Civilinė byla Nr. 2-2150/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01035-2013-0

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. R. ir O. R. patikslintą atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-4326-431/2013 pagal ieškovų J. R. ir O. R. patikslintą ieškinį atsakovams antstolei Daivai Milevičienei ir Antstolių Vitalio Milevičiaus ir Daivos Milevičienės kontorai dėl neteisėtais antstolės veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo, byloje dalyvaujantis trečiasis asmuo Lietuvos antstolių rūmai.

Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami: 1) pripažinti antstolės Daivos Milevičienės veiksmus (neveikimą) ieškovų atžvilgiu nuo 2005 m. birželio 9 d. neteisėtais; 2) priteisti iš antstolės Daivos Milevičienės: ieškovų naudai 12 390 074,24 Lt negautų pajamų atlyginimą, ieškovų naudai 7 858,60 Lt žalai dėl neteisėto sąskaitų arešto atlyginimą, ieškovės naudai 24 500 Lt žalos dėl prarastos automobilio vertės atlyginimą, 24 253,30 Lt, ieškovo naudai 69 000 Lt netekto darbingumo pensijos sveikatai palaikyti sumažėjimo atlyginimą, ieškovės naudai 46 995 Lt netektos pensijos sveikatai palaikyti atlyginimą, ieškovų naudai 24253,30 Lt, po 20216,53 Lt ir 4036,77 Lt, žalos dėl skolos VSDFV susidarymo atlyginimą, ieškovo naudai 8000,00 Lt žalos dėl darbo pajamų netekimo atlyginimą, ieškovų naudai 647 Lt išlaidų ginant savo interesus atlyginimą bei priteisti ieškovams iš antstolės Daivos Milevičienės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą skolą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti antstolių Vitalio Milevičiaus ir Daivos Milevičienės pinigines lėšas bankų sąskaitose bei turtą pareikšto ieškinio ribose (12 771 298,14 Lt sumai). Ieškovai nurodė, jog ieškinio suma yra didelė, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu ieškovai neįrodė, jog ieškinio reikalavimų suma atsakovei yra didelė, todėl sprendė, jog nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovai J. R. ir O. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir tenkinti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neįvertino, jog vien didelė ieškinio reikalavimų suma laikytina pakankamu pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovai neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo. Apeliantų manymu, teismas vertindamas prašymo dėl laikinųjų apsaugos preimonių taikymo pagrįstumą, neprivalo tirti ieškinio ir jį pagrindžiančių įrodymų, be to, pati atsakovė turi pareigą įrodyti, jog ieškiniu reiškiami reikalavimai jai nėra reikšmingi.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė antstolė Daiva Milevičienė prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovės teigimu, prieš sprendžiant klausimą dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti atsižvelgta į tai, jog ieškovų ieškinys yra nepagrįstas, be to nėra įrodyta galima grėsmė būsimo, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo neįvykdymui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovų prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumą sprendė, jog ieškovai neįrodė grėsmės būsimo, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo neįvykdymui, dėl to prašymo netenkino. Ieškovų teigimu, šios pirmosios instancijos teismo išvados neteisėtos, kadangi jau vien didelė ieškinio suma sudaro savarankišką pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktiką taikydamas ieškinio sumos kriterijų teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-228/2008; 2008 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-276/2008). Be to, sprendžiant dėl reikalavimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo, svarbu įvertinti ir asmens, kuriam prašoma taikyti tam tikrus suvaržymus, statusą. Šiuo atveju laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti antstolei Daivai Milevičienei, kuri, ieškovų teigimu, įstatymo reikalavimų neatitinkančiu pareigų vykdymu sukėlė jiems turinę neturtinę žalą.

Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 str. 1 d.). Todėl sprendžiant ieškinio reikalavimų (kildinamų iš valstybės įgalioto asmens, vykdžiusio profesinę veiklą, sukeltos žalos atlyginimo) įvykdymo užtikrinimo klausimą, turi būti atkreipiamas dėmesys, jog antstolis yra valstybės jam pavestas funkcijas vykdantis asmuo, kuriam taikomi griežti profesiniai, asmeniniai ir veiklos vykdymo reikalavimai. Vienas iš būtinų įvykdyti reikalavimų, siekiant eiti antstolio pareigas yra jo civilinės atsakomybės draudimas (Antstolių įstatymo 8 str. 1 d.). Antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra antstolio civilinė atsakomybė už žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas neteisėtais antstolio, jo atstovo, padėjėjo ar antstolio darbuotojo veiksmais. Žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką. Jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, žalą padaręs antstolis atlygina draudimo išmokos ir faktinės žalos dydžio skirtumą. Šis antstolio veiklos reikalavimas garantuoja antstoliui pareikštų reikalavimų tenkinimą, ieškinio tenkinimo atveju ir, teismo vertinimu, eliminuoja būsimo, galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.

Atsakovai taip pat teigia, jog grėsmę dėl galimo teismo sprendimo neįvykdymo kelia ir tai, jog antstolė netinkamai atliko savo pareigas, piktnaudžiavo teisėmis, kas leidžia manyti, jog priėmus ieškovams palankų teismo sprendimą, ji gali vengti jį vykdyti. Teismas pažymi, jog ieškovų nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą kreiptis į teismą, siekiant įvertinti antstolio veiklos teisėtumą, tačiau nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovų teiginiai apie galimą atsakovės vengimą vykdyti teismo sprendimą, nesant duomenų apie atsakovės veiksmus, siekiant išvengti būsimo galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymo, vertintini kaip niekuo nepagrįsti nuogąstavimai. Esant išdėstytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovai neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, todėl, nesant vienos iš būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pagrįstai netenkino prašymo.

Teismui nusprendus, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                               Egidija Tamošiūnienė