Civilinė byla Nr. 3K-3-127/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 123.8; 124.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. vasario 15 d.

Vilnius             

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo, neįtraukto į bylą asmens, J. K. atskirasis skundas, panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartis ir atnaujintas procesas, peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. A. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas J. K. 2005 m. kovo 10 d. kreipėsi su prašymu į teismą ir prašyme nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 3 d. sprendimu ieškovei J. A. pripažinta teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas Kaune, K. Būgos g. 20-3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis apie nurodytą nutartį sužinojo Kauno miesto apylinkės teismui 2005 m. sausio mėnesį nagrinėjant kitą civilinę bylą. Pareiškėjas nurodė, kad teismas, neįtraukęs jo į bylą, 2004 m. kovo 3 d. sprendimu nusprendė dėl jo teisių ir pareigų, neišsiaiškino, kokiu pagrindu ieškovė J. A. naudojasi 2/3 dalimis 38 kv. m ploto patalpos R-1/17. Tarp gyvenamojo namo Kaune, Būgos g. 20, trijų bendraturčių (J. K., D. A. Š. ir Kauno miesto savivaldybės) nebuvo susitarimo dėl naudojimosi 38 kv. m ploto patalpa R-1/17. Leidžiant J. A. privatizuoti 2/3 dalis nurodytos patalpos bus pažeista pareiškėjo teisė naudotis 1/3 dalimi šios patalpos. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad priimant nurodytą teismo sprendimą padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, nes pagal Butų privatizavimo įstatymą negali būti leidžiamos privatizuoti patalpos, esančios gyvenamojo namo rūsyje (jos yra tik buto pagalbinės patalpos). Be to, pareiškėjas teigė, kad vadovaudamasis 2005 m. vasario 3 d. patikrinimo aktu VĮ Registrų centro Kauno filialas pakeitė gyvenamojo namo požeminės dalies paskirtį iš pusrūsio į rūsį. Tai yra nauja aplinkybė, kuri negalėjo būti žinoma teismui bylos nagrinėjimo metu. Dėl to pareiškėjas, remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 7 ir 9 punktais, prašė teismo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-3204/2004.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl proceso atnaujinimo. Teismas nutartyje nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 3 d. sprendimas yra įsiteisėjęs. Proceso dalyviai neginčijo to, kad pareiškėjas J. K. apie Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 3 d. sprendimą sužinojo 2005 m. sausio mėnesį. Teismas taip pat nurodė, kad aptariamame sprendime nustatyta, jog ieškovė J. A., be kitų sprendime nurodytų patalpų, naudojasi 38 kv. m ploto patalpos R-1/17 2/3 dalimis, atsižvelgdama į 2003 m. lapkričio 28 d. savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Kodėl savivaldybė jai skyrė naudotis 2/3 dalimis nurodytos patalpos, neaišku, tačiau kita patalpos dalimi, t. y. 1/3, turėtų naudotis kiti bendraturčiai, taip pat J. K.. Dėl to teismas padarė išvadą, kad, galiojant nuomos sutarčiai dėl 2/3 dalių 38 kv. m ploto patalpos R-1/17 naudojimosi, nėra pagrindo atnaujinti procesą. Be to, teismas nurodė, kad Butų privatizavimo įstatyme nebuvo nuostatos, pagal kurią būtų galima privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias gyvenamojo namo pusrūsyje arba rūsyje. Tai nėra nauja aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti teismui žinoma nagrinėjant bylą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi patenkino pareiškėjo atskirąjį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atnaujino procesą byloje. Kolegija nutartyje nurodė, kad pareiškėjas prašė procesą atnaujinti dviem pagrindais: dėl neįtraukimo į procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) ir dėl aiškios teisės normų taikymo klaidos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kolegija pabrėžė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujintas, kai asmuo, prašantis atnaujinti procesą, turi tam tikrų teisių į ginčo objektą. Kolegija nurodė, kad vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu procesas turi būti atnaujintas, pareiškėjas turi būti įtrauktas į bylą dalyvaujančiu asmeniu, nes sprendimas nurodytoje byloje turi įtakos pareiškėjo teisėms. Kolegija pateikė tokius motyvus. Atmetus ieškovės ieškinį dėl leidimo privatizuoti nuomojamas patalpas, pareiškėjo materialinių subjektinių teisių apimtis į ginčo patalpas pasikeistų. Jeigu teismas atmestų pareiškėjos ieškinį remdamasis tuo, kad ginčo patalpos yra negyvenamosios ir jų negalima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, tai turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl teisėtai gyvenančių patalpose asmenų iškeldinimo, suteikiant jiems gyvenamąsias patalpas. Klausimas dėl ieškovei suteiktų gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis galėtų būti sprendžiamas pagal Valstybinės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą. Pareiškėjas, kaip vieno iš butų Kaune, K. Būgos g. 20, savininkas, įgytų teisę įsigyti rūsio ar pusrūsio patalpas bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Kolegija nutartyje taip pat nurodė, kad egzistuoja ir kitas proceso atnaujinimo pagrindas, nustatytas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Kolegija konstatavo, kad byla turi būti nagrinėjama pakartotinai, nes būtina tiksliai nustatyti ginčo patalpų paskirtį, ar jos yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, išsiaiškinti, kiek butų yra name Kaune, K. Būgos g. 20. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal Butų privatizavimo įstatymą suteikiant teisę privatizuoti nuomojamas patalpas, būtina įsitikinti, jog norimų privatizuoti patalpų paskirtis yra gyvenamoji, nes pagal nurodytą įstatymą negyvenamosios paskirties patalpų negalima privatizuoti. Kolegijos manymu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo patalpų paskirtis yra gyvenamoji. Kolegija pateikė tokius motyvus. Pirma, gyvenamoji ginčo patalpų paskirtis nurodyta tik ieškovės ir atsakovo 2003 m. lapkričio 28 d. sudarytoje gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje. Antra, kiti įrodymai to nepatvirtina. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2005 m. vasario 9 d. išrašo matyti, kad gyvenamajame name Kaune, K. Būgos g. 20, yra tik du butai, o jame esančių patalpų savininkai yra trys. Pagal bendraturčių turimų namo dalių dydį ir tai, kad savivaldybei nuosavybės teise priklauso pusrūsyje esančios patalpos, galima daryti prielaidą, jog būtent kitiems dviem namo savininkams priklauso du butai. Be to, kolegija nurodė, kad savivaldybė ieškovei 2003 m. lapkričio 28 d. nuomos sutartimi išnuomojo esančias pusrūsyje patalpas, kurių adresas yra K. Būgos g. 20, o buto Nr. 3. Kolegija nusprendė, kad nurodytos priežastys yra pagrindas procesui atnaujinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nurodytos proceso teisės normos taikymo srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-954/1999; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2000; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2004), nes pradėjo svarstyti, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis pareiškėjui atsirastų materialinių subjektinių teisių. Kasatorius nurodė, kad pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą atnaujinti procesą galima tik tada, kai priimtas teismo sprendimas iš tikrųjų pažeistų pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir interesus. 2004 m. kovo 3 d. sprendimas pareiškėjo teisėms ir interesams neturi įtakos. Tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad nustačius, jog ieškovės patalpos yra gyvenamosios paskirties ir sudaro atskirą butą, jas galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, netaikant CK normų, reglamentuojančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo tvarką, nes pareiškėjas yra ne buto bendraturtis, o kito nekilnojamojo daikto – namo, kuriame yra butai (savarankiški nekilnojamojo turto objektai) – bendraturtis.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nurodytos proceso teisės normos taikymo srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-739/2000; 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1254/2005), nes neatsižvelgė į tai, kad pagrindas atnaujinti procesą turi būti ne tik aiški teisės taikymo klaida, bet ir esminė klaida, t. y. tokia, kuri daro sprendimą neteisėtą.
3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nurodyto punkto taikymo srityje (2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002), nes aptariamo punkto taikymą susiejo su Butų privatizavimo įstatymu. Kolegijos išvada, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nepatvirtina to, jog privatizuotinos patalpos yra gyvenamosios paskirties, prieštarauja Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsnių, CK 6.581 straipsnio (ir jį atitinkančio 1964 m. CK straipsnio) normoms, kuriose nustatyta, jog patalpas gali privatizuoti tik buto nuomininkai, gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties dalyku gali būti tik tinkamas gyventi butas. Be to, apeliacinės instancijos teismas aiškiai viršijo savo kompetenciją.

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo, reikėtų atsižvelgti į materialinės teisės normas, t. y. CK 4.72 straipsnį. Pareiškėjo (neįtraukto į bylą asmens), kaip bendraturčio, prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas Kauno miesto savivaldybei pateikus ieškinį dėl turto atidalijimo. Civilinė byla, kurioje pateiktas nurodytas ieškinys, dabar yra sustabdyta iki bus išnagrinėta ši byla. Tokie teismo veiksmai reiškia, kad teismas pripažino, jog nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas turi įtakos pareiškėjo turtinėms teisėms. Tokia pozicija suformuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2004. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes nė viena iš šalių neginčija to, jog Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 3 d. sprendimas nebuvo apskųstas ir peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos Gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio taikymo ir aiškinimo srityje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą gali atsirasti teisės akto pagrindu (2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2004). Pareiškėjas nurodo, kad kaip tik toks teisės aktas ir yra Butų privatizavimo įstatymas. Pareiškėjas mano, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai manė, kad yra abejonių dėl ginčo patalpos gyvenamosios paskirties. Be to, pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kasatorei teisę privatizuoti atitinkamas patalpas Kaune, K. Būgos g. 20, nes kai kuriomis iš patalpų (t. y. rūsiu) naudojasi ir kiti bendraturčiai (taip pat ir pareiškėjas).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas turi būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2005). Atsakovas mano, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad gyvenamajame name Kaune, K. Būgos g. 20, yra trečias butas. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas į bylą turėtų būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, nes, teismui atmetus kasatorės ieškinį, pareiškėjas galėtų nusipirkti parduodamas patalpas kaip bendraturtis. Be to, atsakovas nurodo, kad ginčo patalpų paskirtis yra keičiama į negyvenamąsias.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. kovo 3 d. sprendimu pripažino ieškovei J. A. teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas: III-1/ 1,40 kv. m, III-2/ 20,22 kv. m, III-3/ 6,60 kv. m, III-4/ 9,20 kv. m, III-5/ 11,01 kv. m, III-6/ 8,38 kv. m, 2/3 dalis patalpos R-1/17,38 kv. m – iš viso 68,39 kv. m, esančias Kaune, K. Būgos g. 28–3, pagal Butų privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis. Pareiškėjas J. K. kreipėsi su prašymu į teismą dėl proceso atnaujinimo, prašydamas atnaujinti procesą dviem pagrindais: dėl neįtraukimo į procesą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas) ir dėl aiškios teisės normų taikymo klaidos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė tenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl proceso atnaujinimo, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi patenkino pareiškėjo atskirąjį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atnaujino procesą byloje. Civilinė byla perduota nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.

CPK 370 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka gali būti skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria procesą byloje atsisakyta atnaujinti. Ši įstatymo nuostata reiškia tai, kad kasacinio peržiūrėjimo objektu gali būti tik galimybę proceso atnaujinimui užkertanti apeliacinės instancijos teismo nutartis. Dėl teismo nutarties, kuria procesas byloje atnaujintas, nėra procesinės galimybės paduoti kasacinį skundą, nes tokios teismo nutarties priėmimas galimybės tolesnei bylos eigai neužkerta (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi apeliacinį procesą atnaujino. Dėl to nagrinėjamoje byloje kasacine tvarka skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma kasacinio nagrinėjimo objektu.

Teisėjų kolegija nurodo, kad CPK 340 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog jeigu CPK XVII skyriuje, reglamentuojančiame bylų procesą kasaciniame teisme, tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nėra reglamentuotas, taikomi CPK 1–300 straipsniai tiek, kiek jie neprieštarauja nurodyto skyriaus nuostatoms. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant galimybės skundžiamą teismo nutartį peržiūrėti kasacine tvarka, kasacinė byla Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra nenagrinėtina, todėl kasacinis procesas tokioje byloje nutrauktinas (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 340 straipsnio 5 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį procesą nutraukti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.