Civilinė byla Nr. 2A-1146-603/2013                        

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10893-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija: 45.5.; 44.5.1.

 

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

 

2013 m. balandžio 25 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lesto“ ieškinį atsakovams R. G. ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl 689,05 Lt skolos ir metinių palūkanų priteisimo,

 

n u s t a t ė:

 

ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Lesto“ (toliau – ieškovas) prašė priteisti iš atsakovės R. G. ir subsidiariai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 689,05 Lt skolą už suvartotą elektros energiją, kuri buvo tiekiama Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (toliau – butas). Nurodė, kad butui laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 26 d.  iki 2011 m. birželio 6 d. tiekė elektros energiją, už kurią nebuvo visiškai atsiskaityta. Butu naudojosi nuomininkė R. G..

Atsiliepime į ieškinį atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovei R. G. buvo išnuomotas socialinis būstas – butas, elektros pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai rašytine sutartimi įforminti nebuvo, tačiau atsakovė R. G. patvirtino elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nėra šios sutarties šalis.

Atsiliepimo į ieškinį atsakovė R. G. nepateikė.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovės R. G. ir subsidiariai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo naudai 689,05 Lt skolą už suvartotą elektros energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 689,05 Lt sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. gruodžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų R. G. ir Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo naudai 73,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas tiekė elektros energiją butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), kurio savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė. Bute nuo 2004 m. kovo 1 d. gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties pagrindu gyveno atsakovė R. G., kuri faktiškai vartotojo elektros energiją. Gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis pasirašyta 2004 m. kovo 1 d. Nuomininkas (atsakovė R. G.) įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti nuomotojui (atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei) mokesčius pagal pateiktas sąskaitas bei atlyginti nuostolius. A. R. G. nevisiškai įvykdė įsipareigojimą atsiskaityti su ieškovu už suvartotą elektros energiją ir dėl to susidarė 689,05 Lt įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2011 m. birželio 6 d. Sutartis dėl elektros energijos tiekimo su atsakove R. G. sudaryta nebuvo. Vadovaujantis Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 96 ir 97 punktais, tuo atveju, jeigu su tiekėju ar operatoriumi nesudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energijos savininkas; jeigu Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį dėl elektros energijos tiekimo yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą vykdymą. Teismas sprendė, kad elektros energijos vartotojas neatleidžiamas nuo pareigos atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, tačiau ir patalpų savininkui išlieka subsidiari pareiga atsiskaityti už jam nuosavybės teise priklausančioms ir nuomojamoms gyvenamosioms patalpoms tiektą elektros energiją.

Apeliaciniame skunde atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; kreiptis į Lietuvos administracinė teismą dėl Taisyklių 96 ir 97 punkto nuostatų ištyrimo. Apeliacinį skundą grindė atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais papildomai nurodydama, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatė pareigą nuomininkui mokėti mokestį už elektros energiją. Socialinio būsto suteikimas yra priskiriamas savivaldybės kompetencijai kaip viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų. Tačiau savivaldybei negali būti perkeliama pareiga teikti socialinę paramą prisiimant nuomininkų, nevykdančių pareigos mokėti komunalinius mokesčius, prievoles. Nacionaliniai įstatymai nenumato, jog objekto savininkas būtų subsidiariai atsakingas tiekėjui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą. Todėl poįstatyminiame akte – Taisyklių 96, 97 punktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, kai objekto savininkas, faktiškai negaudamas paslaugų, yra subsidiariai atsakingas tiekėjui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – CK 2.245, 6.383-6.388 straipsniams bei pažeidžia objekto savininkų teises ir interesus, todėl būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Taisyklių 96, 97 punktų nuostatų ištyrimo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškinys dėl skolos išieškojimo pareikštas 2012 m., todėl teismas pagrįstai vadovavosi ieškinio pareiškimo teismui metu galiojusia Taisyklių redakcija. Nepagrįsta yra apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės pozicija, kad suteikdama socialinį būstą, ji neprivalo domėtis, ar yra vykdomos prievolės, susijusios su būsto išlaikymu. Turto savininko pareigą užtikrinti tinkamą prievolių komunalinių paslaugų tiekėjams įvykdymą numato ne tik Taisyklės, bet ir teismų praktika.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą atsakovė R. G. nepateikė.   

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamoje byloje spręstinas apeliaciniame skunde iškeltas klausimas, ar Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimas, kuriuo taikyta subsidiarioji atsakomybė Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už socialiniam būstui patiektą elektros energiją, yra pagrįstas ir teisėtas.

Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau – Taisyklės), 96 punktą, tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimą, kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkte. Nurodytasis teisinis reguliavimas reiškia, kad nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo – pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką, kad iš Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkto formuluotės matyti, jog savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Todėl byloje nustačius, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkas nebuvo sudaręs sutarties su savivaldybe, - ši aplinkybė pagal Taisyklių 83 punktą (šiuo metu galiojančių Taisyklių 96 punktą) yra pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo –pardavimo santykiams atsirasti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013).

Atsižvelgiant į bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencijos tęstinumą, iš aukščiau išdėstyto darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nustačius, kad atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto nuomininkei R. G. nesudarius elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovui) skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – savivaldybei (atsakovei) (Taisyklių 96 punktas, CK 6.348 straipsnis).

Teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, kuriais apeliuojama į būtinybę laikytis tos pačios pakopos (apygardos) teismų praktikos, nes apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų teisėtumas gali būti tikrinamas instancine tvarka skundžiant nutartį kasacinei instancijai. Pagal CPK 4 straipsnį, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis) ir jo nevaržo žemesniųjų pakopų teismų suformuota teisės taikymo praktika, todėl byloje dalyvaujančių asmenų argumentai dėl tos pačios pakopos teismų praktikos nesilaikymo nėra reikšmingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2009).

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį nuomininkui ir subsidiariai patalpų, kurioms buvo tiekiama elektros energija, savininkei Vilniaus miesto savivaldybei nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 97 punktu, kuriame nustatyta, kad jeigu Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą dėl to, kad byloje susiklosčiusi faktinė situacija yra kitokia, negu ta, su kuria siejamas minėtos teisės normos taikymas. Šiame kontekste esminę reikšmę turi aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I¹⁴³-6/2013 pripažino, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 84 punktas, kuriame numatytas teisinis reguliavimas identiškas šiuo metu galiojančių Taisyklių 97 punktui, prieštaravo CK 6.245 straipsnio 5 daliai, nes taisyklių 84 punkte (šiuo metu galiojančių Taisyklių 97 punktas) įtvirtinta bendro pobūdžio ir iš esmės nauja teisės norma, kuria nustatytas savarankiškas subsidiariosios turto savininko atsakomybės atsiradimo pagrindas. Administraciniam teismui minėtą teisės normą pripažinus prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktui - įstatymui, toks šio teismo sprendimas pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus sukelia erga omnes poveikį visai atitinkamo teisės akto nuostatos taikymo praktikai, o nacionaliniai teismai privalo vadovautis administracinio teismo sprendimu dėl poįstatyminio akto teisėtumo, kaip teisės šaltiniu, panaikinusiu teisės normą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Apeliantui ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl būsto savininko subsidiariosios atsakomybės kartu su elektros energijos vartotoju už suvartotą elektros energiją, dėl aukščiau nurodytų priežasčių skundžiamas sprendimas negali būti paliekamas galioti. Tačiau apeliacinės instancijos tesimas, nagrinėdamas skundą, yra ribojamas ne tik apeliacinio skundo ribomis, bet taip pat yra įpareigotas nustatyti apelianto teisinę padėtį, kuria atsirastų po apskųsto sprendimo įsiteisėjimo, ir įvertinti savo sprendimo hipotetines teisines pasekmes, kurios apelianto didesnių pareigų arba siauresnių teisių apimties nustatymo atvejais pripažintinos kaip neleistinos. Kadangi draudimas pabloginti apelianto padėtį (lot. non reformationis in peius) riboja apeliacinės instancijos teismo galimybę ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas, jeigu priešinga šalis sprendimo neskundė, o pagrįstas ir teisėtas procesinis sprendimas įmanomas tik teisingo proceso pasėkoje, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 313, 330 straipsniai).  

Teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl taisyklių 96 ir 97 punktų nuostatų ištyrimo. Apeliantas šį prašymą grindė tuo, kad poįstatyminiame teisės akte nustatytas reguliavimas, kuomet objekto savininkas, faktiškai negaudamas jokių paslaugų, yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą vykdymą, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Kaip minėta, klausimą dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 84 punkto (šiuo metu galiojančių Taisyklių 97 punkto) atitikties CK 6.245 straipsnio 5 daliai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo administracinėje byloje Nr. I¹⁴³-6/2013.

Apeliantas niekaip nepagrindė, kad Taisyklių 96 punkte būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Teisėjų kolegija nemano, kad Taisyklių nuostata, kurioje įtvirtinta, kad jeigu su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis <...>, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas, savo turiniu konkuruotų su įstatyme nustatytomis normomis. Pagal Taisyklių 18 punktą, Taisyklių 15 punkte nurodytas sutartis (elektros energijos pirkimo – pardavimo ir elektros energijos persiuntimo paslaugos sutartis) operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais; prieš sudarant sutartis su nuomininku, operatoriui ar tiekėjui turi būti pateikti savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko turtu patvirtinantys dokumentai; sutartys su nuomininkais sudaromos savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai esant raštiškam savininko sutikimui, operatorius ir nuomininkas susitaria pratęsti sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą sutartį. Tokiu būdu Taisyklių 18 punktu reikalaujama iš nuomos sutarties šalių aiškiai susitarti elektros energijos vartojimo ir apmokėjimo už ją klausimais, nepaneigiant objekto savininko teisės laisvoje elektros rinkoje išsirinkti priimtiniausią nepriklausomą elektros energijos tiekėją ir sudaryti su juo sutartį (CK 6.584 straipsnio 2, 3 dalys).

Pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį, mokestis už <...> elektros energiją <...>, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių <...> ir mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 658 patvirtintos valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsikaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos 2 punkte reikalaujama, kad šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis su tiekėjais sudarytų valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip.

Pagal CK 6.383 straipsnio 2 dalį, energijos pirkimo – pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, kai jis turi energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir kai yra įrengti energijos apskaitos prietaisai. Elektros vidaus tinklų ir energiją naudojančių įrenginių, kaip neatskiriamų statinio dalių, turėjimo nuosavybės teise požymis, atsižvelgiant į specifines elektros energijos, kaip prekės, savybes ir fizikos dėsniais paremtą elektros sistemos veiklą, sudaro pagrindą vartotoju (abonentu) traktuoti statinio ar jo dalies (objekto) savininką, dėl to teismų praktikoje abonentui nesudarius sutarties su elektros energijos tiekėju, faktinis abonento elektros įrenginių elektros energijos vartojimas laikomas konkliudentiniais veiksmais, kurių pagrindu statinio ar jo dalies (objekto) savininkas sudaro sutartį su elektros energijos tiekėju. Statinio ar jo dalies (objekto) savininkui suteikiant statinį ar jo dalį (objektą) valdyti ir naudotis tretiesiems asmenims, svarbu atitinkamai modifikuoti statinio ar jo dalies (objekto) energijos vartojimo ir įrenginių priežiūros teisinius santykius, priešingai veikdamas savininkas turi prisiimti su tuo susijusią riziką.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nesilaikė teismų praktikos tos pačios kategorijos bylose, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris dėl to naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 313, 330 straipsniai).

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

 

n u t a r ė:

 

panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

 

 

 

Kolegijos pirmininkė	Loreta Lipnickienė
Teisėjai	Danutė Kutrienė
	Andžej Maciejevski