Administracinė byla Nr. eA-1898-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02991-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 16.2.1; 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ teisėtumo ištyrimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su abstrakčiu pareiškimu, kurio reikalavimus patikslino, prašydamas: 1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2021 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano aiškinamojo rašto (toliau – ir Aiškinamasis raštas) 21, 37 ir 38 punktai atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, apimantį teisinio aiškumo imperatyvą, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintą teisėkūros aiškumo principą; 2) ištirti, ar Tarybos Sprendimo 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis atitinka Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (2024 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIV-2877 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies nuostatas, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį įstatymų viršenybės principą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą; 3) ištirti, ar Tarybos Sprendimo 1.1.2 papunkčiu patvirtinto Aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ (toliau – ir Priedas Nr. 1) 7 lentelės 39 eilutės nuostata „tais atvejais, kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-694 (toliau – ir Tvarkos aprašas)) padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų“, Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 39 schemos (toliau – ir Schema) sutartinių ženklų nuostata „tais atvejais, kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-694) padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų“ atitinka Želdynų įstatymo (2024 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIV-2877 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies nuostatas, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį įstatymų viršenybės principą; 4) nustačius, jog ginčijamos nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų – pripažinti jas prieštaraujančiomis šiems teisės aktams.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Taryba priėmė Sprendimą, kurio 1 punktu nusprendė patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimą (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų rengimo ir teritorijų planavimo proceso valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje Nr. K-RJ_13-16-209) pagal pridedamas tekstinę ir grafinę dalis (toliau – ir Bendrasis planas, BP). Sprendimo 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Aiškinamojo rašto 21 punkte nustatyta, jog tais atvejais, kai pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose, taip pat Krašto apsaugos sistemos valdomuose sklypuose dėl technologinių poreikių reikalingas didesnis inžinerinių statinių ir pastatų aukštis nei nurodytas Bendrajame plane, jis gali būti padidintas, įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Aiškinamojo rašto 37 punkte nustatyta, kad išskirtiniais atvejais, pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius, galima mažinti želdynų plotą, keičiant privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą želdynų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną. Aiškinamojo rašto 38 punkte nustatyta, kad, pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius, galima keisti privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą šių želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną.

3.       Pareiškėjui kilo abejonės dėl Aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui, veiklos skaidrumo principui. Vertinant Aiškinamojo rašto 21 punkto nuostatą „jis gali būti padidintas, įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei kitų teisės aktų reikalavimus“, atsižvelgiant į tai, kad ši norma nustato išimtį iš bendrosios taisyklės (dėl aukštų skaičiaus), darytina išvada, kad ji turi būti formuluojama ir taikoma griežtai bei siaurai, o bet koks plečiamasis šios išimties aiškinimas yra negalimas. Nors Aiškinamojo rašto 21 punkte nurodyta, kad yra atsižvelgiama į poveikį kraštovaizdžiui, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau šių sąlygų turinys nėra atskleistas ir kiekvienu atveju gali būti aiškinamas skirtingai. Minėta norma suformuluota nepakankamai tiksliai ir nėra numatyta jokių jos įgyvendinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių – nėra visiškai aišku, kaip yra vertinamos minėtoje normoje nurodytos sąlygos, kokie dokumentai pagrindžia arba paneigia šių sąlygų egzistavimą, pagal kokius kriterijus nustatomas leidžiamas pastatų aukščio didinimo mastas, kokiame teritorijų planavimo etape tai gali būti daroma, kaip užtikrinamas visuomenės dalyvavimas šiame etape ir pan., t. y. šios normos teisinis turinys ir jos įgyvendinimo tvarka nėra pakankamai aiškūs, kad teisinių santykių dalyviai žinotų, kokio tiksliai elgesio iš jų yra reikalaujama.

4.       Pareiškėjo teigimu, vertinant Aiškinamojo rašto 37 punkto nuostatą „išskirtiniais atvejais, pritarus savivaldybės tarybai“ ir Aiškinamojo rašto 38 punkto nuostatą „pritarus savivaldybės tarybai“, atsižvelgiant į tai, kad nei Aiškinamojo rašto 37 punkte, nei 38 punkte nėra nurodyta, kokie tie išskirtiniai atvejai, nuo ko priklauso ir kokioms aplinkybėms (pavyzdžiui, kas įrodo aplinkybių, sudarančių prielaidas taikyti Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktų nuostatas, buvimą), kriterijams ar pan. esant, asmuo gali kreiptis, o savivaldybės taryba gali pritarti želdynų ploto mažinimui bei želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinės zonos keitimui, darytina išvada, kad Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktų nuostatos taip pat neatitinka teisinio aiškumo reikalavimų. Minėtų normų turinys nėra pakankamai aiškus, kad teisinių santykių dalyviai žinotų, kokio tiksliai elgesio iš jų yra reikalaujama. Toks reglamentavimas neatitinka ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 4 straipsnio 10 punkte įtvirtinto veiklos skaidrumo principo bei neužtikrina objektyvaus ir skaidraus sprendimų priėmimo, nes, nesant aiškiai įvardintų sąlygų, kiekvienu atveju gali būti priimami skirtingi sprendimai. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas darė išvadą, kad Aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktai neatitinka teisinio aiškumo reikalavimų, todėl prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, bei TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui, VSĮ 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui.

5.       Pareiškėjui taip pat kilo abejonės dėl Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės 2 sakinio bei Schemos atitikties Želdynų įstatymo nuostatoms, įstatymų viršenybės ir nuosavybės neliečiamumo principams. Galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskiriesiems želdynams formuojami jiems skirti žemės sklypai, kuriuose rekreaciniams, mokslo, mokymo, kultūros, švietimo, pažinimo, aplinkos kokybės gerinimo, sveikatinimo, estetiniams ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti kuriami ir tvarkomi želdynai. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miestų, miestelių ir kurortų teritorijose minimalų privalomą viešųjų atskirųjų želdynų plotą vienam gyventojui ir didžiausius jų pasiekiamumo atstumus, privalomus rengiant teritorijų planavimo dokumentus, tvirtina Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, o 8 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nurodyta, kad savivaldybių vykdomosios institucijos privalo inicijuoti savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrojo plano pakeitimus, formuoti žemės sklypus naujiems atskiriesiems želdynams, įgyvendinti kitus veiksmus, kad atskirųjų želdynų normos būtų įvykdytos. Vadovaujantis galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, priklausomųjų želdynų minimalų privalomą santykinį plotą žemės sklype, skirtą išimtinai tik želdiniams augti, jo apskaičiavimo tvarką ir teritorijas, kurioms priklausomųjų želdynų norma nenustatoma, tvirtina aplinkos ministras. Šioje normoje taip pat nustatomi galimi priklausomųjų želdynų normų kompensavimo būdai ir įtvirtinta, kad priklausomųjų želdynų norma privaloma rengiant teritorijų planavimo dokumentus. Sistemiškai vertinant galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustatė, jog: 1) atskirųjų želdynų normas tvirtina tik aplinkos ministras, o savivaldybės institucijoms nesuteikti įgaliojimai pakeisti aplinkos ministro patvirtintas normas ar leisti jų nesilaikyti (8 str. 1 d.); 2) atskiriesiems želdynams formuojami jiems skirti žemės sklypai (7 str. 1 d.); 3) atskirieji želdynai yra privalomi, t. y. atskirųjų želdynų normos privalo būti įvykdytos (8 str. 1 bei 5 d.). Taip pat įvertinus tai, kad galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nustatyti priklausomųjų želdynų normų kompensavimo būdai, o reglamentuojant atskirųjų želdynų normų įvykdymą nėra nurodyta, jog atskirųjų želdynų normos gali būti kompensuojamos ar nevykdomos, atsižvelgiant į tai, kad pagal Želdynų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį atskirieji želdynai kuriami visuomenės poreikiams (turėti erdves, užtikrinančias teisę į švarią, saugią ir poilsiui tinkamą gyvenamąją aplinką, atitinkančią želdynų normas) tenkinti, darytina išvada, jog atskirųjų želdynų normos visais atvejais privalo būti vykdomos ir jos negali būti kompensuojamos jokiais kitais būdais. Be to, galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalis expressis verbis nustato, kad priklausomųjų želdynų normas tvirtina aplinkos ministras. Nei viena Želdynų įstatymo nuostata savivaldybės tarybai nesuteikia teisės pakeisti aplinkos ministro įsakymu nustatytas priklausomųjų želdynų normas: savivaldybės tarybai nesuteikti įgaliojimai nei padidinti, nei sumažinti želdynų normas.

6.       Pareiškėjo vertinimu, Taryba, viršydama jai suteiktus įgaliojimus ir pažeisdama tiek galiojančios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių nuostatas, tiek Bendrojo plano rengimo metu galiojusios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutėje bei Schemoje nustatė galimybę nevykdyti atskirųjų želdynų normų (jų visai neįrengti) ir tuo pačiu pakeitė (padidino) aplinkos ministro įsakymu nustatytas priklausomųjų želdynų normas.

7.       Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamos Bendrojo plano normos yra priimtos: 1) neturint tam suteiktų įgaliojimų (veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus)), nes Želdynų įstatymas (8 str. 1 ir 3 d.) tik aplinkos ministrui suteikia įgaliojimus nustatyti želdynų normas; 2) pakeičiant Želdynų įstatymo 8 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, be jokių išlygų nustatantį atskirųjų želdynų normų privalomumą ir nenumatantį galimybės atskirųjų želdynų normas kompensuoti priklausomųjų želdynų normų didinimu. Pasak pareiškėjo, buvo pažeistos tiek galiojančios, tiek Bendrojo plano rengimo metu galiojusios redakcijos Želdynų įstatymo normos, taip pat teisėtumo bei įstatymo viršenybės principai, nes be įstatyminio pagrindo (neturint tam suteiktų įgaliojimų) nustatytos naujos, su įstatymu konkuruojančios bendro pobūdžio normos. Želdynų įstatyme nenustatyta, kad priklausomųjų želdynų savininkas privalo leisti visuomenei naudotis jo valdomame sklype esančiais želdynais, todėl darytina išvada, kad Taryba Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, įtvirtino asmenims pareigą užtikrinti priklausomųjų želdynų viešojo naudojimo galimybę, kuri neišplaukia iš aukštesnės galios teisės akto, taip pažeisdama teisėtumo, įstatymų viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principus. Nors Taryba ginčijamas Bendrojo plano nuostatas priėmė vykdydama savarankišką teritorijų planavimo funkciją, ji taip pat turėjo paisyti priimamų sprendimų teisėtumo, įstatymo viršenybės principų. Tačiau šiuo atveju Taryba viršijo jai suteiktus įgaliojimus teritorijų planavimo ir želdynų normavimo procese, nepaisė teisėtumo, įstatymų viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principų ir nustatė tokį reguliavimą, kuris nėra nustatytas ir (ar) pagrįstas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis bei prieštarauja Želdynų įstatymo nuostatoms.

8.       Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.

9.       Atsakovas nurodė, kad įstatymų leidėjas savivaldybėms numatė teisę rengti bendruosius planus, o Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) patikrinti, ar bendrasis planas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Savivaldybės teritorijų planavimo srityje turi ne tik administracinę diskreciją, bet ir legislatyvinę (teisėkūros) diskreciją. Savivaldybės legislatyvinė diskrecija pasireiškia teisės aktais nustatyta kompetencija tvirtinti norminius teritorijų planavimo dokumentus, tuo tarpu administracinė diskrecija pasireiškia taikant teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus. Vykdant teritorijų planavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu ir kitais teritorijų planavimą reglamentuojančiais teisės aktais, savivaldybė turi teisę nustatyti savivaldybės teritorijai ir savivaldybės teritorijos dalims konkrečius reglamentus, kurie nėra nustatyti kitais teisės aktais, siekiant, kad būtų sudarytos sąlygos antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei ir integralumui, sudarytos prielaidos tinkamai pritaikyti / atnaujinti aplinką visiems visuomenės nariams, t. y. nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 patvirtintos Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenumato baigtinio sąrašo reglamentų, kuriuos savivaldybė gali numatyti bendrajame plane. Įstatymų leidėjas sąmoningai nenurodė baigtinio sąrašo reglamentų, kuriuos gali nustatyti savivaldybė bendrajame plane, nes poreikis numatyti papildomus sprendinius kinta ir priklauso nuo konkrečios planuojamos savivaldybės poreikių bei specifikos.

10.       Atsakovas teigė, kad priimant Aiškinamojo rašto 21, 37, 38 punktus buvo būtina atsižvelgti į viešąjį interesą. Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas visuomenės (viešasis) interesas teritorijų planavimo procese. Konkrečiu atveju teritorijoje, kurioje bus aktualus žemės sklypas, Vilniaus miesto savivaldybė priims sprendimą, susijusį su visuomenės (viešuoju) interesu dėl kraštovaizdžio ir gamtos bei jos išteklių apsaugos ir racionalaus naudojimo bei darnaus kultūrinio kraštovaizdžio formavimo. Aiškinamojo rašto 21 punktas yra susijęs su visuomenės, valstybės interesais, statant pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose objektus, kurių technologiniams poreikiams reikalingas didesnis aukštis nei numatyta Bendrajame plane. Nors pareiškėjas nurodė, kad ši norma gali būti taikoma pernelyg plečiamai, tačiau nėra jokių įrodymų tokio teiginio pagrįstumui, be to, atsakovas objektyviai negali įvertinti visų galimų situacijų ir jų nurodyti viename Aiškinamojo rašto punkte.

11.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nei Bendrojo plano viešinimo stadijoje, nei prieš paduodant pareiškimą teismui nesikreipė į atsakovą dėl Aiškinamojo rašto punktų išaiškinimo, todėl tokie pareiškėjo veiksmai pažeidžia Teritorijų planavimo įstatymo normas. Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose nustatyta, kad Bendrasis planas galės būti koreguojamas, o koregavimui taikytina teisės aktuose nustatyta tvarka: dokumentas viešinamas, derinimas ir tikrinamas, kas reiškia, jog ne tik būtų išlaikomos visos būtinos procedūros, bet atitinkamai ir derinami privačių asmenų bei visuomenės interesai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pareiškime nurodomos teisės aktų nuostatos negali būti aiškinamos atsietai nuo šių teisėkūros principų, t. y. tokiu būdu, kad toks aiškinimas didintų administracinę ir kitokią naštą atsakovo veiklai, ilgintų teisėkūros terminus ir kitokiu būdu sunkintų sprendimų priėmimą, nes pagal dabartinį reguliavimą Taryba turi kompetenciją dėl Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktų. Be kita ko, tuo atveju, jei asmenys nesutiktų su Tarybos sprendimu, vadovaujantis teisės aktais, jį gali apskųsti teismui. Pasak atsakovo, pareiškėjo nurodytos Aiškinamojo rašto citatos nevertinamos viso Bendrojo plano kontekste. Teritorijų planavimo įstatyme yra nustatyta aiški procedūra dėl Bendrojo plano tvirtinimo tvarkos, tačiau nei tada, kai buvo viešinami Bendrojo plano sprendiniai, nei iki paduodant pareiškimą teismui pareiškėjas nesikreipė į atsakovą, siekdamas įvertinti pareiškime nurodytų Bendrojo plano sprendinių atitikimą teisės aktams, taip pat viešinimo stadijoje neteikė pasiūlymų dėl minėtų nuostatų koregavimo, taisymo.

12.       Atsakovas nurodė, kad kreipiantis į administracinį teismą su pareiškimu ar prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, negalima apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais ar argumentais, kad norminis administracinis aktas gali prieštarauti įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) norminiam aktui. Turi būti aiškiai nurodyta ne tik tai, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (kurios jo nuostatos), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet ir pati pozicija dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti pagrįsta aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Šiuo atveju pareiškėjas Bendrojo plano sprendinių neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams iš esmės grindžia teisės principų pažeidimu. Toks pareiškimo pagrindimas negali būti laikomas aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais ir pagal jį tinkamas administracinės bylos dėl savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumo išnagrinėjimas administraciniame teisme yra neįmanomas.

13.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo) pateikė atsiliepimą, kuriame prašė dėl pareiškimo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

14.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalį ir 28 straipsnio 7 dalį planavimo iniciatyvos teisė koreguoti savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentą yra nustatyta tik Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (toliau – ir Krašto apsaugos ministerija) ar jos įgaliotai institucijai ir Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai (toliau – ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija) ar jos įgaliotai institucijai, kai atitinkamai krašto apsaugai užtikrinti būtinas teritorijų vystymas ar stambiems projektams skirtų teritorijų vystymas nenumatytas savivaldybės lygmens bendrajame plane. Aiškinamojo rašto 21 punktą (sprendinį) vertinant kompleksiškai su Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, aptariamas sprendinys yra suprantamas, aiškus ir nepažeidžia nei Teritorijų planavimo įstatymo, nei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų. Vertinant ne tik pareiškime nurodytus teiginius, bet visą Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktų tekstą, pažymėtina, kad Bendrojo plano 37 ir 38 punktų sprendinių aplinkybės grindžiamos Teritorijų planavimo įstatymo 29 straipsnio nuostatomis – vykdant Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėseną pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimo stebėsenos turinio ir stebėsenos atlikimo tvarkos aprašą, arba Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nurodytu atveju – Krašto apsaugos ministerijai arba Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pateikus pasiūlymus dėl savivaldybės lygmens bendrojo plano koregavimo. Dėl šios priežasties, Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose nurodytos papildomos sąlygos, kurių turi būti laikomasi vykdant Bendrojo plano koregavimą šiuose sprendiniuose nurodytais atvejais.

15.       Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Taryba turi teisę spręsti, ar rengiant savivaldybės lygmens bendrojo plano korektūrą jos teritorijoje galima mažinti atskirųjų ir priklausomųjų želdynų normas, jei jos yra nustatytos (suplanuotos) didesnės, nei Tvarkos apraše nurodytos minimalios, bendrojo plano koregavimo metu užtikrinant atitiktį Tvarkos aprašui ir kitiems teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams, nes aiškinant priešingai, būtų paneigta savivaldybės kompetencija teritorijų planavimo srityje ir savarankiškųjų savivaldybių funkcijų esmė. Nei Želdynų įstatyme, nei Tvarkos apraše nenustatyti atvejai, kada atskirieji želdynai kompensuojami priklausomaisiais želdynais. Aktuali Želdynų įstatymo redakcija įsigaliojo 2021 m. lapkričio 1 d., todėl neturėtų būti tiriama Bendrojo plano sprendinių atitiktis teisės aktams, įsigaliojusiems po Bendrojo plano patvirtinimo. Tik aktualios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta priklausomųjų želdynų kompensavimo galimybė, o iki 2021 m. lapkričio 1 d. galiojusiame Želdynų įstatyme tokia galimybė nebuvo nustatyta.

II.

16.       Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimą.

17.       Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI4-5616-1064/2022 atmetė pareiškėjo pareiškimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2023 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1358-442/2023 (toliau – ir Nutartis) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, VAAT 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT Nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą, ištyrė pareiškime nurodytų Sprendimu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių atitiktį Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) nuostatoms, tačiau nevertino ginčijamo norminio administracinio akto atitinkamų sprendinių atitikties Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) nuostatoms. LVAT Nutartyje akcentavo, kad Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalis (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) galiojo tik iki 2021 m. lapkričio 1 d. Taigi pareiškėjo pareiškimo reikalavimas ištirti, ar Sprendimo 1.1.1 papunkčiu patvirtinto Bendrojo plano sprendinių Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis atitinka Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija) nuostatas, nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, todėl ši bylos dalis turėjo būti nutraukta. Atsisakydamas tirti Sprendimu patvirtinto Bendrojo plano atitiktį Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija, galiojanti nuo 2021 m. lapkričio 1 d.) nuostatoms, pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad 2020 m. vasario mėn. ne tik buvo baigtas Bendrojo plano parengiamasis ir rengimo etapai, bet ir pradėtas baigiamasis etapas, todėl Bendrajam planui ir jo konkretiems sprendiniams, jų suformavimui ir vertinimui iš esmės aktualios tik tos Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos, kurios galiojo sąlygų išdavimo metu ir rengimo etapo metu, kai buvo formuojami Bendrojo plano sprendiniai. Pareiškėjas neprašė tirti Sprendimu patvirtinto Bendrojo plano atitikties Teritorijų planavimo įstatymui. Šie pirmosios instancijos teismo motyvai, LVAT vertinimu, visiškai nekoreliuoja su pirmosios instancijos teismo išvada dėl galimybės tirti ginčijamo norminio administracinio akto teisėtumą, todėl LVAT nevertino jų pagrįstumo. LVAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus – pareiškėjas prašė ištirti galiojančio norminio administracinio akto atitiktį galiojančiam įstatymui (Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalies (2021 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. XIV-199 redakcija) nuostatoms), todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo motyvuotai išspręsti šį pareiškėjo pareiškimo reikalavimą. LVAT pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą, neišnagrinėjo bylos visa apimtimi pagal pareiškėjo pareiškime suformuluotus reikalavimus, tuo pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

18.       Teismas, iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą ir spręsdamas dėl Aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktų teisėtumo, nurodė, kad Aiškinamojo rašto trečiojo skirsnio „Teritorijos naudojimo reikalavimų tikslinimas nekeičiant Bendrojo plano sprendinių“ 21 punkte įtvirtinta, jog tais atvejais, kai pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose, taip pat Krašto apsaugos sistemos valdomuose sklypuose dėl technologinių poreikių reikalingas didesnis inžinerinių statinių ir pastatų aukštis, nei nurodytas Bendrajame plane, jis gali būti padidintas, įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei kitų teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, šios nuostatos analizė leidžia daryti išvadą, kad Bendrajame plane nustatyti sprendiniai, esant poreikiui, gali būti tikslinami, tačiau tik laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Toks teisės aktas, visų pirma, yra Teritorijų planavimo įstatymas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Aiškinamojo rašto 21 punktas yra Aiškinamojo rašto trečiajame skirsnyje „Teritorijos naudojimo reikalavimų tikslinimas nekeičiant Bendrojo plano sprendinių“.

19.       Teismas, įvertinęs Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad šioje normoje išskiriamos atskiros kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų keitimo ir koregavimo situacijos bei joms taikytini reikalavimai, įskaitant subjektus, kurie gali teikti pasiūlymus dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumento keitimo ar koregavimo, bei atvejus, kada kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas turi būti keičiamas, o kada gali būti koreguojamas. Sisteminė aptartų teisės normų analizė leido teismui daryti išvadą, kad Aiškinamojo rašto 21 punktas iš esmės apibrėžia situaciją, kai pagal Teritorijų planavimo įstatymą neprivalomas Bendrojo plano keitimas, o galimas koregavimas. Šis Aiškinamojo rašto punktas niekaip neapriboja ir neatleidžia nuo Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimų kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų koregavimui (tiek turinio, tiek procedūrų prasme) laikymosi.

20.       Teismas nurodė, kad Aiškinamojo rašto penktojo skirsnio „Teritorijų rezervavimas visuomenės poreikiams“ 37 ir 38 punktuose, kurių teisėtumu taip pat abejoja pareiškėjas, be kita ko, nurodoma, jog aptariami pakeitimai gali būti atliekami „teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio Bendrojo plano sprendinius“. Taigi ir šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta Bendrojo plano sprendinių koregavimo procedūra. Teismas pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos yra detalizuojamos įstatymo įgyvendinamuosiuose aktuose, kurie atsakovui yra privalomi. Rengiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų korekcijas privalu laikytis ir kitų specialių teisės aktų reikalavimų (tarp jų ir Želdynų įstatymo).

21.       Teismas vertino, jog vien tai, kad aptariamose Aiškinamojo rašto normose nustatomos papildomos sąlygos, t. y. tai, kad sprendinių koregavimui turi pritarti savivaldybės taryba arba koregavimas yra galimas išskirtiniais atvejais, savaime nesuponuoja teisinio aiškumo principo pažeidimo. Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose pažodžiui nurodyta, jog minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas privalo būti užtikrinamas (t. y. expressis verbis užtikrinama aukštesnės galios teisės aktuose nustatytų minimaliųjų reikalavimų laikymosi apsauga), taip pat užtikrinama papildoma apsauga regioninių parkų ir Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose želdynų plotams, kurie negali būti mažinami (net jei kituose teisės aktuose būtų numatyta tokia galimybė). Tai reiškia, kad atsakovas gali veikti jam teisės aktais nustatytos diskrecijos ribose.

22.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo vertinti, jog Aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktai neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo, TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinto teisėkūros aiškumo principo.

23.       Teismas, spręsdamas dėl Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės ir Schemos teisėtumo, nurodė, kad sistemiškai analizuojant Želdynų įstatymo ir aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694 patvirtintų Viešųjų atskirųjų želdynų plotų normų (toliau – ir Normos) nuostatas, darytina išvada, jog rengiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą yra būtina nustatyti tokias viešųjų atskirųjų želdynų normas, kurios nebūtų mažesnės nei nustatyta Normose. Dėl šios priežasties teismas darė išvada, kad atsakovas turėjo teisę teritorijų planavimo dokumentuose (šiuo atveju – Bendrajame plane) įtvirtinti žmonių gyvenamosios ir darbo aplinkos sąlygas bei visuomenės rekreacijos poreikius gerinančias (didesnes) atskirųjų želdynų plotų normas.

24.       Teismas pažymėjo, kad pagal Aiškinamojo rašto 90 punktą, planuojant ir įrengiant atskiruosius želdynus, būtina laikytis Aiškinamajame rašte (būtent atskiruose 90 punkto papunkčiuose) nustatytų kriterijų, kurie papildo teisės aktuose nustatytas želdynų pasiekiamumo ir ploto normas. Tuo tarpu Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis nustato kompensavimo priemones, kai neįmanoma pasiekti Aiškinamojo rašto 90 punkte nustatytų normų (kurios ne pakeičia ar sumažina, o tik papildo aplinkos ministro patvirtintas Normas). Visa tai teismui leido daryti išvadą, kad Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčiu nėra atleidžiama nuo Normų vykdymo, o tik siekiama nustatyti didesnius atskirųjų želdynų plotus.

25.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo Aiškinamojo rašto 90 punkte nurodytų želdynų pasiekiamumo ir ploto normų atitikties Želdynų įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatoms, todėl pripažintina, kad Aiškinamajame rašte yra teisėtai įvirtintos žmonių gyvenamosios ir darbo aplinkos sąlygas bei visuomenės rekreacijos poreikius gerinančios normos.

26.       Įvertinęs Aiškinamojo rašto 90 ir 92 punktų (kartu ir 92.2 papunkčio) nuostatas, teismas akcentavo, jog yra akivaizdu, kad Bendrajame plane įsipareigojama laikytis aukštesnės galios teisės aktuose nustatytų atskirųjų želdynų pasiekiamumo ir ploto normų, o kompensacinis mechanizmas taikomas tik tais atvejais, kai neužtikrinamos pačiame Aiškinamajame rašte (jo 90 punkte) nustatytos visuomenės rekreacijos poreikiams palankesnės atskirųjų želdynų pasiekiamumo ir ploto normos. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Taryba ginčijamose nuostatose, viršydama jai suteiktus įgaliojimus ir pažeisdama Želdynų įstatymo 8 straipsnio nuostatas, įtvirtino galimybę nevykdyti atskirųjų želdynų normų (jų visai neįrengti).

27.       Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad atsakovas nepagrįstai pakeitė (padidino) ir aplinkos ministro įsakymu nustatytas priklausomųjų želdynų normas bei be teisinio pagrindo apribojo asmens nuosavybės teises, nurodė, kad analogiškai, kaip ir atskirųjų želdynų atveju, aukštesnės galios teisės aktuose nebuvo įtvirtinta konkreti fiksuota ar maksimali galima priklausomųjų želdynų norma (plotas), o įtvirtintas tik minimalus tokių plotų standartas.

28.       Teismas pažymėjo, kad savivaldybė, įgyvendindama jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, turėjo teisę kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose tiek nustatyti didesnes priklausomųjų ir atskirųjų želdynų normas, tiek spręsti dėl jų kompensavimo mechanizmo, kai tokios (didesnės) pačios savivaldybės nustatytos priklausomųjų ir atskirųjų želdynų normos negali būti įvykdomos.

29.       Teismo vertinimu, Aiškinamojo rašto nuostatomis nėra nepagrįstai varžoma asmenų nuosavybės teisė, nes Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje nustatytas reikalavimas užtikrinti želdynų viešo naudojimo galimybę galės (ir turės) būti įgyvendinamas Želdynų įstatymo nustatyta tvarka, sudarant sutartis su žemės savininkais (valdytojais).

30.       Atsižvelgdamas į tai, kad Želdynų įstatymas numato galimybę užtikrinti viešą privačioje žemėje esančių želdynų naudojimą tik sudarant su žemės savininkais (valdytojais) atitinkamas sutartis, teismas darė išvadą, kad ginčijamos Aiškinamojo rašto nuostatos nepažeis privačios nuosavybės teisės, nes Želdynų įstatymo reikalavimų laikymasis bet kuriuo atveju yra privalomas ir Sprendimo (įskaitant Aiškinamąjį raštą) nuostatas privalu vertinti bei aiškinti sistemiškai kartu su Želdynų įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

31.       Teismas, nenustatęs pagrindo pareiškėjo ginčijamas Sprendimo nuostatas pripažinti prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams ir (ar) iš Konstitucijos kylantiems principams, netenkino pareiškėjo pareiškimo.

III.

32.       Pareiškėjas Vyriausybės atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti.

33.       Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai įvertino Aiškinamojo rašo 21 punkto nuostatos turinį ir netinkamai taikė Teritorijų planavimo įstatymo normas. Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad Bendrojo plano keitimui ir koregavimui yra taikomos Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio nuostatos, tačiau šios nuostatos reglamentuoja atvejus, kada kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas turi / gali būti keičiamas, o kada koreguojamas. Tuo tarpu Aiškinamojo rašto 21 punktas yra trečiajame skirsnyje, kuris vadinasi „Teritorijos naudojimo reikalavimų tikslinimas nekeičiant Bendrojo plano sprendinių“, ir šiame skirsnyje yra minimas ne Bendrojo plano, o teritorijos naudojimo reikalavimų tikslinimas, minimas ne Bendrojo plano, bet Bendrojo plano sprendinių nekeitimas. Taigi, šio skirsnio pavadinimas leidžia daryti išvadą, kad galbūt jame reglamentuojami atvejai apskritai net nėra susiję su Bendrojo plano keitimu ar koregavimu, o tai reiškia, kad didinant statinių ar pastatų aukštį Bendrasis planas nebus nei keičiamas, nei koreguojamas, nebus keičiami ir Bendrojo plano sprendiniai.

34.       Pareiškėjas pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatyme nėra tokios sąvokos, kaip teritorijų naudojimo reikalavimai, todėl nėra aišku, kada ir kaip gali būti tikslinami teritorijos naudojimo reikalavimai: ar koreguojant bendrąjį planą, ar vietovės lygmens kompleksiniu teritorijų planavimo dokumentu, ar administraciniu sprendimu, ar pan. Priešingai, nei konstatavo teismas, nėra aišku, kokiais atvejais gali būti taikomas Aiškinamojo rašto 21 punktas, koks subjektas priima sprendimus, koks gali būti statinių ir pastatų aukščio didinimo mastas, kokiais atvejais, kokia tvarka gali būti leidžiama nustatyti didesnį statinių ir pastatų aukštį, negu jis nustatytas Bendrajame plane. Toks reguliavimas ne tik stokoja teisinio aiškumo, bet ir sudaro sąlygas neskaidriai jas taikyti.

35.       Pareiškėjo vertinimu, deklaratyvi Aiškinamojo rašto 21 punkto nuostata, kad statinių ir pastatų aukštis gali būti padidintas įvertinus „kitų teisės aktų reikalavimus“, kai vartojamos teisės aktuose neapibrėžtos (teritorijų planavimo reikalavimai) sąvokos ir net nėra nurodomi konkretūs teisės aktai, nesudaro pagrindo teigti, kad ginčijama norma yra aiški.

36.       Pareiškėjas sutinka su teismo išvada, kad Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose yra nurodyta, jog norint mažinti želdynų plotą, keisti funkcinę zoną, turės būti koreguojamas Bendrasis planas Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta tvarka ir turės būti užtikrintas minimalus želdynų plotas, tačiau nukreipimas į teritorijų planavimo dokumento keitimo procedūras, o ne sprendinių turinį reglamentuojančius teisės aktus, negali būti laikomas ginčijamų normų, nustatančių, kad jos taikomos tik išimtiniais atvejais ir tik Tarybai pritarus, aiškumą užtikrinančia aplinkybe.

37.       Pareiškėjas pažymi, kad teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą įneša ginčijamose normose įtvirtintos papildomos sąlygos: „išskirtiniais atvejais“, „pritarus savivaldybės tarybai“, kurios reiškia, kad galimybė koreguojant Bendrąjį planą mažinti želdynų normas, keisti funkcinę paskirtį nėra bendra taisyklė. Ji gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais ir tik gavus Tarybos pritarimą, tačiau nėra aišku, kokie tie atvejai. Teismas jokiais teisiniais argumentais nepagrindė savo išvados, jog „vien tai, kad aptariamose Aiškinamojo rašto normose yra nustatomos papildomos sąlygos, t. y. tai, kad sprendinių koregavimui turi pritarti savivaldybės taryba arba kad koregavimas yra galimas išskirtiniais atvejais, savaime nesuponuoja teisinio aiškumo principo pažeidimo“.

38.       Pareiškėjo teigimu, teismas klaidingai aiškino, kad Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutė ir Schema taikomi tik tais atvejais, kai nesilaikoma pačios savivaldybės nustatytų želdynų normų. Pareiškėjas sutinka, kad Aiškinamojo rašto 90 punkte yra nustatyti želdynų pasiekiamumo ir ploto normas papildantys reikalavimai, kas reiškia, jog formuojant atskirąjį želdyną jam yra taikomi ir aplinkos ministro nustatyti reikalavimai, ir papildomi savivaldybės tarybos nustatyti reikalavimai (kurie po paskutinių aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. D1-694 pakeitimų beveik nuo jų nebesiskiria, o kai kurie ir visiškai sutampa). Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje yra nustatyta, kad šiame papunktyje nurodyta kompensavimo priemonė yra taikoma tada, „kai atskirųjų želdynų suplanuoti nėra galimybės“, t. y. 92.2 papunktyje kalbama ne apie galimybės suformuoti atskirąjį želdyną, atitinkantį papildomus reikalavimus, nebuvimą, o apskritai apie galimybės suplanuoti atskirąjį želdyną nebuvimą – atskirojo želdyno neįrengimą. Taigi, ginčijama nuostata nustato galimybę visai neįrengti atskirojo želdyno, o jeigu atskirasis želdynas nesuformuojamas, vadinasi, nevykdomi tiek Aiškinamojo rašto 90 punkte nustatyti kriterijai (kurių dauguma sutampa su aplinkos ministro nustatytomis normomis), tiek aplinkos ministro įsakymu nustatytos privalomos atskirųjų želdynų normos.

39.       Pareiškėjas, pasisakydamas dėl priklausomųjų želdynų normos didinimo, teigia, kad konstatavus, jog teisės aktai nenumato galimybės visai neįrengti atskirųjų želdynų, bei vadovaujantis teisėje galiojančiu principu „iš neteisės neatsiranda teisė“, darytina išvada, kad ir ginčijamose normose nustatyti atskirųjų želdynų kompensavimo būdai, t. y. priklausomųjų želdynų normų padidinimas, yra neteisėti. Pareiškėjo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtinta tik minimali priklausomųjų želdynų norma, nereiškia, kad savivaldybės taryba gali jas didinti.

40.       Pareiškėjas pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje aiškiai nurodyta, jog Bendrajame plane gali būti nustatomi tik įstatymais pagrįsti papildomi privalomieji reikalavimai. Tai reiškia, kad savivaldybės taryba negali nustatyti teisių ribojimų ar pareigų, jei tai expressis verbis nėra nustatyta įstatymuose. Įstatymų leidėjas būtent aplinkos ministrui, o ne savivaldybėms, pavedė nustatyti, kokią minimalią sklypo, skirto statiniams ar įrenginiams, dalį sklypo savininkas privalo skirti išimtinai tik želdiniams. Aplinkybė, kad aplinkos ministrui pavesta nustatyti tik minimalias privalomas priklausomųjų želdynų normas, nereiškia, kad savivaldybės taryba, tvirtindama Bendrąjį planą, vienašališkai (nederindama su sklypo savininku) gali jas didinti.

41.       Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad želdyno viešas naudojimas bus užtikrinamas sutarties pagrindu. Pareiškėjas teigia, kad Želdynų įstatymas nenumato jokių sąlygų, kurioms esant privataus žemės sklypo savininkas privalėtų sudaryti sutartį su savivaldybe dėl jo sklype esančio želdyno lankymo, priežiūros ir apsaugos. Želdynų įstatymas numato teisę – galimybę, o ne pareigą sudaryti sutartis dėl želdynų lankymo (viešo naudojimo užtikrinimo). Vadovaujantis teismo pateiktu aiškinimu, priklausomojo želdyno savininkas privalėtų sudaryti sutartį su savivaldybe, nors joks įstatymas (nes tik įstatymais galima asmenims nustatyti pareigas) tokios pareigos nenustato. Pareiškėjo vertinimu, toks teismo aiškinimas prieštarauja ne tik Želdynų įstatymui, įstatymų viršenybės principui, bet paneigia ir sutarties laisvės principą, kuris draudžia versti kitą asmenį sudaryti sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 str. 1 ir 2 d.). Šiuo atveju Taryba Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, įtvirtino asmenims pareigą užtikrinti priklausomųjų želdynų viešojo naudojimo galimybę, kuri neišplaukia iš aukštesnės galios teisės akto, ir tuo pažeidė teisėtumo, įstatymų viršenybės, nuosavybės neliečiamumo principus.

42.       Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

43.       Atsakovo teigimu, nėra pagrindo abejoti, kad Aiškinamojo rašto 21 punktą (sprendinį) ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas vertinant kompleksiškai, aptariamas sprendinys yra suprantamas, aiškus ir nepažeidžia nei Teritorijų planavimo įstatymo, nei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų, kaip tai teisingai konstatavo teismas.

44.       Atsakovas pažymi, kad Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose pažodžiui nurodoma, jog minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas privalo būti užtikrinamas (t. y. expressis verbis užtikrinama aukštesnės galios teisės aktuose nustatytų minimalių reikalavimų laikymosi apsauga), taip pat užtikrinama papildoma apsauga regioninių parkų ir Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose želdynų plotams, kurie negali būti mažinami (net jei kituose teisės aktuose būtų numatyta tokia galimybė). Tai reiškia, kad Taryba gali veikti tik jai teisės aktais nustatytos diskrecijos ribose.

45.       Atsakovas nesupranta, kodėl, pareiškėjo nuomone, Aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nes pats įstatymų leidėjas savivaldybei numatė teisę priimti teritorijų planavimo dokumentus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodytos Aiškinamojo rašto citatos nevertinamos viso Bendrojo plano kontekste. Teritorijų planavimo įstatyme labai aiškiai numatyta procedūra dėl Bendrojo plano tvirtinimo tvarkos, tačiau nei tada, kai buvo viešinami Bendrojo plano sprendiniai, nei iki paduodant pareiškimą teismui pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su tikslu įvertinti pareiškime nurodytų Bendrojo plano sprendinių atitiktį teisės aktams, taip pat viešinimo stadijoje neteikė pasiūlymų dėl minėtų nuostatų koregavimo ir taisymo. Įstatymų leidėjas numatė dar vieną saugiklį Bendrojo plano priėmimo procedūroje – Bendrasis planas galėjo būti patvirtintas tik gavus VTPSI teigiamą išvadą. Šiuo atveju išvada buvo gauta, taigi nėra jokio pagrindo naikinti Aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktus.

46.       Atsakovas pažymi, kad sistemiškai analizuojant Želdynų įstatymo ir Normų nuostatas darytina išvada, jog rengiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą yra būtina nustatyti tokias viešųjų atskirųjų želdynų normas, kurios nebūtų mažesnės nei nustatyta Normose. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad Taryba turėjo teisę teritorijų planavimo dokumentuose (šiuo atveju – Bendrajame plane) įtvirtinti žmonių gyvenamosios ir darbo aplinkos sąlygas bei visuomenės rekreacijos poreikius gerinančias (didesnes) atskirųjų želdynų plotų normas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad aukštesnės galios teisės aktuose nebuvo įtvirtinta konkreti fiksuota ar maksimali galima priklausomųjų želdynų norma (plotas), o įtvirtintas tik minimalus tokių plotų standartas.

47.       Atsakovo vertinimu, savivaldybė, įgyvendindama jai įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, turėjo teisę kompleksinio teritorijų planavimo dokumentuose tiek nustatyti didesnes priklausomųjų ir atskirųjų želdynų normas, tiek spręsti dėl jų kompensavimo mechanizmo, kai tokios (didesnės) pačios savivaldybės nustatytos priklausomųjų ir atskirųjų želdynų normos negali būti įvykdomos. Aiškinamojo rašto nuostatomis nėra nepagrįstai varžoma asmenų nuosavybės teisė, nes Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje nustatytas reikalavimas užtikrinti želdynų viešo naudojimo galimybę galės (ir turės) būti įgyvendinamas Želdynų įstatymo nustatyta tvarka sudarant sutartis su žemės savininkais (valdytojais). Atsakovas primena, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama, kai to reikia viešajam interesui, tik būtina laikytis Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje suformuotų imperatyvų.

48.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

49.       Trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalį ir 28 straipsnio 7 dalį planavimo iniciatyvos teisė koreguoti savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentą nustatyta tik Krašto apsaugos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijai ar jos įgaliotai institucijai, kai atitinkamai krašto apsaugai užtikrinti būtinas teritorijų vystymas ar stambiems projektams skirtų teritorijų vystymas nenumatytas savivaldybės lygmens bendrajame plane. Aiškinamojo rašto 21 punktą (sprendinį) vertinant kompleksiškai su Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, aptariamas sprendinys yra suprantamas, aiškus ir nepažeidžia nei Teritorijų planavimo įstatymo, nei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų. Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose yra nurodytos tik papildomos sąlygos, kurių turi būti laikomasi vykdant Bendrojo plano koregavimą šiuose sprendiniuose nurodytais atvejais.

50.       Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Taryba turi teisę spręsti, ar rengiant savivaldybės lygmens bendrojo plano korektūrą jos teritorijoje galima mažinti atskirųjų ir priklausomųjų želdynų normas, jei jos yra nustatytos (suplanuotos) didesnės, nei Tvarkos apraše nustatytos minimalios, bendrojo plano koregavimo metu užtikrinant atitiktį Tvarkos aprašui ir kitiems teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės aktams, nes aiškinant priešingai būtų paneigta (neteisėtai susiaurinta) savivaldybės kompetencija teritorijų planavimo srityje ir savarankiškųjų savivaldybių funkcijų esmė. Aptariami Bendrojo plano sprendiniai buvo įgyvendinti aiškiai nustatyta teritorijų planavimo proceso (konkrečiai – koregavimo) tvarka, todėl nėra pagrindo teigti, kad Aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktai neatitinka teisinio aiškumo reikalavimų, todėl prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, bei TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 6 punktui, VSĮ 4 straipsnio 10 punkte įtvirtintam veiklos skaidrumo principui.

51.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad nei Želdynų įstatyme, nei Tvarkos apraše nenustatyti atvejai, kada atskirieji želdynai kompensuojami priklausomaisiais želdynais. Tik aktualios redakcijos Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta priklausomųjų želdynų kompensavimo galimybė, o tokios galimybės iki 2021 m. lapkričio 1 d. galiojusiame Želdynų įstatyme nebuvo. Atsižvelgiant į tai, rengiant Bendrąjį planą, Želdynų įstatyme nesant apibrėžtos želdynų normos kompensavimo sąvokos, Bendrajame plane pavartotas išsireiškimas „kompensuojama“ neturėtų būti tapatinamas su Želdynų įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje minimu želdynų (priklausomųjų) kompensavimu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

52.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse kreipėsi į teismą su abstrakčiu pareiškimu, kurį patikslino, prašydamas ištirti:

52.1.                      Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano aiškinamojo rašto 21, 37 ir 38 punktų atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui;

52.2.                      Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio atitiktį Želdynų įstatymo (2024 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIV-2877 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių nuostatoms, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam įstatymų viršenybės principui ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui;

52.3.                      Aiškinamojo rašto priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 39 eilutės nuostatos „tais atvejais, kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-694 (toliau – ir Tvarkos aprašas)) padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų“ ir Bendrojo plano sprendinių tekstinio reglamento Nr. 39 schemos sutartinių ženklų nuostatos „tais atvejais, kai atskirųjų želdynų numatyti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-694) padidinamas ne mažesniu kaip 10 procentinių punktų“ atitiktį Želdynų įstatymo (2024 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIV-2877 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių nuostatoms bei iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam įstatymų viršenybės principui.

53.       Pareiškėjas prašomų ištirti nuostatų teisėtumu iš esmės abejoja šiais aspektais:

53.1.                      Aiškinamojo rašto 21 punkto nuostata „jis [inžinerinių statinių ir pastatų aukštis] gali būti padidintas, įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei kitų teisės aktų reikalavimus“ suformuluota nepakankamai tiksliai ir nėra numatyta jokių jos įgyvendinimą reglamentuojančių procesinių taisyklių – nėra aišku, kaip vertinamos minėtoje normoje nurodytos sąlygos, kokie dokumentai pagrindžia arba paneigia šių sąlygų egzistavimą, pagal kokius kriterijus nustatomas leidžiamas pastatų aukščio didinimo mastas, kokiame teritorijų planavimo etape tai gali būti daroma, kaip užtikrinamas visuomenės dalyvavimas šiame etape ir pan.

53.2.                      Aiškinamojo rašto 37 punkto nuostata „išskirtiniais atvejais, pritarus savivaldybės tarybai“ ir Aiškinamojo rašto 38 punkto nuostata „pritarus savivaldybės tarybai“ nėra pakankamai aiškios, kadangi nenurodyta, kokie tie išskirtiniai atvejai, nuo ko priklauso ir kokioms aplinkybėms, kokiems kriterijams ar pan. esant asmuo gali kreiptis, o savivaldybės taryba gali pritarti želdynų ploto mažinimui bei želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinės zonos keitimui.

53.3.                      Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutėje ir Schemoje nustatyta galimybė nevykdyti atskirųjų želdynų normų (jų visai neįrengti) ir pakeistos (padidintos) aplinkos ministro įsakymu nustatytos priklausomųjų želdynų normos, tokiu būdu atsakovui viršijant jam suteiktus įgaliojimus bei įtvirtinant su įstatymu konkuruojančias bendro pobūdžio normas.

53.4.                      Želdynų įstatyme nenustatyta, kad priklausomųjų želdynų savininkas privalo leisti visuomenei naudotis jo valdomame sklype esančiais želdynais, tačiau Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio nuostata „ir užtikrinama šių želdynų viešo naudojimo galimybė“, nesant įstatyme nustatyto pagrindo, įtvirtina pareigą asmenims užtikrinti priklausomųjų želdynų viešo naudojimo galimybę.

54.       Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 19 d. sprendimu Vyriausybės atstovo pareiškimo netenkino ir minėtas Bendrojo plano nuostatas pripažino tesėtomis, t. y. neprieštaraujančiomis pareiškėjo nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Teismo sprendimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

54.1.                      Aiškinamojo rašto 21 punktas apibrėžia situaciją, kai pagal Teritorijų planavimo įstatymą neprivalomas Bendrojo plano keitimas, o galimas koregavimas. Šis Aiškinamojo rašto punktas niekaip neapriboja ir neatleidžia nuo Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimų kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų koregavimui laikymosi (tiek turinio, tiek procedūrų prasme).

54.2.                      Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose įtvirtinta, jog juose aptariami pakeitimai gali būti atliekami teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant Bendrojo plano sprendinius. Taigi ir šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta Bendrojo plano sprendinių koregavimo procedūra, kuri yra detalizuota atsakovui privalomuose įstatymo įgyvendinamuosiuose aktuose. Vien tai, kad Aiškinamojo rašto normose nustatytos papildomos sąlygos, jog sprendinių koregavimui turi pritarti savivaldybės taryba arba koregavimas yra galimas išskirtiniais atvejais, savaime nesuponuoja teisinio aiškumo principo pažeidimo. Be to, rengiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų korekcijas privaloma laikytis ir kitų specialių teisės aktų reikalavimų, įskaitant Želdynų įstatymą. Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose expressis verbis nurodyta, jog juose nustatytu atveju koreguojant Bendrojo plano sprendinius privalo būti užtikrinamas minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas.

54.3.                      Atsakovas turėjo teisę Bendrajame plane įtvirtinti žmonių gyvenamosios ir darbo aplinkos sąlygas bei visuomenės rekreacijos poreikius gerinančias (t. y. didesnes) atskirųjų ir priklausomųjų želdynų plotų normas. Pagal Aiškinamojo rašto 90 punktą, planuojant ir įrengiant atskiruosius želdynus būtina laikytis Aiškinamajame rašte (atskiruose 90 punkto papunkčiuose) nustatytų kriterijų, kurie papildo teisės aktuose nustatytas želdynų pasiekiamumo ir ploto normas, o Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis nustato kompensavimo priemones, kai neįmanoma pasiekti Aiškinamojo rašto 90 punkte nustatytų normų, kurios nepakeičia ir nesumažina aplinkos ministro patvirtintų normų. Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčiu nėra atleidžiama nuo aplinkos ministro įsakymu patvirtintų Viešųjų atskirųjų želdynų plotų normų vykdymo, bet siekiama nustatyti didesnius atskirųjų želdynų plotus ir spręsti dėl jų kompensavimo mechanizmo, kai tokios (didesnės) pačios savivaldybės nustatytos želdynų normos negali būti įvykdomos. Tuo tarpu pareiškėjas neginčijo Aiškinamojo rašto 90 punkte nurodytų želdynų pasiekiamumo ir ploto normų atitikties Želdynų įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatoms.

54.4.                      Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio nuostatomis nėra nepagrįstai varžoma privačios nuosavybės teisė, nes Želdynų įstatymas numato galimybę užtikrinti viešą privačioje žemėje esančių želdynų naudojimą tik sudarant su žemės savininkais (valdytojais) atitinkamas sutartis ir šio reikalavimo laikymasis yra privalomas.

55.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia šiais esminiais argumentais:

55.1.                      Aiškinamojo rašto 21 punkte reglamentuojami atvejai galbūt apskritai nėra susiję su Bendrojo plano keitimu ar koregavimu, todėl nėra aišku, kada ir kaip gali būti tikslinami teritorijos naudojimo reikalavimai dėl statinių ir pastatų aukščio: nėra aišku, kokiais atvejais gali būti taikomas Aiškinamojo rašto 21 punktas, koks subjektas priima sprendimus, koks gali būti statinių ir pastatų aukščio didinimo mastas, kokiais atvejais, kokia tvarka gali būti leidžiama nustatyti didesnį statinių ir pastatų aukštį, nei nurodyta Bendrajame plane.

55.2.                      Nėra aišku, kokiais išskirtiniais atvejais pagal Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktus, pritarus savivaldybės tarybai, koreguojant Bendrąjį planą gali būti mažinamas želdynų plotas ar keičiama funkcinė zona, o nukreipimas į teritorijų planavimo dokumento koregavimo procedūras, bet ne sprendinių turinį reglamentuojančius teisės aktus, negali būti laikomas šių normų aiškumą užtikrinančia aplinkybe.

55.3.                      Pareiškėjo teigimu, teismas klaidingai aiškino, kad Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutė ir Schema taikomi tik tais atvejais, kai nesilaikoma pačios savivaldybės nustatytų želdynų normų, kadangi Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis nustato galimybę visai neįrengti atskirojo želdyno, o vien tai, kad aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtinta tik minimali priklausomųjų želdynų norma, nereiškia, jog savivaldybės taryba gali jas didinti.

55.4.                      Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio nuostata „ir užtikrinama šių želdynų viešo naudojimo galimybė“ suformuluota imperatyviai, nors joks įstatymas nenustato pareigos privataus žemės sklypo savininkui sudaryti sutartį su savivaldybe dėl jo sklype esančio priklausomojo želdyno lankymo, priežiūros ir apsaugos – Želdynų įstatymas numato tik teisę, bet ne pareigą sudaryti sutartis su privačių žemės sklypų savininkais dėl juose esančių želdynų lankymo (viešo naudojimo).

56.       Išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl Aiškinamojo rašto 21 punkto

57.       Visų pirma, pažymėtina, kad tiek Aiškinamojo rašto 21 punkto nuostata, kurios atitiktį aukštesnės galios teisės aktams pareiškėjas prašo ištirti, tiek kitos pareiškėjo nagrinėjamoje byloje kvestionuojamos nuostatos yra susijusios su teritorijų planavimu. Pagrindinis aktas, reglamentuojantis teritorijų planavimą ir nustatantis šiame procese dalyvaujančių asmenų teises bei pareigas, yra Teritorijų planavimo įstatymas, kurio tikslas – užtikrinti darnią teritorijų plėtrą ir racionalią urbanizaciją, nustatant teritorijų planavimo proceso sprendinių sistemiškumo, skirtingo lygmens dokumentų suderinamumo ir tarpusavio poveikio reikalavimus, sudaryti sąlygas gamtinės ir antropogeninės aplinkos darnai, urbanistinei kokybei, išsaugant vertingą kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes (Teritorijų planavimo įstatymo 1 str. 1 d.).

58.       Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje įtvirtinta, kad teritorijų planavimas – pagal šio ir kitų įstatymų, taip pat jų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus vykdomas procesas, kuriuo siekiama darnaus teritorijų vystymo ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šį apibrėžimą, yra pažymėjęs, jog teritorijų planavimas – tai fizinių, juridinių asmenų veiklos teritorinis organizavimas, kuriuo siekiama užtikrinti viešąjį interesą – racionalų teritorijos panaudojimą specifiniu būdu – nustatant ar formuojant tam tikrų teritorijų juridinį statusą, kuris išreiškiamas įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose dokumentuose, kuriuose raštu ir grafiškai užfiksuojamos žinios apie teritoriją, žemės sklypus arba jų grupes, jų tvarkymo ir plėtojimo reikmes, sąlygas bei tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-500/2013; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2032-525/2015; 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-806-822/2020).

59.       Teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 27 d.). Bendrasis planas – tai kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame pagal teritorijų planavimo lygmenį ir uždavinius nustatoma planuojamos teritorijos erdvinė struktūra ir teritorijos naudojimo privalomosios nuostatos, reikalavimai arba reglamentas ir apsaugos principai (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 1 d.). Savivaldybių bendrieji planai yra vieni iš kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rūšiai priskiriamų teritorijų planavimo dokumentų (Teritorijų planavimo įstatymo 5 str. 2 d. 2 p.). Savivaldybių teritorijų bendrųjų planų sudėtį ir turinį, rengimo, keitimo, koregavimo tvarką, teritorijų planavimo proceso dalyvių santykius šiame procese detalizuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-8 patvirtintos Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės (Taisyklių 1 p.). Pagal šių Taisyklių 73.1 papunktį, savivaldybės bendrąjį planą, be kita ko, sudaro aiškinamasis raštas – tekstinė dalis, kurioje aprašomi planavimo tikslai, savivaldybės bendrojo plano uždaviniai, esama būklė, urbanizuotų ir urbanizuojamų teritorijų galimas plėtros mastas (pateikiant šių teritorijų ploto padidėjimo, galimo gyventojų skaičiaus rodiklius), paaiškinami koncepcijos ir savivaldybės bendrojo plano sprendiniai ir siūlomas jų įgyvendinimas, pateikiama grafinius sprendinius paaiškinanti informacija ir savivaldybės bendrojo plano tekstiniai reglamentai.

60.       Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje teritorijų planavimo dokumento sprendinys apibrėžiamas kaip grafiškai ir raštu išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas. Atitinkamai Taisyklių 100 punkte nustatyta, kad savivaldybės bendrojo plano sprendinius sudaro grafiškai ir raštu išreikštas planavimo uždavinių sprendimo rezultatas. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, rengiant savivaldybės lygmens miestų teritorijų bendruosius planus, papildomai nustatomi leidžiamieji užstatymo intensyvumas ir užstatymo aukštis. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 38 dalį, užstatymo aukštis – savivaldybės lygmens bendrojo plano (rengiamo miesto teritorijai) ir (ar) vietovės lygmens bendrojo plano teritorijos naudojimo privalomasis reikalavimas, kuriuo nustatomas planuojamos teritorijos (jos dalies) vyraujantis pastatų aukštis. Aiškinamajame rašte vartojama sąvoka „užstatymo aukštis (vyraujantis)“ apibrėžiama, kaip teritorijoje planuojamas vyraujantis pastatų aukštis, ir paaiškinama, kad ši sąvoka Vilniaus miesto bendrajame plane nurodo aukštų skaičių arba pastatų aukštį metrais kvartale, kurį iki didžiausio leistino pastatų aukščio gali viršyti ne daugiau kaip 20 procentų pastatais užstatyto ir numatomo užstatyti ploto kvartale (šis reikalavimas netaikomas BP sprendiniuose p. 55 numatytose zonose aukštybinių pastatų lokalizacijai); galimybė viršyti vyraujantį užstatymo aukštį nustatoma rengiant vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą, remiantis urbanistinio konteksto analize bei vietovei būdingo miestovaizdžio formavimo ar miestovaizdžio ryškinimo lokaliais akcentais poreikiu (Aiškinamojo rašto įvado E punktas).

61.       Aiškinamojo rašto 21 punktas nustato, kad „tais atvejais, kai pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose, taip pat Krašto apsaugos sistemos valdomuose sklypuose dėl technologinių poreikių reikalingas didesnis inžinerinių statinių ir pastatų aukštis nei nurodytas BP, jis gali būti padidintas, įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų bei kitų teisės aktų reikalavimus“. Šis punktas įtvirtintas Aiškinamojo rašto trečiajame skirsnyje „Teritorijos naudojimo reikalavimų tikslinimas nekeičiant BP sprendinių“, o Aiškinamojo rašto 5.2 papunktyje prie BP pagrindiniame brėžinyje nustatytų teritorijos naudojimo reikalavimų, be kita ko, nurodytas vyraujantis užstatymo aukštis.

62.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal Aiškinamojo rašto 21 punktą Bendrajame plane nustatyti sprendiniai, esant poreikiui, gali būti tikslinami, tačiau tik laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Šiuo aspektu, pirmosios instancijos teismo vertinimu, Aiškinamojo rašto 21 punkte yra nustatyta situacija, kai pagal Teritorijų planavimo įstatymą neprivalomas Bendrojo plano keitimas, bet galimas koregavimas, o Aiškinamojo rašto 21 punktas niekaip neapriboja ir neatleidžia nuo pareigos laikytis Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimų kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų koregavimui (tiek turinio, tiek procedūrų prasme).

63.       Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų keitimą ir koregavimą reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai keičiami, kai sprendimą rengti tą teritorijų planavimo dokumentą priėmusios valstybės ar savivaldybės institucijos nusprendžia rengti naują (jį keičiantį) to paties lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą anksčiau suplanuotai arba didesnei teritorijai, į kurią patenka anksčiau suplanuota teritorija (išskyrus atvejus, kai planuojama teritorija sumažėja pasikeitus administracinių vienetų ar gyvenamųjų vietovių teritorijų riboms). Pagal to paties straipsnio 5 dalį, kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas taip pat turi būti keičiamas, kai numatomi kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendiniai neatitinka teritorijos planavimo sąlygų, išduotų rengiant patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą, ir reikia kreiptis visų naujų teritorijos planavimo sąlygų visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje ir (ar) kai visoje anksčiau suplanuotoje teritorijoje numatoma keisti visas galiojančiame kompleksinio teritorijų planavimo dokumente pagal teritorijų planavimo lygmenį nustatytas teritorijos naudojimo privalomąsias nuostatas, privalomuosius reikalavimus arba privalomą teritorijos naudojimo reglamentą; kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas taip pat turi būti keičiamas, kai šio dokumento sprendinių įgyvendinimo stebėsenos ataskaitoje nurodoma, kad jį reikia keisti.

64.       Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumentai, jeigu jų neprivaloma keisti pagal šio straipsnio 5 dalį, gali būti koreguojami taisant technines klaidas, keičiant kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinius, nustatant papildomus sprendinius ar kai yra priimtas teismo sprendimas, kad kompleksinio teritorijų planavimo dokumento sprendinys (-iai) neteisėtas (-i), jeigu dėl teismo sprendimo neatsiranda pagrindas naikinti arba keisti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentą. Pagal to paties straipsnio 7 dalį, savivaldybės lygmens bendrieji planai taip pat gali būti koreguojami Krašto apsaugos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ar jos įgaliotos institucijos iniciatyva, kai juose nenumatytas atitinkamai krašto apsaugai užtikrinti būtinas teritorijų vystymas ar stambiems projektams skirtų teritorijų vystymas.

65.       Detaliau savivaldybių bendrųjų planų keitimą ir koregavimą reglamentuoja Taisyklių šeštasis skirsnis. Šiame skirsnyje įtvirtintas Taisyklių 134 punktas nustato, kad konkrečiu atveju planavimo organizatorius nusprendžia, ar, keičiant savivaldybės bendrojo plano sprendinius, šis planas turi būti keičiamas, ar gali būti koreguojamas (išskyrus Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje ir Taisyklių 133 punkte nurodytus atvejus, kai savivaldybės bendrasis planas turi būti keičiamas). Atitinkamai Taisyklių 133 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės bendrasis planas keičiamas, kai savivaldybės taryba nusprendžia rengti naują (jį keičiantį) savivaldybės bendrąjį planą anksčiau suplanuotai savivaldybės teritorijai (išskyrus atvejus, kai savivaldybės teritorija pasikeičia pasikeitus administracinių vienetų ar gyvenamųjų vietovių teritorijų riboms). Savivaldybės bendrasis planas turi būti keičiamas šiais Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje nustatytais vienu ar keliais atvejais, kai: numatomi sprendiniai neatitinka planavimo sąlygų, išduotų rengiant patvirtintą savivaldybės bendrąjį planą, ir reikia kreiptis visų naujų planavimo sąlygų visoje savivaldybės teritorijoje (Taisyklių 133.1 p.); savivaldybės teritorijoje numatyta keisti visus galiojančiame savivaldybės bendrajame plane nustatytus teritorijos naudojimo privalomuosius reikalavimus (Taisyklių 133.2 p.); savivaldybės bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos ataskaitoje nurodoma, kad jį reikia keisti (Taisyklių 133.3 p.).

66.       Pagal Taisyklių 139 punktą, galiojantys savivaldybių bendrieji planai gali būti koreguojami (įvertinus visuomenės pasiūlymus ir (ar) kai savivaldybės bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo stebėsenos ataskaitoje nurodoma, kad reikia koreguoti savivaldybės bendrąjį planą), jeigu jų neprivaloma keisti pagal Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 5 dalį ir Taisyklių 133 punktą, šiais vienu ar keliais atvejais, kai: priimtas teismo sprendimas, kad savivaldybės bendrojo plano sprendinys (sprendiniai) neteisėtas (neteisėti), jeigu dėl teismo sprendimo neatsiranda pagrindas naikinti arba keisti savivaldybės bendrąjį planą (Taisyklių 139.1 p.); atliekami Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje nurodyti savivaldybės bendrojo plano sprendinių keitimai, neprieštaraujantys įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams, Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams: taisomos techninės klaidos (brėžiniuose ir (ar) tekstinėje dalyje) (Taisyklių 139.2.1 p.); keičiami nustatyti sprendiniai, išskyrus Taisyklių 133.1 ir 133.2 papunkčiuose nurodytus atvejus (Taisyklių 139.2.2 p.); nustatomi papildomi sprendiniai, išskyrus Taisyklių 133.1 papunktyje nurodytus atvejus (Taisyklių 139.2.3 p.).

67.       Taigi, vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu, keičiant savivaldybės bendrojo plano sprendinius ar nustatant papildomus sprendinius, jis gali būti koreguojamas, jeigu dėl to neprivaloma taikyti šio kompleksinio teritorijų planavimo dokumento keitimo procedūrą. Tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kompleksinis teritorijų planavimas – tai teritorijų planavimas jų erdvinio vystymo kryptims, naudojimo ir apsaugos prioritetams nustatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 9 d.). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį išskiriami trys teritorijų planavimo lygmenys: 1) valstybės – planuojama visa valstybės teritorija ar jos dalys (rengiamos visos valstybės teritorijos, prireikus valstybės teritorijos dalių, išsiskiriančių administraciniu (regionai, apskritys) ar funkciniu bendrumu, bendrieji planai ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai masteliu M 1:100 000–1:400 000); 2) savivaldybės – planuojamos teritorijos, išsiskiriančios administraciniu (savivaldybės) ar funkciniu bendrumu (rengiami bendrieji planai ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai masteliu M 1:20 000–M 1:50 000); 3) vietovės – planuojamos savivaldybės teritorijos dalys: miestai (ar jų dalys), miesteliai (ar jų dalys), kaimai ir viensėdžiai (rengiami atskirų urbanizuotų ar urbanizuojamų teritorijų bendrieji planai (masteliu M 1:2 000–M 1:10 000), detalieji planai (masteliu M 1:500–M 1:1 000) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai (masteliu M 1:500–M 1:10 000). Pabrėžtina, kad teritorijų planavimo dokumentų taikymo ir jų tarpusavio sąveikos organizacinė struktūra veikia vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu ir kitais teisės aktais, o kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant (Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 3 d.).

68.       Šiuo aspektu, siekiant įvertinti Aiškinamojo rašto 21 punkto atitiktį aiškumo reikalavimams nagrinėjamoje byloje pareiškėjo kvestionuojamais aspektais, be kita ko, svarbu išanalizuoti savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimą reglamentuojančias teisės normas. Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės lygmens bendrųjų planų sprendiniai įgyvendinami:

1)       detalizuojant sprendinius žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose, detaliuosiuose planuose ar žemėtvarkos planavimo dokumentuose – žemės valdos projektuose, kurių rengimą reglamentuoja Žemės įstatymas;

2)       išduodant statybą leidžiančius dokumentus Statybos įstatymo nustatyta tvarka šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais arba kai žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai, įgyvendinantys vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, nerengiami;

3)       rengiant sprendinių įgyvendinimo programas, kurios, atsižvelgiant į sprendinių įgyvendinimo lygmenį (savivaldybės, vietovės), derinamos su atitinkamo lygmens planavimo dokumentais, numatančiais valstybės ir savivaldybės investicijų panaudojimo galimybes planuojamose teritorijose. Savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendinių įgyvendinimo programas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo atitinkamų savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų patvirtinimo tvirtina planavimo organizatorius, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodytus atvejus, kai sudaroma teritorijų planavimo dokumento sprendinių įgyvendinimo sutartis.

69.       Išdėstytų nuostatų kontekste pabrėžtina, kad, pavyzdžiui, vietovės lygmens bendruosiuose planuose inter alia nustatomi teritorijos naudojimo privalomieji reikalavimai, atsižvelgiant į rengiamo bendrojo plano mastelį ir pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles detalizuojantys savivaldybės lygmens bendruosius planus, t. y. detalizuojami aukštesnio lygmens bendrojo plano teritorijos naudojimo privalomieji reikalavimai, nustatant leidžiamuosius užstatymo intensyvumo rodiklius, galimus užstatymo tipus, užstatymo aukštį ir, jeigu vietovės lygmens bendrasis planas (jo dalis) rengiamas masteliu M 1:2 000–M 1:5 000, – teritorijos naudojimo tipą kartu su didžiausiais leidžiamaisiais užstatymo tankio rodikliais, o jeigu vietovės lygmens bendrasis planas rengiamas smulkesniu negu M 1:5 000 masteliu, vietoj teritorijos naudojimo tipo jame nurodomas teritorijos funkcinis zonavimas (Teritorijų planavimo įstatymo 15 str. 3 d. 2 p.). Tuo tarpu vienas iš detaliųjų planų, kurie taip pat priskiriami vietovės lygmeniu rengiamiems kompleksinio teritorijų planavimo dokumentams (Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 1 d. 3 p., 5 str. 2 d. 3 p.), uždavinių yra detalizuoti savivaldybės lygmens bendrajame plane ar vietovės lygmens bendrajame plane, jeigu jis parengtas, nustatytus teritorijų naudojimo privalomuosius reikalavimus (Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 6 d. 1 p.). Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, detaliuosiuose planuose pagal Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles detalizuojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas, nustatomas fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms privalomas teritorijos naudojimo reglamentas, inter alia leidžiamasis pastatų aukštis. Be to, vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentams yra priskiriami ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai (Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 1 d. 3 p.), kurie pagal Teritorijų planavimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalį apima specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentus (žemėtvarkos schemas ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektus), miškų tvarkymo schemas, saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentus (saugomų teritorijų sistemos ar jos dalių schemas, saugomų teritorijų ribų planus, saugomų teritorijų planavimo schemas (ribų ir tvarkymo planus), saugomų teritorijų tvarkymo planus), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentus, inžinerinės infrastruktūros vystymo planus, žemės gelmių naudojimo planus, o įstatymų nustatytais atvejais gali būti rengiami ir kiti šioje dalyje nenurodyti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai (Teritorijų planavimo įstatymo 5 str. 5 d.). Tuo tarpu Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis inter alia nustato, kad valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų, Vyriausybės patvirtintų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, žemės gelmių naudojimo planų sprendiniai turi aukštesnę teisinę galią už savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens kompleksinio ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius ir privalomai taikomi savivaldybėms rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus.

70.       Taip pat paminėtina, kad, pavyzdžiui, žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimą detaliau reglamentuojančio Žemės įstatymo 37 straipsnio 11 dalyje yra įtvirtinta, jog karinės infrastruktūros projektai, kurie priskiriami žemės valdos projektams (Žemės įstatymo 37 str. 3 d. 5 p.), rengiami aplinkos ministro ir krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, siekiant pritaikyti ir (ar) sukurti karinę infrastruktūrą, nurodytą Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymo 6 straipsnio 10 punkte nurodytame sąraše. Rengiamiems karinės infrastruktūros projektams teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja karinės infrastruktūros, nurodytos Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymo 6 straipsnio 10 punkte nurodytame sąraše, pritaikymui ir (ar) sukūrimui. Karinės infrastruktūros projektų rengimą organizuoja ir jų sprendinius įgyvendina Krašto apsaugos ministerija ar kitos krašto apsaugos sistemos institucijos. Karinės infrastruktūros projektai tvirtinami Vyriausybės nutarimu. Vyriausybės nutarimu patvirtintų karinės infrastruktūros projektų sprendiniai, rengiant, keičiant ar koreguojant atitinkamos savivaldybės lygmens bendrąjį planą, integruojami į atitinkamo bendrojo plano sprendinius. Vadovaujantis Žemės įstatymo 37 straipsnio 111 dalimi, specialiosios paskirties projektai, kurie taip pat priskiriami žemės valdos projektams (Žemės įstatymo 37 str. 3 d. 6 p.), rengiami aplinkos ministro ir ekonomikos ir inovacijų ministro nustatyta tvarka. Rengiant specialiosios paskirties projektus teritorijų planavimo dokumentų, išskyrus valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentus, sprendiniai taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja šių rengiamų specialiosios paskirties projektų sprendiniams. Specialiosios paskirties projektų rengimą inicijuoja Ekonomikos ir inovacijų ministerija, o organizuoja stambų projektą, Vyriausybės nutarimu pripažintą užtikrinančiu neatidėliotinus valstybės saugumo ir gynybos poreikius, arba gynybos ir saugumo pramonės projektą įgyvendinantis subjektas arba ekonomikos ir inovacijų ministro įgaliota įstaiga. Specialiosios paskirties projektų, reikalingų gynybos ir saugumo pramonės produktų gamybos vystymo projektui įgyvendinti, rengimą inicijuoja Vyriausybės įgaliota institucija, organizuoja gynybos ir saugumo pramonės produktų gamybos vystymo projektus įgyvendinantis subjektas, o juos tvirtinti Vyriausybei teikia Vyriausybės įgaliota institucija, priėmusi sprendimą dėl gynybos ir saugumo pramonės produktų gamybos vystymo projekto statuso suteikimo. Specialiosios paskirties projektai tvirtinami Vyriausybės nutarimu. Rengiant, keičiant ar koreguojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą, Vyriausybės nutarimu patvirtintų specialiosios paskirties projektų sprendiniai integruojami į tos savivaldybės bendrojo plano sprendinius.

71.       Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žemės sklype, esančiame urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai neparengti detalieji planai arba vietovės lygmens bendrieji planai, kuriuose nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas, galima statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ar vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis, išskyrus šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus, kai teritorijai turi būti parengtas detalusis planas arba vietovės lygmens bendrasis planas, kuriame nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas. Žemės sklype, esančiame neurbanizuotoje ir neurbanizuojamoje teritorijoje, kuriai nėra parengto galiojančio detaliojo plano arba vietovės lygmens bendrojo plano, kuriame nustatomas detaliojo plano teritorijos naudojimo reglamentas, galima statyba, atitinkanti savivaldybės lygmens bendrojo plano ar vietovės lygmens bendrojo plano, jeigu jis parengtas, sprendinius, žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą, vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis.

72.       Atvejus, kai detalieji planai nerengiami, nustato Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalis. Joje įtvirtinta, kad detalieji planai nerengiami, jeigu vietovės lygmens bendruosiuose planuose nustatytas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti teritorijų planavimo dokumentai (t. y. detalieji planai ar vietovės lygmens bendrieji planai, kuriuose nustatomas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas) taip pat nerengiami (išskyrus atvejus, kai rengiamos galiojančių teritorijų planavimo dokumentų korektūros, rengiami juos keičiantys teritorijų planavimo dokumentai arba planuojamoje teritorijoje, kuriai rengiamas naujas teritorijų planavimo dokumentas, esantys žemės sklypai patenka į skirtingas savivaldybės lygmens bendrajame plane (ar vietovės lygmens bendrajame plane, jeigu jis parengtas) nustatytas funkcines zonas (jeigu teritorijų planavimo dokumentuose nenustatyta kitaip) ir (ar) kai numatomiems šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams įgyvendinti nepakanka esamos ir (ar) suprojektuotos inžinerinės ir (ar) socialinės infrastruktūros ir tame pačiame kompleksinio teritorijų planavimo dokumente ją reikia planuoti neurbanizuotoje ir (ar) neurbanizuojamoje teritorijoje):

1)       neurbanizuotoms ir neurbanizuojamoms teritorijoms. Tokioms teritorijoms, vadovaujantis bendraisiais planais ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais, pagal poreikį rengiami žemėtvarkos planavimo dokumentai (specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentai arba žemės valdos projektai), miškotvarkos projektai (miškų tvarkymo schemos ir vidinės miškotvarkos projektai), žemės gelmių naudojimo planai ar kiti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kurie nustato viešųjų ir privačių subjektų ūkinės veiklos galimybes;

2)       šis punktas neteko galios nuo 2025 m. liepos 1 d.;

3)       teritorijoms, kurioms parengti ir patvirtinti valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentai, o jų sprendiniai yra pakankami statinių projektavimui Statybos įstatymo nustatyta tvarka arba juose nustatytas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas;

4)       jeigu tai nustatyta kituose įstatymuose.

73.       Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis nustato, jog žemės valdytojai ir naudotojai vadovaujasi planuojamoje teritorijoje galiojančiais žemiausio lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, o neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose – ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus, t. y. krašto apsaugos tikslams skirtų teritorijų žemės valdytojai ir naudotojai vadovaujasi vietovės lygmens bendrojo plano sprendiniais, jeigu jis neparengtas, – savivaldybės lygmens bendrojo plano sprendiniais, o neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose – ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais, tiek, kiek jie neprieštarauja karinės infrastruktūros projektų sprendiniams, o Investicijų įstatyme nurodytiems stambiems projektams įgyvendinti ar pritraukti skirtos teritorijos, kurioms specialiosios paskirties projektai neparengti, vystomos vadovaujantis valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentais arba vietovės lygmens bendrojo plano sprendiniais, jeigu jie neparengti, – savivaldybės lygmens bendrojo plano sprendiniais. Neurbanizuotos ir neurbanizuojamos teritorijos, kurioms parengti specialiosios paskirties projektai, (išskyrus teritorijas, kurioms parengti valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentai) vystomos vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais tiek, kiek jie neprieštarauja specialiosios paskirties projektų sprendiniams. Taikant valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, specialiosios paskirties projektų sprendiniai galioja tiek, kiek jie neprieštarauja valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams.

74.       Iš aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės lygmens bendrųjų planų rengimo ir tvirtinimo, jų keitimo ir koregavimo procedūros, jose dalyvaujantys subjektai bei jų kompetencija, taip pat skirtingo lygmens ir rūšių teritorijų planavimo dokumentų taikymas bei jų tarpusavio sąveika, savivaldybės lygmens bendrųjų planų sprendinių įgyvendinimo tvarka yra detaliai reglamentuoti įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose. Šiame kontekste pažymėtina, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas norminiuose administraciniuose aktuose, kokiu laikytinas ir nagrinėjamoje byloje tiriamas Bendrasis planas, teisės normas formuluoti aiškiai ir suprantamai negali būti suprantamas kaip reiškiantis, kad bet koks norminio administracinio akto neaiškumas suponuoja prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi poreikis aiškinti norminius administracinius aktus yra neišvengiamas, kiekvienu atveju turi būti protingai atsižvelgiama į tai, ar teisinis tekstas nėra klaidinantis ir ar jo prasmė gali būti atskleidžiama jį analizuojant sistemiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-10-822/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6-822/2018). Taigi, Aiškinamojo rašto 21 punktas, kaip ir kitos pareiškėjo šioje byloje kvestionuojamos nuostatos, negali būti analizuojamas ir aiškinamas atsietai nuo kitų aktualių teritorijų planavimą ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimą reglamentuojančių teisės normų, neatsižvelgiant į teisinio reguliavimo visumą, kaip darnią teisės sistemą.

75.       Sistemiškai įvertinusi Aiškinamojo rašto 21 punktą nagrinėjamai bylai aktualių teisės nuostatų kontekste, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad iš jų visumos gali būti atskleistas šio punkto turinys ir prasmė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pažymėjo, jog pagal Aiškinamojo rašto 21 punktą Bendrajame plane nustatyti sprendiniai, esant poreikiui, gali būti tikslinami, tačiau tik laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas padarė iš dalies nepagrįstą išvadą, kad Aiškinamojo rašto 21 punkte yra nustatyta pareiga atlikti Bendrojo plano koregavimą. Nors Aiškinamojo rašto 21 punktas neriboja tokios (Bendrojo plano koregavimo) galimybės, jis įtvirtina specialias taisykles (išimtis) dėl užstatymo aukščio, leidžiančias tam tikrais šiame punkte aiškiai nustatytais ir pakankamai siaurai apibrėžtais atvejais bei sąlygomis nukrypti nuo Bendrajame plane nurodytų bendrųjų sprendinių dėl vyraujančio pastatų aukščio atitinkamoje teritorijoje, o jo įgyvendinimą reglamentuojančios procesinės taisyklės yra įtvirtintos būtent Teritorijų planavimo ir kituose susijusiuose įstatymuose bei juos įgyvendinančiuose teisės aktuose, kuriuose, be kita ko, įtvirtintos ir nuostatos dėl visuomenės dalyvavimo šiame procese užtikrinimo.

76.       Aiškinamojo rašto 21 punkto taikymas yra gana siauras ir specifinis, šis punktas, visų pirma, siejamas tik su tais atvejais, kai „dėl technologinių poreikių reikalingas didesnis inžinerinių statinių ir pastatų aukštis“, t. y. jo taikymas tiesiogiai priklauso nuo atitinkamuose sklypuose (jų dalyse) planuojamų statyti konkrečių statinių ar pastatų (su tuo objektyviai susijusių technologinių poreikių), o tai, be kita ko, yra glaudžiai susiję su kitais – statybos – teisiniais santykiais siekiant įgyvendinti teritorijų planavimo dokumentų sprendinius dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo galimybių, juos iš esmės siejant su konkrečiu žemės sklypu. Atitinkamai Aiškinamojo rašto 21 punkto taikymas yra apribotas tik tam tikromis teritorijomis – „pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose, taip pat Krašto apsaugos sistemos valdomuose sklypuose“. Be to, šio punkto taikymas numatytas „įvertinant poveikį kraštovaizdžiui, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų <...> reikalavimus“, kas irgi yra glaudžiai susiję su konkrečiu žemės sklypu, taip pat „įvertinant <...> kitų teisės aktų reikalavimus“. Šiame kontekste pabrėžtina, kad savivaldybės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo procesas yra nukreiptas į administraciniu (savivaldybės) ar funkciniu bendrumu išsiskiriančių planuojamų teritorijų erdvinio vystymo krypčių, naudojimo ir apsaugos prioritetų nustatymą. Tai yra sudėtingas, daug laiko trunkantis kompleksinis planavimo procesas, ir savivaldybės lygmens bendruosiuose planuose pagal Teritorijų planavimo įstatymą neprivalo būti nustatytas detaliųjų planų teritorijos naudojimo reglamentas. Savivaldybės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo metu būtų sudėtinga iš anksto išsamiai įvertinti bei numatyti visus objektyviai galimus technologinius poreikius statant inžinerinius statinius bei pastatus pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose, taip pat Krašto apsaugos sistemos valdomuose sklypuose, juolab kad šie poreikiai gali reikšmingai varijuoti ir dažnai identifikuojami tik pradėjus tokių statinių ir pastatų projektavimą, o jų aukščio poveikis kraštovaizdžiui ir individualiu atveju aktualios specialiosios žemės naudojimo sąlygos tiesiogiai priklauso nuo konkretaus sklypo (teritorijos), kurioje planuojama statyba.

77.       Pareiškėjas nenurodo konkrečių aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, iš kurių kildina pareigą būtent savivaldybės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumente įtvirtinti išsamų ir galbūt baigtinį technologinių ar kitų objektyvių poreikių, galinčių leisti nukrypti nuo Bendrajame plane nurodytų bendrųjų sprendinių dėl vyraujančio pastatų aukščio atitinkamoje teritorijoje, sąrašą ir tikslų leistiną inžinerinių statinių bei pastatų aukščio didinimo mastą ir pan. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju apskritai iš esmės nepasisako dėl prieš tai aptartų šiai bylai reikšmingų aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių teritorijų planavimą ir teritorijų planavimo dokumentų sprendinių įgyvendinimą, jų turinio ir santykio su kvestionuojama Aiškinamojo rašto 21 punkto nuostata. Tuo tarpu sistemiškai vertinant aktualų reglamentavimą matyti, kad įgyvendinant Aiškinamojo rašto 21 punkto nuostatą teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui, žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose detalizuojant Bendrojo plano sprendinius, arba inter alia rengiant valstybei svarbių projektų teritorijų ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir pan., gali būti nustatomas konkretus (didesnis, nei nurodytas BP) inžinerinių statinių ir pastatų aukštis konkrečiuose žemės sklypuose, esančiuose pramonės ir sandėliavimo, inžinerinės infrastruktūros zonose, taip pat Krašto apsaugos sistemos valdomuose sklypuose. Kitaip tariant, pareiškėjo kvestionuojamos Aiškinamojo rašto 21 punkto nuostatos įgyvendinimą reglamentuoja Teritorijų planavimo bei kiti susiję įstatymai ir juos įgyvendinantys teisės aktai, o pareiškėjas nenurodo pagrįstų teisinių argumentų, kad tai turėtų būti reglamentuojama pačiame Bendrajame plane, inter alia jo sudėtine dalimi laikomame Aiškinamajame rašte.

78.       Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai tais teisiniais motyvais, tačiau pagrįstai atmetė pareiškėjo abejones dėl Aiškinamojo rašto 21 punkto atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, apimančiam teisinio aiškumo imperatyvą, ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtintam teisėkūros aiškumo principui. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria Aiškinamojo rašto 21 punktas pripažintas teisėtu, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktų

79.       Aiškinamojo rašto 37 punktas nustato: „Intensyviai naudojamų želdynų teritorijose esantys privačių subjektų valdomi žemės sklypai teisės aktų nustatyta tvarka gali būti perimami savivaldybės nuosavybėn arba gali būti sumažintas privataus žemės sklypo žemės mokestis ar šis mokestis išvis panaikintas. Išskirtiniais atvejais, pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio BP sprendinius, galima mažinti želdynų plotą, keičiant privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą želdynų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną. Tokiu atveju koreguojant BP sprendinius, privalo būti užtikrinamas minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas (pagal želdyno lygmenį), želdynų sistemos rišlumas, suplanuota visa pagal želdyno lygmenį reikalinga rekreacinė infrastruktūra, išlaikyti BP nustatyti želdyno pasiekiamumo ir apsirūpinimo želdynais rodikliai (BP numatytam gyventojų skaičiui). Želdynų plotą šiame punkte nurodytu būdu draudžiama mažinti regioninių parkų ir Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose“.

80.       Aiškinamojo rašto 38 punktas nustato: „Ekstensyviai naudojamų želdynų bei miškų ir miškingų teritorijų funkcinėse zonose esantys privačių subjektų valdomi žemės sklypai toliau naudojami pagal esamą žemės paskirtį. Teisės aktų nustatyta tvarka jie taip pat gali būti perimami savivaldybės nuosavybėn arba gali būti sumažintas privataus žemės sklypo žemės mokestis ar šis mokestis išvis panaikintas. Pritarus savivaldybės tarybai, teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio BP sprendinius, galima keisti privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą bendrajame plane nurodytą šių želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną. Tokiu atveju koreguojant BP sprendinius, privalo būti užtikrinamas minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas (pagal želdyno lygmenį), želdynų sistemos rišlumas, suplanuota visa pagal želdyno lygmenį reikalinga rekreacinė infrastruktūra, išlaikyti BP nustatyti želdyno pasiekiamumo ir apsirūpinimo želdynais rodikliai (BP numatytam gyventojų skaičiui). Želdynų plotą šiame punkte nurodytu būdu draudžiama mažinti regioninių parkų ir Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose“.

81.       Nors Aiškinamojo rašto 37 punkte vartojama formuluotė „išskirtiniais atvejais“ ir šiame punkte bei Aiškinamojo rašto 38 punkte vartojama formuluotė „pritarus savivaldybės tarybai“ juridinės technikos prasme nėra visiškai be trūkumų, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pačios savaime jos nedaro aptariamų punktų nuostatų turinio neaiškiu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad tiek Aiškinamojo rašto 37 punkte, tiek 38 punkte yra įtvirtintos formuluotės „teisės aktais nustatyta tvarka koreguojant šio BP sprendinius“ ir „tokiu atveju koreguojant BP sprendinius“, kurios aiškiai bei nedviprasmiškai suponuoja, jog juose numatytais atvejais koreguojamas Bendrasis planas (jo sprendiniai). Savo ruožtu kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų (taigi ir savivaldybės lygmens bendrojo plano) koregavimą išsamiai reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas bei jį detalizuojančios Taisyklės, kurių privalomumo Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punkto nuostatos niekaip nepaneigia. Būtent nurodytuose teisės aktuose inter alia yra nustatyti atvejai, kada savivaldybės lygmens bendrasis planas gali būti koreguojamas (žr. šios nutarties 63–66 p.), taip pat subjektai, kurie turi iniciatyvos teisę siūlyti planavimo organizatoriui koreguoti savivaldybės lygmens bendrąjį planą (Teritorijų planavimo įstatymo 6 str. 3 d., 28 str. 2 ir 7 d.). Be to, teritorijų planavimas ir savivaldybės bendrojo plano sprendinių įgyvendinimas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 19 punktu, yra savarankiškoji (Konstitucijos ir įstatymų nustatyta (priskirta)) savivaldybių funkcija, todėl savivaldybių institucijoms šioje srityje pripažįstama tam tikra veiklos laisvė ir savarankiškumas. Tuo tarpu pareiškėjas, akcentuodamas, kad nėra aišku, kokiais konkrečiai „išskirtiniais atvejais“ pagal Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktus koreguojant Bendrąjį planą gali būti mažinamas želdynų plotas ar keičiama funkcinė zona, jokiais teisiniais argumentais nepagrindžia, kaip ši nuostata, jo manymu, nedera su savivaldybių institucijoms nagrinėjamoje srityje įstatymų leidėjo suteikta diskrecija.

82.       Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimą dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumento koregavimo pradžios ir planavimo tikslų priima planavimo organizatorius, o pagal Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalį savivaldybės bendrųjų planų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius. Savo turiniu iš esmės analogiškos nuostatos dėl savivaldybės lygmens bendrųjų planų koregavimo įtvirtintos ir Taisyklėse: savivaldybės bendrojo plano keitimą ir koregavimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius (Taisyklių 131 p.); sprendimą dėl savivaldybės bendrojo plano koregavimo pradžios ir planavimo tikslų priima planavimo organizatorius (išskyrus atvejus, kai jame taisomos techninės klaidos ir nepriimamas atskiras planavimo organizatoriaus sprendimas dėl savivaldybės bendrojo plano koregavimo pradžios ir planavimo tikslų) (Taisyklių 136 p.). Vadovaujantis Taisyklių 144 punktu, šių Taisyklių 139.2.1 papunktyje nurodytu atveju (t. y., kai taisomos techninės klaidos) koreguotas savivaldybės bendrasis planas neteikiamas derinti ir tikrinti, tvirtinamas tik savivaldybės tarybos sprendimu pateikus techninės klaidos taisymo aiškinamąjį raštą ir savivaldybės bendrojo plano (jo dalies) grafinę dalį (jeigu techninė klaida padaryta grafinėje dalyje) ir registruojamas Teritorijų planavimo dokumentų registro informacinėje sistemoje. Kitais atvejais koreguotas savivaldybės bendrasis planas derinamas, tikrinamas, tvirtinamas ir registruojamas Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta tvarka. Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimą reglamentuojančio Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad meras ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės bendrąjį planą ar savivaldybės dalies bendrąjį planą kartu su šiuose dokumentuose suplanuotai prioritetinei savivaldybės infrastruktūrai vystyti reikalingu preliminariu lėšų poreikiu teikia tvirtinti savivaldybės tarybai. Taigi, pareiškėjo kvestionuojama Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktų nuostata „pritarus savivaldybės tarybai“ yra tiesiogiai susijusi su Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtinta savivaldybės tarybai suteikta kompetencija tvirtinti koreguotą savivaldybės bendrąjį planą, t. y. nurodytų punktų taikymas Bendrojo plano koregavimo aspektu yra neatsiejamas nuo savivaldybės tarybai jau paties įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos šioje srityje įgyvendinimo.

83.       Atsižvelgiant į tai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktuose vartojamos formuluotės „išskirtiniais atvejais“, „pritarus savivaldybės tarybai“, kaip expressis verbis nustatytos su savivaldybės institucijoms įstatymų leidėjo suteiktais įgaliojimais ir diskrecija susijusios sąlygos siekiant atlikti šiuose punktuose nurodytų Bendrojo plano sprendinių koregavimą, t. y. mažinti želdynų plotą, keičiant intensyviai naudojamų želdynų teritorijose privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą Bendrajame plane nurodytą želdynų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną, taip pat keisti ekstensyviai naudojamų želdynų bei miškų ir miškingų teritorijų funkcinėse zonose privačių fizinių ar juridinių asmenų valdomą Bendrajame plane nurodytą šių želdynų ar miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną į kitą funkcinę zoną, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog nurodyti punktai neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinio aiškumo imperatyvą, ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinto teisėkūros aiškumo principo. Pareiškėjas šiuo aspektu nepateikė išsamiais teisiniais motyvais pagrįstų argumentų dėl teritorijų planavimo srityje (nagrinėjamu atveju – koreguojant savivaldybės lygmens bendrąjį planą) savivaldybės institucijoms tenkančios kompetencijos ir jos įgyvendinimą įtvirtinančių bei teritorijų planavimo procedūras detaliai reglamentuojančių aukštesnės galios teisės aktų nuostatų vertinimo jų suderinamumo su Aiškinamojo rašto 37 ir 38 punktais aspektu, kurie galėtų sudaryti pagrindą daryti priešingą išvadą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė dėl šių nuostatų teisėtumo pareiškėjo keliamas abejones.

Dėl Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės ir Schemos

84.       Pagal Aiškinamojo rašto 92 punktą, „miesto centrų ir gyvenamųjų teritorijų funkcinėse zonose, kuriose neužtikrinamos aukščiau nustatytos želdynų pasiekiamumo ir ploto normos, taikomos šios kompensavimo priemonės: 92.1. rengiant vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentus suplanuoti atskirųjų želdynų sklypą (-us), perduodant juos savivaldybei arba užtikrinant viešo naudojimo galimybes; 92.2. tais atvejais, kai atskirųjų želdynų suplanuoti nėra galimybės, priklausomųjų želdynų norma (plotas) procentais nuo žemės sklypo ploto (Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694) didinamas 10 procentinių punktų ir užtikrinama šių želdynų viešo naudojimo galimybė. Tokia galimybė neprivaloma ekstensyvaus užstatymo ir mažo užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinėse zonose“. Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutėje ir Schemoje iš esmės atkartotos Aiškinamojo rašto 92 punkto nuostatos, jas susiejant su grafiniais Bendrojo plano brėžinių sprendiniais.

85.       Pareiškėjo teigimu, Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutėje ir Schemoje yra nustatyta galimybė nevykdyti atskirųjų želdynų normų (jų visai neįrengti) ir numatytas atskirųjų želdynų kompensavimas, nors pagal Želdynų įstatymą tokios galimybės nėra, taip pat padidintos aplinkos ministro įsakymu nustatytos priklausomųjų želdynų normos, atsakovui viršijant jam suteiktus įgaliojimus, be to, įtvirtinta pareiga privačių žemės sklypų savininkams užtikrinti priklausomųjų želdynų viešo naudojimo galimybę.

86.       Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjo dėstomos abejonės dėl Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės ir Schemos nuostatų teisėtumo iš esmės yra grindžiamos izoliuotu jų aiškinimu, atsietai nuo kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų. Tačiau nurodytos nuostatos turi būti vertinamos sistemiškai, inter alia kituose Aiškinamojo rašto punktuose įtvirtintų susijusių nuostatų kontekste, tai, be kita ko, suponuoja pačiame Aiškinamojo rašto 92 punkte vartojama formuluotė „aukščiau nustatytos želdynų pasiekiamumo ir ploto normos“. Šiuo aspektu Aiškinamojo rašto 90 punkte, kuris reglamentuoja želdynų normavimą, nustatyta, jog planuojant ir įrengiant atskiruosius želdynus būtina laikytis jame įtvirtintų kriterijų, kurie papildo teisės aktuose nustatytas želdynų pasiekiamumo ir ploto normas. Atitinkamai Aiškinamojo rašto 90.1–90.5 papunkčiuose nustatyti kriterijai dėl želdynų pasiekiamumo ir ploto miesto centrų bei gyvenamųjų teritorijų funkcinėse zonose. Pastarosios nuostatos, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, taip pat turi būti aiškinamos bei vertinamos sistemiškai atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, įtvirtintą Želdynų įstatyme, kuris nustato želdynų ir želdinių apsaugos, priežiūros ir tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, taip pat visuomeninius santykius, užtikrinančius kraštovaizdžio ir urbanistinės aplinkos savitumą ir kokybę (Želdynų įstatymo 1 str. 1 d.), bei įgyvendinant šį įstatymą (konkrečiai – Želdynų įstatymo 8 str. 1 ir 3 d.) aplinkos ministro įsakymu patvirtintose Viešųjų atskirųjų želdynų plotų normose bei Priklausomųjų želdynų plotų normų apskaičiavimo tvarkos apraše, kurio priede reglamentuojamos priklausomųjų želdynų plotų normos.

87.       Želdynų įstatyme atskirasis želdynas apibrėžiamas kaip parkas, miesto ar miestelio sodas, skveras ar kitoks želdynas, esantis žemės sklype, kuris pagal jo naudojimo būdą priskiriamas prie atskirųjų želdynų teritorijų (Želdynų įstatymo 2 str. 1 d.), o priklausomasis želdynas – želdynas, esantis statiniams ir įrenginiams skirtame žemės sklype (Želdynų įstatymo 2 str. 11 d.). Įstatyme taip pat įtvirtinta viešųjų želdynų ir želdinių sąvoka – tai savivaldybės želdynų ir želdinių teritorijose esantys želdynai ir želdiniai, skirti visuomenės poreikiams tenkinti, arba valstybinėje žemėje esantys atskirieji ir priklausomieji želdynai ir želdiniai, dėl kurių lankymo, apsaugos ir priežiūros tarp valstybinės žemės valdytojo ir savivaldybės vykdomosios institucijos sudaryta sutartis, taip pat privačioje žemėje esantys želdynai ir želdiniai, dėl kurių lankymo, apsaugos ir priežiūros tarp privačių želdynų ir želdinių savininkų ir savivaldybės vykdomosios institucijos sudaryta sutartis; Lietuvos universitetų botanikos sodai ir juose augantys želdiniai nepriskiriami viešiesiems želdynams ir želdiniams (Želdynų įstatymo 2 str. 17 d.).

88.       Želdynų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miestų, miestelių ir kurortų teritorijose minimalų privalomą viešųjų atskirųjų želdynų plotą vienam gyventojui ir didžiausius jų pasiekiamumo atstumus, privalomus rengiant teritorijų planavimo dokumentus, tvirtina aplinkos ministras. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad priklausomųjų želdynų minimalų privalomą santykinį plotą žemės sklype, skirtą išimtinai tik želdiniams augti, jo apskaičiavimo tvarką ir teritorijas, kurioms priklausomųjų želdynų norma nenustatoma, nustato aplinkos ministras. Priklausomųjų želdynų norma nustatoma atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus, esamą ar numatomą žemės sklypo naudojimo būdą (būdus), žemės sklype esančių ir projektuojamų pastatų paskirtį. Priklausomųjų želdynų norma gali būti kompensuojama su žemės sklypu besiribojančių ar ne didesniu kaip 200 metrų atstumu nuo žemės sklypo ribos esančių ar ?planuojamų?įveisti atskirųjų želdynų arba rekreacijai pritaikytų miškų plotais – didžiausius leidžiamus kompensuoti priklausomųjų želdynų normų dydžius ir jų apskaičiavimo tvarką nustato aplinkos ministras. Priklausomųjų želdynų norma privaloma rengiant teritorijų planavimo dokumentus, o rengiant statinių ir (ar) įrenginių projektus, – kai tai numatoma aplinkos ministro tvirtinamose priklausomųjų želdynų normose. Atsižvelgiant į šias nuostatas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad rengiant teritorijų planavimo dokumentus yra būtina nustatyti tokias želdynų normas, kurios nebūtų mažesnės nei nustatytos aplinkos ministro.

89.       Želdynų įstatymo 8 straipsnio 5 dalis nustato, kad savivaldybių vykdomosios institucijos privalo iki kiekvienų metų pirmojo ketvirčio pabaigos savivaldybės interneto svetainėje paskelbti atnaujintą informaciją apie atskirųjų želdynų normų įvykdymą jos teritorijoje ir, jeigu atskirųjų želdynų normos savivaldybės teritorijos dalyje neįvykdytos, pateikti informaciją apie numatytą problemos sprendimą ir terminą jam įgyvendinti. Savivaldybių vykdomosios institucijos privalo inicijuoti savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrojo plano pakeitimus, formuoti žemės sklypus naujiems atskiriesiems želdynams, įgyvendinti kitus veiksmus, kad atskirųjų želdynų normos būtų įvykdytos, taip pat ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus savivaldybės interneto svetainėje pateikti informaciją apie atliktus veiksmus, siekiant atskirųjų želdynų normų įvykdymo. Iš šios nuostatos matyti, kad įstatymų leidėjas iš esmės pripažįsta, jog praktikoje galimos tokios situacijos, kai atskirųjų želdynų normos savivaldybės teritorijos dalyje nėra įvykdytos, ir nustato aiškias pareigas savivaldybių vykdomosioms institucijoms, siekiant, kad atskirųjų želdynų normos būtų įvykdytos.

90.       Vadovaujantis Želdynų įstatymo 7 straipsniu, atskiriesiems želdynams formuojami jiems skirti žemės sklypai, kuriuose rekreaciniams, mokslo, mokymo, kultūros, švietimo, pažinimo, aplinkos kokybės gerinimo, sveikatinimo, estetiniams ir kitiems visuomenės poreikiams tenkinti kuriami ir tvarkomi želdynai (1 d.), o priklausomieji želdynai kuriami ir tvarkomi atsižvelgiant į žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, statinių ir (ar) įrenginių projektais (2 d.). Želdynų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 5 punktas nustato, kad savivaldybių vykdomosios institucijos ar jų įgalioti savivaldybių administracijų direktoriai organizuoja teritorijų planavimo dokumentų, numatančių želdynų sistemos ir atskirų jos dalių išskyrimo, atskirųjų želdynų ribų nustatymo, atskirųjų ir priklausomųjų želdynų apsaugos ir naudojimo privalomųjų reikalavimų nustatymo sprendinius, rengimą. Atitinkamai teritorijų planavimas, kaip minėta, yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19 p.), todėl šioje srityje savivaldybėms yra palikta tam tikra veiklos laisvė. Tačiau savivaldybių veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutūs bei neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto nuo pareigos laikytis įstatymų bei viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo. Savivaldybės institucijos, įgyvendindamos joms pavestas funkcijas, neturi diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą, o įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo turinys negali būti aiškinamas remiantis tuo, kaip jį interpretavo kompetentingos institucijos, pagal savo kompetenciją leisdamos poįstatyminius teisės aktus, kuriais siekiama įgyvendinti atitinkamų įstatymų nuostatas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimą), ir kol įstatymas galioja jis yra privalomas visiems (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimą). Todėl savivaldybės institucijoms įgyvendinant savo kompetenciją teritorijų planavimo srityje negali būti nustatomos mažesnės, nei pagal Želdynų įstatymą aplinkos ministro įsakymu nustatytos minimalios želdynų normos. Kita vertus, pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, kurios įtvirtintų išimtinę aplinkos ministro kompetenciją nustatyti maksimalias leidžiamas želdynų normų ribas ir (ar) draudimą savivaldybės institucijoms savo kompetencijos ribose rengiant teritorijų planavimo dokumentus numatyti didesnes želdynų normas, nei aplinkos ministro nustatytos minimalios. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat neginčija Aiškinamojo rašto 90 punkte nustatytų želdynų normavimo kriterijų atitikties aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms ar aplinkos ministro nustatytoms minimalioms normoms.

91.       Išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi aktualų teisinį reguliavimą, pažymi, kad Aiškinamojo rašto 90 punkte vartojama formuluotė „papildo teisės aktuose nustatytas želdynų pasiekiamumo ir ploto normas“ aiškiai ir nedviprasmiškai suponuoja, jog šiame punkte nustatytos atskirųjų želdynų normos nepakeičia aplinkos ministro įsakymu nustatytų minimalių viešųjų atskirųjų želdynų ploto normų ir su jomis negali konkuruoti bei neatleidžia nuo įstatyme įtvirtintos pareigos jų laikytis, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad galėtų būti nustatomos mažesnės viešųjų atskirųjų želdynų normos, nei aplinkos ministro nustatytos minimalios. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Aiškinamojo rašto 92 punkte įtvirtintos ir Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutėje bei Schemoje iš esmės atkartotos nuostatos dėl atskirųjų želdynų kompensavimo taikomos tik miesto centrų ir gyvenamųjų teritorijų funkcinėse zonose, kuriose neužtikrinamos būtent Aiškinamojo rašto 90 punkte nustatytos šių želdynų pasiekiamumo ir ploto normos, kurios, kaip papildančios teisės aktuose, konkrečiai – pagal Želdynų įstatymą priimtu aplinkos ministro įsakymu, nustatytas viešųjų atskirųjų želdynų pasiekiamumo ir ploto normas, gali būti už jas didesnės, tačiau negali būti mažesnės. Kitaip tariant, pareiškėjo kvestionuojamos nuostatos numato tik Aiškinamojo rašto 90 punkte įtvirtintų, aplinkos ministro nustatytas minimalias viešųjų atskirųjų želdynų ploto normas papildančių ir jas galinčių viršyti atskirųjų želdynų ploto normų neįvykdymo kompensavimo galimybę bei tvarką, nepažeidžiant aplinkos ministro nustatytų minimalių normų, todėl šiuo aspektu nekonkuruoja su įstatyme įtvirtintu reglamentavimu. Aiškinamojo rašto 92.2 papunktis, priešingai, nei teigia pareiškėjas, nenumato galimybės apskritai neįrengti viešųjų atskirųjų želdynų ar nesilaikyti aplinkos ministro įsakymu patvirtintų minimalių viešųjų atskirųjų želdynų plotų normų, taip pat neatleidžia nuo pareigos imtis veiksmų pagal Želdynų įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, kad atskirųjų želdynų normos būtų įvykdytos, t. y. šioje srityje atsakovas gali veikti tik jam teisės aktais nustatytos diskrecijos ribose. Tai, be kita ko, patvirtina ir prieš tai analizuoti Aiškinamojo rašto 37 bei 38 punktai, kuriuose numatyta galimybė tam tikromis sąlygomis mažinti želdynų plotą koreguojant Bendrojo plano sprendinius – šiuose punktuose eksplicitiškai įtvirtinta, jog tokiu atveju privalo būti užtikrinamas minimalus teisės aktuose nustatytas želdyno plotas (pagal želdyno lygmenį), želdynų sistemos rišlumas, suplanuota visa pagal želdyno lygmenį reikalinga rekreacinė infrastruktūra, išlaikyti BP nustatyti želdyno pasiekiamumo ir apsirūpinimo želdynais rodikliai (BP numatytam gyventojų skaičiui), be to, želdynų plotą šiuose punktuose nurodytu būdu draudžiama mažinti regioninių parkų ir Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių teritorijose.

92.       Kiek tai susiję su pareiškėjo keliamomis abejonėmis dėl Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio atitikties Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad jame įtvirtinta pareiškėjo kvestionuojama nuostata „ir užtikrinama šių [priklausomųjų] želdynų viešo naudojimo galimybė“ pati savaime, vertinant ją atskirai, nesuponuoja teisinės pareigos privačių žemės sklypų savininkams leisti visuomenei naudotis jų valdomuose sklypuose esančiais priklausomaisiais želdynais. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad priklausomieji želdynai gali būti ir valstybei ar savivaldybei priklausančiuose sklypuose, nes priklausomuoju želdynu laikomas bet kuris želdynas, esantis statiniams ir įrenginiams skirtame žemės sklype, nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos (Želdynų įstatymo 2 str. 11 d.), o viešiesiems želdynams įstatymo prasme, be kita ko, priskiriami, savivaldybės želdynų ir želdinių teritorijose esantys želdynai, skirti visuomenės poreikiams tenkinti, taip pat valstybinėje žemėje esantys priklausomieji želdynai, dėl kurių lankymo, apsaugos ir priežiūros tarp valstybinės žemės valdytojo ir savivaldybės vykdomosios institucijos sudaryta sutartis (Želdynų įstatymo 2 str. 17 d.). Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje apskritai nėra detalizuojama, kokia forma turi būti užtikrinamas jame nurodytų priklausomųjų želdynų viešas naudojimas. Tuo tarpu savivaldybių vykdomųjų institucijų ar jų įgaliotų savivaldybių administracijų direktorių kompetencija su privačių želdynų savininkais sudaryti sutartis dėl želdynų lankymo sąlygų, želdinių apsaugos ir priežiūros, kaip viena iš galimybių užtikrinti privačiuose žemės sklypuose esančių priklausomųjų želdynų viešą naudojimą, yra įtvirtinta Želdynų įstatyme (5 str. 2 d. 7 p.), bet ne pareiškėjo kvestionuojamame Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje. Atitinkamai viešaisiais želdynais Želdynų įstatymo prasme laikomi tik tie privačioje žemėje esantys (inter alia priklausomieji) želdynai, dėl kurių lankymo, apsaugos ir priežiūros tarp privačių želdynų savininkų ir savivaldybės vykdomosios institucijos sudaryta sutartis (Želdynų įstatymo 2 str. 17 d.). Tačiau Želdynų įstatyme nėra įtvirtinta pareiga privačių priklausomųjų želdynų savininkams sudaryti tokias sutartis su savivaldybių vykdomosiomis institucijomis dėl priklausomųjų želdynų lankymo bei šiuo aspektu galioja sutarčių laisvės principas, ką akcentuoja ir pats pareiškėjas. Be to, želdynų viešo naudojimo galimybė gali būti užtikrinama ir kitais būdais, pavyzdžiui, inicijuojant žemės paėmimą visuomenės poreikiams ar pan. Kartu pabrėžtina, kad Aiškinamojo rašto 92.2 papunktyje yra nustatyta išimtis, jog „tokia [priklausomųjų želdynų viešo naudojimo] galimybė neprivaloma ekstensyvaus užstatymo ir mažo užstatymo intensyvumo gyvenamųjų teritorijų funkcinėse zonose“, o Teritorijų planavimo įstatymas numato visuomenės dalyvavimo galimybę teritorijų planavimo procese, todėl pareiškėjas iš esmės nepagrįstai teigia, kad Bendrojo plano sprendiniai, inter alia dėl želdynų, nebuvo derinami (bendrąja prasme) su sklypų savininkais.

93.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės ir Schemos normose pareiškėjo kvestionuojamais aspektais nėra įtvirtintas tas teisinis reguliavimas, kurį jis teigia esant įtvirtintą. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad tais atvejais, kai pareiškėjo ginčijamoje teisės akto nuostatoje iš tiesų nėra nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kurį jis teigia esant nustatytą ir kurio atitiktį aukštesnės galios teisės aktui prašo ištirti, laikytina, kad prašyme nėra tyrimo dalyko. Tokie prašymai Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ABTĮ reglamentuojama pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą tvarka nenagrinėjami ir byla nutraukiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-8-662/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-23-556/2018; išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019; ir kt.). Taigi, įvertinus paties pareiškėjo teikiant abstraktų pareiškimą apibrėžtas norminės administracinės bylos ribas, šios bylos dalis dėl prašymo ištirti Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio, Priedo Nr. 1 7 lentelės 39 eilutės ir Schemos atitiktį Želdynų įstatymo (2024 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. XIV-2877 redakcija) 8 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių nuostatoms ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam įstatymų viršenybės principui, taip pat Aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio atitiktį Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p., 116 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo ir tvirtinimo“ patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano aiškinamojo rašto 92.2 papunkčio, jo priedo Nr. 1 „Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės“ 7 lentelės 39 eilutės ir Tekstinio reglamento Nr. 39 schemos teisėtumo ir šią bylos dalį nutraukti.

Likusią Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Arūnas Dirvonas

        Ramūnas Gadliauskas

        Arūnas Sutkevičius

        Virginija Volskienė