Baudžiamoji byla Nr. 2K-213/2011
(Proceso Nr. 1-64-1-01320-2007-7)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1; 2.1.7.4; 2.3.6.3.1. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Greičiaus, ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistajam P. M.,
gynėjams advokatams Adolfui Remeikiui, Rūtai Survilienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio bei nuteistųjų P. M. ir L. J. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendžiu nuteisti: A. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, P. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, atidedant bausmės vykdymą vieneriems metams ir įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. P. M. ir L. J. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisinti nenustačius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendžio dalis dėl P. M. ir L. J. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis. P. M. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams. L. J. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo P. M., gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį A. V., P. M. ir L. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, naktį iš 2007 m. gruodžio 18 į 19 d., sugadinę vartų mechanizmą ir įsibrovę į UAB „J.“ uždarą teritoriją, esančią Marijampolėje, (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė nukentėjusiosios A. L. automobilį „Audi B4“ 5520 Lt vertės ir UAB „A.“ automobilį „Audi A6“ 26500 Lt vertės.
Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį P. M. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo nenustatytu laiku įgijo šaunamąjį ginklą – pistoletą, pagamintą savadarbiu būdu, perdirbant 7,65 mm kalibro 1914 m. pavyzdžio „Mauser“ pistoletą, pritaikytą šaudyti 9 mm kalibro „Makarov“ šoviniais, ir 24 vienetus 9 mm kalibro „Makarov“ šovinių, kuriuos laikė savo bute iki 2007 m. gruodžio 20 d. 17.30 val., kai kratos metu pistoletas ir šoviniai rasti ir paimti.
Nuteistasis A. V. kasaciniu skundu prašo teismų nuosprendžius panaikinti ir bylą jam nutraukti arba teismų sprendimus pakeisti, paskiriant A. V. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, arba pritaikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Kasatorius nurodo, kad teismai jam netinkamai pritaikė BK 178 straipsnio 2 dalį, nes priimdami nuosprendžius vadovavosi ne konkrečiais įrodymais, o tik spėlionėmis ir prielaidomis. Teismai padarė prielaidą, kad A. V. dalyvavo automobilių pagrobime, vadovaudamiesi telefoninių pokalbių išklotinėmis, tačiau iš tų pokalbių turinio matyti, kad apie automobilų vagystę nebuvo kalbama. Fakto, kad A. V. su P. M. ir L. J. pavogė automobilius, nepatvirtina nei jų telefoniniai pokalbiai, nei tai, jog nuteistųjų mobilieji telefonai jų buvimo vietose (pas L. R. ir kelyje, važiuojant į Sasnavos k.) jungėsi prie tų pačių celių, prie kurių, kaip nustatyta, jungiamasi iš UAB „J.“ teritorijos. Kasatoriaus manymu, apkaltinamasis nuosprendis taip pat negalėjo būti grindžiamas nei liudytojo G. R. parodymais, nei abejotina kvapų ekspertize – ekspertizėje dalyvavę šunys neužuodė A. V. kvapo ant automobilio vairo ir automobilio salone (todėl nelogiška, kad kvapas galėjo būti aptiktas ant automobilio sėdynės). Apylinkės teismas taip pat padarė prielaidą teigdamas, kad A. V. pavogė automobilį „Audi B4“, todėl jis tuo pačiu metu pavogė ir automobilį „Audi A6“. Kadangi konkretus automobilių vagystės laikas nenustatytas, todėl negalima teigti, kad jie buvo pagrobti tuo pačiu metu to paties asmens. Kasatorius tvirtina automobilių negrobęs, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį, o ne išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktą, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti apylinkės teismo nuosprendį, pažeidė BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.
Kasatorius taip pat teigia, kad teismai netinkamai motyvavo laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimą, nepagrįstai neparinko kitos alternatyvios bausmės, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje, ir nepritaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą buvo visos reikiamos sąlygos ir pagrindai: pagrobti seni automobiliai, nukentėjusieji nepatyrė nuostolių, nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo treji metai ir per tą laikotarpį A. V. nenusikalto, o 2006 m. padaryta nusikalstama veika neturi įtakos BK 75 straipsnio nuostatų taikymui. Be to, nuteistasis ūkininkauja (realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas sužlugdytų ūkį), vienas išlaiko šeimą, ūkį, dirba su žemės ūkio technika, kasatoriaus žmona neteko darbo ir yra užsiregistravusi Darbo biržoje, šeima augina du nepilnamečius vaikus.
Nuteistieji P. M. ir L. J. kasaciniais skundais prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 30 d. nuosprendį arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, paskirti jiems bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, arba pritaikyti jiems BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino juos kaltais pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir priėmė neteisėtą nuosprendį. Teismo išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, P. M. ir L. J. dalyvavimo darant nusikaltimą yra nepagrįstos, priimtos pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą bei įrodymų vertinimo taisykles. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme abu nuteistieji neprisipažino padarę nusikalstamą veiką, paaiškino, ką veikė 2007 m. gruodžio mėn. naktį iš 18 į 19 d., tačiau teismas nepagrįstai priėjo prie išvados, kad jų parodymai nenuoseklūs ir versiją apie svečiavimąsi pas pažįstamą L. R. jie iškėlę tik praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo pirmųjų apklausų. Priešingai nei konstatavo teismas, L. R. patvirtino nuteistųjų parodymus. Teismas neteisingai įvertino šio liudytojo parodymus ir priėjo prie neteisingų, faktinėms bylos aplinkybėms bei BK 2 straipsnio nuostatoms prieštaraujančių išvadų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat priėjo neteisingą išvadą, kad nuteistųjų parodymus paneigia byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuoti duomenys. Ta aplinkybė, kad nuteistųjų mobiliojo ryšio telefonai aktyviai veikė iki automobilių vagystės iš UAB „J.“ teritorijos ir vagystės metu, negali būti laikoma neginčijamu įrodymu, jog nuteistieji bendrininkų grupe įvykdė nusikalstamą veiką. Kasatoriai pažymi, kad byloje nenustatytas tikslus nusikaltimo padarymo laikas, todėl duomenys apie nuteistųjų bendravimą tarpusavyje nuo 2007 m. gruodžio 18 d. 23:46:40 val. iki 2007 m. gruodžio 19 d. 2:54:51 val. neįrodo, jog bendrininkai įvykdė nusikaltimą tiksliai nenustatytu laiku. Kasatorių manymu, operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotos informacijos turinys, tų veiksmų eigos aprašymas ir rezultatai yra tik minėtų telefoninių pokalbių interpretacija, paremta prielaidomis, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išvadą apie P. M. bei L. J. kaltės pagrindimą telefoninių pokalbių išklotinėse užfiksuotais duomenimis priėmė pažeidžiant BPK 301 straipsnio 1 dalį. Apygardos teismas tyrė ir vertino tik nuteistuosius kaltinančius duomenis, ignoruodamas teisinančius bylos įrodymus. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad P. M. ir L. J. kaltės nepatvirtino byloje surinkti duomenys. Atsižvelgdamas į BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Abu kasatoriai taip pat skundžia apeliacinės instancijos teismo jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes ir teigia, kad teismas galėjo jiems parinkti ir kitokią bausmės, įtvirtintos BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje, rūšį bei atidėti paskirtų bausmių vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, nes padarytas apysunkis nusikaltimas, pagrobti seni automobiliai, nukentėjusieji nepatyrė nuostolių.
Nuteistasis L. J. nurodo, kad teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, neatsižvelgdamas į jį teigiamai apibūdinančius duomenis ir į tai, kad jis dirba.
Nuteistasis P. M. pažymi, kad apygardos teismo sprendimas netaikyti jam BK 75 straipsnio nuostatų dėl to, jog prokuroras apeliaciniame skunde neprašė panaikinti bausmės, paskirtos P. M. už nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vykdymo atidėjimą, o prašė paskirti jam trejus metus viršijančią laisvės atėmimo bausmę, yra neteisingas ir prieštaraujantis baudžiamojo įstatymo nuostatoms. Pagal BK 75 straipsnį teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, nėra saistomas prokuroro prašymo. Be to, apygardos teismas, spręsdamas bausmės paskyrimo P. M. klausimą, pažeidė BK 97 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neteisingai jo teisinę padėtį sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad praeityje už nusikaltimus, kurių teistumas jau išnykęs, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Atsižvelgiant į BK 97 straipsnio 3 dalies nuostatas, praeities teistumai negalėjo turėti įtakos sprendžiant bausmės skyrimo nuteistajam klausimą, daugiau nusikalstamų veikų kasatorius nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismas, net ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį P. M., galėjo jam taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Skirdamas bausmę apygardos teismas taip pat nepakankamai atsižvelgė į BK 54 straipsnio reikalavimus, šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms skyrė nevienodą teisinę reikšmę ir sumenkino aplinkybes, leidžiančias teigiamai įvertinti P. M. asmenybę: jis dirba, apibūdinamas teigiamai, vienas augina nepilnametę dukterį (vaiko motina išvykusi nuolat dirbti į užsienį).
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl kasatorių argumentų, pagrindžiančių esminius BPK pažeidimus
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs įrodymus, nustatė, kad nuteistasis A. V. jam inkriminuotą dviejų automobilių vagystę padarė ne su nenustatytais asmenimis, o būtent su išteisintaisiais P. M. ir L. J., panaikino nuosprendį dėl jų išteisinimo ir priėmė naują nuosprendį. Visi kasatoriai neigia padarę šią nusikalstamą veiką laikydami, kad teismai, spręsdami dėl jų kaltumo, padarė esminių BPK pažeidimų.
Nuteistieji P. M. ir L. J. mano, kad apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas jų kaltumą telefoninių pokalbių įrašais, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimą. Toks argumentas yra nepagrįstas. Minėta procesinės teisės norma reikalauja, kad teismas nuosprendį pagrįstų tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje bylos dokumentai, kuriuose užfiksuoti kaltinamųjų pokalbiai, buvo paskelbti, sudarant galimybę proceso dalyviams duoti dėl jų paaiškinimus, kokių nors prašymų papildyti įrodymų tyrimą šiuo klausimu pateikta nebuvo. Skiriasi tik pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktas šių duomenų vertinimas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad telefoninių pokalbių turinys nepatvirtina kaltinamųjų P. M. ir L. J. kaltumo, o apeliacinės instancijos teismas, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, įvertinęs pokalbių turinį jų fiksavimo vietos, laiko, liudytojo L. R. parodymų ir kitų bylos aplinkybių kontekste, tokią išvadą paneigė. Taigi, priešingai negu deklaratyviai teigia kasatorius nuteistasis P. M., apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nepažeidė, o jomis vadovavosi, pagrįsdamas savo išvadas ir išdėstydamas jas priimtame nuosprendyje. Nustatęs, kad išteisintieji padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas kasatorių nurodomų BK 2 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų nepažeidė.
Nuteistasis A. V. nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas išteisinamojo nuosprendžio, pažeidė BPK 305 straipsnio 5 dalies 2 punktą, o apeliacinės instancijos teismas, nepanaikinęs apkaltinamojo nuosprendžio, – BPK 329 straipsnio 1 punktą. Tokie teiginiai akivaizdžiai negali būti vertinami kaip teisiniai argumentai, pagrindžiantys apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis), todėl paliekami nenagrinėti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
Kasatorius nuteistasis P. M. pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, atidedant bausmės vykdymą vieneriems metams, o pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokurorės apeliacinį skundą panaikinęs nuosprendžio dalį dėl P. M. išteisinimo ir nuteisęs jį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, šią bausmę subendrino su pirmosios instancijos teismo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams trims mėnesiams, netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų. Bausmės skyrimą teismas argumentavo tuo, kad P. M. padarė apysunkį nusikaltimą, baustas administracine tvarka, pirmiau teistas du kartus, atidedant bausmės vykdymą. Nors teistumas išnykęs, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino, jo daromi nusikaltimai vis sunkėja. Kaip papildomą argumentą teismas nurodo tai, kad apeliaciniu skundu prokurorė prašo skirti P. M. laisvės atėmimo bausmę, viršijančią trejus metus, todėl, pasak teismo, jam negali būti taikomas BK 75 straipsnyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas.
Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokurorės apeliacinį skundą panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl L. J. išteisinimo ir nuteisęs jį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, tokios bausmės paskyrimą argumentavo tuo, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą, baustas administracinėmis nuobaudomis, pirmiau teistas keturis kartus. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad L. J. pirmiau taikytos poveikio priemonės buvo neveiksmingos.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V., ginčydamas savo kaltumą, pateikė alternatyvų prašymą pritaikyti jam BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas tuo, kad A. V. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, baustas administracinėmis nuobaudomis, nusprendė nesant pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Bausmės vykdymo atidėjimo institutą reglamentuoja BK 75 straipsnis, kuris gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Priešingai negu teigia apeliacinės instancijos teismas, prokurorės prašymas paskirti P. M. didesnę kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmę netrukdo teismui, paskyrusiam nuteistajam P. M. galutinę subendrintą bausmę mažesnę, negu laisvės atėmimas trejiems metams, atidėti bausmės vykdymą. Tačiau tame pačiame straipsnyje nurodoma ir kita esminė taikymo sąlyga, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, tik jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šios sąlygos nenustatė, todėl neteisingas apeliacinio skundo ribų interpretavimas nesusijęs su apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindu – netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Baudžiamajame įstatyme nurodytos dvi sąlygų grupės, ir tik jų visumos vertinimas kiekvienos individualios situacijos kontekste leidžia teismui priimti sprendimą atidėti bausmės vykdymą. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas išnagrinėja visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Teismas savo išvadą suformuluoja pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kasatorių argumentai, kad nagrinėjant bylą buvo visos sąlygos jiems taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir motyvuotai pasisakė, kodėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymas nuteistajam A. V. negalimas.
Kasatoriams nuteistiesiems P. M. ir L. J. laisvės atėmimo bausmes paskyrė apeliacinės instancijos teismas, kurio nuosprendžiui taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau teismų praktikoje teismas kiekvieną kartą, kai nuteistojo padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis bei už tai paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies sąlygas (nuostatas), svarsto, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir sprendžia bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau teismas neįpareigotas išdėstyti motyvų, kodėl tokioje byloje nebuvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Apeliacinės instancijos teismas argumentavo, kodėl nuteistiesiems P. M. ir L. J. skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Priešingai negu nurodo nuteistasis P. M., pirmesni bausmės vykdymo atidėjimai, nors ir išnykus jo teistumui, turi įtakos teismui sprendžiant, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal BK 97 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. BK 75 straipsnio netaikymas negali būti laikomas piliečių teisių ir laisvių varžymu, todėl teismas BK 97 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Skirdamas bausmę nuteistajam P. M., apeliacinės instancijos teismas nurodė atsižvelgiantis ir į jo asmenybę. Kasatorius kaip BK 54 straipsnio 2 dalies pažeidimą nurodo tai, kad, jo vertinimu, į jo asmenybę teismas neatsižvelgė, suteikdamas pirmenybę kitoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms. Toks argumentas susijęs su nauju bylos aplinkybių vertinimu ir nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, kasatorius akcentuoja, kad jis apibūdinamas teigiamai, nors teismas jį charakterizuojančius duomenis apibūdino kaip patenkinamus, ir kaip svarbiausias aplinkybes nurodo savo darbą ir šeimoje susiklosčiusią situaciją. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į svarbias bylos aplinkybes ir taip pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmetami, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, paliekami galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistųjų A. V., P. M. ir L. J. kasacinius skundus.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vytautas Greičius
Vladislovas Ranonis