Civilinė
byla Nr. 3K-3-134/2011
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04709-2009-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.3; 30.9.1; 71; 114.8.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Algio
Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. kasacinį
skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo
2010 m. gegužės 20 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį
atsakovei O. D. V. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas
teisės klausimas dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos ir padarinių,
t. y. ar, teismui vienoje civilinėje byloje nustačius, kad kartu gyvenę
nesusituokę asmenys buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, šis faktas turi
prejudicinę reikšmę kitoje civilinėje byloje, kurioje keliamas klausimas dėl
jungtinės veiklos laikotarpiu vieno iš šių asmenų asmeninėn nuosavybėn įgyto konkretaus
turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Ieškovė L. M.
prašė pripažinti jos mirusiam tėvui P. A. A.
nuosavybės teises į 1/2 dalį 4/10 dalių gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini), 1/2 dalį ūkio pastato (duomenys neskelbtini) ir kitų
statinių (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Ieškovė nurodė, kad jos tėvas P. A. A. nuo 1973 metų iki mirties (1997 m. spalio 30 d.)
gyveno faktinėje santuokoje su atsakove (buvo sugyventiniai). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 29 d. nutartimi (civilinės
bylos Nr. 3K-3-367/2005) pripažino, kad atsakovė ir P. A. A. buvo
sudarę jungtinės veiklos sutartį, todėl bendro gyvenimo laikotarpiu jų įgyto
turto dalys yra lygios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d.
nutartimi taip pat buvo konstatuotas bendras atsakovės ir P. A. A.
gyvenimas ir bendro turto įgijimas jungtinės veiklos pagrindu. Nagrinėjamoje
byloje ginčijamas turtas yra įgytas jungtinės veiklos laikotarpiu (1996 m. rugpjūčio 19 d.
pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 6782 ir 1996 m. gruodžio 17 d.
mainų sutarties Nr. 8560 pagrindu), todėl mirusiajam P. A. A.
turi būti pripažinta nuosavybės teisė į 1/2 dalį šio turto nepaisant to, kad
šis įregistruotas atsakovės vardu.
Byloje
nustatytos tokios aplinkybės. Atsakovė
O. D. V. ir P. A. A. nuo 1973 metų iki P. A. A.
mirties 1997 m. spalio 30 d. gyveno faktinėje santuokoje,
t. y. buvo sugyventiniai. 1996 m. rugpjūčio 19 d.
pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė už 18 000 rublių įsigijo asmeninėn nuosavybėn
4/10 dalis gyvenamojo namo, 1/2 garažo, 1/2 dalį ūkio pastato, 1/2 dalį kiemo
pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), investicinių čekių ir avansinę
įmoką už žemės sklypą, esantį tuo pačiu adresu. 1996 m. gruodžio 17 d.
mainų sutartimi atsakovė 1/2 dalį garažo išmainė į 1/2 dalį ūkio pastato (duomenys
neskelbtini).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Panevėžio miesto
apylinkės teismas 2010 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2005 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-3-367/2005 nustatytas faktas, jog atsakovė ir P. A. A.
buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą sukurti dalinę nuosavybę, nėra
prejudicinis faktas nagrinėjamoje byloje, nes šioje byloje ginčijamo turto įgijimo
aplinkybės nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis nei byloje
Nr. 3K-3-367/2005, nei kitose šalių nurodytose išnagrinėtose bylose. Teismas
pažymėjo, kad nesusituokusių kartu gyvenančių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios
jungtinės nuosavybės prezumpcija, todėl sugyventiniai, atsižvelgdami į
kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti savo dalies
tokiame turte dydį remdamiesi bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančiomis
teisės normomis. Sugyventinių turtas, nuosavybės teise įregistruotas vieno iš
jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad
toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Teismas
konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių
įrodymų, jog P. A. A. savo lėšomis prisidėjo įsigyjant ar pagerinant
ginčijamą nekilnojamąjį turtą. Teismas atmetė ieškinį kaip neįrodytą.
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2010 m. spalio 21 d.
nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo
2010 m. gegužės 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 3K-3-109/2009)
buvo nagrinėjami klausimai dėl atsakovės ir P. A. A. jungtinės
veiklos laikotarpiu sudarytos 1995 m. balandžio 14 d.
pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu A. P. A. vardu įgyto 0,1147 ha
žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies pripažinimo
atsakovės nuosavybe. Toje byloje teismai nustatė, kad sugyventiniai O. D. V.
ir P. A. A. kartu augino gėles, kurias pardavę gautus pinigus
investavo į P. A. Abromavičiaus vardu įgyto namo (duomenys
neskelbtini) statybą, todėl pripažino, kad ir prie namo esantį 0,1147 ha žemės
sklypą sugyventiniai įsigijo iš bendru darbu sukauptų lėšų. Pirmiau
išnagrinėtose civilinėse bylose (Nr. 3K-3-367/2005 ir
Nr. 3K-3-109/2009) teismai nenagrinėjo ir nenustatė, kad, atsakovei ir
P. A. A. gyvenant faktinėje santuokoje, buvo sudaryta jungtinės
veiklos sutartis įsigyti šioje byloje ginčijamą nekilnojamąjį turtą, t. y.
dalį namų valdos (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog įsigyjant
ginčijamą turtą buvo panaudotos atsakovės bendrai su P. A. A. įgytos
arba P. A. A. asmeninės lėšos. Taip pat nėra įrodymų, kad
P. A. A. siekė ginčijamą turtą įgyti kartu su atsakove, kad jis
naudojosi šiuo turtu; pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčijamoje namų
valdoje gyveno atsakovės duktė su šeima.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovė L. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo
2010 m. gegužės 20 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d.
nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai pažeidė
CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, pagal kurią nereikia įrodinėti
aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje,
kurioje dalyvavo tie patys asmenys; taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotų šios normos aiškinimo nuostatų: prejudiciniais faktais
laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių
faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet
kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai
teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims;
pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik
tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu,
kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007;
2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB
DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. birželio 25 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G., A. G.,
bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2009 m. balandžio 2 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno žydų religinė bendruomenė v. Kauno
miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-97/2009; kt.). Be to, pagal CPK 279
straipsnio 4 dalį, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvaujantys
byloje asmenys teismo nustatytų faktų nebegali ginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v. Lietuvos kariuomenė,
bylos Nr. 3K-7-4/2006; 2008 m. vasario 4 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos
Nr. 3K-3-37/2008; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
2005 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-3-367/2005 ir 2009 m. birželio 8 d. nutartimi
civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2009 (bylose dalyvavo tos pačios šalys kaip
ir šioje byloje) nustatė: pirma, kad atsakovė ir P. A. A. nuo 1973
metų iki P. A. A. mirties gyveno faktinėje santuokoje (buvo
sugyventiniai); antra, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį;
trečia, kad šiuo laikotarpiu įgyto turto dalys yra lygios. Taigi
įsiteisėjusiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis konstatuotos
aplinkybės leidžia spręsti, kad visas atsakovės ir P. A. A. įgytas
turtas yra įgytas iš bendrų lėšų ir dalytinas lygiomis dalimis. Tokiomis
aplinkybėmis nepagrįsta pripažintina šioje byloje padaryta teismų išvada, kad
nebuvo pateikta įrodymų, jog, įgyjant namų valdos dalį, esančią (duomenys
neskelbtini), buvo panaudotos atsakovės su P. A. A. bendrai įgytos
lėšos. Teismai nesirėmė prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas),
kartu pažeidė CPK 185 straipsnį. Kadangi priimti procesiniai sprendimai yra
nemotyvuoti, tai pažeisti ir CPK 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4
dalies, 330 straipsnio reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo argumentai,
kad pirmiau išnagrinėtose bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl O. D. V.
vardu registruoto turto (duomenys neskelbtini), todėl jose priimti
sprendimai neturi prejudicinės galios, atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmiau
išnagrinėtose bylose nustatytas bendro ūkio tvarkymo faktas; gyvenimas kartu
kaip sutuoktinių yra pagrindas pripažinti, kad buvo asmenų susitarimas dėl
jungtinės veiklos, taigi ne tik O. D. V. įgijo teisę į
P. A. A. turtą, bet ir P. A. A. (jo teisių perėmėjai) – į O. D. V.
2. Teismai netinkamai
taikė CK 6.193 straipsnį, taip pat 1964 m. CK 472 ir 474 straipsnius, nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos sutarčių aiškinimo
klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. V. individuali įmonė v. UAB „Statnuoma“, bylos
Nr. 3K-3-44/2008; kt.). Nepaisant to, kad įsiteisėjusiais teismų
sprendimais, turinčiais prejudicinę galią, konstatuota atsakovės ir
P. A. A. jungtinė veikla, teismai nenagrinėjo ir nesiaiškino tikrųjų
jungtinės veiklos sutarties šalių ketinimų, sukuriant ar įsigyjant turtą jungtinės
veiklos sutarties galiojimo metu, kompleksiškai nevertino susiklosčiusių šalių
santykių pobūdžio, ignoravo bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo siekius.
Ginčijamų 1996 m. rugpjūčio 19 d. pirkimo–pardavimo
sutarties ir 1996 m. gruodžio 17 d. mainų sutarties sudarymo metu
galiojo 1964 m. CK, kurio 472 straipsnyje buvo nustatyta asmenų teisė
sudaryti jungtinės veiklos sutartį savo asmeniniams buitiniams poreikiams
tenkinti. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai – kelių asmenų
turtinių, intelektualinių ar darbo išteklių (įnašų) kooperavimas;
įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių
tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M.
v. individuali įmonė J. D. turgus „Marmantas“, bylos
Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. M., V. M. v. Ž. P., bylos
Nr. 3K-3-181/2008). Skiriamasis tokios sutarties bruožas, leidžiantis ją
atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės
veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas).
Pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalį sutarties dalyvių įnašai pinigais ar
kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos
rezultatas, yra jų bendroji dalinė nuosavybė; jeigu sutartyje nenustatyta ko
kita, preziumuojama, kad bendraturčių dalys (įnašai) yra lygios. Pagal šias
nuostatas atsakovė buvo pripažinta P. A. A. vardu registruoto turto
bendraturte, tačiau, nors teismai ir nustatė, kad atsakovė ir P. A. A.
buvo sugyventiniai, sudarę jungtinės veiklos sutartį ir turėję bendrą tikslą,
šioje byloje visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pateikta įrodymų, jog
įgyjant ginčijamą turtą buvo panaudotos bendros lėšos. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
2001 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001, išaiškino, kad
nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto
kūrimas abiejų iš bendro ūkio gautomis lėšomis bei bendru jų pačių darbu gali
būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus jų susitarimą dėl jungtinės veiklos
sukurti dalinę nuosavybę. Tokią teismo poziciją patvirtina ir kitos kasacinės
nutartys. Darytina išvada, kad šią bylą nagrinėję teismai nesilaikė Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikos ir priėmė pirmiau išnagrinėtoms byloms
prieštaraujančius sprendimus, vienai iš jungtinės veiklos sutarties šalių
pripažindami teisę į dalį kitos šalies vardu registruoto turto, tačiau kitai
šaliai tokios teisės nepripažindami, nors pagal 1964 m. CK 474 straipsnį sutarties
dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas
kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovė O. D. V. prašo kasacinį skundą atmesti,
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d.
nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentus:
1. Dėl šioje byloje
ginčijamo turto – namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini),
– nėra priimta jokių teismų sprendimų, taip pat nenustatyta jokių faktų
kasatorės nurodytose kasacinėse bylose Nr. 3K-3-367/2005 ir
Nr. 3K-3-109/2009. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
2005 m. birželio 29 d. nutartimi (civilinės bylos
Nr. 3K-3-367/2005) pripažino atsakovei nuosavybės teisę į konkretų turtą,
t. y. į 1/3 dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo ir jo priklausinių,
esančių (duomenys neskelbtini), bei į 1/2 dalį 16 500 Lt indėlio
P. A. A. vardu; 2009 m. birželio 8 d. nutartimi
(civilinės bylos Nr. 3K-3-109/2009) pripažino atsakovei nuosavybės teisę į
1/2 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kurio pirkimo–pardavimo
sutartis buvo įforminta P. A. A. vardu. Aplinkybės, sudarančios šioje
byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, pirmiau nurodytose bylose nebuvo
įrodinėjimo dalykas ar jo dalis, o teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad
įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie
patys asmenys, nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada, jeigu jie
toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas arba jo dalis; tai konstatuota ir
kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2009.
2. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 29 d. nutartyje
(civilinės bylos Nr. 3K-3-367/2005) konstatavo, kad atsakovė ir
P. A. A. buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį dėl konkretaus turto
sukūrimo, t. y. gyvenamojo namo statybos bei 16 500 Lt indėlio ir
kitų indėlių bankuose, bet ne dėl viso abiejų sugyventinių turto. Kasatorė
nepagrįstai teigia, kad pirmiau išnagrinėtose bylose teismų konstatuotos
aplinkybės ir faktai leidžia spręsti, jog visas atsakovės ir P. A. A.
turtas buvo įgytas iš bendrų lėšų ir dalytinas lygiomis dalimis. 1964 m. CK 472
ir 474 straipsnių nuostatos nesudaro teisinio pagrindo tokiam aiškinimui.
Partnerių (sugyventinių) jungtinė veikla gali būti nukreipta konkrečiam
tikslui, konkrečiam rezultatui sukurti, kuriam pasiekti sugyventinių įnašai
gali būti tiek piniginiai, tiek turtiniai, tiek darbo rezultatai. Kita vertus,
sugyventiniai nebūtinai privalo vykdyti vien jungtinę veiklą, kiekvieno iš jų
tikslas gali būti nukreiptas ir konkrečiam asmeniniam turtui sukurti. Atsakovė
šioje byloje ginčijamą turtą įsigijo iš asmeninių lėšų savo pastangomis,
P. A. A. prie to neprisidėjo nei pinigais, nei turtu, nei darbu. Kasatorės
argumentas, kad teismai nenagrinėjo ir nesiaiškino tikrųjų jungtinės veiklos
sutarties šalių ketinimų ir dėl to netinkamai aiškino CK 6.193 straipsnį,
nepagrįstas. Vien tai, kad turtas buvo įgytas tuo metu, kai atsakovė su
P. A. A. bendrai tvarkė ūkį, nereiškia, kad jis savaime priklauso
atsakovei ir P. A. A. lygiomis dalimis, nepaisant turto įsigijimo
aplinkybių. Ginčijamas turtas buvo įgytas atsakovės dukters šeimos poreikiams
tenkinti, todėl tik atsakovės tikslas ir pastangos buvo įdėti šiam turtui įgyti.
Bendros atsakovės ir P. A. A., kaip partnerių, pastangos buvo
nukreiptos gyvenamajam namui pastatyti, kuriame jie galėtų kartu gyventi,
t. y. jų jungtinė veikla buvo nukreipta konkrečiam turtui sukurti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl jungtinės
veiklos sutarties instituto normų taikymo sugyventinių turtiniams santykiams
Šiuo metu galiojančios
Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir šeimos
kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių
asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y.
sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos
nereglamentuoja. CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas
neįregistravus santuokos) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės
santykiams reglamentuoti, tačiau, kol nėra priimto įstatymo, nustatančio
partnerystės įregistravimo tvarką, nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas
drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir
bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus
asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J.
v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G.,
bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos
Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose,
kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie
bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių
(sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės
teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl
bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki
2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos.
Jeigu kartu gyvenantys
santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama,
kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką
tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas
tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro
gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui).
Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo
nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl
viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės
teise buvo susitarta.
Pažymėtina, kad netgi
sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis teisinis režimas, įstatymų
nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise.
Juolab tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys.
Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas
turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių
laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo
būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų
subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant
sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu,
nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia
nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios
dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
Taigi byloje,
kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių,
turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios
nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Tokį
sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio
statuso nustatymo aiškinimą patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo
praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. B. (teisių perėmėja L. B.) v. A. K., S. K.,
bylos Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G.,
bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. M. K. T.,
bylos Nr. 3K-3-482/2010; kt.).
Dėl prejudicijos
Pagrindinės
teismo sprendimo prejudicialumo vertinimo taisyklės suformuluotos ir nuosekliai
plėtojamos kasacinio teismo praktikoje. Teismo sprendimo prejudicinė galia
reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių
santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai
nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis
pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas
gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška
įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas
dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis
aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų aplinkybių jam
nereikės įrodinėti (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs
tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje
turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo
sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią
tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu
statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas
sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje
civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai
jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad
nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal
pareiškėjos Kauno žydų religinė bendruomenės pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-97/2009;
2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010;
2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras ir
kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; kt.).
Siekiant
atsakyti į klausimą, ar pirmiau išnagrinėtose civilinėse bylose, kuriose
dalyvavo tos pačios šalys, priimtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis
buvo nustatyti šiai bylai prejudicinę reikšmę turintys faktai, reikia
išsiaiškinti, kas sudarė pirmiau išnagrinėtų civilinių bylų įrodinėjimo dalyką
ir ar galima daryti išvadą, kad aplinkybės, kuriomis kasatorė grindžia ieškinio
reikalavimą (t. y. ginčijamo turto įgijimas jungtinės veiklos sutarties
pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise), įėjo į įrodinėjimo dalyko sudėtį
ir dėl to šioje byloje neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Lietuvos
Aukščiausiajame Teisme yra išnagrinėtos dvi civilinės bylos, kuriose buvo spręsti
P. A. A. ir O. D. V. (šioje byloje – atsakovės) turtinių
santykių kvalifikavimo ir įgyto turto nuosavybės teisės klausimai. Civilinėje
byloje Nr. 3K-3-367/2005 atsakovė O. D. V. priešieškiniu prašė
pripažinti jai nuosavybės teises į 1/2 dalį P. A. A. priklausiusio
konkrečiai įvardyto turto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),
0,1147 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir
27 500 Lt indėlių banke. Šioje byloje priimta 2005 m. birželio 29 d.
nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija konstatavo, kad P. A. A. ir O. D. V. buvo sudarę
jungtinės veiklos susitarimą savo asmeniniams buitiniams poreikiams tenkinti ir
šio pagrindu bendru darbu ir lėšomis pastatė 2/3 dalis nebaigto statyti
gyvenamojo namo ir jo priklausinių, taip pat bendrosios dalinės nuosavybės
teise įgijo 16 500 Lt, kurie, kaip indėlis, buvo padėti į banką
P. A. A. vardu; O. D. V. buvo pripažinta nuosavybės teisė į
1/2 dalį šio turto; reikalavimas pripažinti nuosavybės teises į žemės sklypą buvo
atmestas kaip nepatvirtintas leistinais įrodymais. Taigi kasacinis teismas
nagrinėjo šalių ginčą dėl konkretaus turto, įgyto P. A. A. ir
O. D. V. bendro gyvenimo laikotarpiu. Aplinkybę, kad kasacinis teismas
nesvarstė ir nepasisakė dėl kito sugyventinių turto, t. y. kad kitas
turtas nebuvo tos bylos įrodinėjimo dalyko dalis, patvirtina kasacinio teismo
argumentai, kuriais remdamasis jis pripažino nepagrįstu apeliacinės instancijos
teismo nutarties motyvus, susijusius su O. D. V. vardu įregistruoto
gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įgijimo aplinkybėmis: kasacinis
teismas nurodė, kad dėl šio turto nepareikšta reikalavimų, todėl jo nuosavybės
klausimas nenagrinėtinas. Šie argumentai papildomai patvirtina kasacinio teismo
nuosekliai plėtojamą teisės aiškinimą, kad jungtinės veiklos sutarties
konstatavimas savaime nesukelia teisinių padarinių visam tos sutarties
laikotarpiu sugyventinių įgytam turtui, o tik tam, kuris įgytas būtent tos sutarties
pagrindu. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2009 buvo nagrinėtas
O. D. V. ieškinys dėl P. A. A. vardu įgyto 0,1147 ha ploto
žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės dalies
pripažinimo O. D. V., remiantis tuo, kad šis turtas įgytas jungtinės
veiklos sutarties pagrindu. Toje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. birželio 8 d. nutartimi buvo nuspręsta tik dėl
nurodyto turto.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išnagrinėtose civilinėse
bylose kasacinio teismo nutartys priimtos tik dėl jose konkrečiai nurodyto
turto, dėl kurio buvo pareikšti ieškinio (priešieškinio) reikalavimai, ir tik
šis turtas sudarė įrodinėjimo dalyką nurodytose bylose, todėl prejudicinę galią
turi tik šio turto įgijimo ir priklausymo nuosavybės teise aplinkybės. Dėl kito
P. A. A. ir O. D. V. įgyto turto teismo sprendimų nepriimta.
P. A. A. ir O. D. V. bendro gyvenimo nesudarius santuokos
ir jungtinės veiklos sutarties sudarymo bendram turtui sukurti faktai,
nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose
Nr. 3K-3-367/2005 ir Nr. 3K-3-109/2009, atsižvelgiant į pirmiau
išanalizuotą jungtinės veiklos sutarties specifiką, negali sukelti ir nesukelia
kasatorės nurodytų teisinių padarinių turtui, kuris nebuvo tose bylose
įrodinėjimo dalyko dalis. Prejudicinę reikšmę turi tik pirmiau išnagrinėtose
bylose nustatyti faktai, kad buvo sudaryti sugyventinių susitarimai dėl
konkrečiai tose bylose nurodyto turto.
Remdamasi
išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad,
nesant pagrindo nagrinėjamoje byloje taikyti prejudiciją (CPK 182 straipsnio 2
punktas), ieškovė turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi kaip savo
reikalavimų pagrindu (CPK 178 straipsnis), t. y. pateikti įrodymų, kurie
patvirtintų P. A. A. ir O. D. V. valią jungtinės veiklos
sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti gyvenamąjį namą (duomenys
neskelbtini) bendriems jų poreikiams tenkinti. Tokių įrodymų byloje
nepateikta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatorė
nepagrįstai remiasi sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimu. Ieškinį grįsdama
aplinkybe, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo įgytas
jungtinės veiklos pagrindu, ieškovė turėjo įrodyti sugyventinių susitarimą dėl šio
turto įgijimo kaip bendro. Tokių įrodymų nesant, konstatuotina, kad susitarimo
dėl ginčijamo gyvenamojo namo įgijimo bendrojon dalinėn nuosavybėn buvimas
neįrodytas. Nesant susitarimo dėl šio konkretaus turto, nėra pagrindo nagrinėti
kasacinio skundo argumentus dėl sutarčių aiškinimo taisyklių netinkamo taikymo.
Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija šių kasatorės argumentų plačiau
neanalizuoja.
Apibendrindama kasacinio
teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro
pagrindo pripažinti neteisėta apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl to
kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismo
nutartį paliekant nepakeistą.
Atmetus kasacinį
skundą, valstybei iš kasatorės priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame
teisme, atlyginimas – iš viso 97,52 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8
punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92,
93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš ieškovės L. M. (duomenys neskelbtini) 97,52 Lt
(devyniasdešimt septynis litus 52 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Laužikas
Zigmas
Levickis
Algis
Norkūnas