Baudžiamoji byla Nr. 2K-197-648/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14943-2022-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo devyniems mėnesiams bausme, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje; be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti savo gyvenamosios vietos; nevartoti alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje; be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti savo gyvenamosios vietos; nevartoti alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 21 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo S. J. gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus apeliacinis skundas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų neturėdamas tikslo jas platinti, būtent: jis 2022 m. balandžio 30 d. apie 1.00 val. Vilniuje, Upės g., prie Baltojo tilto, iš nenustatyto asmens įgijo narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) ir dalį jų, t. y. 0,531 g (Δ-9-tetrahidrokanabinolio kiekis jose yra 13,4 proc.), laikė su savimi striukės kairėje kišenėje, o kitą dalį susukęs į suktinę vartojo, po to 2022 m. balandžio 30 d. apie 3.00 val. Vilniuje, pro jį tarnybiniu automobiliu pravažiavus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato rinktinės ,,Vytis“ vyriausiesiems patruliams, dalį į suktinę susuktos ir vartotos narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių mišinyje tetrahidrokanabinolio kiekis 0,011 g, numetė ant žemės, o kitą dalį, t. y. 0,531 g, nurodytos narkotinės medžiagos jo dalinės apžiūros metu jo striukės kairėje kišenėje rado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. ir jo gynėjas advokatas R. Suslavičius prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir atleisti S. J. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 36 straipsnio pagrindu ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Žemesnės instancijos teismai, spręsdami BK 36 straipsnio taikymo klausimą, neatskleidė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamosios teisės principų kontekste reikšmės ir keliamų tikslų, kurių siekiama nagrinėjant baudžiamąsias bylas, taip pažeidė baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, principą (lot. ultima ratio). Teismai taip pat neteisingai aiškino atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą, institutą bei nepagrįstai jo netaikė ir neteisingai aiškino nusikalstamos veikos pavojingumo sampratą, gretindami su veikos dekriminalizacija.
2.2. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kuria vadovaujantis pripažįstama, kad nubaudimas jau nėra vienintelė priemonė realizuojant baudžiamosios teisės paskirtį, kad ji gali būti įgyvendinama ir atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi represinės baudžiamosios teisės funkcijos taikymas nėra absoliutinamas, o derinamas su kitomis baudžiamosios teisės funkcijomis (t. y. auklėjamąja, prevencine) ir principais. Nors, viena vertus, teisingumo principas įgyvendinamas realizuojant baudžiamąją atsakomybę, kita vertus, realizuoti bendrosios bei specialiosios prevencijos funkcijas ir įvykdyti teisingumą įmanoma ne mažiau efektyviai ir netaikant represinių priemonių, t. y. atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės.
2.3. Žemesnės instancijos teismai, pripažindami kasatorių kaltu ir nuteisdami pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, tačiau nepritaikydami BK 36 straipsnio nuostatų, nevertino konstitucinėje jurisprudencijoje bei nuoseklioje kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinto ir visose civilizuotų valstybių teisės sistemose pripažįstamo principo, pagal kurį baudžiamoji teisė yra neformali teisė (baudžiamosios teisės principas ultima ratio (kraštutinė priemonė)). Kasatoriaus apeliaciniame skunde, gynėjo baigiamojoje kalboje buvo akcentuotas principo ultima ratio taikymas, tačiau nurodytas principas nebuvo taikytas – neturėjo būti nuvertinta šio principo reikšmė. Dėl jo skundžiamoje nutartyje iš viso liko nepasisakyta.
2.4. Nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, įskaitant kanapes, dekriminalizuoti numatyta dar prieš ketverius metus Lietuvos Respublikos Seimui 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimu
Nr. XIII- 1765 priėmus Valstybinę narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos 2018–2028 m. programą (toliau – Programa). Įgyvendinant Programą Seime 2022 m. gegužės 31 d. buvo įregistruotas BK 259 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas
Nr. XIVP-1767, numatantis papildyti BK 259 straipsnį 4 dalimi: „4. Pagal šio straipsnio 2 dalį neatsako asmenys, kurie neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį kanapių (jų dalių), kanapių aliejaus, kanapių dervos, kanapių ekstraktų ar tinktūrų neturėdami tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.“ Taigi, žemesnės instancijos teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, ne tik neteisingai įvertino nurodytos veikos pavojingumo praradimą, bet ir neįvertino šios bylos santykiuose, nurodytuose teisės akte, tiesiogiai nurodomo taikyti ultima ratio principo, pagal kurį, tokią veiką kvalifikuojant tik kaip baudžiamąjį santykį, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra perteklinis ir tai nesuderinama bei prieštarauja proporcingumo principui.
2.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, o apeliacinės instancijos teismas pritarė tokiai išvadai, kad „S. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, nes jis neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų platinti“, tačiau teismai padarė teisės taikymo klaidą ne tik nepritaikę ultima ratio principo, bet ir neteisingai įvertinę nurodytos veikos pavojingumo praradimą bei nusprendę, kad nėra pagrindų kasatorių atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36 straipsnį.
2.6. Iš BK 36 straipsnio normos formuluotės matyti, kad įstatymų leidėjas šią atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšį sieja su aplinkybių pasikeitimu, dėl kurio pavojingumą gali prarasti dvi alternatyvios sąlygos: arba a) nusikalstama veika, arba b) pats asmuo. Užtenka bent vienos jų buvimo, kad asmuo būtų atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, nes, kaip matyti iš minėto straipsnio formuluotės, ši norma pradedama konstruoti taip: „padaręs nusikalstamą veiką“, toliau, be kita ko, minima, kad „veika praranda pavojingumą“. Pasikeitusios aplinkybės dėl veikos – disponavimo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų – vertinimo kaip nepavojingos yra ir šios bylos nagrinėjamu atveju, t. y., kaip minėta, dekriminalizuoti disponavimą nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, įskaitant kanapes, numatyta jau prieš ketverius metus.
2.7. Kasaciniame skunde nurodomuose teisės aktuose, jų projektuose ir pan. yra išskiriamas tokių veiksmų pavojingumo praradimo požymis, t. y. aplinkybės pasikeitė taip esmingai, kad įstatymų leidėjas jau nelaiko veiksmų – disponavimo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų – tokia pavojinga veika, už kurią turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, todėl ėmėsi veiksmų tokioms veikoms apskritai dekriminalizuoti. Taigi, nors priešingumas teisei vis dar tėra įtvirtintas BK 259 straipsnyje, tačiau žemesnės instancijos teismai akivaizdžiai neteisingai aiškino bei vertino pasikeitusias aplinkybes, kurioms esant pripažįstama, kad veika prarado pavojingumą.
2.8. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas nuosprendį, jog „vien ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas kažkada svarstys klausimą dėl šios veikos dekrimilizavimo, nesudaro pagrindo teigti, kad šiai dienai BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika yra praradusi savo pavojingumą“, o apeliacinės instancijos teismas pritardamas tokiai išvadai, papildomai nurodęs, kad „pabrėžtinas baudžiamojo įstatymo galiojimas laike, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Neteisėtas disponavimas nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų – kanapių bei jų dalių tiek baudžiamojo nusižengimo padarymo metu, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu, tiek šiai dienai yra įstatymų leidėjo baudžiamuoju įstatymu uždrausta veika, laikoma pavojinga, už kurios padarymą numatyta baudžiamoji atsakomybė“, visų pirma iš esmės supainiojo du atskirus atvejus: 1) kai apskritai yra panaikinamas veikos nusikalstamumas (dekriminalizacija), nes tokiu atveju, dingus nusikalstamos veikos požymiams – formaliajam požymiui, priešingumui teisei, baudžiamosios atsakomybės sąlygos išnyksta, ir nesant uždraustai veikai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas apskritai negali būti taikomas, ir 2) kai yra veikos pavojingumo praradimas.
2.9. Veikos pavojingumo praradimas ir veikos nusikalstamumo panaikinimas (dekriminalizacija) yra dvi skirtingos teisinės kategorijos, kurių tapatinti nederėtų. Tuo atveju, kai atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės, nusikalstama veika netenka tik vieno jai būdingo požymio – pavojingumo, o panaikinus veikos nusikalstamumą – veika netenka ir pavojingumo, ir priešingumo baudžiamajam įstatymui, t. y. veika nebelaikoma uždrausta baudžiamuoju įstatymu, todėl apie atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti nė kalbos. Tokiu atveju negalima asmeniui atleisti to, ko jis nepadarė. Todėl, panaikinus veikos nusikalstamumą, yra galimas tik BK 3 straipsnio nuostatų taikymas, nustatantis, kad veikų nusikalstamumą panaikinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. O atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, tokios galimybės nustatyta nėra: asmuo pripažįstamas padariusiu nusikalstamą veiką ir po to svarstomas jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas.
2.10. Visuma įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios veiksmų patvirtina esminį bei reikšmingą valstybės politikos pokytį, kuriuo yra pripažįstama, kad narkotikų vartojimas, ypač jauno amžiaus asmenų, yra visuomenės sveikatos problema, o baudžiamosios atsakomybės turinio prasme tai nėra tokia pavojinga veika, kuri turi būti sprendžiama baudžiamosiomis sankcijomis. Tai, kad yra vienokių ar kitokių BK 259 straipsnio redakcijos svarstymų (laiko atžvilgiu) Seimo komitetuose ar kad projektas grąžinamas Seimo komisijoms svarstyti, kartu įtraukiant svarstyti ir dėl kitų BK straipsnio nuostatų pakeitimo, nepatvirtina, kad tebeegzistuoja toks didelis nurodytos veikos pavojingumas, už kurį reikėtų asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn.
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras Benediktas Leišys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl padarytos veikos pripažinimo kaip praradusios pavojingumą, nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog įstatymų leidėjas kada nors svarstys klausimą dėl šios veikos dekriminalizavimo, nesudaro pagrindo teigti, kad šiuo metu BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika yra praradusi savo pavojingumą. Pažymėjo, kad S. J. baudžiamąjį nusižengimą padarė nepasibaigus laidavimo laikotarpiui, kai jam buvo taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį už tai, kad jis neblaivus vairavo transporto priemonę, ir teismas, turėdamas diskreciją, šio sprendimo dėl laidavimo nepanaikino tik dėl to, kad buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas, o ne tyčinis nusikaltimas (BK 40 straipsnio 7, 8 dalys), įvertino faktą, kad S. J. ne pirmą kartą vartojo psichiką veikiančias medžiagas ir padarė nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo skundą, atkreipė dėmesį, kad asmens padaryta nusikalstama veika pavojingumą gali prarasti įvykus esminiams ar labai reikšmingiems valstybės politinio, ekonominio arba socialinio gyvenimo pokyčiams, finansinėms, ūkio ar kitoms reformoms. Ta aplinkybė, kad šiuo metu Seime yra registruotas BK 259 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo numatoma panaikinti baudžiamąją atsakomybę už BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą nedideliu kiekiu kanapių, neturint tikslo jas parduoti, platinti, už analogišką veiką nustatant administracinę atsakomybę, rodo valstybės baudžiamosios politikos kryptį, diferencijuojant atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, tačiau ne tai, kad ši veika objektyviai prarado pavojingumą. Taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teismas, akcentavo, kad S. J. praeityje parodytas pasitikėjimas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nepasiekė teigiamų rezultatų ir neatgrasė nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl baudžiamosios teisės paskirtis nagrinėjamu atveju pagrįstai įgyvendinama traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn.
3.2. Pritartina teismų padarytoms kategoriškoms išvadoms, kad nagrinėjamu atveju nėra BK 36 straipsnyje įtvirtintų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, veikai praradus pavojingumą, atveju nepavojinga tampa ne konkreti kaltininko veika, o nuo aplinkybių pasikeitimo visos analogiškos veikos visos šalies mastu. Šiuo atveju S. J. padarytos veikos pavojingumas visuomenei, priešingumas teisei, taip pat baudžiamumas nėra išnykę. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo paties S. J. asmenybės vertinti kaip praradusios pavojingumą dėl teismų nurodytų motyvų. Dėl to nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad S. J. ar jo padaryta veika tapo nepavojingi, ir palengvinti nuteistojo teisinę padėtį taikant BK 36 straipsnyje nurodytą baudžiamojo įstatymo lengvatą.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato R. Suslavičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 36 straipsnio nuostatų taikymo
5. Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas skundžiamus teismų sprendimus ginčija tik BK 36 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, t. y. nekvestionuoja nuteistojo kaltės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį turinio, nekritikuoja teismų atlikto įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinio skundo ribų, skundžiamus teismų sprendimus patikrina tiek, kiek tai reikalinga nustatant, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.
6. Pagal BK 36 straipsnį padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Nagrinėjamos bylos kontekste, kasatorių teigimu, aktualus nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo praradimo (išnykimo) klausimas.
7. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad BK 36 straipsnyje nustatyti du savarankiški atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Šiais abiem atvejais tokie pasikeitimai turi taip paveikti asmens veiką ar nulemti kaltininko savybių pasikeitimus, kad šie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmens veika prarado pavojingumą ar asmuo dėl savo padarytos nusikalstamos veikos tapo nepavojingas. Taikyti ar ne BK 36 straipsnį yra teismo teisė, todėl teismas, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti šio straipsnio nuostatas. Darydamas išvadą dėl to, ar yra BK 36 straipsnyje įtvirtinti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika ir (ar) ją padaręs asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2012, 2K-121/2013).
8. Asmens padaryta nusikalstama veika pavojingumą gali prarasti įvykus esminiams ar labai reikšmingiems valstybės politinio, ekonominio ar socialinio gyvenimo pokyčiams, finansinėms, ūkio ar kitoms reformoms. Visi šie pokyčiai, dėl kurių padaryta nusikalstama veika praranda pavojingumą, įvyksta nepriklausomai nuo kaltininko valios ir gali apimti visą valstybę arba atskirus šalies regionus, pavyzdžiui, laisvosios ekonominės zonos režimo įvedimas. Pasikeitimai turi būti tokie reikšmingi, kad pavojingumo netektų ne tik konkreti veika, bet ir visos kitos tokios rūšies veikos. Taip pat galimi atvejai, kai dėl pasikeitusių aplinkybių veika netenka pavojingumo, tačiau įstatymų leidėjas nespėja suderinti atitinkamų BK nuostatų dėl tokios veikos nebaudžiamumo. Tokiu atveju šį klausimą gali išspręsti bylą nagrinėjantis teismas.
9. BK 36 straipsnio nuostatų taikymo pagrindas – asmens ar jo padarytos veikos pavojingumo išnykimas – susidaro praėjus tam tikram laikui po nusikalstamos veikos padarymo, kai paaiškėja tam tikros aplinkybės ar sąlygos, kurios neegzistavo nusikalstamos veikos padarymo metu. Vis dėlto šių aplinkybių (sąlygų) atsiradimo faktas pats savaime nelemia atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, nes pagal BK padarytos nusikalstamos veikos teisinis vertinimas kaip nusikalstamos nesikeičia. Kiekvieną atskirą situaciją teismas įvertina ad hoc (tuo konkrečiu metu) pagal BK 36 straipsnio nuostatas ir priima atitinkamą sprendimą.
10. Gramatinė BK 36 straipsnio nuostatų analizė suponuoja, kad nustačius pirmiau aptartas sąlygas asmuo turi būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau būtina pažymėti, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės aptariamu pagrindu turi būti taikomas tik tuo atveju, kai teismas konstatuoja BK 36 straipsnyje nurodytų sąlygų egzistavimą. Taigi, kasatoriai nepagrįstai teismo pareigą taikyti šią normą sutapatina su teismo įgaliojimais nustatyti jos taikymo pagrindus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiga teismui taikyti BK 36 straipsnio nuostatas ir atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės atsiranda tik tada, kai teismas nustato jos taikymo pagrindą.
11. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad BK 36 straipsnyje nustatyti du savarankiški atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas. Šiais abiem atvejais tokie pasikeitimai turi taip paveikti asmens veiką ar nulemti kaltininko savybių pasikeitimus, kad šie leistų teismui įsitikinti, jog dėl aplinkybių pasikeitimo asmens veika prarado pavojingumą ar asmuo dėl savo padarytos nusikalstamos veikos tapo nepavojingas. Taikyti ar ne BK 36 straipsnį yra teismo teisė, todėl teismas, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės arba atsisakyti jam taikyti šio straipsnio nuostatas. Darydamas išvadą dėl to, ar yra BK 36 straipsnyje įtvirtinti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju įvertina bylos aplinkybes ir sprendžia dėl galimybės pripažinti, ar padaryta veika ir (ar) ją padaręs asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo prarado pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2012, 2K-121/2013).
12. Šioje baudžiamojoje byloje gynyba nusikalstamos veikos pavojingumo išnykimą grindžia argumentu, kad šiuo metu įstatymų leidėjas svarsto galimybę panaikinti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, jeigu kaltininkas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį kanapių (jų dalių), kanapių aliejaus, kanapių dervos, kanapių ekstraktų ar tinktūrų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti (2022 m. gegužės 31 d. įstatymo projektas Nr. XIVP-1767). Nuteistasis nagrinėjamu atveju buvo nuteistas už kanapių (antžeminių dalių) įgijimą ir laikymą, neturint tikslo jas platinti.
13. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriais, kad jų nurodoma įstatymo pataisa išties registruota Seime, tačiau pažymi, jog analogiško pobūdžio įstatymo pataisos buvo inicijuotos ir anksčiau, pvz., 2021 m. birželio 23 d. įstatymo projektu Nr. XIVP-96(2), 2020 m. balandžio 29 d. įstatymo projektu Nr. XIIP-4763, 2017 m. lapkričio 24 d. įstatymo projektu Nr. XIIP-437(2) ir kt. Taigi, akivaizdu, kad vien tik atitinkamos įstatymo pataisos iniciatyva parlamente nesuponuoja, jog aptariama nusikalstama veika bus neabejotinai dekriminalizuota ar aiškiai prarado pavojingumą. Be to, kaip minėta pirmiau, veikos pavojingumo išnykimas turi būti siejamas su visuomeniniais pasikeitimais po nusikalstamos veikos padarymo, o šiuo atveju akivaizdu ir tai, kad kasatorių akcentuojama iniciatyva negali būti vertinama kaip nauja, vienareikšmė visuotinio požiūrio į padarytą nusikalstamą veiką (jos pavojingumą) kaita ar nauja kryptis.
14. Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad kasatoriai siekia, jog kasacine tvarka bylą nagrinėjantis teismas suformuotų teisės taikymo precedentą ir de facto (faktiškai) dekriminalizuotų disponavimą nedideliu kiekiu kanapių (jų dalių), kanapių aliejaus, kanapių dervos, kanapių ekstraktų ar tinktūrų neturint tikslo jas platinti. Patenkinus tokį gynybos prašymą iš esmės būtų pažeistas valdžių padalijimo principas, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą įstatymus leidžia Seimas, o teismai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (109 straipsnio 3 dalis) ir teisėkūros teisės neturi.
15. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatorių argumentu, kad tiek jų nurodoma įstatymo pakeitimo iniciatyva, tiek visuomenės gyvenimo, socialiniai pokyčiai aiškiai parodo, jog nuteistojo padaryta nusikalstama veika nustojo būti pavojinga. Gynybos argumentai dėl visuomeninio gyvenimo pokyčių yra deklaratyvūs, o atskiros politinės iniciatyvos, nepriėmus atitinkamų įstatymų pakeitimų, šiuo metu nedaro įtakos baudžiamojo įstatymo turiniui.
16. Baudžiamoji atsakomybė, kaip teisingai nurodoma ir kasaciniame skunde, yra kraštutinė priemonė (lot. ultima ratio) ir turi būti taikoma tik tais atvejais, kai kitomis teisinėmis priemonėmis atsiradęs teisinis santykis negali būti išspręstas. Čia pažymėtina, kad disponavimas nedideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturint tikslo jas platinti yra priskiriamas baudžiamųjų nusižengimų kategorijai, nes už jo padarymą nėra nustatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Taigi įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas šią veiką, jau įvertino jos pavojingumo laipsnį ir pobūdį ir nustatė tokią sankciją, kuri savo griežtumu neprilygsta kitoms nusikalstamoms veikoms, nurodytoms BK XXXVII skyriuje. Todėl vien aplinkybė, kad gynyba nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką vertina kaip nepavojingą, nesudaro pagrindo teigti, kad baudžiamoji atsakomybė jam yra neproporcinga teisinio poveikio priemonė.
17. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai BK 36 straipsnio nuostatų taikymą netinkamai sugretino su veikos dekriminalizacija ir dėl to, formaliai aiškindami baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai netaikė BK 36 straipsnio nuostatų. Vis dėlto iš kasatorių argumentų nėra aišku, kaip konkrečiai pasireiškė neva netinkamas šių teisės institutų sugretinimas ir kokią konkrečią įtaką tai turėjo BK 36 straipsnio nuostatų taikymui. Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad juose išsamiai ir nenukrypstant nuo pirmiau nurodytos teismų praktikos aptartos BK 36 straipsnio nuostatų taikymo sąlygos ir motyvuotas jų netaikymas šioje byloje (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 4 puslapis, apeliacinės instancijos teismo nutarties 6–11 punktai). Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir kasatorių gynybos pozicija viso proceso metu buvo nukreipta iš esmės į galimą nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos dekriminalizavimą, pateiktame kasaciniame skunde didžioji dalis argumentų yra susijusi būtent su įstatymų leidybos iniciatyvomis, galimą veikos dekriminalizaciją sutapatinant su, gynybos vertinimu, pasikeitusiu visuomenės požiūriu į padarytą nusikalstamą veiką.
18. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai, nenukrypdami nuo formuojamos teismų praktikos, taikė ir aiškino BK 36 straipsnio nuostatas ir pagrįstai nepripažino, kad iki bylos nagrinėjimo teisme dėl tam tikrų baudžiamųjų įstatymų leidybos iniciatyvų nuteistojo padaryta veika prarado pavojingumą. Kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas bendras nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir baudžiamumas, yra nukreipti į veikos moralinį, teorinį vertinimą per se (patį savaime), o ne susiję su konkrečiomis aplinkybėmis ar sąlygomis, kurios neegzistavo nusikalstamos veikos padarymo metu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą (dėl BK 36 straipsnio taikymo).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo S. J. ir jo gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus kasacinį skundą.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Artūras Ridikas
Artūras Pažarskis