Administracinė byla Nr. A⁵⁵⁶- 154/2008

                                                                        Procesinio sprendimo kategorija 11.6.1.4 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. sausio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų       Laimės Baltrūnaitės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjui Z. K.

pareiškėjo atstovui advokatui Marijui Sakalauskui,

atsakovo atstovei Linai Grigonė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

  

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas  Z. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 10-19), kurį patikslino (T 1, 90-104) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. A-1354 „Dėl žemės sklypo prie  statinių (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, Kauno apskrities viršininko 2006 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 02-01-8549 „Dėl valstybinės žemės sklypo priskyrimo privatizavimo objektui“ ir įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus - įstatymų nustatyta tvarka organizuoti ir koordinuoti nuosavybės teisių atkūrimo į 2,5 ha pareiškėjui grąžintiną žemės sklypą procedūrą ir vykdyti ją 2005 m. lapkričio  9 d., 2006 m. sausio 27 d. ir 2006 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjo prašymų (pareiškimų) pagrindu.

Pareiškėjas nurodė, kad 1992 m. kovo 26 d. pateikė Kauno miesto valdybai prašymą atstatyti nuosavybės teises į savo senelės E. K. ir tėvo B. K. iki žemės  nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą 2,5 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tarp (duomenys neskelbtini). Kadangi nuosavybės teisėms patvirtinti nepakako rašytinių dokumentų, pareiškėjas       2003 m. gruodžio 31 d. kreipėsi su pareiškimu į Kauno miesto apylinkės teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį žemės valdymo nuosavybės teise faktą. Teismas 2004 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatė juridinį faktą, kad jo senelė E. K. iki savo mirties (1938 m.), o po jos mirties - pareiškėjo tėvas B. K., nuosavybės teise valdė 2,5 ha žemės sklypą. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo       2005 m. gegužės 12 d. Pareiškėjas 2005 m. gegužės 26 d. padavė Kauno apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriui pareiškimą, prašydamas grąžinti žemę natūra buvusioje vietoje. Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija, vadovaudamasi Kauno miesto savivaldybės administracijos daug kartų tikslintais laisvos (neužstatytos) žemės planais, 2006 m. sausio mėnesį pateikė pareiškėjui duomenis apie 1,055 ha laisvos žemės sklypą. Kita prašoma grąžinti natūra žemės sklypo dalis užimta automobilių stovėjimo aikštele, kuri ginčijamu       2006 m. liepos 10 d.  įsakymu Nr. 02-01-8549 priskirta privatizavimo objektui pagal kitą skundžiamą aktą - 2004 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. A-1354 patvirtintą žemės sklypo detalųjį planą. Nurodė, kad šie administraciniai aktai yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti, kadangi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio ir 12 straipsnio 3 punkto nuostatas valstybės išperkamai žemei gali būti priskiriamas statiniais užimtas žemės sklypas, reikalingas savivaldybės funkcijoms vykdyti ir turintis konkretų visuomenės poreikį. Tai, kad savivaldybės administracija dėl patiriamų nuostolių dar 2002 m. gegužės 30 d. įtraukė automobilių stovėjimo aikštelę į privatizuojamų objektų sąrašą, patvirtina, jog nurodytam objektui nėra jokio visuomeninio poreikio ir jį norima perleisti privatiems asmenims pažeidžiant pretendentų į nuosavybės atkūrimą teises ir teisėtus lūkesčius. Be to, savivaldybės 2004 m. birželio 3 d. įsakymas Nr. A-1354, kuriuo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas, priimtas pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias planavimo tikslus, detaliojo plano rengimo, pasekmių vertinimo ir sprendinių svarstymo su visuomene procedūras, kadangi detaliojo plano sprendiniai prieštarauja miesto bendrajam planui, nepagrįstai detalusis planas parengtas ir suderintas supaprastinta tvarka, pateikus visuomenei svarstyti tik vieną iš plane numatytų dviejų alternatyvių žemės sklypo naudojimo būdų. Toks pakeitimas neapsvarstytas su visuomene ir nesuderintas su teritorijų planavimo priežiūrą vykdančia institucija. Pagal Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimo Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktą, valstybinės žemės sklypai, kurie priskirti privatizavimo objektams, tačiau numatomi grąžinti buvusiems savininkams pagal Atkūrimo įstatymą, kartu su privatizavimo objektu neparduodami ir neprivatizuojami. Apskrities viršininkas 2006 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 02-01-8549 šią imperatyvią teisės normą pažeidė, todėl įsakymas yra neteisėtas. Nuo trečiojo reikalavimo įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus pareiškėjas atsisakė ir šioje skundo dalyje prašė bylą nutraukti. Su ginčijamu savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 3 d. įsakymu, kuriuo buvo patvirtintas detalusis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), planas, pareiškėjas susipažino 2005 m. liepos 5 d. Tačiau šis įsakymas buvo įteiktas be sudėtinių jo dalių, t. y. be dokumentų, susijusių su detaliojo plano rengimu, svarstymu ir tvirtinimu, bei paties plano tekstine ir grafine medžiaga. Todėl, pareiškėjo manymu, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas skundo padavimo terminas nepraleistas. Teismui nusprendus kitaip, pareiškėjas prašė atnaujinti skundo padavimo terminą. Nurodė, kad atsakovas savivaldybės administracija sąmoningai ir be teisėto pagrindo atsisakė išduoti 2004 m. birželio 3 d. įsakymu patvirtinto detaliojo plano dokumentus, neįvykdė šiuo klausimu Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2005 m. lapkričio 9 d. sprendimo. Be to, pareiškėjas dėl sveikatos būklės negalėjo tinkamai ir laiku pasirūpinti teismine savo teisių gynyba. Apie kitą skundžiamą administracinį aktą (2006 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 02-01-8549) pareiškėjui tapo žinoma bylos nagrinėjimo metu, todėl termino šiam įsakymui apskųsti nepraleido.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 131-135) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 3 punktu. Nurodė, kad ginčijamu 2004 m. birželio 3 d. įsakymu buvo patvirtintas detalusis žemės sklypo planas jame esamam statiniui (automobilių stovėjimo aikštelei) eksploatuoti. Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintą bendrąjį miesto planą, ši teritorija pažymėta kaip infrastruktūros bei komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorija, todėl detaliojo plano sprendiniai bendrajam miesto planui neprieštarauja. Detaliuoju planu nebuvo keičiama žemės tikslinė paskirtis, jos tvarkymo ir naudojimo režimai. Todėl pareiškėjo argumentus dėl detaliojo plano teisėtumo laiko nepagrįstais. Automobilių saugojimo aikštelė atitinka statinio sąvoką pagal Statybos įstatymo 2 straipsnį ir nuosavybės teise priklauso miesto savivaldybei. Žemė šiam statiniui eksploatuoti priskirta iki nuosavybės teisės atkūrimo proceso pradžios. Teismo sprendimas dėl nuosavybės valdymo fakto nustatymo priimtas praėjus beveik vieneriems metams po detaliojo plano patvirtinimo. Savivaldybė, priimdama sprendimą įtraukti automobilių stovėjimo aikštelę į privatizuojamų objektų sąrašą, įgyvendino savo, kaip savininko, teises, veikė įstatymais suteiktos kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Ginčijamas įsakymas dėl detaliojo plano patvirtinimo pareiškėjui buvo įteiktas 2005 m. spalio 12 d., o į teismą jis kreipėsi tik     2006 m. spalio mėnesį, t. y. praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 147-149) prašė bylą nutraukti arba pareiškėjo skundą dėl 2004 m. birželio 3 d. įsakymo panaikinimo atmesti savivaldybės administracijos nurodytais motyvais. Reikalavimą dėl apskrities viršininko 2006 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 02-01-8549 panaikinimo laiko nepagrįstu, kadangi pareiškėjo nurodomas teisės aktas negali būti taikomas miesto teritorijai, nes pagal Atkūrimo įstatymo ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos šio įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų nuostatas nuosavybės teisės natūra gali būti atkuriamos prie nuosavybės teise priklausančių kitiems asmenims statinių tik kaimo teritorijoje.

Tretysis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Valstybės turto fondas atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 19-21) prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

 

II.

 

            Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu (T 2, b. l. 170-175) pareiškėjo skundą patenkino – atnaujino skundo padavimo terminą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. A-1354 panaikinimo. Panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. A-1354 „Dėl žemės sklypo prie statinių (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 02-01-8549 „Dėl valstybinės žemės sklypo priskyrimo privatizavimo objektui“. Teismas priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo reikalavimo įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus - įstatymų nustatyta tvarka organizuoti ir koordinuoti nuosavybės teisių atkūrimo į 2,5 ha pareiškėjui grąžintiną žemės sklypą procedūrą ir vykdyti ją 2005 m. lapkričio   9 d., 2006 m. sausio 1 d. ir 2006 m. rugsėjo 7 d. pareiškėjo prašymų (pareiškimų) pagrindu, ir bylą šioje dalyje nutraukė.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi  Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu,  12 straipsnio 3 punktu,  Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31 dalimi, 17, 18 straipsniais, Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintų Detaliųjų planų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu, 6 ir 8 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A¹¹-263/2003. Teismas byloje esančių aplinkybių pagrindu konstatavo, kad detaliojo planavimo procedūra buvo pradėta ne aiškiai apibrėžtam visuomenės poreikiui tenkinti arba savivaldybės funkcijoms vykdyti, bet siekiant perleisti (parduoti) objektą dėl jo nuostolingumo trečiųjų asmenų nuosavybėn. Savivaldybės deklaruojamas detaliojo planavimo tikslas prieštaravo tikriesiems atsakovo ketinimams ir tikslams. Todėl atsakovų argumentai apie žemės sklypo (duomenys neskelbtini) priskyrimą valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo detaliojo planavimo procedūra buvo atlikta pažeidžiant imperatyvias teisės aktų, reguliuojančių teritorijų planavimą, nuostatas. Ginčo teisiniam santykiui taikytinos 1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymo su vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, galiojusiais iki 2004 m. gegužės 1 d., nuostatos bei Taisyklės. Teismas nustatė, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo planavimo procedūra buvo pradėta pažeidžiant Kauno miesto generaliniu planu nustatytą tos teritorijos tvarkymo režimą (T 2, b. l. 150-153). Iš svarstymo su visuomene ataskaitos ir pagrindinio brėžinio matyti, kad atsakovas, vykdydamas šias planavimo procedūras, iš esmės pakeitė planavimo tikslus bei teritorijos tvarkymo režimą, kadangi planuojama teritorija iš inžinierinės infrastruktūros teritorijos tapo komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorija. Tokiu būdu detalusis planas supaprastinta tvarka negalėjo būti rengiamas (Teritorijų planavimo įstatymo 19 str. 3 d., Taisyklių 56 p.). Nurodyti pažeidimai laikytini esminiais, dėl kurių detalusis planas negalėjo būti tvirtinamas, o teritorijų planavimą prižiūrinčios institucijos patikrinimo išvada apie parengto, suderinto ir viešai apsvarstyto planavimo dokumento nežymius nukrypimus (T 1, b. l. 144) laikytina nepagrįsta. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad skundžiamas savivaldybės 2004 m. birželio 3 d. įsakymas Nr. A-1354 pareiškėjui buvo įteiktas 2005 m. liepos 5 d. (T 1, b. l. 86, 100). Tai, kad šis įsakymas įteiktas be sudėtinių jo dalių (brėžinio ir detaliojo plano sprendinių), patvirtina pareiškėjo skundas administracinių ginčų komisijai ir šios komisijos sprendimas (T 1, b. l. 113-116). Pakartotinis pareiškėjo skundas administracinių ginčų komisijai (T 1, b. l. 117) leidžia daryti išvadą, kad savivaldybės administracija komisijos sprendimo neįvykdė. Todėl nepaneigtais lieka pareiškėjo argumentai, jog skundžiamo įsakymo priedai jam įteikti nebuvo. Neturėdamas detaliojo plano sprendinių, pareiškėjas negalėjo tinkamai realizuoti savo teisės į teisminę pažeistų teisių gynybą. Teismas pažymėjo, kad savivaldybės administracija pažeidė įstatymu garantuojamą asmens teisę į informaciją ir gero administravimo principus. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginius apie sveikatos sutrikimus patvirtina bylos rašytiniai įrodymai (T 1, b. l. 121-123, T 2, b. l. 54). Teismas pareiškėjo nurodytas priežastis pripažino svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis ir praleistą terminą savivaldybės 2004 m. birželio 3 d. įsakymui Nr. A-1354 apskųsti atnaujino. Teismas konstatavo, kad kitas ginčijamas administracinis aktas (Kauno apskrities viršininko 2006 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 02-01-8549) pateiktas bylos nagrinėjimu metu ir termino jam apskųsti pareiškėjas nepraleido (T 1, b. l. 90, 124-126). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo atsisakymas nuo reikalavimo įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus įstatymui neprieštarauja ir kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų nepažeidžia, todėl teismas bylą šioje reikalavimų dalyje nutraukė (ABTĮ 52 str., 101 str. 3 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė į bylą duomenis apie sąskaitų apmokėjimą už suteiktas teisines ir konsultacines paslaugas (T 2, b. l. 52, 104-110), tačiau nei pirminiu, nei patikslintu skundu išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priteisti neprašė ir iki bylos išnagrinėjimo nepateikė ABTĮ 45 straipsnyje nurodyto prašymo, todėl išlaidų atlyginimo klausimą paliko nenagrinėtu.

 

III.

 

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 188-191) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą ir sprendimo dalį, kuria patenkintas pareiškėjo skundas, atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime padarytos išvados yra nepagrįstos jokiomis teisės aktų nuostatomis.

2. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime nepasisakė, kad žemė, esanti miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose, kuri yra užstatyta statiniais, registruotais Nekilnojamojo turto registre, gali ir turi būti grąžinama savininkams natūra.

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje A¹¹-263/2003 visiškai aiškiai ir nedviprasmiškai yra konstatuota Atkūrimo įstatyme pateikti du kriterijai, kada žemė negali būti grąžinta natūra: kai ji yra užstatyta ir kai ji yra valstybės išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais atvejais.

4. Teismas, pareiškėjui atnaujindamas terminą skundui paduoti, nesivadovavo nei teisingumo, nei protingumo, nei sąžiningumo principais, neatsižvelgė į šalių elgesį, termino trukmę ir ginčo esmę. 2005 m. gruodžio 23 d. Kauno apskrities viršininko administracija raštu Nr. 112K-705/6-123 informavo pareiškėją apie ginčytą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą, apie tai, kad automobilių stovėjimo aikštelė ir kontrolės postas yra įrašyti į privatizavimo objektų sąrašą, o taip pat ir apie tai, kad šie objektai bus parduodami kartu su jiems priskirtu žemės sklypu. Tačiau pareiškėjas dėl šių aktų panaikinimo nesikreipė į teismą ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad tie patys pareiškėjo sveikatos sutrikimai netrukdė jam rašyti daugybės skundų įvairioms institucijoms. Netinkamas savo teisių realizavimas ar kreipimasis dėl jų gynybos, priklausantis tik nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas reikalavimui pateikti.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 193-195) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti; grąžinti sumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad nereikalingi ar netinkami naudoti savivaldybės nekilnojamieji daiktai parduodami pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą. Privatizuojant nekilnojamąjį turtą (pastatus įrenginius ar kitus statinius), kartu su privatizavimo objektu turi būti parduodami ar išnuomojami žemės sklypai, kurių reikia privatizavimo objektui eksploatuoti ir kurių ribos bei plotai pažymėti detaliuosiuose planuose. Būtent tuo tikslu, t. y. suformuoti žemės sklypą prie privatizavimo objekto, ir buvo rengiamas ginčijamas detalusis planas, tai neprieštaravo ir nepažeidė jokių teisės aktų nuostatų.

2. Teismo sprendime neteisingai nurodoma, kad patvirtintas detalusis planas pažeidė teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Parengtas detalusis planas neprieštaravo bendrojo plano sprendiniams, todėl galėjo būti tvirtinamas. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus     2003 m. spalio 16 d. Teritorijų planavimo akte Nr. 331 nenurodyti jokie planavimo bei derinimo procedūrų pažeidimai, todėl parengtas detalusis planas patvirtintas teisėtai.

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A⁶-64/2002 konstatuota, kad „automobilių saugojimo aikštelė atitinka statinio sąvoką, todėl sklypas laikytinas užstatytu ir priskirtinas prie valstybės išperkamos žemės, o pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti minėtą sklypą natūra nepagrįstas“.

4. Teismas nepagrįstai atnaujino terminą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 3 d. įsakymui Nr. A-1354 apskųsti. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjo prašomi skundžiamo sprendimo priedai jam įteikti nebuvo ir todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai realizuoti savo teisės į teisminę pažeistų teisių gynybą. Pareiškėjas pateikė įrodymą - savo 2006 m. sausio 27 d. pareiškimą Kauno apskrities viršininko administracijai bei Kauno miesto savivaldybei, kuriame nurodė, jog 2006 m. sausio 19 d. susipažino su parengtu detaliuoju planu (priedas prie patikslinto skundo Nr. 25).

5. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 2, 3 dalimis prašo grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus (T 3, b. l. 4-14) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovų bylinėjimo išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Pažymi, kad Aukščiausiojo Teismo praktikoje vieningai pripažįstama, jog jeigu asmuo padavė prašymą dėl nuosavybės teisių į žeme atkūrimo, negalima traktuoti, kad ji priklauso valstybiniam laisvos žemės fondui. Detaliojo planavimo procedūra vyko pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas. Detalusis planas turėjo būti rengiamas ir tvirtinamas vadovaujantis tuo metu galiojusiu 1986 m. balandžio 25 d. Kauno miesto generaliniu planu. Detaliojo plano sprendiniai prieštaravo tiek 1986 m. generalinio plano, tiek ir 2003 m. bendrojo plano sprendiniams. 2003 m. spalio     16 d. detaliojo plano patikrinimo akte, priešingai nei teigia savivaldybės administracija, nurodyta, jog detalusis planas parengtas, suderintas ir viešai apsvarstytas su nežymiais nukrypimais nuo patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų rengimo procedūrų ir normų sąvado reikalavimų. Juolab, teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvada (siūlymas tvirtinti detalųjį planą) nėra pagrindas teigti, jog teritorijų planavimo dokumentas yra teisėtas pats savaime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁸-1828/2006). Pažymi, kad administracinių aktų neteisėtumą pagrindžiančios faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai nebuvo susiję su žemės priskyrimu ar nepriskyrimu valstybės išperkamai. Nurodo, kad savivaldybės administracijos minimo 2006 m. sausio 27 d. rašto turinys patvirtina, jog jame pareiškėjas kalba ne apie susipažinimą su detaliuoju planu, o su laisvos (neužstatytos) žemės jam grąžintino žemės sklypo ribose planu. Pareiškėjas pabrėžia, kad skundas dėl administracinio akto panaikinimo gali būti paduodamas tik suvokus, jog konkretus aktas pažeidžia asmens teises ar įstatymų saugomus interesus. Detaliojo plano patvirtinimo faktas bei detaliojo plano sprendiniai patys savaime pareiškėjui nesudarė pagrindo manyti, kad detaliuoju planu suplanuota žemė nebegalės būti grąžinta jam natūra. Tokios tiesioginės informacijos nebuvo ir ginčijamame savivaldybės administracijos įsakyme dėl detaliojo plano patvirtinimo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad  pareiškėjo sveikatos būklė buvo svarbia termino ginčyti detalųjį planą praleidimo priežastimi. Iki skundo teismui šioje administracinėje byloje pateikimo pareiškėjas nereiškė jokių skundų dėl detaliojo plano ginčijimo ar jo netinkamumo.

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (T 3, b. l. 18-19) prašo apeliacinį skundą patenkinti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti.

Atsakovas nurodo, kad su apeliacinio skundo motyvais sutinka.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą (T 3, b. l. 20-21) prašo jį patenkinti.

Atsakovas nurodo, kad su apeliacinio skundo motyvais sutinka.  

Tretysis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Valstybės turto fondas atsiliepimu į apeliacinius skundus (T 3, b. l. 1-3) prašo ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Valstybės turto fondui teisės aktais nėra priskirtos funkcijos žemės teisinių santykių srityje, todėl ginčijamų šioje byloje administracinių aktų teisėtumo pagrindimas yra apeliantų prerogatyva.

 

Teisėjų kolegija

 

 k o n s t a t u o j a:

 

IV.

           

            Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo du pareiškėjo Z. K. reikalavimus: panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. A-1354 „Dėl žemės sklypo prie  statinių (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ ir atsakovo Kauno apskrities viršininko 2006 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 02-01-8549 „Dėl valstybinės žemės sklypo priskyrimo privatizavimo objektui“.

            Prieš priimdamas ir spręsdamas iš esmės reikalavimą dėl 2004 m. birželio 3 d. įsakymo panaikinimo teismas atnaujino terminą skundui paduoti dėl šio teisės akto. Tai buvo padaryta 2006 m. spalio 16 d. nutartimi. Pakartotinai šis klausimas išspręstas ir 2007 m. balandžio 11 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje išvardinti atvejai, kada administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą). Vienas iš jų, kai praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Tai reiškia, kad jei yra praleistas terminas paduoti skundą (prašymą) jo nagrinėjimas nėra galimas bei lemia kitą teiginį, jog praleisto termino atnaujinimo klausimas turi būti sprendžiamas iš karto, įstatymų leidėjo numatytais terminais, kai pateikiamas atitinkamas skundas. Reikalavimo, kuriam pateikti terminas praleistas, nagrinėjimas iš esmės ir tik priimant baigiamąjį teisės aktą pasisakymas dėl jo atnaujinimo, prieštarauja skundo (prašymo) priėmimo ir nagrinėjimo taisyklėms, todėl toks sprendimas negali būti pripažintas teisėtu. Taigi Kauno apygardos administracinis teismas, pasisakydamas 2007 m. balandžio 11 d. sprendime (tiek motyvuojamoje, tiek rezoliucinėse dalyse), dėl termino atnaujinimo skundo daliai paduoti, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias praleisto termino atnaujinimo institutą. Sprendžiant pagal byloje esančius duomenis toks sprendimas nebebuvo reikalingas, nes termino skundui paduoti dėl 2004 m. birželio 3 d. įsakymo panaikinimo atnaujinimo klausimas buvo išspręstas 2006 m. spalio 16 d. nutartimi (1 T, b.l. 3-4, 2 T, b.l. 170-175).

            Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo ligos - pakankama sąlyga terminui atnaujinti. Terminą dėl 2004 m. birželio 3d. įsakymo panaikinimo atnaujino.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą, tačiau atskirojo skundo pateikimo teisė dėl palankaus pareiškėjui sprendimo nėra numatyta atsakovui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Administracinių teismų praktikoje suformuota nuostata, kad tokia teisė gali būti realizuota užbaigus nagrinėti administracinę bylą, t.y. skundžiant pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą, nepriklausomai nuo jo formos. Apeliaciniame skunde gali būti išdėstomi argumentai, kodėl atsakovo ir (ar) trečiojo suinteresuoto asmens nuomone teismas nepagrįstai atnaujinimo terminą skundui ar jo daliai paduoti. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas praleistą terminą skundui ar jo daliai paduoti atnaujino nesant svarbių priežasčių administracinė byla ar jos dalis turi būti nutraukiama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 6 p.). Šiuo atveju tiek atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija, tiek atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniuose skunduose nurodo, jog Kauno miesto apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujino terminą skundui paduoti dėl 2004 m. birželio 3 d. įsakymo panaikinimo, neatsižvelgdamas į esmines faktines aplinkybes.

Vadinasi, prieš  vertinant, ar byla išspręsta tinkamai taikant teisės normas, reguliuojančias ginčo visuomeninius santykius, ir, ar sprendimas pagrįstas, pirma pasisakytina dėl praleisto termino skundui paduoti dėl 2004 m. birželio 3 d. įsakymo panaikinimo atnaujinimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per  vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šalai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas teisės aktas. Pagal cituotą teisės normą 2004 m. birželio 3 d. įsakymo apskundimo terminas sietinas su šio akto įteikimo momentu pareiškėjui, konkrečia kalendorine data, kaip atskaitos tašku, galinčiu išspręsti klausimą, ar teisminės gynybos teisė buvo realizuota apibrėžtu laiku.

Administracinėje byloje surinka faktinių duomenų visuma patvirtina, kad terminas kreiptis į teismą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, buvo praleistas. Tai įrodo aplinkybių daugetas. Pareiškėjas žinojo apie rengiamą planą, nes 2003 m. gegužės 16 d. rašte, adresuotame Kauno apskrities viršininkui, prašė netvirtinti detalaus plano (1 T, b.l. 182). Žinodamas apie realią detalaus plano tvirtinimo tikimybę galėjo ir turėjo būti pakankamai aktyvus, siekdamas tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą. Sutiktina, jog tai šalutinė aplinkybė, tačiau visų kitų, toliau būsiančių paminėtų aplinkybių kontekste, išryškina pareiškėjo realią galimybę nepraleisti termino skundui paduoti dėl 2004 m. birželio 3 d. įsakymo panaikinimo.

Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. spalio 12 d. rašto Z. K., Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2005 m. lapkričio 30 d. rašto Z. K. matyti, kad pareiškėjui yra pateikiamos bei siunčiamos detaliojo plano (duomenys neskelbtini) dokumentų kopijos, žemės sklypo prie esamo pastato ir statinių – automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini) detaliojo plano dokumentų kopijos (1 T, b.l. 118, 120). Duomenų, jog šių dokumentų pareiškėjas Z. K., negavo administracinėje byloje nėra. Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimas priimtas 2005 m. lapkričio 9 d., t.y. prieš  Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2005 m. lapkričio 30 d. raštą. Visa tai suponuoja konkliuziją, kad visapusiška informacija, susijusi su 2004 m. birželio 3 d. įsakymu, pareiškėją, taip kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis, atsižvelgiant į protingumo kriterijus, pasiekė ne vėliau kaip iki 2006 m. sausio 1 d. Tuo tarpu į teismą kreiptasi tik 2006 m. spalio 3 d., o tai byloja, jog terminas skundui paduoti dėl detaliojo plano panaikinimo tikrai praleistas ir teismas pagrįstai svarstė šį klausimą (1 T, b.l. 10).

Kita vertus, skundo padavimo eigos pradžios nagrinėjimo kontekste pastebėtina, kad skundžiamas 2004 m. birželio 3 d. įsakymas dėl detaliojo plano patvirtinimo, kaip pats pareiškėjas pripažįsta tiek patikslintame skunde (1 T, b.l. 101), tiek teismo posėdžio metu (2 T, b.l. 162), jam įteiktas 2005 m. liepos 5 d. Vadinasi, teisėjų kolegijos nuomone, jau nuo šio momento pareiškėjui prasidėjo terminas skundui paduoti. Nesusipažinimas su detaliojo plano aiškinamuoju raštu ir kitomis sudėtinėmis detaliojo plano dalimis nesąlygoja skundo padavimo termino pratęsimo. Padavus skundą dėl įsakymo naikinimo, kuriuo patvirtintas detalusis planas, ir tik vėliau susipažinus su detaliojo planavimo sprendiniais, galimas pirminio skundo papildymas, teikiant patikslintus reikalavimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atskaitos tašku, šiuo konkrečiu atveju,  atsižvelgdamas į detalaus planavimo proceso sudėtingumą, suvokimui reikalingą visapusišką informaciją, pripažįsta ne 2005 m. liepos 5 d., o anksčiau minėtą datą, kada pareiškėjui pateiktos detaliojo plano dokumentų kopijos. Bet vis tiek abejonių dėl praleisto termino skundui paduoti dėl 2004 m. birželio 3 d. įsakymo panaikinimo nėra.

Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje administracinis teismas imsis nagrinėti bylą tik tada, jei terminas kreiptis į teismą nėra praleistas arba jei praleistas terminas buvo atnaujintas. Taigi procesiniai terminai tiesiogiai susiję su teisės į teisminę gynybą įgyvendinimu. Jei terminą bus nepagrįstai atsisakyta atnaujinti, teisė į teisminę gynybą bus pažeista. Ir atvirkščiai, nepagrįstai atnaujinus terminą kreiptis į teismą, gali būti pažeistas susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnyje įtvirtinti praleisto termino atnaujinimo pagrindai.

Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas).

Įstatymų leidėjas praleisto termino atnaujinimo galimybę sieja su svarbiomis priežastimis. Teismo diskrecijai paliekama spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atstatomas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios.

Nagrinėjamoje byloje terminas skundui paduoti buvo atnaujintas remiantis ligos aplinkybe. Teismų praktikoje pripažįstama, kad liga ne visada yra pakankamas savarankiškas pagrindas terminui atnaujinti. Antai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad liga svarbia skundo pateikimo termino praleidimo priežastimi pripažintina priklausomai nuo to, kiek ji galėjo daryti įtaką sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą savalaikiai paduoti skundą. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo skundo surašyti ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁶-219/2006. Procesinio sprendimo kategorija 48, 50.3.8).

Kitoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog „įvertinus tai, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 23 d. sprendimu A. V. neveiksniu pripažintas todėl, kad yra protiškai atsilikęs nuo vaikystės, ir pareiškėjo kreipimosi į teismą metu jo sveikatos būklė jau buvo tokia, kad galėjo apsunkinti jo galimybes tinkamai realizuoti savo teises į gynybą net ir turint atstovą, kolegija konstatuoja, kad terminas skundui dėl Čekiškės apylinkės tarybos sprendimo ir Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo paduoti praleistas dėl objektyvios priežasties ir yra atnaujintinas“ (2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS⁷-216/2005. Procesinio sprendimo kategorija 50.3.8).

Iš paminėtų precedentų matyti, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinama, kiek asmens sveikata galėjo padaryti įtakos jo suvokimui, apsisprendimui dėl atitinkamų veiksmų atlikimo bei operatyvumo tiems veiksmams atlikti.

Prie šios administracinės bylos pridėti dokumentai įrodo, kad pareiškėjo Z. K. ryškesni sveikatos sutrikimai fiksuojami 2001 metais (1 T, b.l. 121). 2004 m. lapkričio 18 d. išrašas iš medicininių dokumentų (1 T, b.l. 122), Kauno miesto savivaldybės Viešosios įstaigos Kauno Kalniečių poliklinikos pažyma advokatų kontorai (2 T, b.l. 54) patvirtina neigiamas 2001 metų ligų pasekmes, teisėjų kolegijos nuomone neabejotinai negatyviai sąlygojančius tokį gyvenimo būdą bei ritmą, kuris būdingas neturinčio sveikatos problemų žmogui. Tačiau medicininiuose dokumentuose 2001 metais fiksuoti susirgimai ir jų padariniai nėra pakankamas savarankiškas pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti, nes:

Pareiškėjas sirgo 2001 metais, o skundžiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymas priimtas 2004 metais;

Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas sirgo, gydydamasis stacionare ar ilgą laiką ambulatoriškai, po 2004 m. birželio 3 d. iki skundo padavimo momento 2006 m. spalio 3 d.;

Z. K. gebėjo pats, po susirgimų, fiksuotų pridėtuose prie bylos medicininiuose dokumentuose, savarankiškai reikšti savo valią klausimais, liečiančiais jo interesus, ką patvirtina, pavyzdžiui, 2003 m. gegužės 16 d. raštas Kauno apskrities viršininkui (1 T, b.l. 182), realus fizinis dalyvavimas civilinės bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (dėl nuosavybės teisių atkūrimo) procese (Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 21 d. sprendimas, Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 12 d. nutartis  (1 T, b.l. 23- 27));  2005 m. gegužės 26 d. prašymas Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skundas  Kauno apskrities administracinių ginčų komisijai dėl negautų atsakymų (1 T, b.l. 113) ir pan.

Visos šios išvardintos ir kitos nepaminėtos, bet esančios administracinėje byloje faktinės aplinkybės aiškiai leidžiančios suvokti tai, kad pareiškėjas Z. K., nors ir patyręs nurodytus sveikatos sutrikimus, galėjo asmeniškai reikšti savo valią nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Įvardinti dokumentuose susirgimai turėjo įtakos gyvenimiškai veiklai, bet ne ta apimti, kad visiškai paneigtų galimybę tiek asmeniškai, tiek atstovų pagalba pasinaudoti teismine gynyba dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. birželio 3 d. įsakymo panaikinimo. Tokia išvada įpareigoja apeliacinės instancijos teismą administracinę bylą dėl reikalavimo panaikinti 2004 m. birželio 3 d. teisės aktą nutraukti, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu.

Dėl atsakovo Kauno apskrities viršininko 2006 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. 02-01-8549 „Dėl valstybinės žemės sklypo priskyrimo privatizavimo objektui“.

Antrasis reikalavimas dėl 2006 m. liepos 10 d. įsakymo panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo dėl 2004 m. birželio 3 d. įsakymo panaikinimo. Nepanaikinus pastarojo teisės akto nėra pagrindo naikinti ir kito įsakymo. Tai vienas iš pagrindų, kodėl netenkintinas reikalavimas dėl apskrities viršininko įsakymo panaikinimo.

Pareiškėjas teigė, kad priimant 2006 m. liepos 10 d. teisės aktą buvo pažeistas Lietuvos Vyriausybės nutarimo Nr. 1023 „Dėl valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo subjektams pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktas, kuriame numatyta, jog priskirti privatizavimo objektams valstybinės žemės sklypai, numatomi grąžinti buvusiems savininkams pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, pagal šiuo nutarimu patvirtintas valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisykles kartu su privatizavimo objektu neparduodami ir neišnuomojami. Aiškinant išdėstytą taisyklę tvirtintina, kad negali būti parduodami ar išnuomojami valstybinės žemės sklypai, kartu su privatizavimo objektu, jeigu tie sklypai numatomi grąžinti buvusiems savininkams pagal Atkūrimo įstatymą. Siekiant laikytis šios normos būtina nustatyti faktinę aplinkybę dėl valstybinės žemės priskyrimo žemei, kurią numatoma grąžinti buvusiems savininkams. Svarstomoje administracinėje byloje tokių įrodymų nėra. Pareiškėjo nurodomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tik siekis atkurti nuosavybės teises, oficiali valinė išraiška pateikta kompetentingai institucijai. Kitas minimas dokumentas – Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. T – 669, priimtas jau po pareiškėjo skundo išnagrinėjimo ir negali būti vertinamas kaip įrodymas visuomeniniams santykiams susiklosčiusiems iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momento. Nesant duomenų dėl ginčo žemės priskirtinumo žemei numatomai grąžinti buvusiems savininkams, nėra pagrindo ir analizei dėl 2006 m. liepos 10 d. įsakymo neatitikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui Nr. 1023. Tai irgi pagrindas netenkinti pareiškėjo antrojo reikalavimo.

 

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

            Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Kauno apskrities viršininko apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

            Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

            Pareiškėjo Z. K. reikalavimą panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. liepos 10 d. įsakymą Nr. 02-01-8549 „Dėl valstybinės žemės sklypo priskyrimo privatizavimo objektui“ atmesti.

            Administracinę bylą dėl pareiškėjo Z. K. reikalavimo panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. birželio 3 d. įsakymą Nr. A-1354 „Dėl žemės sklypo prie  statinių (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ nutraukti.

Sprendimas neskundžiamas.     

 

 

            Teisėjai                                                                         Laimė Baltrūnaitė

 

                                                                                                            Romanas Klišauskas

 

                                                                                                            Arūnas Sutkevičius