Civilinė byla Nr. 3K-3-298-313/2017

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00415-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.3; 2.5.7; 2.5.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės  (pirmininkė) ir  Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. G., L. M., T. N., dalyvaujant trečiajam asmeniui Rokiškio rajono 1-ojo notaro biuro notarei Ritai Šabanskienei, dėl administracinių aktų panaikinimo, žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių ir valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, kai šios teisės subjektas – ūkininkas, įregistravęs ūkininko ūkį, – miršta, o įpėdinis tęsia ūkio veiklą, paveldėjimo.
2. Ieškovė prašė:
1. atnaujinti terminą skųsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus vedėjo įsakymus;
2. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Rokiškio skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 24 d. įsakymą Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-90 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės ūkio sklypų pardavimo I. G. (duomenys neskelbtini)“;
3. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-164 „Dėl Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. Ž-926 „Dėl Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos Kazliškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“;
4. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-1343 „Dėl Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos Kazliškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, pagal kurią pretendentu, kuriam suprojektuoti sklypai, sąrašo Nr. 1 24 numeriu patvirtintas T. N. suprojektuotas 4,05 ha sklypas Nr. 291/3;
5. pripažinti negaliojančiomis Lietuvos Respublikos valstybės ir I. G. 2013 m. sausio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25SUI-6 ir 2013 m. sausio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25SU-21;
6. pripažinti negaliojančia 2013 m. vasario 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IRRŠ-718, pagal kurią I. G. pardavė 14,3826 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) L. M.;
7. pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos valstybės ir T. N. 2015 m. spalio 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 25SŽN-287-(14.25.62) dėl 4,0552 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) išnuomojimo 25 metams;
8. taikyti restituciją ir grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn žemės sklypus: 1) 14,9430 ha (duomenys neskelbtini); 2) 8,3330 ha (duomenys neskelbtini); 3) 14,3826 ha (duomenys neskelbtini); 4) 4,0552 ha (duomenys neskelbtini); grąžinti I. G. iš valstybės pinigus, kuriuos ji sumokėjo pagal 2013 m. sausio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 25SUI-6 ir Nr. 25SUI-21, L. M. iš I. G. – pinigus, kuriuos jis sumokėjo pagal 2013 m. vasario 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IRRŠ-718.
3. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. mirė jos sūnus V. G.. Iki mirties ieškovės sūnus vykdė ūkininko veiklą, buvo pateikęs prašymus pirkti valstybinę žemę, jam parduoti buvo suprojektuoti sklypai, t. y. jis buvo įgijęs turtinę teisę pirkti iš valstybės žemės ūkio paskirties žemę.
4. Po V. G. mirties paveldėtojos lygiomis dalimis buvo ieškovė ir jo sutuoktinė I. G.. 2012 m. sausio 5 d. Rokiškio rajono 1-ajame notaro biure joms buvo išduoti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimai dėl V. G. priklausiusio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto paveldėjimo. Ginčijami administraciniai aktai buvo priimti ir sandoriai sudaryti ir dėl notarės R. Šabanskienės kaltės. G. G. buvo žinoma, kad jos sūnus tvarkė dokumentus dėl 40 ha žemės sklypų pirkimo iš valstybės, jam buvo skirti sklypai, atlikti kadastriniai matavimai ir sūnus šia žeme jau naudojosi, tik jo mirties dieną iki galo nebuvo užbaigta sklypų pardavimo procedūra. Ieškovė ir I. G. paveldėjo visą jo turtą ir turtines teises, nes neleidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, būdama garbingo amžiaus ir neturėdama pakankamai teisinių žinių, nežinojo paveldėjimą reglamentuojančių įstatymų, paveldėto turto ir turtinių teisių, o būtent – mirusio sūnaus ūkininko ūkio, teisės pirkti valstybinę žeme įforminimo tvarkos, galimybės paveldėjimo teise disponuoti ją perleidžiant, sudarant paveldėto turto pasidalijimo sutartį dar iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (CK 5.65, 5.70, 5.71 straipsniai). Bendraudama su I. G. ir notare ieškovė suprato, kad žemę, kurią turėjo teisę pirkti sūnus, ji paveldės tuomet, kai valstybė užbaigs žemės pardavimo procedūrą. Paveldėjimo bylą tvarkanti notarė privalėjo išsiaiškinti visą palikimo sudėtį – tiek turtą, tiek palikėjo turtines teises bei prievoles kreditoriams, įpėdinių valią dėl palikimo pasidalijimo.
5. Paveldėjimo teisės liudijimas dėl V. G. ūkininko ūkio ir teisės pirkti valstybinę žemę paveldėjimo nebuvo išduotas nei ieškovei, nei I. G., todėl ši neturėjo teisės disponuoti V. G. ūkininko ūkiu ir turtine teise pirkti valstybinę žemę, o Nacionalinės žemės tarnybos  Rokiškio skyrius neturėjo teisinio pagrindo žemės sklypus, kurie buvo suprojektuoti ir administraciniais aktais skirti parduoti ūkininkui V. G., parduoti I. G., priimti jos atsisakymą pirkti vieną iš sklypų (4,0552 ha) ir išbraukti V. G. iš patvirtinto sąrašo asmenų, kuriems suprojektuoti valstybinės žemės sklypai. Tai, kad atsakovė I. G. po sutuoktinio mirties įregistravo savo asmeninį ūkininko ūkį, nėra V. G. ūkininko ūkio teisių perėmimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Rokiškio rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino:
1. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Rokiškio skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 24 d. įsakymą Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-90 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės ūkio sklypų pardavimo I. G. (duomenys neskelbtini)“, 2013 m. vasario 12 d. įsakymą Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-164 „Dėl Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. Ž-926 „Dėl Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos Kazliškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“,  2014 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-1343 „Dėl Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos Kazliškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, pagal kurią pretendentu, kuriam suprojektuotas sklypas, sąrašo Nr. 1 24 numeriu patvirtintas T. N. suprojektuotas 4,05 ha sklypas Nr. 291/3;
2. pripažino negaliojančiomis Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriaus, ir I. G. 2013 m. sausio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25SUI-6 ir 2013 m. sausio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 25SU-21;
3. pripažino negaliojančia atsakovės I. G. ir L. M. sudarytą atsakovės 14,3826 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 2013 m. vasario 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IRRŠ-718;
4. pripažino negaliojančia valstybės ir T. N. 2015 m. spalio 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 25SŽN-287-(14.25.62);
5. taikė restituciją: 1) grąžino Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn žemės sklypus: 14,9430 ha (duomenys neskelbtini); 8,3330 ha (duomenys neskelbtini); 14,3826 ha (duomenys neskelbtini); 4,0552 ha (duomenys neskelbtini), I. G. grąžinant iš valstybės pinigus, kuriuos ji sumokėjo pagal 2013 m. sausio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 25SUI-6 ir Nr. 25SU21; 2) įpareigojo L. M. grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 14,3826 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o atsakovę I. G. – grąžinti atsakovui L. M. pinigus, kuriuos šis sumokėjo pagal 2013 m. vasario 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. IRRŠ-718.
7. Teismas nurodė, kad 2001 m. vasario 23 d. įregistruotas V. G. ūkininko ūkis. 2003 m. gegužės 9 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 73/N0031 V. G. penkerių metų laikotarpiui buvo išnuomoti du žemės sklypai – 14,20 ha, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 14,20 ha (duomenys neskelbtini). 2005 m. V. G. pateikė Panevėžio apskrities Rokiškio žemėtvarkos skyriui prašymus įsigyti 14,20 ha ir 14,20 ha žemės sklypus (nuomojamus iš valstybės), 2008 m. – 8,10 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), prašymą pirkti iš viso 36,50 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat prašymą pirkti 3,10 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
8. Panevėžio apskrities viršininko 2006 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. Ž-687 patvirtintas Asmenų, papildomai pateikusių prašymus įsigyti nuosavybėn žemės, miško sklypus ir nuomoti valstybinę žemę Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos Kazliškio kadastro vietovėje, sąrašas, kuriame V. G. įrašytas 12 eilėje, kaip pageidaujantis įsigyti nuosavybėn  28,40 ha plotą, ir 15 eilėje, kaip pageidaujantis įsigyti nuosavybėn  8,10 ha plotą. Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 25VĮ-(14.25.2)-507 buvo patvirtinti tikslūs V. G. suprojektuotų parduotinų žemės sklypų plotai ir ribos. Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. Z-412 patvirtintas Asmenų, pateikusių prašymus įgyti nuosavybėn žemę Rokiškio rajono Kazliškio seniūnijos Kazliškio kadastro vietovėje, sąrašas, kuriame V. G. įrašytas 15 eilėje kaip pageidaujantis įsigyti nuosavybėn 3,10 ha. Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. Ž-926 patvirtintame projekte V. G. suprojektuotas pirkti iš valstybės žemės ūkio paskirties žemės sklypas, projektinis Nr. 3/155, plotas 3,90 ha. Projektuose suprojektuoti žemės sklypai (Nr. 3/138-1, plotas 14,20 ha; Nr. 3/138-2, plotas 14,20 ha; Nr. 3/138-3, plotas 8,10 ha; Nr. 3/155, plotas 3,90 ha) buvo ženklinami vietovėje nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje ir buvo rengiamos nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylos. Už šių darbų atlikimą V. G. sumokėjo savo lėšomis. Žemės sklypo, projektinis Nr. 3/155, 2011 m. balandžio 11 d. vietovėje jį paženklinus ir atlikus kadastrinius matavimus, nustatytas tikslus plotas – 4,0552 ha. Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 25VĮ-( 14.25.2.)-519 patvirtintas numatomų parduoti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų Rokiškio rajono savivaldybėje Juodupės, Kamajų, Kazliškio, Kriaunų, Obelių, Pandėlio ir Rokiškio kaimiškosiose seniūnijose sąrašas, į kurį įtrauktas V. G. parduoti skirtas 4,0552 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini).
9. 2011 m. rugsėjo 23 d. mirė V. G., kuris iki mirties vykdė ūkininko ūkio veiklą.
10. 2013 m. sausio 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriuje gautas I. G. prašymas, kuriuo atsakovė dėl blogos žemės sklypo būklės atsisakė pirkti iš valstybės 4,0552 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Dėl to Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-164 V. G. buvo išbrauktas iš Panevėžio apskrities viršininko 2010 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. Ž-926 patvirtinto Asmenų, kuriems suprojektuoti žemės, miško sklypai, jų plotai ir ribos, sąrašo Nr. 1. Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-90 nuspręsta parduoti atsakovei I. G. 14,9430 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 8,3330 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 14,3826 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sudarytos ieškovės ginčijamos šių sklypų pirkimo–pardavimo sutartys. 2013 m. vasario 21 d. pirkimo–pardavimo sutartimi I. G. pardavė 14,3826 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), L. M. už 42 000 Lt (12 164,04 Eur).
11. Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriaus vedėjo 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-673 4,0552 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įtrauktas į laisvos valstybinės žemės fondo žemės plotų žiniaraštį (sklypo Nr. 225/3, plotas 4,05 ha). 2014 m. parengtame Kazliškio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Rokiškio skyriaus vedėjo 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-1343, šis žemės sklypas suprojektuotas nuomoti T. N.. Į Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 25VĮ-(14.25.2.)-821 patvirtintą pretendentų, pageidaujančių Rokiškio rajone, Kazliškio seniūnijoje, Kazliškio kadastro vietovėje pirkti, nuomoti ar patikėjimo teise valdyti valstybinę žemę, sąrašą buvo įtraukas ir atsakovas T. N.. Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriaus vedėjo 2015 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 25VĮ-1153-(14.25.2.) 4,0552 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), išnuomotas 25 metų laikotarpiui T. N., 2015 m. spalio 28 d. sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. 25SŽN-287-(14.25.62.).
12. Atsakovei I. G., kaip pergyvenusiai sutuoktinį, 2011 m. gruodžio 16 d. buvo išduoti nuosavybės teisės liudijimai, kad jai priklauso po 1/2 dalį bendro santuokoje įgyto turto. 2012 m. sausio 5 d. G. G. ir I. G. buvo išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai, pagal kuriuos turtas paveldėtas lygiomis dalimis, būtent – V. G. priklausęs asmeninės nuosavybės teise: gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini); gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini); 1,0000 ha žemės sklypas (miškų ūkio paskirties), 12,5500 ha žemės sklypas (žemės ūkio paskirties), 3,2000 ha žemės sklypas (žemės ūkio paskirties), 7,8800 ha žemės sklypas (žemės ūkio paskirties), esantys (duomenys neskelbtini); 1/2 dalis turto, priklausiusi V. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise: lėšos banke, 4 automobiliai, automobilinė priekaba, 2 ratiniai traktoriai.
13. Atsakovė I. G. praėjus beveik dviem mėnesiams po sutuoktinio mirties, t. y. 2011 m. lapkričio 14 d., įregistravo ūkininko ūkį savo vardu, bet tai nebuvo mirusio sutuoktinio V. G. ūkininko ūkio teisių perėmimas. Todėl atsakovė negalėjo perimti ir pradėtos įgyvendinti teisės į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir neturėjo teisės užbaigti pradėtos procedūros savo vardu (Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 81 straipsnis, 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje pateiktas ieškovės 2012 m. kovo 21 d. sutikimas dėl pieno kvotų perdavimo po sūnaus mirties jo sutuoktinei nereiškia, jog ieškovė nepriėmė palikimo po sūnaus mirties, nes neleidžiama jo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis).
14. Nors ieškovė neatitinka reikalavimų subjektui, turinčiam teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę reikalavimų, tačiau tai nereiškia, kad ji negalėjo pasinaudoti kitomis jai įstatymų suteiktomis teisėmis, t. y. palikimą pasidalyti CK 5.70 straipsnio pagrindu arba ūkininko ūkio paveldėjimo klausimą išspręsti CK 5.71 straipsnyje nurodytu būdu. Be to, ieškovė tokią turtinę teisę galėtų padovanoti, parduoti.
15. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktu, 8 straipsniu, CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad  paveldėjimo teisės liudijimas dėl V. G. ūkininko ūkio ir teisės pirkti valstybinę žemę paveldėjimo nebuvo išduotas nei ieškovei, nei atsakovei I. G., todėl atsakovė neturėjo teisės disponuoti V. G. ūkininko ūkiu ir turtine teise pirkti valstybinę žemę. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo teisės V. G. išbraukti iš sąrašo asmenų, kuriems parduoti buvo suprojektuoti valstybinės žemės sklypai, kai Nacionalinės žemės tarnybos Rokiškio skyriaus vedėjo 2011 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 25 VĮ-(14.25.2)-519 V. G. buvo patvirtintas parduoti 4,0552 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bloko/sklypo Nr.0003/155, ir šis įsakymas nėra panaikintas ar pripažintas netekusiu galios. Šis žemės sklypas negalėjo būti įtrauktas į laisvos valstybinės žemės fondo žemės plotų žiniaraštį, vėliau suprojektuotas ir išnuomotas atsakovui T. N.. Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo teisės parduoti atsakovei I. G. 14,9430 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 8,3330 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 14,3826 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovė I. G. neturėjo teisės 14,3826 ha žemės sklypą parduoti atsakovui L. M..
16. Nustačius, kad administracinis aktas yra niekinis, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, yra pagrindas žemės sklypo įgijėjus traktuoti kaip nesąžiningus (įgijusius teises ir pareigas neteisėtai). L. M. 14,3826 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas net nepraėjus mėnesiui, kai I. G. jį nusipirko iš valstybės, o T. N. kreipėsi dėl 4,0552 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), išnuomojimo, kai sužinojo, jog atsakovė I. G. nebeperka po vyro mirties anksčiau jo nuomoto žemės sklypo, net buvo padaryti sklypo kadastriniai matavimai, kuriuos jis įsigijo iš atsakovės. Pagal imperatyviąsias įstatymo normas pardavėjas gali perleisti tik jam nuosavybės teise priklausantį turtą (CK 4.48 straipsnio 1 dalis, 6.305 straipsnis); visuotinai žinomas principas, kad iš neteisėto veiksmo teisė atsirasti negali. Teismas, remdamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, 6.145 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad žemės sklypai turi būti grąžinti valdyti valstybei, atsakovei I. G. grąžinant pinigus, kuriuos ši sumokėjo pagal 2013 m. sausio 30 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 25SUI-6 ir Nr. 25SU21. Atsakovas L. M. įpareigotinas grąžinti valstybės nuosavybėn 14,3826 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovė I. G. – grąžinti atsakovui pinigus, kuriuos jis sumokėjo pagal 2013 m. vasario 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovai L. M. ir T. N. turi teisę prašyti atlyginti jiems padarytą žalą iš valdžios institucijos dėl padarytų klaidų arba iš kitų kaltų asmenų.
17. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal  atsakovų I. G., L. M. ir Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinius skundus, 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu panaikino Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.
18. Kolegija nurodė, kad ūkininko ūkio paveldėjimo ypatybes lemia ne tik įstatymas, bet ir jo teisinė forma (Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 81 straipsnis, 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Paveldėjimo teisė nėra absoliuti – tam, kad galėtų paveldėti, įpėdinis turi atitikti specialiuose įstatymuose nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2004; 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-694/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008).
19. Nors paveldėjimo teisės liudijimas į V. G. ūkininko ūkį I. G. nebuvo išduotas, tačiau ji tęsė sutuoktinio ūkio veiklą, 2011 m. lapkričio 14 d. įregistravo ūkį savo vardu, paveldėjo 1/2 dalį palikėjo turto (ir sudariusio ūkininko ūkį), toliau naudojo jos sutuoktiniui suprojektuotus žemės sklypus. 2012 m. kovo 22 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros Tiesioginės paramos skyriui atsakovė I. G. pateikė pranešimą dėl valdos perdavimo. Ieškovė 2006 m. nutraukė ūkininkavimą, buvo išregistruota iš Ūkininkų ūkių registro, ūkis likviduotas. 2012 m. kovo 21 d. rašte VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Pieno kvotų skyriui ieškovė nurodė, kad sutinka, jog mirusio sūnaus turėta pieno kvota atitektų I. G., nes ši perima visas žemes, gyvulius ir visus mirusio vyro valdos įsipareigojimus, ieškovė pažymėjo, kad dalyvauja programoje „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“. Ieškovė po sūnaus mirties nepretendavo ir į jo ūkio veiklos produkciją, gyvulius, ūkio veikla buvo perduota jo sutuoktinei – kitai įpėdinei. Taigi atsakovė I. G. tęsė sutuoktinio ūkio veiklą, o ieškovė nepretendavo į palikėjo vardu registruoto ūkio veiklos tęsimą ar dalies perėmimą. 
20. Įstatymas leidžia įpėdiniams paveldėtą turtą pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre (CK 5.70 straipsnio 1 dalis), nedalius daiktus paskirti vienam iš įpėdinių, atsižvelgiant į daikto pobūdį ir įpėdinio poreikius (CK 5.70 straipsnio 2 dalis). CK 5.71 straipsnyje įtvirtintas ūkininko ūkio, kaip teisių ir pareigų visumos, paveldėjimas yra įpėdinių teisė, o ne pareiga, todėl ieškovės argumentai, kad atsakovė I. G., neturėdama paveldėjimo teisės liudijimo į V. G. ūkininko ūkį (kaip visumą), negalėjo įgyvendinti šio ūkio turtinių teisių, yra nepagrįsti.
21. I. G. buvo savo sutuoktinio turimo turto, sudarančio ūkininko ūkį, bendraturtė (CK 3.91 straipsnis). Sprendimą dėl žemės įsigijimo buvo priėmę abu sutuoktiniai, paduodamas prašymus pirkti žemę V. G. veikė abiejų sutuoktinių interesais kaip vienas iš bendraturčių. Šių prašymų pagrindu įsigyti žemės sklypai, remiantis CK 3.88 straipsnyje įtvirtintu bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos principu, būtų laikomi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. CK 3.109 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinių prievolių vykdymo ir sutuoktinių turto, o CK 3.91 straipsnyje – turto, skirto ūkiui funkcionuoti, bendrumo principai lemia, kad atsakovės I. G. žemės sklypų įsigijimo proceso tęsimas yra ir jos su sutuoktiniu prisiimtų įsipareigojimų tęsimas.
22. Byloje nėra ginčo, kad I. G. atitiko Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 2 straipsnyje numatytus teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turintiems asmenims keliamus reikalavimus, todėl tai, kad ji perėmė ir įgyvendino sutuoktiniui priklausiusią teisę į valstybės paramą įsigyjant valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, neprieštarauja įstatymų reikalavimams ir kasacinio teismo praktikai, pagal kurią šios teisės priskiriamos prie ūkininko ūkio teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2014). Ieškovė neatitinka Laikinojo įstatymo 2 straipsnyje, 5 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose nustatytų reikalavimų.
23. Pagal CK 5.71 straipsnio 1 dalį atsakovė I. G. turi pirmenybės teisę gauti V. G. ūkininko ūkį ir jam priklausiusią teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Tačiau ši įstatymo nuostata neįpareigoja įpėdinių išsaugoti ūkio kaip visumos.
24. CK 5.70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įpėdiniai paveldėtą turtą gali pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre. Paveldėtojos daiktines teises į paveldėtą turtą yra įregistravusios viešuose registruose. 2012 m. kovo 6 d. sudariusios mainų sutartį, V. G. ūkininko ūkiui priklausiusias žemes, techniką paveldėtojos pasidalijo, todėl nei paveldėto turto dalybos, nei ūkininko ūkio paveldėjimo sprendimas CK 5.71 straipsnyje nurodytu būdu nebėra galimas.
25. Paveldėjimo teisės gali būti parduodamos pagal CK 6.426 straipsnį nustatytos paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu kaip visuma (turtinis kompleksas), o ne konkretus turtas ar turtinės teisės. Palikimo turinį sudarančiais konkrečiais daiktais gali būti disponuojama po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovė, neatitikdama subjektui, siekiančiam įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, įstatymų keliamų reikalavimų, negalėtų ginčo teisių įgyti ir jomis disponuoti. Ginčo administracinių aktų ir sandorių panaikinimas nesukeltų ieškovei teisinių pasekmių. Galimybė disponuoti teise įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę neatitiktų ir Laikinojo įstatymo priėmimo tikslų, t. y. siekio užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinis turtas – žemės ūkio paskirties žemė – būtų naudojamas racionaliai.
26. Tvarkant paveldėjimo dokumentus notarei turėjo būti žinoma, kad palikėjas buvo ūkininkas, jo vardu buvo sąskaita banke. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo ūkininkė, kitas jos sūnus – ūkininkas, tikėtina, kad ji turėjo bendrų žinių apie ūkio (kaip visumos) vertę, jo administravimą, turtines teises ir galimų įsipareigojimų vykdymą. Paveldėtojų pasirinktas palikimo priėmimo būdas – ūkininko ūkio dalijimas ne kaip ūkinio vieneto, o išskaidytai, galimai nebuvo palankiausias ieškovei, tačiau jis neprieštarauja CK normoms, reglamentuojančioms paveldėjimą, tarp jų – ir CK 5.50 straipsnio 1 daliai, ir įpėdinių teisei pasidalyti palikimą. Be to, CK 5.70 straipsnio 2 dalyje, 5.71 straipsnyje nustatytas kompensacijos įpėdiniui mokėjimas, tačiau ieškovė su tokiu ginčo sprendimo būdu nesutinka.
27. Pirmosios instancijos teismas neįvardijo, kokioms imperatyviosioms įstatymo normoms ginčo administraciniai aktai ir pirkimo–pardavimo sutartys prieštarauja, todėl pagal kasacinio skundo praktiką toks sprendimas yra nepakankamai pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012).
28. Ieškovė nebuvo ginčijamų administracinių aktų adresatė, todėl negali remtis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi. Nacionalinė žemės tarnyba ginčo administracinius aktus priėmė įvertinusi turimą informaciją,  laikydamasi administracinių procedūrų ir viešojo administravimo principų.
29. Ieškovė neįrodinėja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų administracinių aktų panaikinimo pagrindų. Ieškovei neįrodžius administracinių aktų panaikinimo pagrindų ir teismui nenustačius imperatyviųjų įstatymo normų, kurioms administraciniai aktai prieštarautų, naikinti ieškovės ginčijamus administracinius aktus nėra pagrindo.
30. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias CK normas. Daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu.  Ieškovės G. G. ir atsakovo L. M. nesiejo prievoliniai santykiai, nes ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp atsakovų I. G. ir L. M.. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

31. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovė I. G. niekada nebuvo įregistruota kaip V. G. ūkininko ūkio partnerė (Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 3 dalis), todėl ji į V. G. ūkininko ūkį ir turtines teises neturėjo daugiau teisių, nei jų galėjo įgyti paveldėdama pagal įstatymą. Ieškovės ir atsakovės I. G. paveldėtas nekilnojamasis turtas, kuris buvo naudojamas V. G. ūkininko ūkio veikloje, t. y. žemės sklypai, ūkiniai pastatai, V. G. priklausė asmeninės nuosavybės teise (žemės sklypus V. G. padovanojo ieškovė G. G., kuri iki 2006 m. ūkininkavo, valstybinės žemės sklypus, suformuotus parduoti V. G., iš valstybės nuomojo G. G. ir naudojimo teisę perleido V. G.), todėl I. G., kaip sutuoktinė, nebuvo šio turto bendraturtė. Palikimo atsiradimo metu abi paveldėtojos neatitiko Laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl jų galimybės paveldėti V. G. turtinę teisę į valstybės paramą, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, buvo vienodos.
2. Ieškovė, būdama garbingo amžiaus ir neturėdama pakankamai teisinių žinių, nežinojo paveldėjimą reglamentuojančių įstatymų, paveldėto turto ir turtinių teisių, būtent – mirusio sūnaus ūkininko ūkio, teisės pirkti valstybinę žemę, įforminimo tvarkos, galimybės paveldėjimo teise disponuoti ją perleidžiant, sudarant paveldėto turto pasidalijimo sutartį dar iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (CK 5.65, 5.70, 5.71 straipsniai). Paveldėjimo bylą tvarkančiai notarei turėjo kilti klausimas, ar nėra daugiau paveldimo turto ir turtinių teisių, matant, kad paveldimą turtą sudaro nemažas kiekis žemės ūkio paskirties žemės, žemės ūkio technika, ūkiniai pastatai. Notarė turėjo pareigą išsiaiškinti visą palikimo mastą ir paaiškinti ieškovei jos teisių apimtį bei įgyvendinimo galimybes, išaiškinti galimybę skirti paveldimo ūkininko ūkio administratorių. Pažymėtina, kad iš karto po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo notarė tvirtino įpėdinių paveldėto turto mainų sutartį, dovanojimo sutartį, kuria paveldėtą turtą G. G. padovanojo savo ūkininkaujančiam sūnui J. G.. Visi šie klausimai galėjo būti išspręsti paveldėjimo byloje, pasidalijant paveldimą turtą, perleidžiant paveldėjimo teises. Ieškovė G. G., negalėdama įgyvendinti teisės į valstybės paramą įsigyjant V. G. skirtus žemės sklypus, šią teisę galėjo perleisti ir atsakovei I. G. mainais už kitą paveldimą turtą.
3. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, ūkininko ūkis yra ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. V. G. ūkininko ūkis ir jo įgyta teisė į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę po mirties turėjo būti paveldimi bendra tvarka. Ieškovė ir atsakovė I. G. paveldėjo visą V. G. turtą ir turtines teises, nes neleidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Palikimo turinį sudarančiu turtu ir turtinėmis teisėmis, kaip nuosavybės teisių objektais, įpėdiniai gali disponuoti tik po to, kai notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą. V. G. turtinė teisė pirkti lengvatinėmis sąlygomis valstybinę žemę turėjo būti paveldėta įstatymų nustatyta tvarka, o ne perleista jo sutuoktinei I. G.. CK 5.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata nepatvirtina atsakovės I. G. pirmenybės teisės gauti V. G. ūkininko ūkį ir jam priklausiusias teises į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, nes I. G. sutuoktinio ūkininko ūkio nepaveldėjo ir jo veiklos netęsė.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2014, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl teisės į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, kai šios teisės subjektas ūkininkas, įregistravęs ūkininko ūkį, miršta. Atsakovė I. G. V. G. ūkininko ūkio neįregistravo savu vardu ir netęsė jo veiklos – po V. G. mirties ji įsiregistravo naują savo ūkininko ūkį, o V. G. ūkininko ūkis buvo išregistruotas Ūkininko ūkio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl to, kad nėra įpėdinio ir ūkio veikla toliau netęsiama. Bylos nagrinėjimo metu buvo atkreiptas teismo dėmesys į tai, kad I. G. ūkis buvo įregistruotas tik tikslu nusipirkti iš valstybės V. G. suprojektuotus ir paskirtus žemės sklypus, nes po žemės sklypų įsigijimo I. G. žemės nedirbo – 2013 m. sausio 30 d. nusipirkusi iš viso 37,6586 ha iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis, 2013 m. vasario 21 d. 14,3826 ha pardavė L. M., o likusią išnuomojo.
5. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepretendavo į palikėjo vardu registruoto ūkio veiklos tęsimą ar dalies perėmimą, nepagrįsta, prieštarauja teismo nustatytam faktui, kad V. G. ūkininko ūkio turtas paveldėtas atskiromis dalimis. Ieškovė buvo suklaidinta ar net tyčia apgauta, nes buvo patikinta, kad žemės sklypus, kuriuos turėjo teisę iš valstybės pirkti V. G., paveldės vėliau, kai bus užbaigtos pardavimo procedūros.
6. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, ginčo administracinių aktų ir sandorių panaikinimas ieškovei nesukeltų teisinių pasekmių, nes paveldėtojos daiktines teises į paveldėtą turtą yra įregistravusios viešuose registruose, todėl nei paveldėto turto dalybos, nei ūkininko ūkio paveldėjimo sprendimas CK 5.71 straipsnyje nurodytu būdu nebėra galimas. Toks apeliacinės instancijos teismo aiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2014 išaiškinimui, kad toliau tęsiant mirusio ūkininko prašymu pradėtą valstybinės žemės pirkimo pardavimo procesą gali atsirasti aplinkybių, trukdančių paveldėtojui įsigyti valstybinės žemės sklypus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Taigi, ne šios bylos dalykas, kaip ieškovė būtų įgyvendinusi (ar įgyvendins) savo paveldėjimo teises – byloje reikšti reikalavimai dėl administracinių aktų ir sandorių neteisėtumo.
32. Atsakovai L. M. ir T. N. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Palikėjui V. G. mirus, paveldėtojos paveldėjo visą jo turtą (kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, turtines teises ir kt.) (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). I. G. turėjo pirmumo teisę paveldėti V. G. ūkininko ūkį. Atsakovė buvo jo sutuoktinė, dalis turto, kuris buvo naudojamas ir ūkininko ūkio veikloje, buvo įsigyta santuokoje, todėl šiam turtui yra taikomas sutuoktinių turto teisinis režimas. V. G., teikdamas prašymus Nacionalinei žemės tarnybai dėl žemės sklypų suformavimo ir įsigijimo, buvo susituokęs su atsakove I. G., todėl ir pati turtinė teisė turėtų būti vertinama atsižvelgiant į sutuoktinių tarpusavio santykių reglamentavimą. Šią turtinę teisę įgyvendinus, žemės sklypai būtų įsigyti kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Be to, I. G. pasiruošusi pati ūkininkauti (CK 5.57 straipsnis). Nors paveldėjimo teisės liudijimas dėl V. G. ūkininko ūkio nebuvo išduotas, tačiau faktiškai atsakovė I. G. tęsė ūkininko veiklą.
2. Teisė paveldėti valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę yra turtinė ir paveldima. Paveldėtojos susitarė dėl palikimo pasidalijimo. Ieškovė, būdama senyvo amžiaus, sau pasiliko konkretaus turto dalį ir nepretendavo į palikėjo ūkio veiklos tęsimą.  Ieškovė 2012 m. kovo 21 d. rašte VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Pieno kvotų skyriui nurodė, kad ji perima visas žemes, gyvulius ir visus mirusio V. G. valdos įsipareigojimus. Tai aiškiai išreikšta ieškovės valia dėl ūkininko V. G. ūkio paveldėjimo ir jo teisių ir pareigų perėjimo atsakovei I. G..
3. Pirmosios instancijos teismas neįvardijo, kokioms imperatyviosioms įstatymų nuostatoms prieštarauja ginčo sandoriai. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarauja civilinių teisinių santykių stabilumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2013).
4. VAĮ 8 straipsnis skirtas užtikrinti, kad administraciniai aktai būtų teisėti adresato požiūriu, todėl ieškovė neturi teisės remtis šiuo straipsniu. Be to, ieškovė neginčijo administracinių aktų remdamasi ABTĮ 91 straipsnio nuostatomis, kuriame nustatyta, kada administracinis aktas gali būti panaikintas.
5. Nagrinėjamu atveju ieškovė, L. M. ir T. N. nebuvo sudarę jokių sutarčių dėl žemės perleidimo ar nuomos. Atsakovas L. M. žemės sklypą įsigijo iš atsakovės I. G., o T. N. žemės sklypą išsinuomojo iš valstybės, atstovaujamos atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos. Taigi pripažinus negaliojančia 2013 m. vasario 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį žemės sklypas galėtų būti išreikalautas iš atsakovo L. M. tik vindikacijos būdu pagal CK 4.96 straipsnyje nustatytas sąlygas. L. M. teisėtai ir atlygintinai įsigijo žemės sklypą, jis nebuvo prarastas dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Atsakovas T. N. taip pat įstatymuose nustatyta tvarka sudarė atlygintiną sandorį dėl žemės sklypo nuomos. Byloje nėra įrodymų, kad L. M. ir T. N. žinojo, jog I. G. neturi teisės į žemės sklypus. Administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo suformuoti žemės sklypai, ginčo sandorių sudarymo metu buvo galiojantys, todėl L. M. laikytinas sąžiningu įgijėju.
6. Ieškovė net neįrodinėjo atsakovų nesąžiningumo, o pirmosios instancijos teismas absoliučiai nepagrįstai ir nemotyvuodamas pripažino visus žemės sklypo įgijėjus nesąžiningais. Byloje nebuvo paneigta atsakovų sąžiningumo prezumpcija. Tokią pareigą turėjo ieškovė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad vien todėl, jog administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, visi žemės sklypų įgijėjai laikytini nesąžiningais.
33. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Nors paveldėjimo teisės liudijimas į V. G. ūkininko ūkį nebuvo išduotas, tačiau atsakovė I. G. tęsė sutuoktinio ūkio veiklą, 2011 m. lapkričio 14 d. įregistravo ūkį savo vardu, paveldėjo 1/2 dalį palikėjo turto, taip pat ir ūkininko ūkį sudariusio turto, toliau naudojo sutuoktiniui pirkti iš valstybės suprojektuotus žemės sklypus. 2012 m. kovo 22 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros Tiesioginės paramos skyriui atsakovė I. G. pateikė pranešimą dėl valdos perdavimo, kartu pridėjo mirties liudijimo kopiją, ieškovės atsisakymą, paveldėjimo teisės liudijimo kopiją. Ieškovė ūkininko ūkio veiklos nevykdė  nuo 2006 m., ūkis išregistruotas iš Ūkininkų ūkių registro. Tai, kad ieškovė nepretendavo į V. G. vardu įregistruoto ūkio (dalies) perėmimą, patvirtina jos 2012 m. kovo 21 d. raštas VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Pieno kvotų skyriui. Ieškovė net neketino pasinaudoti V. G. turtine teise į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Aplinkybė, kad nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl ūkininko ūkio paveldėjimo, ūkis buvo paveldėtas kaip atskiri turto vienetai, o I. G. faktiškai tvarkė ūkininko ūkio reikalus, patvirtina, kad I. G. turėjo tikslą tęsti ūkio veiklą ir ją tęsė. Tik įpėdinis, tęsiantis mirusio ūkininko ūkio veiklą, perima pradėtą įgyvendinti teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir tik toks įpėdinis turi teisę užbaigti pradėtą procedūrą savo vardu, todėl būtent I. G., perėmusi šeimos ūkininkavimo veiklą, įgijo teisę užbaigti V. G. pradėtą valstybinės žemės įsigijimo procedūrą. Be to, atsakovė I. G. atitiko Laikinojo įstatymo 2 straipsnyje nustatytus reikalavimus, keliamus teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę turintiems asmenims.
2. Ieškovė jau 2006 m. buvo pasitraukusi iš ūkininkavimo, jos vardu registruotas ūkininko ūkis buvo išregistruotas, todėl ji neatitiko Laikinojo įstatymo 2 straipsnio imperatyviųjų nuostatų ir negalėjo pretenduoti į valstybinės žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą nei paveldėjimo, nei kitu būdu.
3. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo, įsigaliojusio nuo 2014 m. gegužės 1 d. (2014 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. XII-854 redakcija), 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (t. y. naudojama asmeninio ūkio žemė, po žemės ūkio veiklai naudojamais statiniais, įsiterpusi tarp privačių žemės sklypų žemė). Taigi ieškovė, teismui grąžinus ginčo sklypus valstybei, negalėtų įgyti teisės įsigyti žemės sklypus. Ginčo administracinių aktų ir sandorių panaikinimas nesukeltų ieškovei teisinių pasekmių. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas ar kiti žemės įsigijimo procesą reglamentuojantys teisės aktai neleido ir neleidžia asmeniui, turinčiam teisę įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, tokios teisės pirkimo–pardavimo ar kitokių sandorių pagrindu perleisti kitam asmeniui.
4. Ieškovė nebuvo ginčijamų administracinių aktų adresatė, todėl negali remtis VAĮ 8 straipsniu. Ginčijamus administracinius aktus ir sandorius atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba priėmė įvertinusi turimą informaciją, laikydamasi administracinių procedūrų ir viešojo administravimo principų.
5. Ieškovė administracinių aktų panaikinimo pagrindų neįrodinėjo ir jais nesirėmė. Ieškovei neįrodžius administracinių aktų panaikinimo pagrindų ir teismui nenustačius imperatyviųjų įstatymo normų, kurioms administraciniai aktai prieštarauja, naikinti ginčijamus administracinius aktus nėra pagrindo (ABTĮ 91 straipsnis).
34. Atsakovė I. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. V. G. kartu su atsakove I. G. ūkininkavo ir nuo 2001 m. vasario 23 d. V. G. vardu jie buvo įregistravę ūkininko ūkį. Nors ūkininko ūkis buvo įregistruotas V. G. vardu, ūkininkavimo veikla buvo bendra šeimos veikla, o iš šios veiklos gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos interesams tenkinti. Ūkininko ūkis, kaip ūkininko turtinių teisių ir pareigų visuma, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kuriai galioja sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, 3.91 straipsnis, 3.117 straipsnio 1 dalis).
2. Ieškovė 2006 m. nutraukė ūkininkavimą, jos vardu įregistruotas ūkininko ūkis buvo išregistruotas, todėl ji negalėjo pretenduoti į valstybinės žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą, negalėjo įgyti ir teisės į valstybinės žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą nei paveldėjimo, nei kitu būdu. Po V. G. mirties būtent atsakovė I. G. nepertraukiamai tęsė šeimos vykdytą ūkininkavimo veiklą ir jau 2011 m. lapkričio 14 d. savo vardu įregistravo ūkininko ūkį, toliau ūkininkavo. Tik įpėdinis, tęsiantis mirusio ūkininko ūkio veiklą, perima pradėtą įgyvendinti teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę ir tik toks įpėdinis turi teisę užbaigti pradėtą procedūrą savo vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2014).
3. Ieškovė, nors ir žinojo apie V. G. ūkį bei jo turėtą teisę įgyti valstybinę žemę, nuo V. G. mirties nesiėmė jokių veiksmų nei dėl ūkio paveldėjimo, nei dėl valstybinės žemės galimo įsigijimo, kas rodo, kad ji neturėjo tikslo įsigyti valstybinės žemės.
4. Šalys viešame registre yra įregistravusios savo nuosavybės teises į paveldėtus daiktus, todėl palikimo pasidalyti CK 5.70 straipsnio pagrindu negalima.
5. Paveldėtojos yra paveldėjusios palikėjui V. G. priklausiusius žemės sklypus, pastatus, automobilius bei žemės ūkio techniką, t. y. ūkyje naudoti daiktai buvo paveldėti dalimis, ir šalys nesprendė ūkyje naudojamo turto paveldėjimo klausimo CK 5.71 straipsnyje nustatytu būdu, todėl šio straipsnio taikyti negalima.
6. Teisės aktais nėra nustatyta teisė asmeniui, turinčiam teisę įsigyti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, šią teisę pirkimo–pardavimo, dovanojimo, mainų ar kitokių sandorių pagrindu perleisti kitam asmeniui, todėl nepagrįstas yra kasacinio skundo argumentas, kad ieškovė galėtų kokiu nors būdu šia teise disponuoti.
7. 2014 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XII-854 patvirtintos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo redakcijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Ši įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2014 m. gegužės 1 d., todėl ieškovė, ginčo žemės sklypų grąžinimo valstybei atveju, jų įsigyti nebegalėtų, kaip ir negalėtų tokia teise disponuoti, t. y. ieškinio reikalavimo tenkinimas nesukeltų ieškovei teisinių padarinių.
8. Pirmosios instancijos teismas neįvardijo, kokioms imperatyviosioms įstatymo normoms ginčijami administraciniai teisės aktai ir sutartys prieštarauja.
9. Atsakovė visus ginčijamus sandorius sudarė veikdama sąžiningai. L. M., sudarydamas sutartį su ieškove, taip pat veikė sąžiningai. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, o nesąžiningumo prezumpcijos atvejai yra aiškiai įvardyti įstatyme (CK 6.67 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė I. G. atsakovui L. M. pardavė žemės sklypą nepraėjus nė mėnesiui nuo jo įsigijimo iš valstybės, tačiau ši aplinkybė neįrodo atsakovų nesąžiningumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, kai šios teisės subjektas – ūkininkas, įregistravęs ūkininko ūkį, – miršta, o įpėdinis tęsia ūkio veiklą, paveldėjimo 

35. Teisė į valstybės paramą, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, reglamentuojama Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo (bylos atveju aktuali 2006 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. X-762 redakcija). Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai: 1) užtikrinti, kad Lietuvos nacionalinis turtas – žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama racionaliai, skatinant žemės rinką ir konkurencingą žemės ūkį, sudarant sąlygas racionaliai tvarkomų žemėvaldų suformavimui bei žemės konsolidacijai; 2) išsaugoti ir pagerinti natūralią aplinką, užtikrinti higienos sąlygų ir gyvūnų gerovės normų laikymąsi. Šiems tikslams pasiekti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai subjektams, siekiantiems įsigyti valstybės žemės ūkio paskirties žemę, ir šiam siekiui įgyvendinti galintiems pretenduoti į valstybės paramą.
36. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teisę į valstybės paramą, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, turi fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu laikomas ne anksčiau kaip metais, einančiais prieš paraiškos pateikimą, žemės ūkio naudmenas ir (ar) pasėlius deklaravęs ir buhalterinę apskaitą tvarkantis fizinis asmuo, kuris turi praktinio ūkininkavimo patirties ir Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo diplomą arba dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti. Taigi tik tokius reikalavimus pagal ginčo atveju aktualiu laikotarpiu galiojusią Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo redakciją atitinkantis asmuo turėjo teisę gauti valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę.
37. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovės sūnus ir atsakovės I. G. sutuoktinis V. G. vykdė ūkininko ūkio veiklą, savo vardu buvo įregistravęs ūkininko ūkį ir byloje nėra ginčo, kad jis atitiko Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, todėl turėjo teisę į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Įgyvendindamas šią savo teisę, V. G. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236, nustatyta tvarka kreipėsi dėl žemės sklypų įsigijimo iš valstybės, ir buvo pradėta žemės sklypų pardavimo procedūra. Ši procedūra nebuvo užbaigta, nes 2011 m. rugsėjo 23 d. V. G. mirė, palikimą priėmė ir paveldėjo ieškovė – mirusiojo motina ir atsakovė I. G. – jo sutuoktinė. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp paveldėtojų dėl palikėjo ūkininko, įregistravusio ūkininko ūkį, teisės į valstybės paramą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę paveldėjimo.
38. Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ūkininko ūkis yra ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ūkininko ūkį įregistravęs asmuo pasinaudoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatyta teise į valstybės paramą ir pradedama šios teisės įgyvendinimo procedūra (asmuo užpildo prašymą ir pateikia visus būtinus dokumentus, jam suprojektuojamas žemės sklypas, kuris įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre), tai ši turtinė teisė laikytina viena iš ūkininko turtinių teisių, sudarančių ūkininko ūkį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2014).
39. Ūkininko turtinė teisė, kaip ūkininko ūkio dalis, į valstybės paramą, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, yra paveldima CK penktosios knygos nustatyta tvarka, nes pagal CK 5.1 straipsnio 2 dalį paveldimi yra ne tik materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę), bet ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos.
40. Ūkininko ūkio įstatymo 81 straipsnyje nustatyta, kad, ūkininkui mirus, jeigu įpėdinis tęsia ūkio veiklą, registro tvarkymo įstaigai pateikiami ūkio įregistravimo pažymėjimas ir prašymas įregistruoti ūkį įpėdinio vardu kartu su tai patvirtinančiais ir kitais dokumentais, nurodytais šio Įstatymo 7 straipsnyje. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą ūkis iš Ūkininkų ūkių registro išregistruojamas ūkininkui mirus, jeigu nėra įpėdinio ir ūkio veikla netęsiama. Kasacinis teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, kad tais atvejais, kai įpėdinis tęsia ūkio veiklą ir ūkis įregistruojamas įpėdinio vardu, laikytina, kad kartu su ūkininko ūkiu įpėdinis perima ir pradėtą įgyvendinti teisę į valstybės paramą, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę; toks įpėdinis turi teisę užbaigti pradėtą procedūrą savo vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2014).
41. Pagal kasacinio teismo praktiką ūkininko ūkis, kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, laikytinas turtiniu vienetu (tam tikra verslo forma, kuriai nereikia įsteigti įmonės ir kuri neturi savarankiško ūkio subjekto statuso), galinčiu būti nuosavybės teisės objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2011). Taigi ūkininko ūkis, kaip nuosavybės teisės objektas, gali būti paveldimas (CK 5.1 straipsnio 1, 2 dalys).
42. Kasaciniame skunde akcentuojamame CK 5.71 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai ūkininko ūkio padalijimas gali suardyti ūkį, pirmenybės teisę gauti ūkį ir jam priklausantį inventorių turi tas įpėdinis, kuris daugiausia dirbo paveldimame ūkyje ir yra pasiryžęs bei pasiruošęs pats ūkininkauti. Tačiau CK 5.70 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė įpėdiniams paveldėtą turtą pasidalyti bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre, nurodoma, kad nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti įregistruota viešame registre, o įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas.
43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė I. G. tęsė sutuoktinio ūkio veiklą, 2011 m. lapkričio 14 d. įregistravo ūkį savo vardu, toliau naudojo jos sutuoktiniui suprojektuotus žemės sklypus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ieškovė 2006 m. nutraukė ūkininkavimą, buvo išregistruota iš Ūkininkų ūkių registro, ūkis buvo likviduotas. Taigi remiantis CK 5.71 straipsniu atsakovė I. G. turėjo pirmenybės teisę gauti ūkį ir jam priklausantį inventorių. Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, CK 5.71 straipsnyje įtvirtinta įpėdinio pirmenybės teisė gauti ūkį ir jam priklausantį inventorių – tai įpėdinio teisė, bet ne pareiga, todėl V. G. įpėdinės CK 5.70 straipsnio pagrindu turėjo teisę ūkininko ūkio turtą pasidalyti bendru sutarimu.
44. Byloje teismų taip pat nustatyta, kad abi įpėdinės paveldėjo po 1/2 dalį palikėjo turto (kuris sudarė ir ūkininko ūkį). Ieškovės 2012 m. kovo 21 d. raštas VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Pieno kvotų skyriui patvirtina ieškovės valią su palikėjo –– sūnaus ūkininko ūkio veikla susijusias teises ir pareigas perduoti sūnaus sutuoktinei – kitai įpėdinei. Pažymėtina, kad tik atsakovė I. G. palikimo atsiradimo ir priėmimo metu atitiko Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, keliamus fiziniams asmenims, turintiems teisę į valstybės paramą, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę turintiems asmenims. Teisėjų kolegija nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu laiko teisinga apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad įpėdinės pasidalijo palikėjo ūkininko ūkį bendru sutarimu ne kaip turtinį vienetą, bet kaip atitinkamą ūkininko ūkio turtą. Nors paveldėtojų rašytinis susitarimas dėl palikėjo ūkininko turtinės teisės į valstybės paramą, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, nebuvo sudarytas, tačiau toks reikalavimas CK 5.70 straipsnio 1 dalyje nenustatytas.
45. Bylos duomenimis, paveldėjimo teisės liudijimas dėl turtinės teisės į valstybės paramą, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, paveldėjimo atsakovei I. G. nebuvo išduotas, tačiau, pateikdama notarui pareiškimą, ji priėmė visą palikimą (pagal CK 5.50 straipsnio 1 dalį neleidžiama priimti palikimo iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis), ir, sutarusi su kita palikimą priėmusia įpėdine – ieškove dėl palikėjo ūkininko ūkio turto pasidalijimo, t. y. su ieškovės sutikimu, faktiškai perėmė šią palikėjo teisę ir ją įgyvendino – ginčijamais sandoriais įsigijo žemės sklypus iš valstybės. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentus, kad jai nebuvo žinoma galimybė susitarti dėl paveldimo turto pasidalijimo, nes tai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir įrodymams; faktai, kad ji buvo suklaidinta ar apgauta, byloje neįrodyti ir nenustatyti (CPK 175, 185 straipsniai).
46. Dėl nurodytų priežasčių tenkinti byloje reikštus ieškovės reikalavimus panaikinti administracinius aktus ir atsakovės I. G., įgyvendinusios paveldėtą palikėjo turtinę teisę į valstybės paramą, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, su valstybe sudarytus žemės ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandorius, nebuvo teisinio pagrindo.
47. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
48. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Kasaciniame teisme patirta 22,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas atmetamas, tai šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
50. Atsakovė I. G. prašo priteisti iš ieškovės 500 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo. Prašoma priteisti suma neviršija pagal teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punktą apskaičiuotino šių išlaidų dydžio, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
51. Atsakovas T. N. prašo priteisti iš ieškovės 605 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo. Prašoma priteisti suma neviršija pagal teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.14 punktą apskaičiuotino šių išlaidų dydžio, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
52. Atsakovas L. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl jo prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 22,34 Eur (dvidešimt du Eur 34 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti iš ieškovės G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 (penkis šimtus) Eur ir atsakovui T. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 605 (šešis šimtus penkis) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Šios nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui, tvarkančiam Nekilnojamojo turto registrą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                      Alė Bukavinienė

                                                                      Gražina Davidonienė

                                                                      Dalia Vasarienė