VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 (S)

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 18 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Halinos Zaikauskaitės,

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Ingai Blaževičienei,

atsakovo atstovei Jurgitai Narkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą pareiškėjui K. A., trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

 

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011-02-02 sprendimą Nr. S-23(7-351/2010).

Skunde paaiškino, kad nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) sprendimu, kuriuo buvo panaikintas atsakovo 2010-11-24 sprendimas Nr. 68-263 patvirtinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno apskrities VMI) 2010-10-27 sprendimą Nr. (04)-K3-257. Atsakovas nesutinka su Komisijos pateiktu Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 6 dalies ir 153 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimu.  Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 6 dalį numatyta, kad Komisija neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčio mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui. Sutinkamai su Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalimi mokesčių mokėtojas privalo centriniam mokesčių administratoriui pateikti visus dokumentus ir įrodymus, kuriais jis grindžia nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Ši nuostata skirta koncentruotumo principo užtikrinimui, jos nesilaikymo pasekmė yra teisės remtis dokumentais praradimas. UAB „Patvanka“ akcininkai 2010-08-23 informavo pareiškėją apie 2010-08-30 įvyksiantį neeilinį visuotinį akcininkų susirinkimą dėl atliekamo mokestinio patikrinimo pareiškėjo atžvilgiu. Šiame susirinkime buvo svarstyti pareiškėjo atžvilgiu atliekamo mokestinio patikrinimo dokumentai bei jų ryšys su UAB „Patvanka“ lėšomis, nutarta kitą susirikimą šaukti 2010-09-30. UAB „Patvanka“ 2010-10-22 neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime apsvarstyti 611 500 Lt grąžinimo įmonei terminai ir siūloma skolą padengti iki 2010-12-31, pasirašant susitarimą dėl skolos grąžinimo įmonei. Akcininkų susirinkimuose dalyvavo akcininkai G. K., D. A. ir pareiškėjas. Tik padavęs skundą atsakovui pareiškėjas sutiko padengti UAB „Patvanka“ reikalaujamus 611 500 Lt, tačiau šių aplinkybių nepateikė atsakovui, nors atsakovas sprendimą priėmė 2010-11-24.

Atsakovas nesutinka su Komisijos vertinimu, kad pareiškėjo pateikti įrodymai – 2010-10-25 susitarimas dėl pinigų grąžinimo, 2010-12-31 kasos pajamų orderis, 2010-12-20, 2010-12-28 ir 2010-12-30 bankinių mokėjimų nurodymai, kuriais pareiškėjas įnešė pinigus, turi esminę įtaką. Atsakovo nuomone, Komisija nepagrįstai vertino, kad 611 500 Lt žalos atlyginimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis, t. y. klaidingai vertino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio nuostatas. Patikrinimo metu surinkti įrodymai patvirtino faktą, kad pareiškėjas 611 500 Lt pajamų gavo iš R. N. (fizinio asmens), todėl Komisijai pateikti įrodymai dėl žalos atlyginimo UAB „Patvanka“ nepašalina prievolės sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Pareiškėjas ir Komisija 611 500 Lt sumokėjimo paskirtį įvardija kaip žalos atlyginimą UAB „Patvanka“, o patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjas pajamas gavo iš R. N. (fizinio asmens). Atsakovo teigimu, Kauno apskrities VMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo gautos 611 500 Lt pajamos yra priskiriamos pareiškėjo gautai naudai, nes jų panaudojimo UAB „Patvanka“ reikmėms pareiškėjas nepagrindė juridinę galią turinčiais buhalterinės apskaitos dokumentais.

Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI atsiliepime sutinka su atsakovo skundu ir prašo jį tenkinti. Palaiko atsakovo poziciją, kad K. A. pateikti įrodymai dėl 611 500 Lt įnešimo į UAB „Patvanka“ kasą rodo UAB „Patvanka“ ir bendrovės darbuotojo  pareiškėjo tarpusavio santykius. Kauno apskrities VMI įvertino tai, kad pats pareiškėjas nurodė neteisėtu būdu įgytų pinigų sumą, jos panaudojimo UAB „Patvanka“ reikmėms nepagrindė juridinę galią turinčiais buhalterinės apskaitos dokumentais ir konstatavo, kad K. A. iš fizinio asmens gautas pajamas panaudojo savo reikmėms. Nesutinka su Komisijos  išvada, kad 611 500 Lt sumokėjimas yra žalos atlyginiams UAB „Patvanka“.

Pareiškėjas K. A. nesutiko su atsakovo skundu ir prašė palikti galioti Komisijos sprendimą. Pareiškėjas teigia, kad skųsdamas Komisijos sprendimą atsakovas ilgina mokestinio ginčo nagrinėjimo laiką, siekdamas apmokestinti pareiškėją, o ne išsamiai ištirti visus bylos esamus įrodymus.

Atsakovas remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 6 dalimi, 153 straipsnio 3 dalimi, kurių negalima vertinti pažodžiui, jos yra skirtos nesąžiningiems proceso dalyviams. Atsakovas nenustatė nesąžiningų pareiškėjo veiksmų. Pateiktų juridinę galią turinčių esminių aplinkybių įvertinimas yra svarbus mokestinio ginčo aspektas ir negali būti vertinamas kaip bandymas elgtis nesąžiningai ar vilkinti procesą. Komisija savo sprendime nevertino įrodymų, o pavedė juos įvertinti centriniam mokesčių administratoriui. Pareiškėjas nepateikė informacijos apie priimtus sprendimus atsakovui, nes nebuvo faktinių duomenų, kuriais pareiškėjas galėtų patvirtinti, jog gautos piniginės lėšos yra grąžintos UAB „Patvanka“. Pareiškėjas tik 2010-12-20, 2010-12-28, 2010-12-30 bankiniais pavedimais bei 2010-12-31 kasos pajamų orderiu Nr. 201 patvirtino, kad pinigai buvo grąžinti UAB „Patvanka“, todėl jie ir buvo pateikti Komisijai. Sutinka su pateiktu Komisijos aplinkybių vertinimu bei Mokesčių administravimo įstatymo 153, 155 straipsnio taikymu.

Nurodė, kad norint pripažinti, jog asmuo gavo pajamų ir jam atsirado prievolė mokėti gyventojų pajamų mokestį, būtina nustatyti, kad asmuo turėjo naudos iš gautų pinginių lėšų ir ar nauda buvo gauta pinigais, ar natūra. 2010-10-25 tarp UAB „Patvanka“ ir K. A. buvo pasirašytas susitarimas dėl pinigų grąžinimo, kuriame šalys susitarė, kad skolininkas K. A. iki 2010-12-31 sumokės įmonei žalą (skolą) 611 500 Lt. Šios lėšos neatitinka pajamų sampratos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, nes pareiškėjas, gavęs minėtas lėšas iš R. N. ir grąžinęs jas UAB „Patvanka“, negavo jokios naudos nei pinigais, nei natūra. Todėl Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnyje ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo normose numatyta mokestinė atsakomybė nekyla.

Pareiškėjas dėl žalos atlyginimo remiasi Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalimi, 6.156 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad mokesčių administratoriaus argumentas, jog tai, kad UAB „Patvanka“ visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendė reikalauti dalies žalos atlyginimo, yra teisiškai nereikšmingas. Komisija dėl šio argumento pasisakė, šiame ginče sprendžiamas pareiškėjo gautų lėšų apmokestinimo pagrįstumo klausimas, t. y. ginčas kilęs būtent dėl 611 500 Lt apmokestinimo, o ne dėl visos 1 306 328 Lt sumos.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-126/2011dėl įrodinėjimo naštos ir teigia, kad centriniam mokesčių administratoriui neužtenka remtis tik įstatymų interpretavimu, jis turi pateikti ir įrodymus. Pareiškėjo nuomone, atsakovui nepakanka įrodymų patvirtinti jų nurodomas aplinkybes. Pareiškėjo argumentai patvirtina, kad iš R. N. gautos piniginės lėšos nėra jo pajamos, dėl kurių pareiškėjui turėjo atsirasti mokestinė atsakomybė.

Skundas atmestinas.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2005-12-31 bei surašė 2010-05-13 patikrinimo aktą Nr. AU16-33, kuriame priskaičiavo 200 647 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 144 225 Lt delspinigių (Komisijos byla, t. 1, 37–42 l.). Pareiškėjas 2010-08-24 pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto Nr. AU16-33, prašydamas netvirtinti minėto patikrinimo akto (Komisijos byla, t. 1, 34–36 l.). Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010-10-27 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-257 patvirtino 2010-05-13 patikrinimo aktą Nr. AU16-33 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 200 647 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 144 225 Lt delspinigių bei paskyrė 20 065 Lt baudą (Komisijos byla, t. 1, 26–33 l.). Pareiškėjas nesutikdamas su Kauno apskrities VMI sprendimu Nr. (04)-K3-257 2010-10-15 (registracijos spaudas 2010-10-18) pateikė skundą atsakovui. Pareiškėjas skunde teigė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2009-09-24 baudžiamojoje byloje Nr. 1-331-70/2009 priimtame nuosprendyje nusprendė pareiškėją, kaltinamą pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį (86 epizodai pagal atskiras PVM sąskaitas faktūras) atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti (Komisijos byla, t. 1 20–23 l.). Centrinis mokesčių administratorius 2010-07-24 sprendimu Nr. 68-263 nusprendė patvirtinti Kauno apskrities VMI 2010-10-27 sprendimą Nr. (04)-K3-257 (Komisijos byla, t. 1, 9–18 l.). Pareiškėjas 2010-12-13 (gavimo spaudas 2010-12-15) Komisijai pateikė skundą, kuriame nurodė, kad, remiantis UAB „Patvanka“ 2010-08-30, 2010-09-30, 2010-10-22 visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimais bei pasirašytu susitarimu, nėra pagrindo 611 500 Lt pinginių lėšų priskirti prie pareiškėjo asmeninių pajamų bei nuo jų skaičiuoti gyventojų pajamų mokestį ir su tuo susijusias sumas. Pinigų mokėjimas UAB „Patvanka“ rodo, kad pareiškėjas pajamų negavo, o gautas UAB „Patvanka“ lėšas grąžina įmonei (Komisijos byla, t. 1, 1–6 l.). Komisija 2011-02-02 sprendimu Nr. S-23(7-351/2010) nusprendė centrinio mokesčių administratoriaus 2010-11-24 sprendimą Nr. 68-263 panaikinti ir perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (Komisijos byla, t. 2, 89–94 l.). Komisija savo sprendimą pagrindė tuo, kad pareiškėjas Komisijai kartu su skundu pateikė UAB „Patvanka“ visuotinių akcininkų susirinkimų, vykusių 2010-08-30, 2010-09-30 ir 2010-10-22 protokolus, kuriais buvo sprendžiamas klausimas pareiškėjo neteisėtai pasisavintų lėšų grąžinimo, o vėliau ir 2010-12-31 kasos pajamų orderį Nr. 201 bei 2010-12-20, 2010-12-28 ir 2010-11-30 bankinių mokėjimo nurodymų kopijas. Komisija pasirėmė Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 6 dalimi, sakančia, kad Komisija nevertina tų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, ir nurodė, kad Komisijai nagrinėjant pareiškėjo skundą įvertinus naujai pateiktus įrodymus būtų pažeista mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūra. Komisija pripažino, kad pareiškėjo pateikti įrodymai mokestinio ginčo sprendimui gali turėti esminės įtakos įvertinant gautų pajamų priskyrimą apmokestinamosioms pajamoms.  

Komisija sprendime konstatavo, kad UAB „Patvanka“ 2004–2005 m. savo buhalterinėje apskaitoje užfiksavo projektavimo darbų paslaugas iš UAB „Atžalynas“, UAB „Chelis“, UAB „Kauno helis“, UAB „Neita“, UAB „Sigurda“, UAB „Wawil GK Baltic“ už 1 306 328 Lt. Kauno apskrities VMI, remdamasi UAB „Patvanka“ patikrinimo medžiaga, konstatavo, kad ginčo ūkinės operacijos realiai nevyko, todėl UAB „Patvanka“ neteisėtai į PVM atskaitą įtraukė 194 694 Lt. Ginčijamame sprendime, atsižvelgus į baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir įvertinus tai, kad minėtų realiai veiklos nevykdančių kontrahentų direktoriai iš UAB „Patvanka“ gautas lėšas išgrynindavo ir perduodavo R. N., kuris apytikriai pusę sumos perdavė pareiškėjui (611 500 Lt), mokesčių administratorius minėtą sumą priskyrė pareiškėjo apmokestinamoms pajamoms.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 6 dalį Komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui.

Pateikdamas skundą Komisijai pareiškėjas papildomai pateikė iki tol mokestiniame ginče nevertintus dokumentus – UAB „Patvanka“ visuotinių akcininkų susirinkimų, vykusių 2010-08-30, 2010-09-30 ir 2010-10-22, protokolus bei 2010-10-25 tarp UAB „Patvanka“ ir pareiškėjo sudarytą susitarimą dėl pinigų grąžinimo (Komisijos byla, t. 1, b. l. 1-6). 2011-01-13 raštu pareiškėjas papildomai pateikė 2010-12-31 kasos pajamų orderį Nr. 201 bei 2010-12-20, 2010-12-28 ir 2010-11-30 bankinių mokėjimo nurodymų kopijas (Komisijos byla, t. 2, b. l. 76-80). Teisė pateikti naujus įrodymus Komisijai mokesčių mokėtojui yra numatyta tik tokiu atveju, kai jis apie negalimumą pateikti įrodymus yra nurodęs skunde centriniam mokesčių administratoriui. Pareiškėjas skundą centriniam mokesčių administratoriui pateikė 2010-10-18 (Komisijos byla, t. 1, b. l. 20-23). Šiame skunde nėra užsimenama apie tai, kad pareiškėjas būtų grąžinęs pinigus, kurie buvo pripažinti apmokestinamosiomis pajamomis. Tačiau tokių duomenų pateikimas ir nebuvo galimas, nes ši aplinkybė atsirado vėliau, nei pareiškėjas padavė skundą. Pinigai buvo grąžinti tik 2010-12-31, t. y. jau po to, kai Valstybinė mokesčių inspekcija priėmė 2010-11-24 sprendimą Nr. 68-263. Iki tol pareiškėjas būtų galėjęs pateikti duomenis tik apie savo ketinimus grąžinti pinigus, tačiau tokios aplinkybės juridine reikšme akivaizdžiai nėra tapačios pinigų grąžinimo faktui. Šioje byloje konstatuotina situacija, kad Komisijai pateiktų dokumentų nebuvo pareiškėjo skundo centriniam mokesčių administratoriui padavimo metu. Todėl taisyklė dėl reikalingumo skunde nurodyti apie negalimumą pateikti įrodymus negali būti taikoma, o turi būti svarstoma aplinkybė dėl teisės pateikti įrodymus dėl aplinkybių, kurios gali turėti reikšmės mokestiniam ginčui, tačiau atsiranda po centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo priėmimo.

Įrodymų pateikimo mokestiniame ginče tvarka reglamentuota Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje, kuri nustato, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų  autentifikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Mokesčių administravimo įstatymas tiesiogiai nenustato tvarkos, kaip gali būti pateikiami naujai atsiradę įrodymai.

Aiškindamas Mokesčių administravimo 153 straipsnio 3 dalies ir 155 straipsnio 6 dalies nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje ir 155 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas mokesčių mokėtojo teisės remtis dokumentais ir įrodymais, nepateiktais kartu su skundu centriniam mokesčių administratoriui, ribojimas yra taikomas tik ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje, t. y. kai mokestinį ginčą nagrinėja centrinis mokesčių administratorius ar Komisija. Be to, šios mokesčių mokėtojo teisės ribojimas nėra absoliutus, nes Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje ir 155 straipsnio 6 dalyje yra numatytos išimtys, kai centriniam mokesčių administratoriui kartu su skundu nepateikti dokumentai ir įrodymai, kuriais mokesčių mokėtojas grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą, gali būti pateikti vėlesnėse ikiteisminio mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijose, t. y. tuomet, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Iš to teismas išveda teisę pateikti įrodymus teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-08-11 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-954/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1413/2008, 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-999/2009). Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, numatančią papildomų įrodymų pateikimo galimybę bei nesant tiesioginio draudimo pateikti naujai atsiradusius įrodymus, laikytinasi nuostatos, kad pareiškėjas turi teisę pateikti naujai atsiradusius įrodymus mokestinio ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu.

Bylos atveju Komisija apsisprendė suteikti galimybę naujus įrodymus įvertinti mokesčių administratoriui, o ne priimdama sprendimą dėl pareiškėjo skundo iš esmės. Galimybė perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra numatyta Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte. Šios teises realizavimo sąlygos nėra apibrėžtos, todėl vertintinos atsižvelgiant į bendruosius mokestinių ginčų nagrinėjimo principus. Komisijos pateiktas motyvas, kad toks reikalingumas kyla iš to, kad Komisijai tiesiogiai įvertinus naujus įrodymus būtų pažeista mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūra, nes centriniam mokesčių administratoriui būtų užkirstas kelias įvertinti įrodymus vertinama kaip pagrįsta, atitinkanti protingumo ir teisingumo sampratą. Todėl teismas sutinka su išvada, kad pareiškėjo naujai pateikti įrodymai turi būti vertinami atsakovo, perduodant pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas skunde nurodo, kad Komisija pateikia skirtingą aiškinimą dėl lėšų sumokėjimo fakto sumokėjimo UAB „Patvanka“ įtakos nustatant apmokestinamąsias pajamas. Iš Komisijos sprendimo matyti, kad šiuo klausimu Komisija nepasisako. Komisijos sprendime įvardintas manymas, kad pareiškėjo pateikti dokumentai gali turėti esminės įtakos, nereiškia Komisijos pozicijos dėl Gyventojų pajamų įstatymo 2 straipsnio, 3 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Komisija sprendime akivaizdžiai pasisako, kad pareiškėjo pateiktus dokumentus turi įvertinti centrinis mokesčių administratorius. Tokia padėtis neįtakoja centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo vertinant pareiškėjo pateiktus įrodymus. Kadangi ginčo dėl teisės šioje dalyje nekyla, tai teismas dėl pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų bazės nustatymo plačiau nepasisako.

Įvertinus ankščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o atsakovo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsniais, teismas

 

n u s p r e n d ė :

 

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

 

Teisėjai                                                                                    Henrikas Sadauskas

 

 

 

Jūra Marija Strumskienė

 

 

 

Halina Zaikauskaitė