Civilinė byla Nr. Nr. e2A-2626-1012/2024

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.9.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Jakutytė-Sungailienė, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. Z. ieškinį atsakovei L. B. dėl skolos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovei L. B., prašydama priteisti iš atsakovės 211,50 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė:

1.1.                      Ieškovės nepilnametis sūnus 2023 m. lapkričio 28 d. rado socialiniame tinkle Facebook skiltyje Marketplace skelbimą, kad V. K. parduoda žaidimų konsolę Playstation 5 (sutrumpinai vadinamas Ps5). Jis šį skelbimą parodė ieškovei ir paprašė šią konsolę nupirkti jam Kalėdoms dovanų. Ieškovė iš sūnaus telefono Messenger programėlės parašė žinutę V. K. prisistačiusiam asmeniui, paklausė apie parduodamą prekę, jos būklę, ar ji be defektų. Pastaroji atrašė, kad prekė be defektų, kad ji pati yra iš Skuodo, tai prekę apžiūrėti galima tik pas ją atvykus į Skuodą. Skelbime buvo nurodyta prekės kaina 255 Eur. Po trumpų derybų atsakovė sutiko padaryti kalėdinę nuolaidą ir parduoti prekę už 235 Eur.

1.2.                      Kaip buvo sutarusios, ieškovė nusiuntė atsakovei paštomato duomenis, o atsakovė pažadėjo išsiųsti prekę į šį paštomatą. Atsakovė atsiuntė savo sąskaitos numerį pinigams pervesti: (duomenys neskelbtini), nurodė savo vardą pavardę „V. K.“. Ieškovė iš savo banko sąskaitos, esančios AB Swedbank, tą pačią dieną, 2023 m. lapkričio 28 d., atliko 235 Eur sumos pervedimą į atsakovės nurodytą sąskaitą, atsakovė mokėjimą patvirtino gavusi, o pasibaigus darbo dienai pažadėjo išsiųsti atsakovei ir prekę. Tačiau daugiau atsakovė neatsiuntė jokios žinutės, nei siuntos kodo, nei jokios kitos informacijos. Kitą dieną ieškovė bandė siųsti žinutę pardavėjai per Messenger programėlę, tačiau „V. K.“ paskyra jau buvo panaikinta, žinutės neišsisiuntė. Patikrinus socialiniame tinkle Facebook, skelbimas taip pat buvo panaikintas.

1.3.                      Ieškovė suprato, kad yra apgauta, todėl nedelsiant, 2023 m. lapkričio 29 d. kreipėsi su pareiškimu į Alytaus apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 4 dalį. 2023 m. gruodžio 19 d. Alytaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato nutarimu ieškovė buvo pripažinta nukentėjusiąja. Šiuo metu šis ikiteisminis tyrimas yra tęsiamas, tiriamą veiklą kvalifikuojant kaip baudžiamąjį nusižengimą.

1.4.                      Ieškovė bandė aiškintis su banku Swedbank dėl galimybės atšaukti pavedimą ar susigrąžinti pinigus, bet bankas informavo, kad pavedimas jau negali būti atšauktas bei atsiuntė ieškovei pranešimą, kad tikrieji pinigų gavėjo ir sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) savininko duomenys yra šie: L. B., gimusi (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini). Patikrinus gyventojų registro duomenis, buvo gautas patvirtinimas, kad tikrai L. B. yra deklaravusi gyvenamąją vietą tokiu adresu. Šie duomenys neginčytinai patvirtina, jog būtent atsakovė į savo banko sąskaitą gavo ieškovės pervestus 235 Eur.

1.5.                      2024 m. gegužės 14 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai priėmė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti iš atsakovės 235 Eur skolos, 5 procentų metinių procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos. Tačiau atsakovei pareiškus prieštaravimus, ieškovė pateikė teismui ieškinį. Paminėjo, kad atsakovė prieštaravimuose nurodė, kad ji sutinka su 23,5 Eur skola ir tokią sumą ieškovei pervedė, tačiau su likusia skolos suma nurodė nesutinkanti.

1.6.                      Atsakovės prieštaravimuose nurodyti argumentai, jog ją neva apgavo nenustatyti tretieji asmenys (kažkoks asmuo, save pristatęs kaip „I. S.“), kurie pasinaudojo atsakovės banko sąskaita, žinodami, kad prekių neperduos, o ji pati yra nekalta, laikytini nepagrįsta atsakovės gynybine pozicija.

1.7.                      Tarp šalių susiklostę santykiai teisiškai kvalifikuotini pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu, nes atsakovė siūlė parduoti konkrečią prekę už konkrečią kainą, o ieškovė su tokiu pasiūlymu sutiko. Sutartis buvo sudaryta nuotoliniu būdu, Messenger žinutėmis. Atsakovė prieštaravimuose neneigia, kad būtent toks susitarimas dėl konkrečios prekės pirkimo buvo sudarytas. Darytina išvada, kad atsakovė pažeidė savo kaip pardavėjo pareigą perduoti daiktą pirkėjui. Net jeigu ir būtų įrodyta, kad atsakovė buvo suklaidinta ar apgauta trečiųjų asmenų, tai neturi įtakos jos atsakomybei prieš ieškovę, nes pirkimo pardavimo sutartį atsakovė sudarė savo vardu ir nebuvo nieko užsiminusi, kad ji veikia kitų asmenų vardu kaip tarpininkė ar pan.

2.       Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir nurodė:

2.1.                      Ieškovė ir atsakovė buvo apgautos tų pačių nusikaltėlių. Nusikaltėliai apgavo atsakovę apsimesdami teisėtais verslininkais ir prašydami pagalbos administruojant pavedimus. Ieškovę nusikaltėliai apgavo apsimetę parduodantys prekę, nurodę ieškovei už ją sumokėti į atsakovės sąskaitą, tačiau prekės neperdavę ir pasislėpę.

2.2.                      Atsakovė naršydama Facebook socialiniame tinkle 2023 m. lapkričio 8 d. pamatė skelbimą: „Siūlau papildomą darbą su drabužiais. Darbas iš namų. Moku kas savaitę“. Atsakovė šiuo papildomu darbu susidomėjo ir parašė, kad: „Domina“. Tuomet greitu metu su atsakove susisiekė asmuo, save pristatęs kaip „I. S.“, paaiškino atsakovei, kad ji neva yra verslininkė, prekiauja daiktais per interneto platformas ir ieško pagalbininko, kuris administruotų pavedimus už „I. S.“ parduodamus internetu daiktus, teigė, kad parduos kitiems pirkėjams daiktus ir nurodys tiems pirkėjams, kad jie pervestų pinigus už tuos daiktus į atsakovės sąskaitą, o atsakovė turės „I. S.“ sumokėti 90 proc. nuo gautų sumų, o sau galės pasilikti 10 procentų kaip atlygį už darbą administruojant pavedimus. Atsakovė, neįtardama nieko neteisėto, galvodama, kad tikrai tokia „I. S.“ egzistuoja ir tikėdama, kad pastaroji yra verslininkė, sutiko pagelbėti jos versle administruojant pavedimus. Tačiau po keleto transakcijų atsakovei kažkas pasirodė įtartina, nes atsakovės banko sąskaita buvo blokuojama. Kilus abejonėms, kad kažkas yra negerai, atsakovė parašė „I. S.“, kad stabdo su ja bendradarbiavimą ir, kad „I. S.“ pasiieškotų kitų pagalbininkų. Vėliau atsakovei išaiškėjo, kad toks asmuo „I. S.“ neegzistuoja, o pastarosios vardu Facebook platformoje veikė sukčiai, kurie apgaudinėjo žmones.

2.3.                      Naudą gavo apgavikai, kurie naudodamiesi atsakove, ją tiesiog „pakišo“ pirkėjams kaip sąskaitos savininkę, žinodami, kad prekių neperduos. Ieškovė pervedė pagal „I. S.“ nurodymą pinigus atsakovei – iš viso 235 Eur. Atsakovė jokio prašymo ieškovei pervesti pinigus nedavė, jokios prekės nežadėjo, ieškovė iš viso nebuvo bendravusi su ieškove. Atsakovė pagal susitarimą su „I. S.“, į pastarosios nurodytą sąskaitą pervedė 90 procentų nuo gautos 235 Eur sumos, o 10 procentų pagal susitarimą, iš viso 23,50 Eur pasiliko sau kaip atlygį už pagalbą administruojant pavedimus, kuriuos grąžino ieškovei.

2.4.                      Ieškovė savo neigiama patirtimi pasiskundė visuomenininku ir aktyviu visuomenės veikėju prisistatančiam R. Š., kuris pradėjo įžeidinėti atsakovės garbę ir orumą, tapatino atsakovę su nusikaltėliais, šmeižė atsakovę, kad neva ši priklauso organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms, kad daro nusikaltimus, kad neva apvogė ieškovės vaiką, vadino atsakovę ,,sukčiuviene“, kad atsakovė užsiima sukčiavimais, suko aferas ir pan., taip pat, kad nurodomas asmuo pažeidė atsakovės L. B. teisę į atvaizdą, nes savo Facebook paskyroje „R. Š. ((duomenys neskelbtini))“ be atsakovės sutikimo ir žinios viešai paskelbė atsakovės veido nuotrauką kartu žeminančiai prirašydamas, kad neva „(duomenys neskelbtini)“. Dėl to prieš R. Š. atsakovė teismui pateikė ieškinį dėl garbės ir orumo įžeidimo civilinėje byloje Nr. e2-6321-820/2024. Nurodomoje byloje R. Š. prašymu trečiuoju asmeniu buvo įtraukta ieškovė, nes pastarosios prašymu R. Š. ir ėmėsi veiksmų prieš atsakovę.

2.5.                      2024 m. liepos 26 d. atsakovės atstovas pateikė teismui papildomus paaiškinimus ir neįsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 19 d. sprendimą, kuriuo iš dalies buvo patenkintas atsakovės ieškinys ir konstatuota, kad minimas R. Š. pažeidė atsakovės teisę į atvaizdą, paskleidė tikrovės apie atsakovę neatitinkančias žinias bei pažemino atsakovės garbę ir orumą. Šiuo sprendimu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė buvo apgautos su atsakove nesusijusių sukčių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 211,50 Eur nepagrįstai įgytų lėšų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 863,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Teismas pažymėjo, kad iš ieškovės pateikto susirašinėjimo Messenger programėlėje nuotraukų, abiejų šalių procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje nurodytų aplinkybių ieškovei tariantis dėl žaidimų konsolės kainos bei pristatymo sąlygų, ieškovė bendravo ne su atsakove, o su asmeniu pasivadinusiu ,,V.“. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovė būtų pardavėja prisistačiusia ,,V.“ ir būtų pardavinėjusi ieškovei žaidimų konsolę, iš bylos duomenų matyti, kad žaidimų konsolę PlayStation5 ieškovei pardavinėjo asmuo prisistatantis „V. K.“, kuri ir įsipareigojo ieškovei parduoti daiktą. Vien aplinkybė, kad ieškovė į atsakovės sąskaitą pervedė 235 Eur už perkamą daiktą, nesudaro pagrindo atsakovės laikyti pirkimo-pardavimo sutarties šalimi.

5.       Teismas darė išvadą, jog yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos sąlygos. Atsakovė nenurodė ir neįrodė jokio teisėto pinigų gavimo iš ieškovės pagrindo. Atsakovės argumentas, kad tiek ji, tiek atsakovė buvo apgautos sukčių, nepatvirtina nei pinigų gavimo teisėtumo, nei pašalina atsakovės atsakomybę grąžinti be teisinio pagrindo iš ieškovės gautas lėšas. Atsakovė dėl savo nerūpestingumo ir neapdairumo, nesudariusi darbo ar paslaugų sutarties, suteikdama galimybę naudotis savo sąskaita nenustatytiems asmenims, sudarė sąlygas neteisėtiems tokių asmenų veiksmams, o ieškovei – lūkestį tikėtis, kad sudaro pirkimo -pardavimo sutartį ir perveda pinigus už siekiamą įsigyti prekę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6.       Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Iš ieškovės pervestos 235 Eur sumos sau atsakovė pasiliko 10 proc. ir tik šia 23,50 Eur suma praturtėjo. Teismas, priteisdamas iš atsakovės 211,50 Eur, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnį.

6.2.                      Už tai, kad atsakovė pervedė 211,50 Eur ieškovės pinigų internetiniams sukčiams, ji nieko negavo, todėl, remiantis CK 6.239 ir 6.241 straipsniais, ieškovė šiuos 211,50 Eur ir turi atgauti iš internetinių sukčių.

6.3.                      Alytaus rajono policijos komisariate yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr.01-1-46945-23, kuriame nustatinėjami ieškovę ir atsakovę apgavę asmenys. Būtent ten ieškovė gali ir turi reikšti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą.

6.4.                      Pati ieškovė buvo neatsargi ir tikėjosi labai pigiai nupirkti gerą daiktą, todėl atsižvelgiant į CK 6.248 straipsnio 4 dalį ir CK 6.259 straipsnio 2 dalį, atsakovė turi būti atleidžiama nuo atsakomybės. Ieškovės niekaip negalima laikyti atsargia, nes ji buvo visiškai neatsargi ir pati turi prisiimti tokio neatsargaus veikimo pasekmes.

7.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė:

7.1.                      Nėra įrodyta jokio ryšio tarp ieškovės atlikto 235 Eur mokėjimo į atsakovės banko sąskaitą ir atsakovės atlikto 300 Eur mokėjimo į M. N. sąskaitą Airijoje. Kad tai yra tie patys pinigai, laikytina tik atsakovės gynybine pozicija.

7.2.                      Joks byloje esantis įrodymas, nepatvirtina atsakovės pozicijos ir teiginių apie tai, kad jai tokią M. N. banko sąskaitą Airijoje nurodė kažkokie verslininkai, ir kad jos pateiktu 2023 m. lapkričio 28 d. pavedimu yra pervesti būtent iš ieškovės gauti pinigai.

7.3.                      Net jeigu pasitvirtintų dėstoma atsakovės versija, tai reikštų, kad ji lėšas perdavė kitiems asmenims atlygintinai, pasilikusi sau 10 proc. sumos kaip atlyginimą už tokį perdavimą.

7.4.                      Atsakovės pozicija, kad ji nežinojo ir neturėjo žinoti, kad trečiasis asmuo be teisinio pagrindo priima pinigus, rodo tik jos nerūpestingumą ir naivumą.

7.5.                      Neturi jokios teisinės reikšmės tai, kam atsakovė perdavė toliau pinigus ar turtą, kurį ji neturėjo pagrindo įgyti.

7.6.                      Kad atsakovė ar kiti asmenys, kuriems ji toliau galimai pervedė pinigus, turėjo realų pagrindą tuos pinigus gauti, atsakovė ne tik kad neįrodė, bet iš viso neįrodinėjo šioje byloje.

7.7.                      Atsakovės argumentas, jog ieškovė buvo neatsargi ir tikėjosi labai pigiai nusipirkti gerą daiktą, yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

8.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

9.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

10.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

11.       Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – Lietuvos policijos platinamą bukletą, iš kurio, anot atsakovės, galima daryti išvadą, jog tiek ieškovė, tiek ir atsakovė yra internetinių sukčių atlikto nusikaltimo aukos ir nė viena nesuprato, kad yra sukčiaujama jų atžvilgiu. Ieškovė prašė atsakovės teikiamą naują įrodymą atmesti, nes jis neturi ryšio su nagrinėjama byla, yra šviečiamojo pobūdžio. Taip pat ieškovė prašė priimti į bylą jos teikiamus naujus rašytinius įrodymus – Playstation 5 skelbimus su kainomis, kurie patvirtina, kad skelbime buvusi naudotos konsolės kaina 255 Eur laikytina normalia prekės kaina.

12.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

13.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytą išimtį ir spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis jų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

14.       Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais konstatuotina, kad atsakovės teikiami nauji įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, o pateiktas Lietuvos policijos bukletas, kaip šviečiamasis leidinys, neturi įrodomosios reikšmės nagrinėjamai bylai, todėl pateikti nauji įrodymai neprijungiami prie nagrinėjamos bylos.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo 

15.       Apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisinius santykius. Atsakovės teigimu, teismas iš viso negalėjo taikyti šioje byloje nepagrįsto praturtėjimo instituto, nes atsakovė nepraturtėjo ieškovės sąskaitą 211,50 Eur suma, o praturtėjo internetiniai sukčiai.

16.       CK 6.237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareiga grąžinti tai ką asmuo gavo be pagrindo, atsiranda ir tada, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. kreditoriui iš skolininko priteisiama jo turėta turtinė nauda, į kurią turi teisę kreditorius.

17.       Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas).

18.       Aiškindamas nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010).

19.       Taigi, kaip nurodyta cituotoje kasacinio teismo praktikoje, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bylos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, jog šalis siejo pirkimo-pardavimo santykiai. Ši išvada nėra ginčijama apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad ieškovė prašė taikyti ir alternatyvų teisių gynimo būdą – nepagrįsto praturtėjimo institutą, kurio atžvilgiu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos sąlygos. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė nenurodė ir neįrodė jokio teisėto pinigų gavimo iš ieškovės pagrindo.

20.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės argumentus, byloje esančius įrodymus ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos dėl atsakovės praturtėjimo dėl ieškovės veiksmų ir ieškovės sąskaita.

21.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors atsakovė akcentuoja, jog ji nepraturtėjo ieškovės sąskaita 211,50 Eur suma, o praturtėjo ieškovę ir atsakovę apgavę sukčiai, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą spendimą, šiuos atsakovės argumentus ištyrė ir pagrįstai konstatavo, jog tai nepatvirtina nei pinigų gavimo teisėtumo, nei pašalina atsakovės atsakomybę grąžinti be teisinio pagrindo iš ieškovės gautas lėšas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kurie paaiškintų kokiu pagrindu ieškovė pervedė pinigus į atsakovės sąskaitą, to neįrodė ir atsakovė, todėl ieškovei be teisėto pagrindo pervedus 235 Eur sumą atsakovei, pastaroji neįgijo teisės šiais pinigais disponuoti, priešingai, pinigus ji privalėjo grąžinti ieškovei, o ne pervesti juos tretiesiems asmenims. Tuo tarpu tai, kad atsakovė šią sumą, neturėdama teisės disponuoti gautais pinigais, pervedė kitiems asmenims, o ne grąžino ieškovei, nereiškia, kad šių pinigų atsakovė negavo ir neprivalo jų grąžinti juos pervedusiai ieškovei. Atitinkamai nėra pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, jog ji nepraturtėjo 211,50 Eur suma. Pažymėtina, kad vadovaujantis anksčiau pateiktomis CK 6.237 straipsnio nuostatomis, pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą asmeniui kyla nuo to momento, kai jis šį turtą įgyja, neturėdamas tam teisėto pagrindo, arba kai teisinis pagrindas išnyksta, išskyrus CK 6.241 straipsnyje nustatytus atvejus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-381/2024). Tokiu atveju atsakovei be pagrindo įgijus iš ieškovės 235 Eur, kuriais atsakovei be teisėto pagrindo buvo sudaryta galimybė disponuoti, būtent šia suma laikytina, kad atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita. Nustačius, jog atsakovė praturtėjo ieškovės sąskaita, atsakomybė prieš ieškovę tenka būtent atsakovei, todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog ieškovė savo teises galinti ginti ikiteisminiame tyrime pareiškiant civilinį ieškinį. Atsižvelgiant į tai, nurodyti atsakovės apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

22.       Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog atsakovė 90 proc. nuo gautos iš ieškovės sumos pervedė sukčių nurodytam asmeniui ir už tai ji pati nieko negavo. Todėl, jos teigimu, pareiga grąžinti 211,50 Eur perėjo neįvardintiems internetiniams sukčiams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovės pozicija. CK 6.239 straipsnyje nustatyta, kad jeigu be pagrindo įgijęs turto asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje atsakovės paaiškinimais ir byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog atsakovė 2024 m. lapkričio 11 d. gavo iš ieškovės 235 Eur sumą, nuo kurios pasiliko 10 proc., o kitą sumos dalį tą pačią dieną, vardu „I.“ prisistačiusio asmens nurodymu, pervedė asmeniui M. N. Iš atsakovės pateiktų susirašinėjimų su nurodytu asmeniu „I.“ nustatyta, jog 10 proc. nuo į atsakovės sąskaitą pervestos sumos buvo laikoma atlygiu atsakovei (el. b. 2 t., b. l. 3–5). Atsižvelgiant į tai, atsakovė iš ieškovės nepagrįstai gavusi 235 Eur, 90 proc. šios sumos (211,50 Eur) pervedė tretiesiems asmenims, o 10 proc. (23,50 Eur) pasiliko sau kaip atlygį už atliktus veiksmus. Tokiu atveju nėra pagrindo taikyti CK 6.239 straipsnio ir atitinkami atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

23.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamoje situacijoje turėjo būti taikoma CK 6.241 straipsnio 2 dalis. Pagal šią teisės nuostatą, kai asmuo be teisinio pagrindo priima pinigus, skirtus trečiajam asmeniui, neturinčiam teisės jų gauti, ir tuos pinigus jam perduoda, tai toks asmuo atleidžiamas nuo pareigos grąžinti pinigus, jeigu įrodo, kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog privalėjo pinigus grąžinti, ir kad negalėjo jų perduoti turinčiam teisę trečiajam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į anksčiau nustatytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, pažymi, kad atsakovė neįrodė, nei kad buvo teisinis pagrindas gauti ginčo sumą iš ieškovės, nei kad gautos ginčo piniginės lėšos pagrįstai turėjo būti pervestos tretiesiems asmenims. Be to, šiuo klausimu aktualus atsakovės veiksmų vertinimas protingumo ir rūpestingumo aspektais. Bylos aplinkybių visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kad bet kuris vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (lot. bonus pater familias) tokioje pačioje situacijoje negalėjo nenumatyti, kad sudaro sąlygas kitiems asmenims neteisėtai veikti, todėl atsakovė turi prisiimti savo neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekmes. Iš anksčiau nurodyto atsakovės susirašinėjimo su „I.“ taip pat nustatyta, jog atsakovė nesiaiškino, kokiu teisiniu pagrindu pinigai bus pervedami į jos sąskaitą ar kodėl ji pervesdavo sumas kitam asmeniui nei „I.“. Su atsakove ir nurodytu asmeniu „I.“ nebuvo sudarytos jokios rašytinės sutartys. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti kitokių išvadų, nei darė pirmosios instancijos teismas.

24.       Šiame kontekste aktualus ir apeliacinio skundo argumentas, jog atsakomybę dėl kilusios žalos prisiimti turi ieškovė, o atsakovė nuo atsakomybės atleistina, nes pati ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi. Atsakovės teigimu, tai pasireiškia tuo, jog ieškovė norėjo nusipirkti Playstation 5 konsolę už labai mažą kainą, neatitinkančią rinkos kainos. Šiuo atžvilgiu iš ieškovės pateiktų įrodymų (el. b. 1 t., b. l. 106–113) nustatyta, jog ieškovė teiravosi, ar konsolė turi defektų, tačiau nebuvo važiuojama jos apžiūrėti dėl per didelio atstumo. Dėl to nėra pagrindo daryti išvados, jog konsolė buvo pardavinėjama pernelyg pigiai, o ieškovė elgėsi itin nerūpestingai ar neatsargiai. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, net ir aplinkybė, kad ieškovė mokėdama pinigus galimai veikė nepakankamai rūpestingai, nesudaro pagrindo teigti, kad atitinkamo dydžio ieškovės mokėjimo prievolė kilo iš sutarties ir kad atsakovė yra įgijusi teisę į ieškovės sumokėtas sumas, jei šios sumos ieškovės faktiškai buvo sumokėtos nesant teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 20 24 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-823/2024, 32 punktas). Esant šioms aplinkybėms, atsakovės pozicija, jog dėl kilusios žalos prisidėjo ir ieškovė atmestina kaip nepagrįsta.

25.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl procesinės bylos baigties

26.       Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisinių taisyklių, teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

28.       Apeliacinis skundas atmetamas, todėl atsakovei bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

29.       Ieškovė pateikė prašymą ir įrodymus dėl 726 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių nustatytų Rekomendacijose, atitinka proporcingumo bei protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl 726 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės yra tenkinamas ir ši suma priteisiama ieškovei iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei K. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus ir 0 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                  Asta Jakutytė-Sungailienė