Civilinė byla Nr. 3K-3-597-421/2015
Teisminio proceso numeris: 2-33-3-01416-2013-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.3.1.1; 3.3.1.21; 2.5.10.5.2.4.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Č. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. sprendimo peržiūrėjimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo G. Č. patikslintą ieškinį atsakovams S. D., R. L., akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje, uždarajai akcinei bendrovei „Silberauto“, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kelių remonto grupė“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje nagrinėjama dėl įrodymų tyrimą ir vertinimą, apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvavimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, sprendžiant dėl vairuotojų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, eismo įvykių metu nukentėjusiojo patirtos žalos atlyginimo.
Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų S. D. ir AB „Lietuvos draudimas“ 4000 Lt (1158,48 Eur) turtinės ir 116 000 Lt (33 595,92 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; solidariai iš atsakovų R. L. ir AB „Lietuvos draudimas“ – 1000 Lt (289,62 Eur) turtinės ir 29 000 Lt (8398,98 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2011 m. gruodžio 8 d. 17 val. 29 min. Raseinių r., Girkalnio sen., Kiečių k. teritorijoje, automagistralės Vilnius–Klaipėda 164-ame kilometre, R. L. vairuojamą automobilį „Renault Laguna“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tamsiu paros metu, esant drėgnai kelio dangai, nepasirinkus saugaus važiavimo greičio, sumėtė ir šis atsitrenkė į metalinius skiriamosios juostos atitvarus. Apsvaigintas smūgio keleivis – ieškovas, išlipęs iš automobilio ir būdamas pirmojoje eismo juostoje, buvo partrenktas ir sužalotas automobilio „Mercedes Benz E220“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo S. D.. Automobilis „Mercedes Benz E220“ nuosavybės teise priklauso UAB „Silberauto“. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad kūno sužalojimai, dėl kurių ieškovui sunkiai sutrikdyta sveikata, buvo padaryti tada, kai jį partrenkė automobilis „Mercedes Benz E220“. Teismo medicinos specialisto išvadoje neatmetama galimybė, kad ieškovas galėjo patirti kai kuriuos kūno paviršiaus sužalojimus (nubrozdinimus, kraujosruvas) ir būdamas automobilio „Renault Laguna“ keleiviu, kontaktuodamas su šio automobilio salono dalimis, tačiau net ir tokiu atveju sveikata nebūtų buvusi sutrikdyta sunkiai, t. y. tokiu mastu, kaip atsitiko ieškovą partrenkus atsakovo S. D. valdomam automobiliui. Ieškovo teigimu, jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti atsakovai. Atsakovo S. D. ir automobilio „Renault Laguna“ vairuotojo civilinę atsakomybę apdraudusi AB „Lietuvos draudimas“ ieškovui žalos nėra atlyginusi, todėl atsako solidariai su atsakovais S. D. ir R. L.. Atsakovo R. L. atsakomybės dėl eismo įvykio mastas – 20 proc., o atsakovo S. D. – 80 proc., todėl iš jų ieškovo naudai priteistina (solidariai su AB „Lietuvos draudimas“) atitinkama žalos atlyginimo dalis. Savo kaltę dėl eismo įvykio ieškovas neigė, nurodė, kad eismo įvykio jis nesukėlė tyčia ir nesielgė neatsargiai tokiu mastu, kad jis vienintelis galėtų būti pripažintas kaltu dėl savo paties sunkaus sužalojimo. Ieškovo teigimu, turtinės žalos dydis – 5000 Lt (1448,10 Eur), o neturtinę žalą, atsižvelgiant į sveikatos sužalojimo laipsnį, pobūdį, padarinius, sužalojimo būdą, žalą padariusių atsakovų kaltę, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus bei kasacinio teismo praktiką, jis vertina 145 000 Lt (41 994,90 Eur).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Plungės rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų S. D. ir AB „Lietuvos draudimas“ 2028,60 Lt (587,52 Eur) turtinės ir 56 000 Lt (16 218,72 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, solidariai iš atsakovų R. L. ir AB „Lietuvos draudimas“ – 507,16 Lt (146,88 Eur) turtinės ir 14 000 Lt (4054,68 Eur) neturtinės žalos atlyginimo; solidariai iš atsakovų S. D. ir AB „Lietuvos draudimas“ – 2166,93 Lt (627,59 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui ir 1741,36 Lt (504,33 Eur) žyminio mokesčio valstybei; solidariai iš atsakovų R. L. ir AB „Lietuvos draudimas“ – 541,65 Lt (156,87 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovui ir 435,21 Lt (126,04 Eur) žyminio mokesčio valstybei; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad S. D., būdamas eismo dalyviu, tamsiu paros metu turėjo būti atidus ir atkreipti dėmesį į perspėjančius ženklus. Nors ikiteisminio tyrimo byloje neužfiksuoti duomenys apie vilkiko, su kuriuo susidūrė S. D. vairuojamas automobilis „Mercedes Benz E220“, avarinių žibintų būseną bei avarinį ženklą, ši aplinkybė neaptarta ikiteisminio tyrimo byloje, tačiau tai tvirtina liudytojas R. M. (vilkiko vairuotojas) ir jo parodymai nepaneigti. Tai, kad buvo pastatytas avarinis ženklas ir įjungti vilkiko avariniai žibintai, patvirtino ir liudytojas M. G.. Teismas sprendė, kad atsakovas S. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punkto reikalavimus, buvo neatidus, neatsižvelgė į tai, kad buvo tamsus paros metas, drėgna kelio danga. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ne visos įvykio aplinkybės buvo užfiksuotos.
Spręsdamas dėl atsakovo R. L. atsakomybės, teismas pažymėjo, kad, būdamas atsakingas už pirmąjį eismo įvykį – savo vairuojamo automobilio „Renault Laguna“ susidūrimą su vilkiku „Scania“, per kurį ieškovui buvo padaryta galvos sužalojimų, atsakovas nesiėmė kitų atsargumo priemonių (tik įjungė avarinius žibintus), kad būtų matyti susidariusi kliūtis eismo juostoje, ir stovėjo nuošalyje. Dėl pirmojo eismo įvykio ieškovas buvo sužalotas automobilio „Mercedes Benz E220“. Nustatęs, kad dėl ieškovui padarytų sužalojimų turtinė ir neturtinė žala jam neatlyginta, teismas konstatavo, jog AB „Lietuvos draudimas“ atsako solidariai su atsakovais S. D. ir R. L.. Teismas nustatė, kad dėl eismo įvykio ieškovas patyrė 2535,81 Lt (734,42 Eur) turtinę žalą, sprendė, jog turtinė ir neturtinė žala ieškovui padaryta atsakovų S. D. ir R. L. veiksmais, kuriuos su kilusiais padariniais sieja priežastinis ryšys. Tačiau teismas taip pat pripažino, kad dėl patirtų sužalojimų yra kaltas ir pats ieškovas, kuris nebuvo pakankamai atidus ir atsargus susidariusioje situacijoje, todėl tarp ieškovo veiksmų ir kilusių padarinių taip pat yra priežastinis ryšys. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, kai įvyko pirmasis eismo įvykis, automobilyje nebuvo užsisegęs saugos diržo, taip pat byloje neįrodyta, jog eismo įvykio metu ieškovas patyrė tokių sužalojimų, dėl kurių nesuvokė savo veiksmų ir dėl to atsidūrė ant kelio, kur vėliau buvo partrenktas kito automobilio. Atsižvelgęs į teismų praktiką dėl moralinės žalos atlyginimo, įvertinęs ieškovo patirtus sužalojimus, sveikatos ir visaverčio gyvenimo netekimo pasekmes, ieškovo jauną amžių, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pripažino, kad ieškovo prašoma priteisti neturtinė žala šiuo atveju yra aiškiai per didelė ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų. Ieškovo patirtą neturtinę žalą teismas įvertino 70 000 Lt (20 273,40 Eur). Teismas nurodė, kad civilinės atsakomybės draudiko atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, solidariai atsakingos su atsakovais S. D. ir R. L., maksimali sutartinės atsakomybės dėl neturtinės žalos riba yra 8632 Lt (2500 Eur).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, S. D., R. L. apeliacinius skundus, 2015 m. kovo 19 d. sprendimu Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų R. L. ir AB „Lietuvos draudimas“ 443,12 Eur žalos atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovo atsakovui S. D. 1768,06 Eur bylinėjimosi išlaidų; ieškovui iš atsakovų R. L. ir AB „Lietuvos draudimas“ priteisė lygiomis dalimis po 60,06 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovo atsakovui R. L. priteisė 276,72 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovo G. Č. atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ priteisė 598,70 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo S. D. argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes visapusiškai ir objektyviai neįvertino įrodymų, susijusių su faktinėmis eismo įvykio aplinkybėmis, nepagrįstai sprendė, kad atsakovas pažeidė KET 9 punkto reikalavimus. Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, inter alia, kad žala atsirado dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo. Civilinę atsakomybę šalinančios aplinkybės egzistavimą turi pareigą įrodinėti atsakovas. Remdamasi 2012 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvada (Nr. 11-2351 (12), esančia baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-00658-11 (kurioje, be kita ko, nurodyta, kad automobilio „Mercedes Benz E220“ vairuotojas S. D. buvusiomis eismo įvykio sąlygomis neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo stabdydamas automobilį, kai pėsčiasis pradėjo bėgti kelio važiuojamąja dalimi; techniniu požiūriu pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo pėsčiojo G. Č. veiksmai – tamsiu paros metu jis bėgo į kitą važiuojamosios dalies pusę prieš artėjantį automobilį „Mercedes Benz E220“, sudarydamas jo vairuotojui neišvengiamą kliūtį), teisėjų kolegija padarė išvadą, kad eismo įvykio metu atsakovas S. D. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, taigi nėra šios sąlygos S. D. civilinei atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad protingo, rūpestingo ir atidaus elgesio standartas yra taikomas visiems asmenims, tarp jų – potencialiam nukentėjusiajam, taigi tuo atveju, kai žalos atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti žalą padariusiam asmeniui. Nurodžiusi, kad byloje nustatyta, jog tamsiu paros metu būdamas kelyje ieškovas nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, nesinešė šviečiančio žibinto, neįsitikinęs, kad tai bus saugu, įžengė į automagistralės važiuojamąją dalį, nors KET draudžia pėstiesiems eiti automagistrale ar greitkeliu, teisėjų kolegija sprendė, kad dėl šių nukentėjusiojo padarytų pažeidimų įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad, pažeisdamas KET reikalavimus, ieškovas sudarė kliūtį važiuojančiam automobiliui „Mercedes-Benz“ ir šio automobilio vairuotojas, pastebėjęs pėsčiąjį važiuojamoje kelio dalyje, nebeturėjo galimybės išvengti susidūrimo su juo ir eismo įvykio. Teisėjų kolegija, padariusi išvadą, kad antrąjį eismo įvykį lėmė paties ieškovo didelis neatsargumas, sprendė, jog tai taip pat sudaro pagrindą netaikyti atsakovui S. D. civilinės atsakomybės ir atmesti ieškovo reikalavimą atlyginti žalą (CK 6.270 straipsnio 1 dalis, 6.282 straipsnio 1 dalis, CPK 178, 185 straipsniai).
Su atsakovo R. L. argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimus, teisėjų kolegija nesutiko, pažymėjo, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad pirmasis eismo įvykis (vairuojant automobilį „Renault Laguna“) įvyko dėl atsakovo R. L. neteisėtų veiksmų, ir konstatavo, jog šio eismo įvykio metu buvo sugadinti ieškovo daiktai, dėl kurių įsigijimo ieškovas pateikė tinkamus įrodymus, todėl yra pagrindas priteisti ieškovui iš R. L. turtinės žalos atlyginimą už sugadintus daiktus. Pirmosios instancijos teismo nustatyta daiktų kaina, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pernelyg didelė ar neprotinga, todėl priteistina ieškovo nurodyta žala už sugadintus daiktus (1200 Lt (347,54 Eur) už sugadintą kompiuterį, 80 Lt (23,17 Eur) už sugadintą kompiuterio krepšį, 250 Lt (72,41 Eur) už sugadintą telefoną), iš viso 1530 Lt (443,12 Eur); CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CPK 178, 185 straipsniai). Nurodžiusi, kad ieškovo laikrodis ir rūbai buvo sugadinti antrojo eismo įvykio metu, žalos už šiuos daiktus ieškovui iš atsakovo R. L. teisėjų kolegija nepriteisė.
Remdamasi CK 6.987 straipsnio, 6.251 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo nustačiusi, kad automobilio „Renault Laguna“ vairuotojo civilinė atsakomybė nuo 2011 m. rugsėjo 17 d. iki 2012 m. rugsėjo 16 d. buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, teisėjų kolegija sprendė, kad 1880 Lt (544,49 Eur) turtinė žala už sugadintus daiktus priteistina iš atsakovų R. L. ir AB „Lietuvos draudimas“ solidariai (CK 6.6 straipsnis).
Teisėjų kolegija laikė pagrįstu atsakovo R. L. argumentą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, jog tyrimo metu nustatyta, kad kūno sužalojimai, dėl kurių sunkiai sutrikdyta ieškovo sveikata, atsirado partrenkus jį automobiliu „Mercedes Benz E220“, ne dėl automobilio „Renault Laguna“ vairuotojo R. L. veiksmų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, jog neatmetama galimybė, kad ieškovas galėjo patirti kai kuriuos kūno paviršiaus sužalojimus būdamas automobilio „Renault Laguna“ keleiviu ir kontaktuodamas su šio automobilio salono dalimis, tačiau išskirti juos po to, kai jį, jau kaip pėsčiąjį, gerokai didesne jėga nutrenkė automobilis „Mercedes Benz“, nėra galimybės, ir sprendė, kad, nesant duomenų, kokie ieškovo sužalojimai atsirado būtent automobiliui „Renault Laguna“ atsitrenkus į atitvarus, nėra pagrindo iš atsakovo R. L. priteisti žalą už ieškovo patirtus sužalojimus (CPK 178, 185 straipsniai).
Remdamasi CK 6.250 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog ieškovo nurodyta neturtinė žala padaryta ne nusikaltimu, be to, atsakovas R. L. neatsakingas už ieškovo patirtus sužalojimus, ir konstatavo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp R. L. veiksmų ir ieškovo patirtų sužalojimų yra priežastinis ryšys, ir neturtinės žalos atlyginimas iš atsakovo R. L. priteistas nepagrįstai (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
Netenkinusi ieškovo ieškinio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija sprendė, kad netikslinga pasisakyti dėl atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ argumento, jog iš jos kartu su kitais atsakovais galėjo būti priteista ne daugiau kaip 8632 Lt (2500 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. sprendimą ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
- Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnio 1 dalies), pažeidimo.
Teismai padarė skirtingas išvadas, įvertinę tuos pačius bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismas, inter alia, laikė įrodytomis aplinkybes, kad po eismo įvykio 2011 m. gruodžio 8 d. ieškovas iš automobilio „Renault Laguna“, vairuojamo atsakovo R. L., išlipo sužalotas; kliūtys atsakovo S. D. kelyje buvo matomos, šis asmuo galėjo matyti kelyje stovinčių transporto priemonių avarinius žibintus ir avarinį ženklą; ant ieškovo rūbų buvo atšvaitai ir S. D. galėjo matyti ieškovą; ieškovas kontakto su S. D. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz E220“ metu buvo važiuojamojoje kelio dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nustatė tik vieną papildomą aplinkybę, t. y. kad tamsiu paros metu būdamas kelyje ieškovas nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, nesinešė šviečiančio žibinto, neįsitikinęs, kad bus saugu, įžengė į automagistralės važiuojamąją dalį nors KET draudžia pėstiesiems eiti automagistrale ar greitkeliu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė ir nelaikė neįrodytomis pirmiau nurodytų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas įvertino ne bylos įrodymų visumą, o tik jų dalį, nepagrįstai netaikė mišrios kaltės instituto, padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovo ir atsakovo S. D. mišrios kaltės nebuvimo. Pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymų visetą, t. y. kad ieškovas buvo automagistralės važiuojamojoje dalyje, o atsakovas S. D., nors galėjo matyti susidariusią pavojingą situaciją ir pėsčiąjį, nebuvo pakankamai atidus, jį partrenkė ir sunkiai sužalojo. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė tik į ieškovo neatsargumą patvirtinančius įrodymus, nevertino įrodymų dėl atsakovo S. D. neatidumo, nenurodė, kodėl atmetė šio atsakovo kaltę pagrindžiančius įrodymus (galimybę matyti kelyje stovinčių transporto priemonių avarinius žibintus ir avarinį ženklą, atšvaitus ant ieškovo rūbų).
2. Dėl netinkamai taikyto prejudicinio fakto instituto (CPK 182 straipsnio 3 punkto pažeidimo) ir nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė įrodytais prokuroro 2012 m. lapkričio 30 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytus faktus, nes prejudicinius faktus sukuria tik įsiteisėjusiais teismo sprendimais bei nuosprendžiais baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paminėjo tik pirmiau nurodytą nutarimą ir jo turinį, tačiau jį įvertino kritiškai ir iš esmės fakto, kad ieškovas bėgo per kelią (kurį apeliacinės instancijos teismas įvertinto kaip nustatytą, nors jis aptartas tik prokuroro nutarime), nelaikė įrodytu.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat neteisingai įvertino 2012 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvados (Nr. 11-2351 (12) įrodomąją reikšmę ir dėl to nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, spręsdamas dėl (neteisėtų veiksmų) sąlygos deliktinei atsakomybei taikyti egzistavimo. Specialisto išvada duota ikiteisminiame tyrime ir joje aptartos aplinkybės, kasatoriaus manymu, neturi prejudicinės galios, šis įrodymas privalėjo būti vertinamas kitų įrodymų kontekste. Nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar administracinio nutarimo dėl kalto dėl eismo įvykio asmens, teismai turėjo iš naujo vertinti tiek šioje byloje, tiek ikiteisminiame tyrime surinktus įrodymus ir spręsti dėl deliktinės atsakomybės sąlygų atsakovo S. D. veiksmuose buvimo. Pažymėtina, kad ikiteisminiame tyrime teikdamas išvadą specialistas nenustatinėja faktinių aplinkybių, o modeliuoja situaciją pagal jam pateiktus duomenis. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais nustatyti nusikalstamų veiksmų padariniai; pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2010). Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 82-1-00658-11 neperėjo į teisminio nagrinėjimo stadiją, todėl specialisto išvados reikšmė nebuvo aptarta nei apkaltinamajame, nei išteisinamajame teismo nuosprendžiuose ir joje nurodytos aplinkybės negali turėti prejudicinės galios nagrinėjant civilinę bylą bei sprendžiant dėl atsakovo S. D. civilinės atsakomybės. Taikant deliktinę atsakomybę, asmens veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojami ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio (šiuo atveju – dalyvaujant su transporto priemone eisme).
Prejudicinio fakto institutas taip pat netinkamai taikytas sprendžiant dėl atsakovo R. L. atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas R. L. nėra atsakingas už ieškovo patirtus sužalojimus, tačiau, ieškovo įsitikinimu, atsakomybės klausimas nėra fakto dalykas, toks faktas negali būti vertinamas lygiavertiškai su įrodymais, sprendžiant ieškinio patenkinimo ar atmetimo klausimą. Be to, nenurodyta, kokioje byloje nustatytas toks faktas (nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas padarė priešingą išvadą, o nutraukto ikiteisminio tyrimo duomenys nelaikytini prejudiciniais faktais). Tai, kad aplinkybės nepakankamos R. L. baudžiamajai atsakomybei taikyti, savaime nereiškia, jog ir civiline tvarka jis negali būti atsakingas. Bylos dalyviai neginčijo, kad dėl susidūrimo su vilkiku kaltas „Renault Laguna“ vairuotojas, todėl už kilusias įvykio pasekmes civilinės teisės požiūriu atsakingas būtent jis. Nerezultatyvus ikiteisminis tyrimas savaime negali eliminuoti atsakovo R. L. civilinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas, netaikydamas atsakovui R. L. civilinės atsakomybės už ieškovo sužalojimą, netinkamai įvertino įrodymus ir netinkamai taikė deliktinės atsakomybės institutą (nepagrįstai taikė jam baudžiamosios atsakomybės standartą).
- Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimo.
Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovo R. L. kaltės (atsakomybės) už ieškovo sužalojimą nebuvimo nepagrįsta bylos duomenimis. Teismas nurodė, kad, nesant duomenų, kokie ieškovo sužalojimai atsirado būtent automobiliui „Renault Laguna“ atsitrenkus į atitvarus, nėra pagrindo iš atsakovo R. L. priteisti žalos atlyginimą už ieškovo patirtus sužalojimus. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė faktą, kad ieškovas iš automobilio „Renault Laguna“ išlipo sužalotas. Taigi civilinėje byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl „Renault Laguna“ susidūrimo su vilkiku „Scania“ ieškovas patyrė sužalojimų. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio yra nepagrįsta, tačiau iš esmės to nemotyvavo: nemotyvavo, kodėl atmetė dalį pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, susijusių su ieškovo sužalojimu atsakovo R. L. automobilyje, eismo įvykio vietos matomumu. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, nes neišvardijo įrodymų, paneigiančių ieškovo sužalojimus R. L. vairuotame automobilyje, nepaaiškino, kodėl buvo atmesti įrodymai, pagrindžiantys pirmosios instancijos išvadą (dėl ieškovo sužalojimo po pirmojo eismo įvykio).
Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti galioti. Ji nurodo, kad ikiteisminis tyrimas atsakovų atžvilgiu nutrauktas, nes S. D. ir R. L. veiksmai neturi BK 281 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytų nusikaltimų požymių. 2012 m. lapkričio 30 d. nutarimas buvo paliktas galioti tiek Šiaulių apygardos prokuratūros, tiek teismų. Taigi eismo įvykio mechanizmo faktai ir teisinis vertinimas buvo patvirtinti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, bet ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Jei S. D. iš tiesų būtų pažeidęs KET, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, tai jo veika atitiktų BK 281 straipsnio sudėtį ir ikiteisminis tyrimas negalėtų būti nutrauktas. Pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad mišrios kaltės šiuo atveju nėra, nes iš bylos duomenų (inter alia, specialisto išvados) matyti, kad ieškovas „Mercedes Benz“ vairuotojui sudarė neišvengiamą kliūtį ir buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Todėl šviesą atspindintys ieškovo drabužių antsiuvai reikšmės eismo įvykio kilimui neturėjo.
Teismo medicinos ekspertas neatmetė galimybės, kad ieškovas buvo nežymiai sužalotas pirmojo eismo įvykio metu (priešingu atveju būtų kilusios BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytos pasekmės). Teismų praktikoje nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju gali būti priteisiamas žalos atlyginimas iki 3000 Lt (868,86 Eur), o pirmosios instancijos teismas priteisė 14 000 Lt (4054,68 Eur). Pažymėtina, kad mišrios kaltės institutą apeliacinės instancijos teismas taikė vertindamas R. L. veiką, atsižvelgiant į ieškovo veiksmus. Šią bylą nagrinėję teismai pripažino, kad ieškovo veiksmai turėjo esminę įtaką žalai atsirasti, todėl tai vertintina kaip rizikos prisiėmimas, didžiai neatsargus elgesys. Taigi, remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, atsakovai gali būti iš dalies ar visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės, net jei būtų nustatytos kitos sąlygos.
Pažymėtina, kad visiškai patenkinti kasatoriaus reikalavimo (palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą) neįmanoma, nes apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus ir AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą, o kasatorius nepateikė nė vieno argumento dėl atitinkamos skundžiamo sprendimo dalies. Nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad AB „Lietuvos draudimas“ atsakomybė negali viršyti 2500 Eur, tačiau nepagrįstai solidariai priteisė 70 000 Lt (20 273,40 Eur) neturtinės žalos.
Atsakovas R. L. atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti galioti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė aplinkybes. Specialistų išvadose nurodyta, kad ieškovo kūno sužalojimai atsirado ne dėl automobilio „Renault Laguna“ vairuotojo veiksmų. Inter alia, 2012 m. lapkričio 30 d. nutarime, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nustatyta, kad pagrindinė eismo įvykio sąlyga – ieškovo veiksmai, kuriais sudaryta neišvengiama kliūtis automobilio „Mercedes Benz E220“ vairuotojui. Valstybinių institucijų neviršijant nustatytos kompetencijos išduoti dokumentai turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys įrodo, kad žala ieškovui atsirado besąlygiškai dėl jo paties veiksmų. Tarp R. L. veiksmų ir atsiradusios žalos nėra priežastinio ryšio, todėl deliktinė civilinė atsakomybė jam nekyla. Argumentai dėl kitų apeliacinės instancijos teismo pažeidimų (CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto, klaidingo prejudicinio fakto instituto taikymo, nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos) atmestini kaip nepagrįsti.
Atsakovas S. D. atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių ir pagrįstai sprendė, jog deliktinės civilinės atsakovo atsakomybės sąlygų nėra. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino tiek aktualius bylos išsprendimui fakto, tiek teisės klausimus. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas nevertino įrodymų, susijusių su atsakovo S. D. neatidumu. Kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes teismas įvertino kartu su kitais bylos duomenimis bei atsižvelgęs į apeliacinių skundų argumentus. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas patyrė žalos tik dėl savo didelio neatsargumo eismo įvykio metu, o atsakovas S. D. nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, buvo atidus ir rūpestingas tiek, kiek reikėjo pagal faktinę eismo įvykio situaciją. Eismo įvykio metu kelkraštyje stovintis vilkikas nebuvo kliūtis kelyje, dėl kurios atsakovas turėjo sulėtinti automobilio greitį ar sustoti. Net įjungtos avarinės šviesos negalėtų būti vertinamos kaip perspėjimas apie antroje eismo juostoje esančią kliūtį, dėl kurios reikėtų imtis papildomų saugumo priemonių. Bylos duomenys neteikia pagrindo daryti išvadą, kad buvo pastatytas avarinio sustojimo ženklas. Automobilio „Renault Laguna“ žibintai negalėjo veikti, nes buvo sudaužyti, o elektronikos valdymo kompiuteris gulėjo prie atitvaro. Atsakovas objektyviai neturėjo galimybės pastebėti nei šio automobilio, nei staiga į važiuojamąją kelio dalį išbėgusio ieškovo, kuris buvo be atšvaitų. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės remtis liudytojų R. M., M. G., R. L. parodymais ir paneigti ikiteisminio tyrimo metu nustatytą faktą, kad atsakovas eismo įvykio metu kelių eismo saugumo ir transporto priemonės naudojimo taisyklių nepažeidė. Ikiteisminio tyrimo nutraukimo atsakovų atžvilgiu faktas vertintinas kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią civilinėje byloje, kurios negalima paneigti liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Be to, liudytojų parodymai nenuoseklūs arba prieštaraujantys bylos duomenims.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys atitinka CPK 331 straipsnio nuostatas. Teismas atsakė į esminius apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentus, išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais. Sprendimas motyvuotas ir teisėtas. Bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė šį sprendimą.
Teismas nelaikė prejudiciniu faktu nutarime nurodytos aplinkybės, kad ieškovas bėgo per kelią surinkti daiktų po pirmojo eismo įvykio. Nė vienam byloje esančiam įrodymui teismas neteikė išankstinės didesnės įrodomosios (prejudicinės) galios, nutarimą vertino kaip paprastą rašytinį įrodymą kitų įrodymų visumoje. Kita vertus, ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės.
Pažymėtina, kad būtent specialistui buvo pavesta ištirti ir nustatyti, ar atsakovas, būdamas eismo dalyviu, savo veiksmais, įskaitant atidumo ir atsargumo pareigų vykdymą, tiesiogiai ar netiesiogiai sukėlė eismo įvykį ir padarė žalos ieškovui. Remiantis Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 1R-327, specialistas, atlikdamas eismo įvykio tyrimą, rengdamas išvadą, turėjo teisę reikalauti papildomų reikšmingų duomenų. Teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada kaip patikima, atspindinčia eismo įvykio mechanizmą, jo dalyvių veiksmus, priežastis, pasekmes. Šio įrodymo teismas nevertino kaip turinčio prejudicinę galią ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktų reikšmės civilinei bylai, šių bylų įrodinėjimo tapatumo. Teismas rėmėsi ir oficialiu rašytiniu įrodymu – nutarimu, kuriame specialisto išvada įvertinta kaip esminis įrodymas, kad S. D. veiksmai neturi BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytų nusikaltimo požymių. Baigiamoji ikiteisminio tyrimo išvada yra formuluojama nutarimo rezoliucinėje dalyje, kuri vertintina kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią ir kurios negalima paneigti liudytojų parodymais. Nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą, šiam nutarimui įsiteisėjus, laikytina, kad aplinkybė, jog atsakovas nepažeidė KET, yra visiškai įrodyta (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje ir šioje civilinėje bylose sutampa. Baudžiamojoje byloje nustačius, kad atsakovas nepažeidė KET, o dėl eismo įvykio kaltas ieškovas, civilinę bylą nagrinėjantis teismas galėjo remtis šia aplinkybe, įvertinęs, ar skirtingi įrodymų pakankamumo laipsniai baudžiamajame ir civiliniame procesuose nesudaro pagrindo civilinėje byloje priimti kitokį sprendimą.
Prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepagrįstas, nes, priteisdamas neturtinę žalą, teismas nesivadovavo teismų praktika tokio pobūdžio bylose, pažeidė CK nuostatas, be to, nepagrįstai sprendė, kad atsakovas S. D. yra tinkamas atsakovas šioje byloje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių taikymo, apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl atsakovo S. D. deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, sprendimo motyvavimo
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus tam tikras bylos aplinkybes ar jų nebuvus, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė pirmiau nurodytas proceso teisės normas, nes, nors nepaneigė ir nelaikė neįrodytomis pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, tačiau padarė kitokias nei pirmosios instancijos teismas išvadas, be to, įvertino tik dalį bylos duomenų, o ne įrodymų visumą, t. y. nevertino atsakovo S. D. neteisėtus veiksmus (neatidumą) pagrindžiančių įrodymų, nenurodė, kodėl atmetė šio atsakovo kaltę pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuose kasatoriaus argumentuose susipynę pirmiau nurodytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nesilaikymo ir apeliacinės instancijos sprendimo netinkamo motyvavimo aspektai.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas reglamentuojančiose CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatose atsispindi apeliacinio proceso paskirtis – pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-507/2007). Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti kitokias išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis, tačiau tokios išvados turi būti pagrįstos ir atitikti bylos aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-208/2008).
Nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė skirtingas išvadas dėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojų – atsakovų S. D. ir R. L. – deliktinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimo ir priėmė iš esmės skirtingus procesinius sprendimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ieškovui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo S. D. deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo ir ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, inter alia, kad: atsakovas S. D. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus, nes, būdamas eismo dalyviu, tamsiu paros metu kelyje nebuvo atidus, neatkreipė dėmesio į perspėjamuosius ženklus; šiais neteisėtais veiksmais, kuriuos su kilusiais padariniais sieja priežastinis ryšys, padaryta žala ieškovui; dėl patirtų sužalojimų kaltas ir pats nukentėjusysis, kuris nebuvo pakankamai atidus ir atsargus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes visapusiškai ir objektyviai neįvertino bylos duomenų, nepagrįstai sprendė, jog atsakovas pažeidė KET. Priešingą išvadą, t. y. kad atsakovas S. D. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, taigi jam nekyla civilinė atsakomybė, padaręs apeliacinės instancijos teismas rėmėsi 2012 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvada Nr. 11-2351 (12) ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 82-1-00658-11, kurioje, inter alia, konstatuotas techninės galimybės S. D. išvengti pėsčiojo partrenkimo nebuvimas ir tai, jog nukentėjusiojo veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga antrajam eismo įvykiui kilti. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatavo esant nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, liudijančias būtent ieškovo neteisėtus veiksmus (KET pažeidimus), ir padarė išvadą, jog antrąjį eismo įvykį lėmė paties ieškovo didelis neatsargumas, kas, teismo vertinimu, taip pat sudaro pagrindą netaikyti šiam atsakovui civilinės atsakomybės.
Atsižvelgusi į skundžiamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija laiko teisiškai pagrįstais kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų pirmiau nurodytų proceso teisės normų pažeidimų. Pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas disponuoja teise padaryti kitas, nei pirmosios instancijos teismo, išvadas, tačiau jos turi būti pagrįstos faktinėmis bylos aplinkybėmis, bylos duomenimis, padarytos laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Specialisto išvada ikiteisminio tyrimo byloje – tai tik vienas iš rašytinių įrodymų, kuris civilinę bylą nagrinėjančio teismo turi būti vertinamas visų bylos duomenų kontekste. Nors specialisto išvadoje atsakoma į specialių, inter alia, technikos žinių, reikalaujančius klausimus, kurie galbūt teisiškai reikšmingi nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos, padarytos eismo įvykio metu, atlyginimo, tačiau ji netampa teismui privaloma. Nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neįvertino faktinių antrojo eismo įvykio aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, visiškai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo tirtų įrodymų (liudytojų parodymų, civilinės ir ikiteisminio tyrimo bylų tam tikrų duomenų) ir jų pagrindu padarytų išvadų dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių egzistavimo, inter alia, perspėjančių ženklų buvimo atsakovo S. D. kelyje (pastatyto avarinio ženklo, įjungtų avarinių žibintų, atšvaitų ant ieškovo rūbų). Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, aprašydamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pateikė nuorodą į ikiteisminio tyrimo bylą Nr. 82-1-00658-11 bei 2012 m. lapkričio 30 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros nutarimą, kuriuo atsakovų S. D. ir R. L. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, konstatavus, kad šių asmenų veiksmai neturi BK 281 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytų nusikaltimų požymių, tačiau šio nutarimo reikšmės neaptarė, nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu tirtų, nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo pareigos elgtis atidžiai vykdymo. Nors apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir nemotyvavo šio teismo padarytų išvadų nepagrįstumo, tačiau kartu neargumentavo, kodėl nevertina pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų įrodymų, kurių pagrindu šis teismas sprendė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės egzistavimo, ir jais nesivadovauja.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodo ieškovas kasaciniame skunde, sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, egzistavimo, nebūtina konstatuoti esant pažeistą konkrečią teisės normą, pvz., KET. Taikant deliktinę atsakomybę asmens veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojami ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio, šiuo atveju – dalyvaujant eisme su transporto priemone. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalies nuostatas civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Juridinę reikšmę tokiu atveju turi tokio asmens faktinio elgesio ir tam tikro reikalaujamo elgesio standarto santykis, t. y. ar asmuo buvo pakankamai atidus, rūpestingas ir atsargus (bonus pater familias) konkrečioje situacijoje. Pažymėtina, kad atsakovo veiksmų teisėtumo vertinimas civilinės teisės prasme neįėjo į BK 281 straipsnio 3 dalies sudėtį. Taigi ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas šiuo atveju yra svarbus, tačiau ne lemiamas, nesuvaržantis civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisės kitaip vertinti atsakovo veiksmus, nes įrodinėjimo dalykas civilinėje teisėje neteisėtų veiksmų vertinimo prasme yra platesnis. Tokia išvada darytina atsižvelgus į skirtingą baudžiamųjų ir civilinių įstatymų paskirtį bei teisinio reglamentavimo principus, kurie lemia netapačią tam tikrų teisės institutų ir sąvokų reikšmę baudžiamuosiuose ir civiliniuose santykiuose. Pažymėtina, kad atsakovo kaltė šioje civilinėje byloje iš viso nenustatinėtina, nes neįeina į jos įrodinėjimo dalyką (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), skirtingai nei ikiteisminio tyrimo byloje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B.-W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-219/2010). Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus, o civilinėje teisėje taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Kėtis“ v. T. R., bylos Nr. 3K-3-454/2011; 2012 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. P., S. Ž. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-445/2012). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindą, pripažino esant nustatyta aplinkybę, jog atsakovas KET nepažeidė, tačiau, ištyręs bylos duomenis, sprendė, kad, būdamas eismo dalyviu ir esant tamsiam paros metui, atsakovas turėjo būti atidus ir atkreipti dėmesį į perspėjančius ženklus. Atsakovo neteisėtais veiksmais civilinės teisės prasme teismas pripažino jo neatidumą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepatikrino šios išvados ir faktinių aplinkybių, kurių pagrindu ji buvo padaryta, pagrįstumo, nemotyvavo priešingos išvados, taigi pripažintina, jog apeliacinio proceso paskirtis šiuo atveju neįgyvendinta.
Kartu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo konstatuoti ieškovo padaryti KET pažeidimai, remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, negali būti vertinami vien kaip pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti žalą. Ši CK norma įtvirtina teismo diskrecijos teisę spręsti ir dėl prašomos priteisti žalos sumažinimo. 2012 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2351 (12), kuria pasirėmė apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo didelį neatsargumą, nurodyta, kad ieškovo veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, tačiau tai nereiškia, kad paneigtas kitų sąlygų, kurių apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo, egzistavimas. Taikant pirmiau nurodytą normą turi būti įvertintas ne vien ieškovo (nukentėjusiojo) neatsargumas, atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant šiuo atveju jis veikė neatsargiai (išlipęs iš automobilio po pirmojo eismo įvykio). Atsakovo veiksmų (ne)teisėtumas taip pat turi būti įvertintas, kas šiuo atveju nebuvo padaryta, ir tik tuomet sprendžiama dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo sumažinimo ar reikalavimo atmetimo.
Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių taikymo, apeliacinės instancijos teismui sprendžiant dėl atsakovo R. L. deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, sprendimo motyvavimo
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nutarties motyvavimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes nepagrindė bylos duomenimis priešingų pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadų dėl pagrindo iš atsakovo R. L. priteisti neturtinės žalos atlyginimą ieškovui už padarytus sužalojimus pirmojo eismo įvykio metu nebuvimo, vien nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė R. L. neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos priežastinį ryšį, tačiau šios išvados nemotyvavo. Teisėjų kolegija laiko teisiškai pagrįstais šiuos kasatoriaus argumentus.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė teisiškai reikšmingą ieškovo sužalojimo pirmojo eismo įvykio metu aplinkybę (sprendime konstatuota, kad pirmojo eismo įvykio metu ieškovui buvo sužalota galva), konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus ir neveikimą (atsakovas nesiėmė pakankamų atsargumo priemonių, kad neįvyktų antrasis eismo įvykis) bei priežastinį ryšį su atsiradusia žala sveikatai. Apeliacinės instancijos teismas, nors pripažino atsakovo veiksmų neteisėtumą, priteisė ieškovui iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą, tačiau nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtų sužalojimų priežastinio ryšio buvimo nepagrįsta. Šią poziciją apeliacinės instancijos teismas grindė iš esmės vien 2012 m. rugsėjo 28 d. specialisto išvada Nr. 11-1014 (12) ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 82-1-00658-11, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ja nepaneigta tikimybė, jog ieškovas galėjo būti sužalotas pirmojo eismo įvykio metu. Šioje išvadoje nurodyta, kad neatmetama galimybė, jog G. Č. galėjo patirti kai kuriuos kūno paviršiaus sužalojimus (nubrozdinimus, kraujosruvas), būdamas automobilio „Renault Laguna“ keleiviu ir kontaktuodamas su šio automobilio salono dalimis, tačiau išskirti juos po to, kai jį, jau kaip pėsčiąjį, gerokai didesne jėga nutrenkė automobilis „Mercedes Benz“, nėra galimybės. Jau minėta, kad ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada vertintina kaip vienas iš rašytinių įrodymų, kuris, nagrinėjant civilinę bylą, turi būti vertinamas visų bylos duomenų kontekste. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kokie ieškovo sveikatos sužalojimai atsirado būtent automobiliui „Renault Laguna“ atsitrenkus į atitvarus, tačiau jis visiškai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovui buvo sužalota galva, taip pat dėl įrodymų, kurių pagrindu tokia išvada buvo prieita. Nurodymas, kad byloje nėra duomenų, kokie sužalojimai ieškovui buvo padaryti pirmojo eismo įvykio metu, šiuo atveju nelaikytinas pakankamu priežastiniam ryšiui tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos paneigti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad neturtinė žala ieškovui padaryta ne nusikaltimu, tačiau vien tai neeliminuoja atsakovo prievolės atlyginti neturtinę žalą, jei tokia padaryta jo neteisėtais veiksmais, vertinant šiuos civilinės teisės kontekste. Kaip ir ankstesnėje dalyje aptartu atveju, sprendžiant dėl R. L. deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, teismui būtina įvertinti, kurios aplinkybės buvo tirtos ir nustatytos ikiteisminio tyrimo byloje, o kurias nustatyti teismas privalo, nagrinėdamas civilinę bylą ir iš naujo vertindamas įrodymus, atsižvelgiant į baudžiamojoje ir civilinėje teisėje egzistuojančius skirtumus.
Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovo neteisėto neveikimo sąlygos egzistavimo, tik aktyvius veiksmus (saugaus važiavimo greičio nepasirinkimą, dėl ko įvyko pirmasis eismo įvykis). Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d.) nustatyta, kad vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių (inter alia, saugos diržų naudojimo) savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti (13 straipsnio 3 dalis), įvykus eismo įvykiui, eismo dalyviai (dalyvis), susiję (susijęs) su eismo įvykiu, privalo, be kita ko, nedelsdami (nedelsdamas) sustoti ir pažymėti eismo įvykio vietą KET nustatyta tvarka, imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiesiems (30 straipsnio 1, 3 punktai). KET 9 punkte įtvirtinta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Ši nuostata analogiška įtvirtintai Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje. Nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėtas neveikimas galėjo pasireikšti, pvz., tuo, kad jis nesiėmė pakankamų priemonių tam, kad jo vairuojamame automobilyje keleiviai būtų prisisegę saugos diržais, nepagrįstai nesuteikė pagalbos nukentėjusiam asmeniui, eismo įvykio vietos tinkamai ir pakankamai nepažymėjo įspėjamaisiais ženklais. Atsakovo galbūt neteisėto neveikimo aspektas yra svarbus sprendžiant dėl jo sąsajos priežastiniu ryšiu su sužalojimais, patirtais antrojo eismo įvykio metu, t. y. ar atsakovo neveikimas galėjo turėti įtakos tam, kad ieškovo sveikata galiausiai buvo sunkiai sutrikdyta. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta teisės doktrinoje vadinamoji lankstaus priežastinio ryšio samprata. Lankstus priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Kasacinis teismas pažymėjo, kad pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintelė žalos atsiradimo priežastis, bet pakankama priežastis nuostoliams atsirasti. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad civilinėje teisėje atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne betarpiškai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Baldų rojus“ v. G. O., bylos Nr. 3K-3-197/2007). Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. UAB „Klaipėdos autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-3-53/2010). Nagrinėjamu atveju svarbu ištirti ir įvertinti ne tik tiesiogines sunkaus ieškovo sužalojimo priežastis, analizuojant, inter alia, atsakovo S. D. veiksmų teisėtumą, bet ir netiesiogines, kurios gali būti nustatytos patikrinus ir įvertinus pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl R. L. neteisėto neveikimo pagrįstumą.
Dėl procesinės bylos baigties
Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas reglamentuojančias materialiosios teisės normas, pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą, sprendimo tinkamą motyvavimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neatitinka apeliacijos paskirties (CPK 320 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 22,40 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė