Civilinė byla Nr. e3K-3-365-403/2019
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00823-2016-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.20.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko (pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finance property“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finance property“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Compensa Services“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl be pagrindo sumokėtų lėšų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir paslaugų teikimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 105 279,76 Eur skolos, 6 proc. metinių procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad ją ir „Compensa TU S.A Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialą (toliau – draudimo bendrovė) siejo sutartiniai santykiai pagal šalių 2010 m. balandžio 15 d. sudarytą sutartį „Dėl žalos (nuostolių) reguliavimo“ su priedais (toliau – ir 2010 m. sutartis), kuria šalys sulygo, jog ieškovė vykdys sutartimi apibrėžtus veiksmus už atlyginimą pagal draudimo bendrovės suteiktus įgaliojimus visą žalų sureguliavimo procesą. Draudimo bendrovei 2011 m. įsteigus atsakovę UAB „Compensa Services“ ir jai suteikus visus įgaliojimus veikti Lietuvos teritorijoje kaip draudimo bendrovės atstovei, ieškovė su atsakove 2013 m. balandžio 30 d. neribotam laikotarpiui sudarė analogiško pobūdžio bendradarbiavimo sutartį „Dėl žalos (nuostolių) reguliavimo“ (toliau – ir 2013 m. sutartis), kuria ieškovei buvo suteikti visi įgaliojimai atstovauti atsakovei administruojant ir reguliuojant visų draudimo rūšių žalas, atsirandančias pagal draudimo bendrovės sudarytas draudimo sutartis. Kaip teigia ieškovė, pasibaigus šalių bendradarbiavimui (2016 m. sausio 31 d. atsakovei nutraukus 2013 m. sutartį) su ja nebuvo iki galo atsiskaityta už suteiktas paslaugas. Prašomą priteisti skolą sudaro:
3.1. 2809,84 Eur už pabaigtas administruoti 38 žalos bylas (PVM sąskaita faktūra Nr. 16-060);
3.2. 1070,58 Eur už 13 atsakovei perduotų nebaigtų administruoti žalos bylų (PVM sąskaita faktūra Nr. 16-071);
3.3. 12 348,50 Eur už 167 iš dalies pabaigtose administruoti žalos bylose atliktus veiksmus (PVM sąskaita faktūra Nr. 16-072);
3.4. 205,06 Eur už 2014–2015 m. atliktas 9 vienetų transporto priemonių apžiūras po remonto (PVM sąskaita faktūra Nr. 16-079);
3.5. 33 792 Eur už atsakovei suteiktas paslaugas, administruojant vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo (žaliosios kortos) bylas (PVM sąskaita faktūra Nr. 16-080);
3.6. 55 053,78 Eur pagal išankstines 2017 m. vasario 24 d. sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas administruojant 834 transporto priemonių civilinės atsakomybės (žaliosios kortos) bylas (nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2016 m. sausio 28 d.).
4. Atsakovė priešieškiniu teismo prašė iš ieškovės priteisti 89 680,78 Eur, 6 proc. metinių procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Atsakovės teigimu, nutraukus 2013 m. sutartį ir atsakovei atlikus išsamų mokėjimų ieškovei auditą, buvo nustatyta, kad į ieškovės apmokėti pateiktas PVM sąskaitas faktūras nuolat būdavo įtraukiamos žalos bylos, kuriose ieškovė paslaugų pagal sutartyse nurodytus reikalavimus nesuteikė arba paslaugas už ieškovę teikė kiti asmenys (pvz., Lenkijoje veikiantis draudiko filialas), t. y. atsakovė be teisinio pagrindo ieškovei laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. sausio 31 d. yra išmokėjusi 89 680,78 Eur.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 99 105,51 Eur skolos, 6 procentus metinių procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį ir priešieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad:
7.1. 2010 m. balandžio 15 d. ieškovė su „Compensa TU S.A Vienna Insurance Group“ Lietuvos filialu sudarė sutartį „Dėl žalos (nuostolių) reguliavimo“, kuria šalys sulygo, jog ieškovė vykdys sutartimi apibrėžtus veiksmus už atlyginimą pagal draudimo bendrovės suteiktus įgaliojimus visą žalų sureguliavimo procesą;
7.2. 2010 m. sutarties 9 straipsnio 1 paragrafe buvo sulygta, kad paslaugų teikėjas už veiklos pagal šios sutarties sąlygas atlikimą ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimą turi teisę į fiksuotą atlygį; 9 straipsnio 2 paragrafe – kad paslaugų teikėjas gauna 1 paragrafe nustatytą atlygį ir tuo atveju, jeigu tinkamas vykdomų procedūrų užbaigimas ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimas reikalauja tik dalies veiksmų, nurodytų 2 straipsnio 1 paragrafe.
7.3. 2010 m. rugsėjo 24 d. prie 2010 m. sutarties šalys pasirašė priedą Nr. l, kuriuo ieškovė įsipareigojo draudimo bendrovei sukurti IT sistemą pagal jos nurodytus poreikius;
7.4. 2011 m. pabaigoje draudimo bendrovė įsteigė atsakovę UAB „Compensa Services“, ši perėmė draudimo bendrovės įgaliojimus;
7.5. 2013 m. balandžio 30 d. atsakovė su ieškove pasirašė analogiško pobūdžio bendradarbiavimo sutartį dėl žalos (nuostolių) reguliavimo neribotam laikotarpiui, pagal kurią ieškovei buvo suteikti visi įgaliojimai atstovauti atsakovei administruojant ir reguliuojant visų draudimo rūšių žalas, atsirandančias pagal draudimo bendrovės sudarytas draudimo sutartis;
7.6. 2013 m. sutarties 9.1 punktu buvo sulygta, kad už veiklos pagal šios sutarties sąlygas atlikimą ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimą, įskaitant papildomo sprendimo į gautą pretenziją atsakymo projekto parengimą, ieškovė turi teisę gauti iš atsakovės fiksuotą atlygį už vieną draudimo žalos bylą, 9.2 punktu – kad ieškovė gauna nustatytą atlygį ir tuo atveju, jeigu tinkamas vykdomų procedūrų užbaigimas ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimas reikalauja tik dalies veiksmų, nurodytų sutarties II skyriuje; dėl kitų ieškovės išlaidų apmokėjimo buvo aptarta ir sutarties 9.3 punkte;
7.7. 2015 m. rugsėjo mėnesį atsakovė pareiškė norą nutraukti 2013 m. sutartį ir pradėjo reikalauti iš ieškovės perduoti jai visų administruojamų bylų medžiagą;
7.8. 2016 m. sausio 31 d. 2013 m. sutartis buvo nutraukta.
8. Nurodytas sutartis teismas kvalifikavo kaip paslaugų sutartis. Atsakovė tęsė draudimo bendrovės su ieškove 2010 m. sutartimi pradėtą bendradarbiavimą, todėl vertindamas šalių santykius teismas analizavo sutarčių turinį, nusistovėjusią atsiskaitymo praktiką, šalių ketinimus ir tikslus.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovė, norėdama užtikrinti tinkamą sutarties vykdymą, savo lėšomis turėjo sukurti visą materialinę bazę; ieškovės prisiimti įsipareigojimai apėmė visų draudimo bendrovės taikomų draudimo rūšių žalų sureguliavimą (2013 m. sutarties 1.2 punktas); šalys nediferencijavo ir nenustatė kiekvieno veiksmo, pvz., skambučio iš kliento priėmimo, įvykio registravimo, viso įvykio tyrimo, vykimo į įvykio vietą, įkainių; ieškovei nebuvo atskirai mokamas atlyginimas už paruošiamuosius veiksmus, reikalingus sutarčiai įgyvendinti, taip pat jai nebuvo atskirai mokama už skambučių centro išlaikymą, IT sistemos veikimo palaikymą ir t. t. Iš sutarčių 9.1 punkto turinio akivaizdu, kad ieškovė fiksuoto dydžio atlygį gauna ir už veiklos pagal šios sutarties sąlygas atlikimą, ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimą, įskaitant papildomo sprendimo į gautą pretenziją atsakymo projekto parengimą. Teismo vertinimu, tai rodo, kad nagrinėjamu atveju dėl konkretaus, aiškiai apibrėžto rezultato susitarta nebuvo, nes visos paslaugos, net ir dalinės, nurodytos sutarčių II skyriuje, buvo reikalingos atsakovei; fiksuotu atlyginimu buvo siekiama užtikrinti visų ieškovės teikiamų paslaugų apmokėjimą, todėl teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad apmokėjimui yra būtina sąlyga – sprendimo projekto parengimas.
10. Šalių bendradarbiavimas vyko nuo 2010 m., ieškovei nebuvo reiškiama jokių pretenzijų dėl sutarties vykdymo; ieškovės pateikiamos bylos buvo atsakovės priimamos, ieškovei buvo mokama pagal sutartyje nurodytus įkainius, jokių ginčų dėl apmokėjimo nebuvo iki sutarties nutraukimo, kai atsakovė atsisakė apmokėti ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Teismas padarė išvadą, kad šalių buvo sulygta neskirstyti mažareikšmių bylų, kuriose nereikėjo viso paslaugų paketo, ir daug sąnaudų reikalaujančių bylų administravimo išlaidų, o nustatytas fiksuotas mokestis, taip dengiant ieškovės išlaidas, kurios buvo patirtos (patiriamos) nepertraukiamam veiklos pagal sutarties sąlygas atlikimui užtikrinti, per visų užregistruotų bylų skaičių; šalys šio susitarimo laikėsi, nelaikė jo nesąžiningu ar kaip nors pažeidžiančiu vienos ar kitos šalies interesus, nes tokiu būdu buvo siekiama užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą.
11. Bylos nagrinėjimo metu visos ginčo bylos buvo pateiktos teismui; teismas, siekdamas bylose, dėl kurių administravimo kilo ginčas, nustatyti, kokie, kokia apimtimi ir ar iš viso buvo atlikti ieškovės veiksmai jas administruojant, proceso dalyvių pritarimu atrinko tam tikrą skaičių bylų, kuriose atlikti veiksmai buvo peržiūrėti ir ieškovės, ir atsakovės, ir pateikė bylų bei jose atliktų ieškovės veiksmų suvestinę.
12. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad visose žaliosios kortos bylose faktinį administravimą vykdė „Compensa PL“. Iš liudytojo D. G. paaiškinimų teismas nustatė, kad šalių buvo svarstoma dėl tam tikros kategorijos bylų (ne)apmokėjimo; šalių pateiktos sutartys, jų priedai suponuoja išvadą, kad visi susitarimai buvo įforminami sutarties pakeitimu pasirašant sutarties priedą; byloje nėra jokių objektyvių duomenų, teikiančių pagrindą daryti išvadą apie tokio susitarimo egzistavimą; byloje nėra tokio turinio sutarties priedų, taip pat jokių duomenų, kurie, kad ir netiesiogiai, patvirtintų aptariamą šalių žodinį susitarimą. Liudytojas labai aiškiai diferincijavo administruojamas žalos bylas; patvirtino ieškovės paaiškinimus, kad tam tikrais laikotarpiais ieškovė būtent atsakovės prašymu neįtraukdavo tam tikro kiekio bylų į ataskaitas (bylų, kuriose per metus buvo pareikšta pretenzija, bet išmoka nebuvo išmokėta, kuriose nebuvo nukentėjusiojo pretenzijų).
13. Teismas konstatavo, kad šalių buvo sutarta mokėti ieškovei fiksuotą sulygtą atlyginimą ir už žaliosios kortas bylas, už bylas, kuriose nebuvo suvedami duomenys į CSOS, tokio susitarimo buvo laikomasi visą sutarties vykdymo laikotarpį, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 33 792 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. 16-080 tenkino.
14. Teismas nurodė, kad pagal sutarties sąlygas ir tarp šalių nusistovėjusią praktiką atsakovė privalo sumokėti ieškovei už nežymėtas CSOS bylas, kuriose buvo faktiškai atlikti visi veiksmai, kuriuos turėjo atlikti ieškovė. Šios bylos buvo ieškovės administruojamos nuo 2015 m. kovo 6 d. iki 2016 m. sausio 27 d., t. y. bylų perdavimo atsakovei laikotarpiu. Nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. sausio 27 d. yra bylų, pradėtų ieškovės administruoti prieš pat bylų perdavimą atsakovei; bylų, kuriose atsakovė parengė tik išmokos aktą; bylų, kur atsakovė įvedė tik CSOS, tačiau taip pat yra bylų, kuriose atsakovė atliko visišką bylų administravimą. 2013 m. sutarties 9.1, 9.2 punktų, X skyriaus, reglamentuojančio sutarties galiojimą, nuostatos nesudaro pagrindo spręsti dėl neužbaigtų bylų visiško apmokėjimo sutarties nutraukimo atveju. Dėl to teismas tenkino 1071,58 Eur ieškovės reikalavimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 16-071, nes atsakovei buvo perduotos faktiškai užbaigtos bylos; reikalavimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 16-072 tenkino 50 proc. (6174,25 Eur), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatavęs faktą, kad ieškovė atliko tik dalį veiksmų.
15. Spręsdamas dėl 55 121,84 Eur reikalavimo už atsakovei suteiktas paslaugas administruojant 834 vairuotojų civilinės atsakomybės žalos bylas nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2016 m. sausio 28 d. pagal dvi 2017 m. vasario 24 d. išrašytas išankstines sąskaitas faktūras, teismas pažymėjo, kad visos šios bylos yra žaliosios kortos bylos, kuriose ieškovė atliko tik dalį veiksmų; ieškovė šiose bylose fiksavo pranešimus, jai buvo pateikiami kaltininko dokumentai, daromi paklausimai. Vien tai, kad aptariamos bylos nebuvo laiku įtrauktos į ataskaitas ir ieškovė pateikė reikalavimą dėl šių bylų apmokėjimo vėliau, nepaneigia fakto, kad jose tam tikri veiksmai ieškovės buvo atlikti. Teismas sprendė, kad ieškovė tinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir sutarties 9.1, 9.2 punktų pagrindu turi teisę į apmokėjimą.
16. Atsakovė prašė priteisti iš ieškovės 89 680,78 Eur nepagrįstai gautų lėšų už ieškovės 2010–2016 m. nepagrįstai įtrauktas į sąrašus ir perduotas bylas. Šį priešieškinio reikalavimą teismas atmetė, nurodydamas, kad visos bylos atsakovei buvo perduodamos pagal perdavimo–priėmimo sąrašus, kuriuose buvo fiksuotas suformuotų bylų skaičius, nurodyti bylų apskaitos duomenys; bylos buvo atsakovės sutikrinamos ir tik po to atsakovė už jas sumokėdavo. Nustatytos aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad atsakovę tenkino ieškovės teikiamų paslaugų kokybė, apimtis ir būdai.
17. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 21 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkinti ieškovės reikalavimai atsakovei, – sumažino priteistą sumą iki 13 638,93 Eur.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs sutarčių nuostatas, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartyse sulygtas fiksuotas atlygis už vieną žalos bylą turėjo būti mokamas nepriklausomai nuo žalos bylos sureguliavimo stadijos, t. y. vien už tam tikrų veiksmų atlikimą. Sutartyse, kurios sudarytos trejų metų laikotarpiu, aiškiai įtvirtinta, kad fiksuotas atlygis mokamas už veiklos pagal sutarties sąlygas atlikimą ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimą. Tokia pati formuluotė buvo vartojama ir atliekant minėtų sutarčių nuostatų dėl atlygio dydžio pakeitimus, t. y. nei sutartyse, nei jų pakeitimuose nebuvo išskiriami įkainiai už tam tikrų veiksmų atlikimą, jų apmokėjimas (išskyrus 2015 m. kovo 17 d. sudarytą 2013 m. sutarties pakeitimą dėl turto draudimo). Aplinkybę, kad šalių valia atlygį paslaugos teikėjai (ieškovei) mokėti už baigtas bylas (ne tam tikrų (pavienių) veiksmų atlikimą), patvirtina ir jų sutartyse sulygtos analogiško turinio sutarties nutraukimo nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad šalys rašytinio priedo prie sutarties forma gali susitarti, jog sutarties nutraukimo atveju paslaugų teikėjas baigs visų bylų, perduotų jam iki sutarties nutraukimo, tyrimą pagal sutartyje nustatytas taisykles ir gaus už atliktus veiksmus atlyginimą, nurodytą sutarties 9.1 punkte. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad pagal ieškovės į bylą pateiktus įrodymus atsakovė 2016 m. sausio 26 d., vadovaudamasi minėtomis nuostatomis, siūlė susitarti dėl žalos bylų, perduotų iki sutarties nutraukimo, sureguliavimo, už jas atlyginant sutarties 9.1 punkte nustatyta tvarka, tačiau toks susitarimas pasiektas nebuvo.
19. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių sulygtos paslaugų pagal sutartis apmokėjimo tvarkos, nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, kad ieškovė savo lėšomis įsipareigojo įrengti ir įrengė visą materialinę bazę sutartims tinkamai vykdyti, ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad fiksuota sutarties kaina turėjo būti mokama už visų paslaugų atlikimą (nepriklausomai nuo sprendimo projekto parengimo sąlygos įgyvendinimo), o toks aiškinimas atitinka sutarčių 9 straipsnyje (skyriuje) įtvirtintą sąlygą, jog fiksuotas mokestis mokamas ir už veiklos pagal sutartį atlikimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 2010 m. sutarties 9 straipsnio 1, 2 paragrafuose aiškiai įtvirtinta nuoroda į sutarties 2 straipsnio 1 paragrafą, t. y. veiksmus, kuriuos ieškovė turėjo atlikti administruodama žalos bylas, tačiau šiose sutarties nuostatose nėra jokių nuorodų į 2 straipsnio 2 paragrafą, kuriame įtvirtinti veiksmai, susiję su infrastruktūros sukūrimu sutartims vykdyti (visą parą veikiantis skambučių centras, patalpų įsigijimas, žmogiškųjų išteklių užtikrinimas ir kt.). Savo ruožtu nors 2013 m. sutarties 9.1 punkte neliko tiesioginės nuorodos į straipsnio punktą, kuriame įtvirtinti paslaugų teikėjo (ieškovės) įsipareigojimai dėl materialinės bazės sukūrimo, tačiau pačiame 2.2 punkte šalių buvo įtvirtinta, kad veiksmus, susijusius su galimybe tinkamai vykdyti sutartį (jau minėti skambučių centro, žmogiškųjų išteklių užtikrinimo ir kt. veiksmai), paslaugos teikėjas (ieškovė) atlieka savo lėšomis ir rizika.
20. Taigi, tiek lingvistinis, tiek sisteminis sutarčių aiškinimas suponuoja išvadą, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šalys nesiekė sutarčių 9 straipsnyje (skyriuje) įtvirtintos paslaugų apmokėjimo tvarkos ir kainos sieti su kitais veiksmais, nei žalos bylų administravimo (sureguliavimo) veiksmai, įtvirtinti sutarčių 2 straipsnio (skyriaus) 1 punkte, o fiksuotas užmokestis turėjo būti mokamas esant abiejų sutarčių 9 straipsnio (skyriaus) 1 punkte įtvirtintų sąlygų visetui – ir veiklos pagal sutartį atlikimui, ir sprendimo projekto parengimui. Sisteminis sutarčių nuostatų, susijusių su teiktų paslaugų apmokėjimu, aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad pusiausvyra tarp minėtų žalos bylų kategorijų (sudėtingų ir lengvų pagal administravimui tenkančias išlaidas ir laiką) buvo užtikrinta sutarčių 9 straipsnio (skyriaus) 2 punkto nuostata, pagal kurią žalos bylos apmokėjimas buvo gaunamas ir tuo atveju, jei tinkamai vykdomoms procedūroms užbaigti ir sprendimo projektui dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengti nereikėdavo atlikti visų sutartyje įtvirtintų administravimo veiksmų, t. y. ieškovės patiriamas išlaidas administruojant daug laiko ir sąnaudų reikalaujančias žalos bylas padengdavo mažareikšmės žalos administravimo bylos, o ne fiksuoto atlygio mokėjimas už tokias bylas, kuriose atlikti tik tam tikri veiksmai. Tokią išvadą patvirtina ne tik pirmiau aptartas sutarčių nuostatų aiškinimas, bet ir ieškovės nurodytos bei į bylą pateiktais duomenimis grįstos bendradarbiavimo pagal sutartis nutraukimui įtakos turėjusios aplinkybės – ieškovė teigė, kad nuo 2013 m. atsakovė iš jos perėmė mažiausiai sąnaudų reikalaujančias bylas (draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir ligos atvejų bylas, turto draudimo žalų administravimo bylas), kurios kompensuodavo kitų (sudėtingų) draudžiamųjų įvykių administravimo išlaidas.
21. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė žaliosios kortos bylose atliko tam tikrus administravimo veiksmus, atitinka byloje esančius duomenis, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, jog ieškovė neadministravo žaliosios kortos bylų, juo labiau kad pati atsakovė, atsižvelgdama į atliktų ieškovės tokių bylų administravimo apimtį, nurodė, jog neprieštarautų apmokėti 10 proc. prašomos priteisti sumos. Kita vertus, tai, kad ieškovė žaliosios kortos bylose yra atlikusi tam tikrus administravimo veiksmus, nesuponuoja pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė turi teisę gauti sutartyse sulygtą atlygį už žaliosios kortos bylas pagal sąskaitas, išrašytas po sutarties nutraukimo. Atskira žaliosios kortos bylų apmokėjimo tvarka ar atskirų veiksmų apmokėjimas sutartyse šalių sulygti nebuvo, taip pat nebuvo rašytinių susitarimų, kuriais būtų iš esmės keičiama 9 straipsnio (skyriaus) nuostata (išskyrus kainą už vieną žalos bylą), nors pagal atitinkamas sutarčių nuostatas bet kokiems sutarčių nuostatų papildymams ar pakeitimams būtinas abiejų šalių sutikimas ir rašytinio priedo forma. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad, kilus šalių ginčui dėl atsiskaitymo pagal sutartį, esant jos nutraukimo faktui, atsakovė neturi pareigos ieškovei mokėti už žaliosios kortos bylas pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas po sutarties nutraukimo, atsakovei nesutinkant atsiskaityti kita, nei šalių sutartyse raštu sulygta, tvarka ir sąlygomis.
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad, pagal liudytojo parodymus, vykstant šalių bendradarbiavimui tam tikrais periodais būdavo peržiūrimos žaliosios kortos bylos ir, atsižvelgiant į jų statusą, dviejų tipų žaliosios kortos bylos būdavo traukiamos į ataskaitas, jų pagrindu išrašomos PVM sąskaitos faktūros, šias atsakovė apmokėdavo, o iki sutarties nutraukimo jokių ginčų dėl paslaugų apmokėjimo nebuvo kilę, esminę reikšmę turi ne ieškovės reiškiamiems reikalavimams dėl žaliosios kortos bylų apmokėjimo, o atsakovės priešieškinio dalies dėl permokėtos sumos už žaliosios kortos bylų administravimą atmetimui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
23. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovė yra atlikusi veiksmus, išvardytus sutarties 2 skyriaus 2 dalyje. Šalys nebuvo susitarusios, kad ieškovė atsakovei teiks neatlygintinas paslaugas; nesitarė ir dėl rezultato sukūrimo; nenustatė konkretaus įsipareigojimo įvykdymo išlaidų ir kompensavimo už infrastruktūros sukūrimą. Tačiau šalys susitarė, kad už veiklos pagal sutarties sąlygas atlikimą ieškovei bus mokamas sutartas fiksuotas atlyginimas, skaičiuojant pagal administruojamų bylų skaičių, kuris šalių susitarimu padengs visas ieškovės patirtas išlaidas, atliekant administravimo veiksmus žalos bylose, tiek tose, kurioms administruoti yra reikalingas visas paslaugų paketas, tiek tose, kurioms reikia atlikti tik formalius veiksmus (procesiniuose dokumentuose dar vadinamos žaliosios kortos bylos arba mažareikšmės žalos administravimo bylos). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien atsakovės sutikimu apmokėti 10 proc. reikalautos sumos už ieškovės atliktus veiksmus, iš esmės pakeitė šalių nustatytą atsiskaitymo tvarką ir paslaugos teikimo kainą, taip pažeidė sutarties 9.1 ir 9.2 punktų nuostatas bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CK) 6.720 straipsnio 1 dalį. Nurodydamas, kad infrastruktūros atsakovės veiklai užtikrinti sukūrimas ir išlaikymas, susijęs su galimybe tinkamai vykdyti sutartį, turėjo būti atliekamas ieškovės lėšomis ir rizika, teismas visą sutarties vykdymo naštą užkrovė tik ieškovei. Tačiau nė vienas verslo subjektas neturi pareigos savo lėšomis ir rizika sukurti pagal kito verslo subjekto reikalavimus atitinkančią struktūrą, ją išlaikyti ir finansuoti. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė interesų pusiausvyrą ir CK 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatas.
23.2. Kai klientas naudojasi teise sutarties vykdymo metu ir nesant paslaugų teikėjo kaltės vienašališkai nutraukti sutartį, turi būti užtikrinta ir paslaugų teikėjo interesų pusiausvyra, apsaugoti jo turtiniai interesai – pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, nutraukdamas sutartį, klientas turi sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamos nutarties 46 punkte atsakovę nuo šios pareigos atleido, nurodydamas, kad tai, jog ieškovė žaliosios kortos bylose yra atlikusi tam tikrus administravimo veiksmus, nesuponuoja pagrindo daryti išvadą, kad ji turi teisę gauti sutartyse sulygtą atlygį už žaliosios kortos bylas pagal sąskaitas, išrašytas po sutarties nutraukimo. Šios 834 žaliosios kortos bylos buvo atsakovei perduotos ieškovei dar nežinant apie sutarties nutraukimą; bylas atsakovė iš ieškovės priėmė ir to neneigia, tačiau jos atsakovės nurodymu tiesiog nebuvo laiku įtrauktos į apskaitą, todėl apeliacinės instancijos teismas neteisingai šiai bylų kategorijai pritaikė sutarties 10.5 punkto reikalavimus.
23.3. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės pačios savaime nėra neteisingos, tačiau nesutiko su jų teisiniu vertinimu, aiškinant sutarties sąlygas. Tačiau tokio savo teisinio vertinimo niekaip nepagrindė ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime atlikto teisinio sutarčių nuostatų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pagrindinius sutarties šalių principus, teisingumo principą, priėmė byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią nutartį. Siekdamos susitarti dėl atlyginimo dydžio, šalys atskirų žalos (nuostolių) administravimo bylų skirtumų ir jose būtinų atlikti veiksmų sutartimi neįvardijo, nediferencijavo nei paslaugos už atliktus veiksmus kainos, nei skirtingo pobūdžio bylų. Pagal apeliacinės instancijos teismo aiškinimą ieškovei už dalinius veiksmus, kuriuos ji iki sutarties nutraukimo atliko administruodama atsakovės žalos (nuostolių) bylas, atlyginimas neturi būti mokamas, nes jos gautas atlygis už mažareikšmių (žaliosios kortos) bylų administravimą padengė patirtas išlaidas dėl tų bylų, kurios reikalavo daug laiko ir sąnaudų. Tačiau neaišku, kaip tokios išlaidos gali būti padengiamos, jeigu apeliacinės instancijos teismas panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovei buvo priteistas žaliosios kortos bylų administravimo apmokėjimas. Tokiu prieštaringu sutarčių sąlygų vertinimu buvo pažeisti šalių proporcingumo ir lygiateisiškumo sutartiniuose santykiuose principai.
24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
24.1. Byloje spręstinas klausimas tik dėl dalies šalių ginčo – t. y. dėl ieškovės pareikšto reikalavimo sumokėti už žaliosios kortos bylų administravimą. Atsakovė atkreipia teismo dėmesį, kad tokių žalos bylų administravimą reglamentuoja ne šalių sudarytos sutartys, bet įstatymas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalis nustato pareigą draudikams, turintiems teisę vykdyti TPVCAPD veiklą Lietuvos Respublikoje, kiekvienoje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirti atstovus pretenzijoms nagrinėti, kurie yra atsakingi už išmokos mokėjimą nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Draudikas, vykdydamas imperatyvius įstatymo reikalavimus, buvo paskyręs savo atstovus visose kitose ES valstybėse, šie už atlyginimą administruodavo žaliosios kortos bylas. Kasaciniame skunde nepagrįstai bandoma sudaryti įspūdį, neva ieškovė administruodavo draudiko žaliosios kortos bylas, už kurias turi teisę gauti atlygį. Ieškovė net neginčija faktinės aplinkybės, kad ji niekuomet neturėjo reikalingų resursų bei priemonių žaliosios kortos byloms administruoti. Ieškovė žaliosios kortos bylas įvardija kaip „mažareikšmes“ arba reikalaujančias atlikti „tik formalius veiksmus“, o tai tik patvirtina, kad ji žaliosios kortos bylų niekuomet neadministravo (kaip administravimas buvo apibrėžtas šalių sudarytose sutartyse). Byloje apklaustas liudytojas taip pat pripažino, kad žaliosios kortos bylas administruodavo pats draudikas Lenkijoje. Administruojant žaliosios kortos bylas reikia atlikti visus arba didelę dalį veiksmų, apibrėžtų šalių sudarytos sutarties 2.1 punkte. Tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, kad ieškovei nebuvo perduota žaliosios kortos bylų administravimo funkcija, o jos veiksmai tokiose žalos bylose buvo tik epizodiniai (pvz., formalus pranešimo apie eismo įvykį išklausymas telefonu arba gavimas paštu). Todėl būtina išaiškinti sutarties sąlygas, susijusias su atlygio už suteiktas paslaugas mokėjimu. Nors kasaciniame skunde bandoma įrodyti, kad vien tik dalies žalos bylos administravimo veiksmų atlikimo faktas savaime sudaro pagrindą reikalauti atlygio už šias paslaugas, tačiau sutarties 9.2 punktas aiškiai įtvirtina, jog ieškovė gaus atlygį už dalį atliktų veiksmų tik tais atvejais, kai to pakaks tam, kad būtų pasiektas sutarties šalių sutartas rezultatas – tinkamas vykdomų procedūrų užbaigimas ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimas. Vien tik aplinkybė, kad tam tikrų veiksmų konkrečioje žalos byloje atlikti nebūtina, jokiu būdu nereiškia, kad ieškovė turi teisę gauti atlygį už dalinį žalos bylos administravimą, nepasiekiant šalių sutarto rezultato – t. y. tinkamo žalos bylos administravimo užbaigimo ir sprendimo projekto parengimo. Šalys sutartimi nebuvo susitarusios dėl apmokėjimo už tam tikrų žalos bylos administravimo veiksmų atlikimą, kurių nepakanka siekiamam rezultatui (žalos bylos administravimo užbaigimui) pasiekti. Atsižvelgiant į tai, kad pagal sutarties sąlygas atlygis už tokius nereikšmingus veiksmus ieškovei nepriklausytų, byloje galėtų būti vadovaujamasi CK 6.720 straipsnio 5 dalimi, tačiau ieškovė į bylą nėra pateikusi įrodymų, pagrindžiančių savo faktiškai patirtas išlaidas dėl dalinio žalos bylų administravimo (pvz., tik atsiliepiant į kaltininko telefono skambutį), dėl to laikytina, kad jos pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas.
24.2. Pasisakydama dėl ieškovės reikalaujamos 55 053,78 Eur sumos pagal 2017 m. vasario 24 d. išrašytas sąskaitas faktūras, atsakovė atkreipia teismo dėmesį, kad ieškovė, vadovaudamasi buhalterinę apskaitą reglamentuojančiomis teisės normomis, šias sąskaitas įvardija kaip išankstines, taip pripažįsta, jog paslaugos atsakovei nebuvo suteiktos ir už jas prašoma sumokėti iš anksto.
24.3. Kasacinio skundo argumentai dėl ieškovės infrastruktūros sukūrimo ir išlaikymo neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą dėl atlygio už paslaugas. Nepaisydama to, atsakovė atkreipia dėmesį, kad šalys sutartimi buvo sutarusios, jog ieškovė veiksmus, susijusius su galimybe tinkamai vykdyti sutartį, atlieka savo lėšomis ir rizika.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir paslaugų teikimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo
25. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovei nekilo pareiga sumokėti ieškovei už žaliosios kortos bylų administravimą pagal sąskaitas faktūras, išrašytas po sutartinių santykių nutraukimo, todėl iš dalies pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisė 10 proc. (tiek sutiko sumokėti atsakovė) ieškovės reikalautų 33 792 Eur už atsakovei suteiktas paslaugas, administruojant žaliosios kortos bylas, o reikalavimą priteisti 55 053,78 Eur už analogiškas atsakovei suteiktas paslaugas atmetė visiškai. Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl netinkamo šalių sutarties nuostatų dėl apmokėjimo aiškinimo ir paslaugų sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nustatyta ir šalys neginčija, jog žaliosios kortos bylose ieškovė atlikdavo tik tam tikrus administravimo veiksmus, tačiau nerengdavo sprendimo projekto dėl draudimo išmokos išmokėjimo ar atsisakymo ją išmokėti. Taigi šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro klausimas dėl atsakovės pareigos sumokėti už ieškovės atliktus atskirus žaliosios kortos bylų administravimo veiksmus egzistavimo ir apimties, t. y. dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą ir paslaugų teikimo teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo.
26. Šalis siejo paslaugų – draudimo žalos administravimo – teikimo santykiai. Šiems santykiams taikytinos šalių 2013 m. sutarties ir jos priedų nuostatos, taip pat 2010 m. sutarties, nuo kurios prasidėjo ieškovės bendradarbiavimas su draudimo bendrove, ir jos priedų nuostatos bei dispozityviosios CK normos, reglamentuojančios atlygintinų paslaugų teikimą.
27. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; kt.).
28. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė.
29. Nagrinėjamos bylos šalių 2013 m. sutarties 9.1 punkte nustatyta, kad už veiklos pagal šios sutarties sąlygas atlikimą ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimą, įskaitant papildomo sprendimo į gautą pretenziją atsakymo projekto parengimą, paslaugų teikėjas turi teisę gauti iš draudiko atstovo fiksuotą 235 Lt (68,06 Eur) be PVM atlygį už vieną draudimo žalos bylą, atsižvelgiant į sutarties 6.1–6.2 punktus (Priedu Nr. 2 šis atlygis sumažintas iki 211 Lt (61,11 Eur)). Sutarties 9.2 punkte nustatyta, kad paslaugų teikėjas gauna sutarties 9.1 punkte nustatytą atlygį ir tuo atveju, jeigu tinkamas vykdomų procedūrų užbaigimas ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimas reikalauja tik dalies veiksmų, nurodytų sutarties II skyriuje. Analogiškai apmokėjimo sąlygos buvo apibrėžtos ir 2010 m. ieškovės sutartyje su draudimo bendrove.
30. Ieškovė nuosekliai laikosi pozicijos, kad šios dvi sutarties sąlygos leidžia jai gauti atlyginimą už dalies veiksmų, nurodytų 2013 m. sutarties II skyriuje, atlikimą žaliosios kortos bylose, o atsakovės teigimu, atlygis siejamas su draudimo bylos užbaigimu, t. y. už visų reikalingų žalos bylos administravimo veiksmų atlikimą bei sprendimo projekto dėl draudimo išmokos mokėjimo arba atsisakymo ją mokėti paruošimą.
31. Taigi nagrinėjamos bylos atveju šalių ginčas kilo dėl suteiktas paslaugų apmokėjimo sąlygas įtvirtinančių sutarties nuostatų prasmės. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis subjektyviuoju metodu, vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatytais kriterijais, šalių konsensuso neįmanoma nustatyti. Byloje nėra pateikta jokios medžiagos apie šalių derybas dėl sutarties sudarymo, ieškovės santykių su draudimo bendrove praktiką iki sutarties sudarymo. Kitas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo kriterijus yra šalių elgesys po sutarties sudarymo: pats sutarties vykdymas, jos netinkamas vykdymas, šalių reiškiami reikalavimai viena kitai, pretenzijos, pranešimai apie vykdymo trūkumus, įvykdymo priėmimas, atsisakymas priimti įvykdymą ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių elgesys po sutarties sudarymo vis dėlto negali įrodyti tikrosios šalių valios ir net gali būti priešingas tam, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, tačiau vis dėlto jis tam tikrais atvejais gali leisti įžvelgti tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį. Bylą nagrinėję teismai įvertino 2010 m. sutarties ir 2013 m. sutarties šalių elgesį sutarčių vykdymo metu – iki ginčo pradžios atsakovė priimdavo žaliosios kortos bylas pagal perdavimo–priėmimo sąrašus, kuriuose buvo fiksuotas suformuotų bylų skaičius, nurodyti bylų apskaitos duomenys, jas sutikrindavo ir apmokėdavo. Vis dėlto kilus šalių ginčui atsakovė atsisakė apmokėti ieškovės pateiktas sąskaitas faktūras už žaliosios kortos bylų administravimą ir pareiškė priešieškinį, siekdama susigrąžinti iki tol už tokių bylų administravimą ieškovei sumokėtas lėšas. Taigi toks atsakovės elgesys parodo, kad jai toks reikalavimas sumokėti už dalį darbų žaliosios kortos bylose nėra priimtinas. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje susiklostė šios nutarties 28 punkte minėta situacija, kai šalių pozicijos dėl sutarties sąlygų, nustatančių suteiktų paslaugų apmokėjimo tvarką, yra visiškai priešingos, ir dėl to prioritetas teiktinas objektyviam sutarties aiškinimo metodui, t. y. sisteminei-lingvistinei sutarties sąlygų analizei, ir jos sąlygos aiškintinos taip, kaip jas aiškintų tokiomis pat aplinkybėmis analogiški šalims protingi asmenys.
32. Taikydamas objektyvųjį sutarties aiškinimo metodą apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, ir tai patvirtina expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) 2013 m. sutarties 9.1, 9.2 punktai, kad 9.1 punkte nustatyto atlygio išmokėjimo būtina sąlyga yra ne tik visų ar dalies veiksmų, įtvirtintų sutarties II skyriuje, atlikimas, bet ir sprendimo projekto dėl nuostolių atlyginimo išmokėjimo ar atsisakymo išmokėti parengimas. Ši sutarties nuostata išreikšta aiškiai, dėl to nėra pagrįstų abejonių dėl šios nuostatos turinio, reikšmės.
33. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės kasacinio skundo argumentus, kad fiksuoto atlygio mokėjimas už tokias bylas, kuriose atlikti tik tam tikri veiksmai (konkrečiai žalios kortos bylas), padengdavo jos patiriamas išlaidas administruojant daug laiko ir sąnaudų reikalaujančias žalos bylas, taip pat skambučių centro, infrastruktūros sukūrimą ir išlaikymą, žmogiškųjų išteklių užtikrinimą ir kt. Nors apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovė, remiantis 2013 m. sutarties 2.2 punktu, įsipareigojo sukurti visą infrastruktūrą žaloms administruoti savo lėšomis ir rizika, vertintinas kritiškai, nes tokia nuostata nebūtinai reiškia, jog į tai nebuvo atsižvelgta nustatant fiksuotą atlygį sutartyje, vis dėlto teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad fiksuotas užmokestis turėjo būti mokamas esant abiejų sutarčių 9 straipsnio (skyriaus) 1 punkte įtvirtintų sąlygų visetui (veiklos pagal sutartį atlikimui ir sprendimo projekto parengimui), ieškovės patiriamas išlaidas administruojant daug laiko ir sąnaudų reikalaujančias žalos bylas padengdavo tos mažareikšmės žalos administravimo bylos, kuriose ji parengdavo ir sprendimo projektą, o ne vien atlikdavo pavienius pirminius žalos bylos administravimo veiksmus.
34. Tačiau net ir sutikdama su tokia apeliacinio teismo pozicija dėl 2013 m. sutarties 9.1, 9.2 punktuose išdėstytų sąlygų reikšmės, teisėjų kolegija nepagrįsta laiko šio teismo išvadą, kad atsakovei visiškai nekilo pareiga sumokėti už žaliosios kortos bylose atliktus veiksmus.
35. Sutarties tekste, minėta, nėra nuostatų, įtvirtinančių atskirų draudimo žalos bylos administravimo veiksmų įkainius (išskyrus atskirus veiksmus turto draudimo bylose). Tačiau byloje nustatyta ir atsakovė neginčija, kad žaliosios kortos bylose ieškovė atlikdavo dalį veiksmų: fiksuodavo pranešimus, priimdavo kaltininko dokumentus, darydavo paklausimus.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai šalių susitarimo turinio nepavyksta nustatyti, turi būti remiamasi atitinkamus santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į sutarties (kuri nagrinėjamu atveju yra atlygintinų paslaugų sutartis) tikslo kriterijų (CK 6.193 straipsnio 2 dalis), šios nutarties 35 punkte apibrėžta sutarties spraga pildytina atsižvelgiant į dispozityviąsias teisės normas (CK 6.195 straipsnis). Šiuo atveju aktuali yra CK 6.720 straipsnio 6 dalis, kuri nustato, kad klientas taip pat privalo atlyginti paslaugų teikėjui šio turėtas išlaidas dėl paslaugos suteikimo tiek, kiek tų išlaidų nepadengia paslaugų kaina, sistemiškai su nutraukimo padarinius reglamentuojančia CK 6.721 straipsnio 1 dalyje esančia taisykle, kuri nustato, kad klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.
37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei kyla pareiga sumokėti ieškovei už jos atliktus pirminius žalios kortos bylų administravimo veiksmus ar dėl jų atlikimo patirtas išlaidas, nustatant proporcingą jų vertę, atsižvelgiant į tai, kiek veiksmų iki sprendimo (ne)išmokėti draudimo išmoką parengimo atlikdavo Lenkijoje veikiantis draudimo bendrovės filialas, tačiau atsakovė neturėtų mokėti už šiuos veiksmus visos sumos, nurodytos 2013 m. sutarties 9.1 punkte.
38. Nors byloje (pvz., 16, 17 tomuose) yra dokumentų, patvirtinančių, kad Lenkijoje veikiantis draudimo bendrovės filialas atlikdavo tam tikrus veiksmus žaliosios kortos bylose, tačiau byloje nebuvo nustatytos jai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, leidžiančios apskaičiuoti proporcingą šių paslaugų, teiktų tiek ieškovės, tiek Lenkijoje veikiančios draudimo bendrovės filialo, vertę. Kadangi šios aplinkybės negali būti nustatytos kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
39. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė
Vincas Verseckas