Pirmosios instancijos teismo teisėja                            Civilinė byla Nr. 2A-869-544/2016

Vitalija Ragauskienė                            Proceso Nr. 2-14-3-01408-2015-1

               Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.11.1.; 3.3.1.18;

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-56-786/2016 pagal ieškovės O. S. ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 1078,96 Eur priteisimo nuostoliams atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

1. ieškovė  O. S. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 1078,96 Eur žalą, susidariusią dėl  parduoto netinkamos kokybės daikto taisymo išlaidų.  
2. Nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. pagal pirkimo – pardavimo sutartį (toliau ir – Sutartis) iš atsakovės nusipirko automobilį „Š. O.“ už 2600 Eur, tačiau atsakovė Sutartyje nurodė 1500 Eur automobilio kainą ir šiai sumai pateikę sąskaitą, kurią apmokėjo. Atsakovė tvirtino, kad automobilis yra techniškai tvarkingas, geros būklės, paslėptų defektų nėra, kad nebuvo patekęs į autoįvykį. Kadangi yra moteris ir neturi specialių žinių, šiais  atsakovės atstovo tvirtinimais patikėjo. Matė, kad nusidėvėjęs automobilio salonas, yra kėbulo įlenkimų, nelygumų ir yra skirtingi automobilio žibintai. Tačiau atsakovės atstovas paaiškino, kad nežino, kodėl jie skirtingi, bet automobilis tvarkingas, o kėbulo įbrėžimai ir nelygumai yra todėl, kad važinėjo žvyrkeliu. Dėl nusidėvėjusio salono buvo sumažinta automobilio kaina.
3. Kada automobilį nuvežė patikrinti į autoservisą, paaiškėjo, kad  automobilis yra po avarijos, kadjo remontas atliktas neprofesionaliai, transporto priemonė liko defektuota ir kad tokiu automobiliu naudotis draudžiama ir nesaugu.  Tuomet kreipėsi į ekspertą ir ekspertas nustatė, kad automobilis yra techniškai netvarkingas, apskaičiavo remonto išlaidas, kurias prašo priteisti nuostoliams  atlyginti.
4. Kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti pinigus už automobilį, tačiau atsakovė sumokėtų pinigų negražino ir atsisakė automobilį remontuoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Skundžiamu sprendimu Anykščių rajono apylinkės teismas  ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškovei O. S. 1078,96 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nurodė, kad tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) XXIII normos, kurias ir taikė spręsdamas šalių ginčą. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad ieškovės nusipirktas automobilis buvo su paslėptais trūkumais, nors atsakovės atstovai ieškovei teigė, jog automobilis techniškai tvarkingas, nepateikė automobilio remonto dokumentų, nesakė apie  autoįvykį. Todėl pagal CK 6.333 str. 2 d. reikalavimus, atsakovei  tenka pareiga atlyginti ieškovei dėl įsigyto netinkamos kokybės daikto 1078,96 Eur  remonto išlaidas, kurių dydį, kaip ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas, teismo nuomone, ieškovė įrodė (CK 6.280 str. 1 d., 6.245 – 6.249 str., 6. 256 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

7. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės O. S. ieškinį atmesti.
8. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė automobilį pirko jau panaudotą, kad jai buvo nurodyti visi automobilio trūkumai, transporto priemonės kaina atitiko jos techninę būklę ir kitus  atitinkamos kokybės parametrus Sutarties sudarymo metu. Automobilis turėjo galiojančią techninę apžiūrą, todėl  ieškovės nurodyti defektai, jei jie būtų buvę, turėjo būti pastebėti. Ieškovė buvo susipažinusi su Sutarties nuostata, jog pirkėjas yra informuotas, kad parduodamas automobilis yra naudotas ir be garantijos, todėl galimų ankstesnio naudojimo defektų bei vėlesnių gedimų riziką pirkėjas prisiima pats. Sutarties pasirašymo dieną ieškovė jokių pretenzijų dėl automobilio trūkumų nepareiškė, o vėliau atsiųstoje pretenzijoje dėstė aplinkybes, susijusias su variklio defektu, tačiau vėliau šio defekto nebenurodė. Kartu reikšminga ir tai, jog ieškovė pretenzijas pradėjo reikšti po savaitės, o oficialią pretenziją surašė praėjus trims savaitėms po automobilio naudojimo pradžios. Taigi neaišku, kaip ir kiek per šį laiką automobilis buvo eksploatuojamas, kokie remonto darbai jam atlikti.
9. Apeliantė tvirtina, kad teismas nepagrįstai vadovavosi I. B. įmonės 2015 m. rugpjūčio 26 d. išvada, kadangi nėra duomenų, kad ši įmonė yra įgaliota ir kompetentinga teikti tokias išvadas. Išvada surašyta praėjus 15 dienų po automobilio įgijimo, yra nekonkreti, kadangi iš jos negalima nustatyti, kodėl automobilis pripažintas neeksploatuotinu bei kas buvo turėta omenyje nurodant informaciją apie automobilio detales, t. y. ar jų iš viso nėra, ar jos yra pažeistos. Kartu abejonių kelia ir I. B. sąmatoje nurodytų darbų atlikimo būtinumas ir kaina.
10. Apeliantė nurodo, kad ieškovė niekada nereikalavo suremontuoti transporto priemonę arba taikyti restituciją, kadangi jau pirmoje pateiktoje pretenzijoje prašė atlyginti žalą.
11. Prieš sudarydama Sutartį, ieškovė galėjo patikrinti automobilį autoservise, tačiau to nepadarė, nors 9 metus naudotą automobilį pirko iš baldus gaminančios įmonės, t. y. neprofesionalaus automobilių pardavėjo, kurios darbuotojai neturi specialių žinių ar įrangos, kad patikrintų parduodamo automobilio techninę būklę.
12. Mano, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė tyčia nuslėpė automobilio defektus ir taip pažeidė jos teises. Vien skirtingi automobilio žibintai negali būti pripažinti esminiu trūkumu, leidžiančiu vertinti, kad automobilis buvo techniškai netvarkingas. Ieškovė, prieš nupirkdama transporto priemonę, matė, kad žibintai yra skirtingi, tačiau tokia automobilio būklė ją tenkino.
13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą į teismo posėdį kviesti UAB „Utenos techninės apžiūros centras“ technikos vadovą, kuris būtų patvirtinęs, jog su esamais žibintais automobilis atitinka techninius reikalavimus, bei nepagrįstai į vėlesnius teismo posėdžius nekvietė dėl ligos į pirmąjį teismo posėdį negalėjusio atvykti automobilį aptarnavusio autoserviso darbuotojo Ž. P..
14. Be to, pirmosios instancijos teismas iš atsakovės priteisė per didelį žyminį mokestį (42 Eur) už ieškinį, kadangi pagal 1078,96 Eur ieškinio sumą žyminis mokestis sudaro 32 Eur.
15. Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą ieškovė O. S. prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir neteisėtą, o skundžiamą Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Nurodo, kad turto vertintojo E. L. pateikta ataskaita bei paaiškinimai, I. B. rašte užfiksuoti duomenys bei aplinkybė, jog nustatytų automobilio trūkumų šalinimas kainavo 1000 Eur, neįskaitant variklio tyrimo, patvirtina, jog ieškovei parduotas automobilis buvo techniškai netvarkingas ir turėjo paslėptų trūkumų.
17. Kartu ieškovė pabrėžia ir tai, jog vien aplinkybė, kad automobilio pirkimo metu jo techninė apžiūra buvo galiojanti, nepaneigia aplinkybės, kad jis buvo parduotas techniškai netvarkingas. Atliekant techninę apžiūrą transporto priemonės dalys nėra nuimamos ar išardomos. Iš atsakovo paaiškinimų teismo posėdžio metu galima suprasti, jog Anykščiuose veikianti techninė apžiūra nėra itin patikima, o turto vertintojas patvirtino, jog didžioji dalis automobilio defektų yra atsiradę prieš įsigyjant  automobilį.
18. Atsiliepime nurodoma, jog Sutarties sudarymo metu atsakovas neatskleidė paslėptų automobilio trūkumų bei fakto, kad jis yra po eismo įvykio. Pati ieškovė, neturėdama specialiųjų žinių, neturėjo galimybės tokių trūkumų nustatyti.
19. Atsakovo direktoriaus ir darbuotojo S. S. posėdžio metu duoti parodymai  prieštaringi, galimai dėl siekimo išvengti civilinės atsakomybės, o tai turėtų būti vertinama kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Mano, kad teismas pagrįstai atsisakė atidėti bylos nagrinėjimą ir leisti atsakovui pateikti dokumentus bei apklausti liudytojus kitame teismo posėdyje, kadangi tam buvo pakankamai laiko. Atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikti ir prašomi prie bylos prijungti dokumentai neturėtų būti priimami. Jei jie būtų priimti, mano, tie įrodymai tik patvirtina, kad automobilis nebuvo prižiūrimas tinkamai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 2 p.).
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 str. 2 d. numato, kad, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
22. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, reglamentuojančias pirkimo – pardavimo sutartimi perduodamų daiktų kokybės ir trūkumų klausimus, šalių atsakomybės už netinkamos kokybės daikto pardavimą klausimus, netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl  be pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo priėmė sprendimą ieškinį tenkinti (CK 6.333 str., 6.334 str., 6.245 – 6.249 str., 6. 256 str., CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
23. Byloje nustatyta, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. ieškovė O. S. ir atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė automobilio „S. O.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė už 1500 Eur nupirko, o atsakovė - pardavė minėtą automobilį (1 t., 17 b. l.). Sutartyje automobilio defektai neužfiksuoti, bet nurodyta, jog automobilis parduodamas naudotas ir be garantijos. I. B. įmonės 2015 m. rugpjūčio 26 d. išvadoje užfiksuota, jog, atlikus automobilio būklės patikrinimą, nustatyta, jog automobilio eksploatacija negalima, kėbulo dalies remonto darbai atlikti nesilaikant technologinių reikalavimų, priekinis buferis, priekinis kairės pusės sparnas, priekinis dešinės pusės sparnas, galinis dešinės pusės sparno arka, skirtingi priekiniai žibintai (1 t., 24 b. l.).  Ieškovė pareiškė atsakovei pretenzijas, kuriose nurodė, jog įsigijo automobilį su paslėptais trūkumais ir dėl to reikalauja pašalinti daikto trūkumus (1 t., 25 – 26, 37 – 40 b. l.). Ieškovė dėl automobilio techninės būklės įvertinimo kreipėsi į turto vertintoją ir pateikė 2015 m. spalio 21 d. vertinamo turto išvadą, kurioje nurodyta, kad automobilis yra techniškai netvarkingas (1 t., 90 – 119 b. l.). I. B. įmonė sudarė reikalingų atlikti darbų sąmatą, o ieškovė už automobilio remontą sumokėjo 1078,96 Eur (1 t., 120 – 122 b. l.). Pateiktu ieškiniu ieškovė reikalavo šią sumą ir kitas patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės, o skundžiamu sprendimu ieškovės reikalavimai buvo patenkinti.
24. Taigi nagrinėjamu atveju šalių ginčas dėl prekių kokybės tinkamumo kilo iš pirkimo – pardavimo santykių, kuriuos reglamentuoja CK XXIII skyriaus normos. Pagal CK 6.334 straipsnio 1 d. 3 punktą, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti. Bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai išdėstyti CK 6.327 str. 1 d., kurioje nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Nuostatos dėl pirkimo –pardavimo sutartimi perduodamų daiktų kokybės detalizuotos CK 6.333 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį pardavėjas privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, bei atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo, tačiau  tam tikrais  aiškiai įstatyme ar sutartyje apibrėžtais pagrindais pardavėjui atsakomybė už netinkamą daikto kokybę gali būti netaikoma (CK 6.327 str. 2 d.). 
25. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės nusipirktas automobilis yra techniškai netvarkingas ir buvo parduotas su paslėptais trūkumais, todėl ieškinį patenkino. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šia išvada, pažymi, kad įprasti reikalavimai lengvajam automobiliui yra tai, kad jis iš esmės būtų techniškai tvarkingas ir juo būtų galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį – važiuoti. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, to neneigė ir pati ieškovė,  kad minėtam automobiliui galiojo techninė apžiūra ir jis galėjo būti naudojamas pagal paskirtį, t. y. buvo galima su juo važiuoti. Pati ieškovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad, prieš įsigydama automobilį, juo pavažiavo ir jį apžiūrėjo. Taigi, byloje nustatyta, kad pagal savo paskirtį įsigytas automobilis tiesioginę funkciją atliko, juo buvo galima važiuoti ir jokių esminių gedimų, neleidžiančių jo eksploatuoti, nebuvo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad automobilis jo pardavimo metu buvo netinkamas naudoti pagal tiesioginę paskirtį.
26. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų, turėjo įrodyti pirkėjas  (ieškovė) (CK 6.327 str. 1 d. ), nes „įrodinėja tas, kas teigia“ (CPK 178 str.). Kadangi įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, tai  ieškovė, teigdama, kad atsakovė (pardavėjas) pažeidė sutartį, turėjo ne tik nurodyti,  kad  automobilis  buvo netinkamos kokybės ir su paslėptais trūkumais, bet ir  turėjo nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertinęs įrodymus (CPK 176–224 str.), teismas galėtų spręsti, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė parduoto  automobilio  paslėptų trūkumų, kurie jai nebuvo žinomi pirkimo metu  ir kurie nebuvo aptarti sutarties sudarymo metu, fakto neįrodė.
27. Spręsdama, ar ieškovė pagrįstai reikalauja atlyginti išlaidas dėl automobilio, parduoto su paslėptais trūkumais, remonto, teisėjų kolegija įvertina šias svarbias aplinkybes: parduotas automobilis „S. O.“ buvo 2006 metų laidos (1 t., 28 b. l.), jo rida - apie 300000 kilometrų (1 t., 93 b. l.), atsakovė automobiliu ilgą laiką naudojosi vykdydama ūkinę – komercinę veiklą, susijusią su baldų gamyba, kaina už automobilį iki 1500 Eur buvo sumažinta po šalių derybų dėl  automobilio nusidėvėjimo (1 t., 17 b. l.), posėdžio metu pati ieškovė pripažino, kad tokio automobilio kaina rinkoje buvo  apie 3000 Eur, kad nesidomėjo ir netikrino informacijos, susijusios su iki tol buvusiu automobilio remontu, pirkimo – pardavimo sutartyje šalys įtraukė sąlygą, jog pirkėjas yra informuotas, kad parduodamas automobilis yra naudotas ir be garantijos, todėl galimų ankstesnio naudojimo defektų bei vėlesnių gedimų riziką pirkėjas prisiima pats (1 t., 17 b. l.). Ieškovė nepateikė patikimų ir objektyvių įrodymų, paneigiančių virš išdėstytas aplinkybes bei to, kad ji žinojo ir suprato, jog perka pakankamai ilgą laiką  verslo reikalais eksploatuotą automobilį su dideliu pravažiavimo kilometražu, kuriuo nudėvėjimo požymiai, atsižvelgiant į gamybos metus, buvo akivaizdūs.
28. Byloje nustatyta, ko neginčijo ir pati ieškovė, kad ji, turėdama tam galimybę, prieš įsigydama automobilį nebuvo nuvykusi į servisą ir neatliko transporto priemonės apžiūros (CK 6.328 str.), nors žinojo, kad automobilį perka iš neprofesionalaus pardavėjo, matė, jog jo salonas nusidėvėjęs, priekinis stiklas suskilęs, žibintai skirtingi, transporto priemonė nebuvo jai atvežta sutartą dieną, motyvuojant įvykusiais gedimais. Pagal bylos duomenis, ieškovei nebuvo apribotos galimybės patikrinti automobilio techninę būklę, transporto priemonė buvo atvaryta į jo jos gyvenamąją teritoriją (į Jonavą), kur galėjo būti patikrinta pačiai ieškovei žinomuose servisuose.   Ieškovė, pasirašydama Sutartį, nereikalavo atskirai aptarti automobilio techninės būklės ar nurodyti konkrečių, net ir aiškiai matomų, defektų. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovė, kaip  apdairus ir protingas žmogus, turėjo pareigą įsitikinti įsigyjamo daikto kokybe. Pagal bylos duomenis, ieškovė, pavažiavusi automobiliu trumpą atstumą, nusprendė jį 2015 m. rugpjūčio 11 d įsigyti, juo naudojosi tam tikrą laiką ir pretenziją atsakovui pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 18 d. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog „barškėti“ automobilis pradėjo po padangų pakeitimo, dėl ko, dar kiek pavažinėjus, buvo kreiptasi į servisą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nusipirktą automobilį eksploatavo, juo važinėjo, remontavo. Kokiomis sąlygomis minėtą laikotarpį buvo eksploatuotas automobilis ir  kokios kokybės remonto darbai buvo atlikti  nežinoma.
29. Taigi virš išdėstyti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovė,  įsigydama naudotą automobilį iš neprofesionalaus pardavėjo, nesiėmė tinkamų ir pakankamų veiksmų, kad automobilio būklė būtų įvertina profesionalo, kad automobilis būtų patikrintas kompetentingų asmenų, todėl prisiėmė su tuo susijusios rizikos dalį.  
30. Kartu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, rėmėsi I. B. įmonės 2015 m. rugpjūčio 26 d. rašte dėl informacijos apie automobilio būklės patikrinimą išdėstytais duomenimis, diagnostikos metu nustatytais automobilio gedimais bei 2015 m. spalio 21 d. automobilio vertinimo išvada bei ją surašiusio E. L. parodymais. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad ieškovės iš atsakovės įsigytos transporto priemonės eksploatacija negalima, kadangi „priekinės kėbulo dalies remonto darbai atlikti nesilaikant technologinių reikalavimų; priekinis buferis, priekinis kairės pusės sparnas, priekinis dešinės pusės sparnas, galinis dešinės pusės sparno arka; priekiniai žibintai sudėti skirtingi“ (1 t., 24 b. l.). Iš esmės analogiškos išvados išdėstytos ir turto vertintojo E. L. parengtoje turto vertinimo ataskaitoje (1 t., 94 b. l.). I. B. įmonės išvada bei E. L. turto įvertinimo akto duomenys patvirtina, kad ieškovės įsigytas automobilis turi techninių trūkumų, tačiau neįrodo, kad tie trūkumai ir defektai buvo paslėpti, užmaskuoti ir kad tokio pat pobūdžio ir apimties jie buvo automobilio pardavimo metu, nes  minėti asmenys ieškovės nusipirktą automobilį apžiūrėjo ir jo būklę vertino tik praėjus keletui savaičių bei porai mėnesių (1 t., 24, 91 b. l.).  Šie duomenys sudaro pagrindą padaryti išvadą, jog  byloje liko neįrodyta, kad ieškovės nusipirktas automobilis turėjo paslėptų trūkumų, todėl nėra pagrindo sutikti su priešinga  pirmosios instancijos teismo išvada, sudariusia pagrindą atsakovės atžvilgiu taikyti atsakomybę CK 6.334 str. 1 d. 3 p. pagrindu.
31. Pardavėjo atsakomybė už parduodamų daiktų kokybę nėra absoliuti. Atsakomybė už paslėptus trūkumus tenka pardavėjui, bet CK 6.327 str. 2 d. nustatyta sąlyga, kuriai esant pardavėjas neatsako už parduodamo daikto kokybę. Jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti, kad parduodami daiktai neatitinka reikalaujamos kokybės, tai ši aplinkybė pagal įstatymą šalina pardavėjo atsakomybę. Kokybės reikalavimų neatitikimas – tai paslėpti trūkumai. Jeigu pirkėjas yra informuojamas ar kitu būdu jam tampa žinoma arba negali nežinoti apie tokius trūkumus, tai pagal CK 6.327 str. 2 d. pardavėjas už juos neatsako. CK 6.317 ir 6.327 straipsniuose reglamentuojamos tam tikros pardavėjo teisės ir pareigos bei pardavėjo atsakomybės sąlygos, susijusios su parduodamo daikto kokybe, bet nereglamentuojami įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimai. Jie išdėstyti CPK, tai pat CK 6.333 straipsnyje ir kitose normose, kurios turi būti aiškinamos sistemiškai (CK 1.9 straipsnis). Be to, CK 6.333 str. 1 d. nustatyta, kad pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.
32. Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija mano, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės O. S. ieškinį atmesti.
34. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d. taisyklę. Kadangi ieškinys  atmetamas, o byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovei teisines paslaugas būtų teikęs advokatas ar advokato padėjėjas, o ne individuali įmonė, tai  atsakovės turėtos išlaidos pirmosios instancijos teisme iš ieškovės nepriteisiamos (CPK 88 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015),.
35. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovei  priteisiamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis bei civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patirtos bylinėjimosi išlaidos valstybei (CPK 93 str. 1 d., 96 str. 2 d.).
36. Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, tačiau šiuo atveju sprendžiama, jog apeliantės teikiamų įrodymų, susijusių su ieškovės nusipirktos transporto priemonės remontu, priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo,  ieškovė su jais yra susipažinusi ir dėl jų įrodomosios reikšmės pasisakiusi. Šie įrodymai susiję su ieškinio ir apeliacinio skundo pagrįstumo vertinimu, todėl jie prijungiami prie bylos ir vertinami kartu su kitais pateiktais įrodymais.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

n u s p r e n d ž i a :

panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės O. S. ieškinį atmesti.

Priteisti iš O. S., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 8,30 Eur (aštuonis eurus 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (sąskaita (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 6800).

Priteisti iš O. S., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), 32 Eur (trisdešimt du eurus) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija:                                                                                                    Ramunė Čeknienė

                                                                                                                              Laimutė Sankauskaitė

              Birutė Valiulienė