Civilinė byla Nr. 3K-3-435-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02271-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 25.3; 95.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vilniaus energija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Naujamiesčio būstas“, N. G., S. U., L. S., B. S., G. L., A. A. P., D. I., D. B.-B., A. F., A. V., A. K., J. K., V. M., N. B., A. B. (A. B.), L. M., S. N., Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, institucijos, teikiančios išvadą byloje, – Valstybinė energetikos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, dėl neteisėto šilumos paskirstymo ir įpareigojimo iš naujo paskirstyti šilumą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami teisės klausimai dėl atsakovo tinkamumo ir šalių teisinio santykio kvalifikavimo, teisės kreiptis į teismą ir atsiskaitymo už šilumos energiją perskaičiavimo, kaip pažeistų teisių gynimo būdo.

Ieškovė prašė panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. R2-1846 ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. R2-2143 bei įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“: perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo    1998 m. iki 2006 m. pagal faktinius butų plotus, taikant metodą Nr. 4, butų Nr. 10 ir Nr. 11 plotus skaičiuojant su prijungtomis prie šių butų palėpėmis; iš naujo paskirstyti name suvartotą šilumą nuo 2006 m. iki 2012 m., į šilumos skirstymą įtraukiant ir palėpėje esančių kitos paskirties nešildomų patalpų plotus bei pateikiant patalpų savininkams sąskaitas, kaip nustatyta šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 ir Nr. 5; taikyti metodą Nr. 5, šilumą paskirstant ne tik pagal butų (patalpų) plotus, bet ir pagal pateikiamus pastato šilumos audito (šildytuvų kiekio nustatymo) duomenis. Ieškovė nurodė, kad atsakovas tiekia šilumos energiją namui (duomenys neskelbtini), kuriame yra ieškovei priklausantis butas. Nuo 1998 m. iki 2006 m. minėto namo palėpė priklausė tik šio namo butų savininkams, todėl šiluma turėjo būti skirstoma pagal metodą Nr. 4. Ieškovės žiniomis, prie butų Nr. 10 ir Nr. 11 prijungtų šildomų palėpės patalpų plotai nebuvo įtraukti į šilumos skirstymą, todėl atsakovas privalo perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 1998 m. iki 2006 m. pagal faktinius butų plotus. Be to, atsakovas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad minėtų butų savininkai savo patalpose nuo 1998 m. yra įsirengę perteklinį skaičių šildytuvų ir vartoja neproporcingai daug šilumos energijos. Ieškovės teigimu, nuo 2006 m. bendro naudojimo palėpėje įrengus kitos paskirties patalpas ir jas pardavus asmenims, neturintiems butų šiame name, šilumos paskirstymas turėjo būti vykdomas pagal metodą Nr. 4, kartu taikant ir Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, tokiu būdu užtikrinant, kad palėpės savininkai taip pat mokėtų už bendro naudojimo patalpų (laiptinių, rūsių ir pan.) šildymą. Be to, pasak ieškovės, atsakovas jos name šilumos ir karšto vandens apskaitai naudoja karšto vandens skaitiklius butuose ir šilumos skaitiklius (arba jų sistemas su nuotolinio duomenų perdavimo ir valdymo funkcija), kurie neturi galiojančios metrologinės patikros, todėl iki šiol vykdyta visa šilumos apskaita yra neteisėta ir niekinė. Atsakovui atsisakius perskaičiuoti mokėjimus už šildymą, ieškovė Energetikos įstatymo 34 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų energetikos klausimais nagrinėjimo ne teisme tvarka kreipėsi į Komisiją, ši 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. R2-1846 iš dalies patenkino ieškovės skundą, įpareigodama atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 2012 m. sausio mėn. Ieškovės pakartotinį prašymą priimti papildomą sprendimą, įpareigojantį atsakovą atlikti perskaičiavimus nuo 1998 m. iki 2006 m., Komisija atmetė 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. R2-2143, nors ir pripažino, kad atsakovas daugiau kaip septynerius metus netinkamai skirstė šilumos energiją tarp vartotojų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino iš dalies Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. R2-1846 ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. R2-2143; įpareigojo atsakovą atlikti šilumos suvartojimo paskirstymo daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), perskaičiavimą nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad namo (duomenys neskelbtini), savininkai nėra pasirinkę taikytino šilumos paskirstymo metodo, o atsakovas butų ir patalpų savininkams suvartotą šilumos kiekį iki 2012 m. sausio 1 d. skirstė pagal metodą Nr. 4. Atmesdamas ieškovės reikalavimą perskaičiuoti mokėjimus už šildymą dėl neteisingo butų Nr. 10 ir Nr. 11 naudingo plotų naudojimo, teismas nurodė, kad atsakovas šilumos paskirstymui apskaičiuoti naudojo namo naudingą plotą pagal turimus pakeistus plotus, į kuriuos įskaičiuoti šildomų palėpių plotai ir kurie atitinka patalpų teisinės registracijos duomenis. Ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokesčius už šildymą nuo 1998 m. iki 2006 m., taikant metodą Nr. 4, teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė, jog šiuo laikotarpiu prie butų Nr. 10 ir Nr. 11 prijungtose palėpės patalpose buvo įrengti šildymo prietaisai, ir neįrodė, kad ji, kaip pastato bendraturtė, siekė šilumos tiekėjui padėti gauti duomenis, būtinus teisingam šilumos paskirstymui. Be to, atsakovas iki 2007 m. liepos 1 d. be vartotojų valios negalėjo parinkti taikytino metodo. Teismas šį reikalavimą atmetė dar ir dėl to, kad pasibaigė Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, kurį prašė taikyti atsakovas, nes ieškovė apie savo teisės pažeidimą sužinojo dar iki 2003 m., o į Komisiją kreipėsi tik 2012 m. liepos 4 d. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą perskirstyti patiektą šilumos energiją pagal šilumos audito (šildytuvų kiekio nustatymo) duomenis, taikant metodą Nr. 5, nes butų Nr. 10 ir Nr. 11 savininkai yra įsirengę perteklinį skaičių šildytuvų, neatitinka teisinio reguliavimo, todėl atmetė šį reikalavimą kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CPK 178 straipsnis). Teismas nustatė, kad patalpa – neįrengta pastogė, kaip šešiems asmenims nuosavybės teise priklausantis objektas, Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2005 m. liepos 11 d., proporcingai jų daliai. Pasak teismo, nebūdami sąžiningi ir nevykdydami pareigos pranešti apie duomenų, reikšmingų mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, pasikeitimą patalpų savininkai negali atsidurti geresnėje padėtyje ir, gaudami paslaugą, nemokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą proporcingai savo daliai (CK 6.385, 6.388 straipsniai). Atsakovas pripažino, kad gyventojai dėl šilumos paskirstymo su skundais pradėjo kreiptis nuo 2003 m., todėl atsakovas kaip rūpestingas ir atidus šios srities profesionalas galėjo pasidomėti viešais registro duomenis dėl pastato (duomenys neskelbtini), patalpų, kad užtikrintų teisingą suvartoto šilumos kiekio paskirstymą. Ieškovės reikalavimas perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją pagal metodą Nr. 4 ir Nr. 5, įtraukiant daugiabučio namo palėpėje esančius kitos paskirties patalpų plotus, yra siejamas su bendraturčių jai padarytais nuostoliais, nevykdant savo pareigos mokėti už bendro naudojimo patalpoms patiektą šilumos energiją proporcingai jiems priklausančiai daliai. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, o ieškovė skundą Komisijai pateikė 2012 m. liepos 5 d., teismas sprendė, kad turėtų būti atliekamas šilumos suvartojimo paskirstymo perskaičiavimas nuo 2009 m. liepos 5 d., atimant jau perskaičiuotą laikotarpį. Atsižvelgdamas į tai, kad name (duomenys neskelbtini), naudojamų šilumos apskaitos prietaisų metrologinė patikra ir jos atlikimas bei duomenų nuotoliniu būdu nuskaitymas nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, teismas nevertino į bylą pateiktų ieškovės kreipimųsi į kitas institucijas bei gautų atsakymų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos apeliacinius skundus, 2014 m. spalio 29 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. sprendimą: panaikino teismo sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas atlikti šilumos suvartojimo paskirstymo daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), perskaičiavimą nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio, ir šią teismo sprendimo dalį išdėstė taip: įpareigojo atsakovą atlikti ieškovei tenkančių mokėjimų už suvartotą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio; panaikino teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta iš dalies panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos      2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. R2-1846 ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. R2-2143, ir priėmė naują teismo sprendimą – ieškinį dėl šios dalies atmesti; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad dalis ginčo name esančios neįrengtos pastogės (159,48 kv. m ploto) nuo 2005 m. liepos 11 d. buvo atidalyta ir įregistruota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas – kitos paskirties patalpa, butų ir kitų patalpų ginčo name savininkai jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias minėtos neįrengtos pastogės dalis 2005–2006 m. perleido kitiems asmenims. Teisėjų kolegija nurodė, kad asmenys, įsigiję šią patalpą, tapo ir daugiabučio namo bendro naudojimo objektų bendraturčiais, todėl jie privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Nustačiusi, kad pastogėje esančių kitos paskirties patalpų savininkams atsakovas sąskaitų už namo bendro naudojimo patalpų šildymą nepateikdavo iki tol, kol Komisija priėmė 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas perskaičiuoti šilumos suvartojimo paskirstymą šiame daugiabučiame name nuo 2012 m. sausio mėnesio, teisėjų kolegija konstatavo, jog nuo 2006 m. iki 2012 m. atsakovas neteisingai paskirstė mokėjimus už šilumos energiją namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, nes pastogėje esančios 159,48 kv. m ploto kitos paskirties patalpos savininkams proporcingai tenkančią apmokėti dalį atitinkamai priskaičiavo ieškovei ir kitiems tame name esančių butų bei kitų patalpų savininkams. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo prašymu taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, 2012 m. liepos 5 d. pateikė Komisijai skundą, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą šilumos suvartojimo paskirstymą perskaičiuoti nuo 2009 m. liepos 5 d. (CK 1.130 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, 1.132 straipsnio). Teisėjų kolegija nurodė, kad konstatavus, jog mokėjimai už šilumos energiją namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti buvo paskirstyti neteisingai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas dėl to nepagrįstai praturtėjo, ir tokiam ieškiniui turėjo būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas; ieškovei priskaičiuota apmokėti suvartotos šilumos energijos dalis, kuri turėjo būti paskirstoma atidalytos pastogės savininkams, laikytina ieškovės nuostoliais, kurie gali būti kompensuojami atlikus atitinkamo laikotarpio ieškovei tenkančių mokėjimų už namo bendro naudojimo patalpų šildymą perskaičiavimą. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad teismas ieškinio reikalavimą tenkino ne dėl to atsakovo, pažymėjo, jog pareiga teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, t. y. atsakovui (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis), ir šios pareigos nepaneigia aplinkybė, kad atsakovas iki 2011 m. gruodžio 6 d. nežinojo apie atidalytą neįrengtos pastogės patalpą. Nustačiusi, kad atsakovas ginčo laikotarpiu šilumą skirstė pagal turimus duomenis, o mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą neteisingai paskirstė dėl to, jog nei atidalytos pastogės patalpos savininkai, nei namo administratorius jam (atsakovui) nepranešė apie duomenų, reikalingų mokėjimams už bendrojo naudojimo patalpų šilumą apskaičiuoti, pasikeitimą, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog paaiškėjus, kad tie duomenys, pagal kuriuos atsakovas paskirstė šilumą, buvo neteisingi ir dėl to ieškovei buvo priskaičiuota per daug mokesčių, atsakovas privalo perskaičiuoti ieškovei tenkančius mokėjimus. Atsižvelgusi į tai, kad reikalavimą perskaičiuoti mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pareiškė tik ieškovė, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai suformulavo rezoliucinę sprendimo dalį, įpareigodamas atsakovą atlikti šilumos suvartojimo paskirstymo daugiabučiame name perskaičiavimą, todėl ši sprendimo dalis pakeičiama, atsakovą įpareigojant perskaičiuoti tik ieškovei tenkančius mokėjimus už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio. Įvertinusi ieškovės 2012 m. liepos 4 d. skunde, pateiktame Komisijai, nurodytus reikalavimo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją pagrindus, Komisijos 2012 m. rugpjūčio 2 d. ir 2012 m. rugsėjo 20 d. sprendimuose nenagrinėtas aplinkybes, tai, kad Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla Nr. 2-760-590/2014 pagal ieškovės D. S. ieškinį, kurioje ji prašo panaikinti Komisijos 2013 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. R2-3132 ir įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ atlikti centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą tuo pagrindu, kad atsakovas šilumos bei karšo vandens apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus, taip pat tai, jog pastato (duomenys neskelbtini), skaitiklių metrologiniai klausimai yra nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme byloje Nr. I-5566-281/2014, dėl atsakovo naudojamos nuotolinės duomenų perdavimo sistemos teisėtumo yra sprendžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A858-46/2014, teisėjų kolegija, nurodžiusi, kad vartotojo, kaip silpnesniosios ginčo šalies, statusas nesuteikia teisės ieškovei reikalavimus grįsti tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos privaloma išankstine ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, padarė išvadą, jog ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją dėl metrologiškai nepatikrintų šilumos energijos apskaitos priemonių naudojimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Remdamasi Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3, 13, 15, 16 dalyse, Komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 patvirtinto Ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašo 122 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu teisėjų kolegija konstatavo, kad teismas neturi teisės apeliacine tvarka peržiūrėti Komisijos priimtų sprendimų ir juos keisti ar naikinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta iš dalies panaikinti Komisijos sprendimus, panaikintina, o ieškinio reikalavimas panaikinti Komisijos sprendimus atmestinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario   13 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai teisiniai argumentai:

1. Dėl šalių teisinio santykio kvalifikavimo ir atsakovo tinkamumo. Kasatoriaus teigimu, ieškinys patenkintas nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų ir tinkamų atsakovų, kuriais turėjo būti namo bendraturčiai. Ieškovę ir kasatorių sieja sutartiniai energijos pirkimo–pardavimo santykiai ir iš jų kylančių sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, todėl teismai ginčo santykius tarp šalių turėjo kvalifikuoti kaip sutartinius energijos pirkimo–pardavimo, o ne deliktinius santykius. Ieškovė neįrodė, kokio sutartinio įsipareigojimo kasatorius nevykdė ar kokį netinkamai vykdė. Kasatorius nėra ginčo namo bendraturtis, todėl jam negali būti taikomas CK 4.76 straipsnis.

2. Dėl atsiskaitymo už šilumos energiją perskaičiavimo. Kasatorius nurodo, kad tiekiamos šilumos energijos perskaičiavimas tik vienai ieškovei, o ne viso daugiabučio namo bendraturčiams yra nepagrįstas, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Tiekiant šilumos energiją daugiabučiams namams yra laikomasi Komisijos patvirtintų šilumos paskirstymo metodikų, jos taikytinos visam daugiabučiam namui, o ne konkrečiam butui. Nėra tokios metodikos, pagal kurią šilumos energijos paskirstymas galėtų būti atliekamas tik vienam butui daugiabučiame name. Šilumos ūkį reglamentuojantys teisės aktai, Komisijos metodikos nustato principinį šilumos paskirstymo modelį daugiabučiuose namuose, kurio šilumos tiekėjas privalo laikytis, t. y. pastato bendraturčiams mokesčiai skaičiuojami už patiektą šilumos energijos kiekį, apskaitomą įvadiniu pastato šilumos prietaisu, ir pastate suvartotas energijos kiekis visiems vartotojams išdalijamas teisės aktų nustatyta tvarka pagal paskirstymo metodus. Visame daugiabučiame name yra išplėtota šilumos ir karšto vandens tiekimo sistema, o jam patiektos šilumos energijos kiekis yra objektyviai apskaičiuojamas įvadiniu šilumos skaitikliu. Kiekvienas perskaičiavimas turi įtakos šilumos paskirstymui visiems butams daugiabučiame name. Energijos tiekėjas turi teisę gauti apmokėjimą už visą energijos kiekį, kurį pateikė vartotojui. Apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas atlikti vien tik ieškovei tenkančių mokėjimų už suvartotą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą, nukrypo nuo CK 6.385 straipsnio 1 dalies, 6.388 straipsnio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. vasario 3 d. ir 24 d. nutartimis atsisakyta priimti trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atsiliepimą į kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK normų reikalavimų, bei ieškovės atsiliepimą į kasacinį skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą ir nenustačius pagrindo jį atnaujinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas teisės taikymo aspektu patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus UAB „Vilniaus energija“ kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK353 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovo tinkamumo ir šalių teisinio santykio kvalifikavimo

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad teismai ieškinį patenkino nenustatę civilinės atsakomybės sąlygų ir prieš netinkamą atsakovą, nes atsakovais turėjo būti namo bendraturčiai, be to, teismai šalių santykius turėjo kvalifikuoti kaip sutartinius energijos pirkimo–pardavimo, o ne deliktinius. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese ginčo teisenoje yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam pareiškiamas reikalavimas). Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Nurodyti byloje dalyvaujančius asmenis yra ieškovo, paduodančio ieškinį, pareiga (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis). Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Taigi ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti, tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. VšĮ „Vilniaus butai“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-161/2009; 2014 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje LUAB „Siamas“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-239/2014). Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą išaiškinta, kad teisinė ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010;   2011 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011; kt.). Jeigu pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai kyla iš sutartinių santykių, tai atsakovu turi būti asmuo, kuris sutartiniais santykiais susijęs su reikalavimo teisę turinčiu asmeniu, nes sutartis, kaip sandoris, yra prievolių atsiradimo pagrindas (CPK 41 straipsnis, CK 6.2 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-62/2008).

Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą. Tai reiškia, kad asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principų, pats sprendžia visus su jo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir pan. CK 1.138 straipsnyje nustatyti skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos taiko teismas. Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinių teisių gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių subjektas gali pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą savo nuožiūra.

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad ginčas tarp šalių kilo dėl name, kuriame yra ieškovės butas, suvartotos šilumos energijos apskaitymo ir paskirstymo, ieškovei teigiant, kad kasatorius, be kita ko, netinkamai paskirstė (išdalijo) vartotojams name suvartotą šilumos kiekį namo bendro naudojimo patalpoms šildyti ir dėl to jai priskaičiavo per daug mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą. Nagrinėjamas ginčas kilo iš sutartinių šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinių santykių, kurių šalimis yra šilumos tiekėjas – kasatorius ir buitinis šilumos vartotojas, buto savininkas – ieškovė (CK, 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. III-1864 redakcija, 6.383 straipsnio 1 dalis, 6.384 straipsnio 1 dalis, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalis). Ieškovės ieškinys teismui paduotas po to, kai šalių ginčas išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, įtvirtinta Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvo išnagrinėtas Komisijos, kuri, nustačiusi, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), šiluma septynerius metus buvo paskirstoma netinkamai, ieškovės reikalavimus pripažino iš dalies pagrįstais ir įpareigojo kasatorių perskaičiuoti šilumos suvartojimo nurodytame name paskirstymą nuo 2012 m. sausio mėnesio. Kasatorius nekvestionuoja, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams, tarp jų ir ieškovei, name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent jam. Teismai, iš dalies tenkindami ieškovės reikalavimą ir įpareigodami kasatorių atlikti atitinkamą perskaičiavimą, išsprendė iš šalių sutartinių santykių ieškovės keliamą materialųjį teisinį reikalavimą kitai šių santykių šaliai – kasatoriui. Taigi, kasatorius yra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas, pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams, tarp jų ir ieškovei, name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent jam, o ieškovė turi teisę reikalauti tinkamo šios kasatoriaus pareigos vykdymo, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad ieškinys patenkintas prieš netinkamą atsakovą. Ieškovė, disponuodama savo teisėmis, turėjo teisę pasirinkti pievolinį, o ne daiktinį savo pažeistų teisių gynimo būdą ir taip elgdamasi teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Nustatę, kad iš šalių sutartinių santykių kasatoriui tenkanti prievolė įvykdyta netinkamai, teismai turėjo teisinį pagrindą įpareigoti kasatorių ją įvykdyti tinkamai.

Teigdamas, kad teismai šalių ginčo santykius turėjo kvalifikuoti kaip sutartinius energijos pirkimo–pardavimo, o ne deliktinius, kasatorius netinkamai interpretuoja apskųstus teismų procesinius sprendimus, kurių turinys teikia pagrindą daryti išvadą, jog teismai šalių santykius tinkamai kvalifikavo ne kaip deliktinius, o kaip sutartinius.

Dėl teisės kreiptis į teismą ir atsiskaitymo už šilumos energiją perskaičiavimo, kaip pažeistų teisių gynimo būdo

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, įpareigojo atsakovą atlikti šilumos suvartojimo paskirstymo daugiabučiame name perskaičiavimą nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimą perskaičiuoti mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pareiškė tik ieškovė, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai suformulavo rezoliucinę sprendimo dalį, įpareigodamas atsakovą atlikti šilumos suvartojimo paskirstymo daugiabučiame name perskaičiavimą, todėl nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeitė, įpareigojo atsakovą atlikti ieškovei tenkančių mokėjimų už suvartotą šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 5 d. iki 2012 m. sausio mėnesio.

Kasatorius nurodo, kad tiekiamos šilumos energijos perskaičiavimas tik vienai ieškovei, o ne viso daugiabučio namo bendraturčiams yra nepagrįstas, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, apeliacinės instancijos teismas, įpareigodamas atlikti tik ieškovei tenkančių mokėjimų už suvartotą šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą, nukrypo nuo CK 6.385 straipsnio 1 dalies, 6.388 straipsnio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šios teisės įgyvendinimo procesinė tvarka nustatyta CPK ir kitų įstatymų. Pozityvius teisinius padarinius kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui gali sukelti tik tuo atveju, jeigu ši teisė bus įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Pagal CPK 5 straipsnio 1, 3 dalis teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Jose nustatyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno keliai“ v. Klaipėdos miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, be kita ko, yra konstatavęs, kad pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir (ar) teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje komercinė firma „Indra“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-361/2006; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. V. S.-M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-556/2011).

Iš šios bylos medžiagos, ieškovės ieškinio matyti, kad jis pareikštas siekiant apginti pačios ieškovės subjektines teises. Duomenų, kad ieškovė reiškė ieškinį siekdama apginti ir kitų asmenų subjektines teises bei buvo tam įgaliota, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl kitų asmenų subjektinių teisių gynimo, byloje nėra. Nustatyta, kad ieškovės subjektinių teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad kasatorius netinkamai paskirstė (išdalijo) vartotojams name suvartotą šilumos kiekį namo bendro naudojimo patalpoms šildyti ir dėl to ieškovei buvo priskirta didesnė nei priklausė šio šilumos kiekio dalis ir atitinkamai buvo priskaičiuota per daug mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo taikytas pažeistų ieškovės subjektinių teisių gynimo būdas – kasatoriaus įpareigojimas atlikti ieškovei tenkančių mokėjimų už suvartotą šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti per atitinkamą laikotarpį perskaičiavimą – atitinka nustatyto ieškovės subjektinių teisių pažeidimo pobūdį ir apimtį, yra adekvatus ir pakankamas tam, kad būtų apgintos pažeistos būtent ieškovės subjektinės teisės, dėl kurių gynimo ji turėjo teisę kreiptis į teismą ir šią teisę įgyvendino nagrinėjamoje byloje (CPK 5 straipsnio 1, 3 dalys).

Kasatorius, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas įpareigoti atlikti tik ieškovei tenkančių mokėjimų už suvartotą šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti perskaičiavimą prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, kasaciniame skunde nenurodo šį teiginį patvirtinančių teisinių argumentų. Tai, kad šilumos ūkį reguliuoja teisės aktai, Komisijos patvirtintos šilumos paskirstymo metodikos taikytinos visam daugiabučiam namui, energijos tiekėjas turi teisę gauti apmokėjimą už visą vartotojams patiektą energijos kiekį, o kiekvienas perskaičiavimas turi įtakos šilumos paskirstymui tarp daugiabučio namo šilumos energijos vartotojų, nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamą ar neteisėtą pažeistų ieškovės subjektinių teisių gynimo būdą.

Teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo CK 6.385 straipsnio 1 dalies, 6.388 straipsnio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kasatorius kasaciniame skunde nenurodo tai pagrindžiančių teisinių argumentų. Atsižvelgiant į faktinių aplinkybių skirtumus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 n. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 519-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir kt. v. UAB „Vilniaus energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2004, nėra teismo precedentas šioje byloje.

Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir nereikšmingi teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 40,67 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. liepos 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus energija“ (į. k. 111760831) 40,67 Eur (keturiasdešimt Eur 67 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Birutė Janavičiūtė

                                                                                                                                            Andžej Maciejevski

Antanas Simniškis