Administracinė byla Nr. A-980-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00776-2014-2
Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Peva“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Peva“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Peva“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Peva“) su skundu (b. l. 2-58) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2014 m. birželio 13 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta suderinti pareiškėjo pateiktus prekybos įrenginių projektus (toliau – ir skundžiamas sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą suderinti pareiškėjo prekybos įrenginių projektus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas jam yra išdavęs leidimus, kuriais suteikta teisė laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. vykdyti maisto produktų prekybos veiklą Šventosios, Kopų ir Jūros gatvėse, Palangoje, prekiaujant iš laikinų prekybos įrenginių. Teigė, kad 2014 m. birželio 13 d. derinimui pateiktas laikinų prekybos įrenginių projektas buvo grąžintas su derinimo žyma (rezoliucija), kuria nurodyta „nederinama, kadangi tai statinys“. Pažymėjo, kad pateikto projekto derinimo klausimu nėra priimtas joks kitas administracinis aktas. Akcentavo, kad 2013 metais tas pats laikinų prekybos įrenginių projektas buvo suderintas, todėl manė, jog minėta derinimo žyma (rezoliucija) neatitinka individualiam administraciniam aktui įstatymų nustatytų reikalavimų – joje nepateikta jokių argumentų ir teisinių motyvų, iš kurių būtų galima suprasti, kodėl projekte pavaizduotas prekybos įrenginys laikomas statiniu.
Nesutiko su tuo, kad pareiškėjo laikinas prekybos įrenginys, kurio projektas buvo pateiktas, priskirtinas statiniams dėl to, kad jis yra kilnojamasis daiktas ir nėra sumontuotas statybos vietoje statybos būdu.
Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28-30) nurodė, jog skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad skundžiamas sprendimas priimtas nepažeidžiant nei materialinių, nei procesinių teisės normų bei įsigilinus į pateikto prekybos objekto projektą. Pažymėjo, jog išvadą, kad pareiškėjo pateiktame projekte yra statinys, o ne laikinas prekybos įrenginys, padarė vadovaudamasis išoriniais pateikto projekto objekto požymiais bei teisės aktuose reglamentuotomis sąvokomis. Paaiškino, kad pareiškėjo pateikto projekto objektas turi patalpą, atitvertą atitvarinėmis konstrukcijomis, todėl jis priskirtinas pastatui bei atsižvelgiant į tai, kad sąvoka „statinys“ apima sąvokas „pastatas“ ir „inžinerinis statinys“, buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo pateikto projekto objektas yra statinys.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimu (b. l. 92-97) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą nederinti pareiškėjo UAB „Peva“ pateikto laikino prekybos įrenginio projekto, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T2-101 2 punktu patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) priedo „Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą dydžiai ir viešųjų vietų aprašymas“ pastaba Nr. 4, kurioje nurodyta, jog laikini prekybos ar paslaugų teikimo įrenginiai, nesudėtingi laikini statiniai (tarp jų ir kioskai) Tarybos nustatytose viešosiose vietose gali būti statomi tik pagal parengtą ir atitinkama tvarka su Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriumi suderintą projektą. Pagal šio priedo 24 dalies 8 eilutę Jūros g., Palangoje, viešoje vietoje Nr. 8, pagal schemą galima prekiauti maisto produktais iš laikinų prekybos įrenginių. Nustatė, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos rinkliavų skyriaus leidime Nr. 521 nurodyta, jog pareiškėjas turi leidimą prekiauti maisto produktais adresu Jūros g. Palanga, pagal schemą Nr. 8, iš laikinų prekybos įrenginių (užimamas plotas 4 kv. m. arba vienetai), laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d.
Dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo teismas nustatė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą nuostatų ir Prekybos viešose vietose taisyklių nuostatomis, kreipėsi į atsakovą dėl laikino prekybos įrenginio projekto suderinimo. Skundžiamas sprendimas įformintas Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo pavaduotojo V. D. 2014 m. birželio 16 d. derinimo žyma (rezoliucija) ant projekto vizualinės dalies lapo nurodant „nederinama, kadangi tai statinys“.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Taisyklės) reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų prašymų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose (1 p.). Pagal Taisyklių 41.3 punktą į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia (nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjas tokį sprendimą ir prašė priimti), – atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pagal šio straipsnio 2 dalį individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, yra nurodęs, jog šio straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
Pažymėjo, kad dar 2013 m. derinant tą patį laikino prekybos įrenginio projektą, buvo priimtas visiškai priešingas sprendimas, t. y. pareiškėjo prašymas buvo patenkintas ir minėtas projektas suderintas. Atsižvelgęs į tai ir įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, t. y., kad jis nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės nėra motyvuotos, be to, šiame individualiame administraciniame akte nėra aiškiai suformuluotų nustatytų ar suteikiamų teisių ir pareigų bei nenurodyta akto apskundimo tvarka, teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sprendė, jog toks skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės.
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir SĮ) 2 straipsnio 2 dalį, statinys – tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Pagal šio straipsnio 4 dalį laikinas statinys – statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Nesudėtingas statinys – paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto (SĮ 2 straipsnio 6 dalis). Pastatas – tai apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos (SĮ 2 straipsnio 7 dalis). Statybos darbai – visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo) (SĮ 2 straipsnio 15 dalis). Patalpa – tai sienomis ir kitomis atitvaromis apribota nustatytos paskirties statinio erdvė (SĮ 2 straipsnio 96 dalis).
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 289 1 punktu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.3 punktas nustato, kad prekybos paskirties pastatai – skirti didmeninei ir mažmeninei prekybai (parduotuvės, parduotuvės-operatorinės, vaistinės, knygynai, prekybos paviljonai ir kiti pastatai), tarp jų ir laikini statiniai (palapinės, kioskai ir pan.). Nuostatų 2.8 punkte nustatyta, kad nesudėtingas laikinas statinys – nesudėtingas statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Kioskas – tai smulkios prekybos reikmėms skirtas nedidelis lengvų konstrukcijų pastatas, kurio užimamas žemės plotas yra ne didesnis kaip 15 kv. m. ir iš kurio prekės parduodamos pro langelį (Nuostatų 2.9 punktas). Laikini prekybos įrenginiai – tai sukomplektuota ir lauke pastatyta įranga, skirta prekybai (vežimėliai, prekystaliai, stendai, skėčiai ir kt.), kurią leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą (Nuostatų 2.10 punktas).
Įvertinęs pareiškėjo atsakovui pateikto laikino įrenginio projekto vizualinę dalį, teismas nurodė, kad šio projekto objektas turi sienomis ir kitomis atitvaromis apribotą nustatytos paskirties statinio erdvę, t. y. turi patalpas, kurios sudaro statinio didžiąją dalį, yra apdengtas stogu. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, jog jo pateikto projekto objektas surenkamas naudojant darbo įrankius – atsuktuvą, veržliaraktį, turi metalinį karkasą, ant kurio tvirtinamos plokštės, uždedamas tentinis stogas, t. y. šis objektas sumontuojamas. Atkreipė dėmesį, jog jei pareiškėjui būtų leidžiama pasistatyti statinį, tai jį būtų galima pastatyti ir naudoti tik ribotą terminą, t. y. leidimo prekiauti maisto produktais galiojimo laikotarpiu.
Taigi išanalizavęs šiuos požymius ir aukščiau minėtas teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo pateikto projekto objektas priskiriamas prie nesudėtingų laikinų statinių. Pagal Nuostatų ir Prekybos viešose vietose taisyklių minėtus sąvokų apibrėžimus, pareiškėjo pateikto projekto objektas atitinka kiosko sąvoką; jis neatitinka laikinų prekybos įrenginių sąvokos, kadangi tai nėra sukomplektuota ir lauke pastatyta įranga. Pareiškėjas nurodo, kad jo pateikto projekto objektą galima perkelti į kitą vietą neišmontavus, todėl jis nelaikytinas nekilnojamuoju daiktu ir nėra statinys. Pastebėjo, kad pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ prie statinių gali būti priskiriama ir palapinė, ir kioskas, kurie iš esmės, priklausomai nuo dydžio, taip pat gali būti transportuojami jų neišmontavus.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą Palangos miesto savivaldybės administraciją suderinti pareiškėjo pateiktą laikino prekybos įrenginio (kiosko) projektą, todėl pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Peva“ apeliaciniu skundu (b. l. 100-102) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjo skundas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo prekybos įrenginį priskyrė prie laikinųjų statinių, tokiu būdu ignoravo Statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, apibrėžiančias statinio sąvoką. Pažymi, jog teismas nepagrįstai objektui, kuris nėra statinys, taikė statybos techninį normatyvą. Akcentuoja, kad Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ 9 punkte nustatyta, kad objektai, kurių statinio matmenų įvertinimo koeficientas K < 10, nelaikomi nesudėtingais statiniais ir jiems netaikomi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo reikalavimai.
Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, taip pat nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje, be kita ko, pažymėta, jog daikto priskyrimą statinių kategorijai pirmiausia apibūdina Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyti požymiai (pvz. 2008 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-345/2008). Net jei konkretus objektas formaliai gali būti priskirtas prie sąraše pateiktos abstrakčios statinio rūšies (kategorijos), bet realiai (tikrovėje) jis neatitinka SĮ nustatytų statinio požymių, jis negali būti laikomas statiniu, o jo kūrimo darbai – statybos darbais (2009 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1158/2009).
Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 122-124) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui priklausantis objektas yra laikinasis statinys. Taip patvirtina ir Palangos miesto apylinkės teisme 2012 m. išnagrinėta administracinė byla pagal UAB „Peva“ direktoriaus V. V. skundą dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2012 m. liepos 18 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 146, kurioje jis nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 161 straipsnio 1 dalį (Savivaldybių tarybų patvirtintų miesto ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimas), panaikinimo (adm. byla Nr. II-506-83/2012). Palangos miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartyje, kuria V. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. skyrė švelnesnę administracinę nuobaudą – įspėjimą), pasisakė, kad „<...> pažeidimo faktas nekelia jokių abejonių. V. V. kaltė, padarius ATPK 161 straipsnyje numatytą pažeidimą, įrodyta remiantis administracinio teisės pažeidimo protokolu ir fotonuotraukomis. Institucija, nagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą, tinkamai kvalifikavo jo veiką ir pagrįstai patraukė administracinėn atsakomybėn, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Peva“ priklausantis laikinas prekybai skirtas statinys iš paplūdimio teritorijos buvo pašalintas ir prekyba jame nebuvo vykdoma“. Apeliacinės instancijos Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi šį teiginį patvirtino.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta suderinti pareiškėjo UAB „Peva“ pateiktą prekybos įrenginių projektą, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos suderinti pareiškėjo prekybos įrenginių pateiktą projektą.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas ginčija tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino jo pateikto skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą suderinti pareiškėjo pateiktą prekybos įrenginių projektą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareikėjo apeliacinio skundo reikalavimą, į tai, kad pareiškėjas iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas buvo netenkintas, siekdama nepažeisti apeliacinį procesą inicijavusio asmens teisių, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo ribose.
Teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, visų pirma pažymi, jog administracinėje byloje ginčo nekyla dėl bylos faktinių aplinkybių, todėl ji dėl jų atskirai nepasisako. Ginčas iš esmės kyla, ar pagrįstai atsakovas atsisakė derinti pareiškėjo pateiktą projektą, nurodęs, kad projektas yra pateiktas ne laikinam prekybos įrenginiui, o statiniui. Taigi šiuo atveju vertinamas atsakovo atsisakymo derinti pareiškėjo pateiktą projektą, siekiant prekiauti viešose vietose, teisėtumas ir pagrįstumas.
Kiek tai susiję su ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2014 m. sausio 7 d. redakcija) (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 37 punkte nustatyta, kad prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkos savivaldybių ar jų kontroliuojamų įmonių administruojamose turgavietėse ir viešose vietose nustatymas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų.
Vykdydama šias nurodytas funkcijas Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. T2-58 (Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T2-102 redakcija) 1 punktu patvirtino Prekybos viešose vietose taisykles (toliau – ir Prekybos viešose vietose taisyklės), kurios nustato bendruosius prekybos ir paslaugų teikimo Palangos viešosiose vietose organizavimo reikalavimus ir kurių turi laikytis subjektai, turintys teisę prekiauti be verslo liudijimo viešosiose vietose, kuriose vykdoma prekyba, teikiamos paslaugos.
Prekybos viešose vietose taisyklių 8.7 punktas numato, jog pardavėjas ar paslaugų teikėjas, prekiaujantis ar teikiantis paslaugas viešosiose vietose, savo darbo vietoje, be kita ko, privalo turėti (atsižvelgiant į norminių teisės aktų reglamentavimą) naudojamos įrangos, kiosko, nesudėtingo laikino statinio, atrakcionų išdėstymo projektą (išskyrus prekybą miesto švenčių metu, tarybos nustatytais laikotarpiais prie bažnyčios ir prie miesto kapinių metu), suderintą su Architektūros ir teritorijų planavimo skyriumi (tik tarybos nustatytose viešosiose vietose ir jeigu atrakcionai eksploatuojami nuosavybės teise ar nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose (naudojamuose) žemės sklypuose). Prekybos viešose vietose taisyklių 12.10 punkte nustatyta, kad pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo laikytis su Architektūros ir teritorijų planavimo skyriumi suderinto kiosko, nesudėtingo laikino statinio, laikinų prekybos ar paslaugų teikimo įrenginių, atrakcionų įrengimo, projektų ar leidimų reikalavimų.
Pagal Prekybos viešose vietose taisyklių 21.1 punktą Rinkliavų skyrius asmeniui, pateikusiam dokumentą, patvirtinantį vietinės rinkliavos sumokėjimą už leidimo tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą (šio dokumento neteikia asmenys, teiksiantys atrakcionų paslaugas nuosavybės teise ar nuomos (panaudos) sutarties pagrindu valdomuose (naudojamuose) žemės sklypuose), per dvi darbo dienas išduoda leidimo formą derinti su Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus atsakingu specialistu dėl nesudėtingų laikinų prekybos ar paslaugų teikimo statinių, kioskų įrenginių, atrakcionų, išvežiojamųjų priemonių estetinės išvaizdos bei užimamo ploto (išskyrus išduodant leidimus išnešiojamajai prekybai).
Pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. T2-101 2 punktu patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) priedo „Vietinės rinkliavos už leidimo prekiauti ar teikti paslaugas Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytose viešosiose vietose išdavimą dydžiai ir viešųjų vietų aprašymas“ pastabą Nr. 4 laikini prekybos ar paslaugų teikimo įrenginiai, nesudėtingi laikini statiniai (tarp jų ir kioskai) tarybos nustatytose viešosiose vietose gali būti statomi tik pagal parengtą ir atitinkama tvarka su Administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriumi suderintą projektą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal šio priedo 24 dalies 8 eilutę Jūros g., Palangoje, viešoje vietoje Nr. 8 pagal schemą galima prekiauti maisto produktais tik iš laikinų prekybos įrenginių (b. l. 45).
Taigi, kaip matyti iš įvardinto teisinio reguliavimo, įgyvendindamas vietos savivaldos teisę, jam priskirtus įgaliojimus, atsižvelgęs į prekybos vietą, jos ypatumus, atsakovas suteikė teisę šioje vietoje statyti tik laikinus prekybos įrenginius ir tik iš jų vykdyti prekybą laikantis kitų nustatytų reikalavimų.
Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą vertintina, ar pagrįstai atsakovas atsisakė derinti pareiškėjo pateiktą projektą, nurodęs, kad projektas yra pateiktas ne laikinam prekybos įrenginiui, o statiniui, o pagal nurodytą patvirtintą tvarką šioje vietoje galima prekiauti tik iš laikinų prekybos įrenginių. Taigi šiame kontekste svarbūs yra laikino prekybos įrenginio ir statinio apibrėžimai, jų vertinimas ir pirmiausiai jie ir aptartini.
Pasisakant dėl prekybos įrenginio sampratos visų pirma pažymėtina, jog Prekybos viešose vietose taisyklių 3.11 punktas laikinus prekybos įrenginius apibrėžia kaip sukomplektuotą ir lauke pastatytą įrangą, skirtą prekybai (vežimėliai, prekystaliai, stendai ir kt.), kurią leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Iš esmės analogišką nuostatą numato ir Nuostatų 2.10 punktas. Tuo tarpu pagal Prekybos viešose vietose taisyklių 3.9 punktą, Nuostatų 2.8 punktą nesudėtingas laikinas statinys yra apibrėžiamas kaip nesudėtingas statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Kioskas pagal Prekybos viešose vietose taisyklių 3.10 punktą, Nuostatų 2.9 punktą yra suprantamas kaip smulkios prekybos reikmėms skirtas nedidelis lengvų konstrukcijų pastatas, kurio užimamas žemės plotas yra ne didesnis kaip 15 kv. m.
Vertinant šias nuostatas taip pat atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) ir kitų teisės aktų nuostatas. Pagal Statybos įstatymo (2014 m. sausio 1 d. redakcija) 2 straipsnio 2 dalį statinys yra apibrėžiamas kaip pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas, tuo tarpu pastatas yra suprantamas kaip apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos (Statybos įstatymo 2 str. 7 d.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog statinys yra nekilnojamasis daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo vartojami statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme. Statinio sąvoka turi būti aiškinama kartu su nekilnojamojo daikto sąvoką apibrėžiančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.98 ir 4.2 straipsnių nuostatomis, pagal kurias nekilnojamieji daiktai yra žemė ar kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės. Tokio daikto sąlytis su žeme turi būti patvarus, t. y. neleidžiantis be gana didelių sąnaudų perkelti jį į kitą vietą, bei pasižymėti atsparumu, neleidžiančiu statiniui atsidurti kitoje vietoje veikiant įprastoms gamtos jėgoms (pvz., vėjui). Pakankamą tokio objekto sąsają su žeme, duodančia pagrindą jį pripažinti nekilnojamuoju daiktu, apibrėžia du esminiai požymiai – daikto paskirties pasikeitimas jį perkėlus ir galimybės daiktą perkelti iš esmės nesumažinus jo vertės nebuvimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2012).
Viena iš statinio rūšių yra laikinasis statinys, kuris yra suprantamas kaip statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Laikinų statinių naudojimo terminas gali būti pratęstas. Laikinų statinių, kurių naudojimo terminas suinteresuotųjų asmenų prašymu pratęsiamas, naudojimo termino pratęsimo tvarką nustato Aplinkos ministerija. Laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami (Statybos įstatymo 2 str. 4 d.).
Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (2009 m. balandžio 2 d. redakcija) (toliau – ir STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“), 8.3 punktas prekybos paskirties pastatus apibrėžia kaip skirtus didmeninei ir mažmeninei prekybai (parduotuvės, parduotuvės-operatorinės, vaistinės, knygynai, prekybos paviljonai ir kiti pastatai), tarp jų ir laikinius statinius (palapinės, kioskai ir pan.), 13 punktas numato atskirą kategoriją – kitos paskirties statinius, kuriems priskiriami statiniai, kurių negalima priskirti prie jokių kitų šiame reglamente išvardytų statinių grupių (pogrupių) (fortai, bunkeriai, šaudymo tirai, stebėjimo bokštai, sąvartynai, šachtiniai šuliniai, tvoros, rampos, pavėsinės (pagal konstrukciją priskiriamos inžineriniams statiniams), stoginės, lauko baseinai, atraminės sienutės, voljerai, kasybos ir gavybos, atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainių ir kiti statiniai) ar mišrios rūšies statiniai (su inžineriniais statiniais sujungti pastatai). Kita vertus, pastebėtina, kad vien ta aplinkybė, jog atitinkamas objektas pagal pavadinimą galimai patenka į atitinkamą statinių grupę savaime dar nereiškia, jog toks objektas visais atvejais bus laikomas statiniu ir jam turi būti taikomi Statybos įstatymo, kituose statinių statybą reglamentuojančiose teisės normose nustatyti reikalavimai. Taigi šiuo atveju žvelgiant į nurodytą statinių skirstymą svarbu, kad objektas atitiktų statiniui keliamus minėtus reikalavimus.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atsakovui pateikto projekto vizualinę dalį, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, laikinų prekybos įrenginių sampratą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo pateikto projekto objektas turi sienomis ir kitomis atitvaromis apribotą nustatytos paskirties statinio erdvę, t. y. turi patalpas, kurios sudaro statinio didžiąją dalį, yra apdengtas stogu. Pareiškėjas skunde pats nurodė, jog jo pateikto projekto objektas surenkamas naudojant darbo įrankius – atsuktuvą, veržliaraktį, turi metalinį karkasą, ant kurio tvirtinamos plokštės, uždedamas tentinis stogas, t. y. šis objektas sumontuojamas. Šiuo atveju sutiktina su tuo, kad pareiškėjo pateiktame projekte nurodytas objektas negali būti vertinamas kaip laikinasis prekybos įrenginys, tai nėra sukomplektuota ir lauke pastatyta įranga (b. l. 2-5). Šis objektas, atsižvelgus į jo vizualinę dalį, laikytinas laikinu statiniu, nes jo laikančiosios konstrukcijos montuojamos statybvietėje, ir, norint perkelti į kitą vietą, jas būtina išardyti. Tokį objektą išardžius, prarandama jo paskirtis, nes išardyto jo negalima naudoti pagal buvusią paskirtį, jis turi būti iš naujo montuojamas. Be to, jo montavimas reikalauja nemažų sąnaudų, todėl jį išmontavus likusios konstrukcinės dalys yra mažesnės vertės nei jau sumontuotas objektas. Taigi išardžius tokį daiktą sumažėja jo vertė, reikalingos papildomos investicijos tam, kad jis būtų sumontuotas kitoje vietoje ir vėl galėtų būti naudojamas pagal paskirtį.
Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pateiktame projekte pavaizduotas objektas neatitinka Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812 (2012 m. kovo 1 d. redakcija) (toliau – ir STR 1.01.07:2010 „nesudėtingi statiniai“), 9 punkto reikalavimo, numatančio, kad objektai, kurių statinio matmenų įvertinimo koeficientas K < 10, nelaikomi nesudėtingais statiniais ir jiems netaikomi Statybos įstatymo reikalavimai, neleidžia priešingai vertinti nurodytos situacijos. Šiuo atveju yra vertinama būtent tai, ar pareiškėjo projektas buvo pateiktas laikinam prekybos įrenginiui, ar atitinka laikino prekybos įrenginio sampratą, ar tai vis dėlto yra statinys. Be to, atsižvelgus į STR 1.01.07:2010 „nesudėtingi statiniai“ turinį, vertinant šį aktą sistemiškai, matyti, kad pareiškėjo nurodyta nuostata yra reikšminga kiek tai yra susiję su inžinieriais statiniais, tuo tarpu ginčo objektas pagal savo vizualizaciją nepriskirtinas inžinerinių statinių kategorijai kaip ją apibrėžia Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalis, numatanti, jog tai yra susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai, ir kurią detalizuoja, be kita ko, STR 1.01.07:2010 „nesudėtingi statiniai“ 7 punktas, priedas „Inžineriniai statiniai“.
Dėl nurodytų aplinkybių visumą darytina išvada, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą suderinti pareiškėjo pateiktą projektą, kadangi pagal vietos savivaldos priimtus aktus šioje vietoje leidimai prekybai gali būti išduodami tik laikiniems prekybos įrenginiams, o ginčo objektas nėra priskirtinas šiai kategorijai.
Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui taip pat pateikė prašymą skirti ekspertizę, pavedant ekspertui pateikti išvadą, ar pareiškėjo atsakovui pateiktame derinti projekte nurodytas objektas laikytinas statiniu. Pažymėtina, jog pareiškėjas prašymą skirti ekspertizę sieja su specifinės srities teisinio reguliavimo sudėtingumu, tiksliu teisės normų taikymu, kurių taikymas reikalauja specialių žinių. Pareiškėjo nuomone, tikslus objekto klasifikavimas įmanomas ne tik išmanant aktualią sritį reglamentuojančius teisės aktus, bet ir turint statybos inžinerijos žinių. Be to, šį prašymą pareiškėjas grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateiktų paaiškinimų dėl to, kad galimai panašūs objektai netraktuotini statiniais.
Vertinant šį pareiškėjo pateiktą prašymą pabrėžtina, kad administraciniame procese numatytas teismo aktyvus vaidmuo renkant įrodymus kaip tai numato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnis, savaime nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, ar išreikalavimo, ekspertizių skyrimo ir pan. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso šalių prašymus ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti). Administracinėje byloje kylantiems klausimams, reikalaujantiems specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas gali skirti ekspertą arba pavesti daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai (ABTĮ 62 str. 1 d.), tačiau teismo ekspertizė negali būti skiriama siekiant išsiaiškinti teisės klausimus, nes juos, vadovaujantis teismo nepriklausomumo principu, teismas privalo spręsti savarankiškai. Ekspertizės dalyku negali būti teisiniai klausimai, nes preziumuojama, kad teismas išmano teisę. Tai akcentuojama ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (2014 m. kovo 1 d. redakcija) (toliau – ir Teismo ekspertizės įstatymas) 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinant, kad teisinės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiomis žiniomis. Teismo ekspertai negali duoti išvadų teisiniais klausimais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant ABTĮ normas, apibendrinimas; Administracinė jurisprudencija Nr. 23, p. 764–765).
Šiuo atveju, kaip matyti iš pareiškėjo pateikto prašymo, jis pats iš esmės pripažįsta, kad ginčas kyla dėl teisinio reguliavimo aiškinimo, pareiškėjo formuojamas klausimas yra susijęs su teisinio reguliavimo aiškinimu, statinio sąvokos aiškinimu ir atitinkamų normų taikymo faktinėms aplinkybėms. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tam tikrų pareiškėjo argumentų, kitų institucijų pateiktų konsultacijų, savaime nepagrindžia pareiškėjo prašymo skirti jo nurodytą ekspertizę. Be to, pareiškėjas taip pat nepagrindė prašomos ekspertizės būtinumo, kad kyla klausimai, reikalaujantys specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių ir tai sąlygoja poreikį skirti ekspertizę. Dėl šių nurodytų aplinkybių visumos nėra pagrindo tenkinti administracinėje byloje pateiktą pareiškėjo prašymą ir skirti ekspertizę.
Pareiškėjas administracinėje byloje taip pat remiasi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos internetiniame puslapyje pateiktomis konsultacijomis ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl jų nepasisakė. Šiuo atveju sutiktina su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio pareiškėjo argumento, kita vertus, pastebėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina nacionalinių teismų pareigos išsamiai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos motyvuoti priimamą teismo sprendimą apimtis priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. EŽTT praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant ABTĮ normas, atsižvelgiant į EŽTT praktiką, taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiuo aspektu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.), teismas sprendime motyvuotai atsakė į pareiškėjo reikalavimus, pateiktus skundo baigiamojoje dalyje, nurodė teisės normomis pagrįstus argumentus. Papildomai teisėjų kolegija pabrėžia, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateiktas išaiškinimas internetiniame puslapyje yra bendro pobūdžio konsultacija, suteikta vertinant pateiktą asmens paklausimą, šiuo atveju ji teismui, aiškinant ginčui aktualų teisinį reguliavimą, neturi įpareigojančios galios (b. l. 10). Būtent teismui yra suteikti įgaliojimai spręsti konkretų ginčų ir aiškinti ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir dėl to priimti teismo sprendimą kaip jį apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2008 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-345/2008, 2009 m. lapkričio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-502-1158/2009. Vertinant šį aspektą pabrėžtina, jog nurodytose bylose buvo nurodyta pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateiktą statinio sąvoką, statinys yra daiktas, kurį apibūdina trys požymiai: 1) daikto sukūrimas vykdant statybos darbus; 2) kuriant daiktą buvo panaudoti statybos produktai; 3) daiktas yra tvirtai sujungtas su žeme ar į ją remiasi. Iš administracinės bylos Nr. A-502-1158/2009 taip pat galima spręsti, jog vien ta aplinkybė, jog atitinkamas objektas pagal pavadinimą patenka į atitinkamą statinių grupę Nesudėtingų statinių sąraše, pateikiamame STR „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priede, savaime dar nereiškia, jog toks objektas visais atvejais bus laikomas statiniu ir jam turi būti taikomi šio reglamento ir kituose statinių statybą reglamentuojančiose teisės normose nustatyti reikalavimai. Kaip matyti, nurodytose administracinėse bylose pateikti bendri išaiškinimai atitinka ir šioje teismo nutartyje išreikštą poziciją, be to, įvardintose bylose nebuvo pasisakyta dėl laikinų prekybos įrenginių teisinės sampratos, jos vertinimo. Tuo tarpu ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime teismas konkrečiai vertino ginčo objekto struktūrą, konstrukciją, pareiškėjo atsakovui pateikto projekto vizualinę dalį, atsižvelgęs į taikytiną teisinį reguliavimą, sprendė, ar šis objektas yra turi būti traktuojamas kaip laikinas prekybos įrenginys ar vertintinas kaip statinys (b. l. 92-97). Šiuo atveju buvo nustatyta, kad pateikto projekto vizualinė dalis atitinka reikalavimus, keliamus statiniui, t. y. jis yra pastatas, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje dalyje pagrįstai netenkino pareiškėjo pateikto skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą suderinti pareiškėjo pateiktą prekybos įrenginių projektą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Peva“ apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis