Administracinė byla Nr. I-2275-815/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00371-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.3; 6.6.1; 15.2.3.2; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Sušinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – E. V. skundą atsakovėms – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I

1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5), kuriame prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1D-829(11) kaip nepagrįstą; 2) solidariai priteisti iš atsakovių Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 5 129,88 Lt; solidariai priteisti iš atsakovių Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 17146,36 Lt; solidariai priteisti iš atsakovių Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 7 000,00 Lt neturtinę žalą; įpareigoti atsakoves toliau mokėti jam Vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus, atliekančio ministerijos kanclerio funkcijas, 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 11SP-2836 paskirtą pensiją.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus, atliekančio ministerijos kanclerio funkcijas, 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 11SP-2836, atsižvelgiant į jo išėjimą iš tarnybos, tarnybos stažą, amžių ir kita, jam, kaip atitinkančiam Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas sąlygas, nuo 2009 m. gruodžio 1 d. buvo paskirta 994,29 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija jam buvo sumažinta, o kadangi nuo 2010 m. sausio 20 d. pradėjo dirbti, pensija buvo sumažinta dar kartą ir mokama atsižvelgiant į darbo užmokesčio dydį. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 18 d. raštu Nr. 1D-829 (11) informavo, kad valstybinės pensijos dalis jam nebus grąžinta, nes nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei pažymi, kad dėl prieštaraujančio Konstitucijai Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perksiačiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų Vidaus reikalų ministerija neteisėtai sumažino ir neišmokėjo jam paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies.

II

Atsakovės – Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22-23) nurodė, kad su skundu nesutinka. Paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus laikinai valstybinių pensijų mokėjimo tvarkai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kuriuo galiojo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos,  turėjo draudžiamų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal šį teisinį reglamentavimą sumažintą valstybinę pensiją. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies – neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgdami į Konstitucinio Teismo praktiką (2011 m. spalio 25 d. nutarimas), pagal kurią, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (ar jo dalis) atitinka Konstituciją ir, kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti, mano, kad Vidaus reikalų ministerijos atsakymas į pareiškėjo prašymą ir atitinkami veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir/ar jo teisėtų interesų. Dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a :

1. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 11SP-2836 pareiškėjui nuo 2009 m. gruodžio 1 d. neterminuotai paskirta 994,29 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 26). Nuo 2010 m. sausio mėn. 1 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis pareiškėjui mokama sumažinta valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 31).

2. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti nepriemoką ir užtikrinti ateityje visos jam paskirtos valstybinės pensijos už tarnybą mokėjimą (b. l. 29).

Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 1D-829(11) pareiškėjo skundo netenkino (b. l. 27-28). Sprendime nurodoma, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjui paskirta pensija pagrįstai sumažinta vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi. Nuo 2012 m. rugsėjo mėn. 1 d. netekus galios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatoms, jos pareiškėjo atžvilgiu netaikomos. Pažymėta, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo nenustato, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui susidariusią pensijos nepriemoką. Pareiškėjui toliau bus mokama tokio dydžio valstybinė pensija, kuri atitiks Laikinojo įstatymo nuostatas.

3. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais teisėtumo.

Minėta, kad pareiškėjui paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi (b. l. 27-28).

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Apibendrinus šiuos argumentus darytina išvada, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

4. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. pažyma Nr. 11PP (P)-589 (b. l. 30) patvirtina, kad pareiškėjui E. V. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu 2010 m. sausio mėn. buvo 1214,94 Lt, o nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. -  994,29 Lt (pažymos Nr. 11PP (P)-589 ketvirtoji grafa „Paskirta pensija su BP priedu“). Per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 mėn. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui turėjo būti išmokėta 32037,93 Lt. Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. sumažinta iki 835,50 Lt. Šiuo pagrindu pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, tačiau ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nuo 2010 m. sausio 1 d. dar kartą buvo perskaičiuota, atsižvelgus į pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Taigi, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta valstybinės pensijos suma yra 17 146,36 Lt (turėjo būti išmokėta 26 908,05 Lt, o išmokėta 9 761,69 Lt).

Tai, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams, iš esmės konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos kompensavimo klausimo neaptaria, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais, taip pat nurodė, kad nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai formuojama 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje konstatavo, jog nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, kad įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai, todėl darė išvadą, kad šiems santykiams pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinių draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Kolegija konstatavo, kad asmuo dėl pažeistų teisių visų pirma privalo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, gali skųsti nepalankų sprendimą teismui. Teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys gali apginti per trejų metų terminą (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A-552-519/2013). Ši LVAT praktika taikoma asmenims, kurie padavė skundą VRM iki 2013 m. sausio 1 d., be kita ko, E. V..

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl teisėjams neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes ji teisėtai taikė galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės (2012 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012). Lietuvos valstybė, o ne Vidaus reikalų ministerija kaip tinkama atsakovė byloje dėl netinkamai reglamentuoto sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo pripažinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Teismo vertinimu, toks Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis (17 146,36 Lt) pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) ir atsižvelgiant į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, įpareigotina išmokėti pareiškėjui 17 146,36 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

5. Vertinant pareiškėjo prašymą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1D-829(11) taip pat atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką administracinę bylą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, pripažino, jog remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija Vidaus reikalų ministerija, priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 1D-829(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo valstybinės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Atsižvelgiant į tai, ši pareiškėjo skundo dalis tenkintina iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

6. Vertinant pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą jam Vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus, atliekančio ministerijos kanclerio funkcijas, 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 11SP-2836 paskirtą 994,29 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą dar kartą pažymėtina, kad pareiškėjui E. V. paskirta 994,29 Lt pensija sumažinta iki 835,50 Lt pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad Vidaus reikalų ministerija, perskaičiuodama pareiškėjui paskirtą pensiją pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, kurie Konstitucinio Teismo pripažinti neprieštaraujančiais Konstitucijai, taigi jos veiksmai laikytini teisėtais ir pagrįstais. Valstybinių pensijų perskaičiavimas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 155-7985) pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. VRM, toliau apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui pensiją, vadovaujasi galiojančia teisės norma. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti visą jam Vidaus reikalų ministerijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus, atliekančio ministerijos kanclerio funkcijas, 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 11SP-2836 paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą tenkinti nėra pagrindo. Ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

7. Dėl reikalavimo solidariai priteisti iš atsakovių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 7 000,00 Lt neturtinę žalą

Pareiškėjas – E. V. prašo iš atsakovių Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 7 000,00 Lt neturtinę žalą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teismas konstatuoja, kad šioje byloje pareiškėjas visiškai nepagrindė neturtinės žalos fakto. Be to, pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį bei Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ABTĮ), atlyginama turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, t. y. žala turi būti padaroma viešojo administravimo srityje, o valstybės (Seimo) įstatymų leidybos veikla negali būti laikoma viešuoju administravimu, todėl šiuo atveju Lietuvos valstybės deliktinė atsakomybė negalima. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, E. V. reikalavimas priteisti 7 000,00 Lt neturtinę žalą yra atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

1. Pareiškėjo E. V. skundą tenkinti iš dalies.

2. Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 1D-829(11) „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo“ dalį, kurioje atsisakyta E. V. valstybinės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

3. Priteisti E. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 17 146,36 Lt (septyniolika tūkstančių vieną šimtą keturiasdešimt šešis litus ir trisdešimt šešis centus) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai.

4. Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, priteistą sumą E. V. išmokėti per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                Mefodija Povilaitienė

                                                                                                                              Ernestas Spruogis

                                                                                                                              Nijolė Sušinskienė