Administracinė byla Nr. TA-360-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00284-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

        NUTARTIS        

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Aleno Piesliako ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. lapkričio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameros visą laiką buvo perpildytos, trūko minimalaus gyvenamojo ploto, ypač atmetus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi sanitarinis mazgas buvo be durų, tad jis buvo matomas kitų asmenų; ventiliacijos sanitariniame mazge nebuvo, tad jis turėjo kvėpuoti nemaloniais kvapais, jiems pašalinti jam nebuvo leista įsigyti smilkalų. Higienos reikmenys į kameras išduodami nebuvo, tad jis negalėjo tinkamai tvarkyti kameros. Visose kamerose jis turėjo kęsti šaltį dėl nesandariai užsidarančių langų. Pasivaikščiojimų kiemelių stogai uždengti asbesto turinčiu šiferiu, kas kenkė jo sveikatai, kamerose ant sienų ir lubų buvo pelėsis. Dėl to pareiškėjas jautė stresą, nerimą, nepatogumus, kamerose dėl per didelio žmonių skaičiaus buvo nuolatinė trintis tarp asmenų, nuolat kildavo kivirčai, nesutarimai. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą. Prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3.       Atsakovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1.       Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. lapkričio 16 d. buvo laikomas kamerose Nr. 20, 26, 58, 29, kameroje būdavo 1-5 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,74 kv. m iki 21,5 kv. m gyvenamasis plotas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje minimalaus ploto pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti vertinamas.

3.2.       Sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, jie kiekvieną dieną valomi ir dezinfekuojami. Kameroje Nr. 20 sanitarinis mazgas atskirtas durimis, kamerose Nr. 26, 58, 29 – iki grindų esančiomis užuolaidomis, tad nei kameroje esantys asmenys, nei tuo labiau koridoriuje esantys pareigūnai negali stebėti, kas vyksta sanitariniame mazge. Ventiliacija galima per langus ir angas į koridorių, kvapų parametrų teisės aktai nereglamentuoja. Dėl higienos sąlygų užtikrinimo pareiškėjo buvimo kameros buvo tikrintos, 2020 m. liepos 7 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 20 pažeidimų nėra, 2020 m. vasario 12 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 20 pažeidimų nėra, pelėsio nenustatyta, 2020 m. rugpjūčio 3 d. patikrinimo aktu nustatyta, jog kameroje Nr. 26 temperatūra tinkama, kamerą galima vėdinti per langą. Daugiau skundų dėl sąlygų kamerose ar netvarkingų langų nebuvo gauta, kameros remontuojamos, jas prižiūrėti ir valyti turi patys suimtieji, valymo priemonės yra išduodamos pagal pareikalavimą, kiekvienoje kameroje yra WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Stogeliai pasivaikščiojimo kiemeliuose iš beasbestinio šiferio. Smilkalų įsigijimas pagal leistiną turėti daiktų sąrašą nėra galimas.

3.3.       Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, jis padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.       Teismas byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.246, 6.247,6.248, 6.249 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

6.       Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo apgyvendinimo sąlygas, apie kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 20, 26, 58, 29, 88 kalinamas 257 dienas, kameroje buvo 1-5 asmenys, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,74 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto. Kadangi maksimalus asmenų skaičius, galimas kameroje, buvo 145 dienas iš 257 būtų pareiškėjo dienų, teismas konstatavo, jog pareiškėjo teiginiai apie visą laiką perpildytas kameras neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

7.       Teismas, pasisakydamas dėl skundo argumento, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė pareiškėjo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, nurodė, kad teisės aktų nuostatos nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, be to, minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

8.       Teismas, vertindamas privatumo užtikrinimą naudojantis sanitariniu mazgu, iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad tualetai nuo kameros atskirti mūrine, OSB ar PDF sienele, sienelės aukštis 1,96 – 2,32 m. Įėjimas atskirtas užuolaida ar durimis, galimybės stebėti asmenį, esantį sanitariniame mazge nei iš kameros, nei pro stebėjimo akutę nėra.

9.       Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktą Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažymą Nr. 62/33 „Apie 2019 metais atliktus darbus“ nustatė, kad 2019 m. atlikti remonto darbai kameroje Nr. 58, buvo tinkuotos ir dažytos lubos, dažytas langas, įrengtas naujas apšvietimas, kameroje Nr. 20 užtaisyta skylė prie lango, kameroje Nr. 26 sumontuoti nauji šviestuvai. Pareiškėjas į šias kameras buvo įkeltas po remonto darbų.

10.       Teismas nurodė, kad iš ginčo laikotarpiu atliktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams, pareiškėjo buvimo kamerose higienos normų pažeidimų nenustatyta.

11.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė su skundais ar prašymais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių, o susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas pas Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojus nesikreipė.

12.       Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu būtų pažeista gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniu, norma. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių TI ventiliacija užtikrinama per langą ar esamas ventiliacines angas, natūralaus apšvietimo galimas trūkumas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, be to, pareiškėjas pats patvirtino, jog kameras vėdinti per langą buvo galima, todėl teismas atmetė argumentą dėl ventiliacijos nebuvimo.

13.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl kamerų atitikimo higienos normoms yra visiškai abstraktūs, nekonkretizuoti, atsakovas neturi pareigos kiekvieną dieną fiksuoti duomenų apie higienos sąlygas kamerose, be to, jokių skundų dėl sąlygų kamerose pateikta nebuvo, todėl teismas atmetė argumentus dėl netinkamų higienos sąlygų kamerose. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skundėsi, jog visą ginčo laikotarpį kamerose buvo šalta, nors jis didesnę buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje dalį praleido šiltuoju metų laiku.

14.       Teismas, pasisakydamas dėl nemalonaus kameroje juntamo kvapo, pažymėjo, jog teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto ar sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu skundų dėl blogo kvapo kameroje pateikta nebuvo.

15.       Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių stoguose buvusio asbesto, pažymėjęs, kad pareiškėjas šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, o atsakovas patvirtino, jog šiferis, kuris panaudotas stogelių dengimui, yra beasbestinis.

16.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentą, jog į kameras nebuvo išduodamos valymo priemonės ir inventorius, paneigė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai, kuriuose nurodoma, jog valymo inventorius ir valymo priemonės yra išduodamos, be to, jokių skundų dėl neišduodamų priemonių pateikta nebuvo.

17.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jam nebuvo leidžiama įsigyti smilkalų, tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, be to, leistinų turėti daiktų sąraše, kuris numatytas Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, galimybė įsigyti smilkalų nenumatyta.

18.       Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, nes pareiškėjas neįrodė skunde nurodytų aplinkybių.

III.

19.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

20.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

20.1.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą, į bendrą kameros plotą įtraukė sanitarinio mazgo užimamą plotą, nes tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktikai. Be to, asmenų skaičius kameroje dienos metu nuolat kito, o pareiškėjo pateikti duomenys to neatspindi. Vadovaujantis EŽTT praktika, vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m.

20.2.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida neužtikrina tinkamo privatumo, ir pagal formuojamą teismų praktiką dėl privatumo neužtikrinimo patirta žala atlyginama pinigais. Be to, tualetai buvo tupimi, netinkami patogiai naudotis.

20.3.       Pareiškėjo teigimu, jo skunde nurodyti atsakovo padaryti teisės aktų pažeidimai (minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto neužtikrinimas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas) atitinka visas sąlygas valdžios institucijų civilinei atsakomybei kilti, o ta aplinkybė, jog pareiškėjas nepateikė skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, neatleidžia atsakovo nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų. Atsakovas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Šiaulių TI atliko teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis kalinimo sąlygomis, o visos abejonės turi būti aiškinamos pareiškėjo naudai.

21.       Atsakovas Šiaulių TI pateiktame atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

21.1.       Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas, ir, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika, pažymi, jog į sanitarinio mazgo užimamą plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m. ploto pažeidimas. Be to, net ir iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, todėl nėra pagrindo iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldų užimamą plotą, kadangi pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta.

21.2.       Asmenų skaičius kameroje fiksuojamas du kartus per dieną, tačiau pareiškėjo argumentai dėl kitokio asmenų skaičiaus kamerose metu, kai nėra fiksuojami šie duomenys, yra abstraktūs, pareiškėjas nepateikia jokių konkrečių argumentų, nenurodo nei kada, nei kiek laiko kamerose buvo daugiau asmenų, nei fiksuojant šiuos duomenis ryte ir vakare. Atsakovas pažymi, jog tiek metu, kai fiksuojamas asmenų, esančių kameroje skaičius, tiek ir kitu metu griežtai laikomasi reikalavimo užtikrinti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas nebūtų mažesnis nei 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

21.3.       Atsakovas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pagal EŽTT praktiką, vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m, nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad vienam suimtajam ar nuteistajam tardymo izoliatoriuje turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo reikalavimas nagrinėjamam atvejui taikyti Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje vienam nuteistajam taikomą ploto normą, atmestini kaip nepagrįsti.

21.4.       Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Šiaulių TI sanitariniai mazgai kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo kur kas aukštesni nei 1,5 m aukščio (nuo 1,96 m), o tai pagal naujausią teismų praktiką laikoma tinkamu atskyrimu, užtikrinančiu privatumą.

21.5.       Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas nepagrindė savo skundo konkrečiais duomenimis, tik abstrakčiai nurodė, kad buvo pažeidžiamos tam tikros jo teisės, teisės aktų reikalavimai, tačiau to pakankamai nedetalizavo ir neįrodė, jog dėl to jis patyrė neigiamų padarinių. Kadangi pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tai patvirtina, kad jokių neigiamų išgyvenimų, susijusių su galimai netinkamomis kalinimo sąlygomis, pareiškėjas nepatyrė.

21.6.       Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naują aplinkybę, kuri nebuvo vertinta pirmosios instancijos teisme – kad tualetai buvo tupimi, o tai neatitinka fiziologinių poreikių, tačiau atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog apeliaciniame procese byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, dėl minėtų aplinkybių plačiau nepasisakė.

21.7.       Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatorius būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

22.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. lapkričio 16 d.

23.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, ir mano, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT formuojamos praktikos.

24.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

26.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su neužtikrintu privatumu ir minimaliu gyvenamuoju plotu kamerose, taip pat su higienos normų reikalavimų pažeidimais, juos itin detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų.

27.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo laikotarpiu aktualų teisinį reglamentavimą, pagrįstai nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir, atsižvelgęs į atsakovo pateiktus duomenis, sprendė, kad, pareiškėjui kalint Šiaulių TI kamerose, buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta ploto norma. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatspindi kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvusių asmenų skaičiaus, nes jis nuolat kito, tačiau nenurodo jokių konkrečių tai patvirtinančių duomenų, datų, kada asmenų skaičius kamerose viršijo maksimalų, ir pan., todėl šie pareiškėjo teiginiai nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrinta nacionaliniais teisės aktais reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m.

28.       Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; kt.). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymėtina, jog tokių pačių nuostatų laikomasi ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracini teismo bylose Nr. A-1654-602/2016 ir Nr. A-287-602/2017.

29.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, jog pagal EŽTT praktiką vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau nei 4 kv. m ploto, pažymi, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija jokių konkrečių kalinamiems asmenims gyvenamojo ploto normų nenustato, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi nacionaliniais teisės aktais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas byloje vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. V-124, nors šio įsakymo nuostatos neteko galios 2019 m. kovo 5 d. Pažymėtina, jog ginčo laikotarpiu taikomos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punkto nuostatos, numatančios, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose, numatė analogišką kamerų minimalaus ploto reikalavimą.

30.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais.

31.       Pirmosios instancijos teismas aptariamu aspektu vertino Šiaulių TI sanitarinių mazgų kamerose lentelę Nr. 62/08-145 (b. l. 48-49), kurioje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė kamerose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, – 1 m 96 cm aukščio. Pateiktos kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (b. l. 76–77) patvirtina, jog įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis ar užuolaida. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių teismo nustatytų aplinkybių neginčija, tik laikosi pozicijos, jog sanitarinio mazgo atitvėrimas nuo likusios patalpos užuolaida neužtikrina reikiamo privatumo, ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A-728-415/2017, Nr. A-337-146/2017, Nr. A-772-261/2017. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytomis nutartimis, nes nesutampa ginčo laikotarpis bei bylos faktinės aplinkybės, kadangi pareiškėjo nurodytose bylose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto buvo atitverti ne aukštesnėmis, nei 1,5 m sienelėmis arba užuolaidomis, nebuvo užuolaidų, dengiančių sanitarinį mazgą nuo durų ir pan. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nekonstatuojamas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018; 2021 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1036-968/2021 ir kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo pažeistas. Nesant vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

32.       Kaip jau minėta, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos naujos aplinkybės, jog Šiaulių TI buvo įrengtas ne klozetas, o tupimas tualetas, nevertinamos.

33.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo byloje vadovautis administracinėse bylose Nr. I-2965-257/2019 ir Nr. I-5503-394/2018 priimtų sprendimų išaiškinimais dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pažymi, jog pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis pirmosios instancijos teismuose priimtais sprendimais.

34.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo aplinkybių analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Alenas Piesliakas

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė