Administracinė byla Nr. A-607-556/2016

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02439-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.7; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios AB „Baltic Chemicals International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios AB „Baltic Chemicals International“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir UAB Kirtimų logistikos centrui dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas bankrutavusi AB „Baltic Chemicals International“ (toliau – ir BAB „Baltic Chemicals International“, ir Įmonė), atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės Bankroto administratorių biuro (toliau – ir UAB Bankroto administratorių biuras) (toliau – ir pareiškėjas), su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) 2014 m. kovo 12 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-24 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Privalomasis nurodymas, kuriuo pareiškėjui nurodyta iki 2014 m. birželio 12 d. pavojingas cheminių medžiagų atliekas, priklausančias pareiškėjui ir esančias sandėliuose (duomenys neskelbtini), perduoti tvarkytojams, ir dokumentus, įrodančius apie atliekų perdavimą, pateikti Agentūrai, priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, taip pat neatsižvelgus į susiklosčiusios situacijos specifiškumą, todėl turi būti panaikintas. Sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 245-1751/04 pareiškėjui iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirta UAB Bankroto administratorių biuras. Pagrindinė pareiškėjo vykdyta ūkinė-komercinė veikla apėmė chemijos produktų gamybą ir po bankroto bylos iškėlimo patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini), kuriose pareiškėjas vykdė veiklą (toliau – ir Patalpos), buvo paliktas nenustatytas kiekis neidentifikuotų pavojingų cheminių medžiagų atliekų, kurių pareiškėjo valdymo organai bankroto administratoriui įstatymų nustatyta tvarka neperdavė, todėl apie jų kiekį, sudėtį ir kt. bankroto administratoriui nebuvo žinoma. Siekdamas išsiaiškinti Patalpose paliktų atliekų kiekį, bankroto administratorius kreipėsi į Patalpų savininką UAB Kirtimų logistikos centrą, iš kurio gavo informaciją, kad Patalpose sukauptų atliekų kiekis gali siekti per 90 tonų. Atsižvelgdamas į šią informaciją, bankroto administratorius pateikė prašymą Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (toliau – ir Ūkio ministerija) dėl finansinės paramos pareiškėjo veikloje susidariusių atliekų tvarkymui skyrimo. Prašymo nagrinėjimo metu 2005 m. lapkričio 18 d. pasirašytas AB „Baltic Chemicals International“ saugomų cheminių atliekų apžiūros ir jų būklės įvertinimo protokolas (toliau – ir Protokolas), kuriame nustatyta, kad pareiškėjo sukauptų ir saugomų atliekų faktinis kiekis gali būti žymiai didesnis negu deklaruojama, nes cheminių atliekų su suirusia, pažeista tara sudaro apie 60 tonų, o likusi cheminių medžiagų atliekų dalis sudarytų dar 100 tonų. Protokolu pareiškėjo administratorius įpareigotas pagal preliminarius Projekto koordinatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Toksika“ (toliau – ir UAB ,,Toksika“) skaičiavimus pateikti paraišką dėl finansinės paramos atliekų tvarkymui gavimo. Pareiškėjo bankroto administratorius 2005 m. gruodžio 6 d. UAB „Toksika“ raštu buvo informuotas, kad pareiškėjui priklausančių pavojingų atliekų kiekis gali siekti nuo 150 tonų iki 180 tonų. Atsižvelgdamas į minėtą informaciją, bankroto administratorius 2005 m. gruodžio 7 d. pateikė paraišką Ūkio ministerijai dėl finansinės paramos cheminių atliekų tvarkymui ir tuo pagrindu pareiškėjui priklausančių pavojingų atliekų tvarkymas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos aplinkos projektų valdymo agentūros projektą „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: pavojingų atliekų surinkimas ir sutvarkymas iš bankrutavusių įmonių“ (toliau – ir Projektas). Projekte numatyta, kad Projekto vykdytojas (UAB „Ūrus ir Ko“) atlieka cheminių atliekų identifikavimo, pertaravimo, taravimo, priėmimo bei šalinimo darbus. 2008 m. gruodžio 23 d. raštu atsakydama į pareiškėjo bankroto administratoriaus paklausimą apie Projekto įvykdymą, Ūkio ministerija nurodė, kad visos BAB „Baltic Chemicals International“ priklausančios pavojingos atliekos, nurodytos Projekto techninėje specifikacijoje, yra sutvarkytos. Šią informaciją taip pat patvirtino ir Projekto koordinatorius UAB „Toksika“ 2009 m. sausio 6 d. pranešimu. Kadangi Projekto metu visos (ir daugiau) pareiškėjo atliekos, kurias pareiškėjo bankroto administratorius deklaravo pagal atliktą UAB „Toksika“ skaičiavimą, buvo sutvarkytos, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus RAAD su prašymu išduoti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 32 straipsnio 4 dalyje numatytą pažymą dėl atliekų sutvarkymo. Vilniaus RAAD 2009 m. liepos 2 d. rašte nurodė, jog Patalpose sukaupta dar apie 110 tonų pareiškėjo veiklos metu susidariusių nesutvarkytų pavojingų atliekų. Nesutikdamas su Vilniaus RAAD atsisakymu išduoti pažymą dėl atliekų sutvarkymo, bankroto administratorius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, tačiau galutiniu šioje byloje priimtu procesiniu sprendimu – Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1293/2012, - buvo konstatuota, kad yra nesutvarkyta dar apie 110 tonų AB „Baltic Chemicals International“ veiklos metu susidariusių pavojingų atliekų. Taigi minėtas teismo sprendimas patvirtina, kad vykdant Projektą nebuvo nustatytas tikslus pareiškėjo veikloje susidariusių atliekų kiekis, dėl ko Projekto metu visos pareiškėjo veikloje susidariusios atliekos nebuvo sutvarkytos. Bankroto administratorius pažymėjo, kad specialių taisyklių dėl bankrutavusių įmonių veikloje susidariusių atliekų tvarkymo nėra, o pareiškėjo veikloje susidariusių atliekų tvarkymas kainuotų apie 1 mln. Lt. Skirtuose asignavimuose iki 2020 m. nėra numatyta skirti lėšų bankrutavusių įmonių atliekų tvarkymui, tačiau be atitinkamo valstybės finansavimo ir paramos nėra jokių teisinių ir finansinių galimybių sutvarkyti visas pareiškėjo veikloje susidariusias atliekas. Privalomuoju nurodymu nurodoma atlikti veiksmus, kurie yra neįgyvendinami, o atsakomybė už tokių veiksmų neatlikimą be teisinio pagrindo perkeliama bankroto administratoriui. Patalpose likusios nesutvarkytos atliekos susidarė būtent pareiškėjo veiklos metu, o ne buvo sukauptos bankroto procese. Teisės aktai nenustato, kad teismo paskirtas bankroto administratorius, kuris teisės aktų nustatyta tvarka teikia įmonių bankroto administravimo paslaugas, yra teisiškai ir/ arba finansiškai atsakingas už bankrutavusios įmonės veiklos metu atliktus sprendimus ar jų pasekmes. Todėl šiuo atveju bankroto administratorius negali būti laikomas nei teisiškai, nei finansiškai atsakingas už pareiškėjo veikloje susidariusias atliekas. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas negali duoti ūkio subjektui tokio turinio privalomojo nurodymo, kurio aiškiai nereglamentuoja galiojantys teisės aktai arba kuris yra akivaizdžiai neįgyvendinamas. Privalomasis nurodymas neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, verslo logikai, taip pat teisinės atsakomybės prigimčiai.

Atsakovas Agentūra ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 55–56) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Privalomasis nurodymas ir Sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Privalomasis nurodymas priimtas AAVKĮ 18 straipsnio 1 punkto pagrindu ir juo siekiama išvengti žalos aplinkai padarymo. Atsakovas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-669/2011 ir teigė, kad teismo paskirtas bankrutuojančios įmonės administratorius likviduojant bankrutavusią įmonę privalo įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti bankrutavusios įmonės atliekas. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo sprendimu – Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1293/2012 – konstatuota, kad bankroto administratorius nėra tinkamai įvykdęs teisės aktuose jam nustatytos pareigos sutvarkyti visas AB „Baltic Chemicals International“ veikloje susidariusias ir jai priklausančias atliekas, kurių šiuo metu yra likę apie 110 tonų. Kadangi AB „Baltic Chemicals International“ bankroto administratorius UAB Bankroto administratorių biuras nėra atlikęs veiksmų dėl AB „Baltic Chemicals International“ veikloje susidariusių ir jai priklausančių atliekų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), sutvarkymo, toks bankroto administratoriaus neveikimas ne tik pažeidžia atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, bet ir kelia didelį pavojų aplinkai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Kirtimų logistikos centras atsiliepimu į skundą (b. l. 100–107) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad bankroto administratorius nepagrįstai siekia išvengti tiek teisės aktuose, tiek įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje jam nustatytos pareigos sutvarkyti likviduojamai AB „Baltic Chemicals International“ priklausančiais atliekas, užterštą dirvožemį bei gruntą vykdymo ir tokiais veiksmais siekiama paneigti įstatymų bei įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumo principus. Bankroto administratorius nepagrįstai teigia, kad Privalomasis nurodymas neatitinka AAVKĮ ir VAĮ nuostatų, kadangi ginčijamame administraciniame akte yra nurodyti veiksniai, kurie sudaro prielaidas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, konkrečios priemonės kilusioms grėsmėms pašalinti bei laike apibrėžtas įpareigojimas sutvarkyti Įmonei priklausančias atliekas. Privalomajame nurodyme nurodytas įpareigojimas bankroto administratoriui sutvarkyti likviduojamos AB „Baltic Chemicals International“ pavojingas chemines atliekas nepagrįstai laikomas neįgyvendinamu dėl nesamo valstybinio ar Europos Sąjungos (toliau – ir ES) fondų finansavimo likviduojamų bendrovių atliekų sutvarkymui. Bankroto administratorius su Projekto vykdytojo pagalba galėjo identifikuoti tikrąjį pareiškėjui priklausančių atliekų kiekį. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010 ir teigė, kad bankroto administratorius yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Nagrinėjamu atveju Projekto vykdytojas sutvarkė bankrutuojančios bendrovės atliekas, kurias bankroto administratorius buvo nurodęs Projekto techninėje specifikacijoje, tačiau tai savaime nereiškia, jog visos pareiškėjo atliekos buvo sutvarkytos tinkamai. Bankroto administratorius, kuriam taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, turėjo būti atidus bei kruopštus ir tinkamai įvertinti Įmonei priklausančias atliekas. Todėl šiuo atveju būtent bankroto administratorius turi pareigą pasirūpinti pavojingų cheminių atliekų, kurios nebuvo nurodytos Projekto techninėje specifikoje, bei užteršto grunto sutvarkymu. Pažymėjo, kad bankroto administratoriui nevykdant tinkamai pareigos sutvarkyti Įmonei priklausančias atliekas bei užterštą gruntą, trečiasis suinteresuotas asmuo patiria ženklius nuostolius, kadangi pareiškėjui priklausančios cheminės atliekos bei užterštas gruntas yra jo valdomose teritorijose, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo turi ribotas galimybes nuomoti šias teritorijas kitiems asmenims.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 144–152) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 245-1751/04 AB „Baltic Chemicals International“ iškelta bankroto byla ir bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskirtas UAB Bankroto administratorių biuras. 2014 m. kovo 12 d. Agentūra, vadovaudamasi AAVKĮ 18 straipsnio 1 punktu, priėmė Privalomąjį nurodymą, kuriuo pareiškėją įpareigojo perduoti atliekų tvarkytojams jam priklausančias nesutvarkytas chemines atliekas ir pateikti dokumentus, įrodančius tinkamą šios pareigos įvykdymą, iki 2014 m. birželio 12 d. Išnagrinėjęs Įmonės bankroto administratoriaus 2014 m. kovo 25 d. skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, Vilniaus RAAD 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu jį atmetė kaip nepagrįstą ir paliko Privalomąjį nurodymą nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad šioje byloje ginčas kilo dėl Agentūros Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi AAVKĮ (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 2 d.) 2 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 6 dalimi, 3 straipsnio 1–16 dalimis, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 2 straipsnio 8 ir 17, 18 dalimis, 32 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Privalomojo nurodymo priėmimo metu galiojusio ĮBĮ (įstatymo redakcija, aktuali nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. balandžio 11 d.) 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatomis, bankroto administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja. Administratoriaus teisės ir pareigos likviduojant bankrutavusią įmonę apibrėžiamos ĮBĮ 31 straipsnyje, kurio 1 punkte numatyta, kad likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius disponuoja įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrina jų apsaugą; 5 punkte įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, o 8 punkte numatyta, kad bankroto administratorius pateikia teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus. ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis nustato, kad po to, kai administratorius pateikia šio įstatymo 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Bylos medžiaga ir atsiliepimų duomenys patvirtina, kad BAB „Baltic Chemicals International“ priklausančių cheminių atliekų tvarkymas buvo įtrauktas į Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) vykdytą projektą „Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: pavojingų atliekų surinkimas ir sutvarkymas iš bankrutavusių įmonių“ (projekto Nr. 2003/LT/16/P/PE/017) ir 2008 m. spalio 2 d. šio projekto vykdytojas UAB „Ūrus ir Ko“, kuris atliko BAB „Baltic Chemicals International“ cheminių atliekų identifikavimo, pertaravimo, taravimo, priėmimo bei šalinimo darbus, sutvarkė dalį likviduotinos bendrovės atliekų, t. y. tas atliekas, kurias Įmonės bankroto administratorius buvo nurodęs Projekto techninėje specifikacijoje. 2009 m. liepos 2 d. Agentūra pranešė Įmonės bankroto administratoriui, kad atsisako išduoti pažymą dėl BAB „Baltic Chemicals International“ priklausančių atliekų, užteršto dirvožemio bei grunto tinkamo sutvarkymo, nes patalpose (sandėliuose), esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuose veiklą, susijusią su cheminėmis medžiagomis, vykdė Įmonė, yra likę dar apie 110 t nesutvarkytų Įmonei priklausančių pavojingų atliekų, be to, 2008 m. rugpjūčio mėn. vykdant pastatų rekonstrukcijos-griovimo darbus, po gelžbetoninėmis perdangomis buvo rasta papildomų po Įmonės veiklos likusių pavojingų atliekų, dėl kurių netinkamo saugojimo bei ženklinimo reikalavimų pažeidimo, nurodytos atliekos buvo išpiltos į gruntą ir susidarė 45 m3 užteršto grunto kiekis. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad 2010 m. kovo 23 d. bankroto administratorius Įmonės vardu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl Agentūros įpareigojimo išduoti pažymą, numatytą ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje. Bankroto administratorius ieškinyje nurodė, kad visos pareiškėjui priklausančios atliekos buvo sutvarkytos pagal Projektą, o neva likusios nesutvarkytos cheminės atliekos pareiškėjui nepriklauso, todėl nėra pagrindo atsisakyti išduoti ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje numatytą pažymą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2- 6413-345/2011, kuriuo nusprendė, kad pareiškėjo ieškinys yra nepagrįstas. Toks teismo sprendimas motyvuojamas tuo, kad Įmonės bankroto administratorius neįrodė, jog likusios nesutvarkytos cheminės atliekos nėra pareiškėjo nuosavybė, todėl jis tinkamai neįvykdė ĮBĮ 31 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos, t. y. pareigos sutvarkyti likviduojamos bendrovės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą. Išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-6413-345/2011, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 5 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1293/2012, kuria apeliacinį skundą atmetė. Minėtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas vertino Agentūros 2009 m. kovo 30 d. patikrinimo akte Nr. VR-14.7-119 konstatuotą faktą, jog sandėliuose Nr. 96, 100 (plane žymimi A-B1a ir 4P-1B), esančiuose adresu: (duomenys neskelbtini), laikomos AB „Baltic Chemicals International” veiklos metu susidariusios atliekos, bei faktinę aplinkybę, jog AB „Baltic Chemicals International“ bankroto administratorius nėra tinkamai įvykdęs pareigos sutvarkyti visas AB „Baltic Chemicals International“ veikloje susidariusias ir jai priklausančias atliekas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo šiuo atveju nesant pagrindo teigti, kad BAB „Baltic Chemicals International“ bankroto administratorius yra tinkamai įvykęs ĮBĮ 31 straipsnio 5 punkte nustatytą pareigą – sutvarkyti visas BAB „Baltic Chemicals International“ veikloje susidariusias ir jai priklausiančias atliekas, užterštą dirvožemį. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad Įmonės bankroto administratorius sutvarkė tik Projekto techninėje specifikacijoje nurodytas atliekas, tačiau dar likę apie 110 t AB „Baltic Chemicals International“ priklausančių nesutvarkytų atliekų, už kurių sutvarkymą atsakingas Įmonės bankroto administratorius. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apelianto teiginiai, jog teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus bylos įrodymus, netinkamai paskirstant įrodinėjimo pareigas, netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias bankrutavusios įmonės administratoriaus pareigas likviduojant bankrutavusią įmonę sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, yra neteisingi bei nepagrįsti. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. liepos 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-669/2011 pažymėjo, kad bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratoriaus teises ir pareigas nustato ĮBĮ normos. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3, 4 8 ir 13 punktų nuostatas, įmonės administratorius ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja, patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, sprendžia klausimus dėl įmonės sudarytų sandorių, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigė, tolesnio vykdymo ir naujų sandorių, reikalingų įmonės ūkinei komercinei veiklai tęsti, sudarymo, jei įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą, ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša suinteresuotiems asmenims apie tai, kad vykdys įmonės sudarytas sutartis, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, arba jų nevykdys. Pagal ĮBĮ 31 straipsnio 5 punkto nuostatą, likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius įstatymų nustatyta tvarka sutvarko atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą <...>. Taigi teismo paskirtas bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius, naudojantis bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuojantis, be kitų savo pareigų, privalo patikrinti ir bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, spręsti klausimus apie sudarytų sandorių vykdymą, o, likviduojant bankrutavusią įmonę, įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti bankrutavusios įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, o teismui, sprendžiančiam bankrutavusios įmonės likvidavimo klausimą – pateikti Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad AB „Baltic Chemicals International“ bankroto administratorius nėra atlikęs veiksmų dėl AB „Baltic Chemicals International“ veikloje susidariusių ir jai priklausančių atliekų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), sutvarkymo, t. y. neperdavė pavojingų cheminių medžiagų atliekų šių atliekų tvarkytojams bei nepateikė Agentūrai dokumentų, patvirtinančių atliekų perdavimą atliekų tvarkytojams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, padaryta išvada, kad šiuo metu pareiškėjui priklausančios pavojingos cheminės atliekos yra Įmonės bankroto administratoriaus dispozicijoje, ir būtent jam tenka pareiga įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti Įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą. Teismas pažymėjo, kad AB „Baltic Chemicals International“, (duomenys neskelbtini), 2002 m. vasario 14 d. Vilniaus RAAD išdavė Gamtos išteklių naudojimo leidimą Nr. 179. Todėl UAB Bankroto administratorių biuras, teismo paskirtas bankrutuojančios AB „Baltic Chemicals International“ bankroto administratoriumi, veikdamas kaip savo srities profesionalas ir žinodamas, kad jo administruojamos bankrutuojančios įmonės veikla yra susijusi su gamtos išteklių naudojimu, be kitų savo pareigų, privalėjo operatyviai nustatyti tikslų bankrutavusios įmonės atliekų kiekį ir teisės aktų nustatyta tvarka jas sutvarkyti. Bankroto administratoriaus nurodytos aplinkybės, kad apie likusias pareiškėjo chemines atliekas jam neva nebuvo pranešta iki Projekto vykdymo pabaigos bei dėl vykdytos netinkamos pareiškėjo atliekų apskaitos, nėra ir negali būti teisės aktuose ir įsiteisėjusiame teismo sprendime bankroto administratoriui nustatytos pareigos nevykdymo pagrindu. Bankroto administratorius nepagrįstai teigia, kad Privalomojo nurodymo įpareigojimas sutvarkyti likviduojamos AB „Baltic Chemicals International“ pavojingas chemines atliekas yra neįgyvendinamas dėl nesamo valstybinio ar ES fondų finansavimo likviduojamų bendrovių atliekų sutvarkymui, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nesant alternatyvių lėšų šaltinių, bankroto administratorius Privalomąjį nurodymą turi įvykdyti savo lėšomis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 513 ir 5114 straipsniuose numatyta administracinė atsakomybė už atliekų sutvarkymo pareigos nesilaikymą bei Privalomo nurodymo neįvykdymą laiku. Todėl Įmonės bankroto administratorius nepagrįstai teigia, kad teisės aktai nenumato bankroto administratoriaus teisinės ar finansinės atsakomybės už pareiškėjo veikloje susidariusių atliekų nesutvarkymą.

Teismas nurodė, kad AAVKĮ 20 straipsnio 1–5 dalyse yra apibrėžiamas privalomojo nurodymo turinys nurodant, kokie turi būti duomenys. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad privalomajame nurodyme turi būti: a) įvardyti veiksniai, kurie sudaro prielaidas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, b) nustatytos konkrečios priemonės toms grėsmėms pašalinti ir c) apibrėžtas valdingo patvarkymo galiojimas laike (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2016/2013). Vadovaujantis LVAT praktika, privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atveju, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-243/2010). Nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas priimtas AAVKĮ 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kuomet egzistuoja grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai. Privalomajame nurodyme nurodyti veiksniai, kurie sudaro prielaidas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, t. y. 2013 m. vasario 6 d. patikrinimo akte Nr. VR-14.7-37 nustatytos aplinkybės, t. y. aplinkybės, kad pareiškėjas turi didelį kiekį nesutvarkytų cheminių atliekų, todėl egzistuoja grėsmė, jog bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai. Privalomajame nurodyme nurodytos ir konkrečios priemonės kilusioms grėsmėms pašalinti, t. y. įpareigojimas perduoti pareiškėjui priklausančias chemines atliekas atliekų tvarkytojams. Minėtas įpareigojimas apibrėžtas laike, t. y. bankroto administratorius buvo įpareigotas sutvarkyti pareiškėjo chemines atliekas iki 2014 m. birželio 12 d. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą teigti, kad Privalomasis įpareigojimas atitinka AAVKĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Aiškindamas VAĮ 8 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/2014, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Privalomasis nurodymas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame aiškiai suformuluotas nurodymas perduoti pareiškėjui priklausančias nesutvarkytas chemines atliekas atliekų tvarkytojams, taip pat nurodyta Privalomojo nurodymo apskundimo tvarka. Privalomasis nurodymas priimtas kompetentingo subjekto ir pasirašytas jį priėmusio pareigūno. Privalomasis nurodymas atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Agentūra Privalomuoju nurodymu teisėtai ir pagrįstai įpareigojo pareiškėją iki nustatyto termino perduoti atliekų tvarkytojams jam priklausančias nesutvarkytas chemines atliekas ir pateikti dokumentus, įrodančius tinkamą šios pareigos įvykdymą, o Vilniaus RAAD 2014 m. balandžio 3 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškėjo 2014 m. kovo 25 d. skundą, todėl šių aktų, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo naikinti.

Teismas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Kirtimų logistikos centras teismui nepateikė jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl nėra pagrindo spręsti išlaidų atlyginimo klausimo (ABTĮ 44 str. 5 d., 45 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 155–157) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, išeidamas už bylos nagrinėjimo ribų, motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje konstatavo, kad, nesant alternatyvių lėšų šaltinių, bankroto administratorius Privalomąjį nurodymą turi įvykdyti savo lėšomis. Ši teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padaryta išvada ir išdėstyti motyvai savarankiškai (nepriklausomai nuo sprendimo rezoliucinės dalies) daro poveikį bankroto administratoriaus teisėms ir pareigoms ir gali jam sukurti teisinius padarinius ateityje.

2. ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog bankroto administratorius – tai teismo paskirtas atlikti įmonės bankroto procedūras įsteigtas juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Akivaizdu, kad bankroto administratorius, teikdamas įmonių bankroto administravimo paslaugas, negali būti laikomas asmeniškai ir/ arba finansiškai atsakingas už paslaugų gavėjo (bankrutuojančios įmonės) prieš bankroto bylos iškėlimą atliktus veiksmus, įskaitant paliktas ir nesutvarkytas atliekas. Šią išvadą taip pat pagrindžia ir ĮBĮ 31 straipsnio 5 dalies bei ĮBĮ 36 straipsnio analizė. Štai ĮBĮ 31 straipsnio 5 dalis nustato pareigą bankroto administratoriui įstatymų nustatyta tvarka sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, o ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis atskleidžia, kad atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos priskiriamos prie bankroto administravimo išlaidų, kurios, remiantis ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalimi, apmokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Taigi ĮBĮ nedviprasmiškai nustatyta, kad atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos turi būti apmokamos iš įmonės bankroto proceso metu gautų lėšų. Teismo sprendimo motyvai, kuriais konstatuota, jog bankroto administratorius atliekas privalo tvarkyti savo lėšomis, prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui, todėl yra neteisėti ir nepagrįsti.

3. LAT 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015 nurodė, jog tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje, byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė kasaciniu skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus). Pareiškėjo vertinimu šiomis LAT teisės aiškinimo taisyklėmis mutatis mutandis turi būti vadovaujamasi ir nagrinėjamu atveju, kadangi priešingu atveju pareiškėjui (bankroto administratoriui) nebūtų užtikrinta reali ir veiksminga teisė į teisminę gynybą.

4. Joks Lietuvos teisės aktas nenustato, kaip (kokiu būdu, kokiomis lėšomis ir pan.) turi būti tvarkomos bankrutavusios įmonės atliekos, kai ji jokių lėšų atliekų tvarkymui neturi. Tokioje teisinio reglamentavimo nebuvimo situacijoje priimtas Privalomasis nurodymas, kuriuo pareiškėjas įpareigojimas sutvarkyti atliekas (jas perduoti atliekų tvarkytojams), negali būti laikomas teisėtu, kadangi jame nėra nurodyta, kaip tokį Privalomąjį nurodymą įvykdyti. Atsakovas negali duoti pareiškėjui tokio turinio privalomojo nurodymo, kurio įvykdymo nereglamentuoja galiojantys teisės aktai, kadangi toks Privalomasis nurodymas neatitinka turiniui keliamų reikalavimų. VAĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad vienas iš individualaus administracinio akto (taigi ir Privalomojo nurodymo) bendrųjų reikalavimų yra aiškiai suformuluotos nustatytos pareigos. Šis individualaus administracinio akto turinio reikalavimas, pareiškėjo vertinimu, yra esminis nagrinėjamoje administracinėje byloje. Akivaizdu, kad Privalomasis nurodymas, kuriuo pareiškėjui nustatytų pareigų įgyvendinimas yra neaiškus ir, dar daugiau, netgi nereglamentuotas teisės aktais, turi akivaizdžių turinio trūkumų, darančių tokį Privalomąjį nurodymą neteisėtu.

Atsakovas Agentūra ir trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 169–170) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai įvertinęs visus rašytinius įrodymus bei teismo posėdyje teiktus šalių žodinius parodymus priėmė objektyvų ir teisingą sprendimą. Privalomasis nurodymas ir Vilniaus RAAD sprendimas yra pagrįsti ir teisingi. Bankroto administratoriaus neveikimas ne tik pažeidžia atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, bet ir kelia didelį pavojų aplinkai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB Kirtimų logistikos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 161–168) prašo atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijos bylose patirtas bylinėjimosi išlaidas UAB Kirtimų logistikos centras naudai iš pareiškėjo, kurių dydį patvirtinantys įrodymai bus pateikti vėliau ABTĮ nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad bankroto administratorius iš esmės nepagrįstai siekia išvengti tiek teisės aktuose, tiek įsiteisėjusiu teismo sprendimu atskiroje civilinėje byloje pastarajam nustatytos pareigos sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį bei gruntą. Bankroto administratoriaus veiksmais yra nepagrįstai siekiama paneigti įstatymų bei įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumo principus. Bankroto administratorius apeliaciniu skundu nepagrįstai teigia, kad Privalomasis nurodymas neatitiko turinio reikalavimų. Privalomasis nurodymas pagrįstais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotas nurodymas bankroto administratoriui perduoti pareiškėjui priklausančias nesutvarkytas chemines atliekas atliekų tvarkytojams, nurodyta išsamiai Privalomojo nurodymo apskundimo tvarka. Privalomasis nurodymas pasirašytas jį priėmusio pareigūno.  Skundžiamame sprendime nurodyti motyvai, susiję su bankroto administratoriaus pareiga sutvarkyti pareiškėjo chemines atliekas savo lėšomis, neesant alternatyvių lėšų šaltinių, yra pagrįsti bei teisėti. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktu, bankroto administratorius valdo, naudoja Įmonės turtą ir juo disponuoja. Taigi šiuo metu Įmonės priklausančios pavojingos cheminės atliekos yra bankroto administratoriaus dispozicijoje. Bankroto administratorius apeliaciniu skundu nepagrįstai vengia tiek ĮBĮ 31 straipsnio 5 dalyje, tiek atskiroje civilinėje byloje įsiteisėjusiu sprendimu pastarajam nustatytos pareigos sutvarkyti Įmonei priklausančias chemines atliekas bei gruntą vykdymo. LAT praktikoje pripažįstama, kad ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio. Iš esmės visos ĮBĮ nuostatos nukreiptos į tikslą kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras. Projekto vykdytojas sutvarkė bankrutuojančios bendrovės atliekas, kurias bankroto administratorius buvo nurodęs Projekto techninėje specifikacijoje, tačiau tai nereiškia, jog visos Įmonės atliekos buvo sutvarkytos tinkamai. Bankroto administratorius, kuriam taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, turėjo būti atidus bei kruopštus ir įvertinti maksimaliai Įmonei priklausančias atliekas. Bankroto administratoriaus pareigą veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai pažymi ir kasacinis teismas (pvz., LAT 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Būtent bankroto administratorius turi pareigą pasirūpinti pavojingų cheminių atliekų, kurios nebuvo nurodytos Projekto techninėje specifikoje, bei užteršto grunto sutvarkymu. Bankroto administratorius nepagrįstai teigia, kad teisės aktai nenumato bankroto administratoriaus teisinės ar finansinės atsakomybės už Įmonės veikloje susidariusių atliekų nesutvarkymą. Privalomasis nurodymas neprieštarauja teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams. Bankroto administratorius nepagrįstai teigia, kad Privalomasis nurodymas neatitinka administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, t. y. VAĮ 8 straipsnio nuostatų. Bankroto administratorius nepagrįstai siekia paneigti Privalomojo nurodymo privalomumą formaliais pagrindais. Vien faktas, kad likviduotinai bendrovei priklausančių atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo išlaidos yra priskiriamos prie bankroto administravimo išlaidų pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, savaime nereiškia, jog, neesant lėšų šioms išlaidoms, paties bankroto administratoriaus imperatyvi pareiga pagal ĮBĮ 31 straipsnio 5 dalį sutvarkyti atliekas, dirvožemį bei gruntą išnyksta ar gali būti atidėta neapibrėžtam laikotarpiui. Be kita ko, prie tų pačių bankroto administravimo išlaidų pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį yra priskiriamas ir mokėtinas atlyginimas bankroto administratoriui. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tikrinanti šią bylą pabrėžia, kad ginčo nagrinėjimo dalykas – Agentūros Privalomojo nurodymo teisėtumas ir pagrįstumas, kaip teisingai ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas.

Visų pirma, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos   5 d. yra priėmęs nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1293/2012, kur nurodė, jog AB „Baltic Chemicals International“ bankroto administratorius nėra tinkamai įvykdęs pareigos sutvarkyti visas AB „Baltic Chemicals International“ veikloje susidariusias ir jai priklausančias atliekas. Civilinės bylos nutartyje aiškiai konstatuota, kad likusios atliekos priklauso AB „Baltic Chemicals International“, o už jų sutvarkymą atsakingas bankroto administratorius ir būtent įmonės bankroto administratorius, sutvarkęs visas įmonės pavojingas atliekas, turi gauti Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento išduodamą pažymą.

Taigi nekyla jokių teisinių abejonių dėl pareiškėjo (apelianto), kaip tinkamo subjekto, pareigos apibrėžtos Agentūros privalomajame nurodyme (Civilinio proceso kodekso 18 str.; Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.), todėl šiuo aspektu platesnis aptarimas nebėra reikalingas. Kokiomis lėšomis turėtų būti įvykdytas Privalomasis nurodymas, teisėjų kolegijos nuomone, nepatenka į šios administracinės bylos ginčo nagrinėjimo dalyką. Administraciniam teismui teko pareiga nustatyti, ar priimant Privalomąjį nurodymą nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (Privalomasis nurodymas) neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus - ir ši užduotis buvo įvykdyta, nenustačius ką tik paminėtų pažeidimų. Privalomojo nurodymo įvykdymo sąnaudos bei jų šaltiniai – bankroto administratoriaus įstatymų leidėjo priskirtos bendros veiklos sudėtinė dalis, apibrėžta ĮBĮ ir kituose teisės aktuose, todėl apeliacija į tai, kad nėra aišku, kokiu būdu, kokiomis lėšomis turi būti sutvarkytos bankrutavusios įmonės cheminės atliekos, negali pasitarnauti skundžiamo teismo sprendimo naikinimui ar korektūrai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

Tame pačiame 2011 m. birželio 27 d. sprendime išplėstinės teisėjų kolegijos pažymėta ir tai, jog „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“.

2014 m. kovo 12 d. privalomajame nurodyme esantys viešojo administravimo subjekto patvarkymai yra aiškūs, nukreipti į konkretų asmenį, teisiškai pagrįsti. Nėra jokių esminių trūkumų, sukliudžiusių teisės akto adresatui suprati to teisės akto esmę, turinį, faktines aplinkybes bei jų teisinį įvertinimą, todėl apeliaciniame skunde pateikta argumentacija dėl VAĮ 8 straipsnio 2 dalies pažeidimo pripažintina nepagrįsta, o tai reiškia, kad ir šis aspektas nesuponuoja intervencijos į pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, administracinė byla buvo išnagrinėta nustačius visas reikšmingas bylai aplinkybes, jas tinkamai įvertinus, todėl teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o bankrutavusios AB „Baltic Chemicals International“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Arūnas Sutkevičius