Civilinė byla Nr. 3K-3-569/2013

                   Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14165-2011-7

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 73.1; 73.2.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosiosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos ,,PZU Lietuva“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. M. (I. M. ) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, trečiasis asmuo uždaroji akcinės bendrovė „Vilsta“, dėl draudimo išmokos išieškojimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovas 2008 m. liepos 10 d. darbo sutarties pagrindu dirbo UAB „Vilsta“ statybininku. 2008 m. spalio 6 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo metu jis buvo sunkiai sužalotas. Darbdavys darbuotojus buvo apdraudęs UAB DK „PZU Lietuva“, dėl šio įvykio ieškovui išmokėta 6500 Lt draudimo išmoka. 2009 m. vasario 24 d. ieškovui nustatytas darbingumo lygio sumažėjimas, dokumentai, patvirtinantys darbingumo lygio sumažėjimą, atsakovui pateikti 2011 m. liepos 25 d. Atsakovas atsisakė sumokėti draudimo išmoką dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Ieškovas 2011 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 15 000 Lt neišmokėtos draudimo išmokos, 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas teigė, kad atsakovo atsisakymas išmokėti draudimo išmoką nepagrįstas, ir nurodė, jog nežinojo apie atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir trečiojo asmens UAB „Vilsta“ draudimo sutarties sudarymą, jos sąlygas, apie jo teisės pažeidimą jam tapo žinoma tik 2011 m. rugpjūčio 23 d., todėl nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas vienerių metų senaties terminas.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 15 000 Lt draudimo išmoką, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki šio sprendimo visiško įvykdymo. Teismas konstatavo, kad ieškovas nežinojo apie draudimo sutarties taisykles, atsakovas nevykdė pareigos informuoti ieškovą apie jas ir draudimo išmokų tvarką, todėl nėra pagrindo neišmokėti ieškovui draudimo išmokos, motyvuojant tuo, kad ieškovas nevykdė Taisyklių 18.3 punkto reikalavimų. Teismo vertinimu, ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs 2011 m. rugpjūčio 23 d. atsakymą iš atsakovo, todėl padarė išvadą, kad ieškovui iki tol nebuvo žinoma, jog, nustačius nedarbingumo lygį, jis turi teisę į draudimo išmoką dėl netekto nedarbingumo. Ieškovui neterminuotai nustatytas 50 proc. netekto darbingumo lygis, todėl neįgalumo atveju draudimo išmoka yra 15 000 Lt, ir dėl šios dalies reikalavimą tenkino. 

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad reikalavimas išmokėti draudimo išmoką kildinamas iš trečiojo asmens UAB „Vilsta“ ir atsakovo 2007 m. spalio 16 d. sudarytos Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo sutarties; pagal šią sutartį atsakovas yra draudikas, UAB „Vilsta“ – draudėjas, ieškovas – apdraustasis asmuo. Draudimo sutartis sudaryta prisijungimo būdu pagal draudiko parengtas draudimo sutarties standartines sąlygas – Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisykles Nr. 009, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis. Draudėjas savo parašu patvirtino, kad susipažino su šiomis taisyklėmis, jos išaiškintos ir aiškios, gavo draudimo polisą, taisykles ir jų priedus. Pagal Taisyklių Nr. 009 3.1.3 straipsnio nuostatą draudimo sutarties šalys susitarė, kad draudėjas informuos apdraustąjį apie draudimo sutarties sudarymą. Dėl to kolegija pripažino nepagrįstu pirmosios instancijos teismo motyvą, kad atsakovas neįvykdė pareigos informuoti ieškovą apie draudimo sutarties Taisykles, draudimo išmokų tvarką, tačiau pažymėjo,  jog ši aplinkybė nedaro įtakos teismo sprendimo pagrįstumui.

Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo sužalotas 2008 m. spalio 6 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu, netekto nedarbingumo lygis jam nustatytas nuo 2009 m. vasario 24 d., į draudiką dėl draudimo išmokos išieškojimo jis kreipėsi 2011 m. liepos 21 d. Byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovas buvo supažindintas su draudimo sutartimi, taisyklėmis ir jam buvo atskleistos šių taisyklių sąlygos. Nors atsakovas apeliacinės instancijos  teismui pateikė naują įrodymą (2008 m. spalio 22 d. ieškovo ir trečiojo asmens pasirašytą susitarimą dėl finansinės paramos po nelaimingo atsitikimo darbe, kuriame konstatuota, kad bendrovė yra apdraudusi savo darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų darbe/pakeliui nuo darbo), tačiau, kolegijos vertinimu, šis patvirtina darbuotojo informavimo apie darbdavio su apeliantu sudarytą draudimo sutarties nuo nelaimingų atsitikimų darbe faktą, bet ne tai, jog darbuotojui buvo atskleistas draudimo sutarties turinys, jis supažindintas su draudimo taisyklėmis. Nesant pateiktų įrodymų, kad apdraustajam buvo žinomos draudimo sutarties, taisyklių sąlygos, akivaizdu, kad ieškovas negalėjo jų laikytis. Dėl to kolegija, vadovaudamasi Draudimo įstatymo 85 straipsnio 2 dalimi, pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas nežinojo apie draudimo sutarties taisykles, nes jų sąlygos jam nebuvo atskleistos. Nustačius tokią aplinkybę, kolegija laikė pagrįsta teismo išvadą, kad ieškovui apie jo teisių pažeidimą tapo žinoma tik 2011 m. rugpjūčio 23 d., kai gavo iš atsakovo raštą, kuriuo atsisakoma jam išmokėti draudimo išmoką.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas UAB DK ,,PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nutartį, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Dėl draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties esmės ir draudėjo (apdraustojo) pareigų. Kasatorius, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pažymi, kad teismų praktikoje pagal draudimo išmokos pobūdį draudimo sutartys skirstomos į nuostolių draudimo ir sumų draudimo sutartis. Sumų draudimo atveju naudos gavėjo asmeninio turtinio intereso turinį sudaro tiek turtinių, tiek neturtinių praradimų subjektyvusis poreikis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2010). Kasatoriaus su trečiuoju asmeniu sudaryta draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo sutartis yra sumų draudimo sutartis, o naudos gavėju pagal ją pripažintinas apdraustasis įmonės darbuotojas (ieškovas). Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino, kad pagal Taisyklių, kurios yra sudedamoji draudimo sutarties dalis, 2.3 straipsnį, draudikas tinkamai supažindino draudėją su sutarties sąlygomis. Taigi apdraustuosius apie draudimo sutarties sudarymą turėjo informuoti būtent  draudėjas, todėl kasatorius neturėjo pareigos pranešti apdraustajam apie draudimo sutartį ir jos sąlygas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, neatsižvelgęs į draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo sutarties esmę ir paskirtį, sutartinę draudiko atsakomybę,  nepagrįstai sprendė, kad ši aplinkybė nedaro įtakos teismo sprendimo pagrįstumui. Jeigu draudimo sutartis sudaryta trečiojo asmens (naudos gavėjo) naudai, tai draudėjas atsakingas draudikui už sutarties vykdymą. Pagal Draudimo įstatymo 85 straipsnio 3 dalį įgyvendindamas savo teises draudikas turi teisę remtis tuo, kad draudėjas neįvykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos tinkamai pranešti naudos gavėjui, apdraustajam ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui apie sudarytą sutartį ir šių asmenų pareigas. Kasatorius pažymi, kad ši norma taikytina ir atvejams, kai draudimo sutartis sudaroma trečiojo asmens naudai, o pareiga pranešti apie ją nustatoma draudėjui. Taigi kasatorius turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes nei draudėjas, nei apdraustasis per sutartyje nustatytą terminą nepateikė dokumentų, patvirtinančių apdraustojo teisę į draudimo išmokos išmokėjimą už nustatytą neįgalumą, o trečiasis asmuo draudėjas nesupažindino darbuotojo su jo pareiga pateikti nustatytus dokumentus, sudarančius pagrindą gauti draudimo išmoką. Šiuo atveju neigiami draudiko sprendimo padariniai tenka būtent draudėjui, t. y. nustačius, kad dėl draudėjo (apdraustojo) kaltės praleistas draudimo sutartyje nustatytas trijų mėnesių terminas pranešti draudikui apie nustatytą invalidumą, kasatorius neturi pagrindo išmokėti reikalaujamos draudimo išmokos. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Draudimo įstatymo 85 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, todėl padarė teisiškai nepagrįstą išvadą. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-689/2006, konstatavusi, kad draudikas tinkamai įgyvendino pareigą supažinti draudėją juridinį asmenį su draudimo sutarties sąlygomis, atmetė jo darbuotojo (apdraustojo) reikalavimą pripažinti draudimo sutarties sąlygą netikėta). Nors nagrinėjamoje byloje ieškovas neargumentavo Taisyklių nuostatų siurprizinėmis sąlygomis, kasatoriaus nuomone, nurodomos kasacinio teismo nutarties išvados taikytinos ir šioje byloje.

2. Dėl teismo pareigos argumentuoti nutartį pažeidimo. Kasatorius teigia, kad apeliacinį skundą argumentavo keliais esminiais motyvais – dalyje „Dėl draudiko pareigų įvykdymo“ kasatorius išdėstė poziciją dėl ieškinio atmetimo, jeigu teismas vis dėl to nuspręstų, jog apdraustasis buvo netinkamai supažindintas su sudaryta draudimo sutartimi ir savo pareigomis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių kasatoriaus apeliacinio skundo motyvų nevertino, taigi, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nepasisakė dėl itin svarbaus motyvo, lemiančio visos bylos eigą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti ieškovo teisių perėmėjo V. M. (V. M. ) atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio reikalavimų. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių – iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis ir sprendimuose konstatuotomis bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas tik patikrina, ar pagal konstatuotų faktinių aplinkybių visumą teismai tinkamai taikė ir aiškino įstatymą.

Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką

Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo buvo sudaręs su atsakovu draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartį ieškovo – apdraustojo naudai. 2008 m. spalio 6 d. įvyko draudžiamasis įvykis, dėl kurio 2009 m. vasario 24 d. ieškovui buvo konstatuotas 45 proc. netekto darbingumo lygis, o 2010 m. vasario 17 d. – 50 proc. netekto darbingumo lygis. Pagal Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisykles Nr. 009, esančias pasirašytos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties sudėtine dalimi, apie netekto darbingumo konstatavimo faktą ir lygį draudikas turi būti informuotas ne vėliau kaip per tris mėnesius. Ieškovas į draudiką kreipėsi 2011 m. liepos 21 d., t. y. praleidęs draudimo sutartyje nustatytą terminą. Draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką pagal neįgalumo riziką, remdamasis Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų taisyklių Nr. 009 sąlygos pažeidimu. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas konstatuoti atsakovo pareigą išmokėti draudimo išmoką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas patenkino ieškovo reikalavimą ir įpareigojo atsakovą sumokėti draudimo išmoką ieškovui. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad pareigos pranešti apie Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos konstatuotą ieškovo neįgalumo faktą ir jo lygį netinkamas įvykdymas (informacijos apie įvykusį draudžiamąjį įvykį termino pažeidimas) yra tinkamas pagrindas draudikui atsisakyti vykdyti prievolę - išmokėti draudimo išmoką.

Civilinio kodekso  6.1012 straipsnyje nustatyta, kad draudėjas, sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Tokią pat pareigą turi ir naudos gavėjas, jeigu jis žino apie jo naudai sudarytą draudimo sutartį ir ketina pasinaudoti savo teise į draudimo išmoką. Jeigu draudėjas (naudos gavėjas) neįvykdo šios savo pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, kad draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia, ar dėl neatsargumo. CK 6.1014 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, jeigu draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo tyčios.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad dėl termino pranešti draudikui apie draudžiamąjį įvykį [pažeidimo] galimi tokie padariniai: atsisakymas išmokėti draudimo išmoką, jos sumažinimas, taip pat gali likti prievolė išmokėti draudimo išmoką tais atvejais, kai įrodoma, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudžiamąjį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Taigi nurodytos draudėjo pareigos nevykdymas savaime nelemia pagrindo atsisakyti draudikui išmokėti draudimo išmoką draudėjui. Šio draudimo sutarties pažeidimo padarinių rūšį lemia nurodytose teisės normose ir šalių sudarytoje draudimo sutartyje nustatyti faktai. Dėl to nustačius tokį draudimo sutarties pažeidimą, t. y. draudėjui laiku nepranešus apie draudžiamąjį įvykį draudikui, svarbu nustatyti: ar draudėjas šį pažeidimą padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (draudėjo kaltė); draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir pasunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama. Tačiau tais atvejais, kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz., būtų davęs tam tikrus nurodymus draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo, ar pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Arijus“ v. „If P&C Insurance“ AS, bylos Nr.  3K-3-210/2010).

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nurodyta teisinė problema panašiai sprendžiama ir pagal vadinamuosius Europos draudimo sutarčių teisės principus (angl. Principles of European Insurance Contract Law) (PEICL), konkrečiai – šių Principų 6:101 straipsnį „Pranešimas apie draudžiamąjį įvykį“ (angl. Notice of Insured Event). Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina draudimo išmoka turi būti sumažinta tokia apimtimi, kuria draudikas įrodo, jog patyrė žalą dėl nepagrįsto vėlavimo (angl. The insurance money payable shall be reduced to the extent that the insurer proves that it has been prejudiced by undue delay). Kaip nurodoma Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare, atitinkamų terminų pranešti apie draudžiamąjį įvykį pažeidimo klausimą Principų 6:101 straipsnio 3 dalies nuostata išsprendžia draudėjo naudai. Kadangi būtent draudikai dažniausiai remiasi pažeidimu pranešti apie draudžiamąjį įvykį, kaip pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tai būtent draudikams tenka pareiga įrodyti žalą, ką daugeliu atvejų jiems yra per sudėtinga arba netikslinga (angl. inexpedient) padaryti. Antra, gali būti daroma išvada, kad draudimo išmokos sumažinimas yra vienintelė sankcija, numatyta Principų 6:101 straipsnio 3 dalyje. Taigi draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare taip pat nurodoma, kad daugelio Europos valstybių draudimo teisėje draudikas turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu draudėjas pažeidžia pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ir draudikas gali įrodyti, kad dėl to jis patyrė nuostolių. Kai kuriose jurisdikcijose draudikams suteikiama teisė nemokėti draudimo išmokos tik apgaulės (angl. fraud) arba tiesioginės tyčios (angl. direct intention; lot. dolus directus) atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra Lietuvos ir Vokietijos įmonė UAB „VBH Vilnius“ v. „Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft“ bylos Nr.  3K-3-306/2013).

Lietuvos draudimo teisės doktrinoje vertinama, kad kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį praneša pavėluotai dėl neatsargumo, nustatant draudimo išmokos dydį vadovautinasi principu, kad draudimo išmoka turi būti tokia, kokia ji būtų apie draudžiamąjį įvykį pranešus laiku. Draudimo išmoka gali būti sumažinta ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo metu, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 23 d. iki iki 2012 m. sausio 1 d.) – draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Tuo atveju, kai nepranešimas neturi įtakos draudiko pareigai mokėti draudimo išmoką, draudikas neturi teisės atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų konstatuota, kad ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie jo naudai sudarytos draudimo sutarties turinį ir atitinkamai apie jo pareigą per tris mėnesius informuoti draudiką, jog jam konstatuotas neįgalumas. Atsakovas neįrodė (o ir neįrodinėjo), kad dėl tinkamo nepranešimo apie draudžiamąjį įvykį jis patyrė žalą ir, jeigu būtų tinkamai informuotas, būtų ėmęsis priemonių, padėsiančių išvengti tokios žalos. Taip pat atsakovas neįrodė, kad ieškovo pavėluotas pranešimas apie draudžiamąjį įvykį turėjo įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas sąmoningai tyčia, dėl neatsargumo ar apgaulės neinformavo draudiko apie jam konstatuotą neįgalumą, priešingai, kaip jau buvo minėta, teismai konstatavo, kad ieškovas nebuvo tinkamai draudėjo informuotas apie jo naudai sudarytos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutarties turinį ir sąlygas. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta aplinkybių, atleidžiančių atsakovą nuo draudimo išmokos ieškovui mokėjimo ar suteikiančių teisę atsakovui mažinti išmokėtiną draudimo išmoką. 

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė iš esmės teisėtą nutartį, kurios keisti ar naikinti dėl kasaciniame skunde pateiktų argumentų nėra pagrindo.  

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 19,75 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) į valstybės biudžetą 19,75   Lt (devyniolika litų, septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų, priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , banke AB „Swedbank“, banko kodas – 73000, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                              Dalia Vasarienė