Administracinė byla Nr. A-5189-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01646-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. N. (I. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas I. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (15/5‑8)50U-730 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui I. N., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes buvo priimtas vadovaujantis formaliu pagrindu, t. y. dėl to, jog UAB „Nordina“ (toliau – ir Bendrovė) dirba tik vienas darbuotojas – pareiškėjas, joje nėra įdarbintų Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Atsakovas Sprendime nenurodė, jog Bendrovė yra fiktyvi. Bendrovė yra veikianti, moka mokesčius, yra pelninga. Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas, nes pagrindines darbo funkcijas Bendrovėje atlieka jis pats.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, jog jis planuoja kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu. Pareiškėjas siekia gyventi Lietuvoje, ketina kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, nori dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, čia gyvena ir ketina vesti Lietuvos Respublikos pilietę. Be to, per leidimo laikinai gyventi laikotarpį jis plėtojo verslą, užmezgė socialinius ryšius su čia gyvenančiais asmenimis.

4.       Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad dalį turėtų Bendrovės akcijų privalėjo parduoti dėl šalies, kurios pilietis jis yra, teisinio reguliavimo; šiuo metu ir Sprendimo priėmimo metu turėjo 10 proc. Bendrovės akcijų; yra kreipęsis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitais pagrindais. Pripažino, kad, formaliai vertinant, Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų kriterijų, tačiau Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, apie šį neatitikimą turėjo jį informuoti. 

5.       Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Departamentas pareiškėjui 2017 m. spalio 6 d. buvo išdavęs leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. spalio 6 d. Departamentas 2019 m. balandžio 16 d. patikrino duomenis apie pareiškėjo valdomą Bendrovę bei jos darbuotojus ir nustatė, kad Bendrovėje įdarbintas tik pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi, todėl konstatavo, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (šios aplinkybės pareiškėjas neginčija). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Departamentas, nustatęs, kad Bendrovė neatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų, turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7.       Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime nebuvo konstatuota, jog Bendrovė yra fiktyvi, tačiau buvo aiškiai nurodyta, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, priimtas nešališkai ir objektyviai, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

8.       Atsakovas teigė, kad pareiškėjo argumentai, jog šiuo metu jis atitinka kitą Įstatyme numatytą pagrindą leidimui laikinai gyventi gauti, yra nesusiję su ginčo dalyku. Pareiškėjas privalėjo deklaruoti savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi. Sprendimo priėmimas nekliudo pareiškėjui dalyvauti Bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu).

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10.       Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatė ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 30 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodė, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Bendrovėje. Departamentas 2017 m. spalio 6 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. spalio 6 d. Departamentas 2019 m. balandžio 16 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame nurodyta, jog patikrinus duomenis apie Bendrovėje įdarbintus asmenis buvo nustatyta, kad yra įdarbintas tik vienas darbuotojas – pareiškėjas; Bendrovėje nėra įdarbintų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių; tokių asmenų Bendrovėje nėra nuo 2018 m. gegužės 31 d.; konstatuota, jog Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

11.       Teismas akcentavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog Bendrovėje dirbo tik pareiškėjas, t. y. pareiškėjas neginčijo fakto, jog Bendrovė neatitiko 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes Bendrovėje nedirbo joks Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis (pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje).

12.       Teismas pažymėjo, kad reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas (jo bendrovė) atitiktų šį reikalavimą. Priešingu atveju, tai sudaro pakankamą pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

13.       Teismas nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas prieš priimdamas Sprendimą neinformavo apie tai pareiškėjo, nepakeičia ir nepaneigia to, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog jis ketina ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, užmezgė socialinius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, siekia kreiptis dėl pilietybės suteikimo, išlaikyti Konstitucijos egzaminą ir kt., nors ir rodo siekį sukurti glaudesnį ryšį su Lietuva, tačiau neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui – šiuo atveju svarbu tai, jog Bendrovė, kurioje dirbo pareiškėjas (kuriam buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis ketina užsiimti teisėta veikla būtent Bendrovėje), neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Iš to teismas padarė išvadą, kad teisės normos ginčijamame Sprendime buvo pritaikytos tinkamai.

14.       Teismas papildomai pažymėjo, jog Sprendimo priėmimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti Bendrovėje nustatytas funkcijas (pavyzdžiui, nuotoliniu būdu ar per atstovus), taip pat neatima galimybės teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Bendrovės veiklos pobūdis ir mastai reikalauja pareiškėjo nuolatinio buvimo joje, o tai leido teismui daryti išvadą, kad pareiškėjo nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tuo atveju, jeigu šie asmenys atitinka Įstatyme numatytus reikalavimus.

III.

15.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

16.       Pareiškėjas nurodo, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra formalus. Jam gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, ir jis jau kreipėsi į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Šia teise jis anksčiau nepasinaudojo, nes ginčijamu Sprendimu panaikintas leidimas turėjo galioti iki 2019 m. spalio 6 d., o jis pagrįstai tikėjosi, kad remdamasis kitu Įstatyme numatytu pagrindu galės prašyti išduoti leidimą laikinai gyventi tuomet, kai galiojantis leidimas laikinai gyventi baigsis, arba tuomet, kai šio leidimo galiojimo terminas artės prie pabaigos.

17.       Pareiškėjas teigia, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos normos tikslas yra piktnaudžiavimo prevencija, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas nenustatė, kad Bendrovė yra fiktyvi. Pirmosios instancijos teismas, formaliai taikydamas teisės normas, neatsižvelgė į tikrąją įstatymų leidėjo valią ir priėmė neteisingą Sprendimą.

18.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad aktyviai siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, gyvena Lietuvos Respublikoje, ketina sukurti šeimą su Lietuvos Respublikos piliete, sukūrė verslą, plėtoja socialinius ryšius, o darbinių funkcijų atlikimui yra reikalingas realus jo buvimas Lietuvos Respublikoje.

19.       Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

20.       Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. (15/5-8)50U-730 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui I. N., panaikinimo“, teisėtumas.

21.       Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei nustačius, jog atsakovo 2017 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi ir išduotas naujas leidimas laikinai gyventi remiantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2017 m. spalio 6 d. išduotas leidimas turėjo galioti iki 2019 m. spalio 6 d.); atsakovui patikrinus duomenis apie UAB „Nordina“ įdarbintus asmenis buvo nustatyta, kad 2019 m. balandžio 16 d. duomenimis įmonėje buvo įdarbintas tik vienas darbuotojas – pareiškėjas, ir nėra įdarbintų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių (išvardinti asmenys įmonėje nedirbo nuo 2018 m. gegužės 31 d.); tai reiškia, kad UAB „Nordina“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kas yra pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

22.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad Departamentas, nustatęs, jog užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė neatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi teisinės reikšmės, nes vien neatitikimas Įstatymo nuostatoms yra pakankamas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi.

23.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas remiantis formaliu pagrindu (atsakovas nenustatė, kad įmonė yra fiktyvi); jis turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi remdamasis kitais Įstatyme nustatytais pagrindais; siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę; savo gyvenimą sieja su Lietuva; įmonės veiklos pobūdis reikalauja jo asmeninio buvimo Lietuvoje.

24.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

26.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą; aplinkybę, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių priežasčių, dėl kurių turėtų būti skirtas žodinis bylos nagrinėjimas; aplinkybę, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes jis norėtų papildomai paaiškinti; pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais; nenustatė būtinumo administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27.       Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra tenkinamas ir byla bus nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

28.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29.       Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gegužės 1 d.).

30.       Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

31.       Iš prieš tai nurodytos teisės normos matyti, kad paminėtu teisiniu pagrindu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui turi būti panaikintas esant bent vienai iš išvardintų sąlygų.

32.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas nustačius, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

33.       Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

34.       Šiuo atveju buvo nustatyta ir šios aplinkybės pareiškėjas neginčija, kad įmonėje (UAB „Nordina“) visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, o dirba tik vienas pareiškėjas.

35.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka šių reikalavimų, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017; 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3048-438/2018).

36.       Iš nurodyto teisinio reglamentavimo, suformuotos teismų praktikos bei nustatytų ir neginčijamų aplinkybių seka, kad atsakovas, nustatęs, jog UAB „Nordina“ visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu sprendimui panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

37.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas remiantis formaliu pagrindu, nes atsakovas nenustatė, jog įmonė yra fiktyvi, pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas taikomas nustačius bent vieną iš nurodytų alternatyvių sąlygų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl įmonės fiktyvumo nustatymas yra viena iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo alternatyvių sąlygų, tačiau šiuo atveju atsakovas nustatė ir pareiškėjas neginčijo kitos alternatyvios sąlygos egzistavimo, t. y. kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kas yra pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

38.       Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (jis turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi remdamasis kitais Įstatyme nustatytais pagrindais; siekia gauti Lietuvos Respublikos pilietybę; savo gyvenimą sieja su Lietuva; įmonės veiklos pobūdis reikalauja jo asmeninio buvimo Lietuvoje) neturi esminės įtakos nagrinėjamos administracinės bylos išsprendimui, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

39.       Dėl šių pareiškėjo argumentų akcentuotina, kad remiantis ABTĮ 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto, buvusio jo priėmimo metu, teisėtumo patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. A602-1865/2013; 2014 m. vasario 18 d. nutartį byloje Nr. A602-133/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį byloje Nr. AS602-1207/2014; 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį byloje Nr. A-1172-602/2015; 2016 m. gegužės d. nutartį byloje Nr. A-465-602/2016).

40.       Remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjo argumentas, jog jis turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi remdamasis kitais Įstatyme nustatytais pagrindais ir ketina paduoti prašymą, negali turėti reikšmės šioje byloje vertinamo sprendimo teisėtumui, nes tai yra naujas faktas, kurio atsakovas nevertino ir negalėjo vertinti ginčijamo sprendimo priėmimo metu, nes šio fakto nebuvo (pareiškėjas nebuvo padavęs naujo prašymo). Faktas, kurio nebuvo ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo metu, neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui, tačiau gali būti vertinamas atsakovui sprendžiant klausimą dėl naujo administracinio sprendimo priėmimo. Taigi pareiškėjo teisė gauti leidimą laikinai gyventi remdamasis kitais Įstatyme nustatytais pagrindais, bus įgyvendinta ir vertinama viešojo administravimo subjekto, kai bus paduotas pareiškėjo prašymas ir priimamas naujas administracinis sprendimas.

41.       Apibendrindama prieš tai nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto nustatytų aplinkybių ir taikytų teisės normų ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo I. N. (I. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.