18.       Ieškovė (toliau – apeliantė) pateikė prašymą priimti į bylą jos teikiamus naujus įrodymus – banko sąskaitos išrašus. Apeliantė nurodo, kad jos teikiami nauji įrodymai patvirtina apeliantės sunkią finansinę padėtį.

19.       Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

20.       Dėl CPK 314 straipsnyje nustatyto ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme  išlygų kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Taigi, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, yra pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

21.       Todėl nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti bei įvertinti, ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą, ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).

22.       Nagrinėjamu atveju apeliantė, pateikusi naujus įrodymus, neįrodinėjo ir neįrodė, kad įrodymai, kuriuos ji prašo priimti tik apeliacinės instancijos teisme, buvo teikiami pirmosios instancijos teismui, tačiau šis teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti. Apeliantė taip pat neįrodė ir aplinkybių, kad prašomų pridėti įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 178 straipsnis). 

23.       Vien aplinkybė, kad teismui priėjus prie išvadų dėl apeliantės pateiktų įrodymų nepakankamumo, ji siekia pateikti naujus pirmosios instancijos teismui nepateiktus įrodymus, nelemia išvados, jog tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, teismui priėmus skundžiamą nutartį, kadangi šalys privalo visus turimus ir aktualius nagrinėjamam klausimui įrodymus pateikti būtent pirmosios instancijos teisme.

24.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliantės prašomi priimti nauji įrodymai, kaip neatitinkantys jų priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, nepriimami.

Dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo (ne)taikymo

25.       CPK 18 straipsnyje yra nustatytas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai.

26.       Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Tokiu atveju pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

27.       Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Jų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko, bet ir į išieškotojo (ieškovo) interesus. Nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą taip pat atsižvelgtina į tai, ar, išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą prašyme nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti išieškotojo lūkesčiai. Jeigu dėl tam tikros sumos priteisimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 straipsnis). Teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti. Teismas taip pat turi nustatyti, ar, išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-171/2012).

28.       Net ir sunki skolininko turtinė padėtis nėra absoliutus pagrindas taikyti įstatyme nustatytą išimtį ir išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, ir teigdamas, jog priteista suma jam yra didelė, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, kad jo padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-250-798/2021, 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-330/2022).

29.       Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas, spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, faktinę situaciją turi vertinti individualiai kiekvienoje byloje.

30.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad apeliantė neįrodė, jog jos turtinė padėtis yra tokia sunki, kad sudaro itin nepalankias aplinkybes teismų procesiniams sprendimams vykdyti. Apeliantės manymu, jos prašymas dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo turėjo būti patenkintas, kadangi prašymo netenkinus, ieškovė nebegalės vykdyti veiklos. 

31.       Pažymėtina, kad sprendžiant teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo išdėstymo (atidėjimo) klausimą, galioja bendrasis šalių rungimosi principas ir taikoma bendroji įrodinėjimo naštos civiliniame procese paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Šiame kontekste kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 36 punktas).

32.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir įvertino apeliantės pateiktus dokumentus, pagrindžiančius jos turtinę padėtį ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantės turtinė padėtis nėra tokia sunki, jog užkirstų kelią jai įvykdyti teismo sprendimą. Aplinkybes, kad apeliantės turtinė padėtis yra pakankama pagal aptartus teismų procesinius sprendimus iš apeliantės priteistų iš viso 8 487 Eur (5 054 Eur pagal Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir 1 300 Eur bei 2 133 Eur pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartį) sumokėjimui iš karto patvirtina tai, kad: 1) pagal apeliantės pateiktus duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, apeliantei nuosavybės teise priklauso 6 žemės sklypai, 3 žemės sklypai su statiniais, 3 butai, 2 statiniai, ir nėra duomenų, patvirtinančių, kad šis turtas yra bevertis ar negali būti realizuojamas siekiant įvykdyti aptartus teismų procesinius sprendimus; 2) remiantis apeliantės pateiktais duomenimis, apeliantė yra išieškotoja pagal jos naudai išduotus vykdomuosius dokumentus dėl atitinkamai 3 694,14 Eur, 984,85 Eur, 235,14 Eur, 507,10 Eur, 4 806,15 Eur, 1 615,71 Eur, 208 Eur, 35 120,50 Eur, 923,80 Eur, 305,73 Eur, 349,88 Eur, 374,41 Eur, 5 987,20 Eur; 2 984,83 Eur, 1 180,95 Eur išieškojimo; 3) apeliantė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ji turi kitų įsipareigojimų kitiems kreditoriams; 4) apeliantė nepateikė duomenų apie viso jai nuosavybės teise priklausančio turto ir turtinių įsipareigojimų struktūrą ir sudėtį, kurie galėtų patvirtinti apeliantės sunkią turtinę padėtį. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliantės teiginys, kad nepritaikius teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo instituto, ji nebegalės vykdyti veiklos, pripažintinas neįrodytu (CPK 178 straipsnis).

33.       Sprendimo įvykdymo išdėstymo instituto taikymo būtinybės nepagrindžia ir apeliantės nurodytos aplinkybės apie tai, kad aptartų teismų procesinių sprendimų įvykdymo neišdėsčius ir pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus, apeliantei priklausantis nekilnojamas turtas galbūt bus parduotas už nedidelę kainą ir tai apeliantei atneš nemažus nuostolius.

34.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad sprendimo įvykdymo atidėjimas (išdėstymas) neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

35.       Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal CPK 18 straipsnio nuostatas, bylos šalis, iš kurios įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo priteistos atitinkamos sumos, neturi pasirinkimo laisvės nuspręsti, kokia jai priimtiniausia tvarka bus įvykdyti teismų procesiniai sprendimai, tačiau turi įvykdyti teismų procesinius sprendimus juose nurodyta tvarka.

36.       Priverstinio skolos išieškojimo procesas, kuris įgyvendinamas tuo atveju, kai skolininkas neįvykdo teismo procesinio sprendimo gera valia, nėra skirtas minimizuoti absoliučiai visus skolininko turtinius praradimus, kurie gali atsirasti jo atžvilgiu pritaikius priverstinio skolos išieškojimo priemones. Taigi vien apeliantės papildomų nuostolių atsiradimo tikimybė vykdymo procese dėl jos atžvilgiu pritaikytų priverstinio skolos išieškojimo priemonių, savaime nėra pagrindas modifikuoti teismo sprendimo įvykdymo tvarką apeliantei priimtiniausiu būdu.

37.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atitinkamų priverstinio skolos išieškojimo priemonių panaudojimo poreikį vykdymo procese lemia būtent skolininko (ne)bendradarbiavimas vykdymo procese, (ne)atsisakymas pačiam iš jam priimtiniausių finansinių šaltinių operatyviai įvykdyti teismo procesinį sprendimą, tokiu būdu išvengiant priverstinio skolos išieškojimo priemonių pritaikymo ir atitinkamai papildomų turtinių nuostolių atsiradimo (CPK 624 straipsnio 1– 2 dalys). Taigi, būtent nuo apeliantės (ne)veikimo vykdymo procese reikšmingai priklauso tai, ar aptartų teismų procesinių sprendimų priverstinio vykdymo metu apeliantė išvengs, ar patirs papildomus nuostolius. 

38.       Pagrindo taikyti teismo sprendimo išdėstymo institutą nesudaro ir kiti apeliantės atskirojo skundo argumentai. Nors apeliantė nurodė, kad, jei banko sąskaitai nebūtų uždėtas areštas, apeliantė būtų apmokėjusi dalį skolos, tačiau, be šių apeliantės deklaratyvaus pobūdžio teiginių, į bylą nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių apeliantės aktyvius veiksmus siekiant aptartų teismų procesinių sprendimų (jų dalių) įvykdymo gera valia ir operatyviai. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliantė nurodė, jog visais įmanomais būdais stengiasi parduoti bent vieną nekilnojamojo turto objektą tam, kad galėtų kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriais, tačiau tokioms faktinėms aplinkybės pagrįsti nepateikė įrodymų (pvz., duomenų apie patalpintus tokio turto pardavimo skelbimus, pasiūlymus tokį turtą įsigyti konkretiems asmenims ir pan.) (CPK 178 straipsnis). Taigi aptarti apeliantės teiginiai nepatvirtina apeliantės realių pastangų siekiant įvykdyti teismų procesinius sprendimus, negalėjimo to padaryti dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių.

39.       Šiame kontekste aktualu ir tai, kad išdėsčius aptartų teismų procesinių sprendimų vykdymą remiantis apeliantės nurodomais argumentais, būtų nepagrįstai prioritetizuoti jos, kaip skolininkės, interesai atsakovės, kaip išieškotojos, atžvilgiu, kadangi net 36 mėnesių (t. y. 3 metų) laikotarpiu atsakovė neatgautų visos jai iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidų sumos. Apeliantė niekaip nepagrindė tokio ilgo teismų procesinių sprendimų įvykdymo išdėstymo laikotarpio būtinybės, jo nesiejo su kitais konkrečiais apeliantės turimais turtiniais įsipareigojimais ar kitomis reikšmingomis aplinkybės, kurios turėtų tęstis visą teismų procesinių sprendimų įvykdymo išdėstymo laikotarpį (3 metus), tokiu būdu objektyviai užkirsdamos apeliantei galimybę sumokėti sąlyginai nedidelio dydžio iš jos priteistas sumas greičiau (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė neįrodė aplinkybių, kad išdėsčius aptartų teismų procesinių sprendimų įvykdymą apeliantės nurodytiems laikotarpiams, atsakovės, kaip kreditorės apeliantės atžvilgiu, teisėti interesai nebus pažeisti bei bus tinkamai įgyvendintas teismo sprendimo privalomumo imperatyvas (CPK 178 straipsnis).

40.       Apibendrinus išdėstytus argumentus, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktinę bylos situaciją, tinkamai taikė teismo sprendimo vykdymo išdėstymą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas bei jas išplėtojančią kasacinio teismo praktiką, pagrįstai nusprendė, jog apeliantės nurodytos aplinkybės nesuponuoja pagrindo išdėstyti teismų procesinių sprendimų įvykdymą.

41.       Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                        Rasa Gudžiūnienė