Administracinė byla Nr. TA-125-602/2022
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02247-2020-3
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK), neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 24 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigė, jog Pravieniškių PN 1, 2 ir 3 sektoriuose iš esmės buvo pažeistos jo laisvės ir teisės dėl saugios gyvenamosios aplinkos, gyvenamojo ploto normos, dėl antisanitarinės aplinkos: drėgmė, pelėsis, labai blogas apšvietimas. Skundžiamuoju laikotarpiu tualeto ir prausyklos patalpos vienos nuo kitų nebuvo tinkamai atitvertos, unitazai nebuvo atitverti pertvaromis iki lubų, prausykloje nebuvo kabinų. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo sudarytos nežeminančios orumo ir privatumą užtikrinančios sąlygos, naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas karštu dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, dušo sieteliai buvo su defektais, vandens srovė nepakankamai stipri. Nebuvo aprūpintas būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis. Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamojoje zonoje, t. y. Pravieniškių PN-AK bendroje gyvenamojoje teritorijoje 1-ame, 2-ame ir 3-ame sektoriuose buvo / yra asbesto produkcija. Atsakovas visą laiką žinojo, kad minėtų gyvenamųjų pastatų stogo danga yra asbestcementis su nedažytu paviršiumi, todėl ištisinė plaušelių struktūra yra lengvai pažeidžiama pastoviai veikiant atmosferos krituliams. Pareiškėjas atliko bausmę šalia rekonstruojamų pastatų, kai buvo atliekami asbesto šalinimo darbai (2016–2018 m.), nebuvo naudojamos jokios apsaugos priemonės, įspėtas asmeniškai ar kolektyviai nebuvo, nei vienas (įskaitant ir darbininkus) nedėvėjo jokių specialių apsauginių drabužių ar kaukių, nebuvo naudojamas vanduo dulkėms nusodinti, nebuvo jokios specialios technikos ir taros asbestcemenčio plokščių lakštams ir nuolaužoms surinkti. Pareiškėjas reiškė pretenziją atsakovo atstovui dėl gyvenamojo ploto trūkumo apgyvendintose miegamosiose patalpose. Atsakovo atstovas pareiškėjui pataisos namų bendrabučio tipo patalpose akivaizdžiai suteikė mažiau gyvenamojo ploto negu 3 kv. m vienam asmeniui (pareiškėjui) dėl perteklinių daiktų ir gyvenamųjų patalpų (poilsio, kambario) trūkumo. Pareiškėjas nurodė, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, batų ir drabužių džiovykla. Pareiškėjas neturėjo tinkamos vietos laisvalaikiui leisti, džiovinami drabužiai miegamojoje patalpoje ne tik mažino gyvenamąjį plotą, bet žemino pareiškėjo orumą, nes visa patalpa buvo iškabinėta kitų nuteistųjų apatiniais drabužiais. Pareiškėjas tvirtino, jog neturėjo galimybės pasinaudoti poilsio kambariu. Dėl nesuteiktos galimybės pasinaudoti poilsio kambariu pareiškėjas patyrė reikšmingus nepatogumus, didesnę trintį su kitais nuteistaisiais, ploto sumažėjimą paskirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas teigė, kad buvo pertekliniai pašaliniai garsai, triukšmas, nepakankamas vėdinimas dėl per didelio skaičiaus asmenų, privatumo stoka bei buvo papildomų daiktų (televizorių, radijo imtuvų, įvairiausių žaidimų ir kitų daiktų), kurie smarkiai mažino bendrą patalpos plotą, tuo pačiu gyvenamąjį plotą, kiekis. Maisto produktams susidėti skirtų virtuvių patalpos buvo aiškiai per mažos pasinaudoti visiems apgyvendintiems nuteistiesiems, kurie apgyvendinti minėtame būryje. Maistą kiekvienas nuteistasis turėjo laikyti taip pat miegamojoje patalpoje šalia savo lovos. Maisto produktų laikymas reikšmingai mažino bendrą patalpos plotą, tuo pačiu gyvenamąjį plotą. Šaldytuvas buvo laikomas kiekvienoje iš miegamųjų patalpų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pagal nacionalinius teisės aktus nuo 2017 m. sausio 1 d. gyvenamos patalpos buvo pradėtos rakinti. Normalus judėjimas gyvenamojoje patalpoje nebuvo suteiktas, nes nuolatos gyvenamoji patalpa būdavo apkrauta pertekliniais daiktais, kurių neturėjo būti. Visi stalo žaidimai, mokslo inventorius, knygos buvo laikomos miegamosiose patalpose. Pareiškėjas skundė privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimą 1-mo sektoriaus būriuose, nes trejais unitazais ir 7 praustuvėmis naudojosi kiekvieną dieną po kelis kartus per dieną nuo 10 iki 96 nuteistųjų. Pareiškėjas pažymėjo, jog smarvė, kurią jam teko patirti kiekvieną kartą praeinant sanitarinio mazgo patalpą, nes jį įrengta taip, kad įeinant ir išeinant į būrį, minėtą patalpą būtina praeiti, buvo nepakeliama dėl netinkamos oro filtravimo sistemos įrengimo, dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus, nebuvo galimybės tinkamai laikytis higieninės tvarkos. Nebuvo įrengta tinkami atitvarai naudojantis unitazu / klozetu, neįrengta jokių prausimosi kabinų, užtikrinančių asmens privatumą. Pareiškėjas išskyrė pagrindinius kriterijus, kuriais įvertino atsiradusios neturtinės žalos dydį, tai yra pakankamai ilga suėmimo netinkamomis ir žiauriomis sąlygomis trukmė, esminiai nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų pažeidimai, sukeltas pavojus gyvybei, susargdintas onkologinėmis ligomis, laisvės apribojimas, laikant visą parą uždaroje mažoje orumą žeminančioje rakinamoje patalpoje, judėjimo teisės apribojimas, nežmoniškas elgesys, patirta kančia ir fiziniai nepatogumai, orumo pažeminimas, nesaugios aplinkos sudarymas, administracijos nekompetencija, atsakovo žinojimas ir sąmoningas siekimas suteikti kuo blogesnes sąlygas. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertino 20 000 Eur, kuriuos prašė priteisti iš atsakovo.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, neprašė ieškinio senaties termino atnaujinti ir nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, todėl nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Dėl išvardintų priežasčių skundžiamas terminas yra 3 metai atgal nuo skundo teisme gavimo dienos, todėl, atsakovo nuomone, visam ginčo laikotarpiui nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.
5. Pravieniškių PN-AK nurodė, kokiuose būriuose, patalpose, pareiškėjas buvo paskirtas gyventi, kiek patalpose įrengta miegamųjų vietų. Įstaigos Pirmojo sektoriaus 8, 9 ir 10 būrių bei Antrojo sektoriaus 2 ir 4 būrių sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose ir į nurodytus gyvenamųjų patalpų plotus neįeina. Tuo tarpu Trečiojo sektoriaus 12 būrio 2 patalpos sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, jo plotas yra 1,68 kv. m, šis plotas į gyvenamosios patalpos plotą neįskaičiuotas. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo apie kurį kalba pareiškėjas, t. y., kad sanitarinio mazgo, baldų esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Atsakovas pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji, pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nuteistųjų būrio patalpos yra rakinamos tik dienotvarkėse numatytu miego laiku. Pažymėjo, kad Pataisos namai užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 37 punkto reikalavimo, nustatančio, kad patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai), vykdymą. Įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, tame tarpe ir baudos izoliatoriaus kameras, turi tvarkyti ir valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Nuteistiesiems sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką jose. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų būti drėgmės ar pelėsio.
6. Atsakovo atstovas paaiškino, kad privatumui užtikrinti 1 ir 2 sektorių būrių tualetuose įrengtos kabinos arba pertvaros, kurių aukštis 1,5 m, o kamerinio tipo patalpose esantys sanitariniai mazgai įrengti kiekvienoje patalpoje, kurie atskirti siena iki lubų ir įrengta atskira mechaninė vėdinimo sistema. 3-ojo sektoriaus kamerinio tipo patalpų sanitariniai mazgai atskirti siena iki lubų, kuriuose yra įrengta po vieną unitazą ir vieną praustuvę. Vadovaujantis Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis Trečiojo sektoriaus 12 būrio 2 patalpos sanitarinis mazgas visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis. 1 klozetu ir 1 praustuve negali naudotis daugiau kaip 15 nuteistųjų. Pirmojo sektoriaus 9-ame būryje yra įrengtos 8 gyvenamosios patalpos, o šiose gyvenamosiose patalpose iš viso yra įrengta 71 miegamoji vieta. Atsižvelgiant į tai 9 būrio sanitariniu mazgu (4 unitazai (sėdimi) 2 pisuarai) galėjo naudotis ne daugiau kaip 71 nuteistasis. Antrojo sektoriaus 2 būryje yra 3 brigados. 1-oje brigadoje yra 16 miegamų vietų. 2-oje ir 3-ioje brigadoje yra po 21 miegamą vietą. 4 būryje yra 4 brigados. 1-oje brigadoje yra 21 miegamoji vieta. 2-oje brigadoje yra 20 miegamų vietų. 3-ioje brigadoje yra 16 miegamų vietų. 4-oje brigadoje yra 7 miegamos vietos. Atsižvelgiant į tai 2 būrio sanitariniu mazgu (5 unitazai 3 pisuarai) galėjo ne daugiau kaip 58 nuteistieji, o 4 būrio sanitariniu mazgu (5 unitazai (sėdimi) 4 pisuarai) ne daugiau kaip 62 nuteistieji. Trečiame sektoriuje sanitariniai mazgai yra įrengti gyvenamosiose patalpose, todėl sanitariniu mazgu galėjo naudotis ne daugiau nuteistųjų nei juose buvo miegamų vietų, t. y. ne daugiau kaip 4 nuteistieji. Dėl higienos priemonių išdavimo Pravieniškių PN-AK nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. vienam nuteistajam buvo išduodama: skalbiamasis muilas – 200 g – vieną kartą per mėnesį; tualetinis muilas – 100 g – vieną kartą per mėnesį; tualetinis popierius – 1 rulonas – vieną kartą per mėnesį. Kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g muilo. Higienos priemonės buvo išduodamos ne pasirašytinai. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo pakeistas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas ir higienos priemonės nemokiems nuteistiesiems išduodamos pasirašytinai. V. G. laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 24 d. dėl higienos priemonių išdavimo teikė prašymą ir higienos priemonės buvo išduotos. Atsakovo atstovas nurodė, kad teisės aktai nustato, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Įstaigoje patvirtintas ir visuose stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas. Jame numatyta, kad nuteistieji dušine gali naudotis kartą per savaitę.
7. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigos Pirmojo sektoriaus nuteistųjų bendrabučio, kuriame yra 9 būrys ir Antrojo sektoriaus nuteistųjų bendrabučio, kuriame yra 2 ir 4 būriai, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda asbesto dulkės. Įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Trečiojo sektoriaus 10 ir 12 būrių stogo danga bituminė. Dėl apšvietimo Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad gavus informaciją apie perdegusias ar nuteistųjų sudaužytas lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pažymėjo, kad nuteistieji prieš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir NVSC) patikrinimus patys išdaužo apšvietimo lemputes ir po to naudoja NSVC patikrinimo metu nustatytus pažeidimus skųsdami netinkamas kalinimo sąlygas. Įstaigos Pirmojo sektoriaus 9 būryje ir Antrojo sektoriaus 2, 4 būriuose poilsio kambarių nėra, tačiau laisvu nuo darbo laiku nuteistieji galėjo būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Įstaigos Trečiojo sektoriaus 12 būryje poilsio kambarys įrengtas, kurio plotas 15,34 kv. m. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad būriuose nebuvo poilsio kambarių, tačiau nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Pravieniškių PN-AK tvirtino, kad Įstaiga užtikrina galimybę nuteistiesiems skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, avalynę. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji gali džiautis savo asmeninius drabužius. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Remontai atliekami įstaigos lėšomis. Įstaiga neturi norminių teisės aktų nustatytos pareigos kaupti bei saugoti informaciją apie paprastuosius remontus. Įstaiga užtikrina tinkamą virtuvėlių įrengimą. Nuteistieji gali laikyti maistą virtuvėlėse tam skirtose spintelėse ir šaldytuvuose. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas, ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinamos sąlygos, nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., suėjus ieškinio senaties terminui, atmetė; pareiškėjo skundą už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 24 d. tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.
9. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė duomenų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ir ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą tik 2020 m. rugpjūčio 31 d. Esant Pravieniškių PN-AK prašymui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. teismo taikyta ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmesta kaip nepagrįsta.
10. Įvertinęs bylos aplinkybes, atsakovo atstovo pateiktą informaciją ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučių tipo patalpose beveik visą laikotarpį buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m ploto norma. Tačiau 1 sektoriaus 9 būrio 4 brigadoje vienam asmeniui teko 3,09 kv. m. plotas, t. y. teismas pripažino, kad pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma minimaliai buvo pažeista. Nagrinėjamos bylos atveju nors dalį laikotarpio nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, tačiau teismas pažymėjo, kad tas pažeidimas buvo labai nežymus (0,01 kv. m.), tuo pačiu atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamųjų patalpų ribų – nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys, teismas vertino, kad nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
11. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą taip pat kildino iš to, jog Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu bendrabučių tipo patalpose buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – nebuvo užtikrinta saugi gyvenamoji aplinka dėl antisanitarinių sąlygų (drėgmė, pelėsis, blogas apšvietimas).
12. Teismas apžvelgė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir HN 134:2015) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas. Taip pat teismas nustatė, kad: 1) Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. vasario 1 d. patikrinimo akte Nr. (2-22 4.80)PA-281 nurodyta, kad 3 sektoriaus 12 būrio 2 gyvenamoji patalpa įrengta naujai renovuotame pastate. Tualete santechniniai įrenginiai techniškai tvarkingi, gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų ir lubų paviršiai lygūs. Gyvenamosiose patalpose įrengti varstomi langai ir sudaryta galimybė vėdinti patalpas. Nustatyta, kad patalpų mechaninė vėdinimo sistema neveikia. Operatyvios kontrolės metu buvo išmatuota patalpos temperatūra, santykinė drėgmė bei oro judėjimo greitis mechaninės vėdinimo sistemos efektyvumui nustatyti. Nustatytas santykinės oro drėgmės normos pažeidimas, oro judėjimo greičio normos pažeidimas. Temperatūros ir dirbtinio apšvietimo normų pažeidimų nenustatyta. Duše santechniniai įrenginiai ir inventorius buvo techniškai tvarkingi, paviršiai lygūs. Nustatyta, kad dušo grindys ir paviršiai buvo nevalyti, su vizualiai matomais teršalais ir nešvarumais, ant lubų ir sienų kampuose rastos vizualiai matomos pelėsio dėmės (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34 p. ir 39 p. pažeidimas). Šiose patalpose gyvenantiems nuteistiesiems buvo išduotos valymo priemonės (šepetys grindims, grindims valyti indas, semtuvėlis, šluostė), tačiau nebuvo išduoti valikliai; 2) Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. kovo 4 d. patikrinimo akte Nr. (2-22 4.80) PA-1002 nurodyta, kad visos pataisos namų gyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos turi būti valomos pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą ir pagal patvirtintą bei iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį. Ši patalpų valymo vykdymo tvarka yra privaloma visiems įstaigoje laikomiems nuteistiesiems ir valymą turi atlikti visi patalpoje esantys nuteistieji. Vadovaujantis aprašu, vizualiai matomi nešvarumai ir pelėsis turi būti reguliariai šalinami valymo metu jį nuvalant. Operatyvios kontrolės metu nustatyta, kad nuteistieji, pagal grafiką turėję valyti bendro naudojimo patalpas, nevykdė savo pareigų, nes 3 sektoriaus 11–12 būrių bendro naudojimo patalpų (dušų) paviršiai buvo nevalyti su vizualiai matomais teršalais ir nešvarumais, buvo rastas vizualiai matomas pelėsis.
13. Teismas pažymėjo, kad pagal HN 134:2015 nustatytą tvarką savo gyvenamųjų patalpų valymu rūpinasi patys nuteistieji. Pelėsio gyvenamosiose patalpose atsiradimui įtakos turi ne tik padidinta patalpos drėgmė, bet ir nuteistųjų atliekamų valymo pareigų kokybė, todėl nurodytos pretenzijos atsakovo atstovo atžvilgiu yra nepagrįstos.
14. Pareiškėjas skunde nurodė, jog 1-mame sektoriuje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes trimis unitazais ir septyniomis praustuvėmis naudojosi nuo 10 iki 96 nuteistųjų.
15. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis (įsigaliojo nuo 2017 m. birželio 8 d.), ir nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog Pirmojo sektoriaus 9-ajame būryje (kur buvo laikomas pareiškėjas) yra įrengtos 8 gyvenamosios patalpos, jose iš viso įrengta 71 miegamoji vieta, įrengti 4 sėdimi unitazai, 2 pisuarai, 6 plautuvės, o privatumui užtikrinti 1 ir 2 sektorių būrių tualetuose įrengtos kabinos arba pertvaros, kurių aukštis 1,5 m, o kamerinio tipo patalpose esantys sanitariniai mazgai įrengti kiekvienoje patalpoje, kurie atskirti siena iki lubų ir įrengta atskira mechaninė sistema. Atsižvelgdamas į pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad sanitarinių mazgų įrengimas atitiko nustatytas normas vienam asmeniui.
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteikė įrodymų, kad dėl privatumo pažeidimų buvo kreipęsis į tam tikras institucijas ar Pataisos namų administraciją ginčo laikotarpiu. Teismo vertinimu, nesant kitų objektyvių duomenų byloje, išskyrus pareiškėjo teiginius, nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjo privatumo. Taigi, teismas pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo atmetė kaip nepagrįstus, neįrodžius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.
17. Dėl pareiškėjo teiginių apie tai, kad prausykloje ar tualeto kambaryje sąlygos buvo antisanitarinės ir nehigieniškos, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas minėtų aplinkybių nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. konkrečiai kuriose patalpose bei kada (data ir laikas) tariamai buvo nehigieniškos ir antisanitarinės sąlygos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl nurodytų sąlygų ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs Pataisos namų administraciją. Kaip jau buvo minėta šiame sprendime, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras buvo nustatęs, kad dušo grindys ir paviršiai buvo nevalyti, su vizualiai matomais teršalais ir nešvarumais, ant lubų ir sienų kampuose rastos vizualiai matomos pelėsio dėmės, tačiau tuo pačiu ir nurodė, jog Operatyvios kontrolės metu nustatyta, kad nuteistieji, pagal grafiką turėję valyti bendro naudojimo patalpas, nevykdė savo pareigų. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad pataisos įstaigos administracija neužtikrino, jog nuteistieji laikytųsi nustatytos pareigos valyti bendrojo naudojimo patalpas.
18. Pareiškėjas nurodė, kad dušu galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę. Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, be to, teisės aktai nereglamentuoja karšto vandens įrengimo kiekvieno būrio sanitariniame mazge (prausykloje), todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nebuvo nustatyta. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 24 d. dėl higienos priemonių išdavimo teikė prašymą įstaigai, ir higienos priemonės jam buvo išduotos.
19. Pareiškėjas skunde teigė, kad įstaigos stogo dangoje yra asbesto, kas kenkia jo sveikatai. Byloje pateikti duomenys, jog 1-ojo sektoriaus nuteistųjų bendrabučio, kuriame yra 9 būrys, ir 2-ojo sektoriaus nuteistųjų bendrabučio, kuriame yra 2 ir 4 būriai, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda asbesto dulkės. Atsakovo atstovas nurodė, kas įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje pateikta Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 25 d. pažyma Nr. 77-2123, kurioje nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK Trečiajame sektoriuje nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai. Šiuo laikotarpiu nuteistieji iš patalpų buvo iškeldinti. Renovacijos metu šiferio danga buvo pakeista bitumine stogo danga. Vykstant stogo renovacijos darbams asbestas buvo šalinamas laikantis visų saugos reikalavimų. 2018 m. rugpjūčio mėnesį buvo pradėta kelti nuteistuosius į renovuotas patalpas. Nuteistasis V. G. iš Antrojo sektoriaus į Trečiąjį sektorių perkeltas 2018 m. lapkričio 12 d. Nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio Įstaigos Trečiajame sektoriuje jokie stogo keitimo darbai nebuvo vykdomi.
20. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, sprendė, kad vien asbesto buvimo faktas ginčo statinių stogo dangoje nesudarė pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl šiuo aspektu atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kadangi byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto. Pareiškėjas skunde pabrėžė didelio asbesto pavojaus jo sveikatai ir gyvybei mastą, tačiau pareiškėjo nusiskundimai, teismo vertinimu, yra hipotetinio pobūdžio. Byloje nebuvo nustatyta Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo) ir kilusios žalos pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai.
21. Pareiškėjas nurodė, kad maisto produktams susidėti nebuvo pakankamo dydžio virtuvės patalpa; neturėjo galimybės laikyti maisto produktus atsakovo atstovo nurodytoje virtuvėje, todėl visus produktus laikė miegamojoje patalpoje. Nurodė, kad visi nuteistieji rūbus džiovinosi gyvenamosiose patalpose.
22. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Materialinio buitinio aprūpinimo normos, bei atsižvelgdamas į atsakovo atstovo pateiktą informaciją pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas skundėsi dėl netinkamo inventoriaus, džiovyklių trūkumo Pataisos namuose, per mažų virtuvėlių. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl anksčiau nurodyto inventoriau trūkumo, teismo vertinimu, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus ir mažo virtuvėlių ploto atmesti kaip nepagrįsti.
23. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo poilsio kambario nei vienoje iš gyvenamųjų patalpų, todėl tai sukėlė nepatogumus, didesnę trintį su kitais nuteistaisiais, gyvenamojo ploto sumažėjimą paskirtoje gyvenamojoje patalpoje.
24. Teismas nustatė, kad pirmojo sektoriaus 9 būryje ir antrojo sektoriaus 2, 4 būriuose, kuriuose dalį bausmės atliko pareiškėjas, nebuvo nuteistiesiems įrengti poilsio kambariai, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu. Tačiau, teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl šių aplinkybių (poilsio kambario neįrengimo) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes ir visiškai nepagrindė tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl poilsio kambario neįrengimo negalėjo būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti, todėl juos atmetė.
25. Iš Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus resocializacijos skyriaus 2020 m. spalio 6 d. pažymos Nr. 85-739 „Dėl nuteistojo V. G.“ ir Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus resocializacijos skyriaus 2020 m. spalio 7 d. pažymos Nr. 86-247 „Dėl nuteistojo V. G.“ teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 24 d. patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į psichologus nesikreipė. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, teismas negalėjo konstatuoti, kad dėl Pravieniškių PN-AK sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
26. Likusius pareiškėjo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.
27. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
28. Teismas sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
29. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimus, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Pravieniškių PN-AK būtent netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, buvimo Pravieniškių PN-AK aptariamu laikotarpiu metu), įvertinus tai, kad pareiškėjui teisės aktais nustatytos sąlygos dalinai buvo užtikrintos – minimalus gyvenamojo ploto normos pažeidimas, nustatytas temperatūros, oro judėjimo greičio normų pažeidimai (abejones traktuojant pareiškėjo naudai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, teismas atkreipė dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju, teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitiko teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
30. Atsižvelgęs į aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atmetė kaip nepagrįstą.
III.
31. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus ir ptiteisti pareiškėjui iš atsakovo 20 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
32. Pareiškėjas nurodo, kad:
32.1. Pirmosios instancijos teismas be jokių argumentų ir motyvų laikė pareiškėjo nurodytas aplinkybes nereikšmingomis arba neaktualiomis skundžiamajam laikotarpiui, jų pakankamai neanalizavo ir vertino atsakovo naudai be jokio pagrindo arba paliko neišnagrinėtas. Teismas nepareikalavo papildomų įrodymų abejonėms ir prieštaravimams išspręsti, todėl visais atskiro ginčo nagrinėjimo atvejais laikė, kad pareiškėjas teikė deklaratyvaus pobūdžio teiginius ir nepagrindė jokiais įrodymais nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje 2 dalyje suformuluotą įrodymų vertinimo taisyklę, dėl ko pareiškėjas mano, jog teismas ne visa apimtimi išnagrinėjo skunde nurodytas aplinkybes ir dalį jų aiškindamas iškraipė pareiškėjo siekiamus įrodyti tikslus.
32.2. Teismas teikė išvadas niekaip jų nepagrįsdamas, jokiais įrodymais ar teisės aktų reikalavimais, neturėdamas jokių rašytinių įrodymų, net neturėdamas jokių šiferinių plokščių apžiūros duomenų, t. y. be jokių dokumentinių ir apžiūros duomenų, „aklai“ skelbė išvadas, jog pažeidimų susijusių su asbestu byloje nenustatyta. Pareiškėjas pateikė į bylą reikšmingai pagrįstus duomenis, t. y. paties atsakovo atstovo nurodytas dėl asbesto šalinimo darbų faktinio pagrindo aplinkybes oficialiuose dokumentuose. Pareiškėjas papildomai paaiškina, jog atsakovo atstovas asbesto šalinimo darbus atliko neteisėtai, darbams išnaudodamas nuteistuosius, kurie nesupažindinti su darbo saugumo taisyklėmis, neturėjo teisės atlikti minėtus kancerogeninės medžiagos šalinimo darbus ir kuriems nebuvo išduotos jokios apsauginės priemonės. Pareiškėjas minėtą faktą pažymėjo siekiant ne kitų asmenų teisių apginimui, o savo pažeistų teisių įrodymui, jog atsakovo atstovas visiškai nesirūpina nuteistųjų asmenų sveikata, sukeldamas jiems (t. y. absoliučiai visiems nuteistiesiems) mirtinai pavojingas darbo sąlygas, tuo pačiu ir gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių pagrįstų patikimų rašytinių įrodymų, jog asbestas yra saugiai surištas ir nėra jokios galimybės, kad asbesto plaušeliai patektų į aplinką. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, šališkai pasisakydamas dėl nurodytų aplinkybių, suteikė prioritetą atsakovo šaliai ir neteisėtai gerino atsakovo procesinę padėtį byloje jo naudai, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė (ABTĮ 80 str. 1 d.).
32.3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu faktu, jog į baldų užimamą plotą reiktų atsižvelgti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas gyvenamojo ploto pažeidimas, šios išvados, iš esmės pažeidžia teisingumo principą, suteikia atsakovui dominavimą byloje ir geresnę procesinę padėtį. Pareiškėjas paaiškina, jog nenustačius bendro gyvenamojo ploto pažeidimo, baldų užimamo ploto nevertinimas prieštarauja lygumo ir teisingumo principui, nes tokiu būdu, atsakovui suteikiama teisė perpildyti įvairiu inventoriumi patalpą, dėl kurio iš esmės mažės patalpos plotas, tačiau gyvenamasis plotas minėtu skaičiavimo principu nemažės. Pareiškėjas pažymi, kad jo skaičiavimais, perteklinių daiktų dėl poilsio kambario nebuvimo, džiovyklų ir maisto produktų užimami plotai miegamajame kambaryje sudarė apie 0,5 kv. m neteisėtai užimamo ploto, skaičiuojant kiekvienam nuteistajam minėtame gyvenamajame kambaryje. Todėl atitinkamai nustatytas kiekvienos patalpos užimtas perteklinių daiktų plotas yra atimamas iš bendros patalpos ploto, prieš apskaičiuojant, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą kiekvienoje iš gyvenamųjų patalpų.
32.4. Teismas nepakankamai įsigilino į skundu iškeltą ginčą, pateikė nemotyvuotas išvadas. Pareiškėjas pastebi, jog tinkamas judėjimas yra susijęs ne tik su patalpos dydžiu, kas, be abejonės, yra svarbiausias požymis, tačiau reikšmingą dalį turi ir būtiniausių priemonių pritaikymas nuolatiniam gyvenimui, svarbus vertinamasis faktas tuo pagrindu, kaip pareiškėjas galėjo naudotis lova, spintelėmis, stalu (valgymui, skaitymui, rašymui ir kt.), ar pakankamai užteko laiko, ar minimaliai patogiai buvo įrengtas inventorius, ar jo naudojimas nežemino pareiškėjo orumo ir garbės ir minimaliai atitiko standartus, galėjo lengvai judėti patalpoje, kokios galimybės buvo suteiktos pasinaudoti laisvu patalpos plotu, nustatyti kokio dydžio laisvas plotas, kur didžiąją dalį dienos laiko pareiškėjas buvo priverstas praleisti, kas lėmė tokias sąlygas. Visas minėtas aplinkybes pareiškėjas apibūdino savo pirminiame skunde, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė tuo pagrindu, neteikė jokių reikšmingų išvadų.
32.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir skundo dalį paliko nenagrinėtą. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl nesaugios gyvenamosios aplinkos, sveikatos sutrikdymo, dėl trūkstamo gyvenamojo ploto, dėl ko skundžiamuoju laikotarpiu patyrė kankinimą ir nežmonišką elgesį: toksiška aplinka ir gyvenamojo ploto trūkumas, neteisėtas laisvės suvaržymas susijęs su Konvencijos 3 straipsnio normos pažeidimu; su gyvenamojo ploto trūkumu yra tiesiogiai susijęs orumo ir garbės pažeminimas – asmens kūno vientisumo pažeidimas; per mažas plotas, per didelis nuteistųjų skaičius, pertekliniai daiktai ir nestandartinių gabaritų daiktai, numatytų patalpų trūkumas, teikiama atsakovo atstovo nekorektiška informacija. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas sukėlė nepataisomą psichologinę žalą, antisanitarines sąlygas, išsekimą, psichologinę įtampą, stresą, emocinį šoką, kompleksus, nepilnavertiškumo jausmą, žalą sveikatai, suteikė nežmoniškas kalinimo sąlygas ir sukėlė kankinimus.
33. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
34. Atsakovo atstovas nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Todėl pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pravieniškių PN-AK nuomone, apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia jokių svarių argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, kad teismas būtų nepasisakęs dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų ar argumentų, kuriuos jis buvo išdėstęs ginčo nagrinėjimo metu, nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs kokias nors procesines ar materialinės teisės normas. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 24 d.
36. Pirmosios instancijos teismas esant Pravieniškių PN-AK prašymui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. pritaikė ieškinio senatį ir šią reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nenustatęs, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimus, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat tai, kad Pravieniškių PN-AK būtent netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai, įvertinęs tai, kad pareiškėjui teisės aktais nustatytos sąlygos dalinai buvo užtikrintos – minimalus gyvenamojo ploto normos pažeidimas, nustatytas temperatūros, oro judėjimo greičio normų pažeidimai (abejones traktuojant pareiškėjo naudai), atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atmetė kaip nepagrįstą.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę, neišnagrinėjo skunde nurodytų visų aplinkybių. Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nepakankamai aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, šališkai pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė jokių pagrįstų patikimų rašytinių įrodymų, jog asbestas yra saugiai surištas ir nėra jokios galimybės, kad asbesto plaušeliai galėtų patekti į aplinką. Taip pat pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu faktu, kad į baldų užimamą plotą reiktų atsižvelgti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytas gyvenamojo ploto pažeidimas, teismas netinkamai įvertino judėjimo vietos trūkumą. Kitų skunde nurodytų ir pirmosios instancijos teismo įvertintų aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija (konkrečių argumentų nenurodo).
38. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
39. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-602/2021 ir kt.).
40. EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).
41. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).
42. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).
43. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, taip pat atitinkamai nepateikė ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas nesant svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą šį terminą atnaujinti. Kadangi pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą tik 2020 m. rugpjūčio 31 d., esant Pravieniškių PN-AK prašymui taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimo daliai atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. pagrįstai pritaikyta ieškinio senatis.
45. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017).
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisėtam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.
47. Atsakovo atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. kovo 6 d. buvo laikomas 1 sektoriaus 9 būrio 4 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 24,73 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka 3,09 kv. m ploto; nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. liepos 24 d. buvo laikomas 2 sektoriaus 2 būrio 2 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 66,07 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, vienam asmeniui tenka 3,15 kv. m ploto; nuo 2018 m. liepos 24 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. buvo laikomas 2 sektoriaus 4 būrio 1 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 66,99 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, vienam asmeniui tenka 3,19 kv. m ploto; nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas 3 sektoriaus 12 būrio 2 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas yra 23,29 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui tenka 5,82 kv. m ploto.
48. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pareiškėjui tekusio ploto, teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučių tipo patalpose beveik visą laikotarpį buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m ploto norma ir tik 1 sektoriaus 9 būrio 4 brigadoje pareiškėjui teko 3,09 kv. m plotas, minimaliai pažeidžiant (0,01 kv. m) gyvenamojo ploto normą. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus) negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m, o 111.2 punkte – kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. EŽTT yra pažymėjęs, jog, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigoje buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m arba 3,6 kv. m, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto, tačiau sutinka su pareiškėju, kad baldais užimtas plotas galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų ir judėjimo apribojimų gyvenamojoje patalpoje. Nagrinėjamu atveju yra aktualu ir tai, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laikotarpiu pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, jis turėjo galimybę judėti visame lokaliniame sektoriuje. Nuteistieji, pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, galėjo nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t.
49. Teisėjų kolegija sutinka šiuo atveju su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors dalį laikotarpio nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, tačiau pažeidimas buvo labai nežymus (0,01 kv. m), o įvertinus tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už gyvenamųjų patalpų ribų – nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
50. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo apgyvendinimą konkrečiose gyvenamosiose patalpose, kartu su juo gyvenusių asmenų skaičių, rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais įrodymai ir pagrindė, kodėl pareiškėjo argumentus atmeta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisyklių ir byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu tam tikrų įrodymų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, ar, kad priimtas teismo sprendimas nepagrįstas ar nemotyvuotas. Pažymėtina, kad ir pareiškėjas apeliaciniame skunde neįvardija, kokių konkrečių jo argumentų atsakovo atstovas nepaneigė, o pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai atmetė.
51. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad asbesto buvimo įstaigos stogo dangoje faktas yra pagrindas pripažinti pareiškėjo teisės šiuo aspektu pažeidimą, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamų šio pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018).
52. Byloje nustatyta, kad 1-ojo sektoriaus nuteistųjų bendrabučio, kuriame yra 9 būrys, ir 2-ojo sektoriaus nuteistųjų bendrabučio, kuriame yra 2 ir 4 būriai, stogo dangoje yra asbestinio šiferio. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Byloje pateikta Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2020 m. lapkričio 25 d. pažyma Nr. 77-2123, kurioje nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK Trečiajame sektoriuje nuo 2016 m. balandžio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai. Šiuo laikotarpiu nuteistieji iš patalpų buvo iškeldinti. Renovacijos metu šiferio danga buvo pakeista bitumine stogo danga. Vykstant stogo renovacijos darbams asbestas buvo šalinamas laikantis visų saugos reikalavimų. 2018 m. rugpjūčio mėnesį buvo pradėta kelti nuteistuosius į renovuotas patalpas. Pareiškėjas iš Antrojo sektoriaus į Trečiąjį sektorių perkeltas 2018 m. lapkričio 12 d. Nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio Įstaigos Trečiajame sektoriuje jokie stogo keitimo darbai nebuvo vykdomi.
53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie stogo dangos renovacijos darbus ir tai, kad pareiškėjas renovacijos metu nebuvo atitinkamose gyvenamosiose patalpose, daro išvadą, kad yra nepagrįsti pareiškėjo teiginiai apie jam keliamą sveikatai ir gyvybei pavojų dėl asbesto gaminių buvimo stogo dangoje.
54. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija, pirmiausiai, pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
55. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
56. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018; 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018; kt.).
57. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018). Pavyzdžiui, EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto skaičiavimo metodikos, be kita ko, atsižvelgęs į savo praktiką, nurodė ir tai, jog paprastai tik trumpas, atsitiktinis ir nedidelis (nežymus) reikalaujamos minimalios asmeninės erdvės sumažinimas gali paneigti griežtą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Pavyzdžiui, 2012 m. sausio 17 d. sprendime byloje Fetisov ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 43710/07, 6023/08, 11248/08, 27668/08, 31242/08 ir 52133/08) (134–138 p.), kai kalinys buvo laikomas maždaug 2 kv. m plote 19 dienų (žr. toliau 2012 m. spalio 23 d. sprendimo byloje Dmitriy Rozhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 4265/06), 52–53 p.) arba 2013 m. spalio 17 d. sprendime byloje Vladimir Belyayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 9967/06) (33–36 p.), kai kalinys buvo laikomas 2,95 kv. m plote 10 dienų, o vėliau ne iš eilės 2,65 kv. m plote 2 dienas ir 2,97 kv. m plote 26 dienas, taip pat 2013 m. balandžio 9 d. sprendime byloje Kurkowski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 36228/06) (66–67 p.), kai pareiškėjas buvo laikomas maždaug 2,1 kv. m plote 4 dienas ir vėliau 2,6 kv. m plote dar 4 dienas EŽTT nenustatė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
58. Nagrinėjamu atveju yra konstatuota, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpoje esant minimaliam 0,01 kv. m gyvenamojo ploto pažeidimui ir higienos normų reikalavimų pažeidimams (abejones traktuojant pareiškėjo naudai). Kitų pažeidimų, susijusių su konkrečiomis pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygomis, nenustatyta. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK byloje taip pat nenustatyti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
59. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
60. Apibendrindama, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan