Bylos Nr. 1A-301-851/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22913-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.6.4.1.;2.4.6.4.2.;2.4.7.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Evaldo Pašilio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,

nuteistajam A. Š. (A. Š.),

nuteistojo gynėjui advokatui Ramūnui Vanagui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX–1495 redakcija), ir nuteistas:

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX– 1495 redakcija) laisvės atėmimu penkeriems metams. 

        Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, A. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1.       A. Š. nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo tyrimo metu nenustatytos datos iki 2013 m. gruodžio 3 d., veikdamas organizuotoje grupėje su T. K., T. L., kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 7 punkte numatytais pagrindais, Ž. J. ir M. K., kurie Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais dėl šios veikos padarymo, susitarė daryti sunkų ir labai sunkų nusikaltimus – neteisėtai disponuoti labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos, turint tikslą ją platinti bei kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kiekvienam grupės nariui pasiskirsčius vaidmenis ir užduotis, tai yra, kad M. K. Ispanijos Karalystėje įgyja, laiko, gabena narkotinę medžiagą, jis, Ž. J., T. K. Ispanijos Karalystėje ir Lietuvos Respublikoje įgyja, laiko, gabena narkotinę medžiagą, T. L. Ispanijos Karalystėje įgyja, laiko ir per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena narkotinę medžiagą, o būtent:

1.1.       laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, Ispanijos Karalystėje T. K., T. L. kartu su M. K. pirkdami įgijo ne mažiau kaip 6818 gramų narkotinės medžiagos - kanapių dalių, su jose esančia 8,0%–13,5% delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija, kurias iki 2013 m. spalio 9 d. tiksliau nenustatyto laiko gabeno ir laikė dviejuose lagaminuose pas M. K. bute, adresu Ispanijos Karalystė (duomenys neskelbtini);

1.2.       po to, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2013 m. spalio 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, T. L. paėmęs iš buto, adresu Ispanijos Karalystė, (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 6818 gramų narkotinės medžiagos - kanapių dalių, su jose esančia 8.0%–13,5% delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija, dviejuose lagaminuose, tyrimo metu nenustatytu mikroautobusu gabeno iš Ispanijos Karalystės į Kauną per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Kalvarijos pasienio postą;

1.3.       po to, 2013 m. spalio 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, Ž. J. kartu su T. L. automobiliu „BMW 530 XD“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įgytus ir laikytus ne mažiau kaip 6818 gramų narkotinės medžiagos - kanapių dalių, su jose esančia 8,0% – 3,5% delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija, gabeno iš Kauno į Panevėžį, ir jis kartu su Ž. J., T. K. minėtą medžiagą laikė bute, adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. gruodžio 3 d. 11.45 val., kuomet kratos metu 6818 gramų narkotinės medžiagos - kanapių dalių rado ir paėmė policijos pareigūnai;

1.4.       tęsiant nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 17 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., tiksliau nenustatytu laiku, Ispanijos Karalystėje, jis (A. Š.) kartu su T. L. ir M. K. pirkdami įgijo ne mažiau kaip 11 991 gramų narkotinės medžiagos - kanapių dalių, su jose esančia 12,2%–14,0% delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija, kurią iki 2013 m. lapkričio 25 d., tiksliau nenustatyto laiko, gabeno ir laikė dviejuose lagaminuose pas M. K. bute, adresu Ispanijos Karalystė, (duomenys neskelbtini);

1.5.       po to, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d., tiksliau nenustatytu laiku, T. L. paėmęs iš buto, adresu Ispanijos Karalystė, (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 11 991 gramų narkotinės medžiagos - kanapių dalių, su jose esančia 12,2% – 14,0% delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija, dviejuose lagaminuose tyrimo metu nenustatytu mikroautobusu gabeno iš Ispanijos Karalystės į Kauną per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Kalvarijos pasienio postą;

1.6.       po to, 2013 m. lapkričio 27 d., laikotarpiu nuo 19.00 val. iki 22.00 val., jis kartu su T. L., tyrimo metu nenustatytu automobiliu ne mažiau kaip 11 991 gramų narkotinės medžiagos - kanapių dalių, su jose esančia 12,2%–14,0% delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija, gabeno iš degalinės UAB „Luktarna“, esančios Kauno r., Kumpių k., Verslo g. 13, į Panevėžio miestą ir kartu su Ž. J. bei T. K. minėtą medžiagą laikė bute, adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. gruodžio 3 d., 11.45 val., kuomet kratos metu 11 991 gramų narkotinės medžiagos kanapių dalių rado ir paėmė policijos pareigūnai;

1.7.       tęsiant nusikalstamą veiką, jam (A. Š.), Ž. J., M. K., T. L. ir T. K. turint bendrą tikslą platinti iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką atgabentą narkotinę medžiagą – kanapių dalis, 2013 m. gruodžio 3 d., 10.27 val., Panevėžio mieste, G. Z., kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl šios veikos padarymo, iš naudojamo abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) paskambinus į T. K. naudojamą abonentinį numerį (duomenys neskelbtini) ir užmaskuotai susitarus dėl narkotinės medžiagos įgijimo, T. K. apie 11.00 val. iš buto, esančio Panevėžyje(duomenys neskelbtini), paėmė 101,05 gramų narkotinės medžiagos – kanapių dalių su jose esančia 13,4% delta-9-tetrahidrokanabinolio koncentracija, ir ją gabeno parduoti G. Z., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo T. K. valios nepriklausančių aplinkybių, nes 2013 m. gruodžio 3 d., apie 11.30 val., Panevėžio mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo, buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. (toliau – nuteistasis arba apeliantas) prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Nuteistojo teigimu, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų šešiems mėnesiams yra aiškiai per griežta. 

2.1.       Teigia, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje paskirta bausmė nėra tinkami individualizuota. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad jis sutiko su visais jam pareikštais kaltinimais ir pripažino visas jam inkriminuotas nusikalstamas aplinkybes, dėl padarytų nusikaltimų labai gailisi, teismo posėdyje atsakinėdamas į klausimus patvirtino atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės bendrininkų – T. K. ir T. L. – parodymus. Taip pat, nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai atsisakė svarstyti galimybę taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nesivadovavo formuojama teismų praktika panašaus pobūdžio bylose.

2.2.       Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1- 19-531/20 Panevėžio apygardos teismas 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu jo bendrininkus Ž. J. ir M. K. už analogiškų veikų padarymą pripažino kaltais ir nuteisė: Ž. J. laisvės atėmimu 12 metų, M. K. – laisvės atėmimu 10 metų ir 6 mėnesiams, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-21-1076 Ž. J. už nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino iki 8 (aštuonerių) metų, o M. K., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino iki 7 (septynerių) metų. Tokį sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas motyvavo tuo, kad bendra baudžiamojo proceso trukmė šiuo atveju viršijo įmanomai trumpiausią laiką, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijose nustatytų ir minimalių laisvės atėmimo bausmių paskyrimas šiems nuteistiesiems aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pasak apelianto, Panevėžio apygardos teismas, net ir žinodamas apie įsiteisėjusį Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį, kuriame pripažinta, kad baudžiamasis procesas šioje byloje vyksta jau ilgą laiką ir tai sudaro pagrindą švelninti bausmę, nesivadovavo suformuotu precedentu šioje byloje ir tinkamai neindividualizavo jam (apeliantui) paskirtos bausmės, tai yra, nuteistojo teigimu, Panevėžio apygardos teismas, neįvertinęs visų byloje surinktų duomenų, tinkamai neindividualizavo bausmės ir paskyrė jam analogišką bausmę, kaip ir kitam kaltinamajam M. K., kuris Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams, visiškai ignoruodamas tai, kad M. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė Lietuvos apeliacinio teismo buvo reikšmingai sušvelninta. Toks aplinkybių vertinimas ir toks bausmės skyrimas, nuteistojo manymu, neatitinka BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo principo bei formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose.  

2.3.        Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad jam (nuteistajam) baudžiamoji atsakomybė už disponavimą dideliu kiekiu narkotinių ir psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, taikoma pirmą kartą, kad jis (nuteistasis) per 8 metų laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo ėmėsi veiksmų, siekdamas pakeisti gyvenimo būdą, turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, tapo fotografu, operatoriumi, videografu, sukūrė šeimą, augina mažametį sūnų. Aplinkybė, kad nuteistasis ilgą laiką turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, šeimą, ją išlaikė ir per 8 metus nepadarė jokio teisės pažeidimo, nuteistojo manymu, privalėjo būti teismo įvertinta ir laikoma aplinkybe, leidžiančia paskirti švelnesnę bausmę. Teigia, jog teismas, skirdamas ypatingai griežtą bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis yra vertas pasitikėjimo, nes po nusikalstamos veikos padarymo stengėsi legaliais būdais užsidirbti pragyvenimui bei šeimos išlaikymui, integravosi į visuomenę, viešai užsiėmė kūrybine veikla. Dėl savo kūrybinės veiklos buvo žinomas, mėgstamas, sulaukė pripažinimo. Pažymėjo, jog jis buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, dalyvaudavo viešuose renginiuose, minėjimuose. Alikantės savivaldybei (Ayuntamiento de Alicante) sukūrė nekomercinį socialinį filmą, dalyvavo kurdamas trumpametražinį filmą „(duomenys neskelbtini)“, nuotrauka buvo publikuojama žurnale „Pasaulio lietuviai“. Visų šių aplinkybių kontekste paskirta bausmė, apelianto manymu, pernelyg griežta, neatitinkanti bausmės paskirties bei paties nuteistojo pavojingumo, todėl yra keistina.

3.        Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas tenkinamas.

4.       Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5.       Apeliantas skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu inkriminuotų nusikaltimų teisinės kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes bei A. Š. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį bei BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX–1495 redakcija). Nuteistasis A. Š. pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ginčija paskirtos per griežtos bausmės ir nepripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės aspektu, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių skunde keliamų klausimų.

6.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pripažinti A. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio1 dalies 2 punktas), taip pat atsisakydamas taikyti A. Š. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirdamas jam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų šešiems mėnesiams, nutolo nuo formuojamos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, neįvertino visų teisiškai svarbių aplinkybių, kurios turi būti vertinamos skiriant bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 58 straipsnio 2 dalis, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo A. Š. yra keistina.

7.       Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

8.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo A. Š. bausmės dydį, o būtent neįvertino tai, kad A. Š. dėl jam pareikštų kaltinimų prisipažino ir pripažino visas jam inkriminuojamas aplinkybes bei parodė, kad daugelio įvykių neprisimena, nes praėjo 8 metai, nurodytų aplinkybių neneigia, dėl padarytų nusikalstamų veikų labai gailisi, atsakinėdamas į teisiamajame posėdyje užduotus klausimus, patvirtino atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės bendrininkų – T. K. ir T. L. – parodymus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, viena vertus, konstatavo, kad kaltinamasis A. Š. pripažino visas jam inkriminuotas aplinkybes dėl jam pareikštų kaltinimų ir neapsunkino šios bylos teisminio nagrinėjimo, kita vertus, atsisakė tai pripažinti A. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad pastarojo prisipažinimas yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nes formuojamoje teismų praktikoje kaltininko nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, A. Š. po to, kai buvo sulaikytas T. K. (2013 m. gruodžio 3 d.), nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų pasislėpė, gyveno kitoje valstybėje, nors žinojo apie sulaikytą T. K., M. K. (t. 19, b. l. 123), atliekamą ikiteisminį tyrimą, taip pat priimtus nuosprendžius kitų bendrakaltinamųjų atžvilgiu (t. 20, b. l. 25). Nors 2021 m. liepos 16 d. teismo posėdyje A. Š. pripažino, kad jam motina sakė, kad jis yra ieškomas (t. 17, b.l. 166), pavargo 7 metus gyventi tokį gyvenimą, kai negali sugrįžti į Lietuvą, bendrauti su artimaisiais (t. 17, b. l. 167), tačiau pats pas pareigūnus neatvyko ir tik intensyvių kelių valstybių pareigūnų dėka buvo surastas, sulaikytas ir pargabentas į Lietuvą. Nors teisme kaltinamasis tvirtino, jog jis nuo tyrimo, pareigūnų nesislapstė, tačiau byloje yra 2014 m. sausio 29 d. tarnybinis pranešimas apie tai, jog atliekant kratą paskutinėje žinomoje A. Š. gyvenamojoje vietoje dalyvavusi jo žmona negalėjo pasakyti, kur yra jos sutuoktinis; po T. K. sulaikymo A. Š. nustojo naudotis savo mobiliojo ryšio telefono numeriu; kaltinamojo motina taip pat negalėjo pasakyti, kur yra jos sūnus (16 t., b. l. 46). Be to, 2020 m. lapkričio 6 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad A. Š. slapstėsi, keitė gyvenamąją vietą (t. 17, b. l. 13). Šios aplinkybės rodo, kad kaltinamajam buvo žinoma apie jo paiešką, bei liudija apie kaltinamojo A. Š. siekį apsunkinti bylos tyrimą bei išvengti baudžiamosios atsakomybės. Po to, kai A. Š. buvo sulaikytas, jis, naudodamasis jam įstatymo suteikta teise, ikiteisminio tyrimo metu iš esmės parodymų nedavė, taip pat ir teisminio bylos nagrinėjimo metu detalių aplinkybių nenurodė, o tik patvirtino atleistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės T. K. ir T. L. parodymus. Vertindamas paminėtas aplinkybes ir, teismo manymu, A. Š. deklaratyvų teigimą, jog jis prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog dėl abiejų veikų nėra kaltinamojo A. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

9.       Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Į šiuos aspektus atkreiptas dėmesys, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2017. Kita vertus, nuoseklioje teismų praktikoje kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime neeliminuoja galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga, kad kaltės pripažinimas būtų kaltininko asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-176-303/2018, 2K-261-489/2018). Be to, visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-133/2013, 2K-137/2015, 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-153-976/2018). Šie aspektai išryškėja, pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-485-788/2015. Savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2013, 2K-516/201, Nr. 2K-142-/2022). Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019). Teismų praktikoje paprastai konstatuojama, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Tačiau ši sąlyga nereiškia kokių nors asmens priedermių pačiam duoti teisinį savo veikos vertinimą, visiškai sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiama padarytos veikos kvalifikacija, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių fiksavimu ir kt. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas pripažinti esant A. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), grindžiamas aukščiau nurodytomis aplinkybėmis (artimųjų parodyymais, kad nežino A. Š. gyvenamosios vietos), nepaneigia nuteistojo argumentų, kad jis nesislapstė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro – pasak A. Š., byloje yra lėktuvo bilietai į Barseloną, kur vyko švęsti Naujųjų Metų, o po to grįžo į Lietuvą. Nurodė, jog jo gyvenimas užsienyje buvo viešas – socialiniame tinkle Instagram viešai paskelbta, kur jis gyvena, kur ir ką filmuoja. Žinojo, kad Ž. J. ir M. K. atžvilgiu priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, tačiau nežinojo, kad yra ieškomas. Šiame kontekste pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantas žinojo, jog jo atžvilgiu yra priimtas nutarimas pripažinti jį įtariamuoju, paskirti jam kardomąją priemonę ir kad jam yra paskelbta paieška, be to, A. Š. negali atsakyti už teisėsaugos institucijų ar prokurorų veiksmus ar neveikimą, sprendžiant jo (A. Š.) sugrąžinimo į Lietuvos Respubliką klausimą.

10.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. Š. nusikalstamą veiką, tačiau netinkamai vertino nuteistojo A. Š. parodymus, kaip neatitinkančius BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Tai, kad A. Š. neatsimena visų prieš 8 metus atliktų veiksmų, nepaneigia proceso metu (pirmosios instancijos teisme) pareikšto kaltės visiško pripažinimo, kritiško požiūrio į savo nusikalstamus veiksmus ir jų nuoširdaus gailėjimosi fakto reikšmės. Teisėjų kolegija sprendžia, jog A. Š. ne deklaratyviais pareiškimais, o realiais veiksmais įrodė, jog suvokė savo padarytų nusikalstamų veikų pavojingą pobūdį, padarė teisingas išvadas. Faktinių bylos aplinkybių visuma (A. Š. pripažino visas faktines jam inkriminuojamų nusikaltimų aplinkybes ir neapsunkino šios bylos teisminio bylos nagrinėjimo, po jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo A. Š. per 8 metus nepadarė jokio teisės pažeidimo, laikomas neteistu (ankstesni teistumai išnykę) (18 t., b. l. 36-40, 42-46, 50-51, 20 t., b. l. 51-55), duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas nėra (18 t., b. l. 70-75), per 8 metų laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo ėmėsi veiksmų, siekdamas pakeisti gyvenimo būdą, turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, tapo fotografu, operatoriumi, videografu, sukūrė šeimą, augina mažametį sūnų, integravosi į visuomenę, viešai užsiėmė kūrybine veikla, buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, dalyvavo viešuose renginiuose, minėjimuose, Alikantės savivaldybei (Ayuntamiento de Alicante) sukūrė nekomercinį socialinį filmą, dalyvavo kurdamas trumpametražinį filmą „(duomenys neskelbtini)“, paneigia formalią pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. Š. visiškas kaltės prisipažinimas yra deklaratyvaus pobūdžio, ir leidžia pripažinti esant visas sąlygas, būtinas A. Š. atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, nurodytai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatuoti, juolab, kad formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog nenukrypstama nuo teismų praktikos, kai teismai, esant kitoms sąlygoms, pripažįsta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia. 

11.       Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir paskirtos A. Š. bausmės švelninimo pažymėtina, jog kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Tai viena iš principinių BK nuostatų, kuria siekiama subalansuoti, suderinti įstatymo apribojimus ir teismo diskreciją, vertinant konkrečias bylos aplinkybes. Ar kaltininkui paskirta teisinga bausmė, patikrina apeliacinės instancijos teismas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011 ir kt.).

12.       Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą A. Š. paskirtas laisvės atėmimas dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą patikrinęs jo argumentus dėl paskirtos jam bausmės teisingumo, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas – nuteistajam A. Š. nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, bei paskyrė neteisingą, aiškiai per griežtą bausmę

13.        Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-233-976/2021). Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta ir tai, jog taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nėra reikalavimo nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, ir paminėto straipsnio taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-689/2019).

14.        Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skirdamas bausmę teismas, be kita ko, atsižvelgia į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pagal BK 58 straipsnio 1 dalį bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.

15.        Nagrinėjamu atveju BK 62 straipsnio nuostatų taikymo pagrindų A. Š. atžvilgiu nenustatyta, todėl teisėjų kolegija svarsto galimybę A. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių tinkamai neįvertino. Skirdamas bausmę A. Š., pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – padarytos veikos priskiriamos labai sunkių (BK 260 straipsnio 3 dalis) ir sunkių (BK 199 straipsnio 2 dalis) nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), veikos tyčinės, baigtos, padarytos organizuotoje grupėje. Taip pat teismas nurodė, jog kaltinamasis A. Š. neteistas (ankstesni teistumai išnykę) (18 t., b. l. 36–40, 42–46, 50–51, 20 t., b. l. 51–55), duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas nėra (18 t., b. l. 70–75), psichikos sveikatos centre neregistruotas (18 t., b. l. 64), dirbo ir gyveno kitoje valstybėje, turi šeimą, kurioje augina mažametį sūnų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į nusikalstamų veikų pobūdį ir motyvus, pasekmes, į kaltinamojo A. Š. asmenybę, į kaltinamojo vaidmenį nusikalstamų veikų padarymo metu (jis buvo aktyvus nusikaltimų bendrininkas), į tai, jog nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina viena aplinkybė, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo daugiau kaip aštuoneri metai ir duomenų apie kitas A. Š. nusikalstamas veikas teismui nėra pateikta, taip pat į tai, kad, nors ir nepripažinta kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuoširdus gailestis ir prisipažinimas, tačiau kaltinamasis A. Š., pripažindamas faktines jam inkriminuojamų nusikaltimų aplinkybes, neapsunkino šios bylos teisminio bylos nagrinėjimo, kaltinamajam A. Š. už abu nusikaltimus skyrė laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatant ne didesnę už šios bausmės vidurkį.

16.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. Š. buvo aktyvus nusikaltimų bendrininkas, padaryta iš esmės remiantis tik atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės T. K. parodymais, kurio manymu, „nusikalstamų veikų koordinatorius buvo A. Š. – tai buvo šio idėja, jis suteikė visą informaciją, užmezgė kontaktus, Lietuvoje daugiausiai parduodavo narkotinių medžiagų“. Kita vertus, iš T. K. parodymų taip pat matyti, kad „finansavimą organizuodavo Ž. J., jis turėjo pinigų ir išmokėdavo uždarbį, A. Š. pinigus atiduodavo Ž. J., kuris paskaičiuodavo ir padalindavo uždirbtus pinigus. Įsigijimui skirtos sumos buvo maždaug 20 000 eurų. Kiek už tą sumą sugebėdavo įsigyti narkotinių medžiagų, tiek parveždavo į Lietuvą. Žolę autobusiuku iš Ispanijos visada parveždavo T. L.. Paskutiniu metu, kai narkotinių medžiagų kiekiai buvo dideli, kiekvienas uždirbdavo apie 20 000 litų. Per kartą parsiveždavo 10 – 12 kg žolės. Narkotinė medžiaga visada buvo ta pati – žolė, kurios įgijimu rūpindavosi M. K.. Ispanijoje važinėdavo kartu su M. K. ir jis padėdavo įsigyti narkotines medžiagas. Kartu dalyvaudavo ispanas A., kuris taip pat padėdavo įsigyti žolės. Jis (T. K.) Ispanijoje buvo 4-5 kartus“. 

17.       Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės T. L. parodymų matyti, kad 2010 m. jis susipažino su T. K. ir Ž. J. ir įklimpo į skolą T. K., nes vartojo narkotikus. Per šuo asmenis susipažino su A. Š., paskui su M. K.. Jo (T. L.) darbas buvo iš Ispanijos į Lietuvą autobusiukais gabenti narkotikus. Paskutinį kartą 2013 m. į Ispaniją vyko spalio ir lapkričio mėn. Spalį vyko su T. K., o lapkritį – su A. Š.. Ispanijoje važinėdavo po apylinkes su M. K., A.. Nupirktas narkotines medžiagas (žolę), supakuodavo į maišus ir gabendavo į Lietuvą. Iniciatyva buvo A. Š., Ž. J., T. K. – tai buvo jų bendras reikalas. Per visą laikotarpį į Ispaniją važiavo apie 18 kartų. Kelis pirmus kartus negavo jokio atlygio, nes buvo skolingas T. K., vėliau pradėjo gauti nuo 1500 iki 6000 litų. Už narkotinių medžiagų gabenimą sumokėdavo Ž. J.. Su pareigūnais nutarė bendradarbiauti pats. 

18.       Iš teisiamojo posėdžio metu apklausto liudytojo I. L. parodymų matyti, kad 2013 metais buvo atliekamas tyrimas, kuriame figūravo kanapių ir jų dalių eiliniai gatvės prekiautojai. Tyrimo eigoje buvo nustatyta organizuota grupė, kuri veždavo narkotines medžiagas iš Ispanijos į Lietuvą ir, pasiskirstydami vaidmenimis, šias medžiagas duodavo išvardintiems asmenims. Buvo atliekamai kriminalinės žvalgybos veiksmai, nusikalstamos veikos imitavimo modeliai, slapti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Buvo nustatyta grupė asmenų, kuri tiekdavo iš Ispanijos į Lietuvą narkotines medžiagas – tai Ž. J., A. Š., T. K. ir jų padėjėjas – T. L.. Minėti asmenys laikėsi konspiracijos, saugojosi, buvo pasiskirstę vaidmenimis. Jei vienas asmuo buvo išvykęs į Ispaniją, kiti asmenys veikdavo Lietuvoje. Vieni gabendavo, kiti pasitikdavo, turėjo savo bendravimo formas, stengėsi išvengti viešumo ir t. t. Jeigu būdavo T. K. išvykęs, tai Ž. J. ar A. Š. organizuodavo T. K. ar atsiustų lagaminų pasitikimą ir narkotinių medžiagų tolimesnį platinimą. T. L. buvo kaip padėjėjas, jis būdavo paleidžiamas su autobusiukais, kurie žmones vedžioja. Jeigu T. K. paleidžia T. L. iš Ispanijos, su kanapių prikrautais lagaminais, tai jį pasitikinėdavo Lietuvoje kiti asmenys. T. K. grįždavo lėktuvu. Ispanijoje buvo bendrininkas M. K.. Jis gyvendavo Ispanijoje ir padėdavo nusipirkti narkotines medžiagas, jas supakuoti.

19.       Iš teisiamajame posėdyje apklausto A. Š. parodymų matyti, kad dėl jam pareikštų kaltinimų prisipažįsta, daug įvykių nepamena, nes praėjo 8 metai. Teismo posėdžio metu atpažino T. L., nurodytų aplinkybių neneigia, labai gailisi. Liudytojų 2013 metais duoti parodymai teisingi. Granadoje gal A. butas buvo, kitame mieste butas buvo M. K.. Ne kiekvieną kartą jis (A. Š.) kontroliuodavo pravažiavimą per valstybės sienas, T. K. taip pat kontroliavo, jis (T. K.) buvo aktyviausias. Neprisimena, ar Ž. J. kontroliavo. Apie tai, kad T. L. buvo skolingas T. K., jis (A. Š.) sužinojo tik teisiamajame posėdyje. Pinigus už parduotus narkotikus atiduodavo Ž. J.. Narkotines medžiagas laikė (duomenys neskelbtini) g., šio nuomojamo buto raktus turėjo T. K.. Pareigūnai sulaikė T. K. gruodžio 2 ar 3 d. Žinojo, kad T. K. yra sulaikytas, tačiau, kad jis (A. Š.) slapstėsi, yra netiesa. Byloje yra lėktuvo bilietai į Barseloną, kur atšventė Naujus Metus, po to grįžo į Lietuvą. Socialiniame tinkle Instagram matyti, kur jis gyvena, kur ir ką filmuoja – jo gyvenimas buvo viešas. Nežinojo, kad yra ieškomas. Žinojo, kad Ž. J. ir M. K. atžvilgiu priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Nebedarys tokių veikų. Dabar gyvena visiškai kitą gyvenimą, augina sūnų, turi šeimą Ispanijoje, labai gailisi dėl savo veiksmų. 

20.       Iš kelionių, skrydžių organizatorių pateiktų duomenų apie T. K., Ž. J., A. Š., T. L. skrydžių datų, maršrutų, susijusių su Ispanijos Karalyste laikotarpyje nuo 2011 m. iki 2013 m., matyti, kad T. L. į Ispanijos Karalystę skrido 27 kartus, T. K. – 11 kartų, Ž. J. – 9 kartus, A. Š. – 5 kartus (t.7, b. l. 85-200; t.8, b. l. 1-50). Taigi, šie viešame teismo posėdyje ištirti ir įvertinti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad aktyviausiai organizuotoje grupėje veikė atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės T. K., taip pat ir Ž. J. bei M. K..

21.       Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog nagrinėjamos bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis A. Š. bendrininkams T. K. ir T. L. ikiteisminis tyrimas dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų Panevėžio apygardos prokuratūros 2017 m. vasario 3 d. nutarimais nutrauktas BK 391 straipsnyje ir BPK 212 straipsnio 7 punkte numatytais pagrindais, o Ž. J. ir M. K. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, bei 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 red., įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.) ir nuteisti, o įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 18 d. nuosprendis pakeistas – Ž. J. už nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 12 metų laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki 8 (aštuonerių) metų; M. K. už nusikaltimo, numatyto BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki 7 (septynerių) metų. Savo sprendimą Lietuvos apeliacinis teismas motyvavo tuo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje procesas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2013 m. gegužės 9 d.) iki šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo iš viso užtruko beveik septynerius metus. Teismo vertinimu, šiuo atveju nepagrįsto ikiteisminio tyrimo vilkinimo nebuvo, visgi, savalaikių sprendimų dėl minėtų tyrimų atskyrimo priėmimas, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo reikšmingai sutrumpinti ikiteisminio tyrimo trukmę. Taip pat teismas nurodė, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo paskirta dvylika posėdžių, tačiau net septyni iš jų neįvyko dėl gynėjų ar nuteistųjų ligos arba proceso dalyvių neatvykimo (t. 26, b. l. 136; t. 27, b. l. 12; 17; 26; 32; 58; 64). Be to, dėl bylą nagrinėjančio teisėjo ir gynėjų užimtumo, atostogų, pertraukos tarp posėdžių kai kuriais atvejais tęsėsi ilgiau nei du mėnesius. Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teisme byla taip pat buvo nagrinėjama gana ilgai. Nuosprendyje aptartų aplinkybių visuma leido apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadą, kad bendra baudžiamojo proceso trukmė šiuo atveju viršijo įmanomai trumpiausią laiką, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijose nustatytų ir minimalių laisvės atėmimo bausmių paskyrimas šiems nuteistiesiems aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

22.       Kaip matyti iš įsiteisėjusio Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, baudžiamoji byla dėl A. Š., kuris kartu su kitais bendrininkas padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl šioje baudžiamojoje byloje susiklosčiusios procesinės situacijos buvo išnagrinėta atskirai, vėliau nei bendrininkų baudžiamoji byla – iš Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2017 m. gegužės 12 d. nutarimo atskirti ikiteisminius tyrimus (1 t., b. l. 3-8) matyti, jog ikiteisminis tyrimas dėl A. Š. padarytos nusikalstamos veikos buvo atskirtas, nenustačius A. Š. buvimo vietos, esant išduotam jo atžvilgiu Europos arešto orderiui.

23.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad formuojamoje teismų praktikoje kiekvieno nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės, veikos kvalifikavimo, taip pat ir bausmės skyrimo klausimai sprendžiami individualiai, įvertinus visas bylos aplinkybes, todėl darytina išvada, kad, nepaisant to, jog nusikalstamos veikos bendrininkų bylos buvo nagrinėjamos atskirai, bylą nagrinėjantis teismas, skirdamas bausmę A. Š., turėjo atsižvelgti ir į pirmiau minėtus BK reikalavimus – įvertinti kiekvieno bendrininko vaidmenį organizuotos grupės kontekste. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad neatsižvelgus į bendrininkų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, gali būti netinkamai pritaikytas BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-689/2018), diferencijuotai neįvertinus bendrininkų grupės ir organizuotos grupės nario atsakomybės netinkamai taikoma BK 58 straipsnio 2 dalis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017). Tinkamas bendrininko vaidmens ir bendrininkavimo formos įvertinimas kartu su kitomis aplinkybėmis, svarbiomis teisingai bausmei skirti, yra svarbus sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo vienam ar keliems asmenims, kuriems yra inkriminuota ta pati veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249-895/2017, 2K-237-689/2018). 

24.       Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su kitų bendrininkų organizuotumo formos vertinimo svarba, skiriant bausmę A. Š., yra pagrįsti. Įvertinus nusikalstamos veikos pavojingumą (A. Š. padarė du tyčinius nusikaltimus, priskirtinus sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms organizuotoje grupėje), taip pat diferencijuotai atsižvelgus į jo kaip bendrininko vaidmenį (BK 58 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamame Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendyje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad A. Š. vaidmuo, darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, būtų reikšmingesnis už vaidmenis kitų bendrininkų – T. K., T. L., kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnyje ir BPK 212 straipsnio 7 punkte numatytais pagrindais, ar Ž. J. ir M. K., kuriems įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, ženkliai sumažintos Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu A. Š. veiksmai, darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas organizuotoje grupėje, buvo mažiau aktyvūs kitų bendrininkų veiksmų kontekste. Svarbu pažymėti ir tai, jog teismų praktikoje nurodyta, kad vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, kad A. Š. per 8 metus nuo jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo nepadarė jokio teisės pažeidimo, laikomas neteistu (ankstesni teistumai išnykę) (t. 18 t., b. l. 36-40, 42-46, 50-51, t. 20, b. l. 51-55), duomenų apie galiojančias administracines nuobaudas nėra (t. 18, b. l. 70-75), per 8 metų laikotarpį nuo nusikalstamų veikų padarymo ėmėsi veiksmų (aprašytų šio nuosprendžio 10 punkte), siekdamas pakeisti gyvenimo būdą. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina mažesnį A. Š. pavojingumą organizuotos grupės bendrininkų kontekste, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas netaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį pripažįstamas nepagrįstu, kadangi Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu A. Š. paskirta 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui ir bausmės paskirčiai, taip pat ilgalaikis A. Š. izoliavimas nuo visuomenės nėra tikslingas, nes gali itin neigiamai paveikti jo turimus socialinius ryšius, be to, tai turės neigiamos įtakos ne tik pačiam nuteistajam, bet ir jo mažamečiui vaikui ir sutuoktinei. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, A. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, turėtų būti mažinama iki 7 metų.

25.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas dėl aukščiau išdėstytų motyvų.

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti A. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

A. Š. už nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 7 (septynerių) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausme, ir A. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai        Jūratė Jakubonienė

        Evaldas Pašilis

        Aiva Survilienė