Civilinė byla Nr. e2A-212-933/2021
(buvęs Nr. e2A-2033-933/2020)
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04651-2020-9
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6;
2.6.29.1; 3.1.7.13
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco (kolegijas pirmininkas ir pranešėjas), Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės mažosios bendrijos „BONUM WOOD“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9599-1097/2020 pagal ieškovės mažosios bendrijos „Luritz“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „BONUM WOOD“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, T. T., G. G. ir M. G.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė MB ,,Luritz“ prašė priteisti iš atsakovės MB „BONUM WOOD“ 21 600 Eur negrąžintą paskolą, 2 170,27 Eur palūkanas, 2 538,03 Eur delspinigius, 6 procentų metines palūkanas nuo paskolos sumos nuo ieškinio pateikimo 2020-02-14 iki paskolos grąžinimo, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad paskolos sutartimi, sudaryta 2016-02-05 (toliau – Paskolos sutartis), suteikė atsakovei 22 000 Eur paskolą, kurią pervedė į atsakovės banko sąskaitą 2016-02-10. Pagal Paskolos sutarties 4.1 papunktį atsakovė prievoles pagal sutartį turėjo įvykdyti ir visą atsakovei perduotą paskolą grąžinti per vienerius metus nuo paskolos suteikimo dienos – 2017-02-11. Pagal sutarties 3.3. ir 4.1 papunkčius, palūkanas atsakovė įsipareigojo sumokėti kartu su grąžinama paskola. Už paskaičiuotas palūkanas ieškovė išrašydavo atsakovei sąskaitas pagal metus ir ieškinio pateikimo dieną iš viso yra paskaičiuota 2 170,27 Eur palūkanų. Atsakovė sutartyje nustatytu terminu grąžino 400 Eur paskolą, o palūkanų nemokėjo.
2. Atsakovė MB ,,BONUM WOOD“ atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad neginčija, jog buvo sudaryta Paskolos sutartis, tačiau ieškovė neatskleidžia sutarties sudarymo konteksto. Iki 2017-06-30 ieškovę ir atsakovę lygiomis dalimis valdė tie patys trys fiziniai asmenys, t. y. T. T., G. G. bei M. G. 2017 m. birželio mėnesį visi trys verslo partneriai sutarė dėl tarpinio sprendimo dėl verslų atsidalinimo, kuriuo įgyvendino ieškovės ir atsakovės dalių pasiskirstymą tarpusavyje. Verslo partneriai sutarė toliau derėtis dėl tarpusavio įsipareigojimų dydžio ir sutarti, kas ir kiek lieka skolingas po bendrų verslų atsidalinimo. Tiek ieškovės vadovas T. T., tiek atsakovės vadovas G. G., siekdami atsidalinti verslus, iki 2020 m. sausio mėnesio vedė tarpusavio įsipareigojimų balansus, tačiau susitarti nepavyko. Paskola buvo panaudota visų trijų verslo partnerių interesais organizuojant ir vykdant bendrą veiklą, įgyvendinant bendrus projektus, todėl ieškovė, jei vykdytų verslo partnerių buvusius susitarimus, turėtų pareigą atleisti atsakovę nuo paskolos grąžinimo. Paskolos sutartis neatitinka šalių valios jos sudarymo metu, o ieškovės buhalterinėje apskaitoje nurodoma skola yra verslo partnerio ieškovės vadovo įrankis per ieškovę nesąžiningai gauti lėšas, kurių ieškovė gauti neturėtų.
3. Trečiasis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, T. T. atsiliepime prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pinigai buvo paskolinti ir turi būti grąžinti.
4. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. G. ir G. G. atsiliepimuose prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad trys verslo partneriai per iki 2017 m. birželio pabaigos valdytas mažąsias bendrijas MB ,,Luritz“, MB ,,BONUM WOOD“, MB ,,GMT Investicija“ ir UAB ,,Abovo wood“ vykdė bendrą verslą ir bendras įmones laikė vienu verslo dariniu. Vykdant bendrą veiklą, pinigų pervedimas tarp bendrai valdomų įmonių buvo įprasta praktika, kurią vėliau verslo partneriai įformindavo kaip paskolas. Dėl to ginčijama ieškovės suteikta paskola atsakovei turi būti laikoma tik bendrų finansinių srautų paskirstymu verslo darinyje. Visus verslo darinio klausimus partneriai tvarkė neformaliai, pasitikėjimo pagrindu, tačiau 2017 m. kilus konfliktui, nuspręsta verslą pasidalinti, tokio pasidalijimo derybos vestos iki 2019 m. pabaigos. Susitarti nepavyko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-10-07 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – iš atsakovės MB „BONUM WOOD“ ieškovės MB „Luritz“ naudai priteisė 21 600 Eur negrąžintą paskolą, 2 170,27 Eur pelno palūkanas, 6 procentų metines palūkanas už negrąžintą paskolos sumą (21 600 Eur) nuo ieškinio pateikimo 2020-02-14 iki paskolos grąžinimo dienos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (23 770,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2020-02-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 650,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat valstybės naudai iš atsakovės MB ,,BONUM WOOD“ priteisė 18,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
5.1. Apylinkės teismas nustatė, kad šalių 2016-02-05 sudarytos Paskolos sutarties 1.1, 2.1 papunkčiuose įtvirtinta, kad paskolos davėja MB ,,Doleta Exclusive“ (dabar MB „Luritz“) perduoda paskolos gavėjos MB ,,BONUM WOOD“ nuosavybėn 22 000 Eur, o paskolos gavėja sutartyje nustatyta tvarka ir terminais įsipareigoja paskolą grąžinti paskolos davėjai bei sumokėti pagal sutartį priklausančias mokėti palūkanas. 2016-02-10 mokėjimo nurodymas patvirtina, kad paskolos davėja pervedė paskolos gavėjai 22 000 Eur paskolą. Tai pažymėta ir mokėjimo nurodymo paskirties skiltyje. Apylinkės teismas sprendė, kad yra visos esminės paskolos sutarties sąlygos ir realus paskolos dalyko – 22 000 Eur – perdavimo paskolos gavėjai faktas. Paskolos sutartis atitinka tokiai sutarčiai keliamus formos reikalavimus. Sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo fakto šalys neginčija. Apylinkės teismas konstatavo, kad ieškovę ir atsakovę siejo paskolos teisiniai santykiai.
5.2. Apylinkės teismas nustatė, kad Paskolos sutarties 4.1 papunktyje paskolos gavėja įsipareigojo grąžinti perduotą paskolą per vienerius metus nuo paskolos suteikimo dienos, t. y. iki 2017-02-10. Ginčo dėl to, kad atsakovė grąžino 400 Eur paskolos dalį, o kitos paskolos dalies yra negrąžinusi, nėra. Apylinkės teismas tenkino ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 21 600 Eur negrąžintą paskolą. Apylinkės teismas pažymėjo, kad atsakovės ir trečiųjų asmenų G. G. bei M. G. teiginiai, jog buvo sudaryti verslo partnerių tarpusavio susitarimai, dėl kurių atsakovė neturi prievolės grąžinti paskolą, o ieškovės reikalavimas paskolą grąžinti yra nesąžiningas, teisiškai nereikšmingi. Atsakovė, teigdama buvus ginčo šalis – juridinius asmenis – valdžiusių asmenų tarpusavio susitarimus, dėl kurių skolos grąžinimo reikalavimas turėtų būti laikomas nesąžiningu, pateikė duomenis, patvirtinančius teiginius, jog verslo partneriai (tretieji asmenys) kartu vykdė verslą, derino sprendimus, tarėsi dėl verslo pasidalijimo. Vis dėlto, pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie susitarimus dėl ginčo paskolos sutartimi suteiktos paskolos pasidalijimo, įskaitymo, nurašymo ir pan. Duomenys apie tai, kad įmonių nariai turėjo tarpusavio susitarimų, derėjosi dėl verslo atsidalijimo ir kt., nepaneigia rašytinės kitų subjektų sutarties, ypač atsižvelgiant į tai, jog sutartis pasirašyta tarp juridinių asmenų, turinčių atskirtą turtą bei įsipareigojimus. Paskolos sutartį įmonių vardu pasirašiusių fizinių asmenų tarpusavio susitarimai ir sutarties sudarymo aplinkybės bei priežastys, priklausiusios nuo įmones valdžiusių fizinių asmenų asmeninių susitarimų, nėra pagrindas atleisti nuo galiojančios sutarties vykdymo sutartį pasirašiusių juridinių asmenų.
5.3. Paskolos sutarties 3.1 papunktyje nustatyta, kad šalių susitarimu už naudojimąsi paskola yra nustatomos 2,5 procento dydžio metinės palūkanos, todėl iš atsakovės priteista 2 170,27 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų pagal ieškovės išrašytas ir pateiktas sąskaitas. Ieškovei iš atsakovės priteistos ir 6 procentų metinės palūkanos už negrąžintą paskolos sumą (21 600 Eur) nuo ieškinio pateikimo 2020-02-14 iki paskolos grąžinimo dienos.
5.4. Paskolos sutarties 7.1 papunktyje šalys susitarė, jog paskolos gavėjai negrąžinus paskolos ar nesumokėjus palūkanų sutartyje nustatytu vienerių metų terminu, paskolos gavėja moka paskolos davėjai 0,06 procento delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Apylinkės teismas konstatavo, kad reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo paskolos sumos nuo ieškinio pateikimo dienos iki paskolos grąžinimo dienos savo esme yra reikalavimas atlyginti nuostolius, t. y. priteisti kompensuojamąsias palūkanas. Šią išvadą patvirtina ir tai, kad ieškovė prašė priteisti 6 procentų palūkanas, o ne paskolos sutartyje nustatytas 2,5 procentų dydžio metines pelno palūkanas. Ieškovei prašant priteisti netesybas (delspinigius) ir kompensuojamąsias palūkanas, pažymėta, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų, t. y. nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius. Apylinkės teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti delspinigius negali būti patenkintas, t. y. delspinigiai (netesybos) yra įskaičiuojamos į kompensuojamųjų palūkanų dydį.
5.5. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovei iš atsakovės priteistos 6 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą (23 770,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020-02-18) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
5.6. Apylinkės teismas sprendė, kad ieškinys iš esmės patenkintas, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: 630,10 Eur sumokėto žyminio mokesčio ir 2 020 Eur už teisinę pagalbą byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovė MB „BONUM WOOD“ apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ta dalimi, kuria ieškinys buvo tenkintas. Apeliacinį skundą grindė žemiau nurodytomis aplinkybėmis:
6.1. Atsakovės paaiškinimai bei įrodymai patvirtina, kad Paskolos sutarties sudarymo metu vienintelis šalių tikslas buvo įgyvendinti partnerių valią vykdyti bendrą veiklą. Aptarto tikslo buvo siekiama per partnerių bendrai valdomus juridinius asmenis. Partneriai, kol kartu vykdė bendrą veiklą ir jau pradėjus veiklos atsidalinimo procesą, valdė verslo darinį neformaliai, todėl byloje buvo svarbu įvertinti bendrai visą finansinių srautų skirstymo praktiką verslo darinyje, nes ji buvo naudojama tiek, kad partneriai nebesitarė dėl kiekvienos atskiros paskolos sutarties sudarymo sąlygų. Verslo darinyje buvo priimta, kad paskolos sutartimis finansuojama verslo darinio veikla. Atsakovas pateikė įrodymus, kad finansų srautų skirstymo praktika, dėl kurios susijusių juridinių asmenų buhalterijose atsirasdavo formalių skolų, buvo plėtojama net po verslo darinio padalijimo. Teismas netyrė aplinkybių, kurios rodo, kad Paskolos sutarties sudarymo metu šalių valia buvo sudaryti visai kitokio turinio, nei Paskolos sutartis, sandorį. Sandoriui pridengti buvo pasirinkta paskolos sandorio forma. Atsakovė proceso metu pateikė įrodymus, kad Partnerių valdomų juridinių asmenų turtas verslo darinyje buvo laikomas bendru, todėl ir paskolos sutartimi, įskaitant aptariamą Paskolos sutartį, verslo darinio turtas išliko tokios pat apimties tik buvo perkeliamas į kitą susijusį juridinį asmenį. Aplinkybę, kad verslo darinio turtas Paskolos sutarties sudarymo metu buvo bendras, patvirtina tai, kad dalindami verslo darinį partneriai vedė balansus, jog sužinotų, kokia dalis partneriams priklauso, kad vėliau per bendrai valdytas įmones galėtų sudengti tarpusavio įsipareigojimus bei pasidalinti verslo darinio turtą.
6.2. Teiginį, kad ieškovė kreipėsi į teismą tik nepavykus pasidalinti verslo darinio turto, patvirtina aplinkybė, jog ieškovė kreipėsi į teismą tik praėjus daugiau nei 3 metams po Paskolos sutarties termino suėjimo. Jeigu šalys išties būtų veikę kaip savarankiški juridiniai asmenys, ieškovė būtų pareikalavusi įvykdyti prievolę suėjus terminui. Ieškovė skaičiavo tik palūkanas (neskaičiavo delspinigių), kurias privalo skaičiuoti kiekvienas pelno siekiantis verslo subjektas. Ieškovė nė karto nereikalavo grąžinti atsakovės buhalterijoje nurodytos skolos. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ankstesnius reikalavimus grąžinti reikalaujamas pinigų sumas.
6.3. Verslo darinyje finansiniai srautai buvo skirstomi neformaliai, t. y. iš įmonės, kuri turi resursų, resursai pervedami, į įmonę, kuriai tuo metu jų reikia. 400 Eur pervedimu neįrodoma, kad atsakovė Paskolos sutarties sudarymo metu ir vėliau turėjo tikslą vykdyti tariamas prievoles. Paskolos sutartimi nuo pat sudarymo momento buvo siekta įgyvendinti ne šalių valią suteikti bei gauti paskolą, o partnerių siekį vystyti bendrą verslą bei skirstyti bendrą turtą verslo darinyje. Paskolos sutarties sudarymo sandoris nesukuria atsakovei pareigos grąžinti ieškovės reikalaujamą sumą. Atsakovės atsikirtimų turinys įrodo ieškovės reikalavimo pagal Paskolos sutartį nepagrįstumą. Atsakovė laikė, kad jai Paskolos sutartis, tokia forma, kokia ji buvo sudaryta, ir joje numatytos prievolės negalioja, nes Paskolos sutartis sudaryta turint tikslą pridengti finansų paskirstymą verslo darinio viduje. Atsakovė laiko, kad neturėjo pareigos reikšti priešieškinio, kad apgintų savo poziciją, siekdama įrodyti, kad Paskolos sutartis atsakovei nesukuria pareigų. Vien aplinkybė, kad atsakovė nereikalavo, jog Paskolos sutartis būtų pripažinta negaliojančia, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovei kyla pareiga Paskolos sutartį vykdyti.
6.4. Teismas nepagrįstai susiaurino bylos ribas ir neatskleidė bylos esmės, nes aktualios Paskolos sutarties sudarymo metu ir po Paskolos sutarties sudarymo buvusios aplinkybės. Neįvertintas ir aspektas, kad ieškovė daugiau nei tris metus nereikalavo lėšų pagal Paskolos sutartį grąžinimo.
6.5. Bylinėjimosi išlaidos byloje paskirstomos proporcingai bylos šalies tenkintų reikalavimų daliai. Ieškinys tenkintas 90,35 procentų, o tai reiškia, kad ieškovei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas 9,65 procento dalimi. Tuo atveju jeigu apeliacinės instancijos teismas priimtų nepalankų atsakovei sprendimą, ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos 255,73 Eur suma, t. y. iki 2 394,37 Eur.
7. Ieškovė MB „Luritz“ atsiliepime į atsakovės MB „BONUM WOOD“ apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-10-07 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grinė žemiau nurodytais motyvais:
7.1. Teismas objektyviai išnagrinėjo įrodymus, tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir nustatė bylos esmę, t. y. tinkamai taikė paskolos santykius reguliuojančias materialinės teisės normas. Teismas tenkino visus atsakovės procesinius prašymus. Atsakovės nurodytos aplinkybės nėra pagrindas atleisti nuo galiojančios sutarties vykdymo. Apeliacinis skundas grindžiamas neįrodytais ir nepagrįstais verslo partnerių susitarimais. Verslo susitarimų aplinkybes nurodantys partneriai M. G. ir G. G. į bylą įtraukti trečiaisiais asmenimis ir, jeigu Paskolos sutartis neatitinka tikrosios šalies valios, ir jeigu priteista paskola su palūkanomis pažeidžia partnerių teises, tretieji asmenys galėjo skųsti teismo sprendimą. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodoma, kokį gi santykį buvo siekiama pridengti, kieno naudai buvo sudaromas „tikrasis“ sandoris.
7.2. Kaip bevadintų paskolos sutartis atsakovė, faktiškai pagal sutartis suteiktos pinigų sumos visais atvejais turėjo būti grąžintos į sumą suteikusią įmonę ir tą suprato atsakovė ir ją atstovaujantys verslo partneriai. Taip pat kyla klausimas, kodėl nebuvo sudaromi „tikrieji finansavimo“ sandoriai, kuriems „pridengti“ pagal atsakovės paaiškinimą neva buvo sudaryta Paskolos sutartis. Finansavimo sandorių, kuriuos neva pridengti buvo sudaryta Paskolos sutartis, neegzistuoja. Nepagrįsta, kokie bendros veiklos trečiųjų asmenų M. G., G. G. ir T. T. bendros veiklos aspektai paneigia vieno juridinio asmens skolą kitam juridiniam asmeniui. Juridinių asmenų dalyviai gali keistis, tačiau juridinių asmenų teisės ir pareigos nuo dalyvių pasikeitimo nepriklauso. Paskolos suteikimas ir yra finansavimas. Verslo darinio dalyviai suprato ir įformino, kad pinigus reikės grąžinti tai įmonei, kuri juos laikinai perdavė.
7.3. Atsakovė nuolat žadėjo, kad gautus pinigus grąžins, o ieškovė tikėjo atsakovės pažadu. Atsakovė neigia, kad 400 Eur, pervesti ieškovei, yra ne paskolos grąžinimas, tačiau nepateikia įrodymų, kad pavedimo paskirtis buvo kitokia. Atsakovės paaiškinimai nesudaro pagrindo išvadai, kad Paskolos sutartimi pinigai perduoti atsakovei buvo suteikti negrąžinamai. Teiginys, kad Paskolos sutartis nesukuria atsakovei pareigos grąžinti ieškovės reikalaujamą sumą – nepagrįstas. Atsakovė nenurodo nei teisinių, nei faktinių pagrindų, dėl ko ieškovė turėjo ar galėjo suteikti atsakovei 22 000 Eur neatlygintinai. Atsakovė neįrodė, kad Paskolos sutartis nesukuria pareigų. Teisę paimti pinigus pagal Paskolos sutartį atsakovė įgyvendino. Apeliaciniame skunde nurodoma apie paskolos sutarties šalių ketinimus paskolos sutarties sudarymo metu (paimant pinigus), tačiau nepaaiškinama, kokie atsakovės narių ketinimai pinigų grąžinimo klausimu. Neįmanoma, kad pasikeitus juridinio asmens dalyviams, paskolos gavėjo dalyvių noru paskolos gavėjas būtų atleistas nuo gautų pinigų grąžinimo pareigos.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
10. Apeliacinis procesas vyksta dėl apylinkės teismo sprendimo (el. b. l. 166–171), kuriuo iš atsakovės ieškovės naudai priteista negrąžinta 21 600 Eur paskolos dalis, 2 170,27 Eur pelno palūkanos ir 6 procentų metinės palūkanos, kildinamos iš šalių sudarytos Paskolos sutarties, bei pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio.
Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme
11. Su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė MB „Luritz“ suformulavo prašymą prijungti naują įrodymą – UAB „Abovo Wood“ banko sąskaitos išrašą (el. b. l. 185–189). Prašymą prijungti naują įrodymą grindė tuo, kad atsakovė 2020-09-28 – 2020-09-30 gavo 98 300 Eur, todėl galėjo sumokėti žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą. Įrodymai ir aplinkybės, kurias įrodymai pagrindžia, atsirado tik po apeliacinio skundo pateikimo.
12. Bendroji taisykle ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
13. Susipažinus su ieškovės prašomu prijungti nauju įrodymu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aptartas įrodymas apeliaciniam procesui neaktualus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-11-10 nutartimi tenkino atsakovės MB „BONUM WOOD“ prašymą dėl dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo atidėjimo ir atidėjo atsakovei 235 Eur dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (el. b. l. 180–181). Dalies žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas neturi teisinės reikšmės nei materialiosioms, nei procesinėms ieškovės teisėms ir pareigoms sprendžiant ieškovės reikalavimus dėl piniginių prievolių, kylančių iš Paskolos sutarties, priteisimo (vykdymo). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-10 nutartis išimtinai susijusi su atsakovės procesinės teisės paduoti apeliacinį skundą įgyvendinimu, neišvengiant žyminio mokesčio mokėjimo prievolės, tačiau atidedant (laikinai nukeliant) žyminio mokesčio dalies sumokėjimą į ateitį. Dėl šios priežasties naują įrodymą prijungti atsisakytina.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo
14. Susipažinus su atsakovės MB „BONUM WOOD“ apeliacinio skundo turiniu matyti, kad skundžiamas apylinkės teismo sprendimas iš esmės ginčijamas dviem aspektais: pirma, materialiuoju, t. y. apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad atsakovė MB „BONUM WOOD“ neturi piniginės 21 600 Eur prievolės pagal Paskolos sutartį ieškovei MB „Luritz“; antra, procesiniu, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės dydžio (aptartas reikalavimas aktualus tik tuo atveju, jeigu pirmasis apeliacinio skundo argumentas – dėl piniginės prievolės, kylančios iš Paskolos sutarties – bus netenkintas). Visų pirma pasisakytina dėl kilusio ginčo esmės (dėl pareigos atsakovei vykdyti piniginę prievolę (grąžinti skolą) pagal Paskolos sutartį).
Dėl piniginės prievolės, kylančios iš Paskolos sutarties, vykdymo (skolos priteisimo)
15. Esminis atsakovės MB „BONUM WOOD“ akcentas yra tas, jog ji neturi teisinės pareigos vykdyti iš Paskolos sutarties kylančios piniginės 21 600 Eur prievolės, t. y. MB „BONUM WOOD“ neturi grąžinti MB „Luritz“ lėšų, kurios ieškovės MB „Luritz“ 2016-02-10 mokėjimo pavedimu buvo pervestos į atsakovės MB „BONUM WOOD“ sąskaitą. Tokį teiginį atsakovė grindžia tuo, kad Paskolos sutartis buvo pasirašyta ir pinigai perduoti bendro verslo darinio veiklai vykdyti.
16. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2020, nutarties 46 punktas).
17. Analizuojant rašytinius bylos duomenis matyti, jog: i) atsakovės MB „BONUM WOOD“ dalyviais (nariais) iki 2017-06-20 buvo tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, T. T., G. G. bei M. G. (Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.45 straipsnis, Mažųjų bendrijų įstatymo (toliau – MBĮ) 61 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 1 dalis). Nuo 2017-06-20 atsakovės MB „BONUM WOOD“ dalyviais (nariais) liko tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. G. ir M. G.; ii) ieškovės MB „Luritz“ dalyviais (nariais) iki 2017-06-19 buvo tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, T. T., G. G. ir M. G. Nuo 2017-06-19 ieškovės MB „Luritz“ turi vienintelį narį – trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, T. T. (el. b. l. 63–67; žr. taip pat atsakovės 2020-06-23 teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų 3 ir 4 priedus). Aptarti duomenys duoda pagrindo išvadai, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, iki 2017 m. birželio mėn. vidurio buvo ieškovės MB „Luritz“ ir atsakovės MB „BONUM WOOD“ (dalyviais) nariais, kas reiškia, jog aptarti asmenys buvo susiję valdant mažąsias bendrijas „Luritz“ ir „BONUM WOOD“.
18. Atsakovė teismui teikė 2014-03-31 – 2014-04-10 ir 2014-03-19 vykusį susirašinėjimą tarp trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, T. T., M. G. ir G. G., iš kurio matyti, kad aptarti asmenys tarėsi dėl bendro verslo modelio dėl gamyklos, pardavimo kanalų bei nekilnojamojo turto plėtros (el. b. l. 63–67; žr. atsakovės 2020-06-23 teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų 1 ir 2 priedus). Toks susirašinėjimas atitinka atsakovės pirmosios instancijos teismui rašytiniuose paaiškinimuose nurodytą versiją dėl verslo ryšių (modelio) kūrimo, susijusio su medienos apdirbimo cecho įkūrimu.
19. Atsakovė teigia, kad Paskolos sutartis iš tikrųjų buvo sudaryta ir 22 000 Eur paskola skirta bendrai verslo partnerių veiklai (trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, T. T., M. G. ir G. G.) vykdomai per atsakovę, įgyvendinti. Tokį teiginį grindė susirašinėjimais tarp trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, vykusiais 2015-07-13 – 2015-08-24, 2015-08-14 – 2015-08-19 bei 2017-08-25 – 2017-08-30 (žr. atsakovės 2020-06-23 teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų 5 priedą).
20. Atsakovė taip pat nurodė, kad 2016 m. kovo mėn. verslo partneriai (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų) nusprendė įgyvendinti verslo atskyrimą. Įgyvendinant verslo atskyrimą tarp trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, G. G., M. G. ir T. T. buvo pasirašytas 2017-06-30 susitarimas (toliau – Susitarimas) (žr. atsakovės 2020-06-23 teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų 7 priedą). Aptartu Susitarimu šalys atsidalino MB „BONUM WOOD“ ir „Luritz“ verslo vienetus (Susitarimo preambulės 1 punktas), buvo padalintos MB „Luritz“ reikalavimo teisės į UAB „Abovo Wood“ ir L. G. Susitarimo 1.1 papunktyje taip pat nurodyta, kad šalys vykdo derybas ir skaičiavimus dėl tarpusavio įsipareigojimo dydžio, o derybos turi tęstis iki 2017-08-18. Atsakovė nurodė, kad derybos tęsėsi iki 2019 m. pabaigos. Tai grindė į bylą teiktais 2019-09-02 – 2019-01-01 vykusiais trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, susirašinėjimais elektroniniu paštu (žr. atsakovės 2020-06-23 teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų 8 priedą).
21. Bylos duomenimis, Paskolos sutartis sudaryta 2016-02-05, o ieškovė MB „Luritz“ atsakovei MB „BONUM WOOD“ 22 000 Eur sumą pervedė mokėjimo pavedimu 2016-02-10. Tokia faktinė aplinkybė rodo, kad 22 000 Eur lėšos pervestos atsakovei MB „BONUM WOOD“ iki 2017 m. birželio mėnesio, t. y. iki, kaip teigia atsakovė, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, T. T., G. G. ir M. G. nusprendė pasirinkti savarankiškus verslo modelius, t. y. nebetęsti verslo partnerystės.
22. Teisėjų kolegija, susipažinusi su aukščiau aptartais rašytiniais įrodymais, sutinka su atsakove, kad tiek tarp trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, T. T., G. G. ir M. G., taip pat tarp MB „BONUM WOOD“ ir MB „Luritz“ buvo įvairių susitarimų vystant verslo modelį (medienos apdirbimo cecho statybos ir kiti verslo sprendimai: pardavimo rinkodara, nekilnojamojo turto ir kiti verslo plėtros projektai). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia veikla (šalių vykdytas faktinis verslo modelis), teisiškai galėtų būti kvalifikuojamas kaip jungtinė veikla (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Visgi, CK 6.969 straipsnio 4 dalyje numatytas imperatyvas, jog jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos, o jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, o faktinės jungtinės veiklos sutarties šalių atveju kvalifikuoti (pripažinti) negalima dėl numatyto sandorio negaliojimo imperatyvo tuo atveju, jeigu šalys nesudarė rašytinės jungtinės veiklos sutarties (CK 6.974 straipsnio 1 dalis).
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei visą rašytinę bylos medžiagą, sprendžia, kad atsakovė neįrodė aplinkybės, jog ji neturi prievolės grąžinti pagal Paskolos sutartį gautų lėšų (paskolos). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, juridinių asmenų turtas yra atskiras nuo juridinių asmenų dalyvių (aptariamu atveju – mažųjų bendrijų narių) turto (CK 2.48 straipsnio 1 dalis, 2.50 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-12-31 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018, nutarties 36 punktas). Tai reiškia, jog nesant kokių nors kitų susitarimų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie atsakovės prievolės grąžinti likusią 21 600 Eur (suteikta 22 000 Eur paskola, tačiau ginčo byloje nėra, kad 400 Eur buvo grąžinti) paskolos dalį modifikavimą, nėra teisinio pagrindo teigti, jog piniginės lėšos, perduotos kaip paskola, neturi būti grąžintos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai bei ypač Susitarimas kaip tik patvirtina aplinkybę, jog šalys suteikdavo paskolas konkretiems subjektams ir paskolos turėjo būti grąžinamos. Analizuotų susirašinėjimų turinys rodo, kad šalys, o ypač tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, buvo linkę skaičiuoti gaunamas pajamas bei išlaidas bei atitinkamai dalintis sąnaudas (nuostolius), spręsti suteiktų paskolų grąžinimo klausimus. Nors sutiktina su atsakove, kad pinigų srautai tarp mažųjų bendrijų („Luritz“ ir „BONUM WOOD“) ir turėjo tikslinę paskirtį – verslo plėtrai, tačiau šalys nei jungtinės veikos sutarties, nei kitų sutarčių, kurios modifikuotų paskolos prievolės grąžinimą, nesudarė, o priešingai – pasirinko piniginių lėšų srautus įforminti tik paskolos sutartimis, tarp kurių – ir ginčo Paskolos sutartis. Šalių susirašinėjimo turinys neleidžia daryti išvados, kad suteikta atsakovei 22 000 Eur paskola neturėjo būti grąžinta. Byloje neįrodinėta bei nėra duomenų apie tai, kam konkrečiai ieškovės suteikta paskola buvo panaudota ir ar iš panaudotos sumos buvo gautas pelnas ar nuostoliai (apsiribota tik bendro pobūdžio teiginiu, jog gautos pagal Paskolos sutartį lėšos (paskola) skirtos bendriems verslo darinio poreikiams tenkinti). Tokių teiginių tam, kad konstatuoti atsakovės piniginės prievolės nebuvimą, kylančią Paskolos sutarties pagrindu, aptariamu atveju nepakanka.
24. Atsakovė taip pat nurodė, kad Paskolos sutartis neatitinka tikrosios šalių valios bei yra apsimestinis sandoris, skirtas pridengti finansų paskirstymą verslo darinio viduje. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės teiginiais nesutinka. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Visgi, į bylą pateiktas susirašinėjimas rodo, kad vystyti nurodomą atsakovės verslo modelį atsakovei buvo reikalingos lėšos, kurių atsakovė neturėjo, todėl privalėjo surasti finansavimo šaltinį. Trūkstamos lėšos atsakovei buvo perduotos įforminant Paskolos, o ne kokią nors kitą (pvz., dovanojimo, skolos padengimo ar pan.) sutartį ir lėšos buvo panaudotos konkrečiam tikslui – verslo plėtrai. Tai, kad sandoris neapsimestinis matyti ir iš to, kad trečiųjų asmenų susirašinėjimo kontekstas rodo, jog tretieji asmenys skaičiavo pinigų srautus, vedė piniginių srautų judėjimo buhalteriją (ataskaitą) ir, nusprendę nebeplėtoti verslo kartu, derėjosi dėl atsiskaitymų pagal įvarius sandorius, tarp jų – ir pagal kitas paskolos sutartis. Šalių į bylą pateiktuose susirašinėjimuose nėra nuorodų į tai, kad piniginės lėšos pagal Paskolos sutartį neturės būti grąžintos, ar Paskolos sutartimi prisiimti finansiniai įsipareigojimai būtų modifikuojami. Priešingai, Susitarimo turinys rodo, kad dėl finansinių įsipareigojimų grąžinimo šalys nusprendė derėtis iki 2017-08-18 (o faktiškai derybas tęsė ir po 2017-08-18). Teisėjų kolegijos vertinimu, apsimestinio sandorio versija tėra atsakovės gynybinė pozicija. Atsakovė, nurodydama, kad Paskolos sutartis yra apsimestinė, teiginius dėstė abstrakčiai, nenurodė kokį konkrečiai sandorį, ieškovė atsakovei pervesdama 22 000 Eur, ketino pridengti. Tiek atsakovė, tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. G. ir G. G., vystydami verslą bei siekdami pelno, taip pat būdami mažųjų bendrijų nariais, teisėjų kolegijos vertinimu, suprato Paskolos sutarties, kaip paskolos sandorio, esmę ir iš tokio sandorio kilsiančias teisines pasekmes. Teisėjų kolegijos neįtikina atsakovės versija, jog skirstant lėšas (finansinius srautus) susijusiose su trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, įmonėse (juridiniuose asmenyse), lėšos buvo skolinamos (ar skirstomos) neatlygintinai, neprisiimant prievolės gautas lėšas grąžinti. Rašytinių įrodymų kontekstas rodo, kad tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, buvo aišku, jog vienokia ar kitokia forma suteiktas paskolas visgi reikės grąžinti.
25. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės teiginius, jog atsakovė neturi prievolės grąžinti ieškovei 21 600 Eur (paskolos) piniginės prievolės, suteiktos pagal Paskolos sutartį. Atsakovės versija (pozicija byloje), kad Paskolos sutartis atsakovei nesukelia finansinių įsipareigojimų (piniginių prievolių) neįtikinama, stokojanti teisinio pagrįstumo, todėl laikytina neįrodyta.
Dėl iš atsakovės ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
26. Atsakovė MB „BONUM WOOD“ apeliaciniu skundu taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovės teigimu, bylinėjimosi išlaidos byloje turėjo būti paskirstytos proporcingai tenkintų reikalavimų daliai, t. y. ieškinys tenkintas 90,35 procentais, o tai reiškia, kad ieškovei atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas 9,65 procentu, kas sudaro 255,73 Eur.
27. Analizuojant aptartus apeliacinio skundo teiginius nustatyta, kad ieškovė MB „Luritz“ pirmosios instancijos teisme patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnis): i) 630,10 Eur žyminį mokestį. Visgi, iš aptarto žyminio mokesčio turi būti išskaičiuota 38 Eur žyminio mokesčio dalis, skirta prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris buvo netenkintas. Dėl šios priežasties galima priteistina žyminio mokesčio dalis – 592,10 Eur (630,10 Eur – 38 Eur); ii) 2 020 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (el. b. l. 153–159). Tai reiškia, kad iš viso ieškovei, tenkinus visus ieškinio reikalavimus, turėtų būti priteista 2 612,10 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (592,10 Eur + 2 020 Eur).
28. Ieškovė MB „Luritz“ pareiškė 26 337,46 Eur turtinį reikalavimą (reikalavimas susidėjo iš 21 600 Eur paskolos, 2 170,27 Eur palūkanų, 2 567,19 Eur delspinigių). Skundžiamu sprendimu buvo tenkinta 23 770,27 Eur reikalavimų dalis (21 600 Eur + 2 170,27 Eur). Tai reiškia, kad procentine išraiška buvo patenkinta 90,25 procentų ieškinio reikalavimų (ir 9,75 procento atmesta). Dėl šios priežasties sutiktina su atsakove, jog pirmosios instancijos teismas iš atsakovės ieškovės naudai turėjo priteisti ne visas, tačiau tik proporcingą tenkintų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų sumą, kas aptariamu atveju sudarytų 2 357,42 Eur (2 612,10 Eur X 90,25 proc.) (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
29. Pirmosios instancijos teismui atsakovė MB „BONUM WOOD“ pateikė 600 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti patvirtinančius dokumentus (el. b. l. 151–152). Kadangi buvo atmesta 9,75 procento ieškinio dalis, tai atsakovei iš ieškovės turėjo būti priteista 58,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti dalis (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
30. Atlikus bylinėjimosi išlaidų užskaitą (CPK 3 straipsnio 7 dalis), iš viso iš atsakovės ieškovės naudai pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti 2 298,92 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 357,42 Eur – 58,50 Eur).
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip pat proporcingai patenkintų bei atmestų ieškinio reikalavimų daliai turėjo būti priteistos ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad valstybė patyrė 18,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Dėl šios priežasties iš atsakovės valstybės naudai turėjo būti priteista 16,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (18,60 Eur X 90,25 proc.). Likusi dalis (1,81 Eur) išlaidų dalis neviršija 5 Eur sumos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistas 2020-01-13 įsakymu Nr. 1R-19/1K-2)), todėl iš ieškovės nepriteistina (CPK 92, 96 straipsniai).
Dėl procesinės bylos baigties
32. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantės (atsakovės) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai (ieškovės nesąžiningumas, subjektyvus teisės normų ir savo gynybinės versijos interpretavimas ir pan.) teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).
33. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, jog apylinkės teismas materialiuoju ginčo aspektu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nei naikinti, nei keisti skundžiamo sprendimo dėl paskolos priteisimo teisinio pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Visgi, išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimą, susijusį su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu bei atlyginimu. Atsižvelgiant į apeliaciniame procese galiojantį draudimą naikinti sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio proceso tikslai bus pasiekti sprendimą iš esmės paliekant nepakeistą, tik patikslinant rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų inicijavus apeliacinį procesą
34. Atsakovė už paduotą apeliacinį skundą sumokėjo 300 Eur žyminį mokestį, o 235 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (el. b. l. 173–181). Atsakovė žyminį mokestį skaičiavo nuo 23 770,27 Eur sumos, į aptartą sumą ginčijamos bylinėjimosi išlaidų sumos neįtraukė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog apeliacinio skundo reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo žyminiu mokesčiu neapmokestinami (žr. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017-06-27 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-349-330/2017, nutarties 46 punktą), patirtų bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio, atsakovei MB „BONUM WOOD“ inicijavus apeliacinį procesą, neskirsto ir neatlygina (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
35. Kadangi atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas dėl materialiųjų reikalavimų netenkintas, atidėta žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą priteistina iš atsakovės (apeliantės) į valstybės biudžetą (CPK 84 straipsnis).
36. Ieškovė prašė priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu, dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas dėl materialiųjų reikalavimų netenkintas, o pagal atsakovės apeliacinį skundą patikslinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ieškovei iš atsakovės priteistina dalis 950 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, susijusią su bylinėjimosi išlaidomis, ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Priteisti ieškovei MB ,,Luritz“ (j. a. k. 302112531) iš atsakovės MB ,,BONUM WOOD“ (j. a. k. 303001772) 21 600 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) negrąžintą paskolą, 2 170,27 Eur (du tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt eurų 27 ct) pelno palūkanas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už negrąžintą paskolos sumą (21 600 Eur) nuo ieškinio pateikimo dienos (2020 m. vasario 14 d.) iki paskolos grąžinimo dienos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (23 770,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 298,92 Eur (du tūkstančius du šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 92 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti valstybei iš atsakovės MB ,,BONUM WOOD“ (j. a. k. 303001772) 16,79 Eur (šešiolika eurų 79 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų“.
Priteisti iš atsakovės MB ,,BONUM WOOD“ (j. a. k. 303001772) 950 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje ieškovės MB ,,Luritz“ (j. a. k. 302112531) naudai.
Priteisti iš atsakovės MB ,,BONUM WOOD“ (j. a. k. 303001772) valstybės (Lietuvos Respublikos) naudai 235 Eur (dviejų šimtų trisdešimt penkių eurų) atidėto žyminio mokesčio dalį.
Teisėjai Irmantas Šulcas
Žilvinas Terebeiza
Tomas Venckus