Administracinė byla Nr. eA-481-502/2022

        Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00065-2021-3        Procesinio sprendimo kategorija 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Metaprofilis“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Metaprofilis“ (toliau – pareiškėjas, UAB „Metaprofilis“, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3076 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2145 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2.       Pareiškėjas skunde nurodė tokius argumentus:

2.1.       Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktorius priėmė 2020 m. spalio 21 d. įsakymą, kuriuo panaikino 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2145 (toliau – ir 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas) 3 priedo eilutes, kuriomis buvo paskirta subsidija už UAB „Metaprofilis“ darbuotojus A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S., V. P.. Skundžiamame Įsakyme nurodyta, kad subsidija darbo užmokesčiui paskirta ir išmokėta nepagrįstai, ir pavesta inicijuoti subsidijos susigrąžinimo procesą.

2.2.       Įsakymo pagrindu pareiškėjas iš atsakovo gavo 2020 m. spalio 30 d. pretenziją (toliau – ir Pretenzija), kurioje nurodyta, kad Užimtumo tarnyba, pasitikėdama Bendrovės pateikta informacija, nes duomenų teisingumą ši patvirtino savo parašu, už minėtus darbuotojus paskyrė ir išmokėjo 16 233,53 Eur subsidiją darbo užmokesčiui, nors, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 44 straipsnio 9 dalimi, subsidija negalėjo būti išmokėta. Pretenzijoje pareikštas reikalavimas grąžinti išmokėtą sumą.

2.3.       Pareiškėjas nesutiko su 2020 m. spalio 21 d. įsakymu ir jo pagrindu pareikštu reikalavimu dėl išmokėtos subsidijos grąžinimo, teigdamas, kad Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. dalyvavo vietinių užimtumo iniciatyvos projekto įgyvendinime ir pagal su Užimtumo tarnyba sudarytą Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. URS(19.4)-1594 (toliau – ir Sutartis) įsteigė 11 naujų darbo vietų, iš kurių 10 buvo įsteigtos dėl naujos įrangos – metalo apdirbimo staklių įsigijimo. Šiam projektui Bendrovė skyrė 101 186,16 Eur nuosavų lėšų, valstybės parama projekto įgyvendinimui sudarė 179 890 Eur. Projektas įgyvendintas 2019 m. pabaigoje.

2.4.       Bendrovė yra įtraukta į nukentėjusiųjų dėl COVID-19 sąrašą. 2020 m. kovo mėn. paskelbus karantiną, Bendrovė savo 8 darbuotojams iš 16 paskelbė prastovas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatleido nė vieno darbuotojo, ir dar su 4 asmenimis sudarė darbo sutartis. Kadangi Bendrovė karantino laikotarpiu išsaugojo darbo vietas, pati buvo įtraukta į nukentėjusiųjų nuo COVID-19 sąrašą, manydama, kad turi teisinį pagrindą subsidijai dėl išsaugotų darbo vietų, 2020 m. liepos 15 d. ji Užimtumo tarnybai pateikė pasiūlymą ir visus reikiamus dokumentus, informaciją apie darbuotojus, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui.

2.5.       Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu buvo patvirtintas Darbdavių, kuriems skiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta tvarka, sąrašas, į kurį buvo įtrauktas ir pareiškėjas. Pagal 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą pareiškėjui iki 2020 m. spalio mėn. buvo išmokėta 16 233,53 Eur (už 2020 m. birželio – rugpjūčio mėn.).

2.6.       2019 m. Bendrovei nebuvo pritaikytas naujų darbo vietų steigimo subsidijavimas, jai buvo skirtos lėšos vietinių užimtumo iniciatyvų projektui įgyvendinti. Šios priemonės nėra tapačios, nes jas atskiria ir pats Užimtumo įstatymas: 45 straipsnis reglamentuoja darbo vietų steigimo subsidijavimą, o 46 straipsnis – vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimą. Projektas pagal Sutartį įgyvendintas 2019 m. pabaigoje. Už valstybės paramą dėl naujų darbo vietų steigimo Bendrovė įsigijo metalo apdirbimo stakles. Tuo tarpu subsidijos darbo užmokesčiui išsaugotoms darbo vietoms buvo skirtos 2020 m. II ketvirtyje, todėl nėra pagrindo išvadai, kad tuo pačiu metu buvo pasinaudota dviem paramos teikimo būdais. Be to, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad į už subsidijas įsteigtas darbo vietas darbdavys įdarbino asmenis pagal remiamojo įdarbinimo priemones.

2.7.       2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu nebuvo pritaikyta nė viena iš Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatytų remiamojo įdarbinimo priemonių. Subsidijos buvo skirtos ir išmokėtos dėl to, kad darbdavys, pripažintas nukentėjusiu nuo COVID-19, paskelbtos ekstremalios situacijos metu išsaugojo darbo vietas ir savo lėšomis įsteigė dar 4 naujas, neatleisdamas nė vieno darbuotojo. Pareiškėjas Užimtumo tarnybai su 2020 m. liepos 15 d. pasiūlymu pateikė visą reikiamą informaciją, teisingus duomenis. Nebuvo pateikta jokia melaginga ar neteisinga informacija ar nuslėpta 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymui priimti reikšminga informacija. Užimtumo tarnybai buvo prieinama ir žinoma visa informacija. Užimtumo tarnyba, priimdama 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymą, viską įvertino ir padarė išvadą, kad pareiškėjas atitinka visus Užimtumo įstatymo reikalavimus ir turi pagrindą gauti subsidiją pagal įstatymo 41 straipsnio 24 dalį. Priimdama skundžiamą Įsakymą, Užimtumo tarnyba iš esmės pripažino, kad padarė klaidą dėl subsidijos skyrimo, nes atsakovas vėliau nustatė, kad pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį Bendrovė neturėjo pagrindo gauti subsidijos.

2.8.       Net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad pareiškėjas neturėjo teisės gauti subsidijos pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, Užimtumo tarnyba neturėjo pagrindo naikinti 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo dalies nuo jo priėmimo dienos ir inicijuoti išmokėtos subsidijos grąžinimą, kadangi jei subsidija buvo paskirta ir išmokėta nepagrįstai, tai nėra jokios Bendrovės kaltės. Priešingai, Bendrovei 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu dėl subsidijos skyrimo buvo sukurtas teisėtas ir pagrįstas lūkestis, kuris, priėmus Įsakymą ir pareikalavus grąžinti išmokėtą sumą, yra iš esmės pažeistas dėl viešojo administravimo subjekto kaltės bei klaidų.

2.9.       Skundžiamas Įsakymas priimtas iš esmės pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau –  ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus esminius viešojo administravimo principus – atsakomybės už priimtus sprendimus, įstatymo viršenybės, proporcingumo. Įsakymas neatitinka ir VAĮ 16 straipsnio reikalavimų. Jame nėra nurodyta tiksliai nurodyta, nuo kurio momento naikinama 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo dalis, todėl turi būti taikoma bendra taisyklė (VAĮ 16 str. 2 d.), kad Įsakymas įsigalioja nuo jo priėmimo dienos, t. y. nuo 2020 m. spalio 21 d. Visos iki Įsakymo priėmimo dienos išmokėtos sumos negali būti reikalaujamos grąžinti, nes laikytina, kad iki 2020 m. spalio 21 d. dienos 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas buvo teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas, nenurodęs, kad 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas dalyje dėl subsidijos skyrimo pareiškėjui naikintinas nuo jo priėmimo dienos, neturėjo jokio pagrindo ir teisės inicijuoti išmokėtos subsidijos grąžinimo procedūras. Be to, jis turėjo išsamiai motyvuoti savo sprendimą naikinti 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo dalį nuo jo priėmimo dienos, tačiau to nepadarė.

2.10.       Jeigu teismas pripažintų, kad pareiškėjo motyvai, susiję su Įsakymo teisėtumu ir pagrįstumu dėl Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies netinkamo taikymo ir aiškinimo, nėra pagrįsti, turėtų būti atsižvelgiama į atsakovo padarytus Viešojo administravimo įstatymo pažeidimus, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principų svarbą, ir panaikinti Įsakymo 3 dalį, kuria buvo nepagrįstai inicijuotas iki 2020 m. spalio 21 d., t. y. iki skundžiamo Įsakymo priėmimo, išmokėtos subsidijos grąžinimas.

3.       Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1.       Užimtumo tarnybos Zarasų skyrius ir UAB „Metaprofilis“ 2019 m. birželio 17 d. sudarė Sutartį dėl 11 naujų darbo vietų steigimo. Šiose įsteigtose darbo vietose dirba darbuotojai A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S. ir V. P..

3.2.       2020 m. liepos 15 d. pareiškėjas Užimtumo tarnybai pateikė Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (toliau – ir Pasiūlymas) (Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – ir ADRPP aprašas) 91 priedas), ir Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą (ADRPP aprašo 91 priedo priedas) (toliau – ir Sąrašas). Bendrovė į Sąrašą įtraukė ir pirmiau nurodytus darbuotojus, kurių darbo vietoms įsteigti pagal Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas) buvo skirta valstybės parama. Tokiu būdu už šiuos darbuotojus Užimtumo tarnyba paskyrė ir išmokėjo pareiškėjai 16 233,53 Eur subsidiją. Ši subsidija buvo išmokėta nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tai, priimtas skundžiamas Įsakymas, kuriuo panaikintas sprendimas skirti pareiškėjui subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį už minėtus Bendrovės darbuotojus.

3.3.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog Bendrovė už valstybės paramą naujų darbo vietų steigimui įsigijo metalo apdirbimo stakles, o subsidijas darbo užmokesčiui gavo 2020 metais, ir ji nemano, kad tuo pačiu metu pasinaudojo dviem paramos būdais. Atsakovas teigė, kad Sutartis sudaryta 2019 m. birželio 17 d. ir galioja 3 metus, pareiškėjas ir toliau naudojasi valstybės parama darbo vietoms steigti, Sutarties galiojimo laikotarpis nėra pasibaigęs, todėl pareiškėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymas nelaikytinas įvykdytu ir / ar pasibaigusiu. Sistemiškai vertinant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies, 41 straipsnio, 41 straipsnio 1 dalies, 24 dalies, 42 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuostatas, akivaizdu, jog darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui, dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje, o tiksliau – įdarbinime subsidijuojant. Todėl skundo argumentas, jog Bendrovei nebuvo pritaikytas naujų darbo vietų subsidijavimas, neturi teisinio pagrindo.

3.4.       Pareiškėjo pateikto Pasiūlymo pavadinimas („Pasiūlymas įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo“) byloja, kad darbdavys siekė pasinaudoti remiamojo įdarbinimo priemone ir ja pasinaudojo, gavęs subsidiją. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas Pasiūlymą, siekė pasinaudoti būtent Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatyta galimybe gauti subsidiją darbo užmokesčiui. Pareiškėjas neteisingai nurodė, jog Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis įtvirtina remiamojo įdarbinimo priemones. Minėtas straipsnis reglamentuoja paramos darbo vietoms steigimo rūšis. Remiamojo įdarbinimo priemones, įskaitant ir subsidijų darbdaviui skyrimą dėl COVID-19 sukeltų padarinių, reglamentuoja 41 straipsnis. Įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias subsidijų darbdaviams skyrimo bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos sukeltų neigiamų pasekmių, priskyrė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, reguliavimo sričiai. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų, laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.

3.5.       Teismų praktikoje pripažįstama, jog niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo; kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis kreditoriaus sąskaita gavo; pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja turtą įgijusio asmens sąžiningumas ar atliktų veiksmų pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

3.6.       Pareiškėjas nepagrįstai taikė Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, nes šis straipsnis, kaip ir nauja šio įstatymo redakcija, įsigaliojo 2020 m. lapkričio 1 d., o skundžiamas Įsakymas priimtas 2020 m. spalio 21 d., todėl jo nuostatos negali būti taikomos atbuline diena. Iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje tokios nuostatos nebuvo, todėl VAĮ 16 straipsnio reikalavimai galėtų būti taikomi tik po minėtos datos priimtiems administraciniams sprendimams.

3.7.       Skundžiamo Įsakymo preambulėje nurodytos faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, jo nuorašą atsakovas išsiuntė kartu su Pretenzija, kurioje taip pat aiškiai išdėstytos Įsakymo priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas, teigi, atsakovas įvykdė visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. 2020 m. spalio 21 d. įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

II.

4.       Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Užimtumo tarnybos Departamento direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymą Nr. V1(19.4)-3076.

5.       Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė tokias aplinkybes:

5.1.       Užimtumo tarnyba, atstovaujama Panevėžio klientų aptarnavimo departamento Zarasų skyriaus vedėjos, ir UAB „Metaprofilis“, atstovaujama direktoriaus (subsidijos gavėja) vadovaudamiesi Užimtumo įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. A1-348 patvirtinto Užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir URP aprašas), ADRPP aprašo nuostatomis, 2019 m. birželio 17 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. URS(19.4)-1594. Sutarties dalykas – vietinių užimtumo iniciatyvų projekto, kurio pavadinimas – „Naujų darbo vietų steigimas UAB „Metaprofilis““ (toliau – ir Projektas), įgyvendinimas (Sutarties 1 punktas).

5.2.       Pagal Sutartį pareiškėjas įsipareigojo iki 2019 m. gruodžio 10 d. įsteigti 11 darbo vietų, skirti 101 186,16 Eur nuosavų lėšų Projektui įgyvendinti, įdarbinti į įsteigtas darbo vietas Užimtumo tarnybos rekomenduojamus asmenis, sudarant su jais neterminuotas darbo sutartis (Sutarties 2.1–2.3 p., susitarimo dėl Sutarties pakeitimo 1 p.). Užimtumo tarnyba įsipareigojo skirti pareiškėjui 179 890 Eur Projektui vykdyti (Sutarties 3.2 p.). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas gavo iš Užimtumo tarnybos 179 890 Eur Projektui vykdyti pagal Sutartį, bei įdarbino papildomus darbuotojus.

5.3.       Atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją, Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas, nustatant, kad karantino režimo trukmė – nuo 2020 m. kovo 16 d. 00 val. iki kovo 30 d. 24 val., ir įvedant apribojimus privataus sektoriaus veiklai. Vėliau priimtais Vyriausybės nutarimais karantino režimo trukmė buvo pakeičiama, ją pratęsiant, taip pat nustatomi ar keičiami apribojimai privataus sektoriaus veiklai. Karantino režimo trukmė truko iki 2020 m. birželio 16 d.

5.4.       UAB „Metaprofilis“ pateikė Užimtumo tarnybai 2020 m. liepos 15 d. Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, kuriame pažymėjo, kad „Pasiūlymą pateikęs darbdavys yra įtrauktas į Nukentėjusių dėl COVID-19 sąrašą“, ir pateikė Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašą, į kurį įtraukė ir A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S. ir V. P., t. y. tuos pačius asmenis, kurie buvo įdarbinti į darbo vietas, kurioms steigti pareiškėjas pagal Sutartį iš Užimtumo tarnybos buvo gavęs 179 890 Eur. Iš Sąrašo matyti, kad prastova pagal DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktą R. P. truko nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., J. C., V. D., A. R., S. S., V. S., A. J., V. P. – nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d., A. Ž., A. Ž., P. S. ji nebuvo paskelbta, jie buvo priimti per karantiną. Iš Sąrašo matyti, kad pareiškėjui buvo mokama subsidija darbuotojų darbo užmokesčiui kompensuoti prastovų laikotarpiu pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalį.

5.5.       Užimtumo tarnybos Departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. VI(19.4)-2145 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ pareiškėjui buvo skirta subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį už A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S., V. P. (įsakymo 3 priedo 58–64, 66, 68–70 eilutės), ir Užimtumo tarnyba pareiškėjui už šiuos darbuotojus paskyrė ir 2020 m. išmokėjo 16 233,53 Eur dydžio subsidiją darbo užmokesčiui (už 2020 m. birželio – rugpjūčio mėn.).

5.6.       Atsakovas, spręsdamas, kad Bendrovei Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal Sutartį, subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalies pagrindu paskirta ir išmokėta nepagrįstai, priėmė 2020 m. spalio 21 d. įsakymą, kuriuo panaikino 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo 3 priedo 58–64, 66, 68–70 eilutes ir pavedė Užimtumo tarnybos Zarasų skyriui inicijuoti nepagrįstai išmokėtos subsidijos susigrąžinimo procesą, išsiunčiant Bendrovei pretenziją.

6.       Teismas, analizuodamas pareiškėjo skundo argumentą, jog skundžiamas Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio nuostatų, nes jame tiksliai nenurodyta, nuo kurio momento naikinama 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo dalis, pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnis, kaip ir visa šio įstatymo nauja redakcija, įsigaliojo tik nuo 2020 m. lapkričio 1 d. Kadangi skundžiamas Įsakymas buvo priimtas 2020 m. spalio 21 d., todėl šia teisės norma nagrinėjamojoje byloje remtis nėra pagrindo. Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2020 m. lapkričio 1 d., nebuvo reglamentuota tvarka ir pagrindai, kuriais viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą.

7.       Teismas, atsižvelgdamas į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad institucija, vykdanti viešąjį administravimą, gali teisėtai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį sprendimą, kuris suteikia teises tam tikriems subjektams, tačiau buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas arba joms prieštarauja pagal savo turinį (neteisėtas administracinis aktas), tik jeigu tokia galimybė yra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalies (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatas administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais.  

8.       Teismas nurodė, kad subsidijų darbo užmokesčiui skyrimą reglamentuoja Užimtumo įstatymas. Šiame įstatyme ir konkrečiai 41 straipsnyje, reglamentuojančiame remiamojo įdarbinimo priemones, nėra nustatyta galimybė Užimtumo tarnybai panaikinti savo priimtą sprendimą dėl subsidijos skyrimo. Išmokėtų subsidijų susigrąžinimo galimybė numatyta tik Užimtumo įstatymo 44 straipsnyje, reglamentuojančiame paramą darbo vietoms steigti (pagal kurį pareiškėjui 2019 m. buvo skirta valstybės parama darbo vietoms steigti pagal Sutartį), tačiau ir šiuo atveju pagal minėtame straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą grąžinimo klausimas turi būti sprendžiamas ne panaikinant savo anksčiau priimtą administracinį aktą tokią subsidiją skirti, bet priimant sprendimą dėl subsidijų grąžinimo (44 str. 11 d.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisė Užimtumo tarnybai panaikinti savo priimtą sprendimą dėl subsidijos darbo užmokesčiui skyrimo nei Užimtumo įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra numatyta, konstatavo, kad Užimtumo tarnyba nagrinėjamu atveju neturėjo teisės panaikinti savo pačios priimto administracinio akto, net ir nustačiusi, jog tokia subsidija buvo paskirta be teisėto pagrindo.

9.       Teismas, atsižvelgdamas į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, laikytini neteisėtais.

10.       Teismas pripažino, kad Užimtumo tarnybos 2020 m. spalio 21 d. įsakymas yra neteisėtas, todėl naikinamas.

III.

11.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12.       Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

12.1.       Teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad UAB „Metaprofilis“ gavo valstybės paramą 179 890 Eur. sumai pagal Sutartį, t. y. pareiškėjas pasinaudojo ir toliau naudojasi Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta valstybės parama darbo vietoms steigti (vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimas).

12.2.       2020 m. liepos 15 d. pareiškėjas pateikė Užimtumo tarnybai Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiu, sąrašą, į kurį įtraukė A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S. ir V. P., kurių darbo vietoms įsteigti buvo skirta valstybės parama. Tokiu būdu, už šiuos darbuotojus Užimtumo tarnyba paskyrė ir išmokėjo pareiškėjui 16233,53 Eur. subsidiją darbo užmokesčiui.

12.3.       Atsakovas pakartoja skundžiamo Įsakymo priėmimo aplinkybes, ir nurodo, kad pagal Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įdarbinimas subsidijuojant organizuojamas siekiant šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims (t. y. užimtiems asmenims, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19, sąrašą) sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje. Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 2 dalis numato, kad subsidijos darbo užmokesčiui, mokamos darbdaviams išlaikant šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų užimtų asmenų darbo vietas, dydis apskaičiuojamas vadovaujantis, be kita ko, šio įstatymo 41 straipsnio 24 dalies nuostatomis.

12.4.       Pareiškėjui 16 233,53 Eur subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį buvo išmokėta kaip darbdaviui, išlaikančiam darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims (Užimtumo įstatymo 41 str. 24 d.). Užimtumo įstatymo 42 straipsnis reglamentuoja įdarbinimą subsidijuojant, todėl pareiškėjas, gaudamas 16 233,53 Eur subsidiją, dalyvavo įdarbinime subsidijuojant, t. y. remiamojo įdarbinimo priemonėje (Užimtumo įstatymo 41 str. 1 d. 1 p.).

12.5.       Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis buvo pakeista 2020 m. balandžio 7 d., įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d. Šiuo pakeitimu numatyta Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį išdėstyti taip:„Darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti vienu metu gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų. Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims.“ Taigi, pareiškėjas turėjo žinoti, jog subsidija darbo užmokesčiui už asmenis, kurių darbo vietoms įsteigti buvo gauta valstybės parama, negali būti skiriama ir mokama, išskyrus Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodytą atvejį.

12.6.       Sistemiškai įvertinus Įstatymo 44 straipsnio 9 dalį ir 41 straipsnio 24 dalį darytina išvada, jog negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui už asmenį, kurio darbo vietai įsteigti buvo gauta valstybės parama, išskyrus Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 9 dalyje nustatytą išimtį. Toks teisinis reguliavimas yra aiškus, jis turi konkretų tikslą, kurio privalu visiems laikytis, jis negali būti paneigtas taikant teisės normas atsietai.

12.7.       Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, aplamai nepasisakė dėl pareiškėjui išmokėtos subsidijos išmokėjimo pagrįstumo / nepagrįstumo, nenagrinėjo skundžiamo Įsakymo priėmimo faktinių aplinkybių ir teisinio pagrindo, neatsižvelgė į atsakovo atsiliepime pateiktus argumentus, netyrė byloje esančių įrodymų, neįsigilino į bylos esmę ir šio įsakymo teisėtumą vertino itin formaliai, konstatuodamas, kad skundžiamas Įsakymas naikintinas vien dėl to, jog Užimtumo tarnyba nagrinėjamu atveju neturėjo teisės panaikinti savo pačios priimtą administracinį aktą, net ir nustačiusi, jog tokia subsidija buvo paskirta be teisėto pagrindo.

12.8.       Teismas panaikino iš esmės teisingą sprendimą dėl formalių pažeidimų, neįvertinęs to, kad vos po kelių dienų (nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) įsigaliojo Viešojo administravimo įstatymo pakeitimai, leidžiantys viešojo administravimo subjektui panaikinti savo neteisėtą sprendimą (16 str. 1 d. 1 p.), todėl tokia teismo pozicija paneigia teisingumo principo esmę ir sukuria ydingą situaciją, kai neteisėtai gautos valstybės lėšos pasilieka pas jas gavusį subjektą ir tokiu būdu valstybei padaroma žala.

12.9.       Atsakovas, sužinojęs, kad asmeniui subsidija buvo išmokėta nesant tam teisinio pagrindo arba per klaidą, turi teisę išsiieškoti žalą įstatymų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.237 straipsnyje) nustatyta tvarka, o asmenys, kurie be teisėto pagrindo įgijo turtą, turi prievolę jį grąžinti asmeniui, kurio sąskaita buvo įgytas šis turtas. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sąvoka „turtas” reiškia ne tik daiktus, bet ir turtines teises, taip pat pinigus. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla” (ex iniuria ius non oritur) išraiška.

12.10.       Teismui priėmus formalų sprendimą, nevertinant ginčo esmės, bei bendros situacijos, pašalinama pareiškėjo pareiga grąžinti išmokėtą subsidiją, o tai yra neteisinga visos valstybės interesų atžvilgiu, kai subsidija paliekama asmeniu, ją gavusiam be pagrindo.

12.11.       Teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

13.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

14.       Pareiškėjas atsiliepime nurodo skunde pirmosios instancijos teismui teiktus argumentus, papildomai paaiškindamas:

14.1.       Atsakovas netinkamai šios situacijos (ginčo) kontekste taiko ir aiškina Užimto įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas, kadangi pareiškėjui nebuvo teiktas naujų darbo vietų subsidijavimas, pareiškėjas tuo pačiu metu nesiekė gauti ir negavo dviejų 44 straipsnio 1 dalyje nurodymų užimtumo paramos būdų.

14.2.       Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad į už subsidijas įsteigtas darbo vietas darbdavys siekė įdarbinti ar įdarbino asmenis pagal remiamo įdarbinimo priemones. Šiuo atveju 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu dėl subsidijos darbo užmokesčiui skyrimo nebuvo pritaikyta nė viena iš šių priemonių. Subsidijos buvo skirtos ir išmokėtos dėl to, kad darbdavys, pripažintas nukentėjusiu nuo COVID-19, paskelbtos ekstremalios situacijos metu, išsaugojo darbo vietas ir savo lėšomis įsteigė dar 4 naujas, neatleisdamas nė vieno darbuotojo.

14.3.       Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai apeliuoja į tai, kad vos po kelių dienų nuo skundžiamo Įsakymo priėmimo įsigaliojo nauja Viešojo administravimo įstatymo redakcija, suteikianti teisę viešojo administravimo subjektui panaikinti savo neteisėtą sprendimą, ir akcentuoja, kad Įsakymo priėmimo metu ši teisės norma negaliojo, o Viešojo administravimo įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2020 m. lapkričio 1 d., nebuvo reglamentuota tvarka ir pagrindai, kuriems esant viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo priimtą neteisėtą administracinį sprendimą.

14.4.       Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, paisė ir teismų praktikos išaiškinimų aktualių ginčo klausimui.

14.5.       Pareiškėjas nesutinka, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomos CK 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatos, reglamentuojančios pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, nes šioje byloje sprendžiami viešojo administravimo subjekto veiksmų / priimto sprendimo teisėtumo klausimai, kurie susiję su viešosios teisės normų taikymu, o ne su privatinės teisės normų taikymu. Ginčijamą Įsakymą atsakovas priėmė veikdamas jo veiklą reglamentuojančių viešosios teisės normų ribose, kaip viešojo administravimo subjektas, o ne kaip civilinių teisinių santykių dalyvis. Pareiškėjo gautos piniginės lėšos – subsidijos – buvo gautos ne be pagrindo, o pagal atsakovo priimtą sprendimą, kurį vėliau atsakovas panaikino nauju sprendimu, dėl kurio teisėtumo bei įsigaliojimo momento šioje byloje ir kilęs ginčas. Grąžinti išmokėtas subsidijas atsakovas reikalauja remdamasis ginčijamu Įsakymu, o ne reikšdamas civilinio pobūdžio reikalavimus pagal CK 6.237 straipsnio nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisini o pagrindo šių nuostatų taikyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus 2020 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-3076 „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2145 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

16.       Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į esminius bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme principus, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija plačiau pasisako tik dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kuriais iš esmės kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados.

17.       Byloje nustatyta, kad Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktorius priėmė 2020 m. spalio 21 d. įsakymą, kuriuo panaikino 2020 m. rugpjūčio 5 d. įsakymo Nr. VI(19.4)-2145 3 priedo eilutes, kuriomis buvo paskirta subsidija už UAB „Metaprofilis“ darbuotojus A. J., A. Ž., A. R., A. Ž., J. C., P. S., R. P., S. S., V. D., V. S., V. P.. Skundžiamame Įsakyme nurodyta, kad subsidija darbo užmokesčiui paskirta ir išmokėta nepagrįstai, ir pavesta inicijuoti subsidijos susigrąžinimo procesą.

18.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino Įsakymą, konstatavęs, kad teisė Užimtumo tarnybai panaikinti savo priimtą sprendimą dėl subsidijos darbo užmokesčiui skyrimo nei Užimtumo įstatyme, nei kituose įstatymuose nėra numatyta, todėl Užimtumo tarnyba skundžiamu Įsakymu neturėjo teisės panaikinti savo pačios priimto administracinio akto, net ir nustačiusi, jog tokia subsidija buvo paskirta be teisėto pagrindo.

19.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino skundžiamą Įsakymą, konstatavęs, jog pareiškėjas neturėjo teisės priimti Įsakymo, kuriuo panaikino savo ankstesnį sprendimą (t. y. konstatavęs, kad atsakovui teisės aktai nesuteikė teisės panaikinti savo priimtų sprendimų), bet nepagrįstai nevertino skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės.

20.       Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad viešojo administravimo subjekto veiksmai naikinant ar keičiant savo priimtą sprendimą yra susiję su įstatymų viršenybės ir teisėtumo principų įgyvendinimu. Viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas. Šis principas, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Viešojo administravimo subjektas gali ištaisyti tik priimtų sprendimų klaidas, kurias ištaisius asmeniui negali būti nustatyta mažiau teisių arba daugiau pareigų negu buvo nustatyta priimtu sprendimu. Teisėtumo principas bei viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (žr. 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A624-1563/2014, 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014; 2012 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-227/2012).

21.       Byloje nustatyta, kad 2020 m. spalio 21 d. įsakymas, kuriuo pareiškėjui buvo skirta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta subsidija pagal pareiškėjo pateiktą prašymą, buvo priimtas iki VAĮ naujos redakcijos įsigaliojimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovo teisė panaikinti jo priimtą neteisėtą administracinį aktą nebuvo numatyta nei VAĮ, nei ginčo santykius reglamentuojančiame specialiame įstatyme – Užimtumo įstatyme. Ginčijamu Įsakymu buvo panaikintas 2020 m. rugpjūčio 5 d. Įsakymas, t. y. buvo pabloginta pareiškėjo, kuriam buvo išmokėta subsidija, padėtis, jam dėl to kilo neigiamos pasekmės (reikalaujama grąžinti išmokėtą subsidiją).

22.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Įsakymą, veikė viršydamas savo įgalinimus, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, laikytini neteisėtais, ir toks pažeidimas laikytinas esminiu, sudarančiu savarankišką pagrindą panaikinti Įsakymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-492-789/2022). 

23.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad priimant skundžiamą Įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ir dėl to sprendęs, kad Įstatymas yra neteisėtas ir dėl to naikintinas, neturėjo teisinio pagrindo vertinti Įsakymo turinio teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjui išmokėtos subsidijos išmokėjimo pagrįstumo / nepagrįstumo, dėl Įsakymo turinio ir kt., atmestini kaip nepagrįsti. 

24.       Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

25.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Artūras Drigotas

        Ernestas Spruogis