Administracinė byla Nr. I-1685-426/2014
Proceso Nr. 3-61-3-04171-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės (posėdžio pirmininkės ir pranešėjos) ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjui V. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.
Teismas išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriame prašė: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau –ir Ministerija) 2013-09-05 sprendimą Nr. 1D-7999(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 2 801,68 Lt pensijos dalį, susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 str. 1 d. nuostatų taikymo.
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad 2004-12-23 Ministerijos sprendimu nuo 2004-12-01 jam buvo paskirta 385,67 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri vėliau buvo perskaičiuota ir padidinta iki 424,24 Lt.
Nurodo, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003-07-04, 2003-12-03, 2004-12-13nutarimai). Konstitucinio Teismo 2000-02-10 nutarime konstatuota, jei įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 str. tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme.
Pažymi, kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003-07-04, 2003-12-03, 2004-12-13, 2007-10-22 nutarimai). Pagal Konstitucijos 23 str. asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003-07-04, 2003-12-03 nutarimai). Taigi šiuo atveju teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio.
Nurodo, kad atsakovė, taikydama Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir 5 str. 1 d. nuostatas, nuo 2010-01-01 pareiškėjui mokėjo sumažintą pensija, o pensijos nepriemoka dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. taikymo nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 sudaro 2 801,68 Lt.
Pareiškėjo teigimu, Ministerijos 2013-09-05 sprendimas nepagrįstai grindžiamas Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nuostatomis, nes ginčo atveju taikytinos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nustatytas 3 metų terminas. Pažymi, kad 2013-08-21 į Ministeriją kreipėsi su prašymu, o ne su skundu. Be to, Ministerija nuo 2010-01-01 mokėdama sumažintą pensiją pareiškėjui jokio individualaus sprendimo, kuris galėtų būtis skundžiamas įstatymų nustatyta tvarka, nepateikė. Pareiškėjo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jis turi teisę reikalauti, jog minėta pensijos nepriemoka būtų išmokėta.
Ministerija, atstovaujanti atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime (b. l. 16 ) nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė bylą nutraukti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatytą 6 mėnesių skundo pateikimo terminą. Atsakovės teigimu, net ir pripažinus, kad ginčo atveju taikytinas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytas 3 metų terminas, vadovaujantis terminų eigos taisykle, nustatyta Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., darytina išvada, kad šis terminas nuo 2013-01-01 buvo pakeistas į 6 mėn. terminą, baigėsi 2013-07-01. Todėl laikytina, kad pareiškėjas praleido terminą ginčo dėl 2010 m. sausio-liepos mėn. susidariusios pensijos nepriemokos iškėlimui. Bet kuriuo atveju prašo atsižvelgti į tai, kad valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą, todėl prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2014-02-01.
Skundas tenkintinas.
Nustatyta, kad Ministerijos 2004-12-23 sprendimu Nr. 2/17D-2674 pareiškėjui paskirta 385,67 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 21).
Sveikatos priežiūros tarnybos pateikta pažyma patvirtina, jog pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 buvo perskaičiuojama vadovaujantis, be kita ko, ir Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatomis ir dėl to neišmokėta 2 801,68 Lt pensijos dalis (b. l. 9).
Dėl paskirtos pensijos sumažinimo V. Š. 2013-08-21 kreipėsi su prašymu į Ministeriją, tačiau atsakovės 2013-09-05 sprendimu Nr. 1D-7999(11) pareiškėjo prašymą nagrinėti atsisakyta, nurodant, jog buvo yra praleistas Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatytas 6 mėnesių terminas (b. l. 8).
Teisėjų kolegija, vertindama Ministerijos teismui pateiktame atsiliepime nurodytus motyvus, kuriais prašoma nagrinėjamą bylą nutraukti dėl Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 6 d. nustatyto 6 mėn. skundo pateikimo termino praleidimo, daro išvadą, kad jie grindžiami netinkamu teisės aiškinimu, todėl atmestini. Tokia teismo išvada grindžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-12 nutartyje pateiktais išaiškinimais, jog ginčams dėl pensijos nepriemokos priteisimo taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Analogiškas aptartai teisinės situacijos vertinimas pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartyje (adm. b. Nr. A444-2232/2013).
Byloje esantys įrodymai liudija, kad V. Š. pirma pensija, perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d., buvo išmokėta už 2010 m. sausio mėn., pareiškėjas į teismą su skundui dėl šios pensijos nepriemokos dalies priteisimo kreipėsi 2013-09-30. Todėl pripažintina, kad nagrinėjamu atveju Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nustatytas 3 metų kreipimosi į teismą procesinis terminas yra praleistas.
Iš teismui pateikto skundo motyvų bei jame išdėstytų argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Ministerijos 2013-09-05 sprendimu, pažymi, kad kreipimosi dėl pensijos nepriemokos terminas nėra praleistas, pagrindžia savo poziciją dėl terminų eigos skaičiavimo pradžios. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nors V. Š. aiškinai nesuformulavo procesinio prašymo atnaujinti skundo pateikimo terminą, minėtas procesinis netikslumas gali būti pašalintas vertinant pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Priešingas aptartos teisinės situacijos vertinimas, t. y. įpareigojant pareiškėją aiškiai išreikšti savo poziciją bei pateikti prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, būtų grindžiamas formaliu teisės aiškinimu, prieštarautų proceso ekonomiškumo principui. Tai, jog vien tik formalus požiūris į teisę neatitinka šių dienų teisės, teisingumo sampratos, ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013-08-29 nutartis adm. b. Nr. A662-2374/2013, 2013-03-14 nutartis adm. b. Nr. AS602-232/2013 ir kt.). Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas savo iniciatyva gali nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-02-10 nutartis adm. b. Administracinė byla Nr. A756-1572/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-01-03 nutartis civ. b. Nr. 3K-7-4/2006, teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-64/2008, 2009-06-015 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-206/2009 ir kt.).
Esant aptartai teisinei situacijai pažymėtina, kad teisinės kreipimosi į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo prielaidos buvo išaiškintos tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartyje (adm. b. Nr. A444-2232/2013), t. y. jau po to, kai teisme buvo priimtas nagrinėjimui pareiškėjo pateiktas skundas. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad
pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia, o tai, jog pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, nereiškia, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą.
Pažymėtina, kad iki minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų, teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo nebuvo nuosekli. Be to, priešingai, negu išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartyje, ankstesnėje teismų praktikoje nuosekliai buvo laikomasi pozicijos, kad periodinių išmokų senaties termino eigos pradžia sietina su kiekvienos periodinės išmokos išmokėjimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-18 nutartis adm. b. Nr. A822-1804/2012; 2010-02-20 nutartis adm. b. Nr. A756-1572/2010, 2009-01-23 nutartis adm. b. Nr. A822-790/2009 ir kt.). Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje suformulavo iš esmės naują senaties terminų skaičiavimo taisyklę, kurios taikymas yra ypač nepalankus asmenims, siekiantiems prisiteisti neišmokėtos pensijos dalį.
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad ginčai dėl pensijos nepriemokos priteisimo negali būti pripažįstami nesudėtingais teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Be to, tik Konstitucinio teismo 2012-02-06 nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo bei mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis, be kita ko, vadovaujantis ginčo atveju pareiškėjui buvo apskaičiuojama ir mokama pensija, prieštarauja Konstitucijai.
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad tai, ar konkrečios skundo (ieškinio) senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3-4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis adm. b. Nr. A822-1037/2009 ir kt). Be to, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, būtina nustatyti, kuris iš interesų turi būti ginamas prioritetiškai – teisinių santykių stabilumas, kuris ir yra užtikrinamas ieškinio senaties terminu, ar būtinybė pašalinti teisių ir teisėtų interesų pažeidimą.
Teismas, įvertinęs V. Š. skunde nurodytus motyvus ir argumentus, tai, jog ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo eigos buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartyje, t. y. jau po pareiškėjo skundo teismui padavimo, atsižvelgęs į pareiškėjo kaip pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. (redakcijos, galiojusios iki 2013-01-01) nustatytas 3 metų skundo padavimo terminas yra atnaujintinas.
Vertinant pareiškėjo teismui pateikto skundo reikalavimus, pažymėtina, kad Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010-01-01. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialinių pensijų draudimu, valstybinės pensijos sumažintos daugiau nei valstybinių pensijų gavėjams, nedirbantiems jokio darbo, vien dėl to, kad šie asmenys dirbo tam tikrą darbą.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, kuris “Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012-09-21, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, po pensijos paskyrimo turintiems pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
Pagal Konstitucijos 107 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ginčo atveju atsižvelgtina į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjos kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad, skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 str. 2 d. galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus, dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju – aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Tokios pačios pozicijos buvo laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 -05-04 sprendimas adm. b. Nr. A10-57/2004, 2004-06-08 sprendimas adm. b. Nr. A7-55-04 ir kt.).
Nagrinėjamo ginčo atveju reikšmingi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-03-12 nutartyje pateikti išaiškinimai (adm. b. Nr. A552-519/2013). Minėtoje nutartyje pažymėta, kad, taikant įstatymo analogiją, vadovautinasi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. nuostatomis, numatančiomis, kad savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos, todėl tinkamu atsakovu yra Lietuvos valstybė.
Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai, darytina išvada, kad V. Š. paskirta pensija buvo neteisėtai perskaičiuojama ir mokama sumažinta. Kaip minėta, pareiškėjui 2010m. sausio–2012 m. rugsėjo mėn. dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatų taikymo buvo neišmokėta 2 801,68 Lt pensijos dalis (b. l. 9). Taigi pareiškėjo prašymas iš esmės yra pagrįstas ir tenkintinas.
Vertinant pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013-09-05 sprendimą pagrįstumą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad išimtis iš bendros senaties terminų skaičiavimo taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-12 nutartis adm. b. Nr. AS143-219/2014 ir kt.). Ministerija skundžiamu 2013-09-05 sprendimu atsisakiusi nagrinėti parašymą į šias aplinkybes neatsižvelgė, savo sprendimą pagrįsdama Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis faktinę situaciją aiškino ir teisės aktus taikė netinkamai.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ministerijos 2013-09-05 sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nelaikytinas pagrįstas ir teisėtas, todėl naikintinas.
Kaip minėta, Ministerija prašė atidėti sprendimo vykdymą iki 2014-02-01. Tačiau įvertinus tai, kad ginčas išnagrinėtas po minėtos datos, šio atsakovės pateikto prašymo nagrinėjimas neteko prasmės.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos 85–87 str., 88 str. 2, 4 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
Pareiškėjo V. Š. skundą tenkinti.
Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013-09-05 sprendimą Nr. 1D-7999(11).
Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui V. Š. 2010-01-01–2012-08-31 neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 2 801,68 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus vieną litą 68 ct), susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuostatas.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Gintaras Dzedulionis
Rūta Miliuvienė
Donatas Vansevičius