Administracinė byla Nr. eI2-3185-860/2020

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01291-2020-0

                                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

                                                                                        (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,

sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei,

dalyvaujant atsakovės Lietuvos kariuomenės atstovui T. M.,

        viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovėms Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Pareiškėjas V. L. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo:

1) panaikinti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba, ir KPKT) 2020 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos“ ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM, ir Ministerija) 2020 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 12-01-469 „Dėl 2020 m. kovo 3 d. gauto skundo“; 

2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo patikslintą prašymą, kuris 2020 m. kovo 6 d. buvo pateiktas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, ir priimti naują sprendimą;

3) priteisti visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad jis nustatytu terminu pateikė Tarnybai dokumentus dėl nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (toliau – ir Privalomoji karo tarnyba, ir tarnyba) atidėjimo, o priimant dokumentus jam žodžiu buvo pasakyta, kad tuo atveju, jei kokių nors dokumentų pritrūktų, su juo būtų susisiekta ir nurodyta pateikti juos papildomai. Tačiau Tarnyba, nesusisiekusi su juo ir nepaprašiusi pateikti jokių papildomų dokumentų, priėmė sprendimą neatidėti Privalomosios karo tarnybos. Tarnyba, nors ir konstatavusi, kad jo prašymas atidėti Privalomąją karo tarnybą yra nepagrįstas, tačiau jį nagrinėti priėmė, tuo pažeisdama teisės aktais nustatytą reguliavimą. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba neteisėtai buvo visiškai pasyvi ir netinkamai įgyvendino gero viešojo administravimo principą, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą. Šiuo atveju Tarnyba turėjo iš jo pareikalauti papildomų dokumentų ir nustatyti terminą jiems pateikti, o tik jų nepateikus – atsisakyti nagrinėti prašymą, tačiau ne jį išnagrinėti iš esmės be jokių papildomų dokumentų. Pažymi, kad Privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-1057 „Dėl privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos aktyviajame kariuomenės personalo rezerve atidėjimo karo prievolininkui tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 5 punkte nurodoma, jog karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus; nepagrįsti prašymai nenagrinėjami. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ 27 punkte, be kita ko, nurodoma, kad jeigu prašymui išnagrinėti būtina informacija ir dokumentai, kuriuos privalo pateikti asmuo, kuris kreipiasi, ir institucija tokios informacijos ir dokumentų pati gauti negali, per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos ji kreipiasi į asmenį raštu, prašydama pateikti šią informaciją ir dokumentus, ir praneša, kad prašymo nagrinėjimas stabdomas, iki bus pateikta prašymui išnagrinėti būtina informacija ir dokumentai. Šiuo atveju pareiškėjas mano, kad jo prašymas buvo išnagrinėtas neišsamiai, formaliai ir nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Taigi, kadangi Tarnyba, pareiškėjo nuomone, neteisėtai priėmė nepagrįstą sprendimą nagrinėti jo pateiktą prašymą, taip pat jį neteisėtai ir pažeisdama nustatytas procedūras išnagrinėjo, todėl toks Tarnybos sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir turi būti grąžintas Tarnybai pakartotiniam nagrinėjimui. Taip pat nurodo, kad Tarnyba, nustačiusi, jog dalis prašymo yra nepagrįsta, turėjo bent dėl tos prašymo dalies kreiptis į jį ir įpareigoti pateikti papildomus dokumentus (pavyzdžiui, dėl jo motinos sveikatos būklės, jos darbo grafiko ir pan.), tačiau to padaryta nebuvo. Mano, kad Tarnybos veiksmai neatitinka suformuotos gero administravimo principo įgyvendinimo praktikos. Papildomai pažymi, kad tiek Tarnyba, tiek ir Ministerija neteisėtai taikė papildomus kriterijus nagrinėjant jo prašymą. Tvarkos apraše nėra nurodytas reikalavimas pagrįsti žalos mąstą, priežastinį ryšį ir žalos pobūdį, tad tiek KAM, tiek Tarnyba neteisėtai reikalavo papildomo ir gilesnio pagrindimo.

2. Atsakovė Lietuvos kariuomenė pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas 2020 m. vasario 5 d. Tarnybai pateikė prašymą „Dėl tarnybos atidėjimo“ kartu su priedais atidėti Privalomąją karo tarnybą, nes, kaip nurodė, atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jei tarnybą atliktų kitu metu. Tarnybos Atrankos komisija, vadovaudamasi teisės aktais ir atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytus motyvus bei juos pagrindžiančius dokumentus, 2020 m. vasario 19 d. išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir priėmė sprendimą neatidėti tarnybos. Teisinis reguliavimas nurodo, kad pareiga įrodyti neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu, tenka karo prievolininkui. Teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Šiuo atveju pareiškėjas, manydamas, kad tarnyba sukels jam neproporcingai didelę žalą, turėjo Tarnybai pateikti pagrįstą prašymą ir neproporcingą žalą patvirtinančius įrodymus. Tačiau, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, pareiškėjas pateikė prašymą su priedais, kurie neleido konstatuoti, kad Privalomosios karo tarnybos atlikimas sukeltų tokio pobūdžio žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kas lemtų pakartotinį tarnybos atidėjimą pareiškėjui, juolab, kad tokia žala būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti karo tarnybą. Atsakovė taip pat mano, kad prašymo pateikimo metu nebuvo apribota pareiškėjo teisė ir galimybė teikti išsamius argumentus, motyvus ir juos patvirtinančius įrodymus, o vertinant prašyme ir skunde išdėstytus argumentus matyti, kad pareiškėjas iš esmės juose nurodo tas pačias aplinkybes, jas grindžia tais pačiais argumentais ir įrodymais, savaip interpretuodamas nurodytų duomenų įrodomąją reikšmę. Mano, kad atsakovės, priimdamos ginčijamus sprendimus, tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus nagrinėto prašymo ir skundo kontekste, pagrįstai padarydamos išvadą, jog pareiškėjo nurodyta žala ir rizika vykdomo verslo tęstinumui (nors tos pačios rūšies verslą tame pačiame objekte vysto ne tik pareiškėjas, bet ir jo mama), neigiama įtaka karjeros pradžiai naujoje darbovietėje ir ūkio subjektui (darbdaviui) sukeliami nepatogumai (nors pareiškėjas įsidarbino žinodamas, kad yra šaukiamojo amžiaus karo prievolininkas, kuriam anksčiau tarnyba jau buvo vieną kartą atidėta), taip pat galimas darbo vietos, kvalifikacijos, konkurencingumo darbo rinkoje praradimas, karjeros galimybių sumažėjimas yra tik menama ir nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, išskyrus paties pareiškėjo nurodytus bendro pobūdžio teiginius, pagrįstus tik prielaidomis bei abstraktaus pobūdžio pranešimais. Pažymi, kad, atsižvelgiant į nuolatinį tarnybos atlikimo pobūdį bei 9 mėnesių trukmę, daugumai karo prievolininkų reikia sustabdyti ar net nutraukti socialinius bei ekonominius santykius ir pakeisti gyvenimo režimą, todėl tam tikro masto žala ir nepatogumai yra tikėtini, tačiau jie vertinami atsižvelgiant į konstitucinę karo prievolę, valstybės gynybos interesus ir grėsmę šiems interesams. Šiuo atveju pareiškėjo turimas darbas savaime neįrodo neproporcingai didelės žalos jo interesams fakto, dėl kurio įstatyme numatytos tarnybos atlikimas būtų negalimas; tokio masto žala galėtų būti konstatuota tik gavus duomenų (įrodymų), iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl karo prievolės pareiškėjas patirs tokio masto nuostolių, kurie nepataisomai ir neigiamai paveiks jo ar jo artimųjų ateitį, kels realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei pateiktų dokumentų nepakanka konstatuoti tokio masto žalai asmeniniams interesams, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą pareigą atlikti Privalomąją karo tarnybą. Nors pareiškėjas prašyme ir nurodo, kad jo brolis pabaigs profesinę mokyklą ir, kai įsidarbins, galės prisidėti prie šeimos verslo, tačiau ši aplinkybė vertinama kaip menama, abstrakti ir sudaranti prielaidas apskritai išvengti prievolės atlikti Privalomąją karo tarnybą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, siekdamas atidėti Privalomosios karo tarnybos atlikimą, turi nurodyti išskirtines, realias ir galinčias būti pagrindu atidėti tarnybos atlikimą priežastis, tačiau, atsižvelgus į pareiškėjo turimą darbą, kurį galima vertinti kaip nuolatinio arba ilgai trunkančio pobūdžio aplinkybę, ir į tai, kad darbo sutartis pasirašyta 2019 m. gruodžio 4 d., daro išvadą, jog būtų neįmanoma užtikrinti pareiškėjo tarnybos atlikimo kitu metu įgyvendinimo (juolab, kad 2021 m. pareiškėjui sukaks 23 metai, t. y. paskutiniai karo prievolės atlikimo metai), o pareiškėjas turėjo pakankamai laiko priimti sprendimams sumažinti jam galimai kilsiančią žalą, kadangi šaukimai į Privalomąją karo tarnybą atnaujinti 2015 metais, o pareiškėjas pradėtas šaukti atlikti tarnybą dar nuo 2019 m. sausio 10 d. Atsakovė pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 61 straipsnio 4 dalį, be kita ko, draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Lietuvos Respublikos karo prievolė įstatymo (toliau – ir KPĮ) 40 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad karo prievolę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymų nustatyta tvarka atleidžiami nuo darbo, dirbantys pagal darbo sutartį ar valstybės tarnyboje, arba studijų aukštojoje mokykloje, garantuojant jiems darbo vietą. Atsakovė pažymi, kad darbas ir turimi finansiniai įsipareigojimai bei vystomas verslas savaime negali būti vertinami kaip neproporcingai didelė žala asmeniniams interesams ir galimybė nevykdyti konstitucinės pareigos, t. y. atlikti karo prievolės. Neužtenka nurodyti tik faktinių aplinkybių egzistavimą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti pagrįsta kilsianti žala dėl pašaukimo atlikti Privalomąją karo tarnybą, priežastinis ryšys tarp žalos ir šaukimo į tarnybą, taip pat nurodyti žalos išvengimą (sumažinimą) tarnybą atliekant kitu metu. Esamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių svarių duomenų, įrodančių, kad praras turimą kvalifikaciją, jam nebus leista atgal grįžti į jau turimą darbą, taip pat, kad pagal verslo liudijimus vystomo apgyvendinimo verslo negalės tarnybos laikotarpiu perimti mama. Kadangi šaukimai atlikti tarnybą atnaujinti dar 2015 m., todėl prieš planuojant karjerą ir asmeninį gyvenimą, prisiimant atitinkamus įsipareigojimus ir sprendimus dėl verslo pareiškėjas turėjo įvertinti galimą riziką patekti į šauktinių sąrašus ir galimybę atlikti tarnybą savo noru pasirenkant tarnybos vietą ir laiką. Nesutinka su pareiškėjo argumentai, kad jo pateiktų aplinkybių vertinimas buvo tik formalus, kadangi, atsakovės manymu, sprendimuose aptartos visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia neproporcingai didelę žalą, o iš esmės jokių naujų įrodymų nebuvo pateikta.

3. Atsakovė Krašto apsaugos ministerija pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime teigia, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Nurodė, kad Tarnybos sprendime pasisakyta dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei motyvų. Pažymėjo, kad karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tarnybos Atrankos komisija turi teisę nepagrįstų prašymų nenagrinėti. Nagrinėjamu atveju Tarnyba pareiškėjo prašymą vertino, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus (t. y. prašymas atidėti Privalomąją karo tarnybą nelaikytas nepagrįstu iš esmės), tačiau pareiškėjo pateiktų argumentų nepakako, kad būtų galima konstatuoti, jog atliekant Privalomąją karo tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu tarnybą jis atliktų kitu metu. Taigi iš esmės pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant tokio pobūdžio skundams keliamų nagrinėjimo procedūrų reikalavimų. Pareiškėjas skunde teismui pateikia iš esmės tuos pačius motyvus, kuriuos pateikė ir Krašto apsaugos ministrui, todėl jie atmestini. Pažymi, kad pagal teisės aktus pareiga surinkti įrodymus ir pagrįsti jais savo (pareiškėjo) prašymo (skundo) argumentus kyla pareiškėjui, o ne Tarnybai ar Ministerijai. Vertinant pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių visumą bei jų atitiktį KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtintai sąlygai, manytina, kad neproporcingai didelė žala asmeniniams prievolininko ar visuomeniniams interesams turėtų realiai egzistuoti ir galėtų būti konstatuojama tik gavus atitinkamus įrodymus, iš kurių būtų galima objektyviai spręsti, jog dėl šaukimo atlikti minėtos rūšies karo tarnybą prievolininkas patirtų tokio masto nuostolius, kurie nepataisomai neigiamai paveiktų jo ar jo artimųjų ateitį, keltų realų pavojų sveikatai, gyvybei ir pan. Kaip matyti iš skundo, pareiškėjas neproporcingai didelę žalą asmeniniams ar visuomeniniams interesams iš esmės sieja su šeimos verslo vykdymu bei turimais darbo santykiais. Tačiau pareiškėjas nurodo tik menamą žalą, t. y. neįrodo jos realumo, be to, nepateikia motyvų, įrodančių tokią žalą, kuri būtų neproporcingai didesnė už Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei įstatymuose numatytą pareigą atlikti Privalomąją karo tarnybą. Taigi, nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti, kad pareiškėjas, atlikdamas tarnybą, patirtų neproporcingai didelę žalą. Atsakovė, įvertinusi pareiškėjo skundo motyvus, mano, kad pareiškėjas savo prašymą iš esmės grindžia tik menama žala, t. y. tik galinčia pasireikšti ateityje, tačiau nei Tarnybai, nei teismui nepateikė įrodymų, kurie iš esmės leistų šias priežastis vertinti kaip galinčias atsirasti realiai, todėl karo tarnyba negali būti atidedama vien tik remiantis abstrakčiais pareiškėjo teiginiais.

4. Pareiškėjas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus; atsakovė Lietuvos kariuomenė taip pat pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus.

5. Teismo posėdyje Lietuvos kariuomenės atstovas nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

6. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos 2020 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl sprendimo neatidėti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos“, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, ir Krašto apsaugos ministerijos 2020 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 12-01-469 „Dėl 2020 m. kovo 3 d. gauto skundo“, priimto išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2020 m. vasario 19 d. sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Byloje nustatyta, kad 2020 m. vasario 5 d. pareiškėjas V. L. pateikė Tarnybai prašymą atidėti privalomąją pradinę karo tarnybą, nes jam atliekant tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu tarnybą atliktų kitu metu. Nurodė, kad neproporcingai didelė žala būtų padaryta, nes tai padarytų neigiamą įtaką verslo tęstinumui, taip pat pareiškėjo karjeros pradžiai tarptautinėje įmonėje informacinių technologijų sektoriuje, dėl ko darbdaviui papildomai tektų ieškoti pakaitinio darbuotojo ir nebūtų pasiekti naujai suburtos komandos tikslai. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad žalos būtų galima išvengti tarnybą atliekant kitu metu, nes jo brolis, pabaigęs profesinę mokyklą 2021 m. birželio mėnesį ir įsidarbinęs, galės prisidėti prie šeimos verslo plėtojimo. Kartu su prašymu pareiškėjas Tarnybai pateikė Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, Nekilnojamojo turto registro išrašą, verslo liudijimą ir kitus dokumentus.

8. Tarnyba 2020 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, nusprendė Privalomosios karo tarnybos pareiškėjui neatidėti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Tarnybos 2020 m. vasario 19 d. sprendimu, 2020 m. kovo 2 d. pateikė skundą Ministerijai. Skunde prašė, be kita ko, iš naujo nagrinėti jo prašymą ir, esant galimybei, atidėti tarnybos atlikimą vienerių metų terminui, t. y. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Prie skundo pareiškėjas pateikė jo mamos I. L. sveikatos dokumentus, taip pat jos darbo sutartį, kredito sutartį, informaciją apie savo darbovietę ir asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus.

Tačiau KAM 2020 m. kovo 26 d. raštu (sprendimu) Nr. 12-01-469 „Dėl 2020 m. kovo 3 d. gauto skundo“ pareiškėjo 2020 m. kovo 2 d. skundą tenkinti atsisakė ir Tarnybos 2020 vasario 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9. Pareiškėjas, minėta, nesutinka su priimtais sprendimais ir prašo teismo juos panaikinti.

Pareiškėjas skunde be kita ko nurodo, kad Tvarkos aprašo 5 punkte yra nurodyta, jog karo prievolininkas turi pagrįsti neproporcingai didelę žalą; įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta tarnybą atliekant kitu metu; pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teigia, kad Tvarkos apraše nėra nurodytas reikalavimas pagrįsti žalos mastą, priežastinį ryšį, žalos pobūdį, tad tiek Tarnybos, tiek KAM neteisėtai reikalavo papildomo ir gilesnio pagrindimo nei nurodyta Tvarkos apraše.

10. Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka karo prievolininkams atidedama krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, jeigu atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu.

Tarnybos atidėjimo KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytu atveju tvarką nustato Tvarkos aprašas. Šio aprašo (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.) 4 punkte nustatyta, kad karo prievolininkas, manydamas, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, gali pateikti Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybai ar jos teritoriniam padaliniui pagrįstą prašymą atidėti tarnybą. Tačiau karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus; nepagrįsti prašymai nenagrinėjami; jei nepagrįsta tik prašymo dalis, nagrinėjama pagrįsta dalis (Tvarkos aprašo 5 punktas).

11. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad teisės aktai neįtvirtina sąrašo atvejų, kuomet dėl karo prievolės atlikimo galinti kilti žala būtų pripažįstama neproporcingai didele karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu tarnyba būtų atliekama kitu metu. Todėl kiekvienu atveju turi būti individualiai sprendžiama, ar karo tarnybos atlikimas konkrečiu metu galėtų daryti tokio intensyvumo neproporcingą žalą karo prievolininko asmeniniams ar visuomeniniams interesams, ir kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas karo tarnybą atliktų kitu metu. Diskrecijos teisė nuspręsti, ar tokios žalos pobūdis yra toks, kuris galėtų nusverti konstitucinę karo prievolininko pareigą atlikti Karo prievolės tarnybą, palikta Tarnybai.

Taigi, nors minėtuose teisės aktuose tiesiogiai nėra įtvirtinta, kad pareiškėjas turi pagrįsti žalos mastą, priežastinį ryšį tarp jo pašaukimo atlikti tarnybą ir žalos atsiradimo bei pan., tačiau akivaizdu, kad tai yra neatsiejamai susiję su teisės aktuose įtvirtintu „neproporcingai didelė žala pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu“ turinio atskleidimu. Tad nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovai įvedė kokius nors papildomus žalos kriterijus, kurie nėra įtvirtinti teisės aktuose. Taigi, atsakovai tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, susijusius su „neproporcingai didelės žalos pareiškėjo asmeniniam ar visuomeniniams interesams“ pagrindimu.

12. Taigi, teisėjų kolegija toliau vertins, ar pareiškėjo 2020 vasario 5 d. prašymą nagrinėjančios institucijos pagrįstai jame nurodytų priežasčių, dėl kurių privalomoji pradinė karo tarnyba turėtų būti atidėta, nevertino kaip galimai galėsiančių sukelti neproporcingai didelę žalą pareiškėjo asmeniniams ir visuomeniniams interesams, ir kurios (žalos) būtų galima išvengti, jeigu pareiškėjas tarnybą atliktų kitu metu.

13. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.

Karo prievolės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje (įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2020-01-01 iki 2020-07-01, t. y. pareiškėjo prašymo pateikimo metu) įtvirtinta, kad nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – nepertraukiama, privalomoji pradinė karo tarnyba, kurią atlikdamas karo prievolininkas įgyja pagrindinį karinį parengtumą, pasirengia veikti karinio vieneto sudėtyje. Vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalimis, karo prievolininkai į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, trunkančią 9 mėnesius, iš neparengtojo kariuomenės personalo rezervo šaukiami nuo 18 iki 23 metų (įskaitytinai).

14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo 2020 m. vasario 5 d. prašymą Tarnybai argumentavo tuo, kad jam atliekant tarnybą bus padaryta neigiama įtaka jo šeimos verslo tęstinumui, taip pat karjeros pradžiai tarptautinėje įmonėje informacinių technologijų sektoriuje, dėl ko darbdaviui papildomai tektų ieškoti pakaitinio darbuotojo ir dėl ko nebus pasiekti naujai suburtos komandos tikslai. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad šeimos verslas turizmo srityje reikalauja nuolatinės priežiūros, jo motina dėl savo sveikatos būklės ir darbo grafiko viena nepajėgtų juo pasirūpinti; akcentavo, kad verslas negeneruoja tiek pajamų, jog būtų galimybė pasamdyti kitus asmenis; šiame versle po tėvo mirties dirba tik pareiškėjas ir jo motina. Be to, nurodo, kad jis neseniai įsidarbino programinės įrangos inžinieriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje šiuo metu vyksta jo apmokymai, truksiantys 7–8 mėnesius; tad jam atliekant tarnybą darbdaviui tektų ieškoti naujo pakaitinio darbuotojo. Taip pat nurodo, kad šeimos verslas, t. y. kaimo turizmo sodyba, reikalauja daug priežiūros, o

15. Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjas jau 2019 m. vasario 8 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu atidėti jam privalomąją pradinę karo tarnybą, kadangi yra informacinių technologijų specialistas ir užima svarbias pareigas įmonėje. Taip pat nurodė, kad yra dirbantis ne su vienu projektu ir jo nėra kuo pakeisti. Kartu su prašymu pareiškėjas buvo pridėjęs 2017 m. balandžio 27 d. darbo sutartį, iš kurios matyti, kad tuo metu dirbo informacinių technologijų inžinieriumi UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tarnyba 2019 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl sprendimo atidėti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą“, minėta, nusprendė atidėti pareiškėjui tarnybą iki 2019 m. gruodžio 31 d., taip suteikdama jam papildomai laiko pasiruošti atlikti Privalomąją karo tarnybą vėlesniu metu.

Antra, įvertinus pareiškėjo prašyme Tarnybai ir skunde teismui išdėstytus argumentus matyti, kad iš esmės pareiškėjas savo prašymą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir ankstesnį prašymą, dėl kurio jau vieną kartą jam buvo atidėta tarnyba; pareiškėjui atidėjus tarnybą buvo suteikta galimybė per vienerius metus pasiruošti jai, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, kad galėtų atlikti tarnybą kitu metu.

Trečia, nors pareiškėjas ankstesniu 2019 m. vasario 8 d. prašymu nurodė, kad užima svarbias pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat pateikė duomenis dėl jo 6 mėnesius trukusių apmokymų, tačiau jau 2019 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas taip pat nurodo, kad vyksta jo apmokymai, truksiantys 7–8 mėnesius. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad galimų nuostolių riziką prisiėmė pats pareiškėjas, sudarydamas naują darbo sutartį, kadangi ją sudarė jau būdamas pašauktas atlikti Privalomąją karo tarnybą, kuri 2019 m. jam buvo atidėta. Be to, nors pareiškėjas nurodo, kad darbdaviui reikėtų ieškoti naujo darbuotojo, pareiškėjui išėjus atlikti tarnybą, tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiama, kokia neproporcingai didelė žala dėl karo tarnybos būtų padaryta pareiškėjo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, todėl argumentai dėl darbdavio jau turėtų ir būsimų nuostolių (investicijų, kurias investavo į pareiškėjo kvalifikacijos kėlimą, tobulinimą, naujų darbuotojų paieškos kaštai ir pan.) nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi.

Ketvirta, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis, net ir praradęs turimą darbą, negalės surasti panašaus, jo kvalifikaciją ir gebėjimus, taip pat finansinius poreikius atitinkančio darbo. Be to, pagal DK 61 straipsnio 4 dalį draudžiama atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės ar darbdavio valia darbuotoją, pašauktą atlikti privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (panaši nuostata įtvirtinta ir KPĮ 40 straipsnio 1 dalyje), todėl po Privalomosios karo tarnybos atlikimo pareiškėjui nebūtų sudarytos kliūtys grįžti į tą pačią darbo vietą ir tęsti pradėtus darbus. Iš esmės pareiškėjo argumentai dėl jo kvalifikacijos praradimo pagrįsti tik prielaidomis. Pažymėtina, kad bendro pobūdžio teiginių nepakanka išvadai, kad pareiškėjui bendrovėje tiesiogiai veiklos nevykdant 9 mėnesius, jam bus padaryta tokio masto žala, kad vėliau nebus galimybės atnaujinti turėtas (įgytas) žinias, informaciją, kuri dėl darbinių pareigų neatlikimo tam tikrą laiką nebuvo naudojama, juolab, kad pats pareiškėjas Tarnybai 2020 m. kovo 2 d. teiktame skunde nurodė, kad jo šiuo metu užimama pozicija (informacinių technologijų specialistas) yra labai paklausi, konkurencinga ir pageidaujama tarp programuotojų. Pareiškėjas darbinių pareigų neatliktų 9 mėnesius ir ši aplinkybė nelaikytina neproporcingai didele žala, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas vykdytų savo konstitucinę pareigą valstybei. Po privalomosios pradinės karinės tarnybos pareiškėjas turėtų galimybę tęsti darbus bendrovėje, nes, kaip minėta, ši pareiškėjo teisė yra garantuota įstatymais (DK 61 straipsnio 4 dalis, Karo prievolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Penkta, dargi pareiškėjas nurodo, kad 2018 m. liepos mėnesį mirus jo tėvui visas šeimos verslas tapo valdomas jo ir jo motinos I. L.; taip pat argumentuoja, kad kaimo turizmo sodybai turi skirti daug laiko, rūpintis svečių priėmimu, o atidėjus tarnybą, vėliau motinai galėtų padėti jo brolis, kuris 2021 metais baigs mokslus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, įrodančių tokių pareiškėjo teiginių realumą, t. y. nėra garantijų, jog pareiškėjo brolis ateityje iš tiesų padės šeimos versle, tai yra tik pareiškėjo prielaidos. Be to, pareiškėjui teikiant 2019 m. prašymą atidėti tarnybą priežastys, susijusios su šeimos verslu, jau egzistavo, todėl pareiškėjas turėjo laiko pasiruošti tarnybai ir išspręsti visus klausimus, susijusius su šeimos verslu, jo vykdymu ir pan. Tad ši pareiškėjo nurodoma priežastis taip pat nelaikytina, kad galėtų padaryti neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams.

16. Kita vertus, pagal KPĮ 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą, privalomoji pradinė karo tarnyba individualia tvarka apskritai gali būti atidedama tik su sąlyga, kad karo prievolininkas tarnybą atliks kitu metu. Pažymėtina, kad pareiškėjui kartą jau buvo atidėta tarnyba, tad jis turėjo visas galimybes pasirūpinti, jog šiais metais jam atliekant tarnybą būtų išvengta jo nurodomos žalos. Tad nagrinėjamu atveju pareiškėjui atidėti dar kartą Privalomąją karo tarnybą nėra jokio pagrindo, nes nėra jokių garantijų, kad kitais metais situacija būtų kitokia. 

17. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovės, priimdamos ginčijamus sprendimus, iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo argumentus ir pateiktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodyta žala – galimas darbo vietos, kvalifikacijos, konkurencingumo darbo rinkoje praradimas, karjeros galimybių sumažėjimas, būsimi darbdavio nuostoliai, galimai žlugęs šeimos verslas – yra tik menama, t. y. neįrodė jos realumo, be to, pareiškėjas neįrodė neproporcingai didelė žalos atsiradimo tikimybės jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams ir kad jos būtų išvengta tarnybą atidėjus dar vieniems metams.

18. Pareiškėjas dar nurodo atsakovų galimai padarytus procedūrinius pažeidimus, priimant ginčijamus sprendimus.

Pirmiausia, pareiškėjo manymu, Tarnyba formaliai išnagrinėjo jo prašymą ir nepaprašė pateikti papildomų dokumentų (pavyzdžiui, dėl mamos sveikatos ar jos darbo grafiko, ko pasėkoje būtų pateikęs mamos sveikatą pagrindžiančius dokumentus ir jos darbo sutartį iš kurių matytųsi, kad mamos darbo grafikas ir sveikatos būklė neleidžia pasirūpinti sodyba); Tarnyba turėjo nustatyti terminą trūkumams šalinti, tačiau ne iš karto atsisakyti tenkinti prašymą atidėti Privalomąją karo tarnybą.

Tačiau teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.

19. Pagal Tvarkos aprašo 5 punktą (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 1 d.) karo prievolininkas turi pagrįsti prašyme nurodytą galimą neproporcingai didelę žalą, įrodyti, jog šios žalos būtų išvengta, jei karo prievolininkas tarnybą atliktų kitu metu, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus; nepagrįsti prašymai nenagrinėjami; jei nepagrįsta tik prašymo dalis, nagrinėjama pagrįsta dalis. Pagal Tvarkos aprašo 8 punktą prašymas turi būti pateiktas iki KPKT nurodyto termino pateikti reikalingus dokumentus, kuriais pagrindžiamos aplinkybės, dėl kurių tarnyba galėtų būti atidėta; prašymas, pateiktas praleidus terminą, nenagrinėjamas.

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad Tarnyba turi teisę nustatyti terminą pateikti reikalingus dokumentus, kai pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas iš esmės, t. y. kai jis nurodo tam tikras svarbias ir reikšmingas aplinkybes, tačiau neprideda tai patvirtinančių įrodymų. Jeigu pareiškėjas nustatytu terminu nepateikia reikalingų dokumentų ar juos pateikia pavėluotai, tuomet prašymas nenagrinėjamas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas teisinis reguliavimas nedraudžia Tarnybai iš karto vertinti pareiškėjo motyvus ir pridėtus įrodymus bei priimti sprendimą dėl prašymo atmetimo, jeigu jo prašymas nėra nepagrįstas iš esmės, tačiau jis grindžiamas tam tikromis aplinkybėmis, kurios nesudaro pagrindo tarnybos atidėjimui. Kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Tad pareiškėjo argumentai, kad Tarnyba buvo pasyvi ir nesilaikė gero administravimo principo, atmestini kaip nepagrįsti.

Kita vertus, kaip matyti iš bylos, pareiškėjas krašto apsaugos ministrui 2020 m. kovo 2 d. teiktame skunde detaliai išdėstė aplinkybes apie jo mamos sveikatos būklę ir darbo grafiką, taip pat pridėjo visus įrodymus, kuriais grindė savo argumentus; tad nebuvo pagrindo dar papildomai jo reikalauti pateikti šiuos įrodymus. Pareiškėjo teisė dėl įrodymų pateikimo iš esmės buvo įgyvendinta tinkamai, jo teisės dėl to nebuvo pažeistos. Tad nėra ir jokio pagrindo išvadai, kad buvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas, kuris galėtų lemti skundžiamų sprendimų panaikinimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

20. Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atrankos komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos viršininko 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-1030 „Dėl Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo tarnybos atrankos komisijos sudėties ir nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai), 6 punkte įtvirtinta, kad Atrankos komisijos posėdžiai gali būti organizuojami nuotoliniu būdu arba susirinkimo būdu. Įprastai Atrankos komisijos posėdžiai organizuojami nuotoliniu būdu, išskirtiniais atvejais – susirinkimo būdu.

Atrankos komisijos posėdžio organizavimas nuotoliniu būdu reglamentuotas Nuostatų 10 punkte.

Nuostatų 11 punkte įtvirtinta Atrankos komisijos posėdžio susirinkimo būdu organizavimo tvarka. Šių nuostatų 11.1 papunktyje nurodyta, kad Atrankos komisijos posėdis susirinkimo būdu organizuojamas, jei galimybės posėdį organizuoti nuotoliniu būdu ribotos, arba dėl karo prievolininko prašymo turinio ir aplinkybių sudėtingumo, atitinkamų žinių, kurių neturi Atrankos komisijos nariai, prašymo vertinimui poreikio, reikalinga pasitelkti atitinkamų sričių specialistus arba bendrauti su karo prievolininku arba jo atstovais tiesiogiai, ir taip nusprendžia Atrankos komisijos pirmininkas arba daugiau nei pusė Atrankos komisijos narių. Nuostatų 11.4 papunktyje įtvirtinta, kad Atrankos komisijos posėdžius sekretorius įrašo garso įrašymo priemonėmis, posėdis protokoluojamas (garso įrašas pridedamas prie protokolo).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šio teisės akto skelbimas Teisės aktų registre nėra privalomas, nes jis yra vidaus administravimo (organizacinio tvarkomojo pobūdžio) aktas. Tad vien tai, jog jis nebuvo paskelbtas minėtame registre jo nedaro negaliojančiu.

21. Taigi, iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad Atrankos komisijos posėdžiai visada vyksta nuotoliniu būdu, išskyrus tam tikrus išskirtinius atvejus, kurie nurodyti Nuostatų 11.1 punkte.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas įprastu būdu – nuotoliniu būdu. Teisėjų kolegija, įvertinusi esamą situaciją, daro išvadą, kad nebuvo jokių išskirtinių aplinkybių, kurios būtų lėmusios būtinumą pareiškėjo prašymo nagrinėjimą susirinkimo būdu. Tad Tarnyba turėjo teisę pareiškėjo prašymą nagrinėti nuotoliniu būdu. Tai, kad pareiškėjas pageidavo ar būtų norėjęs, jog jo prašymas būtų nagrinėtas susirinkimo būdu, Tarnybos niekaip neįpareigojo. Tad Tarnyba tokios pareiškėjo pageidautos posėdžio formos nepasirinkusi jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

22. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir kitų, juo labiau esminių, procedūrinių taisyklių pažeidimo nagrinėjant pareiškėjo prašymą ir skundą.

23. Atsakovų skundžiami sprendimai iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes iš jų turinio matyti, kad jie yra pagrįsti objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, matyti, kokias teisines pasekmes jie sukelia pareiškėjui, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjektų valia.

24. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas iki teismo posėdžio teikė įvairių prašymų, susijusių su byla, tačiau jie išspręsti teismo posėdžio metu, tad teisėjų kolegija plačiau sprendime dėl jų nepasisako.      

25. Apibendrinant konstatuotina, kad tiek Tarnyba, tiek ir KAM visiškai pagrįstai ginčijamais sprendimais pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepripažino kaip galinčių sukelti neproporcingai didelę žalą jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, jeigu tarnyba nebūtų atidėta kitiems metams, o ją atidėjus – tokios žalos būtų išvengta; Tarnybos ir KAM sprendimai priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir tinkamai įvertinus faktines ginčo aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių administracinių aktų, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Administracinius aktus pripažinus teisėtais, negali būti tenkinamas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atidėti jam Privalomosios karo tarnybos atlikimą.

26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

27. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjas teismo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl netenkinus skundo, bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. L. skundą atsakovėms Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                           Saulius Jakaitis

                   Rūta Miliuvienė

                   Henrikas Sadauskas