Civilinė byla Nr. 3K-3-16/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos: 94.2.1; 108; 121.20 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir
Sigito Gurevičiaus,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 3 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams L. V. B., R. G., pagal įstatymą
atstovaujamos L. V. B., ir R. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų;
trečiasis asmuo – A. Š.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl procesinės teisės normų,
reglamentuojančių priešieškinio priėmimo tvarką, bylos teismingumo nustatymo
klausimus, apeliacinės instancijos teismo teises, aiškinimo ir taikymo. Vilniaus
miesto valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkiu A. S. V. buvo atkurtos
nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); ji namo dalį
– butą (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno atsakovai, dovanojimo
sutartimi perleido trečiajam asmeniui A. Š. Ieškovas nurodytą butą pagal
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 2 punktą nuomojo iš savininko iki valstybės
garantijos ginčo bute gyvenusiems nuomininkams įvykdymo. Pagrindinei
nuomininkei atsakovei L. V. B. ir jos šeimai 2005 m. sausio 14 d. buvo
suteikta valstybės garantija, pagal kurią valstybė įsipareigojo kompensuoti
gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas, neviršijančias valstybės garantijoje
nurodytos nuomojamų patalpų vertės. Pagal Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d.
nutarimu Nr. 793 patvirtintą Gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų, neviršijančių
valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų vertės, kompensavimo
nuomininkams tvarką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės
departamento Juridinis skyrius 2005 m. liepos 26 d. raštu informavo atsakovę L.
V. B. apie jai skirtas lėšas gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidoms
kompensuoti. Atsakovė per du mėnesius nuo šio rašto įteikimo (raštas atsakovei
buvo įteiktas 2005 m. rugpjūčio 8 d.) nepasirinko gyvenamųjų
patalpų, ji 2005 m. spalio 21 d. raštu buvo informuota apie skirtų lėšų 2005 m.
spalio 13 d. pervedimą į notaro depozitinę sąskaitą, tačiau atsakovė ir jos
šeima iki 2006 m. vasario 13 d. neišsikėlė iš nurodyto buto. Lietuvos
Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio,
šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir
lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymo) 9 straipsnio 12 punkte
nustatyta, kad valstybės garantijos turėtojas, įvykdžius valstybės garantiją,
per keturis mėnesius nuo garantijos įvykdymo dienos privalo išsikraustyti iš
užimtų gyvenamųjų patalpų, o savivaldybės administracija privalo per vieną
mėnesį patalpas perduoti šio namo, jo dalies ar buto savininkui, surašant
gyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Dėl to ieškovas prašė teismo iškeldinti
atsakovus iš buto (duomenys neskelbtini) su visu jiems priklausančiu
turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto
1–asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino,
įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą atidėjo penkiems mėnesiams. Teismas nurodė,
kad 2005 m. sausio 14 d. atsakovams buvo suteikta valstybės garantija, kuria
valstybė įsipareigojo kompensuoti atsakovams gyvenamųjų patalpų įsigijimo
išlaidas (109 000 Lt) ir iki garantijos įvykdymo nuomoti jiems ginčo patalpas.
Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad valstybė garantiją
įvykdė 2005 m. spalio 13 d., todėl atsakovai privalėjo iki 2006 m. vasario 13 d.
išsikraustyti iš užimamų patalpų. Teismas, vadovaudamasis Kompensacijų
įstatymu, atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo ginčo dėl valstybės garantijos
įvykdymo, konstatavo, jog valstybės garantija buvo visiškai įvykdyta, atsakovai
savo prievolės atlaisvinti gyvenamąsias patalpas nevykdė, todėl iškeldino
atsakovus iš užimamų gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant jiems kitų gyvenamųjų
patalpų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad viena atsakovė yra neveiksni, o kita
pensinio amžiaus, atsakovų prašymu atidėjo teismo sprendimo vykdymą penkiems
mėnesiams.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2008 m. spalio 3 d. nutartimi
jį tenkino, panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio
10 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios
instancijos teismui. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai atsisakė priimti atsakovų priešieškinį, neišnagrinėjo atsakovų
nurodytų aplinkybių, todėl galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla (CPK 329
straipsnio 1 dalis); atsakovai pirmosios instancijos teismui pateiktu
priešieškiniu ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtus
aktus – 2005 m. sausio 14 d. valstybės garantiją ir 2005 m. spalio 13 d.
įsakymą dėl valstybės garantijos vykdymo, kuriais buvo grindžiamas ieškinys dėl
atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos
teismo protokolinė nutartis, kuria atsisakyta priimti priešieškinį, neatitiko
CPK 291 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, nes nebuvo nurodyti
motyvai, kurių pagrindu buvo padaryta išvada, įstatymai ir kiti teisės aktai,
kuriais teismas rėmėsi, priimdamas šią nutartį. Kolegija nustatė, kad Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta
administracinėje byloje pagal atsakovų skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti
2005 m. spalio 14 d. valstybės garantiją ir 2005 m. spalio 13 d. įsakymą dėl
valstybės garantijos vykdymo, bylą nutraukė, atsakovams praleidus skundo
padavimo terminą ir neprašius jo atnaujinti, tačiau pažymėjo, kad šis teismas
nenagrinėjo bylos iš esmės, o bendrosios kompetencijos teismas negali atsisakyti
priimti ieškinį ar priešieškinį tuo pagrindu, kad yra praleista ieškinio
senatis. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui nenustačius
aplinkybių, dėl kurių negalėjo būti priimamas priešieškinis, šis turėjo būti
priimtas ir nagrinėjamas. Apeliacinės instancijos teismui pagal CPK 33
straipsnio 2 dalį ir 143 straipsnį neturint suteiktos teisės priimti
priešieškinį, kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui. Kolegija nesutiko su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad atsakovai neginčijo valstybės išduotos
garantijos ir jos vykdymo; motyvavo, kad atsakovai, remdamiesi Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartyje (T. 1, b. l. 111)
esančiais išaiškinimais apie garantijos išdavimo momentą, apie patalpų rinkos
vertės patikslinimą, teigė, kad garantija jiems nebuvo išduota, nes jie
nepasirašė ieškovo 2005 m. sausio 14 d. išduotoje garantijoje prie žymos
apie patikslintą buto vertę – 109 000 Lt. Pirmosios instancijos
teismas ieškinį tenkino tuo pagrindu, kad pagal 2005 m. sausio 14 d.
atsakovams suteiktą valstybės garantiją valstybė įsipareigojo atsakovams
kompensuoti 109 000 Lt gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų ir iki garantijos
įvykdymo nuomoti jiems ginčo patalpas, ir 2005 m. spalio 13 d. įsakymu
valstybės garantija buvo įvykdyta, pervedant lėšas į notaro depozitinę
sąskaitą, tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo atsakovų atsikirtimų
apie tai, jog valstybės garantija jiems nebuvo išduota. Tuo tarpu atsakovai
kaip tik šioje byloje priešieškiniu ginčijo valstybės garantiją ir jos
įvykdymą. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto
savivaldybės 2005 m. sausio 14 d. išduotoje Valstybės garantijoje nuomininkui valstybė
įsipareigojo kompensuoti atsakovams gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas,
neviršijančias nuomojamų patalpų vertės (100 000 Lt), atsakovai savo parašais
patvirtino garantijos sąlygas, tačiau garantijoje nenurodyta, ar atsakovai sutiko
su garantijoje nurodyta nuomojamų patalpų rinkos verte; garantijoje yra
nurodyta žyma, kad patikslinta gyvenamųjų patalpų vertė, remiantis 2005 m.
liepos 20 d. turto vertės nustatymo pažyma, buvo 109 000 Lt, šią žymą
patvirtino tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, atsakovų
parašų nėra.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 3 d. nutartį ir palikti galioti
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą,
nes neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m.
spalio 4 d. nutartimi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m.
gruodžio 22 d. nutartimi, išnagrinėję bylą dėl ginčo buto vertės patikslinimo,
valstybės garantijos ir 2005 m. sausio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo, nutraukė bylą, praleidus
įstatyme nustatytus skundo padavimo terminus, todėl ir bendrosios kompetencijos
teisme priešieškinyje išdėstyti reikalavimai negalėtų būti nagrinėjami dėl
terminų praleidimo. Be to, atsakovų priešieškinis yra tapatus ieškiniui, pagal
kurį buvo nutraukta administracinė byla: priešieškinis pareikštas toms pačioms
šalims (atsakovai pareiškė ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės
administracijai); priešieškiniu prašoma iš esmės to paties, kaip ir ieškinyje,
t. y. kad būtų pakeista ginčo buto rinkos vertė ir Vilniaus miesto savivaldybės
administracija įpareigota patikslinti atsakovams 2005 m. sausio 14 d. išduotą
valstybės garantiją; ieškinyje ir priešieškinyje pateikti reikalavimai
grindžiami tais pačiais juridiniais faktais. Apeliacinės instancijos teismas
neatkreipė dėmesio į teismų praktiką, pagal kurią bendrosios kompetencijos
teismas, spręsdamas administracinius teisinius santykius, turėtų vadovautis
terminais, taikomais administracinėje teisenoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. V. S.,
L. P.; bylos Nr. 3K-7-658/2002; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko
administracija v. E. M.; bylos Nr.
3K-3-380/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Visuomeninė
organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, Vilniaus apskrities viršininko
administracija; bylos Nr. 3K-3-134/2008 ir kt.). Dėl to teismas,
spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, turėjo taikyti Administracinių
bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, kurioje
nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas suinteresuotai šaliai
ginčyti dėl jos priimtą administracinį aktą.
2.
Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės
normas, reglamentuojančias rūšinio teismingumo klausimus (ABTĮ 15 straipsnio
1 dalies 2 punktą). Kasatoriaus teigimu, iš priešieškinio turinio matyti, kad
ginčas kilo tarp L. V. B., R. G., R. G. ir viešojo administravimo subjekto
– Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, t. y. iš administracinių
teisinių santykių, susiklosčiusių savivaldybei vykdant jai įstatymu paskirtą
funkciją dėl valstybės garantijų išdavimo ir vykdymo. Ieškovo reiškiamas
reikalavimas dėl iškeldinimo pripažintas civilinio pobūdžio reikalavimu, o
atsakovų keliami reikalavimai priešieškinyje – administracinio pobūdžio.
Nagrinėjamoje byloje CPK 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta absorbcijos
taisyklė netaikytina, nes pagal Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl
teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti
2007 m. vasario 2 d. nutartyje esančius išaiškinimus ši taisyklė
neturi būti taikoma visais atvejais, kai vienoje byloje yra pareikšti
skirtingos teisinės prigimties reikalavimai, ir tie reikalavimai nėra taip
susiję, jog pagal įstatymuose įtvirtintas rūšinio teismingumo taisykles
negalėtų būti nagrinėjami skirtingų kompetencijų teismuose. Kasatoriaus
teigimu, bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamo ieškinio pagrindas yra
būtent atsakovų skundžiami administraciniai teisės aktai, t. y. reikalavimai,
keliami priešieškinyje dėl 2005 m. sausio 14 d. valstybės garantijos ir 2005 m.
spalio 13 d. įsakymo dėl valstybės garantijos įvykdymo, yra pagrindiniai,
o Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimas dėl iškeldinimo – išvestinis,
atsiradęs nurodytų administracinių aktų pagrindu.
3.
Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal CPK 143
straipsnį atsakovai turėjo galimybę pareikšti priešieškinį iki nutarties skirti
bylą nagrinėti teisme priėmimo, tačiau priešieškinį pateikė tik 2008 m. vasario
22 d., tuo tarpu kai ieškovo ieškinys teismui buvo pateiktas 2006 m. birželio
22 d., teismo posėdis paskirtas 2006 m. spalio 17 d. Kasatoriaus teigimu,
priešieškinio priėmimas akivaizdžiai užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes iš naujo
turėtų būti nagrinėjami jau išnagrinėti klausimai, kurių teisėtumas
nekvestionuojamas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose,
išnagrinėjus priešieškinyje keliamus reikalavimus ir priėmus dėl šių
reikalavimų sprendimą, šis neturėtų jokių teisinių pasekmių nagrinėjant
klausimą dėl iškeldinimo, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus įsakymas dėl atsakovei L. V. B. ir jos šeimai išduotos valstybės
garantijos įvykdymo yra teisėtas, pagrįstas ir galiojantis Lietuvos
vyriausiajam administraciniam teismui nutraukus bylą ir konstatavus, kad buvo
praleistas terminas skundui dėl 2005 m. sausio 14 d. Valstybės garantijos ir
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 13 d.
įsakymo panaikinimo paduoti.
4.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnio 1 dalies 4
punktą, 329 straipsnio 1 dalį, darydamas išvadą, kad pirmosios instancijos
teismas turėjo priimti atsakovų priešieškinį, neišnagrinėjo atsakovų nurodytų
aplinkybių dėl garantijos išdavimo, pats neatliko išsamios byloje pateiktų
įrodymų analizės, o panaikino iš esmės teisėtą teismo sprendimą vien formaliais
pagrindais, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią procesinės teisės normos
netinkamas taikymas, neturėjęs įtakos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumui,
nėra pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio
29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacija (JAV),
Symantec Korporacija (JAV), Autodesk Inc. (JAV), BĮ UAB “VteX” (Lietuva) v. UAB
„Fima”; bylos Nr. 3K-3-132/2003; 2004 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje L. P. v. O. J., N. F. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-688/2004;
2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft
korporacija, Symantec Korporacija, BĮ UAB „VTeX“ v. UAB „Vilpostus“;
bylos Nr. 3K-3-311/2006, 2007 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. J. T. v. UAB „Transnetas“; bylos Nr. 3K-3-312/2007, 2008 m. kovo 3 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. K., UAB „Kriptonika“ v. I. D., A. D. ir kt.;
bylos Nr. 3K-3-135/2008; 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
R. V. įmonė v. R. D., VĮ Registrų centro Šiaulių filialas, A. K.; bylos
Nr. 3K-3-169 ir kt.). CPK nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas
panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo tik esant CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 ir (arba)
2 punkte nurodytiems pagrindams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo,
kad iš esmės tai reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas, būdamas
kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats
ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus
pažeidimus, t. y. turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo
klaidas, tiek materialinės ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo
nustatytus trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos
apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. E. Š., R. Š.; bylos Nr.
3K-3-184/2008). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas
neišsiaiškino, ar priešieškinis teismingas bendrosios kompetencijos teismui, ar
nepraleistas senaties terminas priešieškinyje keliamiems reikalavimams
pareikšti, ar šis priešieškinis nėra tapatus anksčiau pateiktam atsakovų
ieškiniui, ir ar apskritai nebuvo pagrindų, kuriems esant teismas gali
atsisakyti priimti priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Be to, neteisingas
apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas
sprendime nepasisakė, kodėl nesirėmė atsakovų atsikirtimais dėl valstybės
garantijos neišdavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2008 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V.
P. A., J. E. A. v. R. M., T. M.; bylos Nr. 3K-3-164/2008, yra pasisakęs,
kad įstatyme reikalaujama sprendimą argumentuoti glaustai, t. y. pasisakyti
kiek įmanoma trumpai ir tik dėl esminių klausimų, plačiai neaptarinėti
akivaizdžių išvadų. Kasatoriaus teigimu, išvada, kad valstybės garantija buvo
įvykdyta atsakovams, yra akivaizdi, remiantis Kompensacijų įstatymu ir Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu.
5.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kompensacijų
įstatymą, klaidingai įvertino skirtingus teisinius santykius – garantijos
išdavimą ir garantijoje esančios turto vertės patikslinimą, todėl neteisingai
nustatė garantijos išdavimo momentą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė,
kad atsakovai savo parašais patvirtino garantijos sąlygas dėl 100 000 Lt
patalpų vertės, tačiau nepasirašė dėl patikslintos patalpų vertės. Pagal
nurodyto įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai
nepasirašo arba atsisako pasirašyti valstybės garantiją, savivaldybės
administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo valstybės garantijos
dokumente įrašo ir savo parašu patvirtina atitinkamą žymą; šia žyma būtų
įforminamas nuomininko atsisakymo pasirašyti ar nepasirašymo faktas, ir pagal
Lietuvos administracinio teismo praktiką tai neturėtų įtakos nuomininkui
išduotos garantijos galiojimui. Nagrinėjamoje byloje atsakovai pasirašė
valstybės garantiją, todėl tai reiškia, kad ši jiems buvo išduota, o ta
aplinkybė, kad vėliau buvo patikslinta kompensuojamo turto vertė, nėra
pagrindas daryti išvadą, jog garantija atsakovams iš viso nebuvo išduota. Pagal
Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintos
Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams
vykdymo eiliškumas, apskaitos ir kontrolės tvarkos 3 punktą nuomininkų,
gyvenančių savininkams natūra grąžinamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse,
butuose, gyvenamųjų patalpų rinkos vertė turi būti nustatoma iki valstybės
garantijos pasirinkimo ir ne anksčiau kaip trys mėnesiai iki valstybės
garantijos įvykdymo patikslinama. 2005 m. sausio 14 d. išduotoje valstybės
garantijoje buvo atsakovų parašai, kuriais jie patvirtino, jog sutiko su
garantijoje nurodytomis sąlygomis, taip pat ir nurodyta patalpų verte. Ginčo
buto vertė buvo patikslinta, remiantis 2005 m. liepos 20 d. turto vertės nustatymo
pažyma, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus
2005 m. spalio 13 d. įsakymu valstybės garantija buvo įvykdyta,
pervedant lėšas į notaro depozitinę sąskaitą. Atsakovai nesutiko su patikslinta
turto verte ir kreipėsi į teismą, tačiau, minėta, administracinė byla buvo
nutraukta, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo
teigti, kad valstybės garantija atsakovams nebuvo išduota, šis faktas nėra
nuginčytas, yra teisėtas ir galiojantis.
6.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 7 straipsnį, nukrypo nuo
teismų praktikos dėl trečiojo asmens nuosavybės teisių pažeidimo nuosavybės
teisių atkūrimo procese. Pagal CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso
koncentracijos principą teismas privalo imtis visų priemonių, siekiant užkirsti
kelią proceso vilkinimui, o šalys privalo sąžiningai naudotis ir
nepiktnaudžiauti jiems priklausančioms procesinėmis teisėmis bei rūpintis
greitu bylos išnagrinėjimu. Atsakovai keletą kartų teismuose ginčijo ginčo buto
rinkos vertę ir reikalavo patikslinti šią vertę; procesas teismuose tęsiasi
ilgiau kaip dvejus metus, atsakovai, dar kartą nagrinėjamoje byloje teikdami
priešieškinį dėl reikalavimo, dėl kurio ne kartą jau kreipėsi į teismą, tik
vilkina bylos nagrinėjimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo
atsižvelgti į pirmiau nurodyto civilinio proceso principo pažeidimą ir imtis
priemonių, kad kelias tolimesniam proceso vilkinimui būtų užkirstas. Be to, dėl
atsakovų veiksmų Vilniaus miesto savivaldybė negali įvykdyti jai įstatymuose
nustatytos pareigos po valstybės garantijos įvykdymo perduoti atlaisvintas
gyvenamąsias patalpas jų savininkui; taip pat savininkas negali laisvai disponuoti
jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kol jis nėra atlaisvintas nuomininkų ir
pagal teisės aktus perduotas savininkui. Konstitucinis Teismas ne kartą yra
pabrėžęs, kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės ar
vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų asmenų interesus.
Atsakovai atsiliepimu
į kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės
instancijos teismo nutartį, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kreiptis į
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatymo 7 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 ir 23 straipsniams,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai grąžino bylą iš naujo nagrinėti ir spręsti priešieškinio
priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui, nes pagal CPK 326–330
straipsnius apeliacinės instancijos teisme ieškinys ar priešieškinis negali
būti priimtas; teisingai nurodė, kad atsakovui nagrinėjamoje byloje ginčijo
valstybės garantiją ir jos vykdymą; padarė pagrįstas išvadas, jog
administraciniuose teismuose byla nebuvo išnagrinėta iš esmės. Sprendžiant
klausimą dėl ginčo buto vertės nustatymo, tampa aktualus Turto ir verslo
vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnis, kuris, atsakovų manymu, prieštarauja
Konstitucijos 23 straipsniui, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatyme nustatyta
tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo
aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis).
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas
nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių priešieškinio priėmimo
tvarką, bylos teismingumo nustatymo klausimus, apeliacinės instancijos teismo
teises, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas).
Dėl
priešieškinio priėmimo
Priešinis
ieškinys – tai toje pačioje byloje jau vykstant ginčui pareikštas atsakovo
ieškinys ieškovui, siekiant apsiginti nuo ieškinio reikalavimo. Pažymėtina, kad
iš esmės galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise, todėl
daugeliu atveju, esant materialiniams teisiniams santykiams, subjektus sieja
abipusės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti
reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti
reikalavimą ieškovui. Priešieškinis turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias
ieškinio pareiškimo taisykles (CPK 143 straipsnis), išskyrus tai, kad
teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį neskundžiama atskiruoju skundu.
Įstatyme nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis, reikšdamas
priešieškinį (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Teismas gali atsisakyti priimti
priešieškinį esant vienai iš trijų pagrindų grupių: 1) yra CPK 137 straipsnio 2
dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143
straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio
2 dalyje nurodytų sąlygų. Šioje byloje priešieškinio priėmimo klausimo
išsprendimas visų pirma yra susijęs su rūšinio teismingumo klausimu.
Nagrinėjamoje
byloje atsakovai pateikė priešieškinį, kuriuo ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės
administracijos priimtus aktus – 2005 m. sausio 14 d. valstybės garantiją ir
2005 m. spalio 13 d. įsakymą dėl valstybės garantijos vykdymo, kuriais buvo
grindžiamas ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto. Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos aktai, kuriuos ginčija atsakovai, yra priimti
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese, būtent – įgyvendinant
Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir
lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
įstatyme, įstatymo, taip pat Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793
patvirtintos Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams
ir savininkams vykdymo eiliškumą, apskaitos ir kontrolės tvarkos nuostatas.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
ginčai dėl individualių teisės aktų, priimtų įgyvendinant viešojo administravimo
veiklą, teisėtumo nagrinėtini administraciniame teisme.
Nuosavybės
teisių atkūrimo procesas yra reguliuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama
valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo
administravimo sritis (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). Šį procesą
reglamentuoja specialiuosiuose įstatymuose ir teisės aktuose nustatytos
taisyklės. Valstybės garantijų suteikimas, taip pat ir valstybės garantijos,
išduodamos butų, esančių namuose, į kuriuos buvusiems savininkams atkurtos
nuosavybės teisės, nuomininkams sumos nustatymas yra sudedamoji nuosavybės
teisių atkūrimo proceso dalis, kurią reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Kompensacijų už valstybės
išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos,
taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių
į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas, Vyriausybės 2000
m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinta Valstybės garantijų gyvenamųjų
namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos
ir kontrolės tvarka bei kiti poįstatyminiai aktai. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad bylos
rūšinis teismingumas nustatomas, taip pat vadovaujamasi atitinkama
Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios
kompetencijos bei administracinio teismo spręsti praktika, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktika, kurioje yra pasisakyta
dėl atitinkamų bylų rūšinio teismingumo klausimų, atsižvelgiant į konkrečios
bylos pobūdį (faktines aplinkybes) bei toje konkrečioje byloje pareikštus
reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko
administracija ir kt.; bylos Nr. 3K-3-560/2008). Specialioji teisėjų
kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir
administracinio teismo spręsti yra konstatavusi, kad Valstybės garantijų
suteikimas, kaip ir apskritai nuosavybės teisių atkūrimo procesas, yra viešojo
administravimo sritis (Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d.
nutartis, priimta byloje S. P. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt.; 2006
m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta byloje V. S. v. Radviliškio rajono
savivaldybės administracija, 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta byloje
J. P. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt.; 2005 m.
rugsėjo 19 d. nutartis, priimta byloje V. M. v. Vilniaus miesto
savivaldybės taryba ir kt.; kt.). Specialioji teisėjų kolegija taip pat yra
nurodžiusi, kad, nepaisant to, jog ginčas susijęs su turto vertės nustatymu, o
tai yra ir turtinio pobūdžio klausimas, toks ginčas, kaip savo esme susijęs su
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu, vis dėl to
laikytinas kylančiu iš administracinių teisinių santykių (Specialiosios teisėjų
kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta byloje J. S. v. Vilniaus
miesto savivaldybės taryba ir kt.).
Taigi,
atsakovų priešieškiniu keliamas ginčas yra kilęs iš administracinių teisinių
santykių ir turėjo būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Teisėjų kolegija
turi pagrindą sutikti su kasatoriaus argumentais, kad CPK 26 straipsnio 2
dalyje įtvirtinta absorbcijos taisyklė nėra absoliuti. Ji neturi būti dirbtinai
taikoma visais atvejais, kai vienoje byloje yra pareikšti skirtingos
teisinės prigimties reikalavimai, ir tie reikalavimai nėra taip susiję, jog
pagal įstatymuose įtvirtintas rūšinio teismingumo taisykles negalėtų būti
nagrinėjami skirtingų kompetencijų teismuose (Specialiosios teisėjų kolegijos
2007 m. vasario 2 d. nutartis, priimta byloje D. G. v. Vilniaus apskrities
viršininko administracija), kad tais atvejais, kai ginče dominuoja
administracinio teisinio pobūdžio santykis, CPK 26 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta taisyklė (vadinamoji „absorbcijos“ taisyklė) netaikytina
(Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta byloje
Klaipėdos apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybė ir kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovų priešieškiniui
priimti nebuvo procesinių prielaidų, nes egzistavo CPK 137 straipsnio 2 dalies
2 punkte nustatytas pagrindas ieškiniui atsisakyti priimti, priešingu atveju
būtų pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės.
Dėl
ieškinio (priešieškinio) tapatumo
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus:
ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B.; bylos Nr. 3K-3-203/2000; skelbta Teismų praktika
14). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK
135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas
pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek
reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y.
teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Nagrinėjamoje byloje teismai
nustatė, kad atsakovai kreipėsi į administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė
panaikinti valstybės garantiją ir įsakymą dėl šios garantijos vykdymo bei
įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją patikslinti buto vertę.
Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą nutraukė, nes pareiškėjai
praleido skundo padavimo terminą, ši nutartis 2007 m. gruodžio 22 d.
Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi palikta nepakeista. Atsakovų
priešieškinyje buvo suformuluoti tie patys reikalavimai. Minėta, kad šie
atsakovų reikalavimai yra kilę iš administracinių teisinių santykių ir
nagrinėtini administraciniame teisme. Administraciniai teismai yra sudėtinė
teismų sistemos dalis, jiems pavesta nagrinėti bylas, kylančias iš
administracinių teisinių santykių (Teismų įstatymo 12 straipsnio 2, 4
dalys). Tai reiškia, kad valstybė yra nustačiusi tokį teisinį reguliavimą,
pagal kurį tam tikrų ginčų nagrinėjimas vyksta specializuotuose teismuose pagal
šioms byloms nagrinėti nustatytą procedūrą, kurią reglamentuoja Administracinių
bylų teisenos įstatymas. Atsakovai kreipėsi į administracinį teismą ir taip įgyvendino
savo teisę ginčyti valstybės garantiją. Administracinis teismas skundą priėmė
ir jį nagrinėjo, tačiau bylą nutraukė nustatęs, kad skundas buvo paduotas
praleidus nustatytą terminą. Taip šis teismas užbaigė bylą procesiniu
sprendimu, nustatytu Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6
punkte, ir sukeliančiu analogiškas pasekmes, nustatytas CPK 294 straipsnio 2
dalyje (ABTĮ 102 straipsnis). Kadangi atsakovų keliamų reikalavimų išsprendimas
priklauso specializuoto, t. y. administracinio, teismo jurisdikcijai ir dėl šių
reikalavimų yra priimta tokio teismo nutartis bylą nutraukti, tai teisėjų kolegija
konstatuoja, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų
pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, ir dėl šios
priežasties atsakovų priešieškinis nagrinėjamoje byloje negalėjo būti priimtas
(CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad, siekiant užtikrinti proceso
operatyvumą, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą nagrinėti iš
naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais atvejais ir tik CPK 327
straipsnyje nurodytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. R. v. E. Ž.; bylos Nr. 3K-3-93/2004; 2004 m. spalio 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje B. A. M., I. M. v. G. G. L. ir kt.;
bylos Nr. 3K-3-576/2004). Iš kasaciniu skundu skundžiamos apeliacinės
instancijos teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismo
sprendimas panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti tuo pagrindu, jog
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovų priešieškinį,
neišnagrinėjo atsakovų nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių jų nesutikimą su
ieškiniu, todėl galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla (CPK 329 straipsnio 1
dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje
byloje netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias
priešieškinio priėmimą, todėl nepagrįstai perdavė bylą nagrinėti iš naujo
pirmosios instancijos teismui. Kadangi apeliacinis procesas vyksta pagal tas
pačias taisykles, kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme (CPK 302
straipsnis), tai apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę, neišeidamas už
apeliacinio skundo ribų, peržiūrėti iš naujo bylos faktines aplinkybes ir
išnagrinėti atsakovų nesutikimo su ieškiniu motyvus.
Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos
teismas, be teisėto pagrindo pripažinęs atsakovų teisę reikšti byloje
priešieškinį ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, pažeidė CPK 329 straipsnio
1 dalies nuostatas, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduodama iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1
punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 3 d.
nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos
teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Gražina Davidonienė
Sigitas
Gurevičius