Administracinė byla Nr. eA-2109-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01775-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo W. Y. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo W. Y. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas W. Y. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir atsakovas) 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 24S96042 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio 30 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760287029. Vėliau pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą leisti pakeisti darbdavį ir dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį, tačiau 2024 m. sausio 5 d. buvo gautas įmonės pranešimas, kad darbo sutartis su asmeniu nutraukta. Nors pareiškėjas pateikė atsakovui naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi dirbti įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, tačiau nepaisant to 2024 m. balandžio 10 d. atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neįvertino, kad pareiškėjas nedirbo ne dėl savo kaltės. Pareiškėjo manymu, skundžiamas Sprendimas sukels neigiamas pasekmes, kadangi jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, o tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą.
2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėjui nė vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis) bei darbo sutartis su asmeniu nutraukta. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu sudarys 1 386 Eur. Kadangi darbo sutartis su bendrove nutraukta, o su kita įmone darbo sutartis nebuvo sudaryta, todėl pagrįstai laikoma, jog asmuo nedirba ir negauna darbo užmokesčio bei jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas vertino, kad atsižvelgiant į tai, yra pagrindas konstatuoti, jog asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų bei, teikdamas prašymą, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Atsakovo manymu, ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas objektyviais duomenimis bei Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis.
II.
3. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo W. Y. B. skundą.
4. Teismas nustatė, kad:
4.1. Pareiškėjas 2023 m. liepos 31 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) pagrindu.
4.2. Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760287029, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 11 d.
4.3. 2023 m. gruodžio 11 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas leisti pakeisti darbdavį ir dirbti (duomenys neskelbtini) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Prie prašymo pridėtame tarpininkavimo rašte nurodyta, kad asmeniui bus mokamas 1 386 Eur mėnesinis darbo užmokestis. 2024 m. sausio 29 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį.
4.4. 2024 m. sausio 5 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) pranešimas, kad darbo sutartis su pareiškėju nutraukta.
4.5. Migracijos departamente 2024 m. kovo 28 d. gautas asmens prašymas išduoti naują leidimą dirbti (duomenys neskelbtini) tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Prie prašymo pareiškėjas pridėjo paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) jam pasakė, kad nėra darbo, todėl jis gali pakeisti darbdavį, o darbą jam galės suteikti tik po 5 mėnesių. Dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į (duomenys neskelbtini).
4.6. Patikrinus duomenis apie asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 7 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d. Duomenų apie įdarbinimą (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) nėra. Jokiose kitose Lietuvos įmonėse pareiškėjas šiuo metu taip pat nedirba.
4.7. Atsižvelgdamas į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat į tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi, sudarė darbo sutartį su (duomenys neskelbtini), tačiau 2023 m. gruodžio 29 d. darbo sutartis buvo nutraukta, pareiškėjas buvo nurodęs, kad gaus tam tikro dydžio darbo užmokestį, kuris nebuvo mokamas, Migracijos departamentas konstatavo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl šiuo pagrindu 2024 m. balandžio 10 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 24S96042 (Sprendimas) panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
4.8. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento priimtu Sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.
5. Įvertinęs ginčo teisiniams santykiams aktualias Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) bei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), nuostatas, įvertinęs ir ištyręs bylos faktines aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad ginčijamas Sprendimas priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, Migracijos departamentas laikėsi Įstatymo bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos.
6. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Be kita ko, ginčijame Sprendime nustatyta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinamo pagrindas, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu.
7. Teismas vertino, kad tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas bendrovėje (duomenys neskelbtini) buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 7 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d. ir jam nebuvo mokėtas darbo užmokestis, taigi atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Teismas, pareiškėjo argumentus, kad jis turi asmeninėje banko sąskaitoje lėšų pragyvenimui, vertino kaip siekį sau palankaus sprendimo. Teismas pažymėjo, kad užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją. Atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.). Taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas darbo užmokestis, kaip tai įsipareigojo daryti pareiškėją įdarbinusi įmonė bei numatyta teisės aktų nuostatomis, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).
8. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu jo darbo sutarties nutraukimas su (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas neteisėtu. Be kita ko, teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas pripažino aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) jam darbo neužtikrino ir atlyginimo nemokėjo, todėl jis pradėjo ieškoti kitų darbdavių. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, todėl egzistuoja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinamo pagrindas. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nedirbo įmonėje ne dėl savo kaltės ir turėjo lėšų pragyvenimui, nepaneigia sprendimo priėmimo metu atsakovo objektyviais duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių – darbo sutarties nutraukimo fakto.
9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo šeiminių, ekonominių ar socialinių ryšių, teismas konstatavo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje išduotas pirmą kartą, pareiškėją su Lietuvą sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, jog jam kyla grėsmė ar pavojus, dėl kurių jis negalėtų gyventi savo kilmės šalyje.
10. Apibendrindamas teismas sprendė, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus ir šiuo aspektu plėtojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
III.
11. Pareiškėjas W. Y. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 24S96042, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui. Be kita ko, pareiškėjas pažymi, kad nors buvo susitarta, tačiau atvykus į (duomenys neskelbtini), jam buvo pareikšta, kad darbo nėra. Susiklosčius minėtoms aplinkybėms pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio ir jį susirado. Tokiu būdu, pareiškėjas, atvykęs į šalį su tikslu dirbti (duomenys neskelbtini), joje įdarbintas nebuvo, todėl ne dėl savo kaltės atlyginio iš bendrovės negavo. Tačiau jis turėjo savo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Kita vertus, pareiškėjas turėjo darbo teisinius santykius su bendrove, taigi pareiškėjas turi teisę į atlyginimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad Sprendimas turės neigiamas pasekmes jam, nes jis turės išvykti iš šalies, o tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nedirbo ne dėl savo kaltės.
13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti ir pirmosios instancijos teismui. Be kita ko, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Migracijos departamento ginčijamame Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą. Atsakovas akcentuoja, kad Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką.
IV.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
14. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 24S96042, kuriuo panaikintas pareiškėjui W. Y. B. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes konstatvo, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, todėl ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, Migracijos departamentas laikėsi Įstatymo bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pakartoja skundo teismui argumentus, nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, pažymi, kad atlyginimo negavo ne dėl jo kaltės, akcentuoja Sprendimo neigiamas pasekmes darbinei veiklai ir asmeniniam gyvenimui.
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pasisakydama apeliaciniame skunde nurodytais aspektais.
18. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
19. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nenurodo jokių bylos įrodymais bei konkrečiomis teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais yra grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumas ir neteisėtumas, kartoja skundo teismui argumentus, į kuriuos detaliai atsakyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus pareiškėjo skundo argumentus, nurodė motyvus, kuriais remiantis nepripažino pagrįstomis ir įrodytomis pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.
20. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-2007-520/2024; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).
21. Teisėjų kolegija nustatė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, taip pat Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, atsižvelgus į tai, kad užsienietis negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat su pareiškėju nutraukta darbo sutartis, t. y. Sprendimas panaikinti leidimą gyventi buvo priimtas esant trims savarankiškiems pagrindams.
22. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.); jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).
23. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).
24. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nurodytų pagrindų taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis (duomenys neskelbtini), vėliau gavo leidimą pakeisti darbdavį į (duomenys neskelbtini) jam bus mokamas 1 386 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjo darbo sutartis su (duomenys neskelbtini) nutraukta, duomenų apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį Sodros duomenų bazėje nėra, (duomenys neskelbtini) pareiškėjas neįsidarbino, negavo darbo užmokesčio, o tai leidžia daryti išvadą, kad prašyme leisti pakeisti darbdavį pateikti duomenys, t. y. duomenys, patvirtinantys vieną iš Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų leidimui laikinai gyventi išduoti būtinųjų sąlygų – darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui, mokėti darbo užmokestį, kuris bus pragyvenimo šaltinis, neatitiko tikrovės. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas įrodė, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Byloje nustatyta (2024 m. balandžio 10 d. Sodros duomenų bazės išrašas apie pareiškėją ir jo draudėjus (visos darbovietės), kad pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su (duomenys neskelbtini), tačiau Sodros duomenų bazėje nėra duomenų apie (duomenys neskelbtini) išmokas pareiškėjui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaneigė šių nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kurią patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl buvo pagrindas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi.
25. Pareiškėjo argumentai apie jo kaltės nebuvimą, kitų pajamų turėjimą atmetami kaip deklaratyvūs, neįrodyti ir nepaneigiantys Migracijos departamento Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių. Pažymėtina, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl darbo užmokesčio negavimo, darbo sutarties su (duomenys neskelbtini)neinformavo Migracijos departamento, todėl konstatuotina, jog pareiškėjas neįvykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos.
26. Pasisakydama dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis dirbs (duomenys neskelbtini), leista pakeisti darbdavį į (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta (2024 m. balandžio 10 d. Sodros duomenų bazės išrašas apie pareiškėją ir jo draudėjus (visos darbovietės), kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) buvo įdarbintas nuo 2023 m. gruodžio 7 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d.. 2023 m. gruodžio 29 d. darbo sutartis buvo nutraukta. Duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą (duomenys neskelbtini) Sodros duomenų bazėje nėra, pareiškėjas šios informacijos nepaneigė nei argumentais, nei įrodymais. Jokiose kitose Lietuvos įmonėse pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu nedirbo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nutraukus darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjui neįsidarbinus (duomenys neskelbtini), atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760287029. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas, Sprendime vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai panaikino leidimą laikinai gyventi.
27. Teisėjų kolegija pritaria Migracijos departamento Sprendime atliktam pareiškėjo šeiminių, ekonominių ar socialinių ryšių vertinimui. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, paneigiančių Migracijos departamento Sprendime nurodytas aplinkybes, kurias analizavo ir dėl jų pasisakė ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad pareiškėją su Lietuvą sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai.
28. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 straipsnio 7 dalis) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai).
29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė, tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.
30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
31. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str.
1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo W. Y. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Jolanta Malijauskienė
Beata Martišienė
Ričardas Piličiauskas