Administracinė byla Nr. A-128-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03803-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), priteisti 250 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad 2011 m. gegužės 27 d. buvo patalpintas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) ir buvo laikomas jame iki 2012 m. spalio 16 d., t. y. 501 parą, vėliau buvo etapuotas į Alytaus pataisos namus. Kamerų, kuriose buvo laikomas, plotas apie 8 kv. m, jose kartu buvo kalinami 3-6 asmenys. Vienam asmeniui nebuvo užtikrintas minimalus, teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m kameros plotas. Pažymėjo, kad kamerose apie 4 kv. m užima lovos, taip pat tam tikrą plotą užima sanitarinis mazgas, staliukas. Kamerose buvo bloga ventiliacija, trūko erdvės ir gryno oro, buvo didelė drėgmė, nuo lubų krito tinkas ir luposi dažai, buvo parazitų. Įrengti staliukai maži, todėl nebuvo galimybės valgyti prie stalo. Kalint tokiomis sąlygomis, nebuvo įmanoma fiziškai pailsėti. Pareiškėjas buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, pablogėjo jo sveikata, gyvenimo kokybė, negalėjo pailsėti, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, pradėjo sirgti skrandžio ligomis, padidėjo nervinė įtampa, dėl to atsirado depresija, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, sumažėjo bendravimo galimybės. Tokiu būdu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių nuostatos. Rėmėsi teismų praktika analogiškose bylose, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Atsižvelgiant į tai, kad jo teisės buvo pažeidinėjamos sistemingai, nebuvo imtasi jokių priemonių kalinimo sąlygoms pagerinti, į darbo užmokesčio vidurkį, teisinga būtų jam priteisti po 500 Lt už kiekvieną 501 kalinimo žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis parą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu (b. l. 10–17) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas per ginčijamą laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, tačiau 2011 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 9 d., 2011 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. lapkričio 24 d., 2012 m. kovo 14 d., 2012 m. kovo 26 d. ryte, nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2012 m. liepos 10 d., 2011 m. liepos 11 d. ryte, nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 17 d., 2012 m. liepos 18 d., 2012 m. liepos 19 d. ryte, 2012 m. liepos 25 d. ir 2012 m. rugpjūčio 14 d. vakare, nuo 2012 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 6 d. vakare, 2012 m. rugsėjo 7 d., 2012 m. rugsėjo 13 d., 2012 m. rugsėjo 14 d. ir 2012 m. rugsėjo 17 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 13 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Įsakymu Nr. V-124 didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti – 625, bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti – 29. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11 punktu didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti – 300 (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954 asmenys. Tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan. Pažymėjo, kad HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langą, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 131–139) pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei 6.250 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Paaiškino, jog HN 76:2010 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 p.). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Byloje pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, išskyrus laikotarpius nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. liepos 10 d., nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d., kai kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, taip pat 2012 m. kovo 7 d., kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Įsakymu Nr. V-124, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.), tiek EŽTT praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo, kurio metu jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, sąlygomis, pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad kalinamas tokiomis sąlygomis patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, yra įrodytas. Tačiau iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d., kurių metu buvo atlikti patikrinimai vadovaujantis HN 76:2010 matyti, kad kamerose, kuriose per minėtą laikotarpį buvo kalinamas pareiškėjas, santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 reikalavimus, kamerų vėdinimo pažeidimų taip pat nenustatyta. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo kalinamas kamerose, kuriose santykinė oro drėgmė neatitiko nustatytų reikalavimų, taip pat, kad kamerose bloga ventiliacija, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), kuri įsipareigojusi atlikti patalpų priežiūrą bei einamuosius profilaktinius patikrinimus 1 kartą per mėnesį.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK  6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Pareiškėjas prašė priteisti 250 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą atitinkamai už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2012 m. spalio 16 d. Tačiau iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas per minėtą laikotarpį, išskyrus laikotarpius nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. liepos 10 d., nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d., kai kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, taip pat 2012 m. kovo 7 d., kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš viso 33 dienas, Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas (1,94 kv. m-3,48 kv. m), t. y. iš viso 474 dienas. Taip pat pareiškėjas per laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. gegužės 24 d., 2012 m. birželio 13 d., nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2012 m. liepos 5 d., 2012 m. liepos 11 d., nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. liepos 25 d., 2012 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d., nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d., 2012 m. rugsėjo 20 d., nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. spalio 4 d., nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 15 d. buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo artimas nustatytai normai (nuo 3,04 kv. m iki 3,48 kv. m), t. y. iš viso 45 dienas.

Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, iš viso 474 dienos, įvertinus laikotarpį, kurio metu jis buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo artimas nustatytai normai – 45 dienos, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisė 5 000 Lt neturtinės žalos.

Nors pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl kamerose buvusios blogos ventiliacijos, pastovios didelės drėgmės, dėl ko lupdavosi ir ant jo krisdavo tinkas su dažais, siautusių tarakonų, mažų staliukų ir pan.: pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad buvimo Lukiškių TI-K būtų skundęsis dėl blogos kameros ventiliacijos, drėgmės ir pan. Lukiškių TI-K nurodė palaikąs švarą ir periodiškai vykdęs įstaigos patalpų dezinfekciją, pateikė įrodymus apie sudarytas sutartis dėl tokių paslaugų teikimo. Atitinkamai, nėra pagrindo manyti, kad jis patyrė tokio pobūdžio nepatogumus.

III.

Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu (b. l. 148–151) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais esminiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, iš viso 474 dienas. Tinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui buvo neužtikrintos 501 dieną, nes atitinkamomis dienomis su 2-3 asmenimis vienoje kameroje jis buvo kalinamas tik keletą valandų. Visą kitą laiką nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas. Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino kalinimo netinkamomis sąlygomis poveikį pareiškėjo sveikatai. Byloje esantys medicininiai išrašai patvirtina, jog pareiškėjas ne kartą kreipėsi medicininės pagalbos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. P. prašomos priteisti 250 500 Lt (72 549,82 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2014 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, iš esmės teigdamas, kad, pirma, teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su minimalaus kalinimo ploto jam neužtikrinimu, antra, kad teismas netinkamai vertino kalinimo netinkamomis sąlygomis poveikį pareiškėjo sveikatai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pareiškėjo nurodytus argumentus, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir dėl šių aspektų pasisako atskirai.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu pažeidimu, susijusiu su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. BVK 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertintų dienų skaičiumi, kai jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus kalinimo plotas, numatytas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, nustatančiame, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., ir teigia, kad tokių dienų skaičius, kai jam nebuvo užtikrinti Įsakyme numatyti reikalavimai, yra 501.

Kiek tai susiję su nurodytu aspektu, teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2012 m. spalio 16 d. pareiškėjas, išskyrus laikotarpius nuo 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. liepos 10 d., nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d., kai kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, taip pat 2012 m. kovo 7 d., kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš viso 33 dienas, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažesnis nei teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas (1,94 kv. m. – 3,48 kv. m.), t. y. iš viso 474 dienas. Pastebėtina, jog pareiškėjas per laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. gegužės 24 d., 2012 m. birželio 13 d., nuo 2012 m. liepos 3 d. iki 2012 m. liepos 5 d., 2012 m. liepos 11 d., nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2012 m. liepos 25 d., 2012 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d., nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d., 2012 m. rugsėjo 20 d., nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 2 d., 2012 m. spalio 4 d., nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 15 d. buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo artimas nustatytai normai (nuo 3,04 kv. m. iki 3,48 kv. m.), t. y. iš viso 45 dienas.

Kita vertus, iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad 2011 m. gegužės 27 d. atvykus pareiškėjui į kalėjimą iki vakaro, 2011 m. gegužės 31 d. ryte, 2011 m. birželio 9 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 20 d. ryte, 2011 m. lapkričio 24 d. ryte, 2012 m. kovo 14 d. ryte, 2012 m. kovo 26 d. ryte, 2012 m. liepos 6 d. iki 2012 m. liepos 10 d., 2012 m. liepos 11 d. ryte, 2012 m. liepos 12 d. ryte, nuo 2012 m. liepos 13 d. iki 2012 m. liepos 17 d., 2012 m. liepos 18 d. ryte, 2012 m. liepos 19 d. ryte, 2012 m. liepos 25 d. vakare, nuo 2012 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 6 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 7 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 13 d., 2012 m. rugsėjo 14 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 17 d. ryte, 2012 m. spalio 9 d. ryte, kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, t. y. nurodytą laikotarpį buvo nepažeistas Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (b. l. 10-14).

Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino laikotarpį, kai buvo nesilaikoma teisės aktų numatytų reikalavimų dėl minimalaus kalinimo ploto užtikrinimo. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas nurodytas aplinkybes neatsižvelgė į tai, kad dalį nurodytų parų laiko pareiškėjas buvo kalinamas nepažeidžiant numatytų reikalavimų. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pats nurodo, jog kiti kalinamieji buvo etapuojami į teismus, policijos komisariatus (b. l. 148-150), taigi toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus, tačiau šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą (žr. EŽTT Lautaru prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 13099/04, 2011 m. spalio 18 d. sprendimą, 99 p., Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą, 58 p.). Taigi nurodytų aplinkybių visuma liudija, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu įvardintu laikotarpiu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti teisės aktai (CK 6.271 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų atsakovo nurodytų galimai neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija su jomis sutinka ir šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-858-502/2013 ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šioje teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, susijusius su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Pasisakant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Akcentuotina, jog EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, EŽTT, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Nurodyti išaiškinimai iš esmės atitinka ir pareiškėjo įvardintoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr. 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr. 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-858-502/2013 Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo konstatuotas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o buvo tęstinis, jo trukmė buvo pakankamai ilga (203 paros), pakankamai ilgą laiką pareiškėjui tekdavo mažiau nei 2 kv. m. kameros ploto. Tačiau pabrėžtina, jog Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas yra konstatuojamas atsižvelgus į konkrečią situaciją, neteisėtus veiksmus, jų trukmę, pobūdį ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju nors ir nėra pateikta duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus sutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad byloje nustatytos aplinkybės, trunkamasis pažeidimo pobūdis, jo trukmė, tai, kad tam tikrais atvejais pareiškėjui teko 1,52 kv. m., 1,95 kv. m., 1, 98 kv. m., 2,64 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto (b. l. 10-14), sudaro pagrindą konstatuoti, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl priteistos neturtinės žalos dydžio ir to, kad teismas netinkamai vertino kalinimo netinkamomis sąlygomis poveikį pareiškėjo sveikatai, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus, Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus ir atitinkamai šis dydis keistinas. Be to, pagrįstai pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo įvardintų argumentų dėl neteisėtų veiksmų poveikio sveikatai.

Vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą atsižvelgtina į minėtą pareiškėjui neužtikrintą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, pareiškėjo teiginius, kad dėl tokių veiksmų jis tapo dirglus, nervingas (b. l. 1-4), į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – minimali mėnesinė alga 850 Lt (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į šios konkrečios situacijos aplinkybes, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 2 840 Eur.

Iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo sutrukdyta jo sveikata (jis nuolat kreipdavosi pas gydytoją dėl skrandžio skausmų) (b. l. 1-4), tačiau pareiškėjas pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas pareiškėjui neturtinę žalą šių aplinkybių neįvertino, dėl jų nepasisakė. Kita vertus, pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu prašo atskirai įvertinti šias nurodytas aplinkybes ir atitinkamai šiuo aspektu plačiau pasisakytina (b. l. 148-151).

Iš administracinėje byloje pateiktų duomenų iš tiesų matyti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu skundėsi skrandžio skausmais (b. l. 186, 189), kita vertus, pareiškėjas pats savo valia badavo ir buvo įspėtas dėl badavimo žalos sveikatai (b. l. 188). Atitinkamai, nurodytų aplinkybių kontekste įvardinti duomenys, medicininiuose dokumentuose pateikta informacija apie pacientą neleidžia teigti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, pareiškėjui prasidėjo ar labai suintensyvėjo nurodytos ligos vystymasis ir jos eiga. Be to, medicininiuose išrašuose nurodyta informacija iš esmės taip pat nepatvirtina šių pareiškėjo teiginių (b. l. 172-192).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 2 840 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 2 840 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1–2 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip: „Pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 840 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                     Irmantas Jarukaitis

                                                                                                                  Romanas Klišauskas

                                                                                                                  Dainius Raižys