurodytų argumentų visumos pagrindu išplėstinė teisėjų kolegija išaiškina, kad transporto priemonės valdytojas, neteisėtai leidęs vairuoti transporto priemonę tokios teisės neturinčiam asmeniui už šios transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, padarytą žalą nustačius likusias civilinės atsakomybės sąlygas atsako solidariai su transporto priemonę valdžiusiu asmeniu.

              Nagrinėjamoje byloje civilinė atsakovė V. B. neteisėtai, pažeisdama viešosios teisės normas (t. y. pažeisdama Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalies bei KET 14 straipsnio nuostatas), leido vairuoti automobilį ir perdavė jo valdymą tokios teisės neturinčiam asmeniui. Civilinė atsakovė turėjo pareigą automobilio perdavimo momentu įsitikinti, kad vairuotojas turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą ir nėra kitų viešosios teisės aktuose nustatytų aplinkybių, draudžiančių perduoti vairavimą, taip pat ir realią galimybę tai padaryti – gyveno kartu su nuteistuoju, kartu naudojosi dviem automobiliais. Kadangi ji to nepadarė, konstatuotina, kad jos veiksmai atitinka neatsargios kaltės sąlygą civilinės atsakomybės prasme (CK 6.248 straipsnio 2 dalis).

              Dėl šių aplinkybių išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad, esant visoms sąlygoms deliktinei atsakomybei atsirasti, už neturtinę žalą nukentėjusiems turi atsakyti solidariai tiek V. B., tiek S. B..

              Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išieškojimo

              Kasacinės instancijos teismui pateikti dokumentai, rodantys, kad nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai S. M. ir R. K. sumokėjo advokatui S. Lileikiui po 250 Eur už atstovavimą nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme (2015 m. lapkričio 11 d. Pinigų priėmimo kvitai LAT Nr. 849459, 849460).

              Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo kasaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų interesus byloje, ir kad šis skundas pripažintas nepagrįstu, o nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų skundai iš dalies tenkinami, taip pat į prašomos išieškoti sumos proporcingumą, pripažintina, kad nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai turi teisę į patirtų proceso išlaidų apmokėjimą visa apimtimi.

              Kasatorė N. K. kasaciniame skunde prašo padidinti pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo jai priteistą sumą advokato paslaugoms apmokėti iki 434,43 Eur. Šis prašymas netenkintinas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė N. K. 500 Lt (144,81 Eur) advokato paslaugoms apmokėti remdamasis sąskaitos ir banko išrašo kopijomis, patvirtinančiomis N. K. šios sumos sumokėjimą už teisinę pagalbą (t. 5, b. l. 92-93). Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas kuris nors kitas dokumentas, patvirtinantis didesnės sumos sumokėjimą už N. K. suteiktą teisinę pagalbą. Be to, pažymėtina, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Savo apeliaciniame skunde N. K. teismo sprendimo priteisti jai 500 Lt (144,81 Eur) sumą neskundė, argumentų dėl pernelyg mažos sumos pritesimo nepateikė, šis klausimas apeliacine tvarka nagrinėtas nebuvo. Tokiomis aplinkybėmis kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, neturi teisinių galimybių išnagrinėti klausimą dėl pirmosios instancijos teismo kasatorei priteistos procesinių išlaidų sumos pagrįstumo. 

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus mišri išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais, 106 straipsnio 2 dalimi,

              n u t a r i a :

              Nuteistojo S. B. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir civilinės atsakovės V. B. kasacinius skundus atmesti.

              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 12 d. nutartį pakeisti. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu, uždrausti nuteistajam S. B. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams.

              Kitą nuosprendžio ir nutarties dalį palikti nepakeistą.

              Išieškoti iš nuteistojo S. B. po 250 Eur S. M. ir R. K. naudai proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai                                                                      Gintaras Goda

                                                                      Viktoras Aidukas

Gintaras Kryževičius

Rimvydas Norkus

Sigita Rudėnaitė

Vladislovas Ranonis

                                                                                    Olegas Fedosiukas