Baudžiamoji byla Nr. 2K-41-697/2021

                                                                        Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25648-2017-8                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 

                                                             2.4.2.1; 2.8.9.5

                                                                (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas), 

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui, 

nuteistojo M. G. gynėjui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

išteisintojo B. G. gynėjai advokatei Zitai Malovai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, patikslintu Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi,

B. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

M. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. G. išteisintas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. nuosprendžiu pakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nuosprendis, patikslintas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartimi.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria M. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, M. G. paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, 75 straipsnio 4 dalimi, M. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigota šią įmoką sumokėti per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Likusi nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       B. G. buvo kaltinamas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį tuo, kad tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, iki 2016 m. lapkričio 11 d., Švedijos Karalystėje, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje, įgijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens didelės vertės, t. y. didesnės nei 9500 Eur vertės, automobilį „Audi Q7“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris 2016 m. rugsėjo 27 d. buvo įgytas apgaule iš Švedijos Karalystės bendrovės „D“, žinodamas, jog šis turtas yra gautas nusikalstamu būdu, ir 2017 m. gegužės 24 d. apie 16.30 val. prie kavinės „Achtamar“, esančios Šventoniškio k., Kėdainių r., realizavo minėtą automobilį „Audi Q7“, parduodamas jį M. G. už 8000 Eur.

2.       M. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2017 m. gegužės 24 d., laikotarpiu nuo 18 iki 24 val., siekdamas apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, melagingai nurodė L. B. ir UAB „L“ atstovui T. J., kad automobiliui „Audi Q7“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) nėra taikomi jokie apribojimai, bei susitarė ir automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie pastato Šiauliuose, Serbentų g. 220, įvykdė mainų sandorį su L. B. ir UAB „L“ – M. G. perdavė L. B. ir UAB „L“ minėtą automobilį „Audi Q7“ bei mainais gavo 25 800 Eur vertės turtą – 12 800 Eur vertės automobilį „BMW 645“ (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį UAB „L“, ir 13 000 Eur vertės automobilį „BMW 1er Reihe“ (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį L. B., bei tiksliai nenustatytą pinigų sumą, tačiau ne didesnę nei 1000 Eur.

3.       Be to, M. G. buvo kaltinamas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2017 m. gegužės 24 d. apie 16.30 val. prie kavinės „Achtamar“, esančios Šventoniškio k., Kėdainių r., už 8000 Eur įgijo iš B. G. didelės vertės, t. y. didesnės nei 9500 Eur vertės, automobilį „Audi Q7“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris 2016 m. rugsėjo 27 d. buvo įgytas apgaule iš Švedijos Karalystės bendrovės „D“, žinodamas, jog šis turtas yra gautas nusikalstamu būdu, 2017 m. gegužės 24 d., laikotarpiu nuo 18 iki 24 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie pastato Šiauliuose, Serbentų g. 220, realizavo automobilį „Audi Q7“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), įvykdydamas su L. B. ir UAB „L“ atstovu T. J. mainų sandorį, – M. G. perdavė L. B. ir UAB „L“ automobilį „Audi Q7“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) ir mainais gavo 1000 Eur, UAB „L“ priklausantį automobilį „BMW 645“ (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)) ir L. B. priklausantį automobilį „BMW 1er Reihe“ (VIN Nr. (duomenys neskelbtini)).

II. Kasacinio skundo argumentai

4.       Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Tomas Grušas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo: 

4.1.                      Šiaulių apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, nes nevertino dalies baudžiamajai bylai reikšmingų įrodymų ir tokių įrodymų pagrindu nustatytų bylai reikšmingų tarpinių faktų, jų nesujungė į vientisą loginę grandinę, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų, priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, padarė klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstydamas motyvų padarė priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas, savo išvadų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, priimtus sprendimus teismai iš esmės grindė tik subjektyviaisiais požymiais, negretino nenuoseklių, prieštaringų B. G. ir M. G. parodymų tarpusavyje bei su kitų įrodymų visuma.

4.2.                      Nors prokuroras prašė teismų įvertinti išdėstytų įrodymų visumą, tačiau nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas procesiniuose sprendimuose neanalizavo B. G. pateiktų dokumentų turinio, nepateikė šių įrodymų vertinimo. Teismai procesiniuose sprendimuose be jokių motyvų preziumavo tik patį faktą, kad 2016 m. spalio 10 d. įsigydamas didelės vertės automobilį B. G. disponavo 41 400 Eur dydžio santaupomis. B. G. parodymus, kad jis sumokėjo už automobilį 41 400 Eur, paneigia baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai (VĮ „Regitra“ dokumentai, liudytojo G. B. parodymai).

4.3.                      Be to, apeliacinės instancijos teismas, besąlygiškai remdamasis B. G. parodymais bei jo pateikta parašais nepatvirtinta automobilio pirkimo–pardavimo sutartimi, padarė ankstesnėms savo ir pirmosios instancijos teismo išvadoms prieštaraujančią išvadą, kad 2017 m. gegužės 24 d. M. G. susitarė nupirkti automobilį iš B. G. už 33 000 Eur, sumokėjo jam 8000 Eur, o likusią pinigų sumą susitarė sumokėti B. G. po to, kai šis parduos automobilį. Darydamas tokią išvadą Šiaulių apygardos teismas nesiaiškino ir nuosprendyje plačiau nedetalizavo, koks buvo tokio susitarimo turinys, kaip M. G., neturėdamas jokio rašytinio įgaliojimo, ketino parduoti UAB „N.“ vardu registruotą automobilį, nevertino tokio susitarimo realumo. Teismas taip pat negretino B. G. ir M. G. parodymų su kriminalinės žvalgybos metu surinktų įrodymų pagrindu nustatytais tolesniais jų veiksmais (2017 m. gegužės 24 d. įsigijęs automobilį iš B. G., tą pačią dieną M. G. siūlė pirkti jį savo pažįstamiems už 17 500 Eur, o su liudytoju L. B. mainų sandorį sudarė gaudamas tik 25 800 Eur vertės turtą; po to, kai 2017 m. birželio 25 d. L. B., sužinojęs, jog nėra galimybės užregistruoti automobilio Lietuvos Respublikoje, grasindamas M. G. kreiptis į policiją, nutraukė su pastaruoju mainų sandorį ir pareikalavo grąžinti jam priklausantį turtą, M. G. nesiėmė analogiškų veiksmų prieš B. G. ir toliau planavo realizuoti automobilį, neregistruojant tokio fakto VĮ „Regitra“). Dėl to akivaizdu, kad tiek B. G., tiek M. G. parodymai dėl sudarytų pirkimo–pardavimo sandorių kainos, nežinojimo, jog automobilis yra įgytas nusikalstamu būdu, prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumai, o apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių.

4.4.                      Byloje surinktų įrodymų visuma paneigia B. G. parodymus, jog jis automobilį įsigijo iš A. A. H. (A. A. H.) sudarydamas su juo rašytinę automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Siekdamas užregistruoti automobilį Lietuvos Respublikoje ir pagrįsti automobilio įsigijimo faktą baudžiamojo proceso metu, B. G. naudojo dvi skirtingas A. A. H. vardu pasirašytas sutartis: 2016 m. lapkričio 15 d. B. G. pateikė VĮ „Regitra“ 2016 m. lapkričio 11 d. A. A. H. ir UAB „N.“ automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir 2017 m. liepos 17 d., po to, kai buvo pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas, B. G. pateikė kitą, 2016 m. spalio 10 d. B. G. ir A. A. H. sudarytą, automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Baudžiamojoje byloje nebuvo atliktas šių dokumentų ekspertinis tyrimas, tačiau vertinant vizualiai yra akivaizdu, kad abiejose šiose sutartyse esantys A. A. H. parašai yra identiški, bet aiškiai skiriasi nuo A. A. H. parašo, esančio 2016 m. rugsėjo 26 d. A. A. H. ir banko „D“ sudarytoje sutartyje. Proceso metu apklausiamas B. G. pripažino, jog A. A. H. nepasirašė minėtos 2016 m. lapkričio 11 d. sutarties, ji buvo surašyta 2016 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikoje nedalyvaujant pardavėjui. Nors prokuroras savo apeliaciniame skunde prašė apeliacinės instancijos teismo sugretinti A. A. H. parašus, esančius visose išvardytose sutartyse, įvertinti šių sutarčių turinį, jų sudarymo aplinkybes, sugretinti šiuos įrodymus su kitais bylos įrodymais ir įvertinti šių įrodymų visumą, aukštesnės instancijos teismas priimtame nuosprendyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

4.5.                      Be to, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atskirus įrodymus baudžiamojoje byloje, taip pat padarė klaidų dėl jų turinio. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neabejoja B. G. parodymais, kad jis, pirkdamas automobilį, nežinojo, jog automobilis yra vogtas („pirktas lizingu“), nes automobilio registracijos liudijime nėra tokių duomenų. Tačiau, priešingai nei nustatė apeliacinės instancijos teismas, iš automobilio registracijos liudijimo aiškiai matyti, kad šiame dokumente yra žyma apie tai, jog A. A. H. automobilį įsigijo gavęs kreditą ir kredito davėjas pasilieka teisę susigrąžinti transporto priemonę. Akivaizdu, kad ši klaida taip pat sutrukdė aukštesnės instancijos teismui teisingai įvertinti baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie patvirtina, kad net po to, kai buvo oficialiai informuoti apie tai, jog automobilis nebus įregistruotas Lietuvos Respublikoje, tiek B. G., tiek M. G. toliau veikė neteisėtai: B. G., nesudarydamas jokios pirkimo–pardavimo sutarties, pardavė šį 41 400 Eur vertės automobilį M. G. už 8000 Eur, o M. G. siekė apgaule realizuoti šį automobilį kitiems asmenims.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bei įrodymų vertinimo

6.       Nagrinėjamoje byloje paduotame kasaciniame skunde nesutikimas su B. G. ir M. G. išteisinimu pagal BK 189 straipsnio 2 dalį grindžiamas tuo, kad bylos proceso metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo išsamiai išnagrinėti visi bylos duomenys, kurie patvirtina, kad B. G. ir M. G. žinojo, jog disponavo nusikalstamu būdu gautu turtu, o išvada dėl išteisinimo buvo padaryta pateikiant ne visų, o atskirų įrodymų turinio analizę, nepašalinant esamų prieštaravimų, neišnagrinėjant apeliacinio skundo esminių argumentų.

7.       BPK 320 straipsnio 3 dalis įtvirtina reikalavimą teismui patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina imperatyvą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reikalavimas patikrinti bylą minėta apimtimi neprivalo būti taikomas visiškai visiems argumentams. Susiklosčiusioje teismų praktikoje įtvirtinta paradigma, kad teismo pareiga yra patikrinti esminius skundo argumentus. Išdėstyta BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata integraliai siejasi su bendrosiomis proceso nuostatomis, įtvirtintomis BPK 20 straipsnyje, o nagrinėjamo skundo atveju – su BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimu įrodymų vertinimą pagrįsti išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

8.       Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019).

9.       BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Pagal BK 189 straipsnio 1–3 dalių dispoziciją turto įgijimas, naudojimasis ir realizavimas yra šių veikų alternatyvūs objektyvieji požymiai, taigi baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bent vieno jų. Pažymėtina, kad šie objektyvieji požymiai aiškiai susieti su įrodytais aktyviais kaltininko veiksmais disponuojant nusikalstamos kilmės turtu (tokio turto gavimu iš neteisėto valdytojo, kuris padarė vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą, naudojimusi tokiu turtu ar šio turto realizavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114-489/2016). Teismų praktikoje įtvirtinta, kad nustatant asmens kaltumą BK 189 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, o jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2008, 2K-1/2011, 2K-99/2010, 2K-217/2010, 2K-185/2009, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014, 2K-114-489/2016). Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2006, 2K-652/2012, 2K-213/2013, 2K-3/2014).

10.       Kaip nurodyta šios nutarties nustatomojoje dalyje, B. G. buvo kaltinamas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį tuo, kad įgijo iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens didelės vertės, t. y. didesnės nei 9500 Eur vertės, automobilį „Audi Q7“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris 2016 m. rugsėjo 27 d. buvo įgytas apgaule iš Švedijos Karalystės bendrovės „D“, žinodamas, jog šis turtas yra gautas nusikalstamu būdu, bei 2017 m. gegužės 24 d. apie 16.30 val. prie kavinės „Achtamar“, esančios Šventoniškio k., Kėdainių r., realizavo minėtą automobilį „Audi Q7“, parduodamas jį M. G. už 8000 Eur. Taigi jo veiksmai pagal kaltinimą turi tęstinį pobūdį, t. y. apima ne tik įgijimą, bet ir naudojimąsi bei realizavimą.

11.       Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas B. G. veiksmus, vertino tik aplinkybę, ar įrodyta, kad jis žinojo įsigydamas automobilį „Audi Q7“, jog jis gautas nusikalstamu būdu, tačiau nevertino skundo argumentų ir bylos duomenų apie tai, ar naudojimosi ir to turto realizavimo metu B. G. buvo žinoma, jog įsigytas automobilis buvo gautas nusikalstamu būdu. Teismas, pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo, iš esmės vertino tik aplinkybes, kuriomis B. G. įsigijo automobilį Švedijos Karalystėje, tačiau nevertino tų duomenų, kurie buvo žinomi B. G. parduodant automobilį M. G.. Prokuroro kasaciniame skunde išdėstyti pagrįsti argumentai, kad teismai neįvertino tų aplinkybių, jog, siekdamas užregistruoti automobilį Lietuvos Respublikoje ir pagrįsti automobilio įsigijimo faktą baudžiamojo proceso metu, B. G. naudojo dvi skirtingas A. A. H. vardu pasirašytas sutartis: 2016 m. lapkričio 15 d. B. G. pateikė VĮ „Regitra“ 2016 m. lapkričio 11 d. A. A. H. ir UAB „N.“ automobilio pirkimo–pardavimo sutartį bei 2017 m. liepos 17 d., po to, kai buvo pradėtas jo baudžiamasis persekiojimas, B. G. pateikė kitą, 2016 m. spalio 10 d. B. G. ir A. A. H. sudarytą, automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, šiose sutartyse nurodytos skirtingos automobilio įsigijimo kainos, sutarties su UAB „N.“ sudarymo vieta nurodyta Kaunas, nors, kaip pripažino B. G., A. A. H. į Kauną nebuvo atvykęs. Byloje nėra pareikštas kaltinimas B. G. dėl dokumento klastojimo ar tokio dokumento panaudojimo, tačiau nurodytos aplinkybės yra svarbios įvertinant B. G. veiksmus ir santykį su automobilio „Audi Q7“ įsigijimo, naudojimo bei realizavimo teisėtumu. Nors prokuroras savo apeliaciniame skunde prašė apeliacinės instancijos teismo sugretinti A. A. H. parašus, esančius visose išvardytose sutartyse, įvertinti šių sutarčių turinį, jų sudarymo aplinkybes, susieti šiuos įrodymus su kitais bylos įrodymais bei įvertinti šių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl šių apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, nuosprendyje nurodė, kad aplinkybė, jog B. G. valdė automobilį „Audi Q7“ nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki jo perleidimo 2017 m. gegužės 24 d. M. G., esant šiam automobiliui automatiškai išregistruotam, negali būti laikoma įrodymu, kad B. G. automobilio įsigijimo metu žinojo, kad automobilis gautas nusikalstamu būdu. Tokios lakoniškos apeliacinės instancijos teismo išvados negali būti laikomos teisingomis, pagrįstomis ir pakankamomis B. G. pagal BK 189 straipsnio 2 dalį išteisinti.         

12.       BPK 20 straipsnio 3 dalis reglamentuoja vieną iš duomenų pripažinimo įrodymais reikalavimų – jų liečiamumą – sąsają su įrodinėjama aplinkybe, t. y. įrodymai gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato reikalavimo, jog kaltė padarant nusikaltimą turi būti įrodyta tiesioginiais įrodymais. Kaltė dėl nusikaltimo padarymo gali būti grindžiama ir netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, esminis reikalavimas yra tai, kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus ir sudarytų nuoseklų įrodomąjį pagrindą, patvirtinantį kaltinime nurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ne tik skirtingo B. G. pateiktų automobilio „Audi Q7“ įsigijimo sutarčių turinio, neišnagrinėjo sudarymo aplinkybių ir nesiaiškino automobilio valdytojo A. A. H. parašų sutartyse tikrumo, šis teismas taip pat neišnagrinėjo ir neįvertino aplinkybių, kad B. G., tarpininkaujant G. B., 2016 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į VĮ „Regitra“ ir tą pačią dieną gavo informaciją, kad nėra galimybės užregistruoti automobilio Lietuvos Respublikoje, buvo atlikta tik laikina registracija, kuri galiojo iki 2016 m. gruodžio 16 d., nepaisydamas to, jis toliau tęsė savo veiksmus, nes siekė realizuoti automobilį, kurio ir laikinoji registracija buvo panaikinta, tačiau antrą kartą į VĮ „Regitra“ nesikreipė, nebandė išsiaiškinti automobilio nuosavybės teisinio statuso ir teisėtais būdais spęsti su tuo susijusių klausimų.

13.       Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl B. G. ir M. G. santykių realizuojant automobilį „Audi Q7“, neįvertino jų parodymų kritiniu aspektu atsižvelgdamas į byloje nustatytas prieštaringas aplinkybes, o besąlygiškai vadovavosi B. G. ir M. G. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog 2017 m. gegužės 24 d. M. G. susitarė nupirkti automobilį iš B. G. už 33 000 Eur, sumokėjo jam 8000 Eur, o likusią pinigų sumą susitarė sumokėti B. G. po to, kai šis parduos automobilį. Skunde pagrįstai nurodoma, kad darydamas tokią išvadą Šiaulių apygardos teismas nesiaiškino ir nuosprendyje plačiau nedetalizavo, koks buvo tokio susitarimo turinys, kaip M. G., neturėdamas jokio rašytinio įgaliojimo, ketino parduoti UAB „N.“ vardu registruotą automobilį, neįvertino tokio susitarimo įvykdymo  realumo. Teismas taip pat negretino B. G. ir M. G. parodymų su kriminalinės žvalgybos metu surinktų įrodymų pagrindu nustatytais tolesniais jų veiksmais (2017 m. gegužės 24 d. įsigijęs automobilį iš B. G., tą pačią dieną M. G. siūlė pirkti jį savo pažįstamiems už 17 500 Eur, o su liudytoju L. B. sudarė mainų sandorį keitimui į du BMW markės automobilius, kurių vertė mažesnė nei sutarta su B. G. suma. M. G. pats skambino į VĮ „Regitra“ dėl galimybės registruoti automobilį „Audi Q7“ Lietuvos Respublikoje bei įmones, užsiimančias automobilių prekyba, todėl jam tiksliai buvo žinoma, kad turimas automobilis „Audi Q7“ Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Skunde teisingai pažymima ir tai, kad 2017 m. birželio 25 d. L. B., sužinojęs, jog nėra galimybės užregistruoti automobilio Lietuvos Respublikoje, grasindamas M. G. kreiptis į policiją, nutraukė mainų sandorį ir pareikalavo grąžinti jam priklausantį turtą. Šiame kontekste (įvertinant, kad akivaizdžiai buvo žinoma, jog automobilis „Audi Q7“ gautas neteisėtu būdu) M. G. nesiėmė analogiškų veiksmų prieš B. G. ir toliau planavo realizuoti automobilį, neregistruojant tokio fakto VĮ „Regitra“. Šios aplinkybės rodo, kad tiek B. G., tiek M. G. parodymai dėl sudarytų pirkimo–pardavimo sandorių kainos, jų teiginiai dėl nežinojimo, jog automobilis gautas neteisėtu  būdu, jį įgyjant, naudojant ir realizuojant, prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumai, o apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių.

14.       Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos proceso metu surinktus duomenis, nesusiejo jų pagal įrodomąjį turinį į vientisą įrodomąjį pagrindą, o vertino juos atskirai nuo kitų bylos duomenų panašaus reikšminio turinio. Todėl ne visi bylai teisingai išnagrinėti reikšmingi duomenys, nurodyti apeliacinio skundo motyvuose, buvo išsamiai išnagrinėti. Toks bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka neatitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, todėl pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

15.       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 189 straipsnio 2 dalies taikymo naikintina, perduodant bylą dėl šio klausimo nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo 

16.       Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2020 m. gruodžio 29 d. pažymą Nr. (12.32) PT-6492, kurioje prašoma priteisti valstybei iš B. G. 95,94 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjos advokatės Z. Malovos suteiktą antrinę teisinę pagalbą šiam išteisintajam nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme.

17.       Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

18.       Primintina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu B. G. išteisintas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl B. G. išteisinimo palikta nepakeista. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro kasacinį skundą išteisintojo B. G. (ir M. G., kuris dėl vienos veikos išteisintas, o dėl kitos nuteistas) teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais – t. y. prašant panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Išnagrinėjusi bylą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi galutinis sprendimas šioje byloje dar nėra priimtas. 

19.       Nagrinėjamoje byloje buvo gautas B. G. pranešimas, kad jis yra Švedijos Karalystėje ir dėl pandemijos į teismo posėdį atvykti negali, be to, pats samdytis advokatą tokiomis aplinkybėmis jis neturi galimybės ir lėšų. Esant šioms aplinkybėms, be gynėjo pagalbos jo teisės nebūtų tinkamai ginamos, pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas, siekiant užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje nustatytą kaltinamojo teisę į gynybą. Atsižvelgiant į tai, kad išteisintasis yra išvykęs iš Lietuvos į užsienio valstybę ir dėl pandemijos negali atvykti (pareiga karantinuotis ir pan.), siekiant įgyvendinti jo teisę į gynybą, nes kasacinis skundas pateiktas sunkinančiais pagrindais, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu išteisintajam B. G. buvo paskirta advokatė Z. Malova, ji išteisintajam atstovavo nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme.

20.       BPK 105 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, ir į kitas pirmiau išdėstytas aplinkybes – dėl pandemijos susiklosčiusią situaciją ir B. G. turtinę padėtį (jis neturi lėšų advokato paslaugoms apmokėti), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų, dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą B. G. kasacinės instancijos teisme netenkintinas.??? 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

        Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. 

Teisėjai                                                                Rima Ažubalytė

                                                                Tomas Šeškauskas 

                                                                Alvydas Pikelis