Civilinė byla Nr. 3K-3-163/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-15063-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.10; 30.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir K. B. dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir statybos padarinių pašalinimo; tretieji asmenys – P. K. ir T. B.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nesudėtingo statinio (tvoros) rekonstrukcijos ir statybą leidžiančių dokumentų teisėtumo, rekonstrukciją įvykdžius be žemės sklypo bendraturčio sutikimo.

Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros ir paveldo skyriaus 2010 m. liepos 26 d. rašytinį pritarimą (reg. Nr. 10-243), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Miesto teritorinio poskyrio 2010 m. liepos 22 d. rašytinį pritarimą ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2010 m. liepos 29 d. rašytinį pritarimą (reg. Nr. 311) trečiojo asmens T. B. parengtam supaprastintam tvoros rekonstrukcijos projektui; įpareigoti atsakovą K. B. per teismo nustatytą terminą teismo nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti tvorą, esančią tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę.

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. birželio 7 d. gavo trečiojo asmens P. K. skundą dėl tvoros, pastatytos tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), teisėtumo, kurį nagrinėdamas, nustatė, jog kartu su tvoros projektu pateiktame žemės sklypų savininkų 2010 m. balandžio 26 d. rašytiniame sutikime dėl tvoros rekonstrukcijos nėra P. K. sutikimo, nors jam priklauso 272/834 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Ieškovo manymu, statybą leidžiantys dokumentai – įgaliotų valstybės tarnautojų rašytiniai pritarimai statinio projektui – išduoti neteisėtai, pažeidžiant STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų – laikini) statiniai“ (toliau – STR 1.01.07:2002) 1 priedo bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelėms 3 punktą ir CK 4.75 straipsnio nuostatas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovo Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2010 m. liepos 16 d. atsakovui K. B. surašė reikalavimą iki 2010 m. liepos 23 d. parengti tvoros projektą pagal STR 1.01.07:2002 ir pranešti apie šio reikalavimo įvykdymą; atsakovas pateikė supaprastintą tvoros, esančios tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos projektą, kurį suderino atsakingi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo bei Kultūros ir paveldo skyrių, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio tarnautojai. Teismas nurodė, kad pagal projekto derinimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus tvoros (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai statybos leidimas nebuvo reikalingas, todėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – Statybos įstatymas) nuostatos, reglamentavusios statybos leidimo išdavimo tvarką, netaikytinos. Kadangi nei tuo metu galiojusiame Statybos įstatyme, nei STR 1.01.07:2002 nebuvo reikalavimo dėl kartu su supaprastintu projektu pateikiamų dokumentų sąrašo, tai teismas padarė išvadą, kad tvoros rekonstrukcijai žemės sklypo bendraturčio sutikimas nebuvo reikalingas ir ieškovo ieškinį, grindžiamą vien tik negautu bendraturčio P. K. sutikimu, pripažino nepagrįstu. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. potvarkiu Nr. P3-1826 ieškovas panaikino savo 2010 m. liepos 27 d. reikalavimą atsakovui Nr. RE-202 pašalinti savavališkos statybos padarinius (duomenys neskelbtini), taip pripažindamas, jog statinys teisėtas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas K. B. ir trečiasis asmuo T. B. patvirtino, jog rekonstruojama tvora pastatyta atsakovui K. B. priklausančioje sklypo dalyje; Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. sprendimu (kuris Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartimi paliktas nepakeistas) nustatyta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarka, pagal kurią sklypo dalis, kurioje yra rekonstruota tvora, priskirta naudoti K. B. ir N. B.; tvora buvo rekonstruota, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja ją nugriauti visiškai, nes tai nėra naujas statinys – ieškovas turėjo nurodyti, į kokią pradinę būklę (iki rekonstrukcijos) turi būti grąžinta tvora. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas reikalavimas nugriauti statinį gali būti reiškiamas tais atvejais, kai neįvykdomi valstybinę statybos priežiūrą atliekančių pareigūnų reikalavimai pašalinti neteisėtą statybą kitais galimais būdais arba kai statyba apskritai negalima; nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad ieškovo veiksmai yra prieštaringi, nes, panaikinęs reikalavimą atsakovui pašalinti savavališkos statybos padarinius (duomenys neskelbtini) ieškovas pripažino, jog statinys yra teisėtas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą, 2013 m. liepos 16 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies; įpareigojo K. B. per dvejų metų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka gauti bendraturčio P. K. sutikimą dėl žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančio nesudėtingo statinio – tvoros – rekonstrukcijos; K. B. per nustatytą terminą neįvykdžius įpareigojimo, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos savo lėšomis per tris mėnesius nuo nurodyto dvejų metų termino suėjimo dienos atstatyti (pertvarkyti) tvorą, esančią tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dalies, besiribojančią su esamais statiniais, į iki savavališkos rekonstrukcijos pradžios buvusią padėtį ir sutvarkyti statybvietę; Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos neįvykdžius įpareigojimo, leido ieškovui atstatyti (pertvarkyti) tvorą, esančią tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), dalies, besiribojančią su esamais statiniais, į iki savavališkos rekonstrukcijos pradžios buvusią padėtį ir sutvarkyti statybvietę, šiems darbams reikalingas lėšas išieškant iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teisėjų kolegija sprendė, kad sisteminis Statybos įstatymo 3 straipsnio 1–3 dalių, 12 straipsnio 3 dalies, CK 4.75 straipsnio, STR 1.01.07:2002 12.1.1, 12.1.2 punktų, 1 priedo 2 lentelės „Inžineriniai statiniai“, 1 priedo bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelėms 3 punkto, STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ (toliau – STR 1.05.06:2005) 6.7, 6.12, 8 punktų aiškinimas sudaro pagrindą išvadai, jog pagal galiojusį teisinį reglamentavimą atsakovas K. B., norėdamas rekonstruoti nesudėtingą statinį – tvorą, be kitų STR 1.07.01:2002 nurodytų reikalavimų, privalėjo gauti žemės sklypo bendraturčio trečiojo asmens P. K. sutikimą. Kolegija atmetė kaip nepagrįstus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentus, kad, esant teismo patvirtintai žemės sklypo naudojimosi tvarkai, nereikalingas sklypo bendraturčio P. K. sutikimas dėl ginčo tvoros rekonstrukcijos, nurodydama, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, nes kiekvieno bendraturčio dalis yra nemateriali (dalis teisėje). Nors, skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi bendraturtis naudojasi, tačiau, nustačius naudojimosi tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji nuosavybė nepasibaigia, todėl, atsiradus nustatytos naudojimosi daiktu tvarkos pakeitimo pagrįstam faktiniam pagrindui, bendraturčiai turi teisę keisti naudojimosi daiktu tvarką tarpusavio susitarimu, nesusitarus – reikalauti pakeisti teismo tvarka. Kadangi statytojas K. B. savivaldybės administracijos ir už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgaliotiems valstybės tarnautojams nepateikė žemės sklypo (duomenys neskelbtini) visų bendraturčių raštiškų sutikimų dėl tvoros rekonstrukcijos, tai jų pritarimus rekonstrukcijai teisėjų kolegija pripažino neteisėtais ir panaikino. Teisėjų kolegija nurodė, kad K. B. atlikta tvoros rekonstrukcija iš esmės yra galima, nenustatyta, jog statybos darbai būtų atlikti nukrypstant nuo T. B. parengto supaprastinto tvoros rekonstrukcijos projekto, STR 1.07.01:2002 ir kitų teisės aktų reikalavimų, ginčo tvoros būklė dėl atliktų rekonstrukcijos darbų pagerėjo, taigi, esant P. K. sutikimui, K. B. atlikti rekonstrukcijos darbai būtų teisėti; ieškovas nepaaiškino, kaip būtų apgintos P. K. teisės ir įstatymų saugomi interesai, jei ieškinio reikalavimas įpareigoti K. B. nugriauti tvorą ir sutvarkyti statybvietę būtų patenkintas; nėra duomenų apie tai, kad iki rekonstrukcijos tvora buvo pastatyta neteisėtai ar trukdytų P. K. naudotis žemės sklypu. Dėl nurodytų aplinkybių, vertindama nagrinėjamoje byloje nustatyto formalaus imperatyviųjų teisės normų pažeidimo pobūdį ir Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, kaip kraštutinės priemonės, santykį, vadovaudamasi proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, kolegija padarė išvadą, kad įpareigoti atsakovus atstatyti (pertvarkyti) tvorą į iki savavališkos rekonstrukcijos pradžios buvusią padėtį netikslinga, todėl, esant galimybei tvoros rekonstrukciją įteisinti, yra pagrindas K. B. leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti reikiamą projektinę dokumentaciją, t. y. gauti P. K. sutikimą. Byloje nesant duomenų, kad K. B. būtų atlikęs neteisėtus veiksmus, pateikęs neteisingus duomenis ar kitaip neteisėtai paveikęs statybą leidžiančio dokumento išdavimą, įvertinusi tai, jog K. B. statinio rekonstrukciją vykdė žemės sklypo dalyje, kuri jam priskirta naudoti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. sprendimu, gavęs daugumos namų (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) gyventojų sutikimus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad K. B. kaltės dėl neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento išdavimo nėra ir jis pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra vienas iš asmenų, kuris teismo sprendimu gali būti įpareigotas likviduoti neteisėtos statybos padarinius. Dėl to K. B. per nustatytą dvejų metų terminą neįvykdžius teismo reikalavimo gauti P. K. sutikimą tvoros rekonstrukcijai, teisėjų kolegija įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos savo lėšomis per tris mėnesius nuo termino suėjimo dienos atstatyti (pertvarkyti) tvorą į iki savavališkos rekonstrukcijos pradžios buvusią padėtį ir sutvarkyti statybvietę; šiems neįvykdžius nurodyto įpareigojimo, tai padaryti leista ieškovui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl netinkamo STR 1.07.01:2002 nuostatų aiškinimo ir taikymo. Kasatorius teigia, kad nesudėtingo statinio rekonstravimui rengiamas supaprastintas statinio rekonstravimo projektas (Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 punkto 7 dalis), tam nereikalingas statybos leidimas; nei Statybos įstatyme, nei STR 1.01.07:2002 nenustatytas kartu su supaprastintu projektu pateikiamų dokumentų sąrašas, todėl tvoros rekonstrukcijai žemės sklypo bendraturčio sutikimas nebuvo reikalingas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi STR 1.01.07:2002 1 priedo 1 lentelės „Inžineriniai statiniai“ bendrosiose pastabose įtvirtinta taisykle, kad bet kokia tvora ant sklypo ribos gali būti statoma tik turint rašytinį gretimo sklypo sutikimą, nes ši nuostata taikoma tik naujai tvoros statybai (nenurodyta, kad taikoma ir tvoros rekonstrukcijai), be to, P. K. nėra gretimo sklypo savininkas, jis sklypo, kurio teritorijoje yra rekonstruojama tvora, bendraturtis. Kadangi atsakovas K. B. – žemės sklypo bendraturtis, tvora yra jo valdomoje žemės sklypo dalyje, tai kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo, remiantis STR 1.01.07:2002 1 priedo bendrųjų pastabų 1 ir 2 lentelėms 3 punkto nuostata, kad 1 ir 2 lentelėse nurodyti nesudėtingi statiniai gali būti statomi tik tuose žemės sklypuose, kuriuos statytojas valdo nuosavybės teise ar kitu pagrindu, padaryta išvada, jog, norėdamas rekonstruoti tvorą, K. B. privalėjo gauti P. K. sutikimą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. potvarkiu Nr. P3-1826 „Dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo“ ieškovas pripažino tvoros rekonstrukciją teisėta.
2. Dėl netinkamo CK 4.75 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasatoriaus nuomone, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 31 d. sprendimu patvirtinta naudojimosi žemės sklypu (duomenys neskelbtini) tvarka reiškia tai, kad šio žemės sklypo bendraturčiai yra pasiekę susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos; ja faktiškai atidalytos turto dalys žemės sklype. Sutikdamas, kad disponavimas bendrosios nuosavybės teise priklausančiu daiktu galimas tik bendraturčių sutikimu, kasatorius pabrėžia, jog tvoros rekonstrukcija nereiškia disponavimo bendrosios nuosavybės teise priklausančiu daiktu. Kadangi pagal teismo sprendimu nustatytą naudojimosi tvarką tvora pateko į K. B. valdomą ir naudojamą žemės sklypo dalį, tai kasatorius daro išvadą, kad K. B. pripažinta teisė savo nuožiūra valdyti ir naudoti tvorą kaip statinį.
3. Dėl netinkamo Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkto aiškinimo ir taikymo. Kasatorius pažymi, kad teismas, taikydamas Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punktą, gali įpareigoti asmenis per nustatytą terminą tinkamai pertvarkyti projektinę statinio dokumentaciją ir tada kreiptis dėl naujo statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi įpareigojo atsakovą K. B. gauti trečiojo asmens P. K. sutikimą, kuris, teismo nuomone, reikalingas tvoros rekonstrukcijos teisėtumui. Pasak kasatoriaus, toks teismo įpareigojimas netinkamas, jis pažeidžia Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punktą; teismas galėjo įpareigoti atsakovą pertvarkyti tvoros rekonstrukcijos projektinę dokumentaciją ir tada kreiptis dėl naujo statybą leidžiančio dokumento; vien tik P. K. sutikimo tvoros rekonstrukcijos teisėtumui nepakanka.
4. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasaciniame skunde teigiama, kad, tiesiogiai įpareigodamas kasatorių ir Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos šalinti savavališkos statybos padarinius, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai peržengė tiek apeliacinio skundo (kuriuo prašyta panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti), tiek ieškinio reikalavimo ribas (prašyta įpareigoti K. B. per nustatytą terminą kaltų asmenų lėšomis nugriauti tvorą ir sutvarkyti statybvietę), nors pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų; nemotyvuotas apeliacinio skundo ribų peržengimas yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. P. skundą, bylos Nr. 3K-3-217/2010).
5. Dėl netinkamo neteisėtos statybos padarinių šalinimo. Kasatoriaus vertinimu, teismas negalėjo įpareigoti jo ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos tiesiogiai šalinti savavališkos statybos padarinius; asmenys, privalantys šalinti savavališkos statybos padarinius, įvardyti Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tai – statytojas (užsakovas), o jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininkas, valdytojas, naudotojas, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininkas, valdytojas ar naudotojas. Kadangi statybos leidimą išdavusi institucija Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nenurodyta, tai kasatorius mano, kad teismas pažeidė imperatyviąsias įstatymo normas, neatsižvelgė į įstatymo leidėjo valią ir nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje statytojas vertinamas kaip subjektas, kuriam įstatymai priskiria pareigą atlikti aktyvius veiksmus įgyvendinant teises dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011  m. kovo 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A63-896/2011). Kasatorius nurodo, kad, įvardydamas kaltus asmenis dėl savavališkos statybos, apeliacinės instancijos teismas nenustatė nei kasatoriaus, nei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kaltės, nenurodė jokių neteisėtų veiksmų, neatsižvelgė į Statybos įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 3 punktą, kuriame nustatyta, jog, pasirašydamas statinio projektą, statinio projektuotojas prisiima atsakomybę, kad statinio projektas atitinka įstatymų, kitų teisės aktų, privalomųjų projekto rengimo dokumentų, normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Kasatoriaus įsitikinimu, teismui manant, kad tvoros rekonstrukcijai buvo būtinas P. K. sutikimas, spręstina dėl statytojo K. B. kaltės, šiam neužtikrinus pritarimo rekonstrukcijai atitikties teisės aktams.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos savo nesutikimą su kasaciniu skundu grindžia šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl netinkamo STR 1.07.01:2002 nuostatų aiškinimo ir taikymo. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl žemės sklypo bendraturčio sutikimo būtinumo rekonstruojant tvorą yra teisinga ir išsamiai argumentuota skundžiamoje nutartyje. Ieškovas pažymi STR 1.07.01:2002 21.1 punkte įtvirtinta statytojo pareiga laikytis CK nuostatų; pagal STR 1.05.06:2005 6.7, 6.12, 8 punktus, kartu su privalomaisiais projekto dokumentais (įskaitant ir supaprastintus statinių projektus), turėjo būti pateikti statytojo nuosavybės teisę ar kitokią teisę į žemę patvirtinantys dokumentai (tarp jų – bendraturčių sutikimai, jei sklypas priklauso jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise). Ieškovas nurodo, kad 2011 m. rugpjūčio 25 d. potvarkis Nr. P3-1826 „Dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo“ priimtas, nes ieškovui buvo pateiktas supaprastintas tvoros rekonstrukcijos projektas su rašytiniais įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimais (kas pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį laikytina statybą leidžiančiu dokumentu); kad šis dokumentas neteisėtas (be vieno iš bendraturčių sutikimo), ieškovas sužinojo tik išnagrinėjęs P. K. skundą.
2. Dėl netinkamo CK 4.75 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Ieškovo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, nustačius naudojimosi tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji nuosavybė nesibaigia. Tai, kad bendraturčiams nustatyta naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu daiktu tvarka, nepaneigia bendraturčių pareigos naudotis šiuo daiktu bendraturčių sutarimu ir gauti bendraturčių sutikimus prieš statant statinius bendrai valdomame sklype.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atsiliepimo į kasacinį skundą dalį, kuria nesutinkama su Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutarties motyvais ir prašoma ją iš dalies pakeisti, kaip neatitinkančią CPK 351 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi viešojo intereso buvimo, neperžengia kasacinio skundo, kuriame keliami teisės klausimai, susiję su supaprastinto statinio projekto derinimu ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimu, ribų. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teisės normų, reglamentuojančių supaprastinto statinio, esančio kultūros objekto paveldo teritorijoje, – tvoros, perstatymo projekto derinimą su žemės sklypo, kuriame šis statinys buvo perstatytas, bendraturčiais ir kompetentingomis institucijomis, aiškinimo.

Supaprastinto statinio projektavimą ir projekto derinimą reglamentuoja Statybų įstatymas, Statybos techninis reglamentas STR 1:01:07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ ir Statybos techninis reglamentas STR 1:05:06:2005 „Statinio projektavimas“.

Statybų įstatymas (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d.) nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naujų statinių statybos, rekonstravimo, remonto, jų pripažinimo tinkamais naudoti, statinių naudojimo ir priežiūros, nugriovimo bei visos šios veiklos priežiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo administravimo subjektų, inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkų (ar naudotojų), kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus (1 straipsnis). Šiame įstatyme įtvirtinta, kad pastatas – tai stogu apdengtas statinys, kuriame yra vienas ar daugiau kambarių ar kitų patalpų, išdėstytų tarp sienų ir pertvarų ir naudojamų žmonėms gyventi ar žemės ūkio, prekybos, kultūros, transporto ir kitai veiklai (2 straipsnio 7 dalis), o inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai (2 straipsnio 9 dalis). Nesudėtingas statinys – <...> paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys (Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Pastato ir inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Statybos leidimas statinio statybai privalomas, išskyrus nesudėtingų statinių statybą (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 17 d. iki 2010 m. liepos 29 d.) 1 priedo 2 lentelę „Inžineriniai statiniai“ tvora – ažūrinė (vielos tinklo, metalo juostų, virbų, medžio tašelių ir pan.) su betoniniais, metaliniais ar mediniais stulpais (išskyrus tvorą iš spygliuotos vielos), ne aukštesnė kaip 1,8 m, <...> ištisinė tvora iš medinių lentelių ar tašelių su mediniais, metaliniais ar betoniniais stulpais, ne aukštesnė kaip 1,8 m, priskiriama I nesudėtingų statinių grupei. STR 1.01.07:2002 12 punkte įtvirtintos nesudėtingiems statiniams taikomos Statybos įstatyme nustatytų reikalavimų išimtys. Pagal STR 1.01.07:2002 12 punktą nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje taikomos šios Statybos įstatymo išimtys: rengiamas nesudėtingo statinio projektas (toliau – supaprastintas statinio projektas), kurį patikrina: savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus ir už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas (12.1.1 punktas); nereikalingas statybos leidimas ir leidimas statinį griauti (12.1.2 punktas). Vietoj jų reikalingi tarnautojų, nurodytų 12.1.1 punkte, raštiški pritarimai – spaudai, parašai, datos statinio supaprastinto projekto kiekviename lape, įskaitant aiškinamąjį raštą. STR 1.01.07:2002 1 priede prie apribojimų ir papildomų reikalavimų, taikytinų inžineriniam statiniui „tvora“, nustatyta, kad bet kokia tvora ant sklypo ribos gali būti statoma, tik turint rašytinį gretimo sklypo savininko sutikimą. Byloje teismų nustatyta, kad atsakovas K. B. pateikė supaprastintą tvoros, esančios tarp žemės sklypų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos projektą, kuris buvo suderintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo, Kultūros ir paveldo skyrių bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniame padalinio. Pagal nesudėtingo statinio projekto derinimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, tvoros (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijai statybos leidimas nebuvo reikalingas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Statybos įstatymo nuostatos, reglamentavusios statybos leidimo išdavimo tvarką, ginčo atveju netaikytinos. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nei supaprastinto statinio projekto derinimo metu galiojusios Statybos įstatymo, nei STR 1.01.07:2002 redakcijose nenumatyta kartu su supaprastintu projektu pateikiamų dokumentų sąrašo, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad tvoros rekonstrukcijai žemės sklypo bendraturčio sutikimas nebuvo reikalingas, o ieškovo pareikštas ieškinys, kuris pagrindžiamas vien tik neduotu bendraturčio P. K. sutikimu, netenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d.) 6.12 punktą supaprastintas statinio projektas – sumažintos apimties Projektas, rengiamas STR 1.01.07:2002 ir kituose normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nustatytais atvejais. Taigi šio teisės akto norma dėl supaprastinto statinio projektavimo nukreipia į kitą teisės aktą – STR 1.01.07:2002, kuriame, siekiant tinkamai atlikti supaprastinto statinio projektavimo darbus, nebuvo nustatytas reikalavimas gauti bendraturčio sutikimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino viešosios teisės normas ir dėl to priėjo prie neteisėtos ir nepagrįstos išvados, jog atsakovas K. B., siekdamas savo teritorijoje perstatyti toje pačioje vietoje stovėjusią tvorą, turėjo gauti sklypo bendraturčio sutikimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos supaprastintą statinio projektavimą ir derinimą reglamentuojančios viešosios teisės normos, reikšminga įvertinti, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Civilinio kodekso nuostatas dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam naudojimosi bendrąja nuosavybe variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis, todėl siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-96/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kiekvieno iš bendraturčių teisė keisti bendrai valdomą daiktą ribojama draudimu pažeisti kitų bendraturčių teises ir teisėtus interesus. Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruojant bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 straipsnis), tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Vienas tokių reikalavimų ir teisės laisvai disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimu daiktu ribojimų yra įpareigojimas statytojui gauti kitų asmenų, kurių teisės ar teisėti interesai susiję su būsima statyba ar rekonstrukcija, sutikimą. Šią statytojo pareigą pabrėžė ir Konstitucinis Teismas, konstatavęs, kad nuosavybės teisinių santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos normos: žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).

Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas CK 4.75 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad atsakovas K. B., perstatydamas tvorą, privalėjo gauti visų bendraturčių sutikimą, o negavęs vieno iš septynių, t. y. P. K., sutikimo, neturėjo teisės perstatyti ginčo objekto – tvoros. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, nagrinėjamu atveju esant konkrečioms teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog teismas nustatė naudojimosi žemės sklypu tvarką, 1937 metais statyta tvora, dėl kurios perstatymo kilo ginčas, yra atsakovui K. B. atskiram naudojimui paskirtoje bendro sklypo dalyje, nei tvora, nei K. B. paskirto sklypo dalis nesiriboja su P. K. paskirta sklypo dalimi, nėra pagrindo konstatuoti, kad pastarojo teisės ir (ar) materialiniai teisiniai interesai buvo pažeisti perstačius tvorą pagal su kompetentingomis institucijomis suderintą projektą. Priešingas įstatymo aiškinimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) ir privačios nuosavybės teisės objekto savininko pareigai rūpintis savo nuosavybe taip, kad ši dėl netinkamos būklės nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri yra naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kuriais keliami neteisėtos statybos padarinių šalinimo klausimai, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracija sumokėjo 144,30 Lt žyminio mokesčio, kuris, skundą patenkinus, jai priteistinas iš ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 30,97 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus atsakovo kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą.

Priteisti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (j. a. k. 188710061) iš Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (j. a. k. 288600210) 144,30 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt keturis Lt 30 ct) žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (j. a. k. 288600210) 30,97 Lt (trisdešimt Lt 97 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                      Dalia Vasarienė