Baudžiamoji byla Nr. 1A-226-380/2018
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02017-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.8.1;
1.2.18.10; 1.1.7.2.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4;
2.1.15.3.3; 2.2.4.3; 2.4.2.2; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3;
2.4.6.4.4 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
2018 m. spalio 29 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Zigmo Pociaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Vitai Diekontienei, Irinai Fiodorovai,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Navickui,
nuteistojo I. K. gynėjui advokatui Egidijui Morkūnui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. (I. K.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio (1506 Eur) bauda; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL dydžio (2269 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė 60 MGL dydžio (2269 Eur) baudos bausmė.
Nustatyta, kad paskirtą baudą nuteistasis I. K. turi sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuteistajam per šį terminą nesumokėjus baudos ji bus išieškoma priverstinai.
Iš I. K. priteista 43217,17 Eur turtinės žalos atlyginimo civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui; 13897,90 Eur turtinės žalos atlyginimo civilinei ieškovei Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. I. K. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros, t. y.
būdamas UAB „V“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, bei laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 26 d. iki 2010 birželio 27 d., būdamas paskirtas vyriausiuoju buhalteriu, kuris pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 11 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „vyriausiasis buhalteris...atsako už buhalterinių įrašų teisingumą“, pažeisdamas to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimais“; 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“; 12 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iš karto po to, kai yra galimybė tai padaryti“; 16 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Klaipėdos mieste tyčia, apgaulingai tvarkė UAB „V“ buhalterinę apskaitą. Nepateikdamas visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie įvykusias ūkines, finansines operacijas UAB „V“ vyriausiajai finansininkei M. M. (dirbusiai nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 25 d.) bei vyriausiajai finansininkei V. K. (dirbusiai nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), nesuvokusioms jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neturėdamos visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų 125 atvejais neužregistravo jų apskaitos registruose – „Darbo užmokesčio žiniaraštis“, įsiskolinimus darbuotojams – „Sąskaitos Nr. 271 Iššifravimas pagal sąskaitas“ iš viso 121 atveju 100880,40 Eur (348319,85 Lt) priskaityto ir 79178,44 Eur (273387,32 Lt) išmokėto darbuotojams darbo užmokesčio bei 4 atvejais 7323,56 Eur (25286,82 Lt) priskaityto ir 5647,59 Eur (19500 Lt) neišmokėto darbuotojams darbo užmokesčio, o būtent:
laikotarpiu nuo 2008-11-12 iki 2011-05-31 pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų priskaitymo žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais – 27 atvejais nepagrindė darbuotojui M. K. iš viso 31816,76 Eur (109856,92 Lt) apskaičiuoto ir 24696,75 Eur (85272,95 Lt) išmokėto darbo užmokesčio bei 1 atveju neužregistravo 2027,34 Eur (7000 Lt) įsiskolinimo darbo užmokesčio darbuotojui:
už 2008 m. lapkričio, gruodžio mėnesius – 713,49 Eur (2463,56 Lt) apskaičiuoto ir 611,46 Eur (2111,27 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2009 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 6270,83 Eur (21651,93 Lt) apskaičiuoto ir 4957,47 Eur (17117,18 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius –14955,82 Eur (51639,47 Lt) apskaičiuoto ir 11621,58 Eur (40127 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2011 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėnesius – 9876,61 Eur (34101,96 Lt) apskaičiuoto ir 7506,22 Eur (25917,50 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2011 m. birželio mėnesį – 2640,68 Eur (9117,75 Lt) apskaičiuoto ir 2027,34 Eur (7000 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio.
- Laikotarpiu nuo 2009-02-03 iki 2011-05-31 pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų apskaitos žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais – 14 atvejų neužregistravo darbuotojui E. V. iš viso 15710,58 Eur (54245,51 Lt) priskaityto ir 12307,57 Eur (42495,58 Lt) išmokėto darbo užmokesčio, bei 1 atveju neužregistravo 2316,96 Eur (8000 Lt) įsiskolinimo darbo užmokesčio darbuotojui:
už 2009 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, gruodžio mėnesius – 3884,94 Eur (13413,94 Lt) apskaičiuoto ir 3137,62 Eur (10833,58 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 11825,64 Eur (40831,57 Lt) apskaičiuoto ir 9169,94 Eur (31662 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2011 m. birželio mėnesį – 3021,76 Eur (10433,55 Lt) apskaičiuoto ir 2316,96 Eur (8000 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio.
- Laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2011-05-31 pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų apskaitos žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais – 24 atvejais neužregistravo darbuotojui A. N. iš viso 12312,38 Eur (42512,21 Lt) apskaičiuoto ir 9707,77 Eur (33519 Lt) išmokėto darbo užmokesčio, bei 1 atveju neužregistravo 434,43 Eur (1500 Lt) įsiskolinimo darbo užmokesčio darbuotojui:
už 2009 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 4927,64 Eur (17014,19 Lt) apskaičiuoto ir 3931,30 Eur (13574 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 5148,37 Eur (17776,31 Lt) apskaičiuoto ir 4018,18 Eur (13874 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2011 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėnesius – 2236,36 Eur (7721,71 Lt) apskaičiuoto ir 1758,28 Eur (6071 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2011 m. balandžio mėnesį – 544,75 Eur (1880,92) apskaičiuoto ir 434,43 Eur (1500 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio.
- Laikotarpiu nuo 2009-05-04 iki 2011-05-31 pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų priskaitymo žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais – 21 atveju neužregistravo darbuotojui Ž. D. iš viso 20484,59 Eur (70729,22 Lt) apskaičiuoto ir 16036,17 Eur (55369,69 Lt) išmokėto darbo užmokesčio:
už 2009 m. gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 5360,91 Eur (18510,16 Lt) apskaičiuoto ir 4294,96 Eur (14829,65 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 8897,42 Eur (30721,04 Lt) apskaičiuoto ir 7009,25 Eur (24201,54 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2011 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėnesius – 6226,25 Eur (21498,02 Lt) apskaičiuoto ir 4731,95 Eur (16338,50 Lt) išmokėto darbo užmokesčio.
- Laikotarpiu nuo 2009-02-02 iki 2011-05-31 pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų priskaitymo žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais – 27 atvejais neužregistravo darbuotojui A. P. iš viso 18904,82 Eur (65274,57 Lt) apskaičiuoto ir 14929,36 Eur (51548,10 Lt) išmokėto darbo užmokesčio bei 1 atveju neužregistravo 868,86 Eur (3000 Lt) įsiskolinimo darbo užmokesčio darbuotojui:
už 2009 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 6372,10 Eur (22001,60 Lt) apskaičiuoto ir 4937,47 Eur (17048,10 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2010 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesius – 8344,47 Eur (28811,79 Lt) apskaičiuoto ir 6692,24 Eur (23107 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2011 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės mėnesius – 4188,24 Eur (14461,18 Lt) apskaičiuoto ir 3299,64 Eur (11393 Lt) išmokėto darbo užmokesčio;
už 2011 m. birželio mėnesį – 1116,36 Eur (3854,60 Lt) apskaičiuoto ir 868,86 Eur (3000 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio.
- Laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2009-06-30 pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų apskaitos žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais – 2009 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesiais, neužregistravo darbuotojui V. A. iš viso 860,66 Eur (2971,71 Lt) apskaičiuoto ir 742 Eur (2562 Lt) išmokėto darbo užmokesčio.
- Laikotarpiu nuo 2009-05-11 iki 2009-06-30 pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų apskaitos žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais – 2009 m. gegužės, birželio, liepos mėnesiais, neužregistravo darbuotojui D. S. iš viso 567,49 Eur (1959,45 Lt) apskaičiuoto ir 511,35 Eur (1765,60 Lt) išmokėto darbo užmokesčio.
- Laikotarpiu nuo 2009-05-08 iki 2009-06-30 pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų apskaitos žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais – 2009 m. gegužės, birželio mėnesiais, neužregistravo darbuotojui A. N. iš viso 223,08 Eur (770,26 Lt) apskaičiuoto ir 247,45 Eur (854,40 Lt) išmokėto darbo užmokesčio.
Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. buvo 121 atveju išmokėtas darbo užmokestis bei 4 atvejais neišmokėtas darbo užmokestis šiems darbuotojams už 55291,015 tonų perkrauto krovinio.
Taip I. K. apgaulingai tvarkė UAB ,,V“ buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „V ” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
1. I. K. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, t. y.:
būdamas UAB „V“, įm. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktorius ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, Klaipėdos mieste tyčia
- pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Nr. IX-2112) 8 straipsnio 1 dalį, kuri nurodo, kad „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytus mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 straipsnio 4 dalį, kuri nurodo, kad „mokesčio mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį...“, 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Nr. IX-1007) 23 straipsnio 1 dalį, kuri nurodo, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Jeigu su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios išmokos mokestinio laikotarpio mėnesį mokamos dalimis, tai pajamų mokestis išskaičiuojamas išmokant paskutinę šios išmokos dalį (nuo bendros už tą mėnesį išmokėtų dalių sumos)...“, 24 straipsnio 1 dalį, kuri nurodo, kad „mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokamas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas“, turėdamas tikslą išvengti sumokėti 13897,90 Eur (47986,70 Lt) gyventojų pajamų mokesčio, laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d., veikdamas per UAB „V“ vyr. finansininkes M. M. ir V. K., nesuvokusias jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė joms duomenų apie apskaitos dokumentais nepagrįstą apskaičiuotą darbo užmokestį 100880,40 Eur (348319,85 Lt), išmokėtą 121 atvejais 8 UAB „V“ dirbantiems darbuotojams, dėl to UAB „V“ vyr. finansininkė M. M. 18 atvejų įrašė aiškiai neteisingus duomenis į 2008 m. lapkričio, gruodžio mėnesių, 2009 m. sausio, vasario, kovo mėnesių „Mėnesinėse pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijose“, bei 2009 m. balandžio–gruodžio mėnesių, 2010 m. sausio–balandžio mėnesių „Mėnesinėse pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijose“ 18, 19 eilutes, bei vyr. finansininkė V. K. 13 atvejų įrašė aiškiai neteisingus duomenis į 2010 m. gegužės–gruodžio mėnesių, 2011 m. sausio–gegužės mėnesių „Mėnesinėse pajamų mokesčio ir PSD įmokų nuo A klasės pajamų deklaracijose“ 18, 19 eilutes, o būtent:
Data | 18 eilutė | 19 eilutė |
Išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, PNPD, soc. draudimo įmokų ir pajamų mokesčio suma, ir PSD mokesčio (nuo 2009-03-01) Lt, ct | Išskaičiuota pajamų mokesčio nuo išmokėtų išmokų suma, Lt |
Deklaravo | Turėjo deklaruoti | Nedeklaravo | Deklaravo | Turėjo deklaruoti | Nedeklaravo |
2008-11 | 69457,32 | 70269,92 | 812,60 | 14611,00 | 14777,00 | 166,00 |
2008-12 | 25809,85 | 27460,81 | 1650,96 | 4273,00 | 4641,00 | 368,00 |
Iš viso 2008 m. | 95267,17 | 97730,73 | 2463,56 | 18884,00 | 19418,00 | 534,00 |
2009-01 | 20746,47 | 22633,31 | 1886,84 | 1640,00 | 1842,00 | 202,00 |
2009-02 | 22665,97 | 27404,38 | 4738,41 | 1930,00 | 2476,00 | 546,00 |
2009-03 | 18373,40 | 25304,92 | 6931,52 | 1220,00 | 2092,00 | 872,00 |
2009-04 | 19837,13 | 31331,21 | 11494,08 | 1412,00 | 2934,00 | 1522,00 |
2009-05 | 23035,46 | 34579,92 | 11544,46 | 1746,00 | 3142,00 | 1396,00 |
2009-06 | 23092,00 | 30852,78 | 7760,78 | 1667,00 | 2507,00 | 840,00 |
2009-07 | 18403,99 | 20187,68 | 1783,69 | 844,00 | 976,00 | 132,00 |
2009-08 | 20468,67 | 22671,19 | 2202,52 | 1207,00 | 1359,00 | 152,00 |
2009-09 | 18295,47 | 20713,68 | 2418,21 | 1226,00 | 1462,00 | 236,00 |
2009-10 | 18533,94 | 30094,46 | 11560,52 | 1172,00 | 2744,00 | 1572,00 |
2009-11 | 17879,96 | 35179,75 | 17299,79 | 1226,00 | 3639,00 | 2413,00 |
2009-12 | 17879,96 | 36552,38 | 18672,42 | 1226,00 | 3653,00 | 2427,00 |
Iš viso 2009 m. | 239212,42 | 337505,66 | 98293,24 | 16516,00 | 28826,00 | 12310,00 |
2010-01 | 18356,26 | 29884,55 | 11528,29 | 1348,00 | 2845,00 | 1497,00 |
2010-02 | 17400,00 | 36469,08 | 19069,08 | 1260,00 | 3900,00 | 2640,00 |
2010-03 | 17820,76 | 31531,94 | 13711,18 | 1247,00 | 3101,00 | 1854,00 |
2010-04 | 18677,07 | 28154,03 | 9476,96 | 1268,00 | 2487,00 | 1219,00 |
2010-05 | 19122,39 | 20145,41 | 1023,02 | 1376,00 | 1489,00 | 113,00 |
2010-06 | 19440,73 | 20463,75 | 1023,02 | 1221,00 | 1334,00 | 113,00 |
2010-07 | 19149,47 | 20172,49 | 1023,02 | 1395,00 | 1508,00 | 113,00 |
2010-08 | 20184,83 | 21207,85 | 1023,02 | 1741,00 | 1854,00 | 113,00 |
2010-09 | 20626,20 | 34567,64 | 13941,44 | 1751,00 | 3640,00 | 1889,00 |
2010-10 | 20289,36 | 50287,38 | 29998,02 | 2093,00 | 6471,00 | 4378,00 |
2010-11 | 23106,08 | 60540,93 | 37434,85 | 1716,00 | 7200,00 | 5484,00 |
2010-12 | 20844,97 | 51373,25 | 30528,28 | 1676,00 | 6144,00 | 4468,00 |
Iš viso 2010 m. | 235018,12 | 404798,30 | 169780,18 | 18092,00 | 41973,00 | 23881,00 |
2011-01 | 20000,00 | 31722,36 | 11722,36 | 1505,00 | 3182,00 | 1677,00 |
2011-02 | 23139,48 | 36149,70 | 13010,22 | 2100,00 | 3970,00 | 1870,00 |
2011-03 | 19987,03 | 34625,48 | 14638,45 | 1510,00 | 3625,00 | 2115,00 |
2011-04 | 10425,05 | 23636,89 | 13211,84 | 624,00 | 2525,00 | 1901,00 |
2011-05 | 27618,27 | 52818,27 | 25200,00 | 2044,00 | 5743,00 | 3699,00 |
Iš viso 2011 m. | 101169,83 | 178952,70 | 77782,87 | 7783,00 | 19045,00 | 11262,00 |
Iš viso: | 670667,54 | 1018987,39 | 348319,85 | 61275,00 | 109262,00 | 47987,00 |
Šias deklaracijas laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. liepos 15 d. elektroniniu būdu pateikė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) Klaipėdos skyriui, tokiu būdu, veikdamas per UAB „ V“ vyr. finansininkes M. M., V. K., pateikė aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „V“ pajamas ir jų panaudojimą;
- pažeisdamas 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (Nr. IX-2535) 9 straipsnio 1 dalį, kuri nurodo, kad „draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti....“, 10 straipsnio 2 dalį, kuri nurodo, kad „draudėjai privalo pateikti finansines apyskaitas, ataskaitas apie apdraustiesiems asmenims apskaičiuotas sumas....“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2001 m. gegužės 23 d. įsakymą Nr. 489 „Dėl duomenų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir Darbo ministerijos direktoriaus 2007 m. liepos 4 d. įsakymą Nr. V-295 „Dėl SAM pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį ketvirtį taisyklių patvirtinimo“, turėdamas tikslą išvengti sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetą valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų iš viso 43217,17 Eur (149220,25 Lt), veikdamas per UAB „V“ vyr. finansininkes M. M. ir V. K., nesuvokusias jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė duomenų apie įmonės apskaitoje neparodytą darbo užmokestį – 108203,97 Eur (373606,67 Lt) (348319,85 + 25286,82), išmokėtą 8 asmenims, dirbusiems UAB „V“, dėl to vyr. finansininkės M. M. ir V. K. įrašė aiškiai neteisingus duomenis į 2008 m. IV ketv., 2009 m. I- IV ketv., 2010 m. sausio–gruodžio mėn., 2011 m. sausio–birželio mėn. „Pranešimuose apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį“ (forma SAM F4) S4, S5 eilutes ir jų priedų (forma SAM3SD), o būtent:
| Forma SAM (SAM F4) |
Data | Stulpelis S4 „Pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos suma, Lt“ | Stulpelis S5 „Įmokų suma, Lt“ |
| |
2008 IV ketv. | 2463,56 | 837,12 |
Iš viso: | 2463,56 | 837,12 |
2009 I ketv. | 13556,77 | 5420,11 |
2009 II ketv. | 30799,32 | 12313,54 |
2009 III ketv. | 6404,42 | 2560,70 |
2009 IV ketv. | 47532,73 | 19003,28 |
Iš viso: | 98293,24 | 39297,63 |
2010-01 | 11528,29 | 4609 |
2010-02 | 19069,08 | 7623,3 |
2010-03 | 13711,18 | 5482,05 |
2010-04 | 9476,96 | 3788,88 |
2010-05 | 1023,02 | 409,00 |
2010-06 | 1023,02 | 409,00 |
2010-07 | 1023,02 | 409,00 |
2010-08 | 1023,02 | 409,00 |
2010-09 | 13941,44 | 5573,75 |
2010-10 | 29998,02 | 11993,53 |
2010-11 | 37434,85 | 14966,54 |
2010-12 | 30528,28 | 12205,21 |
Iš viso: | 169780,18 | 67878,26 |
2011-01 | 11722,36 | 4686,58 |
2011-02 | 13010,22 | 5201,59 |
2011-03 | 14638,45 | 5852,38 |
2011-04 | 15092,76 | 6034,08 |
2011-05 | 25200,00 | 10074,94 |
2011-06 | 23405,90 | 9357,67 |
Iš viso: | 103069,69 | 41207,24 |
Iš viso: | 373606,67 | 149220,25 |
Šiuos pranešimus ir jų priedus laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. elektroniniu būdu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriui, tokiu būdu pateikė aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „V“ pajamas ir jų panaudojimą.
Tokia savo veika I. K. pateiktose Klaipėdos apskrities VMI mokesčių deklaracijose apie gautas pajamas, turtą ir jų panaudojimą, taip pat VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktose valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinėse ataskaitose įrašė aiškiai neteisingus duomenis.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. K. nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu ir prašo šį teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – I. K. išteisinti. Apeliacinio skundo argumentai:
1.1. Apeliantas teigia, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal kaltinamąjį aktą, kuris neatitiko baudžiamojo proceso keliamų reikalavimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 219 straipsnyje.
1.2. Apeliantas teigia, kad tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nurodytas baudžiamojo įstatymo, pagal kurį jis buvo kaltinamas ir nuteistas, redakcija. Apelianto vertinimu, baudžiamojo įstatymo redakcijos nenurodymas yra esminis kaltinamojo akto trūkumas, taip pat dėl to negalima identifikuoti, ar teismas teisingai parinko bausmės dydį.
1.3. Apeliantas teigia, kad norint inkriminuoti asmeniui BK 220 straipsnio 1 dalį yra būtina nustatyti kaltinamojo siekį išvengti mokesčių, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą jau nagrinėjant teisme nebuvo aiškinamasi dėl šio požymio buvimo. Tokiu būdu nusikalstamos veikos požymis – siekis išvengti mokesčių – į kaltinamąjį aktą bei nuosprendį buvo įrašyti deklaratyviai, t. y. to ne tik nepagrindžiant baudžiamosios bylos medžiaga, bet ir iš viso netiriant šios aplinkybės.
1.4. Apeliantas teigia, kad BK 220 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl kaltinamajame akte turėjo būti nurodyti teisės aktai, pagrindžiantys jo inkriminuotą veiką. Nurodo, kad prokuroro surašytame kaltinamajame akte abstrakčiai surašytos teisės normos, iš kurių citatų nėra galimybės nustatyti loginę grandinę ir tai, kokio konkretaus teisės akto reikalavimo pažeidimu I. K. kaltinamas, o skundžiamame teismo nuosprendyje teismas automatiškai perrašė kaltinamajame akte nurodytas abstrakčias teisės normas, neanalizuodamas jų reguliuojamų teisinių santykių ir nepagrįsdamas jų ryšio su I. K. veiksmais ar neveikimu.
1.5. Apeliantas teigia, kad jis nuteistas už tai, kad įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai. Tačiau, anot apelianto, jis niekada jokių UAB „V“ deklaracijų nepildė ir niekam jų niekada neteikė. Byloje niekada nebuvo tokios aplinkybės tiriamos. Tai, kad jis niekada deklaracijų nepildė ir niekam jų neteikė, patvirtina ir toliau kaltinamajame akte nurodyta aplinkybė, kad jis nepateikė vyr. finansininkėms duomenų apie apskaitos dokumentais nepagrįstą apskaičiuotą darbo užmokestį. Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas netyrė, kas, kada ir kokias deklaracijas pildė bei kada deklaracijos ir kam buvo pateiktos.
1.6. Apeliantas teigia, kad kaltinamasis aktas surašytas sudėtingos konstrukcijos sakiniais, kurių negalima suprasti, o teismas nesiėmė priemonių pašalinti kaltinamojo akto neaiškumą ir painumą.
1.7. Apeliantas teigia, kad nei kaltinamajame akte, nei teismo nuosprendyje nenurodyta, kada minimos deklaracijos ir pranešimai buvo pateikti. Visos deklaracijos ir pranešimai buvo pateikti elektroniniu būdu, todėl nebuvo jokių techninių kliūčių nustatyti kiekvienos iš deklaracijų ar pranešimo pateikimo datos ir laiko. To nepadarius kaltinamajam ir jo gynėjui buvo apribota galimybė ginčyti kiekvienos deklaracijos ir pranešimo pateikimą atskirai. Be to, nenustačius konkrečios deklaracijų ar pranešimų pateikimo datos, jam buvo atimta teisė į patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį.
1.8. Apeliantas teigia, kad tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje nurodyta, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką jis padarė nepateikdamas visų pirminių apskaitos dokumentų vyr. finansininkėms M. M. ir V. K.. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo tiriama, ar jis turėjo kokius nors pirminius apskaitos dokumentus, ar jais disponavo, ar juos bandė pateikti vyr. finansininkei. Nei teismas, nei prokuroras bylos nagrinėjimo metu šių aplinkybių nesiaiškino, todėl nuosprendžio išvada dėl to yra deklaratyvi ir nepagrįsta.
1.9. Apeliantas teigia, kad kaip įmonės vadovas jis organizavo buhalterinę apskaitą, todėl negali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu.
1.10. Apeliantas teigia, kad jis nuteistas už tai, kad jis nepateikė visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie įvykusias ūkines finansines operacijas. Tuo tarpu kitose vietose nurodyta, kad jis pirminiais apskaitos dokumentais – atlyginimų apskaitos žiniaraščiais, kasos išlaidų orderiais ir darbo užmokesčio mokamaisiais žiniaraščiais – neužregistravo darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl to nepasisakė ir nėra aišku, kodėl jis buvo nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
1.11. Apeliantas teigia, kad tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame teismo nuosprendyje yra konstatuojama, kad darbo užmokestis buvo neišmokėtas už ne mažiau kaip už 27 196,90 tonų perkrauto krovinio laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Šis kiekis buvo nurodytas prokurorui, tikėtina, įvertinus liudytojų parodymus teisme. Tuo tarpu 2017 m. lapkričio 27 d. Ekspertizes akte Nr. 11-1244(17) nurodyta, kad faktiškai pagal dokumentus nustatytas bendrovės perkrautas kiekis neatitinka su pagal Exel lentelėse ir liudytojų parodymais nurodytais perkrautais krovinio kiekiais. Apeliantas pažymi, kad bendrovėje dirbo ir daug kitų krovikų. Dalis krovinių buvo perkraunami mechanizuotai. Bylos nagrinėjimo teisme laikotarpį bendrovė perkrovė kiek daugiau nei 55 000 tonų įvairių krovinių. Dėl to teismo išvada dėl įsiskolinimo už neatsiskaitymą perkrovus pusę visų krovinių yra ne tik nepagrįstas bylos medžiaga, bet ir nelogiškas. Todėl visų įmonės perkrautų krovinių priskirti tik byloje nurodytiems liudytojams negalima.
1.12. Apeliantas teigia, kad kaltinamajame akte nurodyta, kad pinigus mokėjo D., I., K. Pinigus mokėjusių asmenų negalėjo nurodyti ir teisme apklausti liudytojai. Nenustačius pinigus mokėjusių asmenų tapatybės, nebuvo galimybės patikrinti šių asmenų ryšio su bendrove, įmonės perkraunamais kroviniais bei pačiu apeliantu.
1.13. Apeliantas teigia, kad liudytojai davė prieštaringus parodymus, kurie skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Liudytojas D. S. parodė, kad su kiekvienu darbuotoju būdavo atsiskaitoma atskirai, o liudytojas M. K. nurodė, kad pinigai būdavo paduodami visiems, atskirai kiekvieno nekviečiant. Liudytojas A. N. parodė, kad dirbo apie tris mėnesius po 1–2 val. per dieną, dalį pinigų gaudavo pavedimu, dalį grynaisiais pasirašant žiniaraštyje, jis nežino, kiek gaudavo grynaisiais ir kas jam mokėdavo pinigus, galėjo gauti 500 ar 700 Lt per mėnesį, parodė, kad visi krovėjai gaudavo vienodai. Tuo tarpu liudytojas D. S. parodė, kad per mėnesį į rankas gaudavo apie 700–800 Lt per mėnesį, o liudytojas M. K. parodė, kad per mėnesį į rankas gaudavo 2000–3000 Lt. Anot apelianto, šie prieštaravimai yra esminiai, o pirmosios instancijos teismas nepašalino šių prieštaravimų.
1.14. Apeliantas teigia, kad liudytojai nenurodė asmens, kuris mokėjo jiems pinigus, priešingai negu nurodo teismas skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl teismas nenustatė asmens, kuris mokėjo pinigus liudytojams ir nepagrįstai jį nuteisė. Be to, liudytojos V. K., M. M., K. R., D. M., I. K. patvirtino, kad grynieji pinigai krovikams nebuvo mokami, o teismas jų parodymais nesivadovavo ir nenurodė, kad šiuos parodymus atmeta, ir tai, dėl kokių priežasčių juos atmetė, kaip to reikalauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos.
1.15. Apeliantas teigia, kad nėra nustatyta, kam priklausė krovinys, kurį krovė liudytojai. Liudytojas V. A. parodė, kad dirbo su savo pagalbiniais darbuotojais, su kuriais atsiskaitydavo jis pats. Kokį ryšį šie V. A. darbuotojai turėjo su UAB „V“ ir apeliantu, pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta, V. A. darbuotojai nebuvo net identifikuoti. Tokiu būdu nenustatytiems asmenims V. A. nesumokėti pinigai kažkodėl buvo priskirti UAB „V“. Apelianto vertinimu, nežinodamas teismo motyvų dėl to šio klausimo, jis negali į juos atsikirsti apeliaciniame procese.
1.16. Apeliantas teigia, kad liudytojas M. K. parodė, kad UAB „V“ jam liko skolinga už iškrautus krovinius. Tačiau tai buvo skola ne vien jam, bet ir kartu su juo dirbusiems jo surastiems žmonėms. Pats M. K. juos susirasdavo ir pats jiems mokėdavo. Kaip teisme nurodė M. K., iš jam išmokėtų pinigų tik penktadalis priklausė jam, kiti priklausė jo draugams. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu šie asmenys nebuvo nustatyti. Nėra aišku, dėl kokių priežasčių teismas nenustatytiems asmenims neišmokėtus pinigus pripažino M. K. mokėtinomis sumomis.
1.17. Apeliantas teigia, kad 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu jį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė 2 259 Eur baudą. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus nuosprendį byla buvo grąžinta ikiteisminiam tyrimui papildyti ir skundžiamu šioje baudžiamojoje byloje nuosprendžiu jis vėl pripažintas kaltu ir jam paskirta 2 269 Eur bauda. Apelianto vertinimu, jo padėtis buvo pasunkinta, nes jam buvo paskirta griežtesnė bausmė.
1.18. Apeliantas nesutinka su civilinio ieškinio išsprendimu skundžiamame teismo nuosprendyje. Civilinį ieškinį pareiškė: 1) VMI dėl 14 000,73 Eur (48 362,43 Lt), t. y. 13 897,90 Eur (47 986,70 Lt) nepriskaičiuotų ir neužregistruotų gyventojų pajamų mokesčio ir 108,82 Eur (375,43 Lt) įmokų į Garantinį fondą; 2) VSDFV dėl 43 217,17 Eur (149 220,25 Lt). Teismas įvertino, kad civiliniai ieškiniai pagrįstai grindžiami 2012 m. lapkričio 14 d. Specialisto išvada Nr. 5-3/100. Tuo tarpu jis nebuvo nuteistas už tai, kad turėjo tikslą išvengti sumokėti 108,73 Eur (375,43 Lt) įmokų į Garantinį fondą. Taip pat, apelianto vertinimu, teismas nenustatė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.
4. Atsiliepimu į nuteistojo I. K. apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos įgaliotas asmuo nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendį.
Atsiliepime nurodyta, kad nuteistasis I. K., kaip bendrovės direktorius, buvo atsakingas už bendrovės vykdytą veiklą bei joje tvarkomus buhalterinius dokumentus ir padarė teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, pateikdamas aplinkybes, išvadas bei motyvus, apklausė liudytojus, įvertino byloje esančius dokumentus, specialisto išvadą, kuriais pagrindė sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Pažymi, kad nesumokėdamas mokesčių valstybei nuteistasis padarė turtinę žalą valstybei, kurią jis, įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui, privalo visiškai atlyginti.
1. Teismo posėdžio metu nuteistojo I. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
2. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
3. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinis skundas yra paduotas nuteistojo I. K., jame ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo I. K. kaltės padarius baudžiamajame įstatyme uždraustas veikas, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo, procesinių nuostatų pažeidimo, būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
4. I. K. skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, tam tikrą laiko tarpą būdamas bendrovės direktorius ir vykdęs ūkio subjekto vadovo, kaip atsakingo už buhalterinės apskaitos organizavimą asmens, funkcijas, būdamas taip pat paskirtas tam tikrą laiko tarpą vyriausiuoju buhalteriu ir vykdydamas buhalterinę veiklą, bendrovės buhalterinę apskaitą tyčia tvarkė taip, kad nepagrindė apskaitos dokumentais faktiškai įvykusių ūkinių operacijų, nepateikė vyr. finansininkėms duomenų apie faktiškai įvykusias 125 atvejais ūkines operacijas ir dėl to laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
5. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo I. K. kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o kartu ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais: liudytojų D. S., A. N., M. K., V. A., E. V., A. N., Ž. D., A. P., Š. B., A. J., specialistės V. V. duotais parodymais, specialisto išvada, ekspertizės aktais, asmens atpažinimo protokolais ir kitais byloje esančiais duomenimis.
6. Apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu jo veiksmų teisiniu įvertinimu ir ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui nuteisiant I. K. pagal kaltinimą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.
7. Apgaulingas apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra blanketinė ir pagrindinis įstatymas, nustatantis buhalterinės apskaitos reikalavimus, yra Buhalterinės apskaitos įstatymas. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad visų rūšių įmonės privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą.
8. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi iki 2011 m. spalio 7 d.) 10 straipsnį ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Ūkio subjekto apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, išskyrus šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytus atvejus. Minimo įstatymo 11 straipsnis nustato, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas, arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą laikantis šio įstatymo reikalavimų atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi, remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą.
9. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, jog buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas yra ne tas pats. Įmonės vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo reikalavimus, kad įmonėje dirbtų buhalteris ar būtų sudarytos sutartys su tokias paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi, aiškindamas BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau, jei apgaulingai apskaitai vesti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju. Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja apskaitą tvarkančiam asmeniui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės apskaitą tvarkantis asmuo apie tai neinformuojamas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės apskaitą tvarkančio asmens rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, 2K-313-696/2017, 2K-355-696/2017).
10. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad I. K., būdamas UAB „V“ direktorius, veikdamas šios bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę bendrovės vardu priimti sprendimus ir kontroliuoti jos veiklą, laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. bendrovės darbuotojams mokėjo dalį darbo užmokesčio be apskaitos dokumentų, sąmoningai siekdamas, kad bendrovės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma apgaulingai, nesilaikant įstatymų reikalavimų, t. y. buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims M. M. ir V. K. ilgą laiką neteikė objektyvių pagal savo turinį pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, susijusių su darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimu, taip pat laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 26 d. iki 2010 m. birželio 27 d., būdamas paskirtas vyriausiuoju buhalteriu, tyčia apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą. Dėl to per nurodytą laikotarpį į valstybės biudžetą nebuvo sumokėta 13 897,90 Eur (47 986,70 Lt) gyventojų pajamų mokesčio ir į tikslinio piniginio fondo biudžetą nebuvo sumokėta 43 217,17 Eur (149 220,25 Lt) valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų. Specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl tokių I. K., kaip bendrovės direktoriaus, veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „V“ veiklos, turto dydžio ir struktūros (t. 5, b. l. 148–166). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino I. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu. Todėl apeliantas neteisus teigdamas, kad jis, kaip bendrovės vadovas, organizavo buhalterinę apskaitą ir negali būti šios nusikalstamos veikos subjektu.
11. Apeliantas teigia, kad jis nuteistas už tai, kad nepateikė visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie įvykusias ūkines finansines operacijas. Tuo tarpu kitose vietose nurodyta, kad jis pirminiais apskaitos dokumentais neužregistravo darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio, todėl nėra aišku, kodėl jis yra nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
12. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad I. K. yra nuteistas už tai, kad jis nesilaikydamas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų apgaulingai tvarkė UAB „V“ buhalterinę apskaitą. Nepateikdamas visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apie įvykusias ūkines finansines operacijas bendrovės vyr. finansininkėms, kurios nesuvokusios jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, neturėdamos visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, 125 atvejais neužregistravo jų apskaitos registruose iš viso 121 atveju priskaityto ir išmokėto darbuotojams darbo užmokesčio ir 4 atvejais priskaityto ir neišmokėto darbo užmokesčio. Taigi ne I. K. neužregistravo visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų apskaitos registruotuose ar, kaip nurodo apeliantas, ne jis pirminiais apskaitos dokumentais neužregistravo darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio, bet vyr. finansininkės, kurios tai padarė nesuvokdamos I. K., nepateikusio joms duomenų bei dokumentų apie faktiškai įvykusias 125 atvejais ūkines finansines operacijas, nusikalstamų veiksmų pobūdžio. Todėl apelianto argumentas, kad nėra aišku, kodėl jis yra nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, yra atmetamas kaip nepagrįstas.
13. Apeliantas teigia, kad jis nuteistas už tai, kad nepateikė visų pirminių apskaitos dokumentų vyr. finansininkėms M. M. ir V. K., tačiau nebuvo aiškinamasi, ar jis turėjo kokius pirminius apskaitos dokumentus, ar jais disponavo, ar juos bandė pateikti vyr. finansininkėms. Tačiau šis argumentas yra nepagrįstas, nes, kaip jau minėta, įmonės vadovas yra atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita pagal įstatymo nustatytus reikalavimus, įskaitant ir už teisingų pirminių apskaitos dokumentų pateikimą buhalteriui. Todėl teisiškai nėra reikšminga, ar įmonės vadovas pats asmeniškai tokius dokumentus pateikė už apskaitą atsakingiems asmenims, ar jis įmonės valdymą suorganizavo taip, kad šiuos dokumentus už apskaitą atsakingiems asmenims asmeniškai pateiktų kiti įmonės darbuotojai – I. K., K. R. (liudytoja M. M. 2013 m. rugpjūčio 20 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jai pirminius įmonės apskaitos dokumentus teikdavo I. K. ir K. R. (t. 8, b. l. 54); liudytoja D. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė (parodymai patvirtinti 2013 m. rugpjūčio 20 d. teisiamojo posėdžio metu), kad duomenis suvesdavo į savo sukurtą ekselio lentelę ir atspausdinusi perduodavo I. K., kuri perduodavo duomenis buhalterijai (t. 4, b. l. 157; t. 8, b. l. 54); liudytoja I. K. 2018 m. rugsėjo 13 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji duomenis suvesdavo ir pateikdavo buhalterijai (t. 8, b. l. 105); liudytoja D. M. 2013 m. rugpjūčio 20 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji visus fiksuotus duomenis atiduodavo I. K. (t. 8, b. l. 53). Įmonėje buhalterinė apskaita buvo organizuojama taip, kad buhalterės gaudavo visus pirminės apskaitos dokumentus, kuriuose buvo užfiksuoti neteisingi duomenys, ir už tokios buhalterinės apskaitos vedimą naudą gavo pati įmonė, o kartu su ja ir nuteistasis I. K., kaip vienintelis įmonės akcininkas.
14. Apeliantas teigia, kad tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame teismo nuosprendyje yra konstatuojama, kad darbo užmokestis buvo neišmokėtas ne mažiau kaip už 27 196,90 tonų perkrauto krovinio laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. Tačiau šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes jo nepatvirtina byloje esantys duomenys.
15. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, jog I. K., be kita ko, buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. 121 atveju buvo išmokėtas darbo užmokestis bei 4 atvejais neišmokėtas darbo užmokestis M. K., E. V., A. N., Ž. D., A. P., V. A., D. S., A. N. už ne mažiau kaip už 27 196,90 tonų perkrauto krovinio. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. lapkričio 27 d. Ekspertizės akte Nr. 11-1244 (17) (t. 14, b. l. 160–183) nustatyta, kad UAB „V“ per 2008 m.–2011 m. laikotarpį pakrovė / perkrovė 55 291,015 tonas krovinio (t. 14, b. l. 167). Tad krovinio kiekis ekspertizės akto pagrindu pasikeitė ir 27 196,90 tonų perkrauto krovinio aplinkybė nurodyta kaltinamajame akte bylos nagrinėjimo metu pakeista į 55 291,015 tonų perkrauto krovinio aplinkybę ir I. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. 121 atveju buvo išmokėtas darbo užmokestis bei 4 atvejais neišmokėtas darbo užmokestis M. K., E. V., A. N., Ž. D., A. P., V. A., D. S., A. N. už 55 291,015 tonų perkrauto krovinio. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuose tai taip pat įvertino.
16. Apeliantas teigia, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog pinigus mokėjo D., I., K., ir pažymi, kad pinigus mokėjusių asmenų negalėjo nurodyti ir teisme apklausti liudytojai. Apelianto vertinimu, nenustačius pinigus mokėjusių asmenų tapatybės, nebuvo galimybės patikrinti šių asmenų ryšio su bendrove, įmonės prekiaujamais kroviniais bei pačiu apeliantu. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su šiuo argumentu ir atmeta jį kaip nepagrįstą.
17. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad I. K. nebuvo kaltinamas tuo, kad pinigus mokėjo D., I. ir K. Tačiau šiuos vardus minėjo liudytojai, kurių parodymais remiantis galima teigti, kad pinigus mokėjo nurodyti asmenys ir šių nurodytų liudytojų parodymais yra grindžiamas prokuroro kaltinimas. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pinigus mokėjusių asmenų negalėjo nurodyti teisme apklausti liudytojai, nes liudytojai aiškiai savo parodymuose nurodė pinigus mokėjusius asmenis ir juos atpažino.
17.1. Liudytojas D. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atlyginimą į rankas išmokėdavo brigadininkė, vardu Dx. arba D., nes tiksliai vardo neprisimena. Pastaroji sudarinėdavo lenteles, kuriose būdavo nurodyta, kiek pakrauta. Prieš sumokėdama pinigus brigadininkė sutikrindavo duomenis, esančius lentelėje, su jų užrašytais duomenimis, kad viskas sutaptų, ir tuomet sumokėdavo. Grynuosius pinigus, dalį atlyginimo, ji perduodavo prie biuro esančiame sandėlyje, kuriame buvo įrengtas kabinetas (t. 13, b. l. 140). Taigi šis liudytojas įvardijo konkretų asmenį, mokėjusį pinigus – brigadininkė, vardu Dx arba D.
17.2. Liudytojas M. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad D. M. atlyginimo jam nemokėjo, bet algą keletą kartų mokėjo I. (t. 13, b. l. 176). 2013 m. rugpjūčio 20 d. teisminio nagrinėjimo metu liudytojas M. K. parodė, kad neprisimena, kas iš pradžių mokėdavo pinigus, po to biure mokėdavo I. ir K., taip pat parodė, kad yra buvę, jog atlyginimą atveždavo D. ir I., bet kartu nurodė, kad D. galbūt yra mokėjusi (t. 8, b. l. 58). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu atpažino asmenį: 1) Nr. 5 ir apibūdino jį kaip UAB „V“ direktoriaus draugę, vardu K., kuri kartais išmokėdavo neoficialų darbo užmokestį (t. 5, b. l. 93–97); 2) Nr. 3 ir apibūdino jį kaip UAB „V“ darbuotoją, vardu I., kuri mokėdavo neoficialų darbo užmokestį (t. 5, b. l. 113–117). Taigi šis liudytojas įvardijo pinigus mokėjusius du konkrečius asmenis – I., K., o dėl D. asmens jis nebuvo tikras.
17.3. Liudytojas E. V. 2013 m. rugpjūčio 20 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pinigus gaudavo iš buhalterės I., atlyginimą yra mokėjusi I. ir K. Pinigai buvo mokami tiesiog dideliame kabinete, kuriame prieidavo prie I. arba K., nes pasakydavo, pas kurią ateiti, ir gaudavo pinigus, o D. niekada jam nėra mokėjusi grynųjų (t. 8, b. l. 60–61). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad E. V. ikiteisminio tyrimo metu atpažino asmenį: 1) Nr. 1 ir įvardijo jį vardu D., kuri duodavo jiems nurodymus dirbant UAB „V“, taip pat tai yra tas pats asmuo, kuris kartais mokėdavo jiems neoficialų atlyginimą ir vesdavo sąsiuvinį su darbuotojų pakrautų tonų kiekiu (t. 5, b. l. 30–34); 2) Nr. 5 ir apibūdino jį kaip UAB „V“ buhalterę I., su kuria jis tarėsi dėl priėmimo į darbą, taip pat tai yra asmuo, kuris mokėdavo neoficialų atlyginimą (t. 5, b. l. 35–39); 3) Nr. 3 ir įvardijo jį vardu K., kuri jam ir kitiems asmenims mokėdavo neoficialų atlyginimą (t. 5, b. l. 40–44). Taigi asmenys, mokėję darbuotojams pinigus, yra aiškiai nurodyti – I. (kuri įvardyta kaip įmonės buhalterė), K., D., kur pastaroji, remiantis liudytojo parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, jam niekada nėra mokėjusi grynųjų pinigų, bet kuri ikiteisminio tyrimo metu atpažinta kaip asmuo, kuris kartais jiems (darbuotojams) mokėdavo neoficialų atlyginimą.
17.4. Liudytojas Ž. D. 2013 m. spalio 14 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atlyginimą kelis kartus mokėjo D. M., kitais atvejais – I. ir K. (t. 8, b. l. 141). Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad Ž. D. ikiteisminio tyrimo metu atpažino asmenį Nr. 5 ir apibūdino jį kaip UAB „V“ darbuotoją, vardu I., su kuria jis tarėsi dėl priėmimo į darbą ir ji yra tas asmuo, kuris jam ir kitiems darbuotojams mokėdavo neoficialų darbo užmokestį (t. 5, b. l. 16–18, 24–25). Taigi šis liudytojas įvardijo D., I., K. kaip asmenis, kurie mokėjo neoficialų darbo užmokestį.
17.5. Iš asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad liudytojas A. N. ikiteisminio tyrimo metu atpažino asmenį: 1) Nr. 1 ir apibūdino jį kaip UAB „V“ sandėlininkę D., kuri realiai vadovavo jų darbui, žymėdavosi pakrautas tonas ir kartais mokėdavo neoficialų atlyginimą (t. 5, b. l. 58–62); 2) Nr. 2 ir apibūdino jį kaip UAB „V“ darbuotoją, kurios vardas K. ir kuri vieną kartą buvo atvykusi į (duomenys neskelbtini) g. ir išmokėjo neoficialų darbo užmokestį (t. 5, b. l. 63–67). Taigi šis liudytojas aiškiai atpažino asmenis, kurie mokėjo neoficialų darbo užmokestį, t. y. D. ir K.
17.6. Liudytojas A. P. 2013 m. rugpjūčio 20 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atlyginimą jam mokėjo I., K., taip pat keletą kartų mokėjo D. (t. 8, b. l. 59). Iš asmens parodymo atpažinti matyti, kad liudytojas A. P. ikiteisminio tyrimo metu atpažino asmenį: 1) Nr. 4 ir apibūdino jį kaip UAB „V“ darbuotoją I., kuri jam ir kitiems asmenims išmokėdavo neoficialų darbo užmokestį (t. 5, b. l. 83–87); 2) Nr. 5 ir apibūdino jį kaip jų brigadininkę D., kuri pildydavo lapus su pakrautų tonų kiekiais, taip pat ji ir kiti asmenys mokėdavo neoficialius darbo užmokesčius (t. 5, b. l. 88–92); 3) Nr. 1 ir apibūdino jį kaip UAB „V“ darbuotoją K., kuri kelis kartus jam ir kitiems asmenims yra išmokėjusi neoficialų darbo užmokestį (t. 5, b. l. 93–97). Tad šis liudytojas nurodė konkrečius asmenis, mokėjusius neoficialų darbo užmokestį – I., K. ir D.
18. Vadinasi, priešingai negu teigia apeliantas, teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai aiškiai nurodė pinigus mokėjusius asmenis ir šie asmenys netgi buvo atpažinti atliekant parodymų patikrinimo veiksmus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad liudytojai Ž. D., E. V. neįvardijo asmens, kurie mokėjo pinigus, nes šie liudytojai aiškiai įvardijo D., I., K. kaip asmenis, kurie mokėjo neoficialų darbo užmokestį, o I. liudytojo E. V. įvardyta kaip įmonės buhalterė. Tai, kad liudytojai V. A. bei Ž. B. nenurodė konkrečių asmenų, mokėjusių neoficialų darbo užmokestį, reikšmės neturi, nes šiai aplinkybei nustatyti pakanka kitų byloje esančių įrodymų: anksčiau apklaustų liudytojų parodymų bei asmens parodymo atpažinti protokolų, esačių byloje. Be to, V. A. ikiteisminio tyrimo metu taip pat patvirtino, kad neoficialų atlygimą mokėjo UAB „V“ darbuotoja, tačiau jis nenurodė jos vardo ir pavardės, nes nežinojo, bet, jo supratimu, ji buvo buhalterė (t. 5, b. l. 2–3), o buhalterė, remiantis liudytojo E. V. parodymais, įmonės darbuotojų vertinimu, buvo I.
19. Liudytojų įvardytas asmuo I. – tai I. K., kuri nuo 2006 metų dirbo UAB „V“ vadybininke, o po to muitinės sandėlio vadove. Tačiau iš liudytojų parodymų turinio matyti, kad I. darbuotojai traktavo ir kaip asmenį, dirbantį buhaltere. Tokias pačias išvadas galima daryti ir iš liudytojos D. M. parodymų turinio, kuri 2013 m. rugpjūčio 20 d. teisiamojo posėdžio metu parodė: „<...> ataskaitas atiduodavau buhalterijai – I.“ (t. 8, b. l. 53). Liudytojų įvardytas asmuo K. – tai K. R., kuri nuo 2005 metų iki 2013 metų dirbo UAB „V“, ji dirbo vadybininke ir padėjo buhalterijoje ir kuri, anot liudytojo M. K., buvo direktoriaus (I. K.) draugė. Remiantis byloje esančiais duomenimis, K. R. jos draugo – UAB „V“ direktoriaus – 2007 m. liepos 23 d. įsakymo „Dėl atsakingo asmens skyrimo“ pagrindu nuo 2007 m. liepos 23 d. buvo paskirta atsakinga už įmonės kasos apskaitos vedimą bei pasirašinėti ant dokumentų (t. 6, b. l. 105). Liudytojų nurodytas asmuo D. – tai D. M., kuri laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2011 m. dirbo UAB „V“ sandėlininke. Tad liudytojų nurodytus asmenis su I. K. vadovaujama bendrove siejo darbo santykiai, o K. R. ir bendrovės direktorių taip pat siejo ir asmeninio pobūdžio santykiai. Todėl, skirtingai nei mano apeliantas, šių asmenų ryšys su bendrove bei pačiu nuteistuoju I. K. – bendrovės direktoriumi – nagrinėjamoje byloje yra nustatytas.
20. Apeliantas teigia, kad liudytojos V. K., M. M., K. R., D. M., I. K. patvirtino, kad grynieji pinigai krovikams nebuvo mokami ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šių liudytojų parodymais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nesivadovauti šių apelianto nurodytų liudytojų parodymais buvo pagrindas: pirma, liudytojos K. R. ir V. K. yra susijusiosios su nuteistuoju I. K. ne tik darbo, bet ir asmeninio pobūdžio santykiais. Liudytoja K. R. buvo tuo metu bendrovės direktoriaus draugė, o liudytoja V. K. yra bendrovės direktoriaus sesuo; antra, liudytojos K. R., D. M. bei I. K. buvo tie asmenys, kuriuos bendrovės darbuotojai įvardijo kaip asmenis, neoficialiai mokėjusius darbo užmokesčius. Apelianto nurodytos liudytojos nurodo priešingas aplinkybes negu nustatyta byloje specialisto išvada bei ekspertizės aktais ir liudytojų – bendrovės darbuotojų, kuriems ir buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, parodymais. Nepaisant tos aplinkybės, kad apelianto nurodytos liudytojos davė kitokius parodymus dėl darbo užmokesčio mokėjimo aplinkybės negu darbuotojai, kurie parodė, kad jiems buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis, pastarųjų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – parodymų atpažinti protokolai, specialisto išvada, ekspertizės aktai. Netikėti pastarųjų liudytojų (bendrovės darbuotojų, kuriems buvo mokamas neoficialus darbo užmokestis) parodymais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, duomenų, kad šie liudytojai siektų nuteistąjį apkalbėti, byloje taip pat nėra. Tuo tarpu apelianto nurodytų liudytojų V. K., K. R., D. M., I. K., kurias su nuteistuoju sieja darbo ar (ir) asmeninio pobūdžio santykiai, duotų parodymų objektyvumu teisėjų kolegija abejoja, negali laikyti juos patikimais ir jais vadovautis darydama galutines išvadas. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje pagrįstai jais nesivadovavo.
21. Apeliantas teigia, kad liudytoja M. M. patvirtino, kad grynieji pinigai krovikams nebuvo mokami, tačiau ši liudytoja tokios aplinkybės nepatvirtino. Ši liudytoja 2013 m. rugpjūčio 20 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pirminiai apskaitos dokumentai buvo pateikiami vadybininkių I. K. ir K. R. (t. 8, b. l. 54) ir ji pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jai aplinkybė apie įmonėje galbūt esančius neįtrauktus į apskaitą pinigus nebuvo žinoma (t. 14, b. l. 39). Todėl ši liudytoja neteigė, kad grynieji pinigai krovikams nebuvo mokami, bet teigė, jog ši aplinkybė jai nebuvo žinoma.
22. Apeliantas teigia, kad liudytojai D. S., M. K., A. N. davė prieštaringus parodymus dėl darbo užmokesčio dydžio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, skaičių nesutapimai nėra pagrindas vertinti parodymus kaip prieštaringus. Be to, kaip matyti iš apelianto nurodytų liudytojų parodymų turinio, skiriasi ir jų darbo valandos, taip pat jų atlyginimo dydis priklausė nuo iškrauto krovinio kiekio. Kaip pats apeliantas nurodo apeliaciniame skunde, liudytojas A. N. dirbo apie tris mėnesius po 1–2 val. per dieną. Tuo tarpu liudytojas M. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įkainis buvo nustatomas žmogui, kiek iškraunama, tiek ir būdavo sumokama. Asmeniškai jis dirbdavo kiekvieną dieną, mažiausiais po aštuonias valandas, dirbdavo ir iki dvyliktos nakties, išeiginė būdavo sekmadieniais (t. 13, b. l. 176). Liudytojas D. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis dirbo ne visu etatu, dirbo, kai jį iškviesdavo, atlyginimas priklausė nuo to, kiek tonų pakrovė (t. 13, b. l. 140). Taip pat šie liudytojai davė platesnius ir tikslesnius parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir jie negali būti vertinami kaip prieštaringi liudytojų parodymams, duotiems teisiamojo posėdžio metu, ypač kai tarp apklausų praėjo nemažas laiko tarpas. Tad prieštaravimų liudytojų parodymuose teisėjų kolegija neįžvelgia, todėl šis apeliacinio skundo argumentas yra atmetamas kaip nepagrįstas.
23. Apeliantas teigia, kad byloje nebuvo nustatyta, kokį ryšį V. A. darbuotojai turėjo su UAB „V“ ir juo, nurodo, kad V. A. darbuotojai nebuvo nustatyti. Apelianto vertinimu, taip nenustatytiems asmenims V. A. nesumokėti pinigai kažkodėl buvo priskirti UAB „V“. Taip pat apeliantas nesupranta, dėl kokių priežasčių teismas nenustatytiems asmenims, kuriuos surado M. K., neišmokėtus pinigus pripažino M. K. mokėtinomis sumomis, nes skola buvo ne vien tik jam, bet kartu su juo dirbusiems jo surastiems asmenims. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su šiais apelianto argumentais.
24. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad darbo užmokestis darbuotojams buvo mokamas pagal tai, kiek krovinio jie pakrovė. V. A. ir bendrovę, M. K. ir bendrovę siejo darbo santykiai ir šiame kontekste nėra svarbu, ar krovinio kiekį pakrovė V. A. vienas pats, ar kartu su kitais darbuotojais, kurie nebuvo oficialiai įdarbinti, lygiai taip pat nėra svarbu, ar krovinio kiekį pakrovė M. K. vienas pats, ar kartu su jo surastais darbuotojais, kurie nebuvo oficialiai įdarbinti, nes už pakrauto krovinio kiekį bendrovė turėjo atsiskaityti su pačiu V. A. ir M. K., t. y. darbo užmokesčio prasme bendrovė yra atsakinga tik jos apskaitoje buvusiems V. A. ir M. K. už pakrauto krovinio kiekį ir pastarųjų darbuotojų santykiai su kitais darbuotojais, kurie padėjo pakrauti krovinį, bendrovės įsipareigojimams V. A. ir M. K. darbo užmokesčio prasme neturėjo reikšmės. I. K. yra nuteistas už: 1) neužregistruotą priskaitytą ir išmokėtą darbo užmokestį V. A.; 2) 27 atvejais nepagrįstą M. K. priskaitytą ir išmokėtą darbo užmokestį bei 1 atveju neužregistruotą darbo užmokesčio įsiskolinimą. I. K. nėra nuteistas už V. A. ir M. K. įsipareigojimų įvykdymą ar jų neįvykdymą tiems asmenims, kuriuos jie pasitelkė į pagalbą kroviniui pakrauti. Todėl šie apelianto argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.
25. Apeliantas teigia, kad byloje nebuvo aiškinamasi, kam priklausantį krovinį, kada ir kur krovė darbuotojai. Liudytojas M. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis nežino, kam priklausė jo iškrauti kroviniai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių nustatymas įrodinėjimo procese nėra svarbus. Krovinius pakrovė UAB „V“. Bendrovę ir darbuotojus siejo darbo teisiniai santykiai ir bendrovė mokėdavo darbuotojams už pakrauto krovinio kiekį. Todėl kam tas krovinys, kurį pakrovė UAB „V“ ir jos apskaitoje buvę darbuotojai, priklauso veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Taigi įrodinėjimo procese nustatyti dar ir aplinkybę, kam priklausė krovinys, kada ir kur krovė darbuotojai, nebuvo būtina.
26. Tad atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl visų BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimo sudėties požymių buvimo I. K. padarytoje veikoje, taigi tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių apeliacinis skundas šia apimtimi turėtų būti tenkinamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. K. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o apeliacinis skundas dėl šio nuteisimo jame išdėstytais motyvais negali būti tenkinamas.
27. I. K. skundžiamu teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir už tai, kad jis 1) siekdamas išvengti 13 897,90 Eur (47 986,70 Lt) gyventojų pajamų mokesčio laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 12 d. iki 2011 m. birželio 30 d. veikdamas per vyr. finansininkes, nesuvokusias jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė duomenų apie apskaitos dokumentais nepagrįstą apskaičiuotą 100 880,40 Eur (348 319,85 Lt) darbo užmokestį, išmokėtą 121 atvejais 8 įmonės darbuotojams ir dėl to buvo pateikti aiškiai neteisingi duomenys VMI teikiamose deklaracijose laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. liepos 15 d.; 2) siekdamas išvengti sumokėti į tikslinio piniginio fondo biudžetą valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų 43 217,17 Eur (149 220,25 Lt) ir veikdamas per vyr. finansininkes, nesuvokusias jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė duomenų apie įmonės apskaitoje neparodytą darbo užmokestį – 108 203,97 Eur (373 606,67 Lt), išmokėtą 8 įmonės darbuotojams, ir dėl to buvo pateikti aiškiai neteisingi duomenys VSDFV teikiamuose pranešimuose ir jų prieduose laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d.
28. Apeliantas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu jo veiksmų teisiniu įvertinimu ir ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo kaltės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį už neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą valstybės įgaliotoms institucijoms. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui nuteisiant I. K. pagal kaltinimą dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.
29. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą aiškiai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo aiškiai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Tyčinis neteisingų duomenų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai patvirtina, jog šie veiksmai buvo atlikti siekiant išvengti mokesčių.
30. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra tinkamai nustatyta, kad I. K. valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas, turtą ir jo panaudojimą, suprato, kad tokiu būdu vengia teisingo mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo ir to norėjo. I. K. yra tas asmuo, kuris turi pareigą pateikti deklaracijas ir jas pateikęs valstybės įgaliotai institucijai (per vyr. finansininkes) elektroniniu būdu, nes jam, kaip bendrovės direktoriui, įstatymo nustatyta pareiga teikti deklaracijas apie pajamas, pelną, turtą ar jų panaudojimą ir toks pateikimas, skirtingai nei mano apeliantas, neturi būti įgyvendintas fizine prasme jo paties asmeniu. I. K. kaltę patvirtina tiek specialisto išvada dėl bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo, tiek ekspertizės aktai dėl bendrovės apskaitos ir finansų tyrimo.
31. Kaip minėta, tyčinis neteisingų duomenų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai patvirtina, jog šie veiksmai buvo atlikti siekiant išvengti mokesčių. Todėl apeliantas neteisus teigdamas, kad nusikalstamos veikos požymis – siekis išvengti mokesčių – į kaltinamąjį aktą bei skundžiamą teismo nuosprendį buvo įrašyti deklaratyviai.
32. Apeliantas teigia, kad BK 220 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame teismo nuosprendyje turėjo būti nurodyti teisės aktai, pagrindžiantys jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o ne abstrakčiai surašytos teisės normos. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apelianto argumentu iš dalies.
33. Pirmiausiai pažymėtina, kad baudžiamajame procese tiek kaltinamasis aktas, tiek apkaltinamasis teismo nuosprendis turi būti apie tą patį ir teismas skundžiamame teismo nuosprendyje nurodydamas tuos pačius teisės aktus, kuriuos, šio teismo vertinimu, pažeidė apeliantas – nuteistasis I. K. – ir kurie nurodyti kaltinamajame akte, jokio pažeidimo nepadarė, tačiau pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti kaltinamajame akte nurodytų teisės aktų turinį.
34. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistasis I. K. buvo nuteistas už šių teisės aktų ir juose numatytų teisės nuostatų pažeidimus:
34.1. Apeliantas pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą: 1) 8 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytus mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos; 2) 40 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad mokesčio mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį.
34.2. Apeliantas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą: 1) 23 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys, išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Jeigu su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios išmokos mokestinio laikotarpio mėnesį mokamos dalimis, tai pajamų mokestis išskaičiuojamas išmokant paskutinę šios išmokos dalį (nuo bendros už tą mėnesį išmokėtų dalių sumos); 2) 24 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokamas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas.
34.3. Apeliantas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą: 1) 9 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą apskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti; 2) 10 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad draudėjai privalo pateikti finansines apyskaitas, ataskaitas apie apdraustiesiems asmenims apskaičiuotas sumas.
35. Taigi, priešingai negu teigia apeliantas, tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame teismo nuosprendyje yra nurodyti konkretūs teisės aktai, kuriuos nuteistasis, kaip įmonės vadovas, pažeidė, taip pat yra nurodytos konkrečios teisės nuostatos, kurias pažeidė nuteistasis, kaip įmonės vadovas, nurodytuose teisės aktuose. Ginčijamose teisės nuostatose, kurias pažeidė apeliantas, yra nustatytos aiškios subjekto pareigos, kurias nagrinėjamoje byloje apeliantas, kaip įmonės vadovas, privalėjo vykdyti ne savo pasirinkimu, bet taip, kaip nustatyta nurodytose teisės nuostatose. Todėl apelianto argumentas, kad jis nuteistas tik už abstrakčiai surašytų teisės normų pažeidimus, yra atmetamas kaip nepagrįstas.
36. Taip pat iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliantas taip pat yra nuteistas už tai, kad pažeidė šiuos teisės aktus:
36.1. Apeliantas pažeidė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2001 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 489 patvirtintą Duomenų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui tvarką. Šis teisės aktas skirtas duomenų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo VSDFV teritoriniam skyriui tvarkai reglamentuoti.
36.2. Apeliantas pažeidė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2007 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-295 patvirtintas SAM pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį ketvirtį pateikimo taisykles. Šis teisės aktas skirtas SAM pranešimo apie apdraustuosius už ataskaitinį ketvirtį pateikimo taisyklėms reglamentuoti ir nustatyti duomenų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokas pateikimo VSDFV teritoriniams skyriams ir VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui tvarkai.
37. Taigi ir šiuo atveju, priešingai negu teigia apeliantas, tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame teismo nuosprendyje yra nurodyti konkretūs teisės aktai, kuriuos pažeidė nuteistasis I. K. Šiuose teisės aktuose numatytas teisinis reguliavimas, skirtas duomenų apie apdraustuosius VSDFV teikimo tvarkai reglamentuoti, t. y. iš esmės reglamentuoja tuos pačius teisinius santykius, tačiau skirtingomis redakcijomis. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, apeliantas negalėjo pažeisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2001 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 489 patvirtintos Duomenų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui tvarkos, nes šis teisės aktas nustojo galioti nuo 2008 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje į tai neatkreipė dėmesio ir šios aplinkybės neįvertino. Ir nors nagrinėjamo teisės akto pažeidimo konstatavimas neturi jokios įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui, nes tuos pačius teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas buvo išdėstytas kitame teisės akte, kurio pažeidimas yra tinkamai konstatuotas skundžiamame teismo nuosprendyje, vis dėlto pripažinti, kad nuteistasis I. K. pažeidė teisės aktą, kurio jis pažeisti negalėjo, nes šis teisės aktas negaliojo, nėra jokio pagrindo. Todėl minėtas teisės aktas iš skundžiamo teismo nuosprendžio yra šalinamas ir skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas tuo pagrindu, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).
38. Apeliantas teigia, kad nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame teismo nuosprendyje nenurodyta, kada ginčijamos deklaracijos ir pranešimai buvo pateikti. Visos deklaracijos ir pranešimai buvo pateikti elektroniniu būdu, todėl nebuvo jokių techninių kliūčių nustatyti kiekvienos iš deklaracijų pateikimo datos ir laiko. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto argumentu, nes visų ginčijamų deklaracijų pateikimo datos ir laikas yra nustatytos.
39. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčijamos deklaracijos VMI buvo pateiktos: 2008 m. lapkričio mėn. deklaracija buvo pateikta 2008-12-03 (t. 2, b. l. 176); 2008 m. gruodžio mėn. deklaracija – 2009-01-07 (t. 2, b. l. 177); 2009 m. sausio mėn. deklaracija – 2009-02-09 (t. 2, b. l. 134); 2009 m. vasario mėn. deklaracija – 2009-03-13 (t. 2, b. l. 135); 2009 m. kovo mėn. deklaracija – 2009-04-03 (t. 2, b. l. 136); 2009 m. balandžio mėn. deklaracija – 2011-03-16 (t. 2, b. l. 138); 2009 m. gegužės mėn. deklaracija – 2009-06-05 (t. 2, b. l. 140); 2009 m. birželio mėn. deklaracija – 2009-07-03 (t. 2, b. l. 141); 2009 m. liepos mėn. deklaracija – 2010-03-29 (t. 2, b. l. 142); 2009 m. rugpjūčio mėn. deklaracija – 2010-03-29 (t. 2, b. l. 147); 2009 m. rugsėjo mėn. deklaracija – 2010-03-29 (t.2, b. l. 149); 2009 m. spalio mėn. deklaracija – 2010-03-29 (t. 2, b. l. 154); 2009 m. lapkričio mėn. deklaracija – 2010-01-14 (t. 2, b. l. 159); 2009 m. gruodžio mėn. deklaracija – 2010-03-29 (t. 2, b. l. 164); 2010 m. sausio mėn. deklaracija – 2010-02-11 (t. 2, b. l. 178); 2010 m. vasario mėn. deklaracija – 2011-05-11 (t. 2, b. l. 183); 2010 m. kovo mėn. deklaracija – 2010-04-13 (t. 2, b. l. 184); 2010 m. balandžio mėn. deklaracija – 2010-05-07 (t. 2, b. l. 185); 2010 m. gegužės mėn. deklaracija – 2010-06-15 (t. 2, b. l. 186); 2010 m. birželio mėn. deklaracija – 2011-05-11 (t. 2, b. l. 187); 2010 m. liepos mėn. deklaracija – 2011-05-11 (t. 2, b. l. 188); 2010 m. rugpjūčio mėn. deklaracija – 2011-05-11 (t. 2, b. l. 189); 2010 m. rugsėjo mėn. deklaracija – 2011-05-11 (t. 2, b. l. 190); 2010 m. spalio mėn. deklaracija – 2011-05-11 (t. 2, b. l. 191); 2010 m. lapkričio mėn. deklaracija – 2011-05-11 (t. 2, b. l. 192); 2010 m. gruodžio mėn. deklaracija – 2011-01-13 (t. 2, b. l. 193); 2011 m. sausio mėn. deklaracija – 2011-02-14 (t. 2, b. l. 194); 2011 m. vasario mėn. deklaracija – 2012-05-11 (t. 2, b. l. 195); 2011 m. kovo mėn. deklaracija – 2011-04-15 (t. 2, b. l. 196); 2011 m. balandžio mėn. deklaracija – 2012-05-11 (t. 2, b. l. 197); 2011 m. gegužės mėn. deklaracija – 2011-06-13 (t. 2, b. l. 198).
40. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ginčijami pranešimai (kartu su priedais) VSDFV buvo pateikti: pranešimas už 2008 m. IV ketv. pateiktas 2009-01-08 (t. 5, b. l. 177); pranešimas už 2009 m. I ketv. – 2009-04-03 (t. 5, b. l. 182); pranešimas už 2009 m. II ketv. – 2009-07-02 (t. 5, b. l. 188); pranešimas už 2009 m. III ketv. – 2009-10-07 (t. 5, b. l. 195); pranešimas už 2009 m. IV ketv. – 2010-01-11 (t. 6, b. l. 3); pranešimas už 2010 m. sausio mėn. – 2010-02-08 (t. 6, b. l. 8); pranešimas už 2010 m. vasario mėn. – 2010-03-10 (t. 6, b. l. 12); pranešimas už 2010 m. kovo mėn. – 2010-04-07 (t. 6, b. l. 17); pranešimas už 2010 m. balandžio mėn. – 2010-05-10 (t. 6, b. l. 22); pranešimas už 2010 m. gegužės mėn. – 2010-06-11 (t. 6, b. l. 27); pranešimas už 2010 m. birželio mėn. – 2010-07-13 (t. 6, b. l. 32); pranešimas už 2010 m. liepos mėn. – 2010-08-10 (t. 6, b. l. 37); pranešimas už 2010 m. rugpjūčio mėn. – 2010-09-13 (t. 6, b. l. 42); pranešimas už 2010 m. rugsėjo mėn. – 2010-10-13 (t. 6, b. l. 47); pranešimas už 2010 m. spalio mėn. – 2010-11-12 (t. 6, b. l. 52); pranešimas už 2010 m. lapkričio mėn. – 2010-12-13 (t. 6, b. l. 57); pranešimas už 2010 m. gruodžio mėn. – 2011-01-11 (t. 6, b. l. 62); pranešimas už 2011 m. sausio mėn. – 2011-02-11 (t. 6, b. l. 67); pranešimas už 2011 m. vasario mėn. – 2011-03-08 (t. 6, b. l. 72); pranešimas už 2011 m. kovo mėn. – 2011-04-11 (t. 6, b. l. 77); pranešimas už 2011 m. balandžio mėn. – 2011-05-10 (t. 6, b. l. 82); pranešimas už 2011 m. gegužės mėn. – 2011-06-10 (t. 6, b. l. 87); pranešimas už 2011 m. birželio mėn. – 2011-07-08 (t. 6, b. l. 92).
41. Taigi paskutiniai ginčijami dokumentai – deklaracija ir pranešimas (kartu su priedais) valstybės įgaliotoms institucijoms buvo pateikti 2012 m. gegužės 11 d. (deklaracija VMI) ir 2011 m. liepos 8 d. (pranešimas (kartu su priedais) VSDFV), o šių dokumentų valstybės įgaliotoms institucijoms pateikimo datų nenurodymas pačiame kaltinamajame akte bei skundžiamame teismo nuosprendyje nedaro šių procesinių dokumentų neteisėtų ir nepagrįstų.
42. Apeliantas teigia, kad nenustačius konkrečios deklaracijos ar pranešimo pateikimo datos jam yra atimta teisė į patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatį. Tačiau toks argumentas yra laikomas nepagrįstu, kadangi I. K. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 1 dalyje, pripažinta kaip tęstinė ir senaties taikymo prasme pagal kaltinimą jo teisinė padėtis yra lengvesnė, tačiau net ir šiuo atveju senaties terminas dar nėra suėjęs.
43. Tad atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl visų BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimo sudėties požymių buvimo I. K. padarytoje veikoje, taigi iš esmės tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių ši apeliacinio skundo dalis turėtų būti tenkinama. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. K. pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, o apeliacinis skundas tenkinamas tik tiek, kiek nustatyta, jog nuteistajam nepagrįstai inkriminuotas teisės akto – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2001 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 489 patvirtinta Duomenų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui tvarka – pažeidimas, todėl šis aktas iš kaltinimo šalinamas. Šio teisės akto pašalinimas neturi jokios įtakos nuteistojo veikos kvalifikavimui, tačiau tai sudaro pagrindą keisti skundžiamą nuosprendį, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas).
44. Apeliantas teigia, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal kaltinamąjį aktą, kuris neatitiko baudžiamojo proceso keliamų reikalavimų, numatytų BPK 219 straipsnyje. Teisėjų kolegija negali sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu ir atmeta jį kaip nepagrįstą.
45. Pirmiausia pažymėtina, kad pats apeliacinis skundas grindžiamas tik abstraktaus pobūdžio teiginiais apie kaltinamojo akto trūkumus nedetalizuojant ar nenurodant konkrečių trūkumų ir sudarant pagrindą teismui manyti, kad apeliantas tikisi ne konkretaus rezultato naudojantis jam suteikta gynybos teise, bet paties proceso užtęsimo viliantis, kad byla ir vėl būtų sugrąžinta prokurorui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2013 m. lapkričio 25 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu I. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi panaikino nurodytą teismo nuosprendį ir bylą perdavė prokurorui motyvuojant tuo, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimus neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Klaipėdos apygardos teismas nutartyje išsamiai detalizavo kaltinamojo akto trūkumus, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek paties prokuroro, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ištaisyti. Prokuroras surašydamas naują kaltinamąjį aktą atsižvelgė į Klaipėdos apygardos teismo motyvuose išsakytas pastabas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat buvo atliktas papildomas tyrimas dėl pakrautų tonų kiekio nustatymo, o kaltinime nustatyti trūkumai tik lengvina nuteistojo teisinę padėtį, todėl teigti, kad yra surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, kas sudarytų pagrindą grąžinti vėl bylą prokurorui, nėra jokio pagrindo.
46. Apeliantas teigia, kad kaltinamasis aktas surašytas sudėtingos konstrukcijos sakiniais, kurie neatitinka lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisyklių ir kurių negalima suprasti, o teismas nesiėmė priemonių siekiant pašalinti kaltinamojo akto neaiškumus ir jo painumą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog kaltinamasis aktas yra surašytas sudėtingos konstrukcijos sakiniais, tačiau teismas gali įvertinti kaltinamąjį aktą tik teisės ir jame nurodytų aplinkybių aspektu, o kaltinamojo akto vertinimas gramatiniu požiūriu nėra teismo kompetencija. Todėl apelianto argumentas dėl kaltinamojo akto trūkumų gramatiniu požiūriu, kurių pirmosios instancijos teismas nepašalino, yra atmetamas kaip nepagrįstas.
47. Apeliantas teigia, kad tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nurodytas baudžiamojo įstatymo, pagal kurį jis buvo kaltinamas ir nuteistas, redakcija, o to nenurodymas yra esminis kaltinamojo akto trūkumas ir dėl to taip pat negalima nustatyti, ar teismas teisingai parinko bausmės dydį. Teisėjų kolegija negali sutikti su šiuo apelianto argumentu ir atmeta jį kaip nepagrįstą, nes asmeniui yra taikomas tas baudžiamasis įstatymas, kuris galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu ir baudžiamojo įstatymo redakcijos formalus nenurodymas neturi jokios įtakos priimto akto teisėtumui ir pagrįstumui bei vertinimui to, ar teismas teisingai parinko bausmės dydį, nes tiek bausmės rūšies parinkimas, tiek jos dydžio nustatymas yra paliktas teismo diskrecijai, kuri saistoma baudžiamajame įstatyme nustatytų bendrųjų ir specialiųjų bausmių skyrimo taisyklių.
48. Apeliantas teigia, kad 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu jį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė 2 259 Eur baudą. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus nuosprendį byla buvo grąžinta ikiteisminiam tyrimui papildyti ir skundžiamu šioje baudžiamojoje byloje nuosprendžiu jis vėl pripažintas kaltu ir jam paskirta 2 269 Eur bauda. Apelianto vertinimu, jo padėtis buvo pasunkinta, nes jam buvo paskirta griežtesnė bausmė. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apelianto argumentu.
49. BPK 320 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.
50. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje dėl I. K. veikų buvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu, juo I. K. buvo paskirta 7 800 Lt (2 259 Eur) baudos bausmė. Šį teismo nuosprendį I. K. apskundė apeliacine tvarka ir Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 27 d. nutartimi panaikino apelianto skundžiamą teismo nuosprendį ir bylą perdavė prokurorui. Baudžiamoji byla dėl I. K. vėl buvo nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nuteistojo I. K. iniciatyva šioje byloje nagrinėjamą apeliacine tvarka nuosprendį, juo I. K. buvo paskirta 2 269 Eur bauda. Taigi skundžiamu teismo nuosprendžiu I. K. buvo paskirta 10 Eur didesnė negu ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta baudos bausmė ir taip buvo pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis. Tačiau pagal nustatytą teisinį reguliavimą baudžiamojo proceso įstatyme teismas, skirdamas bausmę, negalėjo pasunkinti nuteistojo, kurio iniciatyva pradėtas apeliacinis procesas, teisinės padėties, t. y. negalėjo paskirti baudos bausmės, kuri viršytų ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos 2 259 Eur baudos bausmės ribą. Tokiu būdu skundžiamame teismo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam neteisingą bausmę, nes ji yra griežtesnė negu ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirta bausmė. Todėl apelianto argumentas, kad jo padėtis buvo pasunkinta, nes jam buvo paskirta griežtesnė bausmė, yra laikomas pagrįstu ir apeliacinis skundas šia apimti tenkinamas, o skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
51. Apeliantas nesutinka su civilinio ieškinio išsprendimu skundžiamame teismo nuosprendyje, kai į mokėtinų pinigų sumą yra įskaičiuota įmoka į Garantinį fondą, o jis nebuvo nuteistas už tai, kad turėjo tikslą išvengti sumokėti 108,73 Eur (375,43 Lt) įmokų į minėtą fondą. Taip pat teismas nenustatė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apelianto argumentu.
52. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad valstybės įgaliotos institucijos – VMI ir VSDFV Klaipėdos skyrius – pareiškė civilinius ieškinius nuteistajam I. K. VMI reikalaujamas žalos dydis yra 48 362,43 Lt, ją sudaro: 1) 47 987 Lt nepriskaičiuotas ir neužregistruotas gyventojų pajamų mokestis; 2) 375,43 Lt įmokos į Garantinį fondą (t. 7, b. l. 22). I. K. buvo nuteistas už tai, kad siekdamas išvengti sumokėti 47 986,70 Lt gyventojų pajamų mokesčio nepateikė vyr. finansininkėms duomenų apie apskaitos dokumentais nepagrįstą apskaičiuotą darbo užmokestį 348 319,85 Lt ir dėl to vyr. finansininkės įrašė aiškiai neteisingus duomenis į deklaracijas, teiktinas VMI. Kaip tinkamai apeliaciniame skunde nurodė I. K., jis nebuvo nuteistas už tai, kad jis siekė išvengti sumokėti 375,43 Lt įmokų į Garantinį fondą, todėl skundžiamu teismo nuosprendžiu nepagrįstai iš I. K. buvo priteistas 48 362,43 Lt žalos atlyginimas VMI, kai į šią sumą nepagrįstai buvo įskaitytos kartu ir 375,43 Lt piniginės lėšos, mokėtinos Garantiniam fondui. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčijamus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.
53. Nagrinėjamoje byloje mokesčių mokėtojas ir draudėjas, privalantis mokėti socialinio draudimo įmokas, tiksliniam piniginiam fondui – UAB „V“, kurios vadovas – nuteistasis I. K., dėl kurio nusikalstamų veiksmų galutinę naudą mokestinės prievolės prasme turėjo jo vadovaujama bendrovė. Tiek VMI, tiek VSDFV mokestinis reikalavimas juridiniam asmeniui ir bendrovės mokestinės prievolės kyla įstatymuose nustatytais pagrindais, todėl pareiga atlyginti valstybei juridinio asmens nesumokėtų mokesčių sumą iš civilinės atsakomybės vadovui nekyla. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pažymėta, jog neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018). Galimybės užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais gali lemti objektyvios priežastys: mokesčių administratorius negalės apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokesčių nepažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytų mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminų dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų konstatavimo ir nesumokėtų mokesčių apskaičiavimo tiesioginio priklausymo nuo baudžiamosios bylos baigties ir joje teismo konstatuotų faktų, dėl nusikalstamos veikos trukmės, jos tęstinio pobūdžio ir kitos objektyvios priežastys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).
54. Kasacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje yra pažymėjęs, kad nors mokestinės prievolės įvykdymas natūra negali būti kvalifikuojamas kaip civilinės atsakomybės taikymas, reikalavimas priteisti dėl nusikalstamos veikos nesumokėtus mokesčius gali būti įgyvendintas ir baudžiamajame procese, jei tenkinamos šios sąlygos: 1) valstybės patirtų turtinių praradimų kompensavimas baudžiamajame procese būtų efektyvesnis ir operatyvesnis teisių gynimo būdas nei naujų mokesčių administravimo procedūrų pradėjimas, ypač tais atvejais, kai baudžiamajame procese renkami ir vertinami valstybės turtinius praradimus patvirtinantys įrodymai ir visa aktuali informacija apie mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką lėmusius neteisėtus veiksmus sukoncentruota būtent baudžiamojoje byloje; 2) valstybės turtiniai praradimai kyla tiesiogiai iš nusikalstamos veikos ir potencialiai gali būti reikšmingi veikos teisiniam kvalifikavimui. Civilinį ieškinį reiškianti mokesčius administruojanti institucija turi tinkamai pagrįsti būtinumą tokį ieškinį nagrinėti baudžiamajame procese (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Nagrinėjamoje byloje mokesčius administruojančios institucijos nėra tinkamai pagrindusios būtinumą pareikštus civilinius ieškinius nagrinėti baudžiamajame procese. Be to, valstybės įgaliotų institucijų pareikšti nagrinėjamoje byloje civiliniai ieškiniai yra pareikšti bendrovės – mokesčio mokėtoja ir draudėjas – vadovui – nuteistajam I. K., kai kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, jog už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-86-303/2018). Tačiau nagrinėjamos baudžiamosios bylos ypatumas yra tas, kad juridinis asmuo nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir tokiu būdu jis nėra nuteistas už nusikalstamų veikų padarymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepatraukus juridinio asmens baudžiamojon atsakomybėn baudžiamojoje byloje civiliniai ieškiniai negali būti nagrinėjami, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą valstybės įgaliotoms institucijoms iš nuteistojo I. K. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad sprendimas palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą šioje byloje atitinka tokio sprendimo paskirtį baudžiamajame procese. Civiliniai ieškovai, remdamiesi šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, turi galimybę reikšti savo reikalavimus dėl juridinio asmens nesumokėtų mokesčių ir įmokų ne baudžiamojo proceso tvarka. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas tuo pagrindu, kad netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai dėl pareikštų civilinių ieškinių (BPK 328 straipsnio 4 punktas).
55. Byloje esantys duomenys, skundžiamo teismo nuosprendžio motyvai bei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teisėjų kolegijai leidžia prieiti prie išvados, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendis keistinas tiek, kiek tai yra susiję su neteisingai paskirta bausme (BPK 328 straipsnio 2 punktas), teismo išvadomis, neatitinkančiomis bylos aplinkybių dėl negaliojančio teisės akto nurodymo nuosprendyje (BPK 328 straipsnio 3 punktas), netinkamai išspręstais kitais nuosprendžio klausimais dėl pareikštų civilinių ieškinių (BPK 328 straipsnio 4 punktas), todėl apeliacinis skundas šia apimtimi yra tenkinamas, kiti apeliacinio skundo motyvai atmetami kaip nepagrįsti ir kita skundžiamo teismo nuosprendžio dalis yra pripažįstama teisėta ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 ir 4 punktais, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. balandžio 27 d. nuosprendį:
I. K. paskirtą baudą sumažinti iki 2 259 Eur;
pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuorodą į teisės aktą – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2001 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 489 patvirtintą Duomenų apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas teikimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui tvarkos aprašą, nes šis teisės aktas veikos padarymo metu negaliojo;
Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareikštus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Dalius Jocys
Zigmas Pocius
Aurelija Sadauskaitė