Civilinė byla Nr. e2-744-553/2020

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00107-2018-6

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ bankroto administratorės prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ bankroto pripažinimo tyčiniu,  suinteresuoti asmenys R. M., A. S., V. T.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.

2.       Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi BUAB „Litlita“ (toliau – ir bendrovė) iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskirta UAB „Tamtamas“, 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

3.       Bendrovės bankroto administratorė kreipėsi į teismą su prašymu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą (įmonės valdymo organo pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas), 4 punktą (įmonės veiklos organizavimas tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą) ir 5 punktą (netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl ko negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros). Nurodė, kad nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2013 m. liepos 9 d. bendrovės direktore buvo R. M., nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2013 m. liepos 30 d. bendrovės akcininku – A. S.. Šių asmenų santykiai su bendrove formaliai pasibaigė tuo pačiu metu, nuo tada fiktyviu bendrovės vadovu buvo paskirtas V. T., kuriam formaliai buvo perleistos ir bendrovės akcijos. Šis asmuo realios veiklos bendrovėje nevykdė, buvo fiktyvus vadovas. Buvusios vadovės R. M. ir akcininko A. S. suderinti veiksmai rodo siekį nuslėpti bendrovės apskaitos dokumentus ir turtą bei padaryti žalą bendrovės kreditoriams. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atliko bendrovės mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), taip pat pelno mokesčio (toliau – PM) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2009 – 2010 metais ir 2011 metų sausio – kovo mėnesiais bendrovė vykdė veiklą, prisidengusi užsienio įmonės American Auto Inc vardu, įveždavo apgadintas transporto priemones į Lietuvos Respubliką, jas suremontuodavo ir vėliau perparduodavo už žymiai mažesnę nei rinkos kainą. Atsiskaitymai už transporto priemones vykdavo ne į American Auto Inc, o į kitų įmonių sąskaitas. Bendrovė siekė išvengti transporto priemonių pardavimo savo vardu, sumažinti pardavimų pajamas, neapskaitė visų savo realiai gautų pajamų ir jų neįtraukė į tikrinamo laikotarpio PVM ir PM deklaracijas. Dėl padarytų pažeidimų bendrovei iš viso buvo apskaičiuota sumokėti 1 047 416,16 Eur PVM ir PM, taip pat delspinigių ir baudų. Bankroto administratorė nurodė, kad pagal finansinius dokumentus bendrovė jau 2009 metais neturėjo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas pagal kreditorių finansinius reikalavimus, todėl bendrovės direktorei ir akcininkui dar 2009 metais kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors R. M. ir A. S. buvo žinoma bendrovės turtinė padėtis ir suprantama, kad nebus galimybės atsiskaityti su kreditoriais, tačiau jie nesiėmė priemonių inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą. Taip pat bendrovė, turėdama neįvykdytų įsipareigojimų valstybės biudžetui, pažeidė įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumo tvarką ir atliko mokėjimus kitiems ūkio subjektams, su kuriais jokių sutartinių santykių neturėjo. Bendrovės valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, vengė mokėti mokesčius, laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo bei neperdavė bankroto administratorei bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl tai sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu.

4.       Suinteresuoti asmenys A. S. ir R. M. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad bendrovės vykdytą realią ūkinę veiklą patvirtina 2010 – 2012 metais teismuose nagrinėtos administracinės bylos. Bankroto administratorė neįrodė, kad faktinis bendrovės nemokumas atsirado dėl nesąžiningų buvusio akcininko ir vadovės veiksmų. Suinteresuoti asmenys, vykdydami bendrovės veiklą, vadovavosi protingos verslo rizikos standartais, buvo lojalūs bendrovei ir veikė apdairiai. 2011 ir 2013 metais R. M. buvo vaiko priežiūros atostogose, todėl derinti veiksmų su A. S. negalėjo. Bendrovės veiklą iš esmės paralyžiavo 2011 m. gruodžio 22 d. ikiteisminio tyrimo metu atliktos kratos, kurių metu buvo paimti bendrovės dokumentai. 2013 m. buvo priimtas sprendimas perleisti bendrovės akcijas V. T.. Tuo metu bendrovė vykdė veiklą, įsiskolinimų neturėjo, ikiteisminio tyrimo metu bendrovės veikloje pažeidimų nenustatyta, suinteresuoti asmenys neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl bendrovės akcijos V. T. perleistos teisėtai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. T. nebuvo fiktyvus bendrovės direktorius, nes tapęs vadovu ir akcininku, jis realiai vykdė ūkinę komercinę veiklą. Minėtą aplinkybę įrodo Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 7 d. nutarimas dėl administracinės nuobaudos V. T. paskyrimo. Nėra pagrindo remtis VMI 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, nes suinteresuoti asmenys apie šį sprendimą nebuvo informuoti, nustatyta tvarka jo skųsti neturėjo galimybės. Akcijų perleidimo metu VMI sprendimas dėl neteisingai sumokėto PVM ir PM nebuvo priimtas, akcijos nebuvo areštuotos, todėl šis sprendimas nepatvirtina neteisėtų suinteresuotų asmenų veiksmų ir tyčinio bankroto požymių. Suinteresuotų asmenų vertinimu, VMI sprendimu PVM ir PM apskaičiuoti neteisingai. Byloje nėra įrodymų, kad A. S. ir R. M. būtų netinkamai vykdę įstatymuose, bendrovės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, sudarę nuostolingus sandorius ar būtų priėmę kitus bendrovei nenaudingus sprendimus. Tokiu būdu neįrodyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje numatyti tyčinio bankroto požymiai.

5.       Suinteresuotas asmuo V. T. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad 2013 m. birželio mėnesį su verslo parteriais nutarė įsigyti įmonę, vykdančią automobilių gabenimo iš užsienio veiklą. Susitiko su A. S., kuris informavo, kad bendrovė vykdo veiklą, tačiau dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir mokestinio patikrinimo yra paimti visi dokumentai. Visos šios aplinkybės suinteresuotam asmeniui buvo žinomos, bendrovės pardavimo sąlygos jam buvo priimtinos, todėl 2013 m. liepos 9 d. buvo pasirašyta vertybinių popierių pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią V. T. tapo bendrovės akcininku, o nuo 2013 m. liepos 30 d. ir direktoriumi. Suinteresuoto asmens teigimu, jis nebuvo tik fiktyvus vadovas, nes, jam tapus bendrovės akcininku ir vadovu, bendrovė realiai vykdė ūkinę veiklą, jam, kaip bendrovės vadovui, buvo grąžinti bendrovės dokumentai, kurie vėliau gaisro metu sudegė ir todėl negalėjo būti perduoti bankroto administratorei. VMI 2015 m. sausio 13 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo suinteresuotam asmeniui buvo įteiktas, tačiau kitų asmenų apie šį sprendimą jis neinformavo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. vasario 26 d. nutartimi bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.

7.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymą bankroto administratorė grindė tuo, kad suinteresuoti asmenys pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, nes bendrovė faktiškai nemoki buvo jau 2009 metais. Teismas iš 2010 m. balanso duomenų nustatė, kad bendrovės turtas 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 887 783 Lt (257 119,73 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 398 831 Lt (405 129,46 Eur). Finansinės atskaitomybės dokumentai už 2011 – 2016 metus Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti. Nesant duomenų apie bendrovės pradelstus įsipareigojimus, teismas sprendė, kad negalima daryti išvados apie faktinį bendrovės nemokumą 2010 metais. Be to, VMI patikrinimo metu nustatyta, kad 2009 ir 2010 metais bendrovė veikė pelningai, tačiau, siekdama išvengti mokestinių prievolių valstybei vykdymo, gauto pelno įstatymo nustatyta tvarka neapskaitė ir nedeklaravo. Teismo vertinimu, bylos duomenimis labiausiai tikėtinas bendrovės nemokumo momentas yra 2012 metai, kuomet ji nebevykdė savo įsipareigojimų ir nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais. Bendrovės bankroto byloje patvirtinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 1 106 037,23 Eur sumą. VMI 1 082 409,99 Eur dydžio finansinis reikalavimas grindžiamas 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktu, todėl esminė bendrovės skolų dalis susidarė dėl netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, susijusių su PVM ir PM sumokėjimu. Teismas, nenustatęs, kad dėl suinteresuotų asmenų pareigos (2012 m. nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) pažeidimo buvo toliau didinami bendrovės įsipareigojimai, sprendė, jog byloje neįrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio egzistavimas.

8.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymą bankroto administratorė grindė tuo, kad 2009 metais, turėdama neįvykdytų mokestinių prievolių valstybei, bendrovė atliko mokėjimus kitiems ūkio subjektams, su kuriais sutartinių santykių neturėjo, todėl buvo pažeistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje įtvirtintas mokėjimų eiliškumas. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorės nurodomo 2010 m. liepos 23 d. mokėjimo pavedimo atlikimo metu CK 6.9301 straipsnio nuostatos negaliojo, todėl nagrinėjamu atveju nėra taikomos. Byloje neįrodinėjamos aplinkybės, kad 2010 m. liepos 23 d. atliktas mokėjimas įmonei „Baltic Auto Shipping“ buvo priežastiniu ryšiu susijęs su bendrovės nemokumu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

9.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo. VMI 2015 m. sausio 13 d. sprendimu buvo patvirtintas 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktas ir nurodyta bendrovei į VMI sąskaitą sumokėti iš viso 1 047 416,16 Eur, iš jų 92 098,88 Eur PVM, 46 698,91 Eur PVM delspinigių, 27 629 Eur PVM baudą, 520 864,81 Eur PM, 203 865,56 Eur PM delspinigių, 156 259 Eur PM baudą. Patikrinimo akte nustatyta, kad bendrovė neapskaitė ir nedeklaravo visų gautų pajamų už transporto priemonių pardavimą ir tokiu būdu sumažino mokesčių sumokėjimą į valstybės biudžetą. Taip pat tikrinamuoju laikotarpiu pardavusi naudotas transporto priemones dokumentuose bendrovė nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas ir tuo iškreipė savo veiklos turinį ir į PVM bei PM deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas. Bendrovė vykdė veiklą, prisidengusi užsienio įmonės American Auto Inc vardu, įveždavo apgadintas transporto priemones į Lietuvos Respubliką ir jas suremontavusi vėliau perparduodavo, atsiskaitymai už transporto priemones vykdavo ne į American Auto Inc, o į kitų įmonių sąskaitas. Tokiu būdu bendrovė siekė išvengti transporto priemonių pardavimo savo vardu, sumažinti savo pardavimų pajamas, neapskaitant visų realiai gautų pajamų ir jų neįtraukiant į tikrinamo laikotarpio PM ir PVM deklaracijas. Byloje nėra duomenų, kad VMI 2015 m. sausio 13 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo įstatymo nustatyta tvarka būtų nuginčytas ar pakeistas. Bankroto administratorė įrodė, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. bendrovė vengė mokėti PVM, taip pat nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. netinkamai vykdė prievolę deklaruoti ir sumokėti PM. Teismas sprendė, kad VMI 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo akte nurodyti veiksmai, susiję su mokesčių įstatymų nevykdymu (netinkamu vykdymu), buvo sistemingi, turint aiškų tikslą nuslėpti bendrovės tikrąją finansinę padėtį ir privesti bendrovę prie bankroto. Teismo vertinimu tai, kad bendrovė veiklą vykdė, prisidengdama kitos įmonės vardu, siekdama nemokėti mokesčių bei vykdydama tokią veiklą, didino įsipareigojimus kreditoriams. Suinteresuoti asmenys žinojo ir suprato, kad bendrovė negalės padengti įsiskolinimų kreditoriams, ir tai įrodo sąmoningą, kryptingą ir sistemingą bendrovės veiklos nukreipimą, privedant ją prie nemokumo (bankroto). Be to, reikšmingos turto dalies iš bendrovės išėmimas turėjo esminės įtakos kreditorių galimybėms gauti savo reikalavimų patenkinimą. Nustatytos aplinkybės patvirtina priežastinį ryšį tarp mokesčių administratoriaus nustatyto mokesčių vengimo fakto ir atsiradusio bendrovės nemokumo, todėl teismo vertinimu, bendrovė buvo tyčia privesta prie bankroto ir tai sudaro teisinį pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Suinteresuotas asmuo A. S. (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl bendrovės bankroto administratorės prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.

10.2.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad bendrovė vykdė nuostolingą veiklą, nes bendrovė veiklą vykdė nuo jos įregistravimo, vykdė atsiskaitymus, gavo įplaukų. Šias aplinkybes patvirtina 2010-2012 metų laikotarpiu nagrinėtos administracinės bylos. Nepagrįstos teismo išvados, kad faktinis bendrovės nemokumas atsirado dėl R. M. ir apelianto neteisėtų veiksmų, nes minėti asmenys vadovavosi protingo verslo rizikos standartais, suteiktų įgaliojimų ir protingos ūkinės – komercinės rizikos ribų neviršijo, buvo lojalūs bendrovei ir veikė apdairiai jos naudai.  

10.3.                      Bendrovės veiklą sutrikdė bendrovės patalpose 2011 m. gruodžio 22 d. ikiteisminio tyrimo metu atliktos kratos, kurių metu buvo paimti bendrovės buhalteriniai apskaitos dokumentai, kompiuteriai ir kt. Apeliantas ir R. M. siekė išsaugoti bendrovę, o 2013 m. buvo priimtas sprendimas perleisti bendrovės akcijas. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovė veiklą vykdė, akcijų pardavimo metu įsiskolinimų neturėjo, ikiteisminio tyrimo metu bendrovės veikloje esminiai pažeidimai nenustatyti, todėl apeliantas ir R. M., perleisdami akcijas, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

10.4.                      Nepagrįstos teismo išvados, kad bendrovė fiktyviai buvo perleista V. T. trečiųjų asmenų tarpusavyje suderintais veiksmais, nes R. M. 2011 ir 2013 metais buvo vaikų priežiūros atostogose ir jokių sprendimų dėl bendrovės veiklos nepriiminėjo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad V. T. fiktyviai ir formaliai buvo paskiras jau veiklos nevykdžiusios bendrovės direktoriumi, formaliai jam perleidžiant ir bendrovės akcijas. Tai, kad bendrovė vykdė veiklą patvirtina teismuose nagrinėtos bylos, be to, V. T., prieš įsigydamas bendrovės akcijas, žinojo, kokią veiklą bendrovė vykdė bei šią veiklą jis tęsė ir toliau.

10.5.                      V. T. žinojo apie vykstantį ikiteisminį tyrimą bei tai, kad iš bendrovės yra paimti daiktai ir dokumentai, kurie buvo grąžinti būtent V. T. kaip bendrovės vadovui. Nepagrįsta teismo išvada, kad suinteresuotų asmenų veikla buvo nukreipta į fiktyvaus bendrovės vadovo paskyrimą bei tai, jog apeliantas ir R. M. siekė sukelti kreditoriams žalą. Ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad tretieji asmenys būtų pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo.

10.6.                      Nors VMI patikrinimo akte ir nustatyta bendrovės mokestinė prievolė, tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, kad akcijų perleidimo metu (2013 m. liepos 9 d.) bendrovė buvo nemoki. Bendrovės akcijų perleidimo metu bendrovės turtas (akcijos) neareštuotas, nebuvo priimtas VMI sprendimas dėl neteisingai sumokėto PVM ar PM.

10.7.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad bendrovė jau 2009 metais buvo nemoki. 2009 metų finansinė ataskaita neatspindi realios bendrovės padėties, bendrovė nebuvo skolinga valstybės biudžetui, bendrovė buvo skolinga sau. Kitų kreditorių, kurie turėjo teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo, todėl nėra faktinių aplinkybių bendrovės nemokumui konstatuoti. Žala (mokesčiai nėra žala biudžetai) atsirado po VMI patikrinimo akto, kurio suinteresuoti asmenys negalėjo ginčyti. Mokesčių administratorius netinkamai vertino bendrovės verslo modelį, ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Patikrinimo akte nenustatyti pažeidimai, susiję su mokesčių slėpimu, netinkamu (aplaidžiu, apgaulingu) apskaitos tvarkymu.

10.8.                      Užsienio įmonė American Auto Ine pretenzijų bendrovei nereiškė. Tarp bendrovės ir šios įmonės buvo sudaryta rašytinė sutartis. Minėta įmonė išduodavo įgaliojimus apeliantui, todėl nėra pagrindo teigti, kad American Auto Ine buvo išregistruota ar kad suinteresuoti asmenys vykdė veiklą fiktyviai prisidengdami šios įmonės vardu.

10.9.                      Bankroto administratorė nepagrįstai teigia, kad apelianto ir R. M. pasitraukimas iš bendrovės yra susijęs su dokumentų praradimu (sunaikinimu). Tai, kad bankroto administratorei nepavyko gauti bendrovės dokumentų, nes jų neperdavė V. T., neturi įtakos buvusiam bendrovės akcininkui (apeliantui) ir nesukelia jam jokių neigiamų padarinių. Visi turėti bendrovės dokumentai buvo grąžinti V. T., todėl tai nesudaro pagrindo išvadai, kad bendrovės valdymo organai nevykdė, ar netinkamai vykdė, pareigas, susijusias su bendrovės turto apsauga bei tinkamu veiklos organizavimu (bendrovės valdymu). Todėl neegzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.

11.       Bendrovės bankroto administratorė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Apeliantas atskirajame skunde pateikė savo subjektyvų vertinimą, tačiau nepateikė įrodymų, kurie paneigtų bankroto administratorės nurodomus argumentus. Bylos duomenys patvirtina ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 4 punkte ir 5 punkte nustatytus tyčinio bankroto požymius.

11.2.                      Bendrovės mokesčių mokėjimo vengimas ir kitos su tuo susijusios aplinkybės yra nurodytos VMI 2015 m. sausio 13 d. sprendime dėl patikrinimo akto patvirtinimo. Pareiškime dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu detaliai aptarti bendrovės buvusių vadovų veiksmai, nukreipti į mokesčių vengimą, kurie sąlygojo ne tik teismo nurodytų mokesčių, bet ir baudų bei delspinigių apskaičiavimą.

11.3.                      Bendrovės veikla buvo nuostolinga, suinteresuoti asmenys žinojo, kad nebus jokios galimybės įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, kurie sudaro 1 106 755,49 Eur. Apeliantas aktyviai ir nuolat dalyvavo kasdienėje bendrovės veikloje, todėl gerai žinojo jos turtinę padėtį. Bendrovė jau 2009 m. buvo nemoki, nes neturėjo jokio turto, į kurį kreditoriai galėtų nukreipti savo reikalavimus. Tokiu būdu suinteresuotiems asmenims pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo kilo dar 2009 metais.

11.4.                      Bendrovės buvę vadovai veiklą vykdė, fiktyviai prisidengdami kitos įmonės vardu, siekdami nemokėti mokesčių ir iš to gauti naudos. Vykdant tokią veiklą, bendrovė didino įsipareigojimus kreditoriams, nors suinteresuoti asmenys žinojo ir suprato, kad bendrovė neišgalės grąžinti įsiskolinimų kreditoriams.

11.5.                      Paskutinis formalus bendrovės vadovas V. T. jokios realios ūkinės komercinės veiklos nevykdė. Apeliantas ir R. M. naudojosi V. T., norėdami paslėpti bendrovės dokumentus, nes suvokė bendrovės bankroto neišvengiamumą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

13.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Litlita“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14.       Dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu į teismą kreipėsi bankroto administratorė, teigdama, kad bendrovės vadovai netinkamai vykdė savo pareigas, veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti savo išieškojimą į bendrovės turtą buvo apribotos ar panaikintos, buhalteriniai dokumentai tvarkyti netinkamai. Tokiu būdu bendrovės bankroto administratorė bendrovės bankrotą prašė pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktų pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos duomenis, bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu pagrindu. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

15.       Apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi grindžia, jo vertinimu, netinkamu materialinės ir procesinės teisės normų taikymu, kas lėmė nepagrįstas teismo išvadas: dėl bendrovės nuostolingos veiklos vykdymo; dėl bendrovės nemokumo 2009 metais; dėl apelianto ir R. M. neteisėtų veiksmų, susijusių su faktiniu bendrovės nemokumo atsiradimu ir bendrovės akcijų perleidimu V. T.; dėl V. T. fiktyvaus ir formalaus paskyrimo bendrovės vadovu ir bendrovės akcijų perleidimo. Apelianto teigimu, mokesčių administratorius netinkamai vertino bendrovės verslo modelį, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, o VMI patikrinimo akte nebuvo nustatyti pažeidimai, kurie būtų susiję su mokesčių slėpimu, netinkamu (aplaidžiu, apgaulingu) apskaitos tvarkymu. Taip pat apelianto teigimu, tai, kad V. T. neperdavė bankroto administratorei bendrovės dokumentų, nesudaro pagrindo išvadai, jog buvę bendrovės valdymo organai nevykdė ar netinkamai vykdė, pareigas, susijusias su bendrovės turto apsauga bei tinkamu veiklos organizavimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrindo priešingai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai nenustatė.

16.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu (netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl ko negalima visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros). Iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal bendrovės bankroto administratorės nurodomus kitus pagrindus, t. y. pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus (įmonės valdymo organo pareigų nevykdymas, netinkamas vykdymas bei įmonės veiklos organizavimas tokiu būdu, kad kreditoriai neteko galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą). Atskirąjį skundą padavė tik apeliantas, kuris nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose numatytų pagrindų bendrovės bankroto pripažinimui tyčiniu neegzistavimo nekvestionuojama, t. y. bankroto administratorė atskirojo skundo dėl šios nutarties dalies nepadavė, todėl ji nepatenka į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos (klausimo) ribas. Nors bankroto procese vyrauja viešasis interesas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrindo atskirojo skundo ribų peržengimui nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto atskirojo skundo ribose, todėl apeliacinės instancijos teisme spręstina, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytu pagrindu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami apelianto ir bendrovės bankroto administratorės procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, nesusiję su ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymui nustatytinomis aplinkybėmis.

17.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas iki JANĮ įsigaliojimo, todėl ginčo klausimas spręstinas taikant ĮBĮ nuostatas.

18.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018).

19.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015, 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.). Taigi, įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

20.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad minėtinu pagrindu teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

21.       Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, nustatęs bendrovės (jos vadovų) sistemingus, sąmoningus ir kryptingus veiksmus, susijusius su mokesčių įstatymų nevykdymu (netinkamu vykdymu), turint aiškų tikslą nuslėpti bendrovės tikrąją finansinę padėtį ir privesti bendrovę prie bankroto. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas iš esmės grindė VMI atliktu bendrovės mokestiniu patikrinimu, kuriuo buvo tikrinamas nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. PVM ir nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. PM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumas. VMI 2015 m. sausio 13 d. sprendimu patvirtino Klaipėdos apskrities VMI 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo aktą ir nurodė bendrovei į VMI sąskaitą sumokėti 1 047 416,16 Eur, iš jų 92 098,88 Eur PVM, 46 698,91 Eur PVM delspinigių, 27 629 Eur PVM baudą, 520 864,81 Eur PM, 203 865,56 Eur PM delspinigių, 156 259 Eur PM baudą. Pažymėtina, kad minėtas VMI sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo nenuginčytas ir yra galiojantis, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, vadovavosi VMI 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo akte nustatytomis aplinkybėmis. Juo labiau kad minėtas VMI sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, kuriame nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu apelianto argumentai, kuriais kvestionuojamas VMI patikrinimo aktas, apeliacinės instancijos teismo vertinami kaip nepagrįsti, nes nepateikti jokie įrodymai, kurie paneigtų VMI patikrinimo akte nurodomas aplinkybes.

22.       VMI 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo akte nustatyta, kad bendrovė neapskaitė ir nedeklaravo visų gautų pajamų už transporto priemonių pardavimą ir tokiu būdu sumažino mokesčių sumokėjimą į valstybės biudžetą. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu pardavusi naudotas transporto priemones dokumentuose bendrovė nurodė dirbtinai sumažintas pardavimo kainas ir tuo iškreipė savo veiklos turinį ir į PVM bei PM deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas. Be to, bendrovė vykdė veiklą, prisidengusi užsienio įmonės American Auto Inc vardu, įveždavo apgadintas transporto priemones į Lietuvos Respubliką ir jas suremontavusi vėliau perparduodavo, atsiskaitymai už transporto priemones vykdavo ne į American Auto Inc, o į kitų įmonių sąskaitas. Tokiu būdu bendrovė siekė išvengti transporto priemonių pardavimo savo vardu, sumažinti savo pardavimų pajamas, neapskaitant visų realiai gautų pajamų ir jų neįtraukiant į tikrinamo laikotarpio PVM ir PM deklaracijas. Taigi, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovė nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 31 d. vengė mokėti PVM bei nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. netinkamai vykdė prievolę deklaruoti ir sumokėti PM, be to, bendrovė veiklą vykdė, prisidengusi užsienio įmonės American Auto Inc vardu.

23.       Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytų pažeidimų mastą, laikotarpį ir vykdytą veiklą apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais konstatuotas bendrovės (jos vadovų) sistemingas ir kryptingas veikimas, kuriuo buvo sąmoningai vengiama PVM ir PM mokėjimo, turint aiškų tikslą nuslėpti bendrovės tikrąją finansinę padėtį.

24.       Byloje taip pat nustatyta, kad paskutinės bendrovės finansinės ataskaitos Juridinių asmenų registrui pateiktos tik už 2010 metus, o bendrovės dokumentai apie jos vykdytą veiklą, turimą turtą, įsipareigojimus nebuvo pateikti nei teismui, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nei jau iškėlus bankroto bylą bankroto administratorei. Šios aplinkybės suponuoja išvadą dėl bendrovės buhalterinės apskaitos nuo 2011 metų netinkamo vedimo, t. y. apskaitos dokumentų paslėpimo, sunaikinimo arba neišsaugojimo. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dėl netinkamos bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo laikotarpiu nuo 2011 metų iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo – 2018 m. balandžio 25 d., nėra galimybės nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, taip pat nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.  Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties

25.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo iš esmės keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

26.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirajame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                             Aldona Tilindienė