Administracinė byla Nr. eA-580-602/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05308-2022-5
Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. U. ir atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. U. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – A. U. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas T. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:
1.1. Panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. SP1-1626 (11.2.12E) ,,Dėl dalies skolos anuliavimo ir susidariusios skolos sugrąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl 34 010,74 Eur skolos grąžinimo iš pareiškėjo T. U., anuliuojant grąžintinų lėšų sumą už pareiškėjo 2020 metų paraiškoje nurodytus žemės sklypus.
1.2. Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. spalio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 21R-528 (AG-504/04-2022).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Agentūrai 2020 m. birželio 20 d. pateikė Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką Nr. 20-1011582828-1 (toliau – ir Paraiška), kurioje nurodė duomenis apie žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus (613 sklypų), kurių bendras plotas 478,80 ha. Agentūra, įvertinusi Paraišką, 2020 metais išmokėjo / apskaičiavo 33 197,22 Eur, o 2021 metais – 58 773,84 Eur sumas. Agentūra pareiškėjui pateikė 2022 m. sausio 20 d. raštą Nr. BR6-274 ,,Dėl susidariusios skolos grąžinimo“, prie kurio pridėjo Agentūros 2022 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. SP1-21 ,,Dėl susidariusios skolos sugrąžinimo“. Pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros 2022 m. sausio 18 d. sprendimu, padavė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 21R-297 (AG-116/06-2022) šį Agentūros sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą pakartotinai įvertinti Paraišką. Vykdydama Komisijos sprendimą, Agentūra priėmė 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. SP1-1626, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 34 010,74 Eur grąžintiną išmokų sumą. Nesutikdamas su Agentūros 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, kuri 2022 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 21R-528 (AG-504/04-2022) jo skundą atmetė.
3. Pareiškėjo teigimu, Komisijos 2022 m. spalio 7 d. sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas formaliai įvertinus pareiškėjo skundą, neįsigilinus į jame ir pateiktuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos argumentais, jog valdymo ar naudojimo teisę pagrindžia galiojančios valstybinės žemės nuomos sutartys, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) leidimai laikinai naudotis valstybine žeme, tačiau pateiktas Tarnybos Lazdijų vedėjo įsakymas dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, kuriuo patvirtintas pretendentų sąrašas, kuriuo suprojektuoti žemės sklypai, nesant pateiktų galiojančių dokumentų, įteisinančių nuosavybę ir (ar) naudojimosi teisę, negali pagrįsti pareiškėjo valdymo teisės į minėtą sklypą. Pasak pareiškėjo, turto valdymo teisę apsprendžia ne tik nuomos ar panaudos rašytinė sutartis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.71 straipsnį sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais. Pareiškėjas nurodė, kad iki ankstesnėse paraiškose jis deklaruodavo suprojektuotus žemės sklypus pagal faktinį jų naudojimą, nors sutartys ir nebuvo sudarytos. Pareiškėjas šiuos žemės sklypus naudojo, jų priežiūrai panaudodamas asmeninius finansinius resursus, tikėdamasis valstybės paramos, kaip tinkamos kompensacijos už šių žemės sklypų priežiūrą. Pareiškėjas akcentavo, kad tokie santykiai buvo nusistovėję iki ginčijamo Agentūros Sprendimo priėmimo, o teisinis reguliavimas nebuvo pasikeitęs, todėl neaišku, kodėl pakito atsakovo požiūris į pareiškėjo Paraiškoje deklaruotus projektinius žemės sklypus, už kuriuos Agentūra nusprendė nebemokėti išmokų.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad ankstesniame 2022 m. gegužės 27 d. sprendime Komisija buvo nurodžiusi, kad pareiškėjas su sutuoktine sudarydami sutartis su Tarnyba dėl valstybinės žemės plotų naudojimo, pagal šias sutartis įgijo turtines teises ir pareigas ir tai vertinama kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pareiškėjas akcentavo, kad jis yra susituokęs su A. U., valstybinės žemės nuomos sutartys buvo sudarytos jiems gyvenant santuokoje, todėl abu sutuoktiniai pagal jas įgijo vienodas teises ir pareigas, kas vertintina kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr.e2-505-308/2022 dėl tarp pareiškėjo ir A. U. sudarytos santuokos nutraukimo bei kitų su tuo susijusių reikalavimų nepanaikina sutuoktinių santuokoje įgyto turto teisinio režimo.
5. Anot pareiškėjo, Agentūra žinojo, kad pareiškėjo sutuoktinės pagal nuomos sutartis valdomi žemės sklypai yra naudojami pareiškėjo veikloje, o pareiškėjo pagal nuomos sutartis valdomi žemės sklypai – jo sutuoktinės ūkio veikloje. Toks pareiškėjo ir jo sutuoktinės veikimas neprieštarauja nustatytam teisiniam reguliavimui. Tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė yra įregistravę ūkininko ūkius, kasmet Agentūrai teikia paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškas. Byloje nėra nustatyta faktų, kad sutuoktinių paraiškose nurodyti žemės sklypai būtų susidubliavę (dvigubas deklaravimas) ir tokiu būdu sutuoktiniai būtų piktnaudžiavę teise.
6. Atsakovas Agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Agentūra nurodė, kad nors Komisijos 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu buvo panaikintas Agentūros 2022 m. sausio 18 d. sprendimas, Komisija nenurodė, kad nauju sprendimu Agentūra privalo netaikyti sankcijų. Agentūra, pakartotinai įvertinusi Paraišką, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame išsamiai nurodė žemės sklypus, neatitinkančius paramos skyrimo reikalavimų, pagrindė, kodėl už nurodytus sklypus negali būti mokama parama.
8. Agentūros teigimu, jei sutuoktiniai turi skirtingas valdas ir atskirai deklaruoja savo plotus ir gyvulius skirtingose deklaracijose, tai yra du skirtingi ūkininko ūkiai. Pareiškėjas (valdos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo sutuoktinė (valdos Nr. (duomenys neskelbtini)) turi skirtingas valdas ir iki 2020 metų įskaitytinai savo plotus ir gyvulius deklaravo atskirose deklaracijose. Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Valdų registro (toliau – ir Valdų registras) duomenis pareiškėjas į savo valdą nebuvo įtraukęs sutuoktinei išnuomotų valstybinės žemės sklypų, be to, dalis šių sklypų yra įtraukti į sutuoktinės valdą. Tarnyba tuomet teisėto valdymo teisę suteikė ūkininko ūkiui, todėl kitas ūkininko ūkis neturėtų teisės valdyti išnuomotos ar laikinai suteiktos valdyti žemės. Pasak atsakovo, sutuoktinis gali teisėtai valdyti kito sutuoktinio iš valstybės išsinuomotą ar gautą laikinai naudotis žemės sklypą, tik jei abu sutuoktiniai sudaro vieną ūkininko ūkio vienetą.
9. Atsakovas pažymėjo, kad įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, viešųjų registrų (Centro duomenų bazės, Valdų registro) duomenis, Tarnybos pateiktą informaciją, buvo nustatyta, jog pareiškėjas nepagrindė skundžiamo Agentūros Sprendimo lentelėje Nr. 3 nurodytų plotų valdymo teisės, nes: 1) Tarnybos teritorinio skyriaus įsakymai, kurie patvirtinti dėl žemėtvarkos projektų vykdymo (sklypų suprojektavimo, paženklinimo, sklypų dokumentų parengimo nuosavybei ir naudojimui įteisinti, kt.) negali būti laikomi teisėto valdymo pagrindu, kadangi juridiniai pagrindai, kuriais asmenys gali teisėtai naudoti valstybinės žemės sklypus (plotus), yra valstybinės žemės nuomos sutartis arba Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymas, suteikiantis teisę laikinai naudotis valstybine žeme žemės ūkio veiklai vykdyti; Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymai dėl žemėtvarkos projektų vykdymo nepagrindžia Paraiškoje deklaruoto valstybinės žemės ploto valdymo teisės, nes tai nėra galiojančios valstybinės žemės naudojimo sutartys ar Tarnybos leidimai naudotis valstybine žeme; suprojektuoti valstybės žemės ūkio paskirties sklypai, patvirtintas žemėtvarkos projektas ar kt. neužtikrina, kad valstybinės žemės naudojimo sutartis bus sudaryta ar Tarnybos leidimas naudotis valstybine žeme bus išduotas, ir kuriuo terminu tai bus padaryta; 2) dalis Tarnybos teritorinio skyriaus įsakymų dėl leidimo suteikimo pareiškėjui laikinai naudotis valstybine žeme žemės ūkio veiklai ir (ar) valstybinės žemės nuomos sutartys, sudarytos su pareiškėju, yra patvirtinti po Paraiškos pateikimo dienos, kas neatitinka 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1306/2013), 36 straipsnio 5 dalies nuostatų, jog paramos paraiškose deklaruoti laukus galima tik tuo atveju, jei jau deklaravimo metu pareiškėjai turi jų valdymo teisę; 3) valstybinės žemės plotai, deklaruoti Paraiškoje, kurių valdymo teisė grindžiama valstybinės žemės nuomos sutartimis, sudarytomis su pareiškėjo sutuoktine, arba Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymais, suteikiančiais pareiškėjo sutuoktinei teisę laikinai naudotis valstybine žeme žemės ūkio veiklai vykdyti, negali būti laikomi teisėtai deklaruotais.
10. Agentūra pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2022 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 2D-1040 (11.98E) „Dėl valstybinės žemės deklaravimo teisėtumo vertinimo“ pateikė Agentūrai nuomonę, jog teisėtai valdoma iš valstybės išsinuomota ar gauta laikinai naudotis valstybinė žemė, kai sutuoktinis deklaruoja kito sutuoktinio iš valstybės išsinuomotą ar gautą laikinai naudotis žemę, yra galima tik tokiu atveju, kai abu sutuoktiniai sudaro vieną ūkininko ūkio vienetą, t. y. abu sutuoktiniai teikia vieną paraišką gauti paramą dėl vienos valdos ir yra vienos valdos nariai. Valstybinės žemės nuomą reguliuojantys teisės aktai nenumato galimybės asmeniui, turinčiam teisę į valstybinės žemės sklypo ar jo dalies nuomą, perleisti šią jam priklausančią teisę kitam asmeniui. Vadovaujantis Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklėmis, išnuomotų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų subnuoma negalima, išskyrus atvejus, kai žemės sklypas subnuomojamas asmeniui, su kuriuo sudaryta statinių ar įrenginių (jų dalies), kuriems eksploatuoti žemės sklypas išnuomotas, nuomos ar kito naudojimo sutartis ne ilgesniam nei 5 metai laikotarpiui, ir tik kai valstybinės žemės sklypo nuomininkas tinkamai vykdo pagal nuomos sutartį prisiimtus įsipareigojimus; tokiu atveju valstybinės žemės nuomos sutarties projekte turi būti nurodyta, kad nuomininkas gali subnuomoti išnuomotą žemės sklypą tik gavęs rašytinį nuomotojo (t. y. Tarnybos) sutikimą ir tik pagal šioje sutartyje nustatytus reikalavimus ir sąlygas. Tuo atveju, jei sutuoktinio valstybinės žemės plotas būtų įvestas kaip neregistruota panauda su sutuoktiniu, ir tam, kad nebūtų taikomos sankcijos už deklaruotus valstybinės žemės plotus, su sutuoktiniu reikėtų sudaryti vieną ūkininko ūkio vienetą. Žemė išnuomojama konkrečiam asmeniui – nuomotojui. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie tai, kad Tarnyba išdavė sutikimą pareiškėjo sutuoktinei išnuomotą valstybinę žemę subnuomoti pareiškėjui. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė sudarė du atskirus ūkininko ūkio vienetus, kurie turi savarankišką statusą. Neturėdamas tinkamų dokumentų valdymo teisei pagrįsti ir tokius sklypus deklaruodamas Paraiškoje, pareiškėjas veikė savo rizika. Tik valstybinės žemės nuomos sutartys ar Tarnybos įsakymai dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme yra teisėti valdymo teisę pagrindžiantys dokumentai, tačiau tokių dokumentų pareiškėjas nepateikė, o sutartys, sudarytos po Paraiškos pateikimo, ginčui nėra reikšmingos.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
12. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjo sutuoktinei 2015–2020 metais buvo išnuomoti žemės sklypai, o nuomos sutartys sutuoktinės prašymu nutrauktos Varėnos skyriaus vedėjo 2022 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 301-331 ir 2022 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 335-342, nuomos teisės išregistruotos iš Nekilnojamojo turto registro, o šie žemės sklypai priskirti laisvos valstybinės žemės fondo žemei. Tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo 2015 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 3VĮ-1189-(14.3.2.) „Dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme“ A. U. leista laikinai naudotis valstybinės žemės plotu (projektinis Nr. 5/370). Teisė laikinai naudotis šiuo valstybinės žemės plotu A. U. prašymu buvo nutraukta Tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo 2022 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 3VĮ-373-(14.3.2.).
13. Tarnybos vertinimu, nurodyti valstybinės žemės sklypai (plotai) A. U. suteikti naudotis (sutarčių ar įsakymo pagrindu) kaip ūkininkei, jos vienos ūkiui. A. U. ir T. U. turi skirtingas valdas, t. y. skirtingus ūkius. Remiantis Ūkininkų ūkio registro duomenimis, A. U. ūkininko ūkį įregistravo 2011 m. kovo 29 d, T. U. – 2007 m. kovo 6 d. Pareiškėjas deklaravo ir gavo išmokas už sutuoktinės teisėtai naudojamus valstybinės žemės sklypus. Jokie teisės aktai nenumato galimybės perleisti nuomos teisę kitam asmeniui (išimtis, kai perleidžiamas pastatas, esantis išnuomotame žemės sklype). Be to, žemės sklypų suprojektavimas nuomai nesuteikia asmeniui jokių teisių naudotis suprojektuotais žemės sklypais, nes teisė teisėtai naudotis žemės sklypais atsiranda nuo teritorinio skyriaus vedėjo priimto įsakymo, kuriuo nusprendžiama išnuomoti žemės sklypus.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo T. U. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Agentūros 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. SP1-1626 (11.2.12E) „Dėl dalies skolos anuliavimo ir susidariusios skolos sugrąžinimo“ ir Komisijos 2022 m. spalio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 21R-528 (AG-504/04-2022), panaikindamas jų dalis dėl žemės sklypų (plotų), kurių valdymo ir naudojimo teisę pareiškėjas grindė sutuoktinės A. U. vardu sudarytomis valstybinės žemės nuomos sutartimis, taip pat dalis dėl pareiškėjui nustatytų sankcijų pagal paramos priemones apskaičiavimo ir galutinio dydžio, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: santuokoje pareiškėjas ir jo sutuoktinė įregistravo atskiras valdas bei įkūrė atskirus ūkininkų ūkius; pareiškėjo valda Nr. (duomenys neskelbtini) jo vardu įregistruota 2007 m. kovo 7 d., jo sutuoktinės valda Nr. (duomenys neskelbtini) – 2008 m. birželio 5 d.; pareiškėjo ūkis Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotas 2007 m. kovo 6 d.; jo sutuoktinės ūkis Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotas 2011 m. kovo 29 d.; pareiškėjas 2020 m. birželio 20 d. pateikė Agentūrai Paraišką, kurioje nurodė duomenis apie žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus (613 sklypų), kurių bendras plotas 478,80 ha; Agentūra 2022 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-21 (11.2.12E), kuriame nurodė, kad pareiškėjui išmokėta didesnė negu priklauso tiesioginių ir kompensacinių išmokų suma, susidarė bendra 40 273,72 Eur dydžio grąžintinų lėšų suma, nes Paraiškoje neteisingai deklaruotas valstybinės žemės plotas, kurio valdymo teisė yra nepagrįsta; Žemės ūkio ministerija 2022 m. vasario 7 d. pateikė išaiškinimą, kad šeimos nariai gali deklaruoti kito šeimos nario valdomus valstybinės žemės plotus (sutuoktinio atveju – jei sutuoktiniai nėra išsiskyrę) ir gauti už juos paramą; Komisija 2022 m. gegužės 27 d. priėmė sprendimu panaikino Agentūros 2022 m. sausio 18 d. sprendimą bei įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjo Paraišką; Agentūra 2022 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-1626 (11.2.12E), kuriuo anuliavo 6 262,98 Eur dydžio grąžintinų lėšų sumą už 2020 deklaravimo metus, tačiau dalį skolos (34 010,74 Eur) paliko, motyvuodama tuo, kad Paraiškoje nustatytas neteisingai deklaruotas žemės sklypų plotas.
16. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamas Agentūros Sprendimas priimtas patikrinus Paraiškos duomenis, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, gautais iš valstybinių žemės plotų savininkės (Tarnybos 2021 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. 1SD-1863 (9.12E.), nustačius, kad pareiškėjas neteisėtai deklaravo dalį valstybinės žemės plotų, Paraiškos teikimo metu neturėjo galiojančių jų valdymo ar naudojimo teisę pagrindžiančių dokumentų (nebuvo sudaręs galiojančių valstybinės žemės nuomos sutarčių bei neturėjo leidimų laikinai naudotis valstybine žeme).
17. Remdamasis 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1307/2013, kuriuo nustatomos pagal bendros žemės ūkio politikos paramos sistemas ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų taisyklės ir panaikinami Tarybos reglamentas (EB) Nr. 637/2008 ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 73/2009 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1307/2013) 36 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 1 d. a, b ir c punktų, Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos ir 2016–2020 metų tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 3D-897 (toliau – ir Taisyklės), 3.19, 4, 75, 83, 66.10 punktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, paramai gauti ūkininkas gali deklaruoti hektarus, kuriuos ūkininkas valdo nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais. Kitu atveju, nustačius neteisingą deklaravimą paramai pagal atskirą priemonę, taikomos sankcijos pagal 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) Nr. 640/2014, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 nuostatos dėl integruotos administravimo ir kontrolės sistemos ir dėl išmokų neskyrimo arba atšaukimo sąlygų bei administracinių nuobaudų, taikomų tiesioginėms išmokoms, paramai kaimo plėtrai ir kompleksinei paramai (toliau – ir Reglamentas Nr. 640/2014).
18. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, CK 3.87 straipsnyje nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė; sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Įstatymas numato, kad nesant pagal sutartį nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo, sutuoktinių turtui taikomas įstatymų nustatytas teisinis režimas (CK 3.81–3.82 str.). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė tol, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str.). Atsakovas neįrodė, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės turtas nėra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Turtas, skirtas funkcionuoti įmonei (ūkiui, verslui), kurią įsteigė vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.91 str.). Turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 str. 1 d.).
19. Byloje nustatyta, kad Alytaus apylinkės teisme nagrinėjamoje santuokos nutraukimo byloje Nr. e2-32-308/2023, iškeltoje 2021 metų pabaigoje, sutuoktiniai turtines teises pagal pareiškėjo sutuoktinės vardu sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis įtraukė į dalintino turto sudėtį. Agentūra patvirtino, kad dvigubo deklaravimo paramai už tapačius žemės sklypus gauti nebuvo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, jog aptariamu atveju nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, jog sutuoktiniai bendru sutarimu valdė, naudojosi valstybinės žemės sklypais, dėl kurių nuomos sutartys sudarytos ar leidimai suteikti pareiškėjo sutuoktinės vardu. Pareiškėjas jo ūkininko ūkio steigimo ir Paraiškos pateikimo metu buvo sudaręs santuoką su A. U., Paraiškoje nurodytu deklaravimo laikotarpiu santuoka nebuvo pasibaigusi, pareiškėjas ir jo sutuoktinė nebuvo sudarę vedybų sutarties, taigi sutartinis sutuoktinių turto režimas pagal CK 3.104 straipsnį nebuvo taikomas. Turtinės nuomos teisės pareiškėjo sutuoktinės vardu buvo įgytos pagal valstybinės žemės nuomos sutartis. Vadovaujantis CK normomis dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimo, nėra teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės pagrindu nebuvo įgijęs turtinių teisių, kylančių iš pareiškėjo sutuoktinės vardu sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių. Valstybinės žemės nuomos sutartys nenumatė ir negali pakeisti įstatymo įtvirtinto sutuoktinių turto teisinio režimo. Byloje nėra duomenų, jog valstybinės žemės nuomos sutartys, sudarytos dėl ginčo sklypų (plotų), Paraiškos deklaravimo laikotarpiu negaliojo. Tokių duomenų nepateikė ir valstybinės žemės patikėtinis – Tarnyba. Pagal CK 1.2 straipsnio 2 dalį civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Šeimos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, CK ir kiti įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys (CK 3.2 str. 1 d.), todėl žemesnės galios teisės aktai ar administraciniai aktai (sutartys) negali nustatyti kitokio reglamentavimo, nes tai neatitiktų aukščiausioms konstitucinėms vertybėms – privataus gyvenimo apsaugos, šeimos, kaip valstybės ir visuomenės pagrindo, gerbimo – taikomos apsaugos.
20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Agentūra Sprendime netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias teisės normos, paneigdama CK įtvirtintą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės institutą, todėl nepagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjas nepagrindė tų žemės sklypų (plotų), dėl kurių pareiškėjo sutuoktinės vardu buvo sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, valdymo teisės. Agentūra neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės pagrindu buvo įgijęs turtines nuomos teises pagal minėtas sutuoktinės vardu sudarytas sutartis, t. y. kad minėti žemės sklypai (plotai) valdyti nuomos sutarčių pagrindais. Dėl to Agentūra padarė nepagrįstą išvadą, kad dėl aptariamų žemės sklypų yra nustatytas neteisingo deklaravimo atvejis. Atsakovo argumentacija dėl nuomos sutarčių sudarymo procedūrinių, techninių aspektų, dėl ūkininko valdos registravimo ir registro tvarkymo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuomone, nėra teisiškai reikšminga, nes nenustatyta, jog būtų buvę subnuomos ar perleidimo tretiesiems asmenims atvejai, o sutuoktiniai dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto (įskaitant turtines teises) sprendžia bendru sutarimu. Ginčo plotus deklaravus tik vienam iš sutuoktinių, nėra faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad nebuvo bendro sutarimo dėl bendros nuosavybės valdymo ir naudojimo, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo imperatyviai įstatyme įtvirtinto sutuoktinių turto teisinio režimo esminių nuostatų bei traktuoti pareiškėjo deklaruotus ginčo žemės sklypus kaip neteisingo deklaravimo atvejį.
21. Dėl Agentūros išvadų, kad pareiškėjas nepagrindė žemės sklypų, dėl kurių buvo patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektai, valdymo ar naudojimo teisės, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje pateikti Tarnybos Lazdijų skyriaus vedėjo įsakymai dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų patvirtinimo. Pastaraisiais pareiškėjas įtrauktas į pretendentų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės sklypai, sąrašus, pavedant atsakingiems specialistams parengti dokumentus žemės nuosavybei ir naudojimui įteisinti, pateikti projektus savivaldybei įregistruoti Teritorijų planavimo registre. Pareiškėjas taip pat pateikė Tarnybos Lazdijų ir Varėnos skyrių vedėjų įsakymus dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žeme pareiškėjui ar jo sutuoktinei. Tarnyba atsiliepime į skundą nurodė neturinti duomenų apie galiojančius dokumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas galėtų teisėtai naudotis ginčo sklypais (plotais). Pirmiau minėtų leidimų neįmanoma susieti su konkrečiais Agentūros sprendime ar pareiškėjo skunde nurodytais ginčo sklypais ir iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra galimybės daryti išvadą, jog pateikti leidimai vis dar galioja, nebuvo panaikinti šiuose leidimuose nurodytais ar teisės aktuose nustatytais pagrindais.
22. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 8 straipsnio 1 ir 5 dalių, 9 straipsnio 7 dalies, 10 straipsnio 4 ir 6 dalių, 19 straipsnio 5 dalies, 21 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įsakymas dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo nelaikytinas dokumentu, patvirtinančiu asmens nuosavybės ar valdymo teisę į žemės reformos žemėtvarkos projektu suprojektuotą žemės sklypą. Suprojektuotas sklypas perleidžiamas ar suteikiamas asmenims naudotis, vadovaujantis įstatymais nustatytais pirmumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Agentūros vertinimu, jog pareiškėjo įtraukimas į pretendentų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projektu suprojektuotas žemės sklypas, sąrašą nepagrindė pareiškėjo nuosavybės ar valdymo teisės į tokį žemės sklypą, be kita ko, nepatvirtino, jog sklypas bus perleistas ar suteiktas naudotis pretendentui, taip pat nenurodė nuosavybės ar valdymo teisės numatomo perleidimo momento. Be to, pareiškėjo pateiktuose administraciniuose sprendimuose dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo specialistams pavesta parengti dokumentus žemės nuosavybei ir naudojimui įteisinti, tačiau tokių dokumentų dėl aptariamų žemės sklypų pareiškėjas nepateikė.
23. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad Agentūra (pirmosios instancijos teismas sprendime nurodytas institucijos pavadinimas – NŽT – laikytinas rašymo apsirikimu), administruodama ankstesnių metų pareiškėjo paraiškas, galėjo kitaip vertinti pateiktus dokumentus ir / ar faktinę situaciją, nėra šios administracinės bylos dalykas, nes byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo 2020 metais teiktos Paraiškos administravimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo argumentus dėl de facto (faktiškai; iš tikrųjų) ginčo žemės sklypų naudojimo bei valdymo, pabrėždamas, jog valstybinė žemė, jos valdymas, naudojimas ir disponavimas ja yra viešosios teisės sritis, kurioje taikomas teisėtumo reikalavimas ir leidžiama tik tiek ir taip, kaip numato teisinis reguliavimas. Valstybinės žemės sklypų nuosavybės ar valdymo teisės perleidimo atvejai griežtai apibrėžti, toks perleidimas turi būti įformintas sutartimi dėl žemės perleidimo ar teisės valdyti žemę panaudos ar nuomos pagrindais suteikimo. Taip pat Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatyta, jog valstybinės žemės sklypai gali būti suteikti naudotis žemės reformos metu žemę administruojančių institucijų sprendimais.
24. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 1307/2013 ir Taisyklių nuostatas ūkininkas turi turėti deklaruojamų plotų naudojimo ar valdymo teisės patvirtinimo dokumentą ir, Agentūrai paprašius, turi jį pateikti iki nustatyto termino. Todėl pareiškėjas turėjo pagrįsti deklaruojamų plotų naudojimo ar valdymo teisę Paraiškos pateikimo momentu (2020 m. birželio 20 d.) galiojusiais dokumentais. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjo nurodytų sklypų (plotų) (išskyrus kontrolinio žemės sklypo (toliau – ir KŽS) Nr. (duomenys neskelbtini) lauką Nr. 1) valstybinės žemės nuomos sutartys buvo sudarytos po Paraiškos pateikimo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šie sklypai buvo neteisingai deklaruoti.
III.
25. Pareiškėjas T. U. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – panaikinti Agentūros Sprendimo ir Komisijos 2022 m. spalio 7 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti pareiškėjo reikalavimai, bei priimti naują sprendimą – panaikinti dalis dėl žemės sklypų (plotų), kurių valdymo ir naudojimo teisę pareiškėjas grindė patvirtintais žemės reformos žemėtvarkos projektais (20 vnt. žemės sklypų); panaikinti dalis dėl žemės sklypų (plotų), kurių valdymo ir naudojimo teisę pareiškėjas grindė valstybinės žemės nuomos sutartimis, pareiškėjo pateiktomis po Paraiškos pateikimo (24 vnt. žemės sklypų); panaikinti dalis dėl pareiškėjui nustatytų sankcijų pagal paramos priemones apskaičiavimo.
26. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais:
26.1. Tarp pareiškėjo ir Tarnybos susiklostė sutartiniais nuomos (panaudos) teisiniai santykiai, apibrėžti CK XXVIII skyriaus 1, 2, 3 skirsnyje, XXIX skyriuje, XXXII skyriuje. Todėl šioje ginčo situacijoje reikia vadovautis ir teikti prioritetą CK nuostatoms, o ne Žemės įstatymui ir Žemės reformos įstatymui. Pareiškėjas iki Paraiškos pateikimo ankstesnėse paraiškose buvo deklaravęs suprojektuotus žemės sklypus pagal faktinį jų naudojimo faktą, nors sutartys ir nebuvo sudarytos. Teisinis reguliavimas šiuo aspektu nėra pasikeitęs, todėl neaišku, kodėl pasikeitė Agentūros požiūris į pareiškėjo Paraiškoje nurodytus projektinius žemės sklypus, už kuriuos atsakovas išmokų toliau nebemoka. Tarnybos Lazdijų skyriaus vedėjui priėmus įsakymus dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų patvirtinimo, o pareiškėjui savo sąskaita parengus ginčo projektinių žemės sklypų kadastrines bylas, pareiškėjas šiuos žemės sklypus naudojo pagal jų tiesioginę paskirtį, augino kultūras. Pareiškėjas nebuvo gavęs jokių pretenzijų iš Tarnybos dėl savavališko, neteisėto naudojimosi žemės sklypais. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė pripažinti Tarnybos dalyvavimą procese būtinu, tačiau šis jo prašymas buvo atmestas.
26.2. Iki ginčijamo Sprendimo priėmimo tarp pareiškėjo ir Agentūros buvo nusistovėjusi vieninga ir nuosekli praktika, jog ankstesniais laikotarpiais paraišką teikiantis asmuo pagal galiojančius teisės aktus neprivalėdavo teikti sutarčių. Kilus poreikiui, duomenis Agentūra gaudavo tiesiogiai iš Nekilnojamojo turto registro, taip pat iš Tarnybos. Agentūrai pareikalavus pateikti valstybinės žemės nuomos sutartis, šis reikalavimas buvo įvykdytas, nors ir praleidus terminą. Todėl atsakovas šiuo formaliu pagrindu nepagrįstai atsisakė išmokėti jam išmokas. Kartu su Paraiška nepateiktos valstybinės žemės nuomos sutartys negali būti laikomos esminiu pažeidimu, dėl kurio atsisakoma mokėti išmokas bei yra taikomos sankcijos.
26.3. Pareiškėjas pagrindė deklaruotų paramai gauti žemės sklypų valdymo ir naudojimo teisę, todėl jam nepagrįstai pritaikytos sankcijos dėl neteisingai deklaruotų plotų.
27. Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis pakeistas Agentūros Sprendimas ir Komisijos 2022 m. spalio 7 d. sprendimas, ir priimti dėl to naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
28. Agentūra apeliacinį skundą grindžia argumentais:
28.1. Pagal teisės aktus asmuo gali būti tik vienoje valdoje ir gali turėti tik vieną ūkininko ūkį, o ne kelis ūkininko ūkius. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi skirtingas valdas ir iki 2020 metų įskaitytinai savo plotus ir gyvulius deklaravo skirtingose deklaracijose, t. y. pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi du skirtingus ūkininko ūkius. Pagal Valdų registro duomenis, pareiškėjas į savo valdą nebuvo įtraukęs jo sutuoktinei išnuomotų valstybinės žemės sklypų, be to, dalis šių sklypų įtraukti į pareiškėjo sutuoktinės valdą. Sutuoktinis gali teisėtai valdyti kito sutuoktinio iš valstybės išsinuomotą ar gautą laikinai naudotis žemės sklypą, tik jei jie abu sudaro vieną ūkininko ūkio vienetą. Negali būti dvigubų standartų, jog vienomis situacijomis sutuoktiniai imituotų esantys skirtingi ūkininko ūkiai (siekia gauti didesnes išmokas už mažesnius ūkininko ūkius, siekia naudotis pirmumo kriterijais nuomojantis valstybinę žemę, kurie nebūtų taikomi, jei nuomotų sutuoktiniai ar kitas sutuoktinis), o dėl valstybinės žemės nuomos ar laikino naudojimo teigtų, kad nepaisant skirtingų valdų ir teikiamų atskirų paraiškų, jie yra vienas ūkis ir gali laisvai valdyti kito ūkininko ūkio išsinuomotą ar gautą laikinai valdyti valstybinę žemę. Pareiškėjas nepagrindė Paraiškoje deklaruotų valstybinės žemės plotų, dėl kurių nuomos sudarytos sutartys su pareiškėjo sutuoktine, taip pat kuriems laikinai naudoti išduotas leidimas pareiškėjo sutuoktinės vardu, valdymo teisės. Valstybinės žemės nuomą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės asmeniui, turinčiam teisę į valstybinės žemės sklypo ar jo dalies nuomą, perleisti šią jam priklausančią teisę kitam asmeniui. Pirmosios instancijos teismo taikytos nuosavybės teisės instituto nuostatos nėra taikomos nuomos santykiams, nes nuomos santykiams taikomos nuostatos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles. Nuomos teisė nėra nuosavybės teisė, tai yra turtinė prievolė. Pirmosios instancijos teismas nuomos santykiams netinkamai taikė CK nuostatas, skirtas išimtinai nuosavybės teisės klausimams reguliuoti. Šiuo atveju turėjo būti taikomos ne CK 3.87 straipsnio, 3.88 straipsnio ir 3.91 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę, o CK 3.109–3.115 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios sutuoktinių civilinę atsakomybę pagal turtines prievoles.
28.2. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-505-308/2022, kurioje Agentūra dalyvauja kaip trečiasis suinteresuotas asmuo, pareiškėjo sutuoktinės ieškinyje nurodytos svarbios aplinkybės – kad pareiškėjo sutuoktinė nedalyvavo žemės ūkio veikloje, jos vardu įregistruotame ūkyje veiklą vykdė pareiškėjas, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine nuo 2019 m. gruodžio 25 d. nebeveda bendro ūkio, kad pareiškėjas paraiškas paramai gauti sutuoktinės vardu teikė savo iniciatyva be sutuoktinės pritarimo ir žinios. Pareiškėjas, nepagrįstai, prisidengdamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės institutu, savo iniciatyva be sutuoktinės pritarimo ir žinios teikė Agentūrai paraiškas paramai gauti sutuoktinės vardu, nesiekdamas bendros sutuoktinių naudos.
29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o dėl atsakovo apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
30. Atsiliepimą Tarnyba grindžia argumentais:
30.1. Pareiškėjas deklaravo valstybinę žemę, suteiktą (sutarčių ar įsakymo pagrindu) A. U., kaip ūkininkei, jos vienos ūkiui, o ne bendram su sutuoktiniu ūkiui. A. U. ir pareiškėjas turi skirtingas valdas, t. y. skirtingus ūkius. Teisės aktai numato, jog kitam asmeniui išnuomotu / suteiktu žemės sklypu asmuo teisėtai gali naudotis tik subnuomos atveju. Šiuo atveju NŽT sutikimas subnuomoti žemės sklypus negalėjo būti ir nebuvo išduotas.
30.2. Teisėta naudojimosi valstybine žeme pradžia yra valstybinės žemės nuomos sutartis arba įsakymas dėl laikino naudojimosi valstybine žeme suteikimo, o ne įsakymas dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo. Žemėtvarkos projekto patvirtinimas, žemės sklypo suprojektavimas nesuteikia asmeniui teisės naudotis valstybine žeme. Paraišką pareiškėjas Agentūrai pateikė 2020 m. birželio 20 d., o valstybinės žemės nuomos sutartys buvo sudarytos ir įsakymas dėl laikino naudojimosi suteikimo priimtas 2021 m. gruodžio – 2022 m. sausio mėnesiais. Todėl Paraiškos pateikimo momentu pareiškėjas neturėjo galiojančių žemės naudojimo ar valdymo teisę patvirtinančių dokumentų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl deklaruotos valstybinės žemės, kuriai patvirtinti tik žemės reformos žemėtvarkos projektai, taip pat dėl kurios nuomos sutartys sudarytos po Paraiškos pateikimo, valdymo ir naudojimo teisės yra pagrįstos, jų keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
31. Pareiškėjas T. U. atsiliepime į Agentūros apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
32. Pareiškėjas nurodo, kad paramai gauti ūkininkas gali deklaruoti hektarus, kuriuos ūkininkas valdo nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais. Vadovaujantis CK normomis dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės režimo, nėra teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės pagrindu nebuvo įgijęs turtinių teisių, kylančių iš pareiškėjo sutuoktinės vardu sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių. Atsakovo argumentai dėl nuomos sutarčių sudarymo procedūrinių, techninių aspektų, dėl ūkininko valdos registravimo ir registro tvarkymo taisyklių nėra teisiškai reikšmingi, nes byloje nenustatyta, jog būtų buvę subnuomos ar perleidimo tretiesiems asmenims atvejai, o sutuoktiniai dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo turto (įskaitant turtines teises) sprendžia bendru sutarimu. Visos aptariamos sutartys dėl valstybinės žemės nuomos buvo pareiškėjo sutuoktinės vardu sudarytos santuokos metu, galiojant įstatymo nustatytam sutuoktinių teisiniam režimui. Aptariamus plotus deklaravus tik vienam iš sutuoktinių, nėra pagrindo teigti, jog nebuvo bendro sutarimo dėl bendros nuosavybės valdymo ir naudojimo, bei nukrypti nuo imperatyviai įstatyme įtvirtinto sutuoktinių turto teisinio režimo esminių nuostatų, traktuojant pareiškėjo deklaruotus ginčo žemės sklypus kaip neteisingo deklaravimo atvejį.
33. Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
34. Agentūra nurodo, kad Tarnybos teritorinio skyriaus įsakymai, patvirtinti dėl žemėtvarkos projektų vykdymo negali būti laikomi teisėto valdymo pagrindu, nes juridiniai pagrindai, kuriais asmenys gali teisėtai naudoti valstybinės žemės sklypus, yra valstybinės žemės nuomos sutartis arba Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymas, suteikiantis teisę laikinai naudotis valstybine žeme, žemės ūkio veiklai vykdyti. Be to, pagal Agentūros, pareiškėjas deklaruojamų plotų naudojimo ar valdymo teisę turėjo pagrįsti Paraiškos pateikimo momentu galiojusiais dokumentais. Atsižvelgiant į tai, jog dalies pareiškėjo nurodytų sklypų (plotų) valstybinės žemės nuomos sutartys buvo sudarytos po Paraiškos pateikimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutiko su Agentūros išvada dėl šių sklypų neteisingo deklaravimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl Agentūros 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. SP1-1626 (11.2.12E) ,,Dėl dalies skolos anuliavimo ir susidariusios skolos sugrąžinimo“ dalies, kuria pareiškėjui T. U. pritaikyta paramos susigrąžinimo sankcija dėl 2020 metų Paraiškoje neteisingai deklaruotų plotų, pagrįstumo ir teisėtumo. Agentūra skundžiama Sprendimo dalimi neteisingo žemės ūkio naudmenų deklaravimo Paraiškoje atvejus nustatė dėl to, kad dalis pareiškėjo paramai gauti 2020 metais deklaruotų plotų valstybinės žemės nuomos sutartimis buvo išnuomoti ar Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymais laikinai perduoti naudotis pareiškėjo sutuoktinei, taip pat dėl to, kad daliai pareiškėjo deklaruotų žemės plotų buvo patvirtinti tik žemės reformos žemėtvarkos projektai, tačiau Paraiškos pateikimo dieną pareiškėjas neturėjo nei Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymų dėl tokių plotų perdavimo pareiškėjui laikinai naudotis, nei kitų jų valdymą ar naudojimąsi jais pagrindžiančių dokumentų.
36. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino skundžiamo Agentūros Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui pritaikyta sankcija už Paraiškoje deklaruotus plotus, kurie valstybinės žemės nuomos sutartimis buvo išnuomoti pareiškėjo sutuoktinei, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės pagrindu buvo įgijęs turtines teises, kilusias iš pareiškėjo sutuoktinės vardu sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių ir leidimų laikinai naudotis valstybinės žemės plotais, dvigubo šių plotų deklaravimo paramai gauti nebuvo, todėl sankcija už tokių plotų neteisingą deklaravimą pareiškėjui pritaikyta nepagrįstai. Tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, Paraiškoje deklaruotų plotų valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus pareiškėjas privalėjo turėti būtent Paraiškos pateikimo momentu, todėl vėlesne data sudaryti ir išduoti dokumentai negalėjo būti laikomi pagrindžiančiais žemės valdymo teisę, o tokiais dokumentais negalėjo būti laikomi žemės reformos žemėtvarkos projektai.
37. Apeliacinius skundus byloje pateikė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl faktinio valstybinės žemės valdymo. Savo nesutikimą su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, kad tarp pareiškėjo ir Agentūros buvo nusistovėjusi praktika, kad pareiškėjas projektinius žemės sklypus deklaruodavo pagal faktinį jų naudojimą, nesudaręs sutarčių; šie žemės sklypai buvo naudojami pagal jų tiesioginę paskirtį, juose buvo auginamos žemės ūkio kultūros, pretenzijų iš Tarnybos dėl savavališko, neteisėto naudojimosi žemės sklypais nebuvo gauta. Agentūra apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuota, kad pareiškėjas turėjo pareiškėjo sutuoktinei išnuomotos ar suteiktos laikinai naudotis valstybinės žemės valdymo teisę. Agentūra laikosi pozicijos, jog sutuoktinis gali teisėtai valdyti kito sutuoktinio iš valstybės išsinuomotą ar gautą laikinai naudotis žemės sklypą, tik jei jie abu sudaro vieną ūkininko ūkio vienetą, o nagrinėjamu atveju tiek pareiškėjas, tiek jo sutuoktinė turėjo įsteigę atskiras žemės ūkio valdas bei atskirus ūkininko ūkius.
38. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos byloje pateiktų apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Dėl paramai gauti deklaruotų žemės ūkio naudmenų valdymo
39. Bendrus reikalavimus dėl žemės ūkio politikos paramos sistemų bei ūkininkams skiriamų tiesioginių išmokų, įskaitant paraiškose deklaruojamiems žemės ūkio naudmenų plotams taikomus reikalavimus, nustato Reglamentas Nr. 1307/2013 bei Taisyklės.
39.1. Reglamento Nr. 1307/2013 (redakcija, galiojusi Paraiškos pateikimo metu) konstatuojamosios dalies 4 punkte pažymima, jog Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1306/2013 ir pagal jį priimtos nuostatos turi būti taikomi atsižvelgiant į Reglamente Nr. 1307/2013 nustatytas priemones. Siekiant suderinamumo su kitomis teisinėmis priemonėmis, susijusiomis su Bendra žemės ūkio politika (toliau – BŽŪP), kai kurios šiuo metu Reglamente (EB) Nr. 73/2009 numatytos taisyklės dabar išdėstomos Reglamente (ES) Nr. 1306/2013, visų pirma taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi nuostatose dėl tiesioginių išmokų nustatytų pareigų, įskaitant patikras ir administracinių priemonių bei administracinių nuobaudų taikymą pareigų nesilaikymo atveju, taisyklės, susijusios su kompleksine parama, pavyzdžiui, teisės aktais nustatytais valdymo reikalavimais, gera agrarine bei aplinkosaugos būkle, atitinkamų priemonių stebėsena ir vertinimu, ir taisyklės, susijusios su išankstinių išmokų išmokėjimu ir neteisėtai išmokėtų sumų susigrąžinimu. Reglamente Nr. 1307/2013 nustatyta, kad ūkininkas – fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, neatsižvelgiant į tokios grupės ar jos narių juridinį statusą, suteikiamą pagal nacionalinę teisę, kurių valda yra teritorinėje Sutarčių taikymo srityje, kaip apibrėžta Europos Sąjungos sutarties 52 straipsnyje kartu su Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 349 ir 355 straipsniais, ir kurie verčiasi žemės ūkio veikla (4 str. 1 d. a p.); valda – visi žemės ūkio veiklai naudojami ir ūkininko valdomi vienetai vienos valstybės narės teritorijoje (4 str. 1 d. b p.); „reikalavimus atitinkantis hektaras“ – tai valdos žemės ūkio paskirties žemės plotas, įskaitant plotus, kurių agrarinė būklė valstybėse narėse, kurios 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Sąjungą ir kurios pasirinko taikyti vienkartinės išmokos už plotus sistemą, 2003 m. birželio 30 d. nebuvo gera, naudojamas žemės ūkio veiklai arba daugiausia naudojamas žemės ūkio veiklai (jei plotas naudojamas ir ne žemės ūkio veiklai) (32 str. 2 d. a p.); plotai laikomi reikalavimus atitinkančiais hektarais, jei jie visus kalendorinius metus, išskyrus force majeure atvejus arba išimtines aplinkybes, turi atitikti termino „reikalavimus atitinkantis hektaras“ apibrėžtį (32 str. 4 d.); siekdamas pasinaudoti teisėmis į išmokas, kaip numatyta 32 straipsnio 1 dalyje, ūkininkas deklaruoja sklypus, kurie atitinka reikalavimus atitinkančius hektarus, susietus su teisėmis į išmokas (33 str. 1 d.).
39.2. Taisyklėse (redakcija, galiojusi Paraiškos pateikimo metu) įtvirtinta, jog neteisingas deklaravimas – didesnio žemės ūkio naudmenų ar kito ploto, negu pareiškėjas valdo, ir (arba) didesnio ploto, negu jame vykdo žemės ir (arba) miškų ūkio veiklą, deklaravimas (3.19 p.); pareiškėjams taikoma bendroji duomenų pateikimo, vertinimo ir reikalavimų įgyvendinimo tvarka: pareiškėjo, kaip valdos valdytojo, valda turi būti įregistruota Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre (toliau – ir Valdų registras) (4.1 p.); pareiškėjas paraiškoje privalo deklaruoti visus valdomus naudmenų ir kitus plotus, už kuriuos jis prašo paramos, ir visus valdomus naudmenų plotus, nors už juos paramos neprašo; parama skiriama tik už Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius naudmenų ir kitus plotus (4.2 p.); pareiškėjas privalo visoje valdoje visus metus laikytis kompleksinės paramos reikalavimų (4.5 p.); laikoma, kad yra deklaruojami didesni naudmenų plotai, nei deklaruoti reikalavimus atitinkantys plotai, kai prašoma paramos deklaruojant plotą, dėl kurio taisyklių 75.15 papunktyje ir 83, 88 punktuose numatytais atvejais arba Agentūrai atsitiktinės atrankos ar rizikos analizės būdu atrinkus pareiškėją patikrai nepateikiami žemės valdymo teisės patvirtinimo dokumentai arba neįrodoma, kad pareiškėjas vykdo žemės ūkio veiklą (4.13.3 p.); pareiškėjas arba jo atstovas (įgaliotas asmuo, tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai) jo deklaruojamiems plotams patenkant į „valstybinės ir kitos paskirties žemės sluoksnį“, privalo turėti tos žemės naudojimo ar valdymo teisės patvirtinimo dokumentą ir, Agentūrai paprašius, jį pateikti iki jos nustatyto termino (66.10 p.); pasikeitus deklaruotiems duomenims po paraiškos pateikimo pareiškėjas iki einamųjų metų liepos 17 d. gali pakeisti patvirtintos paraiškos duomenis savivaldybės, kurioje registruotas pareiškėjo valdos centras, seniūnijose ir (ar) struktūriniame padalinyje (68.1 p.); pareiškėjai kartą per kalendorinius metus iki rugpjūčio 1 d. per Elektroninių valdžios vartų portalą arba seniūnijoje atnaujina savo valdų registracijos duomenis Valdų registre (108 p.). Taisyklių 83 punkte taip pat nustatyta, kad gavusi informacijos (skundą, pranešimą ar kt.) apie pareiškėją iš sklypo (-ų) savininko (su nurodytu kadastriniu arba unikaliu numeriu) arba iš anoniminio asmens apie valstybinės žemės plotą dėl netiksliai ir (arba) neteisėtai einamaisiais arba praėjusiais metais deklaruotų plotų (t. y. plotų, kuriuos pareiškėjas deklaravo neturėdamas šių plotų teisėto valdymo teisės ir (arba) šiuose plotuose nevykdo žemės ūkio veiklos), Agentūra ją įvertina ir priima sprendimą dėl sankcijų taikymo (pagal reglamento (ES) Nr. 640/2014 II antraštinę dalį). Parama už šiuos plotus pareiškėjui mokama, o išmokėta parama nesusigrąžinama tik tuo atveju, jeigu Agentūra taisyklių 4.13.3 papunktyje nustatyta tvarka patikrina žemės ūkio veiklos vykdymo faktą nurodytuose plotuose, ir pareiškėjas pateikia šių plotų žemės valdymo teisės (nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais) patvirtinimo dokumentus.
40. Žemės ūkio valdų registravimo reikalavimai yra detalizuoti Lietuvos Respublikos žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 1351 patvirtintuose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registro nuostatuose (toliau – ir Nuostatai).
40.1. Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatyme (redakcija, galiojusi Paraiškos pateikimo metu) įtvirtinta, kad žemės ūkio valda – žemės ūkio veiklos ar alternatyviosios veiklos subjekto plėtojamos žemės ūkio veiklos ir (ar) alternatyviosios veiklos gamybos vienetų visuma, susijusi bendrais teisiniais, technologiniais ir ekonominiais santykiais (2 str. 21 d.); žemės ūkio veiklos subjektas – žemės ūkio veikla arba žemės ūkio ir alternatyviąja veikla užsiimantis fizinis ar juridinis asmuo arba fizinių ar juridinių asmenų grupė, taip pat Lietuvoje registruotas užsienio juridinio asmens filialas, kurių žemės ūkio valda yra įregistruota Valdų registre (2 str. 23 d.); kiekviena žemės ūkio valda turi būti įregistruota Valdų registre (11 str. 1 d.).
40.2. Nuostatuose įtvirtinta, kad žemės ūkio valdos narys – valdos valdytojas, valdos partneris arba valdos valdytojo šeimos narys; tas pats asmuo gali būti tik vienos valdos narys (2.3 p.); žemės ūkio valdos partneriai – žemės ūkio ir (ar) alternatyviąja veikla užsiimantys fiziniai ir (ar) juridiniai asmenys arba Lietuvoje registruoti užsienio juridinių asmenų filialai (toliau – juridinis asmuo), kurie įstatymų nustatyta tvarka sudarę rašytinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį naudoja vieną valdą (2.4 p.); žemės ūkio valdos valdytojas – žemės ūkio ir (ar) alternatyviąja veikla užsiimantis fizinis ar juridinis asmuo, nuosavybės, nuomos, panaudos teise ar kitais pagrindais valdantis žemės ūkio valdą arba, jei valdą naudoja keli partneriai, šių partnerių rašytine tarpusavio sutartimi vadovauti jungtinei veiklai paskirtas valdos partneris (2.5 p.); žemės ūkio valdos valdytojo šeimos narys – su žemės ūkio valdos valdytoju kartu gyvenantys sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) (2.6 p.); Valdų registro objektai – valdos (13 p.); Valdų registre kaupiami valdos centro duomenys – valdos centro tipas: Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas (žemės sklypas, statinys ar patalpa), valdomas valdos nario (-ių) nuosavybės ar Nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuomos (panaudos) teise; valstybinė žemė, suteikta valdos nariams laikinai naudotis žemės ūkio veiklai vykdyti (14.3.1 p.); Valdų registre kaupiami valdoje esančių valstybinės žemės plotų duomenys, kaip nurodyta Nuostatų 14.3.4, 14.3.5 ir 14.3.8 papunkčiuose, t. y. nekilnojamojo daikto buvimo vieta – savivaldybė, seniūnija, gyvenamoji vietovė); valstybinės žemės ploto duomenys – kadastro vietovės kodas, kadastro bloko kodas, valstybinės žemės ploto numeris (jeigu suteiktas), Tarnybos teritorinio skyriaus vadovo įsakymu suteikto naudotis valstybinės žemės ploto bendras plotas, įsakymo data ir numeris, leidimo naudotis valstybiniu žemės plotu pabaigos data; naudojimosi žemės sklypu arba valstybinės žemės plotu teisinio pagrindo žyma – privati nuosavybė, nuoma, subnuoma, panauda, naudojimasis kitais pagrindais (14.11 p.); Valdų registre taip pat kaupiami sutarčių duomenys, be kita ko, valdos nario, sudariusio sutartį, duomenys – fizinio arba juridinio asmens kodas, fizinio asmens vardas ir pavardė arba juridinio asmens pavadinimas (14.14.2 p.).
41. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) savo išaiškinimuose yra konstatavęs, jog Europos Sąjungos reglamentuose Nr. 1782/2003, Nr. 795/2004 ir Nr. 796/2004 aiškiai neapibrėžta žodžių „ūkininko valdomi gamybos vienetai“ tiksli reikšmė. Remiantis nusistovėjusia ESTT praktika, sąvokų, kurių apibrėžtis Sąjungos teisėje nepateikiama, reikšmė ir apimtis turi būti nustatoma remiantis jų įprasta reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriame jos vartojamos, ir teisės aktų, kuriuose jos įtvirtintos, tikslus (žr. ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo easyCar, C‑336/03, 21 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Siekiant, kad keli ūkininkai nenurodytų atitinkamos žemės kaip priklausančios jų valdai, būtina, kad šiuo laikotarpiu ši žemė negalėtų būti laikoma priklausančia kitų ūkininkų valdoms, norint gauti paramą pagal bendrosios išmokos schemą (žr. ESTT 2010 m. spalio 14 d. sprendimo Landkreis Bad Dürkheim, C-61/09, 66 punktą).
42. Ši ESTT praktika plėtojama vėlesnėse bylose dėl Reglamento Nr. 1307/2013 nuostatų aiškinimo, pabrėžiant, jog Reglamente Nr. 1307/2013 nereikalaujama, kad grindžiant paraišką dėl teisių į išmokas paskirstymo būtų pateiktas nuosavybės dokumentas ar naudojimo teisės įrodymas tam, kad būtų patvirtinta, jog pareiškėjas turi reikalavimus atitinkančius hektarus, kurie yra deklaruojami. Tačiau valstybės narės turi diskreciją dėl patvirtinamųjų dokumentų ir įrodymų, kurių jos gali reikalauti paramos pareiškėjo, kiek tai susiję su jo paraiškoje nurodytais plotais. Vis dėlto valstybėms narėms naudojantis savo diskrecija dėl įrodymų, kuriuos reikia pateikti grindžiant paramos paraišką, visų pirma kalbant apie galimybę įpareigoti pareiškėją pateikti galiojantį dokumentą, pagrindžiantį jo teisę naudoti paraiškoje nurodytus plotus, jos turi paisyti atitinkamais Europos Sąjungos teisės aktais siekiamų tikslų ir bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų, pirmiausia – proporcingumo principo (žr. ESTT 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo WQ, C‑216/19, 34–35 punktus). Proporcingumą reikia nagrinėti visų pirma atsižvelgiant į BŽŪP tikslus, o tai reiškia, kad reikia suderinti šiuos tikslus su tuo, kurio siekiama tokiais nacionaliniais teisės aktais (žr. ESTT 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo Scotch Whisky Association ir kt., C‑333/14, EU:C:2015:845, 28 ir 40 punktus; 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo SC Avio Lucos SRL, C‑176/20, 42 punktą). Leidžiama, kad valstybės narės patikslintų, kokių įrodymų reikia pateikti grindžiant paraišką paramai gauti, be kita ko, remdamosi esama įprasta praktika žemės ūkio srityje savo teritorijoje, kiek ši praktika susijusi su plotų eksploatavimu ir naudojimu, ir kokius dokumentus pateikti dėl šio naudojimo. Valstybės narės turi diskreciją pasirinkti nacionalines priemones, kurios, jų manymu, yra būtinos siekiant veiksmingai užkirsti kelią pažeidimams ir sukčiavimui ir už juos nubausti. Vis dėlto savo diskrecija dėl įrodymų, kuriuos reikia pateikti grindžiant paraišką paramai gauti, valstybės narės gali naudotis laikydamosi tam tikrų ribų, visų pirma kiek tai susiję su galimybe įpareigoti pareiškėją pateikti galiojantį dokumentą, pagrindžiantį jo teisę eksploatuoti paraiškoje nurodytą plotą (žr. ESTT 2010 m. birželio 24 d. sprendimo Pontini ir kt., C‑375/08, 76, 82, 86 ir 87 punktus; 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo Land Berlin, C‑216/19, 35 punktą; 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo SC Avio Lucos SRL, C‑176/20, 61–63 punktus). Pareigos pateikti dokumentus, patvirtinančius teisėtą žemės, dėl kurios pateikta paraiška išmokai gauti, naudojimą, numatymas gali užtikrinti, kad iš tikrųjų bus pasiekti BŽŪP tikslai. Nustatant tokią pareigą visų pirma siekiama, kad paramos pagal bendrosios išmokos schemą prašantis asmuo negalėtų piktnaudžiauti kitų asmenų žeme, siekdamas apeiti su šia schema susijusius Europos Sąjungos teisės aktus (žr. ESTT 2010 m. birželio 24 d. sprendimo Pontini ir kt., C‑375/08, 88 punktą; 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo SC Avio Lucos SRL, C‑176/20, 65 punktą).
43. ESTT praktikoje itin didelis dėmesys yra skiriamas tinkamam integruotos sistemos veikimui bei Europos Sąjungos žemės ūkio plėtros fondo finansinių išteklių panaudojimui. Šiuo aspektu ESTT yra pabrėžęs, jog iš Europos Bendrijos teisės aktų dėl integruotos sistemos, Europos Bendrijos finansinių interesų apsaugos ir BŽŪP finansavimo aiškiai matyti, kad valstybės narės turi priimti priemones, būtinas užtikrinti tinkamą integruotos sistemos veikimą, ir kad jos taip pat privalo priimti priemones, būtinas įsitikinti, jog Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo finansuojamos operacijos tikrai ir teisingai atliktos bei užkirsti kelią taisyklių pažeidimams ir su jais kovoti. Valstybės narės turi diskreciją šiai sistemai įgyvendinti ir rinktis nacionalines priemones, kurios, jų manymu, būtinos veiksmingai pažeidimų bei sukčiavimų prevencijai ir bausmėms už juos. Valstybės narės įpareigotos panaudoti savo nuožiūra vykdomus įgaliojimus remdamosi vien objektyviais kriterijais ir atsižvelgti į vienodų sąlygų koncepciją bei išvengti rinkos ir konkurencijos iškraipymo (žr. ESTT 2010 m. birželio 24 d. sprendimo Pontini ir kt., C‑375/08, 75–76 ir 84 punktus).
44. Ši praktika toliau nuosekliai plėtojama bylose, kuriose aiškinamas bendros žemės ūkio politikos finansavimo reglamentavimas nuo 2013 metų, pažymint, jog reglamentu Nr. 1305/2013 valstybėms narėms paliekama diskrecija nustatyti išsamias jame numatytos pagalbos įgyvendinimo taisykles. Ta diskrecija gali būti susijusi, be kita ko, su projektų atrankos kriterijais, siekiant užtikrinti, kad kaimo plėtrai skiriami finansiniai ištekliai būtų naudojami kuo tinkamiau ir skiriami kaimo plėtros programose numatytoms priemonėms, kurios atitinka Europos Sąjungos kaimo plėtros prioritetus, taip pat garantuoti vienodas sąlygas pareiškėjams (žr. ESTT 2021 m. spalio 6 d. sprendimo Lauku atbalsta dienests, C‑119/20, 56 ir 58 punktus). Šiuo aspektu ESTT vertino, kad nacionalinės teisės aktuose nustatytas reikalavimas, kad parama skiriama su sąlyga, jog pareiškėjas pateiks jo vardu įsteigtos gyvulininkystės ūkio registracijos pažymėjimą, priskiriamas valstybių narių turimai diskrecijai. Toks reikalavimas skatina vykdyti administracines patikras ir leidžia užtikrinti, kad iš Europos Sąjungos biudžeto finansuojami veiksmai būtų tinkamai ir veiksmingai vykdomi (žr. pagal analogiją ESTT 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimo DELID, C‑409/21, 30 punktą).
45. Šios Nutarties 39.1–39.2 bei 40.1–40.2 punktuose pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus šios Nutarties 41–44 punktuose nurodytos ESTT praktikos kontekste, matyti, jog, nors Reglamente Nr. 1307/2013 ir nėra reikalaujama pateikti žemės ūkio naudmenų naudojimo teisės įrodymą tam, kad būtų patvirtinta, jog pareiškėjas turi paraiškoje deklaruotus reikalavimus atitinkančius hektarus, valstybės narės visgi turi tam tikrą diskreciją dėl patvirtinamųjų dokumentų ir įrodymų, kurių jos gali reikalauti iš pareiškėjo, kai tai yra susiję su paraiškoje nurodytais plotais (pvz., žemės naudojimo teisinį pagrindą patvirtinančių duomenų, ūkio registracijos dokumentų ir / ar kt.). Tokia diskrecija visų pirma yra siejama su tinkamu Europos Sąjungos žemės ūkio plėtros fondo finansinių išteklių panaudojimu, todėl valstybės narės, paisydamos BŽŪP tikslų bei proporcingumo principo, privalo rinktis tokias nacionalines priemones, kurios, atsižvelgiant į žemės ūkio plotų naudojimo praktiką jų teritorijoje, užtikrintų Europos Sąjungos finansinių interesų BŽŪP srityje apsaugą, veiksmingą pažeidimų prevenciją bei atsakomybę už padarytus pažeidimus. Tokių nacionalinių priemonių tikslas, be kita ko, užtikrinti, kad paramos prašantis asmuo negalėtų piktnaudžiauti kitų asmenų žeme, siekdamas apeiti paramos administravimą nustatančių Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei kad žemės ūkio naudmenos tuo pačiu laikotarpiu nebūtų nurodomos kaip priklausančios skirtingų ūkininkų valdoms.
46. Šiuo aspektu sistemiškai vertinant Lietuvos nacionalinį reglamentavimą (žr. šios Nutarties 39.1–39.2 bei 40.1–40.2 punktus), matyti, jog siekiant užkirsti kelią pareiškėjams piktnaudžiauti kitų asmenų žeme, nacionaliniu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas paraiškoje deklaruojamų žemės ūkio naudmenų, sudarančių pareiškėjo žemės ūkio valdą, įregistravimo reikalavimas. Siekdamas gauti paramą už žemės ūkio naudmenas, pareiškėjas paraiškoje ne tik privalo visus savo žemės ūkio veiklai naudojamus ir jo valdomus vienetus (netgi tuos, už kuriuos neprašo skirti paramos) deklaruoti paramos paraiškoje bei juose visuose užtikrinti kompleksinės paramos reikalavimų laikymąsi, bet ir būti juos įregistravęs Valdų registre, būtent kaip savo (ar kartu su valdos nariais, partneriais valdomos) žemės ūkio valdos duomenis. Nacionaliniame reglamentavime įtvirtintas draudimas tam pačiam asmeniui būti daugiau nei vienos valdos nariu, leidžia išvengti tokių pažeidimų, kaip tų pačių žemės ūkio naudmenų plotų nurodymas skirtingų ūkininkų valdose. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nacionalinis teisinis reguliavimas atitinka BŽŪP tikslus bei prioritetus, užtikrina tinkamą integruotos sistemos veikimą, Europos Sąjungos finansinių išteklių naudojimą bei palengvina administracinių patikrų vykdymą. Tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, nėra pagrindo spręsti, jog reikalavimu viešajame Valdų registre konkretaus paramos prašytojo, kaip valdos valdytojo, valdoje įregistruoti duomenis apie jo valdoje žemės ūkio veiklai naudojamus ir valdomus ploto vienetus (be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad valdos duomenų registravimas nėra sudėtinga ir ilga procedūra), būtų viršijama tai, kas būtina BŽŪP tikslams pasiekti. Priešingai, toks reikalavimas laikytinas objektyviu atrankos kriterijumi, juo pareiškėjams yra garantuojamos vienodos sąlygos paramai gauti, užtikrinamas racionalus administracinių patikrų vykdymas, todėl toks reikalavimas nelaikytinas neproporcingu.
47. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog žemės ūkio naudmenų valdymas paramos administracinių teisinių santykių srityje pirmiausia apibrėžiamas per žemės ūkio naudmenų įregistravimą konkretaus paramos prašytojo, kaip valdos valdytojo, valdoje ir tik po to vertinant toje valdoje įregistruotų atskirų žemės ūkio naudmenų plotų valdymą civilinių teisinių santykių (nuosavybės, nuomos ar panaudos) aspektu. Juo labiau, kad, kaip matyti iš šios Nutarties 40.2 punkte pateikto teisinio reguliavimo, Valdų registre kaupiami duomenys apie valdos naudojimo teisinius pagrindus. Valdos įregistravimo paskirtis – paramos administravimo tikslais turėti objektyvią informaciją apie valdos valdytojo (jo vieno ar kartu su valdos nariais, partneriais) toje konkrečioje valdoje paramos gavimo tikslais valdomus plotus, kuriuose turi būti laikomasi su parama susijusių įsipareigojimų, vykdant tokių plotų apskaitą bei organizuojant patikras vietoje. Todėl, siekdama įvertinti, ar paraiškoje deklaruoti žemės ūkio naudmenų plotai gali būti laikomi reikalavimus atitinkančiais hektarais Reglamento Nr. 1307/2013 32 straipsnio 2 dalies a punkto prasme, Agentūra pirmiausiai turi patikrinti, ar tokie plotai yra įregistruoti Valdų registre konkretaus paramos prašytojo, kaip valdos valdytojo (vieno ar kartu su valdos nariais, partneriais valdomoje), valdoje. Atitinkamai, nustačius, kad tokie plotai nėra įtraukti į valdą, kurios valdytojas yra paramos paraišką teikiantis asmuo, t. y. Valdų registre nėra įregistruoti kaip tokios valdos dalis, jie negali būti laikomi reikalavimus atitinkančiais hektarais ir parama už juos negali būti skiriama.
Dėl Paraiškoje deklaruotų valstybinės žemės plotų, kurie nuomos sutartimis buvo išnuomoti arba Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymais laikinai perduoti naudotis pareiškėjo sutuoktinei
48. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad dalis pareiškėjo Paraiškoje paramai 2020 metais gauti deklaruotų žemės ūkio naudmenų buvo valstybinė žemė, kuri valstybinės žemės nuomos sutartimis, taip pat Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymais buvo suteikta laikinai naudotis ne pareiškėjui, o jo sutuoktinei A. U.. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog pareiškėjo sutuoktinė ir pareiškėjas buvo įregistravę dvi atskiras žemės ūkio valdas bei ūkininko ūkius, taigi jie nebuvo ir šiuo metu nėra vienas kito valdų nariai; taip pat dėl aplinkybių, jog pareiškėjo sutuoktinė kasmet (taigi ir 2020 metais) teikė paraiškas paramai gauti. Pareiškėjas taip pat neneigia, kad minėtos pareiškėjo sutuoktinei išnuomotos bei laikinai suteiktos naudotis žemės ūkio naudmenos, dėl kurių neteisingo deklaravimo Paraiškoje kilo ginčas šioje byloje, nebuvo įregistruotos pareiškėjo valdoje (kaip procesiniuose dokumentuose nurodo Agentūra, dalis šių naudmenų buvo įregistruotos pareiškėjo sutuoktinės valdoje).
49. Nustačius, kad aptariami ginčo plotai nebuvo įtraukti į valdą, kurios valdytojas yra pareiškėjas (paramos pagal Paraišką gavėjas), konstatuotina, jog šie plotai neatitiko esminės jų laikymo „reikalavimus atitinkančiais hektarais“ Reglamento Nr. 1307/2013 32 straipsnio 2 dalies a punkto prasme, t. y. tinkamais paramai gauti plotais, sąlygos (žr. šios Nutarties 47 p.), todėl parama už juos negalėjo būti skiriama.
50. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog pagal Taisykles žemės ūkio naudmenų įregistravimas valdoje kartu reiškia ir paraišką teikiančio valdos valdytojo įsipareigojimą visuose valdos plotuose laikytis kompleksinės paramos reikalavimų bei visus valdos plotus deklaruoti paraiškoje net ir tuo atveju, jeigu už dalį valdos plotų nėra prašoma paramos (Taisyklių 4.1, 4.1 ir 4.5 p.). Vadinasi, 2020 metais teikdama paramos paraišką, pareiškėjo sutuoktinė paraiškoje privalėjo deklaruoti visus Valdų registre įregistruotos valdos, kurios valdytoja ji yra, žemės ūkio naudmenų plotus, t. y. ir dalį plotų, dėl kurių kilo ginčas šioje byloje, o tai reiškia, jog būtent pareiškėjo sutuoktinė, kaip valdos valdytoja ir paramos gavėja, turėjo pareigą šiuose plotuose laikytis kompleksinės paramos reikalavimų. Pareiškėjui ir jo sutuoktinei atskirose paraiškose deklaravus tuos pačius žemės ūkio naudmenų plotus, susiklostytų nepageidautina situacija, kai ta pati žemė būtų laikoma priklausančia kelių ūkininkų valdoms (žr. šios Nutarties 41 ir 45 p.).
51. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Agentūra skundžiamame Sprendime pagrįstai konstatavo, jog Valdų registre pareiškėjo valdoje neįregistruota valstybinė žemė, kuri valstybinės žemės nuomos sutartimis bei Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymais buvo suteikta laikinai naudotis pareiškėjo sutuoktinei, pareiškėjo 2020 metų Paraiškoje buvo deklaruota neteisingai ir kad parama už ją negalėjo būti skiriama ir mokama. Todėl Agentūros apeliacinis skundas tenkintinas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikinta minėta Agentūros Sprendimo dalis, naikintina.
Dėl kitų Paraiškoje deklaruotų žemėtvarkos projektuose suprojektuotų valstybinės žemės plotų
52. Kaip minėta, dalį paramos susigrąžinimo sankcijos Agentūra skundžiamu Sprendimu pareiškėjui taikė dėl 2020 metų Paraiškoje neteisingai deklaruotų plotų, kuriems buvo patvirtinti tik žemės reformos žemėtvarkos projektai ir kuriems Paraiškos pateikimo dieną pareiškėjas neturėjo nei Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymų dėl šių plotų perdavimo pareiškėjui laikinai naudotis, nei kitų jų valdymo ar naudojimosi jais pagrindą įrodančių dokumentų.
53. Aptariamu aspektu pažymėtina, jog pagal Reglamento Nr. 1307/2013 24 straipsnio 2 dalį, 33 straipsnio 1 dalį, 36 straipsnio 5 dalį, išskyrus force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima numatyti arba išvengti) atvejus arba išimtines aplinkybes, reikalavimus atitinkantys hektarai gali būti deklaruojami, jei ūkininkas juos turėjo valstybės narės nustatytą dieną, kuri turi būti ne vėlesnė kaip tos valstybės narės nustatyta diena, iki kurios gali būti keičiama paraiška gauti pagalbą, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1306/2013 72 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į šį Reglamente Nr. 1307/2013 įtvirtintą reguliavimą, taip pat į tai, kad Taisyklėse expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra apibrėžta diena, nuo kurios turi būti valdomos paraiškoje deklaruotos žemės ūkio naudmenos, konstatuotina, kad aptariamos bylos atveju ši diena buvo ne vėlesnė (išskyrus force majeure atvejus) nei paskutinė Paraiškos duomenų keitimo diena, t. y. 2020 m. liepos 17 d. (Taisyklių 68.1 p.). Todėl Agentūros argumentai, esą pareiškėjas galėjo deklaruoti tik tuos plotus, kurių valdymo teisę turėjo jau Paraiškos pateikimo metu (2020 m. birželio 20 d.), nelaikytini pagrįstais.
54. Atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad tarp jo ir Agentūros buvo nusistovėjusi praktika, pagal kurią pareiškėjas projektinius žemės sklypus deklaruodavo pagal faktinį jų naudojimą, t. y. nesudaręs sutarčių, o Agentūra už šiuos plotus pareiškėjui visuomet skirdavo paramą. Kaip savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs ESTT, valstybės narės turi teisę preziumuoti, kad reikalavimus atitinkančius hektarus, susietus su paraiška dėl teisių į išmokas paskirstymo, „turi“ šią paraišką pateikęs ūkininkas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1307/2013 24 straipsnio 2 dalies nuostatą. Toks požiūris atitinka vieną iš pagrindinių BŽŪP reformos, įgyvendintos Reglamentu Nr. 1307/2013, reikalavimų, kuris nurodytas šio reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje ir kuriuo siekiama sumažinti administracinę naštą. Vis dėlto valstybių narių diskrecija, kiek tai susiję su įrodymais, kuriuos reikia pateikti grindžiant paraišką dėl teisių į išmokas paskirstymo, kompensuojama tuo, kad pagal Reglamento Nr. 1306/2013 58 straipsnio 2 dalį, siejamą su Reglamento Nr. 1307/2013 59 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės, siekdamos užkirsti kelią nepagrįstoms paraiškoms, nustato sistemingos visų paramos paraiškų ir mokėjimo prašymų administracinės patikros mechanizmą. Be to, šio Reglamento Nr. 1307/2013 63 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu suteikiant paramą sumos išmokamos nepagrįstai, tokia nepagrįstai išmokėtos paramos suma turi būti susigrąžinta. Taigi, nors valstybės narės turi teisę preziumuoti, kad reikalavimus atitinkančius hektarus, susietus su paraiška dėl teisių į išmokas paskirstymo, turi paraišką pateikęs ūkininkas, jos privalo sistemingai tikrinti paraiškas dėl teisių į išmokas paskirstymo ir atitinkamus mokėjimo prašymus, kad būtų užkirstas kelias pažeidimams, o prireikus – pažeidimai ištaisyti, ir kad būtų susigrąžintos nepagrįstai išmokėtos sumos (žr. ESTT 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo WQ, C-216/19, 36–39 p.). Taigi vien tik aplinkybė, kad vadovaudamasi prezumpcija, jog pareiškėjas paraiškose deklaruodavo teisėtai valdomas žemės ūkio naudmenas bei turėdamas tokį valdymą pagrindžiančius dokumentus, Agentūra ankstesniais deklaravimo metais skyrė ir pareiškėjui išmokėjo paramą už tokius plotus, savaime nereiškia, kad Agentūra neturėjo teisės pareiškėjo tokių duomenų pareikalauti vertindama jo 2020 metais pateiktą Paraišką, o pareiškėjui tokių duomenų nepateikus – susigrąžinti galbūt nepagrįstai pagal Paraišką išmokėtas sumas.
55. Agentūra turėjo ne tik teisę, bet ir su tinkamu integruotos sistemos veikimu bei Europos Sąjungos žemės ūkio plėtros fondo finansinių išteklių panaudojimu susijusią pareigą tikrinti paraiškas ir prireikus susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas šio fondo sumas. Būtent šią pareigą Agentūra vykdė tikrindama Paraiškos duomenis bei vertindama, ar joje pareiškėjo deklaruotos žemės ūkio naudmenos galėjo būti laikomos „reikalavimus atitinkančiais hektarais“ Reglamento Nr. 1307/2013 32 straipsnio 2 dalies a punkto prasme. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, ar Agentūros Sprendime nurodyti aptariami ginčo plotai, kuriems pareiškėjas, Agentūros vertinimu, nepateikė teisėto valdymo leidimo laikinai naudotis, nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais dokumentų, 2020 metais apskritai buvo įregistruoti Valdų registre valdoje, kurios valdytojas buvo pareiškėjas. Kaip minėta, paraiškoje deklaruojamų žemės ūkio naudmenų įregistravimo valdoje, kurios valdytojas yra paramos gavėjas, sąlyga yra esminė, sprendžiant, ar už tokius plotus gali būti skiriama ir mokama parama. Nenustačius šios sąlygos egzistavimo, tokių plotų valdymo civilinių teisinių santykių aspektu vertinimas neturi teisinės reikšmės.
56. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–3 punktuose nustatyta, kad motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Taigi teismas turi surinkti bylai teisingai išnagrinėti būtinus įrodymus, nustatyti bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes bei remdamasis šių duomenų visuma priimti sprendimą.
57. Pirmosios instancijos teismui nesurinkus duomenų apie tai, ar Paraiškoje deklaruoti žemės ūkio naudmenų plotai buvo įregistruoti Valdų registre valdoje, kurios valdytojas buvo pareiškėjas, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria konstatuota, jog Agentūra Sprendimu pagrįstai nusprendė susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą paramą už plotus, kuriems buvo patvirtinti tik žemės reformos žemėtvarkos projektai ir kuriems Paraiškos pateikimo dieną pareiškėjas neturėjo nei Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymų dėl šių plotų perdavimo pareiškėjui laikinai naudotis, nei kitų jų valdymo ar naudojimosi jais pagrindą įrodančių dokumentų, neatitinka minėtų ABTĮ 80 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Nesurinkęs visų bylai teisingai išnagrinėti būtinų įrodymų, nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas šią bylos dalį išnagrinėjo nevisapusiškai ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
58. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018). Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas iš dalies tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria konstatuota, jog Agentūra Sprendimu pagrįstai nusprendė susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą paramą už plotus, kuriems buvo patvirtinti tik žemės reformos žemėtvarkos projektai ir kuriems Paraiškos pateikimo dieną pareiškėjas neturėjo nei Tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymų dėl šių plotų perdavimo pareiškėjui laikinai naudotis, nei kitų jų valdymo ar naudojimosi jais pagrindą įrodančių dokumentų, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Pareiškėjo T. U. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. SP1-1626 (11.2.12E) dalis dėl žemės plotų, kurių valdymo ir naudojimo teisę pareiškėjas T. U. grindė sutuoktinės A. U. vardu sudarytomis valstybinės žemės nuomos sutartimis ir išduotais leidimais laikinai naudotis valstybine žeme bei dėl to pareiškėjui pritaikytų sankcijų, ir šią Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. SP1-1626 (11.2.12E) dalį palikti nepakeistą.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo T. U. skundo dalis dėl 2020 metais Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškoje deklaruotų žemės plotų, kurių valdymo teisei pagrįsti pareiškėjas pateikė žemės reformos žemėtvarkos projektus, ir perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė