Administracinė byla Nr. A-189-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03346-2013-6

                                          Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. Ž. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) 2 000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 167, 165, 139, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jose buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Kadangi kamerose gyvenamojo ploto teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose, negalėjo judėti, turėjo nuolat gulėti lovoje arba sėdėti, todėl tokios laikymo sąlygos prilygsta žmogaus kankinimui. Kamerose, kuriose kalintas pareiškėjas, buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, rūkantieji asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais asmenimis. Atvykstant ar išvykstant etapu iš Kauno TI, asmens ir jo daiktų apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.), asmuo, esant žemai oro temperatūrai verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 2 000 Lt (579,24 Eur).

Atsakovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti.

Kauno TI pripažino, kad dėl objektyvių priežasčių pareiškėjas 4 paras buvo laikomas mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pareiškėjo teiginiai, kad kamerose buvo tamsu, drėgna ir šalta, yra melagingi. Kauno TI kameros įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Nė viename Kauno higienos centro atliktame patikrinimo akte nėra pareikšta pastabų dėl kamerų įrengimo ar antisanitarinių sąlygų. Pažymėjo, kad švarą ir tvarką kamerose privalo palaikyti patys jose laikomi asmenys. Pareiškėjas, nenurodydamas, ar yra rūkantis, deklaratyviai teigia, kad kamerose kartu laikomi rūkantieji ir nerūkantys asmenys. Kauno TI kratos vykdomos kamerų tipo patalpose. Kameros, kuriose vykdoma krata, atitinka higienos normos reikalavimus, jos yra pagal grafiką valomos, drabužiai dedami ant suolelių, arba stalo, jokių dėžių nenaudojama. Pareiškėjas neįrodė, jog, išbuvęs keturias paras Kauno TI mažesnio nei norma nustato ploto sąlygomis, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Pažymėjo, jog nurodytu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kauno TI administraciją nesikreipė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, jog laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl 2 000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog skunde nurodytu laikotarpiu Kauno TI pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. liepos 9 d., laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. spalio 1 d. bei laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Mažesnio ploto, nei teisės aktai numato (3,6 kv. m.), sąlygomis pareiškėjas kalintas 2013 m. lapkričio 14-19 d., kai kameroje Nr. 139, kurios plotas 15,23 kv. m. buvo laikoma nuo 5 iki 6 asmenų. Tačiau šiuo laikotarpiu vyko jo etapavimas, be to, jam buvo užtikrinta galimybė valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, taip pat jis turėjo teisę lankytis nuteistųjų koplyčioje, skaitykloje, sveikatos priežiūros tarnyboje. Šios aplinkybės, teismo nuomone, iš dalies kompensavo judėjimo trūkumą, todėl minėtu laiku jis buvo laikomas pažeidžiant ploto normos reikalavimus ne ištisą parą. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. D. Ž. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, teismas atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno TI suimtasis (nuteistasis) raštu pareiškęs norą yra laikomas kameroje kartu su kitais nerūkančiais asmenimis, tačiau pareiškėjas per visą jo kalinimo Kauno TI laikotarpį tokio prašymo administracijai nepateikė. Remdamasis Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto duomenimis, teismas konstatavo, jog nukrypimai nuo higienos normos yra labai nežymūs, todėl negalima konstatuoti, jog dėl jų pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Be to, vėlesniame patikrinimo akte higienos normų pažeidimų nenustatyta. Todėl pareiškėjo teiginius dėl tardymo izoliatoriuje pažeistų higienos normų dėl drėgmės, purvo, netinkamo natūralaus apšvietimo, vykdant kratą nesilaikymo higienos normos reikalavimų laikė deklaratyviais ir nepagrįstais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. trumpą pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas Kauno TI, bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas per visą buvimo Kauno TI laikotarpį nei karto dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė su skundais ar prašymais į Kauno TI administraciją, neesant byloje įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendė, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikė pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

Apeliaciniu skundu D. Ž. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2 000 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde išdėsto panašius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, kad Kauno TI kamerų plotas yra apie 12 kv. m. ir šiose patalpose dar yra stalas, užimantis 2,5 kv. m. grindų ploto, 6 dviejų aukštų gultai, užimantys 6 kv. m., sanitarinis mazgas, užimantis 2,5 kv. m., todėl realiai kalinčiam asmeniui tenkantis plotas yra dar mažesnis.

Apeliacinio skundo papildyme pareiškėjas nurodo, jog turėtų būti įvertintos ir kitos bylos, kuriose jis taip pat prašė priteisti žalos atlyginimo iš atsakovo ir kuriose taip pat buvo apsiribota pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija. Apelianto nuomone, tai įrodo, jog atsakovas nesistengė sudaryti tinkamų kalinimo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Patikrinęs byloje surinktus įrodymus (b. l. 20), apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. lapkričio 19 d. Kauno TI pareiškėjas buvo kalinamas 15 dienų, iš jų 2013 m. lapkričio 14-19 dienomis (5 dienas) kalinimo sąlygos neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., reikalavimų (vienam asmeniui teko nuo 2,54 kv. m. iki 3,05 kv. m.).

Pažymėtina, kad apeliantas teigia, jog jis buvo kalinamas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis (purvas, drėgmė, šviesos trūkumas ir kt.), tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje pateiktus Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 30-39), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatytas nežymus (0,4 laipsnio) temperatūros neatitikimas neleidžia vertinti pareiškėjo kalinimo sąlygų kaip žeminančių jo orumą, o pareiškėjo teiginius dėl drėgmės, šviesos trūkumo pateikti įrodymai paneigia. Taip pat atmestini apelianto teiginiai dėl kameroje esančių baldų užimamo ploto, kadangi Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju, nors ir buvo nustatytas minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apsiribojo pareiškėjo teisių būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo konstatavimu, kaip pakankama satisfakcija. Atkreiptinas dėmesys, jog santykinai mažą gyvenamąjį plotą, tenkantį pareiškėjui, kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži (15,23-16,40 kv. m.) miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30138/02) ir kt.). Be to, byloje nenustatyta, jog Kauno TI būtų sąmoningai išskyręs pareiškėją iš kitų nuteistųjų tarpo, o pats pareiškėjas kalinimo metu būtų skundęsis Kauno TI administracijai ar kitoms institucijoms dėl patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Taip pat įvertintinas ir pakankamai trumpas kalinimo netinkamomis sąlygomis terminas (5 dienos).

Pareiškėjas neįrodė ir neturtinės žalos, kuri pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais, atsiradimo fakto. Iš bylos duomenų matyti, jog kalinimo TI laikotarpiu pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė (b. l. 40).

Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti yra pažeidimo pripažinimas, o priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais nėra pagrindo. Apelianto nurodyti kiti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimai (b. l. 68-71) taip pat nesudaro pagrindo jo patirtus nepatogumus įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad apelianto nurodytuose teismo sprendimuose, kuriais taip pat apsiribota pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, buvo nustatytos panašios aplinkybės, kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė taip pat itin trumpa (3 ir 8 dienos).

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris priimtas teisingai pritaikius teisės normas. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.