Civilinė byla Nr. 3K-3-281/2014

Proceso Nr. 2-57-3-01143-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių G. Ž. ir Z. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių G. Ž. ir Z. D. ieškinį atsakovams AS „Parex banka“ (dabar – AS „Reverta“), akcinei bendrovei Citadele bankui dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: notarė Dalia Štaupienė, bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Jurtinga“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais jų 2007 m. gegužės 21 d. pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius bei panaikinti 2009 m. gruodžio 21 d. vykdomuosius įrašus.

Nustatyta, kad AS Parex banko Klaipėdos filialas ir UAB ,,Jurtinga“, atstovaujama direktorės G. Ž., 2007 m. gegužės 21 d. pasirašė kreditavimo sutartį, pagal kurią UAB ,,Jurtinga buvo suteiktas 2 400 000 Lt kreditas. Sutarties specialiosios dalies 4 dalyje nustatyta, kad kredito grąžinimui užtikrinti iš viso bus įkeistas turtas, kurio vertė apie 3 720 000 Lt. Tą pačią dieną ieškovės G. Ž. ir Z. D., kaip fiziniai asmenys, taip pat UAB ,,Jurtinga“ pasirašė tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius po 2 400 000 Lt. Pagal sutarties specialiosios dalies 7.1 punktą bankas įsipareigojo atsisakyti visų trijų vekselių, įkeitus nekilnojamąjį turtą, nurodytą sutarties 4 dalyje, tačiau UAB ,,Jurtinga“ įkeitė ne visą numatytą įkeisti turtą per 40 dienų nuo sutarties pasirašymo. 2009 m. rugsėjo 23 d. UAB ,,Jurtinga“ iškelta bankroto byla ir joje patvirtintas banko 2 405 406,29 Lt reikalavimas. Bankas taip pat pareiškė reikalavimą ieškovėms sumokėti vekseliuose nurodytus 2 400 000 Lt, 2009 m. gruodžio 21 d. notarė D. Štaupienė išdavė vykdomuosius įrašus.

Motyvuodamos pareikštą reikalavimą, ieškovės nurodė, kad vekseliai yra sąlyginiai, nes juose nurodytos sumos vekselio turėtojui turi būti sumokėtos tuo atveju, jei UAB ,,Jurtinga“ neįvykdys savo prievolių pagal sutartį arba jas įvykdys netinkamai, todėl toks vekselis negali būti pripažintas tinkamai įformintu vertybiniu popieriumi. Ieškovės teigė, kad skolos išieškojimas pradėtas vykdyti pagal kredito sutartį, o ne pagal vekselį; vekseliai buvo laidavimas pagal kredito sutartį, tačiau juose nėra jokių įrašų apie tai; susitarimas dėl laidavimo įformintas atskirame dokumente, t. y. sutartyje, neatitinka imperatyviųjų Įsakomųjų paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ĮPVĮ) 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Ieškovės neprašė ir negavo iš atsakovo paskolos, jos pagal atsakovo pasiūlytą būdą, išrašydamos vekselius, nežinojo vekselio teisinės prigimties, paskirties bei sukeliamų padarinių ir buvo atsakovo suklaidintos dėl šio dokumento savybių bei turinio reikšmės. Taip pat ieškovės nurodė, kad bankas nesilaikė ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies nustatytų terminų, todėl notarė D. Štaupienė neturėjo teisės išduoti vykdomųjų įrašų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovės įsipareigojo 2009 m. lapkričio 21 d. sumokėti vekselio turėtojui po 2 400 000 Lt ir jokių sąlygų, turinčių įtakos vekselio apmokėjimui, vekseliuose nenurodyta, todėl nesutiko su ieškovių teiginiais, kad vekseliai įforminti netinkamai, nes yra sąlyginiai. Teismas pažymėjo, kad ieškovių išduoti vekseliai ir įsipareigojimas sumokėti nurodytas sumas yra savarankiška prievolė; šiuo atveju ieškovių laidavimas už jų įmonę buvo įformintas vekseliais, todėl apie tai vekseliuose nurodyti nereikėjo; atsakovė negali ir nesirengia iš visų skolininkų (UAB „Jurtinga“ ir ieškovių) gauti daugiau, nei buvo sumokėta paskola. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės neginčija laidavimo sutarčių, kurių pagrindu buvo išrašyti vekseliai. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovės nesuprato pasirašomų dokumentų esmės, priešingai, jos suprato, kad, pasirašydamos vekselius, laidavo bankui tinkamą UAB „Jurtinga“ prievolės įvykdymą pagal kredito sutartį; banko reikalavimo laiduoti pasirašant vekselius teismas nevertino kaip ekonominio spaudimo, nes bankas turėjo teisę užsitikrinti, jog skolininkė tinkamai įvykdys prisiimtus įsipareigojimus. Teismas taip pat padarė išvadą, kad vekseliai buvo pateikti apmokėti nepažeidžiant ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. spalio 31 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą ir priėmė naują – pripažino negaliojančiais ieškovių 2007 m. gegužės 21 d. išduotus paprastuosius vekselius, notarės Dalios Štaupienės 2009 m. gruodžio 21 d. išduotus vykdomuosius įrašus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 20 d. nutartimi panaikino šį sprendimą, paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovių reikalavimas pripažinti negaliojančiais 2007 m. gegužės 21 d. G. Ž. ir Z. D. pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius po 2 400 000 Lt, o bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo panaikinti 2009 m. gruodžio 21 d. notarės Dalios Štaupienės vykdomuosius įrašus Nr. 1-14537 ir Nr. 1-14536 ir bylinėjimosi išlaidų perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, išnagrinėjusi bylą iš naujo, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovių G. Ž. ir Z. D. ieškinio reikalavimas panaikinti 2009 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarės Dalios Štaupienės vykdomuosius įrašus Nr. 1-14537 ir Nr. 1-14536, paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Taigi šiuo konkrečiu atveju AB Parex bankas, kaip vekselių turėtojas, vekselius apmokėti privalėjo pateikti 2009 m. lapkričio 21 d. Kadangi ši diena 2009 metais buvo nedarbo diena (šeštadienis), vekselius apmokėti galėjo pateikti ir per dvi po jos einančias darbo dienas, t. y. 2009 m. lapkričio 23 d. (pirmadienį) bei 2009 m. lapkričio 24 d. (antradienį). Įstatymas nenurodo, kokiu būdu vekselis turi būti pateikiamas apmokėti vekselio davėjui, o pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 47 straipsnio 4 dalį pranešti galima bet kuria forma. Pagal CK 1.122 straipsnio 1 dalį, jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas baigiasi tą valandą, kurią šioje organizacijoje pagal nustatytas taisykles baigiasi darbo laikas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui ar telegrafui arba perduoti kitomis ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, laikomi atliktais laiku. Analogiškos taisyklės, taikytinos procesinių terminų skaičiavimui, įtvirtintos ir CPK 74 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vekselio pateikimas apmokėti registruotu laišku yra tinkamas ĮPVĮ 40 straipsnio nuostatų įgyvendinimas. Šioje byloje nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 23 d. pranešimas G. Ž. dėl įsipareigojimų pagal pateiktą paprastąjį neprotestuotiną vekselį įvykdymo Nr. 10.3.-9/10038 įteiktas paštui 2009 m. lapkričio 23 d., o analogiškas 2009 m. lapkričio 23 d. pranešimas Nr. 10.3-9-10040 Z. D. – 2009 m. lapkričio 23 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai pripažino, kad ieškovėms pranešimai dėl įpareigojimo pagal pateiktą paprastąjį neprotestuotiną vekselį įvykdymo buvo pateikti 2009 m. lapkričio 23 d., t. y. per dvi dienas po nedarbo dienos, kai vekselis turėjo būti apmokėtas – 2009 m. lapkričio 21 d., ir padarė išvadą, kad vekseliai apmokėti buvo pateikti nepažeidžiant ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų, todėl tokius ieškovių teiginius atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Ieškovės kasaciniu skundu prašo: panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir  apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis atmestas jų reikalavimas panaikinti notarės D. Štaupienės išduotus vykdomuosius įrašus Nr. 1-14537 ir Nr. 1-14536 ir priimti naują sprendimą – vykdomuosius įrašus Nr. 1-14537 ir Nr. 1-14536 panaikinti bei priteisti iš atsakovų kasatorių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-199/2011, nurodė, kad pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo reikalavimus notaras ne ginčo tvarka išduoda vykdomąjį įrašą, kai vekselio turėtojas pateikia įrodymus, jog pateikė vekselį apmokėti ir išsiuntė pranešimą apie tai, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas įstatyme nustatytais terminais, t. y. kad buvo įvykdyti tiek ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalies, tiek 47 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Kasacinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011, konstatavo, kad ĮPVI 40 straipsnyje reglamentuotas vekselio pateikimas apmokėti atliekamas ne vekselio turėtojo pranešimu skolininkui, tačiau pateikiant paprastąjį neprotestuotiną vekselį, taip sudarant sąlygas asmeniui, apmokėjusiam vekseli, jį atgauti. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į vekselio, kaip apyvartinio vertybinio popieriaus, prigimtį. Vekselio turėtojas, pateikdamas vekselį apmokėti, patvirtina, kad jis yra reikalavimo teisę turintis asmuo ir taip sudaro prielaidas tinkamam vekselio apmokėjimui, išvengiant dvigubo apmokėjimo bei išimant vekselį iš apyvartos, nes asmuo, apmokėjęs vekselį, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis (ĮPVĮ 41 straipsnio 1 dalis, 52 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pažymėjo, kad registruotu laišku pateiktas reikalavimas apmokėti vekselį nėra tinkamas ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytų vekselio turėtojo teisių įgyvendinimas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovo siųstų pranešimų kasatorėms turinio, neteisingai aiškino ir suvienodino vekselio pateikimą apmokėti su pranešimu apie vekselio neapmokėjimą, nors šie veiksmai negali būti atliekami tuo pačiu veiksmu. Pranešimus, kuriais reikalaujama įvykdyti skolinį įsipareigojimą bankui, abi kasatorės gavo tik 2009 m. lapkričio 26 d., jau po to, kai suėjo įstatyme nustatytas pateikimo apmokėti vekselius terminas, be to, pranešimai nebuvo siunčiami ieškovių faktinės gyvenamosios vietos adresais. Tinkamai neįgyvendinus ĮPVĮ 40 ir 47 straipsnių reikalavimų notaras negalėjo išduoti vykdomųjų įrašų.

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi, priimta nagrinėjamoje byloje, pasisakė dėl kasatorių išduotų vekselių galiojimo ir jų teisinio ryšio su išdavimo pagrindu, todėl dar kartą nagrinėjant bylą kasacine tvarka, kasacinio skundo dalykas – patikrinti, ar teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatančias vykdomųjų įrašų pagal paprastuosius vekselius išdavimo tvarką.

Dėl paprastojo ir neprotestuotino vekselio pateikimo apmokėti

ĮPVĮ 40 straipsnis, nustatantis įsakomųjų vekselių pateikimo apmokėti tvarką ir ĮPVĮ 47 straipsnis, reglamentuojantis pranešimą indosantui vekselio neapmokėjus, taikomas ir paprastiems vekseliams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011). Šios teisės normos reglamentuoja skirtingus vekselio turėtojo veiksmus, skirtingą jų atlikimą, terminus ir neatlikimo padarinius. ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyti vekselio pateikimo mokėti terminai, t. y. kad vekselį, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį privalo apmokėti pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Vieta, kurioje vekselis turi būti pateiktas apmokėti, iš dalies reglamentuojama ĮPVĮ 6 ir 29 straipsniuose. Pagal ĮPVĮ 6 straipsnį vekselis gali būti pateiktas apmokėti trečiojo asmens gyvenamojoje vietoje (buveinėje), neatsižvelgiant į tai, ar ši vieta yra toje vietovėje, kur yra mokėtojo gyvenamoji vieta (buveinė), ar kitoje vietovėje. ĮPVĮ 29 straipsnyje nustatyta, kad jeigu vekselio davėjas vekselyje nurodė kitą mokėjimo vietą negu vekselio mokėtojo gyvenamoji vieta (buveinė), bet nenurodė trečiojo asmens, kurio adresu turi būti mokama, tai mokėtojas gali šį trečiąjį asmenį nurodyti akceptuodamas vekselį; jei trečiasis asmuo nenurodytas, laikoma, kad pats akceptantas įsipareigoja mokėti mokėjimo vietoje; jeigu vekselis mokėtinas mokėtojo gyvenamojoje vietoje (buveinėje), mokėtojas gali akceptuodamas įrašyti vietos, kur turi būti mokama, adresą (straipsnio 1 ir 2 dalys). Šios teisės normos nedraudžia vekselio apmokėjimo vietą nurodyti vekselyje. Nagrinėjamoje byloje 2007 m. gegužės 21 d. paprastuose neprotestuotinuose vekseliuose nurodyta apmokėjimo vieta – vekselio turėtojo buveinės adresas. Vekselio pateikimo apmokėti vietos nurodymas tampa reikšmingu sprendžiant klausimą dėl asmens procesinės pareigos įrodyti, kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti nurodytu adresu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011). Kad nesilaikyta terminų tokį vekselį pateikti, turi įrodyti tas, kas remiasi tuo ginče su vekselio turėtoju (ĮPVĮ 48 straipsnio 1 ir 2 dalys). Vekselio buvimas pas vekselio turėtoją reiškia ir vekselio pateikimą apmokėti. Paneigti šią prezumpciją turi šios bylos ieškovas (ĮPVĮ 48 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis). Kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl vekselio pateikimo apmokėti pranešant ĮPVĮ 47 straipsnyje nustatyta tvarka pripažintinos neatitinkančiomis ĮPVĮ 40 straipsnio reikalavimų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl vekselio pateikimo apmokėti, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. T. v. UAB „Mineraliniai vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-278/2011. Vis dėlto ĮPVĮ 40 straipsnio netinkamas aiškinimas neturėjo reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, nes ieškovės neįrodinėjo, kad nustatytu vekselyje laiku, t. y. 2009 m. lapkričio 21 d., jos atvyko į vekselio turėtojo buveinę apmokėti vekselį ir joms jis nebuvo pateiktas (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselių naudojimo taisyklių 50 punktas). Taigi vekselio buvimas pas turėtoją reiškia jo pateikimo apmokėti prezumpciją. Pažymėtina, kad tokią prezumpciją patvirtina ir vekselio turėtojo piniginių reikalavimų patenkinimą reglamentuojančios teisės normos (ĮPVĮ 81 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtinta Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka).

Dėl pranešimų neapmokėjus vekselio išsiuntimo vekselio davėjui būdų ir terminų

ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, kada vekselio turėtojas turi pranešti vekselio davėjui, kad vekselis neapmokėtas. Pranešti galima bet kokia forma, tačiau įpareigotasis tai padaryti turi įrodyti, kad pranešė laiku. Laikoma, kad terminas nepraleistas, jeigu pranešimas nustatytu laiku buvo išsiųstas paštu (ĮPVĮ 47 straipsnio 4 ir 5 dalys). Nors šios įstatymo nuostatos dispozityviai reglamentuoja pranešimo formą, tačiau įtvirtina, kad, išsiuntus pranešimą paštu, terminų skaičiavimo pradžia siejama su išsiuntimo data, nurodyta pašto dokumentuose. Tai orientuoja vekselio turėtoją pranešimą pateikti raštu ir jį pasiųsti paštu vekselyje nurodytu adresu. ĮPVĮ 47 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamas atvejis, kai adresas nenurodytas arba jis nurodytas neįskaitomai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vekselio apmokėjimo data buvo nurodyta 2009 m. lapkričio 21 d. Taigi pranešimai apie neapmokėjimą turėjo būti išsiųsti per keturias dienas, t. y. iki lapkričio 25 d. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad vekseliuose nurodytais adresais vekselio davėjoms pranešimai buvo išsiųsti lapkričio 23 d., t. y. nepažeidžiant ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų. Į kasatorių argumentus dėl netinkamo adreso neatsižvelgtina, nes apie adreso pasikeitimus vekselio davėjas privalo pranešti CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatytu pagrindu, o kasatorėms apie adreso pasikeitimą nepranešus, joms adresuoti pranešimai pagrįstai buvo siunčiami tuo adresu, kuris nurodytas vekselyje.

Vykdomieji įrašai išduoti pagrįstai, nes kasatorės nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad prievolė apmokėti vekselius įvykdyta arba pasibaigė kitais pagrindais. Kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorės vekselius išrašė užtikrindamos trečiajam asmeniui suteikto kredito grąžinimą, todėl vykdymo procese turi būti atsižvelgta į prievolės apmokėti vekselius sąsajas su pagrindine prievole grąžinti kreditą, nes sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. AB Ūkio bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-667/2013). Pagrindinę prievolę įvykdžius, reikalavimas apmokėti vekselius, viršijant grąžintino kredito sumą, taptų faktiškai nepagrįstas, todėl būtų pagrindas nuo perteklinių vykdymo veiksmų gintis kreipiantis į teismą, prašant pripažinti vekselių davėjų prievolių pabaigą ar kitais įstatyme nustatytais gynybos būdais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 66,76 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš G. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir Z. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 33,38 Lt (trisdešimt tris litus 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Janina Januškienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas