Civilinė byla Nr. e2A-987-1120/2020

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00347-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.3.1.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės,  Vilijos Mikuckienės ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ir atsakovo V. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-263-856/2020 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui V. B. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir skolos priteisimo bei atsakovo V. B. priešieškinį, tretieji asmenys T. B. ir I. B.. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. B. (toliau – ir ieškovas) 2016 m. spalio 11 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo V. B. (toliau – ir atsakovas) priteisti 181 571,48 Eur kaip be teisinio pagrindo įgytų lėšų, 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo be pagrindo įgytų lėšų sumos nuo jų įgijimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškinio pateikimo dieną sudarančių 28 927,42 Eur, 5 procentus metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo prašomos priteisti sumos nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas paaiškino, kad 2012 m. vasario 29 d. – 2014 m. rugpjūčio 18 d. atsakovas be ieškovo žinios ir sutikimo, pasinaudodamas ieškovo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenimis, persivedė iš ieškovo į savo asmeninę sąskaitą 181 571,48 Eur (626 930 Lt). Tokiam lėšų pervedimui nebuvo jokio teisinio pagrindo, t. y. ieškovas nebuvo skolingas atsakovui, atitinkamai nesiekė pildyti atsakovo sąskaitos ar skolinti jam pinigų. Ieškovas apie pavedimus nežinojo, jų neatliko, nes nemoka naudotis internetine bankininkyste. Ieškovas už ieškinį sumokėjo 200 Eur žyminio mokesčio, prašydamas nuo likusios žyminio mokesčio dalies jį atleisti. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi ieškinį priėmė ir atleido ieškovą nuo likusios žyminio mokesčio dalies (2 247 Eur) sumokėjimo. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 7 d. taip pat priėmė nutartį, kuria taikė laikinąsias apsaugos priemones (atsakovo turto areštą pareikšto reikalavimo ribose).

2.       Atsakovas atsiliepime prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas paaiškino, kad pinigai iš ieškovo į atsakovo sąskaitą buvo pervedami keletą metų ir per metus daug kartų: 2012 m. 8 kartus, 2013 m. 4 kartus, 2014 m. 6 kartus. Po to, kai 2015 m. šalių santykiai pablogėjo ieškovas vykdavo į banką ir nurodydavo, kokius pavedimus iš savo sąskaitos atlikti. Atsakovas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad pasisavino ieškovui išduotus elektroninės bankininkystės duomenis (kodus). Šiuos prisijungimo kodus turėjo ieškovas savo žinioje ir atsakovui perduodavo tuomet, kai reikėdavo vykdyti atitinkamus mokėjimo pavedimus. Visi mokėjimo pavedimai iš ieškovo sąskaitos buvo atliekami jam žinant arba tiesiogiai dalyvaujant.

3.       Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priteisė ieškovui iš atsakovo 174 330,98 Eur be teisinio pagrindo gautų lėšų, 955,20 Eur palūkanų, 5 procentus procesinių palūkanų, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 28 d. nutartimi pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį dėl priteistinų palūkanų ir ieškovui iš atsakovo priteisė 28 154,77 Eur kompensuojamųjų palūkanų bei 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 203 440,95 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 31 d. išdavė vykdomąjį raštą.

4.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi priėmė atsakovo kasacinį skundą ir sustabdė Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas šioje nutartyje išaiškino, kad ieškovui teigiant, kad atsakovas gavo lėšas ar turtą be pagrindo, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą. Tokio teisinio pagrindo egzistavimą patvirtinančius argumentus atsakovas išdėsto atsiliepime į ieškinį ir pateikia šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus. Argumentus dėl be pagrindo įgyto turto gavimo atsakovas gali nurodyti ir priešieškinyje, jeigu kartu su atsikirtimu į ieškinį jis teikia savarankišką reikalavimą ieškovui. Teismas pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus turi kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti.

5.       Kasacinis teismas pažymėjo, kad šioje byloje atsakovas pareiškė materialinio teisinio pobūdžio atsikirtimus (nurodydamas juos atsiliepime į ieškinį ir pateikdamas įrodymus, kad šalis siejo sutartiniai santykiai: šalys bendradarbiavo, nuolat viena iš kitos skolinosi lėšų ir turėjo priešpriešinių prievolių), kuriais siekė paneigti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovo įvardytu laikotarpiu pervestos iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą lėšos iš tiesų yra 2011–2013 m. sutartinių santykių pagrindu atsakovo pervestų ieškovui lėšų sugrąžinimas. Kasacinis teismas nurodė, kad pareigą grąžinti be pagrindo įgytas lėšas atsakovas gali paneigti atsikirtimų į ieškinį forma, juolab kad atsakovas nereiškia šioje byloje savarankiško reikalavimo priteisti jo naudai iš ieškovo 2011–2013 m. pervestas lėšas. Dėl to kasacinis teismas teisiškai nepagrįstu laikė teismų argumentus, kad atsakovas turėjo reikšti priešieškinį tam, jog įrodytų iš ieškovo sąskaitos pervestų lėšų pagrindą.

6.       Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad ieškinyje įvardytas be pagrindo įgyto turto gavimo momentas ar lėšų pervedimo laikotarpis negali apriboti atsakovo teisės nurodyti argumentus ir teikti įrodymus, pagrindžiančius šių lėšų gavimo teisėtumą, nes pagrindas įgyti lėšas gali būti atsiradęs kitu, kaip įvardijamas ieškinyje, laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus tik dėl lėšų pervedimo ieškinyje nurodytu laikotarpiu ir nevertindamas atsiliepime į ieškinį nurodytų argumentų, šalių priešpriešinių prievolių balanso, šalių teisinius santykius kvalifikavo neišsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus ir bylą nagrinėjo nepagrįstai susiaurindamas bylos nagrinėjimo ribas. Kasacinis teismas konstatavo, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti netinkamai kvalifikuoti šalis sieję sutartiniai santykiai, pasisakyta dėl tarpusavio prievolių, atitinkamai neteisingai nustatytos sąlygos taikyti be pagrindo įgyto turto institutą. Kasacinis teismas pastebėjo, kad pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas.

7.       Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 31 d. išduotas vykdomasis raštas 2019 m. birželio 26 d. grąžintas Šiaulių apygardos teismui, nurodant, kad vykdomasis raštas buvo iš dalies įvykdytas – išieškota 29 193,28 Eur. 2019 m. rugpjūčio 13 d. atsakovas pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo – įpareigojimo ieškovą grąžinti atsakovui iš jo išieškotą 30 908,76 Eur sumą bei nuo šios sumos priteisti atsakovui iš ieškovo 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2019 m. birželio 20 d. iki visiško sprendimo vykdymo atgręžimo įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – ieškovui priklausiančių piniginių lėšų areštą 29 193,28 Eur sumai (reikalavimui dėl sprendimo vykdymo atgręžimo užtikrinti).

8.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2019 m. spalio 10 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad šioje byloje susiklostė tokia situacija, jog pareikštų reikalavimų pagrįstumas nagrinėtinas iš esmės visiškai naujais aspektais, kurie pirmosios instancijos teisme nebuvo tirti, ir beveik visa apimtimi, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimas panaikinamas dėl bylos esmės neatskleidimo.

9.       2019 m. sausio 22 d. ieškovas kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo priteisti 77 447,30 Eur skolą už 2013 m. vasario 20 d. atsakovui parduotus pašarus bei grūdus (pagal PVM sąskaitas faktūras) bei 8,25 proc. dydžio metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laiką nuo pareigos sumokėti skolą iki ieškinio pareiškimo (36 739,05 Eur) ir 8,25 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas už ieškinį sumokėjo 100 Eur žyminį mokestį, o nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo prašė teismo atleisti. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi ieškinį priėmė ir atidėjo ieškovui 1 731 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad jokios produkcijos, nurodytos ieškovo išrašytose sąskaitose, nėra gavęs.

10.       2019 m. vasario 28 d. atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo: 1) 202 888,65 Eur kaip be teisinio pagrindo nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. ieškovo įgytas pinigines lėšas, 2) 257 787,17 Eur lėšų, pervestų ieškovui be teisinio pagrindo nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. vasario 12 d., 3) 9 457,33 Eur už atsakovo permokėtas PVM sąskaitas faktūras ieškovui, 4) 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio pareiškimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 5) 189 024,56 Eur už atsakovo 2009–2012 m. ieškovui atliktus žemės ūkio darbus ir 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos pagal šį reikalavimą sumos nuo priešieškinio pareiškimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad minėtas sumas ieškovas įgijo be jokio teisinio pagrindo, todėl turi grąžinti pasisavintas lėšas. Teismui nustačius, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, šį terminą atsakovas prašė atnaujinti tuo pagrindu, jog apie žalos padarymo aplinkybes jis sužinojo tik prasidėjus civilinių bylų nagrinėjimui teismuose. 

11.       Atsakovas V. B. 2019 m. lapkričio 12 d. pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą sujungti Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamas ieškovo ir atsakovo bylas. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo (tretieji asmenys T. B. ir I. B.) buvo prijungta prie šios bylos. 

12.       2019 m. lapkričio 27 d. ieškovas pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus. Šiaulių apygardos teismo rezoliucija ieškovo pateikti dokumentai buvo priimti. 2020 m. vasario 23 d. atsakovas pateikė Šiaulių apygardos teismui prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus. 2020 m. vasario 24 d. ieškovas pateikė Šiaulių apygardos teismui rašytinius paaiškinimus, prašydamas atmesti atsakovo prašymą dėl naujų įrodymų pridėjimo į bylą, o jei prašymas būtų tenkintas, bylos nagrinėjimą atidėti. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. vasario 26 d. vykusiame teismo posėdyje nutarė atmesti atsakovo prašymą dėl naujų įrodymų pridėjimo į bylą, nurodydamas, kad bylą galima išsamiai išnagrinėti be reikalaujamų pridėti dokumentų. Trečiasis asmuo T. B. posėdžio metu nurodė, kad atsakovo priešieškinio reikalavimai yra nesąžiningi. Ieškovas posėdžio metu paprašė priešieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13.       Šiaulių apygardos teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui A. B. iš atsakovo V. B. 174 330,98 Eur, kaip įgytus be teisinio pagrindo, 28 154,77 Eur kompensacinių palūkanų bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 2 245,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei iš atsakovo priteisė 2 646,37 Eur žyminio mokesčio. Atsakovui iš ieškovo teismas priteisė 1 681,90 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo priešieškinį teismas atmetė, taip pat taikė Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo vykdymo atgręžimą ir įpareigojo ieškovą grąžinti atsakovui 30 908,76 Eur. Teismas taip pat priteisė atsakovui iš ieškovo 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo 30 908,76 Eur sumos už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 20 d. iki visiško sprendimo vykdymo atgręžimo įvykdymo. Teismas nutarė iki teismo sprendimo įvykdymo palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

14.       Teismas nustatė, kad atsakovui iš ieškovo sąskaitos 2012 m. vasario 29 d., 2012 m. birželio 19 d., 2012 m. rugsėjo 7, 11 ir 17 d. bei 2012 m.  spalio 1 d. pervesta 229 740 Lt (66 537,30 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodant „paskolos grąžinimas“, 2012 m. spalio 29 d., 2013 m. liepos 29 d., 2013 m. rugpjūčio 24 d., 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. balandžio 3 d., 2014 m. gegužės 1 d., 2014 m. liepos 15 d. ir 2014 m. rugpjūčio 13 d. pervesta 372 190 Lt (107 793,67 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodant „sąskaitos papildymas“, 2014 m. rugpjūčio 18 d. pervesta 25 000 Lt (7 240,50 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodant „paskola“ (iš viso 181 571,48 Eur). Be to, teismas nustatė, kad ieškovui iš atsakovo sąskaitos 2012 m. rugpjūčio 23 d. pervesta 310 Lt (89,78 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodant „paskola“, 2012 m. rugsėjo 17 d., 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. gegužės 20 d. pervesta 160 368,50 Lt (46 445,93 Eur), mokėjimo paskirtyse nurodant, kad tai yra atsiskaitymai pagal PVM sąskaitas faktūras, o 2014 m. vasario 24 d. pervesta 360 000 Lt (104 263,21 Eur) pagal 2014 m. sausio 22 d. sutartį už nekilnojamąjį turtą (iš viso 150 798,92 Eur). 

15.       Teismas nurodė, kad ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog nusprendė nebeūkininkauti ir savo ūkį perleisti sūnui (atsakovui), taip sujungiant du ūkius į vieną, už ką atsakovas turėjo ieškovui sumokėti 400 000 Lt bei atskirai apmokėti už turtą, kuris buvo perleistas pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Teismas sprendė, kad šias ieškovo nurodomas aplinkybes iš dalies patvirtina ieškovo sąskaitos išrašas, iš kurio nustatyta, jog atsakovas 2014 m. sausio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu 2014 m. vasario 24 d. pervedė ieškovui 360 000 Lt, iš kurių 284 800 Lt (82 483,78 Eur) suma 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. balandžio 3 d., 2014 m. gegužės 1 d., 2014 m. liepos 15 d., 2014 m. rugpjūčio 13 ir 18 d. mokėjimo pavedimais pervesta atgal atsakovui. Teismas sprendė, kad jau vien ši aplinkybė, jog ieškovas, pardavęs turtą ir gavęs už jį pinigines lėšas, didžiąją dalį kurių netrukus neva savo valia grąžino turto įgijėjui – atsakovui, leidžia daryti išvadą, kad šios piniginės lėšos atsakovo buvo įgytos be ieškovo valios ir jam nežinant. Teismas pažymėjo, kad ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, jog 2014 metais leido atsakovui iš savo sąskaitos persivesti 25 000 Lt (7 240,50 Eur) pakrovėjo pirkimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas šios pinigų sumos nepripažino kaip be pagrindo įgyto atsakovo turto, todėl reikalavimą sumažino šia suma. Teismas sprendė, kad  nagrinėjamu atveju esanti situacija atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalyje pateiktą be teisinio pagrindo įgyto turto sąvoką ir iš atsakovo ieškovui priteisė 174 330,98 Eur sumą.

16.       Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad visus ieškinyje nurodomus pavedimus jis atliko su tėvo žinia, pastarajam suteikus jam savo elektroninio prisijungimo prie sąskaitos duomenis, nurodant, kam, kiek ir kokia paskirtimi pinigų pervesti, nes ieškovas ir atsakovas viskuo naudojosi bendrai, o  2008–2014 metų atsakovo teikiami sąskaitų išrašai patvirtina, kad tarp šalių egzistavo žodiniai susitarimai dėl pinigų pervedimo vienas kitam ir jų tolesnio panaudojimo. Teismas konstatavo, kad šie atsakovo teiginiai yra nepagrįsti, nes jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir akivaizdžiai prasilenkia su elementaria logika. Teismas konstatavo, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., todėl laikotarpis iki minėtos datos nagrinėjamu atveju nėra aktualus. Teismas taip pat konstatavo, kad teisinio pagrindo įgyti ieškovo pinigines lėšas buvimą turėjo įrodyti būtent atsakovas, ir jis šios pareigos neįvykdė.

17.       Teismas nurodė, kad pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį, už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Tai reiškia, jog palūkanų skaičiavimo už be pagrindo įgytą pinigų sumą pradžios momentas siejamas su šias lėšas įgijusio asmens sužinojimo momentu apie be pagrindo įgytas lėšas. Pagal prie ieškinio pridėtą skaičiavimą (palūkanų suvestinę) matyti, jog ieškovas sužinojimo apie be pagrindo įgytas lėšas sieja su pinigų pervedimo iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą momentu. Teismo nuomone, toks palūkanų skaičiavimo pradžios momentas atitinka CK 6.240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą. Teismas sprendė, jog kompensacinės palūkanos skaičiuotinos ne tik nuo to momento, kai ieškovas galimai sužinojo apie atsakovo nepagrįstai gautas lėšas, bet palūkanų skaičiavimas sietinas ir su nepagrįstai pinigines lėšas gavusio asmens (atsakovo) sužinojimu. Teismas iš atsakovo priteisė 28 154,77 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistiną 202 485,75 Eur sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas), o CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. 

18.       Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 77 447,30 Eur skolą už parduotus pašarus pagal PVM sąskaitas faktūras AB Nr. 0004 LT-EKO-001 ir AB Nr. 0005 LT-EKO-001 ir 8,25 proc. dydžio metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laiką nuo pareigos sumokėti skolą iki ieškinio pateikimo dienos, kurios ieškinio pateikimo dieną sudarė 39 379,05 Eur bei 8,25 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog pašarus perdavė atsakovui ir šis ieškovo nurodytą produkciją gavo (atsakovas kategoriškai neigia gavęs pašarus iš ieškovo). Teismas nurodė, kad pagal juridinę prigimtį pirkimo–pardavimo sutartis yra realinė (CK 6.305 straipsnis), o tai reiškia, kad pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl pinigų bei daiktų perdavimo nepakanka. Kad minėti santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises bei pareigas, sudarant tokį susitarimą būtina perduoti ir sutarties dalyką – daiktus. Nagrinėjamu atveju yra tik ieškovo pasirašytos sąskaitos faktūros, tačiau nėra jokių įrodymų apie daiktų perdavimo faktą.

19.       Teismas atmetė atsakovo priešieškinį. Teismas konstatavo, kad ieškovo prašymas taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą dėl žalos atlyginimo ir ieškinį atmesti šiuo pagrindu iš dalies yra pagrįstas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog apie visus ieškovo įsiskolinimus už priešieškinyje nurodytą laiką nuo 2005 m. iki 2015 m. atsakovas žinojo jau 2015 metais, o priešieškinį pareiškė tik 2019 m. vasario 28 d., t. y. praleidęs 3 m. ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas ieškinį atmesti atsakovui praleidus nurodytą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad atsakovo prašymas atnaujinti ieškinio senatį tuo pagrindu, jog apie žalos padarymo aplinkybes jis sužinojo tik prasidėjus civilinių bylų nagrinėjimui teismuose, negali būti laikoma svarbia priežastimi, dėl ko praleistas šis terminas.   

20.       Teismas atmetė ir kitą priešieškinio dalį, kurioje nurodyta, jog ieškovas pasisavino atsakovo lėšas pagal išrašytas sąskaitas ir kvitus nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. Teismas konstatavo, kad dokumentai apie įsiskolinimus išrašyti būtent atsakovui, kuris jau nuo 2013 metų ūkininkavo atskirai, ieškovui nedalyvaujant ūkio veikloje, todėl teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, jog pats atsakovas ir turi mokėti išlaidas susijusias su jo vykdyta ūkine – komercine veikla už minėtą laikotarpį.

21.       Teismas sprendė, kad atsakovo prašymas taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą yra teisėtas ir pagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį, kuria iš dalies buvo pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimas. Vykdydama minėtą Šiaulių apygardos teismo sprendimą, antstolė V. Š. iš atsakovo išieškojo 30 908,76 Eur, iš jų ieškovui pervedė 29 193,28 Eur ir 1 715,48 Eur pervedė sau kaip vykdymo išlaidas. Teismas konstatavo, kad sprendimo, kuris yra panaikintas, pagrindu iš atsakovo yra išieškota 30 908,76 Eur, kurie turi būti grąžinti (CPK 761 straipsnis). Teismas taip pat atsakovui priteisė iš ieškovo 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo išieškotos 30 908,76 Eur sumos už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 20 d. iki visiško sprendimo vykdymo atgręžimo įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnis).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

22.       Ieškovas A. B. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą iš dalies pakeisti, priteisti ieškovui iš atsakovo V. B. 77 447,30 Eur skolą, 8,25 proc. dydžio metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laiką nuo pareigos sumokėti skolą iki ieškinio pateikimo dienos, kurios ieškinio pateikimo dieną sudaro 36 568,39 Eur bei 8,25 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas taip pat prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta taikyti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. vykdymo atgręžimą ir įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui 30 908,76 Eur bei priteisti atsakovui iš ieškovo 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo išieškotos 30 908,76 Eur sumos už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 20 d. iki visiško teismo sprendimo vykdymo atgręžimo įvykdymo. Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

22.1.                      Ieškovas su atsakovu 2013 m. vasario 20 d. sudarė žodinę žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas pardavė atsakovui pašarus, tačiau atsakovas už juos pagal 2013 m. vasario 20 d. PVM sąskaitas faktūras iki šiol neatsiskaitė (skola 77 447,30 Eur), todėl atsakovas laikomas pažeidusiu prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas nepagrįstai sprendė, kad jei atsakovas nepasirašė, kad priėmė pašarus, tai ir neprivalo už juos atsiskaityti. Teismas turėjo atsižvelgti į tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius faktinius santykius, įvertinti tai, kad atsakovas neginčijo, jog įtraukė sąskaitas į apskaitą, PVM deklaracijas ir t. t. Pagal PVM sąskaitas faktūras atsakovas pavėlavo sumokėti skolą 2 089 dienas (skaičiuojant nuo 2013 m. balandžio 21 d.), todėl teismas turėjo priteisti palūkanas, numatytas AŽŪPĮ.

22.2.                      Teismas nenurodė, kokiu pagrindu priteisė atsakovui 30 908,76 Eur, taip pat nevertino, ar yra sąlygos taikyti CK 6.242 straipsnį. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo visiškai sąžiningas – turėdamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, jį pateikė antstoliui vykdyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį. Taigi, ne dėl ieškovo kaltės susiklostė tokia situacija, kad vykdymo procesas buvo tęsiamas toliau. Atsakovas turėjo galimybę kreiptis į antstolį dėl vykdymo proceso sustabdymo, tačiau to nepadarė, todėl, jei teismas spręstų, kad ieškovas privalo atsakovui grąžinti 30 908,76 Eur, ieškovas nesutinka, jog jis turi sumokėti atsakovui taip pat ir palūkanas. Be to, teismas, manydamas, kad atsakovui iš ieškovo priteistina 30 908,76 Eur suma, turėjo taikyti įskaitymą (CK 6.54 straipsnis), atsižvelgiant į tai, kad ieškovui iš atsakovo priteisė 174 330,98 Eur kaip be pagrindo įgytą sumą bei 28 154,77 Eur kompensacinių palūkanų.

22.3.                      Teismas pasisakė tik dėl dalies ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. visų išlaidų klausimas byloje liko neišspręstas. Be to, teismas neatsižvelgė, kad byloje reikalavimus buvo pareiškęs ir atsakovas (jo reikalavimai buvo 100 proc. atmesti). Proporcija šiuo atveju turėjo būti 81,895 proc. ieškovo ir 18,105 proc. atsakovo naudai, todėl teismas ieškovui turėjo priteisti 6 273,65 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vis dėlto, ieškovas mano, kad jo reikalavimai turėjo būti patenkinti 100 proc., todėl teismas turėjo priteisti visas ieškovo patirtas išlaidas (7 660,60 Eur).

23.       Atsakovas V. B. atsiliepime prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti visas atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

23.1.                      Ieškovas nepagrįstai perkelia prekių (pašarų) gavimo įrodinėjimo naštą atsakovui, nors šią aplinkybę privalo įrodyti ieškovas. Ieškovo ūkininko ūkiui perėjus atsakovo nuosavybėn, visi buhalteriniai dokumentai, taip pat ir PVM sąskaitos faktūros, kurias ieškovas buvo įtraukęs į savo ūkininko ūkio apskaitą, perėjo į atsakovo ūkininko ūkio sąskaitų registrus. Ši aplinkybė nepatvirtina, kad ieškovas perdavė atsakovui prekes pagal jo paties išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

23.2.                      Kasaciniam teismui sustabdžius teismų sprendimų vykdymą, atsakovas nedelsdamas kreipėsi į antstolę, jog ji sustabdytų išieškojimo procedūras, tačiau jau priėmus kasacinio teismo nutartį, antstolė toliau atliko išieškojimo veiksmus ir iš atsakovo panaikinto sprendimo pagrindu išieškojo 30 908,76 Eur, kurie turi būti grąžinti atsakovui. Ieškovas šių pinigų atsakovui negrąžino, todėl tai yra pagrindas priteisti 5 proc. metines palūkanas už naudojimąsi piniginėmis lėšomis nesant teisinio pagrindo.

23.3.                      Šiaulių apygardos teismas 2019 m. vasario 4 d. nutartimi įpareigojo ieškovą iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos sumokėti 1 731 Eur žyminį mokestį už ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo. Byloje iki šiol nėra duomenų, kad šį įpareigojimą ieškovas būtų įvykdęs, todėl turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ieškinio dalies palikimo nenagrinėtu.

23.4.                      Ieškovas savo patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia 2019 m. kovo 8 d. už teisines paslaugas sumokėtu 10 000 Eur avansu. Ieškovas ir atsakovas dalyvauja ir kitose civilinėse bei administracinėse bylose, kuriose tuo pačiu avansiniu mokėjimu grindžia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl neįmanoma nustatyti už kokias konkrečiai teisines paslaugas ieškovas yra apmokėjęs.

24.       Atsakovas V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria buvo priteista ieškovui iš atsakovo 174 330,98 Eur, kaip įgytus be teisinio pagrindo ir 28 154,77 Eur kompensacinių palūkanų bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų, taip pat 2 245,52 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas taip pat prašo panaikinti tą sprendimo dalį, kuria buvo iš atsakovo priteista 2 646,37 Eur žyminio mokesčio, o iš ieškovo atsakovui buvo priteista 1 681,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat tą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo priešieškinys. Atsakovas prašo skundžiamoje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atsakovui atmesti, o atsakovo priešieškinį ieškovui tenkinti visiškai. Alternatyviai atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo sprendimą skundžiamoje dalyje ir šioje dalyje grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 7 438 Eur žyminį mokestį. Atsakovo apeliacinis grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

24.1.                      Teismas privalėjo vadovautis kasacinio teismo šioje byloje pateiktais išaiškinimais ir įvertinti atsakovo pateiktus įrodymus, kuriais atsakovas įrodinėjo, kad atsakovą ir ieškovą nuolat siejo priešpriešinės prievolės, nes ieškovo ir atsakovo ūkininkų ūkiai faktiškai veikė kartu kaip vienas ūkininko ūkis, turėjo nustatyti priešpriešinių prievolių balansą, neapsiribojant ieškovo pareikštame ieškinyje nurodytu laikotarpiu. Teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, priėmė iš esmės analogišką sprendimą, kuris jau buvo panaikintas aukštesnės instancijos teismo. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovas į teismą kreipėsi dėl savo pažeistos teisės gynimo laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., todėl laikotarpis iki šios datos nėra aktualus, dar kartą padarė tokią pat išvadą, kuri kasacinio teismo jau buvo pripažinta neteisėta ir nepagrįsta. Atsakovo vertinimu, tai yra pagrindas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes, atsižvelgus į neištirtų įrodymų ir nenustatytų aplinkybių apimtį, apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant įrodymus, kuriuos privalėjo ištirti pirmosios instancijos teismas, ginčo šalys prarastų galimybę apskųsti teismo išvadas ir tokiu būdu būtų apribota šalių teisė į apeliaciją.

24.2.                      Teismas ginčo teisinius santykius kvalifikavo pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį, t. y. nusprendė, kad atsakovas iš ieškovo 174 330,98 Eur įgijo be teisinio pagrindo. Sprendžiant dėl šios CK nuostatos taikymo, atsakovas privalo pateikti faktines aplinkybes, pagrindžiančias lėšų ar turto gavimo teisėtumą, įrodančius dokumentus. Vis dėlto, teismas dar kartą atsakovo pateiktų įrodymų nevertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita.

24.3.                      Byloje yra įrodyta, kad atsakovas nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2013 m. sausio 24 d. ieškovui mokėjimo pavedimais suteikė 151 433,62 Eur paskolų. Be to, byloje yra įrodyta, kad atsakovas nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2013 m. vasario 12 d. ieškovui mokėjimo pavedimais, nurodydamas „sąskaitos papildymas“ pervedė (paskolino) dar 8 949,25 Eur. Taigi, iš viso 2011–2013 m. atsakovas ieškovui yra pervedęs (paskolinęs) 160 382,87 Eur, o per 2004–2013 m. laikotarpį atsakovas ieškovui pervedė (paskolino) 257 787,17 Eur. Byloje taip pat įrodyta, kad ieškovas pardavė atsakovo gyvulius ir grynais pinigais gavo 160 848,68 Eur, kurių nėra įnešęs į atsakovo ūkininko ūkio kasą, t. y. ieškovui kyla prievolė šias lėšas grąžinti atsakovui. Byloje taip pat įrodyta, kad atsakovas 2009–2012 m. laikotarpiu atliko ieškovui 188 117,48 Eur vertės žemės ūkio darbus, už kuriuos ieškovas atsakovui niekada neatsiskaitė. Į bylą buvo pateikti įrodymai, tačiau teismas jų nepriėmė tuo pagrindu, kad jie nepatenka į ieškovo ieškinyje apibrėžtą laikotarpį. Byloje įrodyta, kad atsakovą ir ieškovą siejo bendradarbiavimas, nuolatinis pinigų skolinimas, nuolatinės priešpriešinės prievolės. Teismas, nevertinęs jokių atsakovo į bylą pateiktų įrodymų, konstatavo, kad atsakovas nevykdė įrodinėjimo pareigos, kad jis lėšas gavo teisėtu pagrindu.

24.4.                      Rašytinės paskolų sutartys sudarinėjamos nebuvo, nes šalis siejo giminystė (tėvas ir sūnus) ir visiškas pasitikėjimas. Nors tėvo ir sūnaus ūkiai formaliai veikė kaip atskiri, tačiau iš esmės jie vykdė bendrą veiklą ir esant lėšų poreikiui, skolindavo vienas kitam (taip vyko dar nuo 2004 metų). Paskolos sandoris yra realinis, todėl paskolų sumų pervedimas (pavedimų mokėjimo paskirtyse nurodant „paskola“ arba „sąskaitos papildymas“) į ieškovo sąskaitas yra pakankamas įrodymas, pagrindžiantis paskolos teisinius santykius. Taigi, ieškovas buvo skolingas atsakovui, todėl ginčo sumos atsakovui buvo pervestos ne be teisinio pagrindo. Atitinkamai, teismas nepagrįstai taikė CK 6.237 straipsnio 1 dalį. Be to, nenustatė atsakovo praturtėjimo ieškovo sąskaita.

24.5.                      Teismas neatskleidė bylos esmės, įrodymus vertino selektyviai, neįsigilino į šalis siejusį teisinį santykį, todėl neatliko teisingos jo teisinės kvalifikacijos. Be to, teismas ignoravo kasacinio teismo šioje byloje pateiktus išaiškinimus ir nepateikė motyvų, kodėl į juos neatsižvelgė ir nenagrinėjo atsakovo argumentų apie ieškovo prievolių jam egzistavimą. Kadangi teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo teiktus įrodymus, atsakovas prašo juos pridėti prie bylos apeliacinės instancijos teisme.

24.6.                      Teismas tenkino ieškovo prašymą dėl 3 metų ieškinio senaties termino taikymo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), nors atsakovas priešieškiniu neprašė priteisti žalos atlyginimą. Priešieškinys buvo pareikštas dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir dėl skolos priteisimo. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kai ieškovas perveda lėšas atsakovui, atsakovas jas įgyja be teisinio pagrindo, o kai atsakovas lygiai taip pat perveda lėšas ieškovui, ieškovas jas įgyja teisėtu nors ir neaišku kokiu teisiniu pagrindu ir neturi jokios pareigos šių lėšų grąžinti. Teismo motyvai nėra aiškūs, todėl atsakovas net negali suprasti, dėl kokių priežasčių buvo atmestas jo priešieškinys.

25.       Ieškovas A. B. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus. Sprendime teismas pažymėjo, kad iš atsakovo sąskaitos į ieškovo sąskaitą pervesta 46 535,71 Eur bei 104 263,21 Eur už nupirktą turtą. Teismas nenustatė ieškovo prievolių atsakovui. Atsakovas, be ieškovo žinios, naudodamasis elektroninio prisijungimo prie sąskaitos duomenimis, į savo sąskaitą pervedė nurodytas pinigų sumas. Atsakovas to neginčijo, tačiau teigė, kad tai darė su ieškovo (savo tėvo) žinia. Būtent atsakovas turėjo įrodyti, kad veikė turėdamas ieškovo įgaliojimą, tačiau to nepadarė.

25.2.                      Teismas įvertino visus įrodymus, taip pat ir atsakovo žodinius paaiškinimus. Atsakovas negali pateikti įrodymų, kad ieškovas jam buvo skolingas, nes ieškovas visokeriopai rėmė atsakovą, jam įsteigus savo ūkininko ūkį, skolino pinigus, techniką, neatlygintinai perleido didžiąją dalį savo nuosavybės. Ieškovas sutinka, kad jo ir atsakovo ūkiai veikė kaip vienas ūkis, ieškovas nereiškė reikalavimo grąžinti viską, ką atsakovas yra gavęs iš ieškovo atsakovo ūkio veiklai (tokiu atveju, ieškovo skaičiavimu, skola būtų ne mažesnė nei 331 803,60 Eur). Ieškovo reikalavimas buvo apibrėžtas laikotarpiu, kai jis pasitraukė iš aktyvios ūkininkavimo veiklos, o atsakovo pasisavintos piniginės lėšos buvo ieškovo santaupos senatvei.

25.3.                      Atsakovas turėjo įrodyti, kokiomis aplinkybėmis, kuriam laikui, kokiam tikslui ir kokiomis sąlygomis skolino ieškovui pinigus. Atsakovas tokių aplinkybių nurodyti negalėjo.

25.4.                      Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad ieškovas už atsakovo parduotus gyvulius yra gavęs 160 848,68 Eur grynais pinigais, tačiau šių pinigų į atsakovo ūkininko ūkio kasą neįnešė, tačiau ieškovas pastebi, kad esant normaliems santykiams su atsakovu, už parduotus gyvulius gautus pinigus tą pačią dieną perduodavo atsakovui į rankas (tai patvirtino ir trečiasis asmuo – atsakovo mama T. B.), o atsakovas pirko prekes, reikalingas savo šeimos gyvenimui ir ūkio poreikiams tenkinti, mokėjo žemės nuomą, įsigijo 147 000 Lt vertės butą Raseiniuose, sodybą Pagojo I kaime, vykdė namo statybos darbus, pirko kelis lengvuosius automobilius ir kt.

25.5.                      Atsakovas neįrodė apeliacinio skundo argumentų dėl ieškovo 188 117,48 Eur skolos už atsakovo ieškovo ūkyje atliktus darbus. Atsakovo technika buvo pirkta už Europos Sąjungos paramos lėšas ir jos naudoti atlygintinių paslaugų teikimui atsakovas neturėjo teisės.

25.6.                      Atsakovas tvirtino, kad teismas nepagrįstai nepriėmė jo teiktų įrodymų, tačiau teismo posėdžio metu nei atsakovas, nei jo atstovas negalėjo pateikti motyvų, kodėl jų prašomi pridėti prie bylos dokumentai nebuvo pateikti iki bylos nagrinėjimo, o pateikti prieš pat teismo posėdį, užkertant kelią kitai šaliai su jais susipažinti ir pateikti savo atsikirtimus. Be to, akivaizdu, kad atsakovo ūkio išlaidos negali būti laikomos tinkamais įrodymais, įrodinėjant ieškovo tariamas prievoles atsakovui. 

25.7.                      Teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą priešieškinio reikalavimams. Byloje nustatyta, kad ieškovas veikė turėdamas atsakovo išduoto įgaliojimą todėl teigiant, kad ieškovas, būdamas atsakovo atstovu pagal įgaliojimą, pasisavino atsakovo pinigines lėšas, pagrįstai manytina, kad tai yra ne kas kita, kaip reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Atsakovo išduotas įgaliojimas neabejotinai suteikė ieškovui teisę priimti atsakovo ūkiui sumokamus pinigus, o paties atsakovo atskleistas faktas, kad atsakovo ir ieškovo ūkiai veikė kaip vienas ir bendrai naudojosi gaunamomis lėšomis, įrodo, kad ieškovas turėjo teisę gaunamus pinigus panaudoti. Nenustatyta, kad ieškovas būtų pasisavinęs atsakovo ūkio lėšas. Priešingai, didžioji dalis abiejų ūkių gautų pajamų buvo skiriama atsakovo vardu registruotam ūkiui išlaikyti bei plėsti. 

25.8.                      Atsakovas nemotyvavo, kodėl beveik 10 metų (nuo 2004 m. iki 2013 m.) pervedinėdavo ieškovui pinigines lėšas, nurodydamas konkrečią pavedimų paskirtį (sąskaitos papildymas, skolos grąžinimas, paskola), jei tam nebuvo jokio pagrindo. Atsakovas ir ieškovas ūkininkavo pasiskirstę ūkio darbus, pajamos iš ūkio buvo bendros, todėl atsakovas jas ir pervedinėdavo ieškovui. Tos piniginės lėšos dėl kurių reikalavimą pareiškė ieškovas, yra asmeninės ieškovo lėšos, dėl kurių bendro naudojimo šalys nesitarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl apeliacinės instancijos teisme pateiktų naujų įrodymų

27.       Atsakovas su apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė naujus įrodymus – 2008–2013 m. PVM sąskaitas faktūras, nekilnojamojo turto registro išrašą, PVM sąskaitų faktūrų suvestines ir bendrą suvestinę apie atsakovo apmokėtas ūkio ir kitas išlaidas (170 759,43 Eur). 

28.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

29.       Bylos duomenimis nustatyta, kad su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus atsakovas teikė pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas nutarė jų nepridėti į bylą, nurodydamas, kad bylą galima išsamiai išnagrinėti be reikalaujamų pridėti dokumentų (12 t., b. l. 82). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 180 straipsnyje nustatyta, jog teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti atsakovo pateiktų įrodymų, nekonstatavęs, kad minėti įrodymai neatitinka aptartoje proceso įstatymo nuostatoje įtvirtinto įrodymų sąsajumo reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo pateikiamus įrodymus, šie įrodymai priimami apeliacinėje instancijoje (CPK 314 straipsnis).

30.       Ieškovas su apeliaciniu skundu taip pat pateikė naujus įrodymus – bylų sąrašus. Atsižvelgdama į tai, kad teismui Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ yra prieinami duomenys apie bylas, šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsisako priimti.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 181 571,48 Eur 

31.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 181 571,48 Eur kaip be teisinio pagrindo atsakovo įgytas lėšas, 28 927,42 Eur dydžio palūkanas bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, pasinaudodamas ieškovo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenimis, nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. be ieškovo žinios ir sutikimo pervedė į savo sąskaitą prašomą priteisti pinigų sumą. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 174 330,98 Eur be teisinio pagrindo gautų lėšų, nustatęs, kad ieškovas 2014 metais leido atsakovui iš savo sąskaitos persivesti 7 240,50 Eur (25 000 Lt). Teismas šia suma sumažino ieškovo prašomą priteisti sumą. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 28 d. nutartimi tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

32.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartyje išaiškino, kad ieškovui teigiant, jog atsakovas gavo lėšas be pagrindo, atsakovas turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą, o teismas turi kvalifikuoti teisinius santykius ir nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje nustatė, kad atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, nurodė, jog ieškovas ir atsakovas nuolat vienas iš kito skolinosi lėšas, turėjo priešpriešinių prievolių, t. y. prašoma priteisti suma yra 2011–2013 metais sutartinių santykių pagrindu atsakovo pervestų ieškovui lėšų sugrąžinimas. Kasacinis teismas nurodė, jog teismai, nevertinę šių atsakovo argumentų, šalių teisinius santykius kvalifikavo neišsamiai ištyrę byloje esančius įrodymus. Kasacinis teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištirti atsakovo pateiktus įrodymus dėl sutartinių santykių egzistavimo ir tik tuomet kvalifikuoti šalių teisinius santykius bei spręsti dėl CK 6.237 straipsnio taikymo.

33.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. spalio 10 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2020 m. kovo 16 d. sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 174 330,98 Eur kaip įgytus be teisinio pagrindo, taip pat priteisė 28 154,77 Eur palūkanų bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Taigi, kaip teisingai apeliaciniame skunde pastebėjo atsakovas, ieškovui, kaip be pagrindo atsakovo įgytos lėšos, buvo priteista ta pati suma, kuri buvo priteista panaikintu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota šiam teismui nagrinėti iš naujo, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, negalėjo padaryti tokių pačių išvadų ir priimti sprendimo, kurio rezultatas būtų toks pat. Šiuo atveju reikšminga tai, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi aukštesnės instancijos teismų šioje byloje pateiktų išaiškinimų dėl atsakovo pateiktų įrodymų ištyrimo būtinybės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad teisinio pagrindo įgyti ieškovo pinigines lėšas buvimą turėjo įrodyti atsakovas, tačiau jis šios pareigos neįvykdė.

34.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad bylą iš naujo nagrinėjęs teismas neįvertino jo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovą ir ieškovą siejo priešpriešinės prievolės. Pasak atsakovo, jis byloje teikė įrodymus, jog nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2013 m. sausio 24 d. ieškovui suteikė 151 433,62 Eur paskolų, taip pat teikė įrodymus, kad nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2013 m. vasario 12 d. mokėjimo pavedimais, nurodydamas „sąskaitos papildymas“ ieškovui pervedė (paskolino) dar 8 949,25 Eur, o per 2004–2013 m. laikotarpį atsakovas ieškovui pervedė (paskolino) iš viso 257 787,17 Eur. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokį prašymą atsakovas apeliaciniame skunde reiškė alternatyviai, jei nebūtų tenkintas jo prašymas skundžiamoje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį patenkinti.

35.       Pasak atsakovo, sąskaitų išrašai patvirtina, jog tarp ieškovo ir atsakovo egzistavo žodiniai susitarimai dėl pinigų pervedimo vienas kitam, o tai reiškia, kad prašomą priteisti pinigų sumą atsakovas įgijo teisėtai. Šiuos atsakovo argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė kaip prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl lėšų pervedimo iš atsakovo į ieškovo sąskaitą ir atvirkščiai. Teismas nurodė, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl laikotarpio nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 18 d., todėl laikotarpis iki minėtos datos nėra aktualus. Kaip teisingai apeliaciniame skunde pastebėjo atsakovas, toks teismo vertinimas prieštarauja kasacinio teismo pateiktiems išaiškinimams, kad ieškinyje įvardytas be pagrindo įgyto turto gavimo momentas ar lėšų pervedimo laikotarpis negali apriboti atsakovo teisės nurodyti argumentus ir teikti įrodymus, pagrindžiančius šių lėšų gavimo teisėtumą, nes pagrindas įgyti lėšas gali būti atsiradęs kitu, kaip įvardijamas ieškinyje, laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutarties 29 punktas).

36.       CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Pasisakydama dėl tarp šalių galimai egzistavusio susitarimo dėl pinigų pervedimo tarpusavyje, kaip atsakovo gautų lėšų pagrindo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pateikti tiek ieškovo, tiek atsakovo sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad tiek ieškovas atsakovui, tiek ir atsakovas ieškovui kasmet pervesdavo įvairaus dydžio pinigų sumas įvairiomis paskirtimis (pagal sutartį, pagal sąskaitas faktūras, už žemę, už gyvulius, kaip sąskaitos papildymą, kaip paskolą, kaip skolos grąžinimą ir kt.). Pavyzdžiui, 2006 m. kovo 3, 6 d., 2006 m. balandžio 5 d., 2006 m. rugpjūčio 16 d. atsakovas pervedė ieškovui iš viso 63 300 Lt, mokėjimo paskirtyse nurodydamas „paskolos grąžinimas“, o 2006 m. rugpjūčio 24 d. ieškovas atsakovui pervedė 61 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskola“ (5 t., b. l. 30, 31, 148). Iš byloje esančių sąskaitų išrašų matyti, kad mokėjimo paskirtimi „paskola“ pinigus pervesdavo ne tik ieškovas atsakovui, bet ir atsakovas ieškovui. Pavyzdžiui, 2011 m. sausio 4 d., 2011 m. vasario 11 d., 2011 m. kovo 23 d., 2011 m. balandžio 7, 12, 27 d., 2011 m. gegužės 2, 17, 24, 30 d., 2011 m. birželio 6, 14, 29 d., 2011 m. liepos 25, 28 d., 2011 m. spalio 12, 21, 22 d., 2011 m. lapkričio 15, 21, 22 d. ir 2011 m. gruodžio 5 bei 15 d. atsakovas šia paskirtimi pervedė ieškovui iš viso 415 160 Lt, o ieškovas atsakovui 2011 m. rugpjūčio 17 d., 2011 m. rugsėjo 5, 29 d. ir 2011 m. spalio 3 d. pervedė iš viso 22 170 Lt mokėjimo paskirtimi „paskolos grąžinimas“ (5 t., b. l. 39, 41, 42, 44). Mokėjimo paskirtimi „paskolos grąžinimas“ ieškovas atsakovui 2012 m. pervedė dar 234 330 Lt (1 t., b. l. 15-24). Be to, tiek ieškovas atsakovui, tiek ir atsakovas ieškovui pervesdavo pinigus, mokėjimo paskirtyje nurodydami „sąskaitos papildymas“. Pavyzdžiui, 2011 m. sausio 27 d., 2011 m. rugsėjo 19, 21, 29 d. ieškovas šia paskirtimi pervedė atsakovui iš viso 28 220 Lt, o atsakovas 2011 m. rugsėjo 14 d. ieškovui šia paskirtimi pervedė 11 900 Lt (5 t., b. l. 40, 42). Byloje, be kita ko, nustatyta, kad 2013 m. balandžio 30 d. ieškovas nutraukė aktyvią ūkininkavimo veiklą ir savo valdą perdavė atsakovui (1 t., b. l. 46-47). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo šios datos iš esmės pasikeitė šalių tarpusavio pervedimų tvarka – atsakovas ieškovui nesuteikdavo nei paskolų, nei atlikdavo sąskaitos papildymus, o ieškovas toliau didelėmis sumomis pildydavo atsakovo sąskaitą. Be kita ko, 2014 m. sausio 22 d. ieškovas ir atsakovas sudarė ūkinių pastatų pirkimo-pardavimo sutartį (4 t., 77 p. b. l), kuria ieškovas už 400 000 Lt pardavė atsakovui ūkinius pastatus. Šios sutarties pagrindu 2014 m. vasario 24 d. atsakovas sumokėjo ieškovui 360 000 Lt, iš kurių 249 800 Lt suma vėlesniais mokėjimo pavedimais paskirtimi „sąskaitos papildymas“ grįžo atsakovui.

37.       Taigi, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad dar iki ieškovo nurodomo ginčo laikotarpio pradžios (iki 2012 m. vasario 29 d.), vykdydami bendrą ūkininkavimo veiklą, ieškovas ir atsakovas įvairiu periodiškumu, įvairiomis paskirtimis vienas kitam pervesdavo įvairaus dydžio pinigines sumas. Priešingai nei konstatavo skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, tai patvirtina atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytus atsikirtimus dėl to, jog tarp ieškovo ir atsakovo egzistavo susitarimai dėl pinigų pervedimo vienas kitam. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovui baigus ūkininkauti (nuo 2013 m. gegužės mėn.) šalių tarpusavio pervedimų tvarka iš esmės pasikeitė – nuo to laiko atsakovas ieškovui pervesdavo tik darbo užmokestį ir apmokėjo dvi PVM sąskaitas faktūras, o ieškovas atsakovui toliau pervesdavo dideles pinigų sumas mokėjimo paskirtimi „sąskaitos papildymas“. Esant tokiai pinigų pervedimo praktikai iki 2013 m. gegužės mėn. ir atsižvelgiant į šalis siejusius santykius (artimi giminystės ryšiai, vykdoma bendra ūkinė veikla), negalima daryti išvados, kad laikotarpiu iki 2013 gegužės mėn. iš ieškovo į atsakovo sąskaitą pervesta prašoma priteisti pinigų suma atsakovo buvo įgyta be pagrindo (CK 6.237 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad 2011 metais atsakovas pervedė ieškovui ne mažiau kaip 415 160 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad tai yra „paskola“, nėra pagrindo abejoti, kad 2012 metais ieškovo atsakovui pervesta ne mažesnė nei 229 740 Lt suma atitiko mokėjimų paskirtyse nurodytą ieškovo pinigų pervedimo atsakovui paskirtį („paskolos grąžinimas“). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju labiau tikėtina išvada yra ta, kad šalys iki 2013 m. gegužės mėn., vykdydamos bendrą ūkininkavimo veiklą, tarėsi dėl nustatyto pinigų judėjimo jų sąskaitose, bendrai dalinosi ūkių išlaidas ir pajamas.

38.       Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovui 2013 m. balandžio-gegužės mėn. nutraukus aktyvią ūkininkavimo veiklą, šalys, labiau tikėtina, jog išsprendė tarpusavio atsidalijimo ir atsiskaitymo klausimus, t. y. atsižvelgdamos į egzistuojančias tarpusavio skolas nustatė, kad ieškovas neatlygintinai perduoda atsakovui savo valdas bei parduoda ūkinius pastatus, o atsakovas pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumoka ieškovui 400 000 Lt. Teisėjų kolegija pritaria ieškovo argumentams, kad šalys tarpusavio skolas būtų įskaičiusios į šią sumą, t. y. labiau tikėtina, kad jei ieškovas būtų buvęs skolingas atsakovui, šalys būtų atlikę tarpusavio prievolių įskaitymą ir nustatę mažesnę turto pardavimo kainą, jog ieškovui gautos sumos nereikėtų pervedinėti atgal į sūnaus sąskaitą (juolab atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pats elektronine bankininkyste nemoka naudotis). Teisėjų kolegijos vertinimu, po 2013 m. balandžio mėn. ieškovo valdų perdavimo atsakovui ir 2014 m. sausio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo bei atsiskaitymo vėliau daryti pavedimai iš ieškovo sąskaitos atsakovui mokėjimo paskirtimi „sąskaitos papildymas“ jau nesusiję su bendra ūkininkavimo veikla ir nėra atsakovo ieškovui suteiktų paskolų grąžinimas. Tą liudija ir 2013 m. pasikeitusi ieškovo mokėjimo pavedimų paskirtis (nuo 2013 m. mokėjimo pavedimai buvo atliekami ne paskolos grąžinimo paskirtimi, o sąskaitos papildymo). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas, pardavęs turtą ir gavęs už jį pinigines lėšas, tikėtina, savo valia nebūtų didžiosios dalies šių pinigų netrukus pervedęs atgal atsakovui. Atitinkamai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2013 m. gegužės mėnesio atsakovo iš ieškovo gautos pinigų sumos paskirtimi „sąsk. papildymas“ (366 800 Lt (116 815 Eur)) yra įgytos be pagrindo (išskyrus, 2014 m. atsakovo gautą sumą paskirtimi „paskola“, kuri buvo pervesta esant pagrindui – bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad šią sumą sutiko sūnui paskolinti). 

39.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog rašytinių paskolos sutarčių nesudarymą galima paaiškinti artimais giminystės ryšiais ir bendra ieškovo bei atsakovo veikla, kurios reikmėms lėšos ir buvo skiriamos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovas ir atsakovas teismo posėdyje pripažino, jog egzistuoja paskolos sutartis dėl ieškovo paskolintų atsakovui 30 000 Eur. Teismas vertino, kad tai įrodo, jog ieškovas ir atsakovas buvo linkę skolinius klausimus spręsti rašytinių susitarimų pagrindu, taip pat teismas sprendė, kad tai įrodo, jog atsakovas ieškovui paskolų suteikęs nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka. Byloje yra ieškovo ir atsakovo 2013 m. gegužės 1 d. paskolos sutartis, kuria ieškovas atsakovui neterminuotam laikotarpiui suteikė 107 000 Lt (30 989,34 Eur) paskolą (4 t., b. l. 148), tačiau tai savaime neįrodo, kad šalių nesiejo priešpriešinės prievolės. Į bylą tiek ieškovo, tiek ir atsakovo pateikti sąskaitų išrašai patvirtina priešingą nei pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, t. y., minėti išrašai patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas, nepaisant byloje esančios vienos rašytinės paskolos sutarties, skolinius klausimus nebuvo linkę spręsti rašytinių susitarimų pagrindu.

40.       Atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovo artimus giminystės ryšius (tėvas ir sūnus), į jų vykdytos veiklos specifiką (iš esmės bendrą ūkininkavimą), taip pat atsižvelgiant į tai, kad pinigų pervedimai tarpusavyje ilgą laiką buvo įprasta ginčo šalių praktika, konstatuotina, kad atsakovas labiau tikėtinai įrodė, jog prašomą priteisti sumą iki 2013 m. gegužės mėn. įgijo ne be pagrindo. Kita vertus, ieškovas labiau tikėtinai įrodė, kad po 2013 m. gegužės mėn., kai ieškovo ūkio valdos buvo perduotos atsakovui bei po 2014 m. atsiskaitymo pagal 2014 m. sausio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, vėliau atlikti mokėjimo pavedimai buvo padaryti nesant ieškovo valios ir atsakovas šias lėšas įgijo be pagrindo (116 815 Eur). Pirmosios instancijos teismas netyręs ir nevertinęs atsakovo pateiktų įrodymų, susijusių su atsakovo ieškovui pervestomis lėšomis, padarė nepagrįstas išvadas dėl CK 6.237 straipsnio taikymo šalių santykiams iki 2013 m. gegužės mėnesio. Atitinkamai, neteisėtai ir nepagrįstai priteisė ieškovui 174 330,98 Eur, kaip atsakovo be teisinio pagrindo įgytas lėšas, 28 154,77 Eur palūkanas bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje ir priteisti ieškovui 116 815 Eur lėšų, kaip atsakovo gautų be teisinio pagrindo, 13 854,42 Eur kompensacinių palūkanų bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 77 447,30 Eur

41.       Ieškovas prašė teismo priteisti 77 447,30 Eur skolą už 2013 m. vasario 20 d. atsakovui parduotus pašarus bei grūdus pagal PVM sąskaitas faktūras AB Nr. 0004 LT-EKO-001 ir AB Nr. 0005 LT-EKO-001 (toliau – ir ginčo sąskaitos) bei 8,25 proc. dydžio metines palūkanas už pradelstą atsiskaityti laiką nuo pareigos sumokėti skolą iki ieškinio pareiškimo (36 739,05 Eur) ir 8,25 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad jokios produkcijos, nurodytos ieškovo išrašytose ginčo sąskaitose, nėra gavęs.

42.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo, konstatavęs, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis perdavė atsakovui nurodytą produkciją, o atsakovas ją gavo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju byloje pateiktos tik ieškovo pasirašytos sąskaitos faktūros, tačiau nėra jokių įrodymų apie daiktų perdavimo atsakovui faktą. Ieškovas apeliaciniame skunde su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusius faktinius santykius, todėl nepagrįstai sprendė, kad jei atsakovas nepasirašė, kad priėmė produkciją, tai ir neprivalo už ją atsiskaityti. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai jam perkelia produkcijos gavimo įrodinėjimo naštą.

43.       CK 1.71–1.74 straipsniuose reglamentuojama sandorių forma, CK 6.305 straipsnyje apibrėžiama pirkimo-pardavimo sutarties samprata, CK 6.311 straipsnyje – pirkimo-pardavimo sutarties forma. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pagal CK 6.311 straipsnį pirkimo-pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Šiose taisyklėse – CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas tūkstantis penki šimtai eurų turi būti sudaromi paprasta rašytine forma, išskyrus sandorius, kurie vykdomi sudarymo metu. CK 1.93 straipsnio 2 dalis įvardina pasekmes, nesilaikius paprastos rašytinės sandorio formos – įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Įstatyme įsakmiai nenurodyta, kad sudarius ekologinių pašarų ir grūdų pirkimo-pardavimo sutartį nesilaikant paprastos rašytinės formos, tokia sutartis būtų negaliojanti, tačiau tokios sutarties sudarymo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų pagalba. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis CPK 12, 178 straipsniuose reglamentuojama įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarka, bylai reikšmingas aplinkybes privalo įrodyti tas proceso dalyvis, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi, t. y. nagrinėjamu atveju ieškovas privalo įrodyti, kad šalys sudarė ginčo sutartį dėl pašarų pardavimo ir ieškovas šias prekes atsakovui perdavė, o atsakovas už jas liko neatsiskaitęs.

44.       Ieškovas ieškinyje nurodė, kad prekių pirkimą-pardavimą patvirtina ginčo sąskaitos. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nesant tarp šalių sudarytos rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, remiantis dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis), ieškovas turėjo įrodyti, kad atsakovui perdavė prekes, o atsakovas jas priėmė ir įsipareigojo sumokėti nustatytą pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2013). Ieškovo nurodytos ginčo sąskaitos galėtų būti pirkimo–pardavimo santykius patvirtinantis įrodymas, jeigu tai būtų neginčijamas dokumentas, jeigu minėtos ginčo sąskaitos būtų pasirašytos atsakovo ir taip atsakovo būtų patvirtinta, kad šalys susitarė dėl nurodytų prekių pirkimo-pardavimo santykių. Nagrinėjamu atveju ginčo sąskaitos yra pasirašytos tik jas išrašiusio ieškovo (prijungta byla, 1 t., b. l. 12–13), o atsakovas neigia, kad ekologinius pašarus ir grūdus būtų gavęs. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas šiuo atveju pateikęs tik paties pasirašytas PVM sąskaitas faktūras neįvykdė jam tenkančios pareigos pagrįsti pirkimo-pardavimo santykių egzistavimą, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atmetė šį ieškovo reikalavimą.

Dėl atsakovo pareikšto priešieškinio

45.       2019 m. vasario 28 d. atsakovas pateikė priešieškinį, prašydamas priteisti iš ieškovo: 1) 202 888,65 Eur kaip be teisinio pagrindo nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. ieškovo įgytas pinigines lėšas; 2) 257 787,17 Eur lėšų, pervestų ieškovui be teisinio pagrindo nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. vasario 12 d.; 3) 9 457,33 Eur už atsakovo ieškovui permokėtas PVM sąskaitas faktūras ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio pareiškimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 4) 189 024,56 Eur už atsakovo 2009–2012 m. ieškovui atliktus žemės ūkio darbus ir 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos pagal šį reikalavimą sumos nuo priešieškinio pareiškimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl ieškinio senaties taikymo

46.       Ieškovas atsiliepime prašė priešieškinio reikalavimams taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo prašymą tenkino, konstatavęs, kad atsakovas apie visus ieškovo įsiskolinimus atsakovui už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2015 m. žinojo dar 2015 metais. Atsakovas su sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymu apeliaciniame skunde nesutiko, nurodydamas, kad priešieškiniu atsakovas neprašė priteisti žalos atlyginimo. Priešieškinys buvo pareikštas dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir dėl skolos priteisimo.

47.       Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 202 888,65 Eur, atsakovas nurodė, kad šią sumą sudaro 164 330,53 Eur ieškovo per laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. pasisavintos (ieškovo gautos be teisinio pagrindo) piniginės lėšos, gautos iš galvijų supirkėjų pagal ieškovo atsakovo vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios, pagal atsakovo skaičiavimus, yra 38 558,12 Eur. Atsakovas nurodė, kad bus svarstoma galimybė patikslinti priešieškinio reikalavimus, papildomai reikalaujant žalos atlyginimo. Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 257 787,17 Eur, atsakovas nurodė, kad šią sumą sudaro laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. vasario 2 d. atsakovo ieškovui mokėjimo pavedimais, kurių paskirtis „paskola“, „sąskaitos papildymas“ arba „skolos grąžinimas“, pervestos lėšos (206 229,73 Eur) ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios, pagal atsakovo skaičiavimus, yra 51 557,44 Eur. Pasak atsakovo, teismams šioje byloje konstatavus, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai ir iš ieškovo sąskaitos atsakovui buvo pervedamos lėšos be teisinio pagrindo, lygiai taip pat atsakovo ieškovui pervestos lėšos tokiu atveju taip pat yra pervestos be teisinio pagrindo (visi asmenys įstatymui yra lygūs ir turi teisę būti įstatymo vienodai ginami). Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 9 457,33 Eur, atsakovas nurodė, kad šią sumą sudaro 7 567,77 Eur, kuriuos atsakovas yra permokėjęs ieškovui pagal 2013 m. vasario 20 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. AB 0001 ir Nr. AB 0003 ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios, pagal atsakovo skaičiavimus, yra 1 889,56 Eur. Dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 189 024,56 Eur, atsakovas nurodė, kad šią sumą sudaro ieškovo 188 117,48 Eur skola atsakovui už atsakovo ieškovui laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atliktus žemės ūkio darbus bei 8 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios pagal atsakovo skaičiavimus yra 907,08 Eur.

48.       Taigi, iš aptartų priešieškinio reikalavimų matyti, kad atsakovas neprašė teismo priteisti iš ieškovo žalos atlyginimą, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai atsakovo reikalavimams pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Reikalavimams grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 straipsnis), kaip ir reikalavimams dėl skolos priteisimo, taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas – 10 metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovo priešieškinys pareikštas 2019 m. vasario 28 d., todėl atsakovo reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2009 m. vasario 27 d.,  yra praleistas 10 metų ieškinio senaties terminas.

49.       Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

50.       Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

51.       Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

52.       Nagrinėjamu atveju byloje esant pareikštiems priešpriešiniams reikalavimams ir atsižvelgiant į byloje nagrinėjamų teisinių santykių specifiką (tėvo ir sūnaus ginčą dėl tarpusavio prievolių, kilusių bendro ūkininkavimo eigoje), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vertina, kad šiuo atveju yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Dėl atsakovo reikalavimo priteisti lėšas, gautas už galvijų pardavimą

53.       Atsakovas nurodė, kad ieškovas nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. be teisinio pagrindo gavo 164 330,53 Eur. Atsakovas paaiškino, kad šiuos pinigus ieškovas gavo iš galvijų supirkėjų pagal ieškovo atsakovo vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovas atsiliepime neneigė, kad minėtu laikotarpiu, esant normaliems šalių santykiams, parduodavo galvijus, tačiau nesutiko, kad už parduotus gyvulius gautus pinigus pasisavino.

54.       Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2007 m. spalio 25 d. įgaliojo ieškovą atstovauti atsakovo ūkininko ūkį, tvarkyti visus su ūkio veikla susijusius dokumentus, savo nuožiūra sudaryti sutartis su visais juridiniais ir fiziniais asmenimis, atsiskaityti pagal sutartis, tvarkyti valdyti ir disponuoti sąskaitomis visuose bankuose, gauti pinigus iš šių sąskaitų, savo nuožiūra atlikti bankines operacijas, sumokėti mokesčius, tvarkyti visus kitus ūkio reikalus, už atsakovą pasirašyti ir atlikti kitus veiksmus. Įgaliojimas galiojo dešimt metų (iki 2017 m. spalio 25 d.) ir buvo patvirtintas notarine tvarka (prijungta byla, 2 t., b. l. 756). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų panaikinęs šį įgaliojimą prieš terminą ar šio įgaliojimo galiojimo metu reiškęs pretenzijas ieškovui dėl netinkamo atstovavimo. Atsakovas tik kilus šalių ginčui dėl ieškovo sąskaitose esančio lėšų judėjimo pateikė reikalavimą įrodinėdamas, kad daugiau nei dešimtmetį pats ieškovas savinosi atsakovo lėšas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas nepagrįstai reikalauja priteisti iš ieškovo pinigines lėšas už galvijų pardavimą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. (įgaliojimo galiojimo laikotarpiu). Dėl atsakovo reikalavimo, kylančio iš laikotarpio nuo 2005 m. rugpjūčio 15 d. iki 2007 m. spalio 25 d., teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas šiuo laikotarpiu gavo pinigus už parduotus atsakovo galvijus ir šiuos pinigus pasiliko sau. 2005 m. rugpjūčio 15 d., 2005 m. rugsėjo 11 d., 2006 m. balandžio 6 d., 2006 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugsėjo 6, 25 d., kaip ir 2007 metais iki spalio 25 d. išrašyti pinigų išmokėjimo kvitai ieškovo nėra pasirašyti, priešingai, ant kai kurių iš jų yra atsakovo vardas, pavardė ir parašas, kai kuriuose jų nėra pinigus gavusio asmens parašo, kai kurie atsakovo pateikti teismui kvitai yra itin blogos kokybės ir neįskaitomi (prijungta byla, 2 t., b. l. 1004, 1006, 1008, 1010, 1014, 1016, 1018, 1024, 1026, 1043, 1046, 1048, 1050, 1052, 1054, 1055). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės teisėtai ir pagrįstai atmetė šį atsakovo reikalavimą.

Dėl atsakovo reikalavimo priteisti ieškovui pervestas pinigų sumas

55.       Atsakovas nurodė, kad nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. vasario 2 d. ieškovui mokėjimo pavedimais, kurių paskirtis „paskola“, „sąskaitos papildymas“ arba „skolos grąžinimas“, pervedė 206 229,73 Eur. Pasak atsakovo, teismams šioje byloje konstatavus, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai ir iš ieškovo sąskaitos atsakovui buvo pervedamos lėšos be teisinio pagrindo, lygiai taip pat atsakovo ieškovui pervestos lėšos tokiu atveju taip pat yra pervestos be teisinio pagrindo.

56.       Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas daug kartų darė ieškovui mokėjimo pavedimus, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, kad tai yra paskola (2 t., b. l. 62, 68, 76, 79, 80, 81, 83, 84, 92, 93, 94, 95, 99, 101, 103, 105, 107, 108, 115, 116, 138, 141, 142, 146, 148, 208, kt.), taip pat ne kartą ieškovui pervedė lėšas, nurodydamas, kad tai yra sąskaitos papildymas (2 t., b. l. 71, 161, kt.). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovas ne kartą pervedė atsakovui pinigus, mokėjimo paskirtyse nurodydamas, kad tai yra sąskaitos papildymas (2 t., b. l. 65, 71, 74, 143, 145, 160, 173, kt.), taip pat dažnai pervesdavo pinigus, nurodydamas, kad tai yra paskolos grąžinimas (2 t., b. l. 69, 70, 72, 91, 109, 110, kt.). Taigi, apeliacinės instancijos teisme nepripažinus pagrįstomis pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo išvadų dėl atsakovo be pagrindo įgytų lėšų iki 2013 m. gegužės mėn., atitinkamai, negalima išvada ir dėl to, jog atsakovo ieškovui pervestos pinigų sumos ieškovo buvo įgytos be pagrindo ir turi būti grąžintos atsakovui. Apeliacinės instancijos teismas pakartoja, kad bendro ūkininkavimo laikotarpiu egzistavusi šalių praktika vienas kitam pervedant pinigines lėšas, ilgą laiką nereiškiant jokių reikalavimų dėl lėšų grąžinimo, leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad tarp šalių buvo žodiniai susitarimai dėl tokio pinigų judėjimo jų sąskaitose. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės teisėtai ir pagrįstai atmetė šį atsakovo reikalavimą.

Dėl atsakovo reikalavimo priteisti pagal sąskaitas atsakovo permokėtas pinigų sumas

57.       Atsakovas nurodė, kad pagal 2013 m. vasario 20 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. AB 0001 ir Nr. AB 0003 yra sumokėjęs ieškovui 7 567,77 Eur daugiau, kuriuos ieškovas turi grąžinti atsakovui.

58.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2013 m. vasario 20 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0001 žemės ūkio technikos pardavimui už 20 570 Lt, tą pačią dieną išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0003 gręžinio, melžimo įrangos, malūno ir kitų prekių pardavimui už 56 870 Lt (prijungta byla, 2 t., b. l. 1120, 1121). Taigi, iš viso pagal šias sąskaitas pardavimo suma yra 77 440 Lt. Atsakovo teigimu, jis yra sumokėjęs pagal šias sąskaitas 7 567,77 Eur (26 130 Lt) daugiau, t. y. 103 570 Lt.

59.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2013 m. kovo 13 d. atsakovas pervedė ieškovui 2 000 Lt, paskirtyje nurodydamas „dalinis apmokėjimas pagal s. f. AB Nr. 0001“ (2 t., b. l. 162), tokia pat paskirtimi atsakovas 2013 m. balandžio 3 d. pervedė ieškovui 3 570 Lt (2 t., b. l. 164), o 2013 m. balandžio 30 d. atsakovas pervedė ieškovui 20 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „pagal PVM s. f. AB Nr. 0001; 0003“ (2 t., b. l. 155, 215). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2013 m. gegužės 20 d. atsakovas pervedė ieškovui 74 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „pagal PVM s. f. AB Nr. 0003 LT-EKO-001“ (2 t., b. l. 156, 216), o 2014 m. vasario 13 d. atsakovas pervedė ieškovui 4 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „apmokėjimas pagal s. f. AB Nr. 0001“ (2 t., b. l. 192). Taigi, iš viso atsakovas šiais pavedimais pervedė ieškovui 103 570 Lt. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad PVM sąskaitos faktūros išrašytos ir apmokėtos bendro ūkininkavimo metu, kai šalis siejo įvairios priešpriešinės prievolės, buvo dalinamasi ūkių pajamomis ir išlaidomis, todėl labiau tikėtina išvada, kad permokėta suma buvo skirta dengti kitas šalių tarpusavio priešpriešines prievoles ir atitiko šalių santykių ypatumus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ne tais motyvais, tačiau iš esmės teisėtai ir pagrįstai atmetė šį atsakovo priešieškinio reikalavimą.

Dėl atsakovo reikalavimo priteisti skolą už žemės ūkio darbus

60.       Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad ieškovas jam yra skolingas 188 117,48 Eur už žemės ūkio darbus, atliktus nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Atsakovas paaiškino, kad darbų kainą paskaičiavo pagal tuometinius mechanizuotų žemės ūkio paslaugų įkainius. Pasak atsakovo, tai, kad ieškovas yra skolingas atsakovui už darbus, įrodo tas faktas, jog ieškovas neturėjo jokios reikiamos žemės ūkio technikos žemės ūkio darbams atlikti, todėl visus darbus atsakovas atlikdavo išimtinai savo sąskaita. Ieškovas atsiliepime su šiais atsakovo argumentais nesutiko, nurodydamas, kad atsakovo technika buvo pirkta už Europos Sąjungos paramos lėšas ir jos naudoti atlygintinių paslaugų teikimui atsakovas neturėjo teisės. Be to, pasak ieškovo, atsakovo ūkis, be ieškovo investuotų lėšų, žinių, darbo ir kitokių pastangų, nebūtų nei sukurtas, nei išsilaikęs. Ieškovas paaiškino, kad ūkininkavo nuo 1993 m., o 2000 metais, kai atsakovas neteko darbo policijoje, padovanojo jam 30 arų žemės sklypą, suteikė teisę naudotis banko sąskaitomis, todėl 2001 metais pavyko įregistruoti atsakovo ūkininko ūkį. Siekiant išvystyti atsakovo ūkio veiklą, ieškovas nurodė, kad ne kartą davė atsakovui pinigų žemės sklypų pirkimui, skolino pinigus žemės ūkio technikos įsigijimui, taip pat neatlygintinai perleido dalį ieškovui priklausiusių gyvulių. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad atsakovas šioje byloje yra pripažinęs, kad ieškovas ir atsakovas ūkininkavo pasiskirstę ūkio darbus, t. y. ieškovas rūpinosi gyvulininkyste, o atsakovas – augalininkyste (dirbo lauko darbus). Pasak ieškovo, jei atsakovas įsivaizdavo, kad paslaugas ieškovo ūkiui teikia atlygintinai, tuomet kyla klausimas, kodėl nebuvo išrašomos sąskaitos ir niekada nebuvo reikalaujama atsiskaityti.

61.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartus ieškovo paaiškinimus ir į paties atsakovo šioje byloje nurodytas aplinkybes, kad faktiškai ieškovo ir atsakovo ūkiai veikė kaip vienas ūkis, ieškovas ir atsakovas bendrai naudojosi tais pačiais statiniais, žemės ūkio technika, žemės sklypais, gyvuliais, pašarais ir kt., konstatuoja, kad atsakovo nurodytu laikotarpiu (2010–2012 metais) ieškovas ir atsakovas vykdė bendrą ūkininkavimo veiklą, apjungdami turtą, darbą ir žinias, todėl atsakovo reikalavimas priteisti iš ieškovo atsakovo apskaičiuotą minėtu laikotarpiu atsakovo ieškovui atliktų žemės ūkio darbų kainą (188 117,48 Eur) yra nepagrįstas. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nors ir kitais motyvais, tačiau iš esmės teisėtai ir pagrįstai atmetė šį atsakovo reikalavimą.

Dėl procesinės bylos baigties

62.       Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą: pagal ieškovo ieškinį, pareikštą 2016 m. spalio 11 d., sumažinti ieškovui priteistiną sumą iki 94 586 Eur lėšų, kaip atsakovo gautų be teisinio pagrindo, priteisti ieškovui 13 854,42 Eur kompensacines palūkanas bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą (ieškovo ieškinį, pareikštą 2019 m. sausio 22 d., ir atsakovo 2019 m. vasario 22 d. priešieškinį atmesti).

Dėl sprendimo vykdymo atgręžimo 

63.       Atsakovas pateikė prašymą dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo, nurodydamas, kad iš jo buvo išieškota 30 908,76 Eur, iš kurių 29 193,28 Eur pervesta ieškovui, o 1 715,48 Eur pervesta antstolei kaip vykdymo išlaidos. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-994-798/2019 buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir 29 193,28 Eur sumai areštuotas ieškovo turtas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sprendimo vykdymo atgręžimo, priteisė atsakovui iš ieškovo 30 908,76 Eur ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo išieškotos 30 908,76 Eur sumos už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 20 d. iki visiško sprendimo vykdymo atgręžimo įvykdymo (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnis).

64.       Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad palūkanos iš jo priteistos nepagrįstai. Ieškovo teigimu,  jis buvo sąžiningas, pateikė antstoliui vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. 2019 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiam Teismui nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 28 d. nutartį, kuria iš dalies pakeistas 2017 m. gegužės 11 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-363-865/2017, ne dėl ieškovo kaltės susiklostė situacija, jog vykdymo procesas buvo tęsiamas toliau. Atsakovas galėjo kreiptis į antstolį, pateikti įsiteisėjusius procesinius sprendimus ir taip sustabdyti vykdymo procesą, tačiau to nedarė. Atsakovo vertinimu, ieškovas išieškotomis lėšomis disponuoja be jokio teisinio pagrindo, nes teismų sprendimai, kurių pagrindu yra išieškotos lėšos, buvo panaikinti 2019 m. birželio 20 d. kasacinio teismo nutartimi. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas priteisti 5 proc. metines palūkanas už naudojimąsi atsakovo lėšomis be jokio teisinio pagrindo.   

65.       CPK 760 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad  jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas ir iš naujo išnagrinėjus bylą priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba priimama nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai (sprendimo įvykdymo atgręžimas). Cituojamoje normoje numatytos dvi būtinos jos taikymo sąlygos: pirma, turi būti panaikinamas (panaikintas) jau įvykdytas sprendimas ir antra, priimamas sprendimas atmesti ieškinį arba alternatyviai nutartis nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo atveju yra tik pirmoji sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui 116 815 Eur lėšų, kaip atsakovo gautų be teisinio pagrindo, 13 854,42 Eur kompensacines palūkanas bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkinamas didesne apimtimi nei įvykdyti ankstesni teismų sprendimai, vadovaujantis CPK 760 straipsniu, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir proporcingumo principais, sprendimo vykdymo atgręžimo klausimas nespręstinas.

66.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendimo vykdymo procese būtina atsižvelgti į tai, kad 2016 m. spalio 11 d.  ieškinį tenkinus iš dalies šiuo teismo sprendimu ieškovui yra priteisiama 116 815 Eur suma, 13 854,42 Eur kompensacinės palūkanos bei 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, tačiau pagal ankstesnius teismų sprendimus ieškovo naudai iš atsakovo jau yra išieškota 29 193,28 Eur suma. 

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių

67.       Nenustačius pagrindo taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą, šiam atsakovo reikalavimui užtikrinti ieškovo atžvilgiu Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra naikinamos (CPK 150 straipsnio 2 dalis). Ieškovo reikalavimą pagal 2016 m. spalio 11 d. ieškinį patenkinus iš dalies 2016 m. lapkričio 7 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu lieka galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnis 3 dalis).

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

68.       Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo atmestų ir patenkintų reikalavimų santykį – visiškai neatsižvelgė į tai, kad byloje reikalavimus buvo pareiškęs ir atsakovas, kurie visi (100 procentų) buvo atmesti. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad skirstant bylinėjimosi išlaidas būtina atsižvelgti ne tik į ieškiniu pareikštų reikalavimų dydį, tačiau kartu būtina vertinti ir priešieškinio reikalavimus.

69.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai.

70.       Nustatant šalių patenkintų (atmestų) reikalavimų proporciją atsižvelgtina į bendrą ginčo sumą. Nagrinėjamu atveju ginčo suma sudaro 983 842,96 Eur (ieškovo reikalavimų suma pagal abu ieškinius 210 498,9 Eur + 114 186,35 Eur + atsakovo priešieškinio suma 659 157,71 Eur = 983 842,96 Eur). Ieškovas laimėjo ginčą dalyje pagal 2016 m. spalio 11 d. ieškinį ir pagal 2019 m. vasario 19 d. priešieškinį (130 669,42 Eur + 659 157,71 Eur = 789 827,13 Eur). Taigi pagal ginčo sumą ieškovas laimėjo 80 proc. reikalavimų dalyje (789 827,13 x 100 / 983 842,96). Atitinkamai, atsakovas laimėjo dalyje pagal 2016 m. spalio 11 d. ieškinį ir pagal 2019 m. sausio 21 d. ieškinį (79 829,48 Eur + 114 186,35 Eur = 194 015,83 Eur). Atsakovo laimėta ginčo dalis sudaro 20 proc. nuo bendros ginčo sumos (194 015,83 x 100 / 983 842,96). Pagal tokį santykį paskirstomas šalių sumokėtas (mokėtinas) žyminis mokestis ir atstovavimo išlaidos (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

71.       Ieškovas, teikdamas 2016 m. spalio 11 d. ieškinį, sumokėjo 200 Eur (1 t., b. l. 11) žyminio mokesčio, nuo likusios žyminio mokesčio dalies – 2247 Eur 2016 m. lapkričio 7 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo atleistas (1 t., b. l. 136-137). Byloje pateikęs apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio (3 t., b. l. 139), 2017 m. birželio 12 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi nuo likusios žyminio mokesčio dalies – 512 Eur buvo atleistas (4 t., b. l. 136-137). Teikdamas 2019 m. sausio 21 d. ieškinį, ieškovas sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio (prijungta byla 1 t., b. l. 9), o likusi žyminio mokesčio dalis – 1 731 Eur buvo atidėta iki teismo sprendimo priėmimo (prijungta byla 1 t., b. l. 25-26). Teikdamas apeliacinį skundą nagrinėjamoje byloje ieškovas sumokėjo 1 831 Eur žyminį mokestį (12 t., b. l. 109, 162,  priedas „payment“). Taigi iš viso ieškovas sumokėjo 2 231 Eur žyminio mokesčio, nuo 2 759 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo buvo atleistas ir 1 731 Eur žyminio mokesčio dalis buvo atidėta. Taikant nustatytą proporciją ieškovui iš atsakovo priteistina 1 784,80 Eur sumokėto žyminio mokesčio (2 231 Eur x 0,8). Atidėto žyminio mokesčio sumokėjimas dalinamas taip: atsakovas valstybei sumoka 1 384,8 Eur atidėto žyminio mokesčio (1 731 Eur x 0,8), likusi atidėto žyminio mokesčio dalis – 346,20 Eur lieka ieškovui (1 731 – 1 384,8 = 346,2 Eur). Į valstybės biudžetą iš atsakovo priteistina 2 207,2 Eur žyminio mokesčio suma nuo kurios mokėjimo ieškovas buvo atleistas (2 759 Eur x 0,8) (CPK 84 straipsnis, 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

72.       Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą pagal 2016 m. spalio 11 d. ieškinį, sumokėjo 2 183 Eur žyminio mokesčio (3 t., b. l. 150), teikdamas kasacinį skundą – 2 494,55 Eur žyminio mokesčio (10 t., b. l. 32).  Pagal 2019 m. vasario 28 d. priešieškinį atsakovas sumokėjo 5 919 Eur žyminio mokesčio (prijungta byla 3 t., b. l. 4), o už apeliacinį skundą nagrinėjamoje byloje – 7 438 Eur žyminio mokesčio (12 t., b. l. 137, priedas Nr. 14). Taigi iš viso atsakovas sumokėjo 18 034,55 Eur žyminio mokesčio. Taikant nustatytą proporciją atsakovui iš ieškovo priteistina 3 606,91 Eur žyminio mokesčio (18 034,55 Eur x 0,20).

73.       Pagal ieškovo pateiktus įrodymus nustatyta, kad ieškovas byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 2 420 Eur už advokato pagalbą apeliaciniame procese pagal 2016 m. spalio 11 d. ieškinį (4 t., b. l. 161-162), 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame procese pagal 2016 m. spalio 11 d. ieškinį (10 t., b. l. 49, 58), 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme pagal 2019 m. sausio 21 d. ieškinį bei 2019 m. vasario 19 d. atsakovo priešieškinį (12 t., b. l. 67, 68, priedas „avansinis mokėjimas“), o teikdamas apeliacinį skundą bei atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą dėl 2020 m. kovo 16 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo ieškovas patyrė dar 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidų (12 t., b. l. 182, priedai „2020 PVM 025“ ir „kvitai“). Taigi viso proceso metu ieškovas patyrė 10 285 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra faktiškai patirtos ir pagrįstos įrodymais. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad ieškovas avansiniu mokėjimu grindė tik vienoje kitoje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas 1 452 Eur sumai (administracinė byla Nr. eI3-134-505/2020). Šiuo mokėjimu nagrinėjamoje byloje yra grindžiamos 4 840 Eur bylinėjimosi išlaidos. Taigi ieškovo avansiniu mokėjimu grindžiamos bylinėjimosi išlaidos sudaro 6 292 Eur ir neviršija 10 000 Eur, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas už byloje suteiktą teisinę pagalbą nėra apmokėjęs ar, kad pasinaudodamas avansiniu mokėjimu, piktnaudžiauja procesine teise ir siekia prisiteisti didesnę sumą nei realiai patirtos išlaidos. Kartu konstatuotina, kad ieškovo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių. Remiantis nustatyta proporcija ieškovui iš atsakovo priteistina 80 proc. patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti – 8 228 Eur (10 285 Eur x 0,8).

74.       Pagal atsakovo pateiktus įrodymus nustatyta, kad atsakovas byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: nagrinėjant 2016 m. spalio 11 d. ieškinį pirmosios instancijos teisme 1 250 Eur (3 t., b. l. 110-114), už apeliacinio skundo parengimą – 450 Eur (3 t., b. l. 151-152), už advokato pagalbą vykstant apeliaciniam procesui – 2 105,4 Eur (9 t., b. l. 7-12), už kasacinio skundo parengimą – 1 400 Eur (10 t., b. l. 73-74). Byloje pagal 2019 m. spalio 11 d. ieškinį ir 2019 m. vasario 19 d. priešieškinį pirmoje instancijoje buvo patirta 4 682,17 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą (12 t., b. l. 69, 70 – nurodyti priedai), o teikiant apeliacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą dėl 2020 m. kovo 16 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo – 2 000,13 Eur bylinėjimosi išlaidų (12 t., b. l. 183-185 - nurodyti priedai). Taigi iš viso už advokato pagalbą atsakovas patyrė 11 887,7 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme pagal 2016 m. spalio 11 d. ieškinį patirtos 1 250 Eur išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, taip pat šių dydžių neviršija 450 Eur išlaidos už apeliacinio skundo parengimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas apeliaciniame procese patyrė papildomas išlaidas: pasikeitus advokatui už susipažinimą su civiline byla, teisines konsultacijas (9 t., b. l. 11) atsakovas patyrė 842,16 Eur išlaidas. Šios išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį (822,8 x 0,1 x 8 = 658,24 Eur), todėl yra mažintinos iki 658,24 Eur. Už atstovavimą 2018 kovo 23 d. teismo posėdyje bei teisines konsultacijas apeliaciniame procese atsakovas patyrė 736,89 Eur išlaidų. Šios išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį (850,8 x 0,1 x 7 = 595,56 Eur), todėl mažintinos iki 595,56 Eur. Už atstovavimą 2018 spalio 23 d teismo posėdyje bei rašytinių paaiškinimų parengimą atsakovas patyrė 526,35 Eur išlaidų. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra nemažintinos. Už kasacinio skundo parengimą patirtos 1 400 Eur išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl nemažinamos. Prijungtoje byloje pagal 2019 m. sausio 21 d. ieškinį ir 2019 m. vasario 19 d. priešieškinį atsakovas patyrė 4 682,17 Eur išlaidų. Teisėjų kolegija nustatė, kad pagal PVM sąskaitas faktūras suteiktų paslaugų kaina neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių ir yra nemažintina. Už apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl 2020 m. kovo 16 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimo parengimą atsakovas sumokėjo 2 000,13 Eur – ši suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Taigi, už atsakovui suteiktas teisines paslaugas maksimali rekomenduotina priteisti suma sudaro 11 562,45 Eur. Atsižvelgiant į nustatytą proporciją atsakovui iš ieškovo priteistina 20 proc. šios sumos – 2 312,40 Eur (11 562,45 Eur x 0,20).

75.       Tarp šalių paskirsčius bylinėjimosi išlaidas atliekamas tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymas. Iš viso ieškovui iš atsakovo buvo priteista 10 012,80 Eur suma, susidedanti iš sumokėto žyminio mokesčio atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą (1 784,80 Eur + 8 228 Eur). Iš viso atsakovui iš ieškovo buvo priteista 5 919,31 Eur suma, susidedanti iš sumokėto žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą (3 606,91 Eur + 2 312,4 Eur). Atlikus tarpusavio priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, iš atsakovo ieškovui priteistina 4 093,49 Eur suma (10 012,8 Eur – 5 919,31 Eur).

76.       Vadovaujantis bylos duomenimis nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu susidarė 23,45 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos. 18,76 Eur šių išlaidų valstybei priteistina iš atsakovo (23,45 Eur x 0, 8). Iš ieškovo valstybei priteistina suma sudaro 4,69 Eur (23,45 Eur x 0,2), tačiau ši suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl nėra priteisiama. Susumavus iš šalių valstybei priteistinas sumas konstatuotina, kad iš atsakovo valstybei priteistina 3 610,76 Eur suma, o iš ieškovo – 346,20 Eur suma.  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį, pareikštą 2016 m. spalio 11 d., tenkinti iš dalies – priteisti iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 116 815 Eur (šimtą šešiolika tūkstančių aštuonis šimtus penkiolika eurų) lėšų, kaip atsakovo gautų be teisinio pagrindo, 13 854,42 Eur (trylika tūkstančių aštuonis šimtus penkiasdešimt keturis eurus ir 42 ct) kompensacines palūkanas bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą 130 669,42 Eur sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-10-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį, pareikštą 2019 m. sausio 21 d., atmesti.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 093,49 Eur (keturis tūkstančius devyniasdešimt tris eurus 49 ct) dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 346,2 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus 98 ct) atidėtą žyminį mokestį.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 610,76 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus dešimt eurų 76 ct) žyminį mokestį ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutartimi atsakovo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo“.

Teisėjai                                                   Rasa Gudžiūnienė

          Vilija Mikuckienė

          Agnė Tikniūtė